Sąžinė – tai lyg ir vidinis balsas žmoguje, kuris apsaugo jį nuo blogų poelgių. Jeigu žmogus vis tik pasielgė netinkamai – jį „graužia sąžinė“ – turime tokį išsireiškimą. Sąžinės problemos,o tiksliau pasakius – problemos dėl sąžinės neretai atveda mus į labai sudėtingas gyvenimo situacijas. Sąžinė - įdomus žmogaus fenomenas.. Vieni,nenorėdami eiti į kompromisus su sąžine ,aukoja savo gyvybę. Kiti daro niekšybes ir teisina jas,neva taip elgtis liepė sąžinė. Vienam sąžinė liepia mylėti savo priešus,kitam – neleidžia palikti jų nenubaustų. Tai painus ir sudėtingas reiškinys,bet akivaizdu,jog visomis gyvenimo aplinkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo viskame, ką jis bedarytų.. Mums neįmanoma išsivaduoti iš sąžinės.
Kodėl mums svarbi sąžinė? Juk ir Šventajame Rašte yra Viešpaties mums užrašyti raginimai saugoti gerą ir tyrą sąžinę:
Heb 13,18 Melskite už mus, nes esame įsitikinę turį gerą sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis.
2 Tim 1,3 Dėkoju Dievui, kuriam tarnauju kaip ir mano protėviai su tyra sąžine, be paliovos tave prisimindamas savo maldose dieną ir naktį.
Apd 24,16 Todėl stengiuosi visuomet turėti tyrą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.
2 Kor 1,12 Nes mūsų pasigyrimas yra toks: liudija mūsų sąžinė, kad pasaulyje, o ypač pas jus, mes elgėmės paprastai ir su dievišku nuoširdumu,-ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone.
1 Tim 1,5-7 Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo. Kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, paskendo tuščiuose plepaluose. Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, bet nesupranta nei ką kalba, nei ką tvirtina.
1 Tim 1,18-19 Šį įsakymą perduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave, kad, jomis remdamasis, kovotum gerą kovą, turėdamas tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo.
Taigi,kas tai yra – sąžinė?
Pažiūrėkime,kokius apibrėžimus jai duoda žmonės:
Sąžinė yra vidinė žmogaus savybė (supratimas, pajautimas), pagal kurią žmogus atskiria gerą/blogą , teisingą/nusikalstamą (savo) elgesį (Vikipedija)
Sąžinė - dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas, jų vertės įsisąmoninimas (Terminų žodynas)
Sąžinė – tai žmogaus sielos suvokimas, jog ji susieta su tokiu jos pripažintu moralės įstatymu, kuris nepaperkamai liudija žmogaus viduje, pritaria arba smerkia, kuris sako, kas teisinga ir kas neteisinga. (Erikas Niustremas)
Pažiūrėkime į šią žmogaus dalį per nagrinėjimą žodžių,kurie panaudoti Šventajame Rašte.
· Šios savokos - sąžinė - reikšmė matoma graikiškame žodyje – synoida – „su kuo nors žinoti apie ką nors“ Šio veiksmažodžio derinys su įvardžiu turi reikšmę „būti bendrininku,ko nors liudininku“. Posakis synoida emauto („žinoti arba suvokti save patį“) apjungė viename asmenyje tą,kuris žino ir pažinimo objektą ir reiškė poelgio (dažniausiai neigiamo) įvertinimą,o ne patį veiksmą. Synoida emauto plačiai paplito graikų literatūroje ir reiškė „suvokti padarius ką nors neigiamo“. Iš synoida kilo daiktavardžiai syneidesis ir syneidos. Šie žodžiai Naujajame Testamente naudojami ten,kur kalbama apie sąžinę.
Pvz :
Rom 2,15 Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė (syneídēsis) bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.
Sąžinė – žmogaus sugebėjimas,kritiškai vertinant savo poelgius,mintis,norus,suvokti savo neatitikimą reikalavimams,kurie keliami tiems poelgiams,mintims ir norams , kaip savo netobulumą. Skirtingai nei baimė (prieš autoritetą ar bausmę) ir skirtingai nei gėda (kurioje taip pat atsispindi žmogaus neatitikimas vienoms ar kitoms priimtoms visuomenėje normoms),sąžinė suvokiama kaip autonominis reiškinys (jausmas),kuris nėra orientuotas į žmogaus gerovę ir jo savisaugos poreikį,nėra orientuotas į grupėje priimtas normas,nėra orientuotas į aplinkinių žmonių,ar į kokio nors konkretaus autoriteto nuomonę. Kaip moralę reguliuojantis faktorius,sąžinė iškyla aukščiau už apdairumą ar laikinos naudos siekiančius įspėjimus ir yra nukreipta į tobulumo išpildymą bei išreiškia žmogaus atsakomybę prieš save patį ,kaip prieš išaukštintos ir visuotinai reikšmingos,absoliučios ir universalios vertės subjektą,kuriam keliami tobulumo reikalavimai. Ir nors sąžinė tradiciškai siejama su gėdos jausmu ir yra kažkiek gimininga jam,bet ji negali būti visiškai su juo tapatinama,nes gėda – tai žmogaus santykyje su kitu atsiradęs jausmas,kai tuo tarpu sąžinė – jei galima taip pasakyti – tai gėda prieš save patį.
· Dabartiniame ivrite sąžinė nusakoma žodžiu macpun. Ir šis žodis kilęs iš žodžio cafun (paslėpta), todėl kad sąžinės balsas – tai vidinis,paslėptas balsas. Be to žodis macpun sietinas su žodžiu macpen (kompasas),todėl,kad panašiai kaip kompasas ,sąžinė rodo žmogui kryptį,kur link jis turi eiti.
Senajame ivrite sąžinė vadinama musar klaijot, verčiant pažodžiui – „inkstų kančia“ Kodėl taip? Biblijoje kiekvieną kūno organą matome atliekant ir tam tikrą dvasinę funkciją. Viešpats kalbėdamas apie širdį, kalbėjo apie kažką daugiau,nei po kūną kraują varinėjantį organą:
Mt 15,19 Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.
Mt 18,35 Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų”.
Talmude (traktatas Brachot 61a) pasakyta,kad dvasinė inkstų funkcija yra tame,kad nurodyti (patarti) žmogui tiesų kelią. Ši funkcija panaši fiziologinei inkstų funkcijai atskirti naudingą organizmui nuo žalingo jam. Taip ir dvasinė funkcija tapati fizinei – skirti gerą nuo blogo. Suprantant tai tampa aišku,apie ką kalba Šventasis Raštas šiose eilutėse:
Ps 7,9 Padaryk nedorėlių užmačioms galą, o teisųjį sutvirtink. Tu ištiri širdis ir inkstus, teisusis Dieve!
Ps 26,2 Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus.
Ps 73,21 Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai,
Jer 11,20 Kareivijų Viešpatie, kuris teisi teisingai ir ištiri žmogaus širdį ir inkstus, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau pavedžiau savo bylą.
Jer 17,10 Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus ir atlyginu kiekvienam pagal jo kelius ir jo darbų vaisius”.
Jer 20,12 Kareivijų Viešpatie, kuris mėgini teisųjį, matai jo inkstus ir širdį, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau patikėjau savo bylą!
Žydų tradicijoje sąžinei skiriamas labai svarbus vaidmuo žmogaus gyvenime. Dievas,suteikęs žmogui laisvą valią nepalieka jo šiame sunkiame pasirinkimų kelyje be pagalbos. Vedinas meilės Savo kūriniams, Jis padeda mums išvengti nuodėmės. Ir ši pagalba būna dvejopa:
1). Dievas davė Savo tautai Torą, kurioje atrandamas patarimas kaip nugalėti polinkį į piktą ir išsilaikyti tyram.
2). žmogaus sielai Viešpats davė jausmą,sąžinę,kuriame yra atrandamas Viešpaties liudijimas apie gerą ir blogą ir kuris neduoda ramybės žmogui einančiam blogu keliu. Apie tai pasakyta ir Jobo knygoje:
Job 33,15-18 Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos, Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams, norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės. Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties
Sapne Viešpats atveria „žmonių ausis Savo įspėjimams“ ir užantspauduoja Savo pamokymus, t.y. sieloje esanti sąžinė veikia kaip Dievo moralės jėga, ragindama žmogų įsiklausyti į sapną ir iš naujo įvertinti savo poelgius.
· Lotynų kalboje žodis conscientia buvo naudojamas ne tik kaip savo suvokimą aplamai apibūdinanti savoka,bet reiškė ir savo poelgių prisiminimą, ir jų įvertinimą,įvardinant juos kaip blogus arba gerus.
Sąžinė,kaip Dievo jėga ir giliausia žmogaus esybės dalis, geriausiai atsiskleidžia Jėzaus Kristaus apreiškimo dėka. Be šio apreiškimo sąžinė žmonėse yra arba negera (neatitinkanti tiesos vertinime to,kas yra gera,o kas bloga),arba niekuo nereikšminga ir galų gale - sudeginta.
Krikščionybėje sąžinė vertinama kaip žmogaus atsakomybės prieš Dievą išraiška. Tačiau Šventasis Raštas mus moko,jog sąžinė yra neatsiejamai susijusi su kiekvieno konkretaus žmogaus vertybių sistema:
1 Kor 8,7-10 Bet ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie su sąžine, pripažįstančia stabus, iki šiol valgo maistą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa. Maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame. Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems. Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą ir valgantį stabų šventykloje, argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukoto maisto?
Todėl žmogaus sąžinei reikalingas apvalymas:
Heb 9,14 tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui.
Tiesos pažinimo neturinčio žmogaus sąžinė yra apgailėtina,joje nėra tikros vertės. Tačiau apvalyta ir nuskaistinta sąžinė – tai Dievo balsas mumyse,raginantis mus būti tobuliems,kaip kad Jis tobulas:
Mt 5,44-48 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.
Čia sąžinės balsas yra žmogaus suvokiamas kaip jo paties dvasios valia,kuri nukreipta į tobulumą ir yra pagrindinis vidinės žmogaus laisvės nuo nuodėmės pasireiškimas. Kaip savęs suvokimo ir savikontrolės forma, sąžinė atspindi sąmonėje esantį neišpildytos pareigos suvokimą netinkamuose žmogaus poelgiuose,žodžiuose ar mintyse;atspindi žmoguje esančio gėrio netobulumą:
Rom 7,19-23 Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.
Šiuo aspektu sąžinė yra tampriai susieta su atsakomybės ir pareigos jausmu. Ir ne mažiau – su sugebėjimu būti atsakingu ir pareigingu.Sąžinės priekaištai rodo žmogui į tai,jog kažkurioje savo gyvenimo vietoje jis jau atitrūko nuo savo idealo ir vienu ar kitu savo pasirinkimu tapo jam svetimas. Būtent šioje vietoje kyla kaltės jausmas.
Kai žmogus yra Dieve,sąžiningumas reiškia laisvoje valioje išnykusią pareigą,nes viską ką jis daro yra apspręsta ne Įstatymo prievole,o meile:
1 Tim 1,5-10 Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo. Kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, paskendo tuščiuose plepaluose. Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, bet nesupranta nei ką kalba, nei ką tvirtina. O mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams, paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui
Taigi..trumpai sustojome prie to,kas yra mūsų sąžinė ir iš kur ji yra mumyse. Kodėl ji kalba mums ir ką sako,ko siekia. Suvokdami tai,pažiūrėkime,kokias galime padaryti išvadas:
Viešpats apvalė mūsų sąžinę nuo mirties darbų - apvalė Savo Sūnaus krauju.
Toliau,tapus Dievo vaikais ir veikiant Šventajai Dvasiai ,mums tampa suprantamas Dievo Žodis, ir Jis pradeda nešti vaisių mumyse keisdamas mus pačius . Vienas iš šių pokyčių rezultatų – susiformavusi mumyse gera sąžinė. Todėl taip svarbu yra nuolat pasilikti Dievo Žodžio skaityme ir maldoje,kad tas darbas nesustotų:
Ef 4,17-30 Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės. Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo. Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus. Bet jūs ne taip pažinote Kristų! Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote,-nes tiesa yra Jėzuje,- kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasioje ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. Tad, atmetę melą, “kiekvienas tekalba tiesą savo artimui”, nes esame vieni kitų nariai. “Rūstaukite ir nenusidėkite”. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir neduokite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu daugiau nebevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai.
Gera sąžinė atlieka darbą,kurį apžvelgėme aukščiau,todėl mums svarbu išlaikyti ją tyrą.
Be geros ir tyros sąžinės neįmanoma tarnauti Dievui. Ir noriu pasakyti štai ką : tikras pamaldumas lygus gerai ir tyrai sąžinei. Išgelbėjimas neįmanomas be geros ir tyros sąžinės. Tikėjimas tiek stiprus,kiek gera ir tyra mūsų sąžinė - ir ne daugiau! Mes tiek stiprūs Dieve, kiek gera ir tyra yra mūsų sąžinė – IR NE DAUGIAU!
Baigti norėčiau šiais apaštalo Pauliaus žodžiais Timotiejui, kurie, tikiu, po šiandien apmąstytų dalykų, taps mums ypatingai svarbūs:
1 Tim 5,22 Skubotai niekam neuždėk rankų ir neprisidėk prie svetimų nuodėmių; išsilaikyk tyras.
Būkite palaiminti !
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą