Godumas

Ps 119,36 Palenk mano širdį prie liudijimų savo, o ne prie godumo..<..>..

Lk 12:15-21 Jis pasakė jiems: „Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos“. Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.

Heb 13,5 Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: “Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu”. 

Godumu galima vadinti per didelį rūpestį turtu ir aplamai, žemiškomis vertybėmis. Godumas tai ne šiaip sau yda, tai nuodėmė lygi stabmeldystei.

1 Kor 5,11 Bet jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu net nevalgykite kartu. 

Ef 5,5 Nes jūs žinote, kad joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. 

Jei kitos aistros, su kuriomis mes kovojame siekdami pavesti save Kristui –apsiryjimas, ištvirkimas, pyktis, liūdesys, nusiminimas (beviltiškas liūdesys, slegiantis sielą nuobodulys), tuščiagarbystė ir išdidumas – jei kitos aistros kyla iš mūsų pačių ir vienaip ar kitaip siekia patenkinti mūsų kūno ar sielos poreikius, tai godumas gimsta ir tarpsta mumyse ne dėl kūno ar sielos poreikio, o dėl nuodėmės, kuri atgyja žmoguje vos tik pradeda veikti įstatymas ir vos tik žmogus suvokia save esančiu pasaulyje.

Rom 7: 8-9  Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.

Jei nekreipti dėmesio į šią aistrą, ji tampa visų blogybių šaknimi ir pripildo mūsų širdį daugybe geismų.

1 Tim 6,10 Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų. 

Pradžioje ji stumia mus į mažus dalykus ir vos vos perdėtą rūpestį žemiškais dalykais. Vėliau, įvairiuose paveiksluose piešia mūsų sielai neva teisingas ir protingas priežastis, dėl kurių mes turime siekti turėti materialaus turto daugiau nei turime. Kai tai pavyksta, žmogus įsitraukia į troškimų sukūrį ir tapęs baimės įkaitu vis labiau pasiduoda šiai isiplieskiančiai nuodėmei.

Noriu pažvelgti į tris skirtingus poveikius, kuriuos daro ši aistra žmogui.

• Pirmas – tai geismas įgyti tai, ko prieš tai neturėjai.

2 Karalių 5: 14-27 Jis nuėjo prie Jordano ir pasinėrė jame septynis kartus, kaip Dievo vyras buvo liepęs. Jo kūnas pasidarė kaip mažo vaiko, ir jis tapo švarus. Jis ir visi jo palydovai sugrįžo pas Dievo vyrą. Atsistojęs prieš pranašą, jis tarė: „Dabar tikrai žinau, kad niekur kitur žemėje nėra Dievo, tik Izraelyje. Prašau, priimk dovaną iš savo tarno“. Eliziejus atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, kuriam aš tarnauju, nieko neimsiu“. Nors Naamanas jį įkalbinėjo paimti, tačiau jis atsisakė. Tuomet Naamanas prašė: „Jeigu ne, tai, prašau, duok savo tarnui tiek žemės, kiek gali panešti pora mulų, nes tavo tarnas daugiau nebeaukos deginamųjų ir kitų aukų jokiam dievui, tik Viešpačiui. Tik norėčiau, kad Viešpats man atleistų nusikaltimą, kai aš vesiu savo valdovą į Rimono namus pagarbinti ir kartu su juo nusilenksiu Rimonui“. Eliziejus jam tarė: „Eik ramybėje“. Jam paėjus nuo jo gerą kelio galą, Dievo vyro Eliziejaus tarnas Gehazis pagalvojo: „Mano viešpats pasigailėjo siro Naamano ir nepriėmė iš jo to, ką jis atnešė. Kaip gyvas Viešpats, aš bėgsiu paskui jį ir paimsiu iš jo ką nors“. Gehazis nusivijo Naamaną. Naamanas, pamatęs atbėgantį vyrą jam iš paskos, nušoko nuo vežimo ir klausė: „Ar viskas gerai?“ Tas atsakė: „Viskas gerai! Mano viešpats pasiuntė mane, sakydamas: ‘Ką tik atėjo du pranašų sūnūs iš Efraimo kalnų. Prašau, duok jiems talentą sidabro ir du išeiginius drabužius’ “. Naamanas atsakė: „Paimk du talentus“. Jis įkalbinėjo, įrišo du talentus sidabro į du maišus, taip pat du išeiginius drabužius ir padavė dviem tarnams, kurie nunešė pirma jo. Atėjęs prie kalvos, Gehazis paėmė iš jų maišus ir padėjo juos savo namuose. Po to jis paleido vyrus, ir jie grįžo. Gehazis atėjo pas Eliziejų, kuris paklausė: „Iš kur ateini, Gehazi?“ Tas atsakė: „Tavo tarnas niekur nebuvo išėjęs“. Bet jis jam atsakė: „Argi mano širdis nebuvo su tavimi, kai vyras iššoko iš vežimo tavęs pasitikti? Ar dabar metas paimti pinigus ir drabužius, alyvų sodus ir vynuogynus, avis ir galvijus, tarnus ir tarnaites? Todėl ir Naamano raupsai prilips tau ir tavo palikuonims per amžius“. Jis išėjo nuo jo raupsuotas kaip sniegas.

• Antras – tai tas, kuriuo žmogus stumiamas atgauti arba grąžinti tai, ką kažkada turėjo, bet dėl Viešpaties atsisakė. Apaštalai visi buvo viską palikę:

Lk 18,28 Tada Petras tarė: “Štai mes viską palikome ir nusekėme paskui Tave”. 

Bet Judas pasidavė šiai godumo nuodėmei:

Jn 12:4-6  Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė:  „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.

Apd 1: 15 – 19 Vieną dieną, atsistojęs tarp brolių, – ten buvo susirinkę apie šimtą dvidešimt asmenų, – Petras tarė: „Vyrai broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašiškai išsakė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu. Jis juk buvo priskaitytas prie mūsų ir turėjo dalį šioje tarnystėje. Bet jis nedorybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto. Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, ir anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamachu, – tai reiškia: ‘Kraujo sklypas’.

• Trečias – tas, kuriuo pasiryžę savęs atsižadėti dėl sekimo Kristumi yra pagaunami taip, jog iki galo nesugeba to padaryti.

Apd 1:1-11 O vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę ir, žmonai pritariant, pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį atnešė ir padėjo prie apaštalų kojų. Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų?  Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas krito ant žemės ir mirė. Didelė baimė apėmė visus tai girdėjusius. Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo jį marškomis, išnešė ir palaidojo. Po kokių trijų valandų atėjo jo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę. Petras ją paklausė: „Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?“ „Taip, už tiek“, – atsakė ji. Tada Petras jai tarė: „Kodėl susitarėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš“.  Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro. Didelė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo.

Taigi, tikrai visų blogybių šaknis yra godumas. Be viso kito, jis sudvejina mūsų širdį:

Jok 1: 7-8 Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, – toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.

Nes negalima tarnauti dviems šeimininkams..

Lk 16,13 Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”. 

Kaip atpažinti savyje godumą? Paprastai mes juk neigiame, kad esame godūs ir tam, kad yrodyti, jog yra priešingai, netgi aukojame savo pinigus.. Žmonės neskiria godumo nuo savo norų, nes jie ir tapatina save su savo norais, todėl nieko nepastebi, nes žmogus, kaip taisyklė, vertina save tik gerai. Todėl visiems norams atrandamas paaiškinimas ir pateisinimas. Bet žinokime - jei dėmesys pradeda įtemptai koncentruotis į kokį nors dalyką,kurio pradedame norėti, ar atsiranda įtemptas susidomėjimas kažkuo – mumyse jau veikia godumas.

Štai keletas teiginių, kuriuose galime pasitikrinti patys save:

·  Jeigu meilė pinigams, nekilnojamui turtui, padėčiai visuomenėje tampa jūsų gyvenimo varomaja jėga ir stimulu – jus valdo godumas.

·  Jeigu žemiškuose dalykuose matote savo laimės priežastį ir vienintelį būdą būti geros nuotaikos, atrasti išeitis ir palengvėjimą, jei žemiškus dalykus matote kaip vienintelį atsakymą į savo problemas – jus valdo godumas.

·  Jeigu karjieros siekis ir turto siekis realizuojamas tarnavimo Kristui sąskaita – jus valdo godumas.

·  Jei paaukštinimas darbe tapo savo vertės suvokimo pasikeitimo priežastimi, tapo priemone ir būdu kaip galite išaukštinti save,ir ėmėte norėti ,ir siekti valdžios – jus valdo godumas.

·  Jeigu žemiškų gėrybių noras taip užvaldė širdį, jog jums reikia vis daugiau ir daugiau – jūs paklusote godumui.

Kaip išsivaduoti iš šito, kaip kovoti?

1. Melstis. Rimtai ir sąžiningai melskimės Dievo pagalbos išpažindami savo įkvėptus godumo poelgius. Mt 26:41 Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.
2. Bėk nuo bet ko, kas gali suteikti peno šiai aistrai mumyse ir nuo bet kokių šios nuodėmės pasireiškimų. 1 Tim 6 :10-11 Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų. Bet tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų ir vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą.
3. Būkime dosnūs geriems darbams. 1 Tim 6,18 Tegul jie daro gera, turtėja gerais darbais, būna dosnūs, dalijasi su kitais. 
4. Siekti, kad pagrindiniai ir gyvenimą formuojantys mūsų interesai būtų nukreipti į dangiškus,o ne į žemiškus dalykus. Kol 3:2-3 Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve.

Rom 12:1-2 Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, – tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.

5. Mūsų protą gali atnaujinti tik Dievo Žodis, todėl turime skirti kiek tik įmanoma daugiau laiko tam, kad skaityti ir studijuoti Šventąjį Raštą. Joz 1,8 Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. 
6. Mokytis būti patenkintais tuo ką turime ir pasitenkinti tuo ką turime. 1 Tim 6: 6-8 Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas. Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.    Heb 13:5-6 Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: „Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu“.Todėl galime su pasitikėjimu tarti: „Viešpats mano padėjėjas – aš nebijosiu! Ką gali padaryti man žmogus?“

Būkite palaiminti!

Kas mes esame sąmoningame santykyje su Dievu?

1. Pradžioje kiekvieną, kuris sąmoningai pradeda ieškoti Dievo Kristuje galima pavadinti sekėju.

Pradžioje žmogus dažnai negali turėti artimų santykių su Viešpačiu. Priežastys – kiekvienam savos, bet visiems panašios:

Ef 4,18 Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo.

Bet veikiant Šventajai Dvasiai mes išgirstame Jo balsą ir įtikinti Jo veikimo, pradedame sekti Jį. Tai gera pradžia.

Mt 4,25 Paskui Jį sekė didelės minios žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės.
Mt 8,1 Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios.

Pasitikėjimas – tai padeda tapti Kristaus sekėju.

Šiose Rašto eilutėse matome situaciją, kurioje mokiniai prarado pasitikėjimą juo ir tai pastūmėjo juos akivaizdaus jiems sprendimo link - jie nebesekė Kristumi:

Jn 6,66 Nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo.

Bet prieš tai jie prarado mokinystę, nes jau buvo tapę daug artimesni Kristui savo samoningame santykyje su Juo, nei tie, apie kuriuos Raštas liudija tik tiek, jog jie minioje sekė paskui Dievo Sūnų.


2. Tapęs sekėju, žmogus gali tapti mokiniu.

Kaip tampama mokiniu? Kai kažkame gimsta noras kiekvieną dieną pažinti Jėzų, tyrinėti Bibliją, ieškoti to, ko Jis moko ir - kas yra be galo svarbi sąlyga mokinystei - padedant Šventąjai Dvasiai siekti praktiškai įgyvendinti tai, ko pats išmoko iš Jo - žmogus tampa mokiniu.Dievo Žodyje mes ne kartą randame paminėtus šiame - mokinystės - santykyje su Dievu esančius žmones:

Apd 18,27 Kai jis panoro vykti į Achają, broliai parašė mokiniams, ragindami jį priimti. Nuvykęs tenai, jis buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiesiems.
Apd 20,7 Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos, Paulius mokė juos ir, kadangi žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.
Mt 12,49 Ir, ištiesęs ranką į savo mokinius, tarė: “Štai mano motina ir mano broliai!
Mk 8,34 Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.

Kodėl mūsų ankščiau skaitytoje Rašto vietoje (Jn 6,66 Nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo) žmonės paliko mokinystę? Paskaitykite patys visą epizodą ir pamatysite, jog prieštaringai įvertinti Jėzaus žodžiai apšvietė juose vieną rimtą problemą - juose nebuvo nuolankumo.

Ir paskaitykite nuolankų apaštalo Petro atsakymą:

Jn 6,68 Simonas Petras atsakė: “Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Nuolankumas padeda tapti ir likti mokiniu.


3. Sekantis virsmas – tarnystė.

Mokiniais gali būti ir vaikai, bet būti tarnu reikalingi jėga ir sugebėjimai, kuriais naudodamasis tarnas pateisina šeimininko lūkesčius.

Rom 6,22 O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių-šventumą, ir kaip baigtį-amžinąjį gyvenimą.
1 Kor 4,1 Tegul kiekvienas laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo paslapčių tvarkytojais

Tarnais mus daro paklusnumas


4. Draugystė

Jn 15,15 Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.
Jn 15,14 Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau.

Draugais mus daro meile


Mes visi, kurie Kristaus, turime siekti augti savo sąmoningame santykyje su Dievu. Yra skirtumas tarp Kristaus sekėjo ir Dievo draugo..


Būkite palaiminti!

Tuščiagarbystė

Tuščiagarbystė – tuščia šlovė, šlovė sau. (Pat 25,27 Negerai persivalgyti medaus, taip pat siekti sau šlovės nėra šlovė. )

Tuščiagarbystė - tai darbų švaistymas, tai veltui sudėtos pastangos ir vėjais paleistas gyvenimas.

Pradžioje noriu atsiversti ir drauge su jumis perskaityti vieną istoriją apie karalių Oziją, kurioje labai aiškiai parodytas šios nuodėmės pražūtingas veikimas žmoguje:

2 Krn 26,1-21 Tada visi Judo žmonės ėmė Oziją, kuriam buvo šešiolika metų, ir padarė savo karaliumi jo tėvo Amacijo vietoje. Jis sutvirtino Elatą ir sugrąžino jį Judui po to, kai karalius užmigo prie savo tėvų. Pradėdamas valdyti, Ozijas buvo šešiolikos metų ir penkiasdešimt dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Jecholija iš Jeruzalės. Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Amacijas. Jis ieškojo Dievo, kol Zacharijas, kuris suprasdavo Dievo regėjimus, buvo gyvas, ir kol jis ieškojo Viešpaties, Dievas davė jam sėkmę. Jis kariavo su filistinais ir sugriovė Gato, Jabnės bei Ašdodo sienas. Jis pastatė miestus aplink Ašdodą ir filistinų krašte. Dievas padėjo jam prieš filistinus ir arabus, gyvenusius Gūr Baale, ir prieš meunus. Amonitai mokėjo Ozijui duoklę. Jo vardas pagarsėjo net iki Egipto sienos, nes jis nepaprastai sustiprėjo. Ozijas pastatė Jeruzalėje bokštus prie Kampo vartų, Slėnio vartų bei prie kampų ir juos sutvirtino. Jis taip pat pastatė bokštų dykumoje ir iškasė daug šulinių, nes turėjo daug gyvulių žemumose ir slėnyje bei žemdirbių ir vynuogynų prižiūrėtojų įkalnėse ir Karmelyje; jis mėgo žemdirbystę. Ozijas turėjo kariuomenę, kuri išeidavo į karą būriais, kuri buvo suskaičiuota raštininko Jejelio ir valdininko Maasėjo, vadovaujant vienam iš karaliaus vadų Hananijui. Šeimų vadų ir karžygių buvo du tūkstančiai šeši šimtai vyrų. Jie vadovavo trims šimtams septyniems tūkstančiams penkiems šimtams kariuomenės vyrų, kurie galingai kariaudavo, padėdami karaliui prieš priešą. Ozijas parūpino kariuomenei skydų, iečių, šalmų, lankų ir svaidyklių akmenims svaidyti. Jis turėjo Jeruzalėje naujai išrastų karinių mašinų strėlėms ir dideliems akmenims svaidyti, kurias įstatė bokštuose ir kampuose. Jo vardas plačiai išgarsėjo, nes nuostabi pagalba lydėjo jį ir jis tapo galingas. Kai jis buvo galingas, jo širdis pasididžiavo jo pražūčiai. Jis nusikalto Viešpačiui, savo Dievui, eidamas į Viešpaties šventyklą smilkyti ant smilkymo aukuro. Kunigas Azarijas įėjo paskui jį su aštuoniasdešimt drąsių Viešpaties kunigų. Jie pasipriešino karaliui Ozijui ir sakė: “Ozijau, tu neturi teisės smilkyti Viešpačiui. Tai kunigų, Aarono sūnų, pareiga. Išeik iš šventyklos! Tu nusikaltai ir Viešpats Dievas nepriskaitys to tavo garbei”. Ozijas jau laikė rankoje smilkytuvą, pasiruošęs smilkyti. Jis labai supyko ant kunigų. Kai jis supyko, raupsai atsirado jo kaktoje Viešpaties namuose prie smilkymo aukuro, kunigams matant. Vyriausiasis kunigas Azarijas ir visi kunigai žiūrėjo į jį, ir jis buvo raupsuotas. Jie išstūmė jį iš ten, o ir jis pats skubėjo išeiti, nes Viešpats jį ištiko. Karalius Ozijas liko raupsuotas iki savo mirties. Jis gyveno atskiruose namuose ir buvo atskirtas nuo Viešpaties namų. Jo sūnus Joatamas valdė karaliaus namus ir teisė krašto žmones.

Mintys apie tuščiagarbystę, kuriose šią nuodėmę pamatyti galime, suprasti kaip ji veikia, ir atrasti pamokymą, kaip save nuo šios blogybės apsisaugoti:


§ Tuščiagarbystė tai tokia nuodėmė, kuri prilimpa prie bet ko, ką mes darome.

§ Tuščiagarbis savo esme yra stabmeldys, jis mano, kad Dievui tarnauja, o iš tikrųjų žmonėms stengiasi įtikti.

§ Kiekvienas žmogus, kuris mėgsta save parodyti, savo nuomonę neklaustas išsakyti yra tuščiagarbis.

§ Tuščiagarbystė įkvepia lengvabūdžius žmonių akivaizdoje apsirenkti nuolankumu; ir savo balsu, ir elgesiu, ir veido išraiška rodyti visokeriopą pamaldumą; valgant – susivaldyti; šlovinimo metu tingūs tampa uoliais ir bebalsiai choristais pasidaro.

§ Tuščiagarbystė aukštai žmonių vertinamus žmones padaro išdidžiais, žmonių gi niekinamus – pikta menančiais ir kerštingais.

§ Tuščiagarbystė labai patogiai įsitaiso ant žmogaus talentų ir pavergusi nustumia juos į pražūtį.

§ Kada tavo artimas – ar tau esant, ar už akių – apkaltins tave kuo nors, parodyk meilę ir pagirk jį.

§ Visus gerbk dėl Viešpaties ir nereikalauk sau pagarbos, ir bus tau Viešpaties malonė.

§ Niekada nesižavėk žmogumi, kuris stengiasi daugeliui įsiteikti, bet ne dėl Viešpaties.

§ Slaptoje vykdyk Viešpaties įsakymus ir Viešpats tau atlygins viešai.

§ Nesistebėk, jei žemėje gyvendamas žmogus pasiekė didelės šlovės, tuo stebėtis galima, jei žmogus šioje žemėje gyvendamas pradeda neapkęsti žemiškos šlovės.

§ Stebėk save, kad nepagautų troškimas būti žmonių giriamam ir šlovinamam,kad neužsitraukti sau didžiulės gėdos, nes tikroji šlovė ne iš žmonių ateina. Tikra šlovė žmogui yra daryti viską pagal Dievo Žodį. O didelė nešlovė yra tai, kai žmogus Dievo Įsakymą peržengia.

§ Nesistenk savęs parodyti labai išmanančiu kiekviename dalyke, kad neįkliūti į tuščiagarbystės pinkles. Labiau stenkis parodyti save paprastu ir viskame lygiu visiems esant.

§ Nesigirk sugebėjimu kalbėti ir plačia pasaulio išmintimi nesidalink, geriau skelbk Kristaus mokymą (2 Kor 10:17 “Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu!” )

§ Tie, kas siekia dorybės tam, kad žmonėms įtikti ar pasirodyti tinkamiems, tų išgelbėjimo pamatai ant smėlio pastatyti. Kai tik prapliups lietūs, patvins upės ir sukils pagundymų vėjai, kris tokie nuo to, kokios pas juos pačius mintys širdyje gyvena. O jei laikinai vis tik nekrinta, o gyvena kaip dera, tai be galo tuo didžiuojasi..kai vis tik krinta – pasiduoda beprasmei nevilčiai.

§ Pirmiausiai ištirk savo darbus, ar tikrai gyveni taip, kaip rodaisi gyvenąs kitiems – ar nugalėjai piktus pageidimus, pamilai savo neturtą, ar neapkenti apkalbų, ar nustūmei nuo savęs tuščios šlovės meilę, ar neapkenti geismo, ar nepasiduodi apsiryjimui ir malonumų troškimui, ar tikrai niekam nedarai pikto, ar įžeidinėjamas nepyksti, o giriamas nesididžiuoji, ar tikrai myli Viešpatį visomis savo jėgomis, o savo artimą kaip pats save?

§ Nieko nereikia daryti taip, kad būtum žmonių matomas, bet viską reikia daryti nuoširdžiai. Nes Dievas žino tai kas paslėpta ir tik iš Jo mes turime laukti apdovanojimo.

§ Tuščiagarbis žmogus neturėdamas nieko pakankamai net jei ir pasiskelbs save karaliumi vis tiek tokiu ne taps dėl savo žodžių. Taip ir krikščionis, kuris slaptoje pasiduoda apsiryjimui, o tarp brolių dedasi dažnai pasninkaujantis dar nėra tikras Kristaus tarnas, nors ir reikštų pretenzijas į Dievo jėgą. Toks audžia sau voratinklį ir juo rengiasi vietoje to, kad apsivilkti išgelbėjimo rūbą..ir eina ne šventu keliu, o plačiu šio pasaulio žmonių keliu .

§ Kartais tuščiagarbystė išveja pyktį. Pavyzdžiui, vienas brolis stipriai susipyko su savo žmona ir namai prisipildė riksmų.. Staiga – skambutis į duris. O už durų kitas brolis kažkokiu reikalu trumpai užsuko. Ir staiga namuose ramybė, maloni kalba, šypsenos ir netikras juokas. Tuščiagarbystė pakeitė pyktį, nes žmogus vienu metu dviems šeimininkams tarnauti nesugebėjo..

§ Žemišką garbę niekina tik tie, kurie paragavo dangiškos šlovės. Aš labai nustebčiau, jei kažkas atsisakytų žemiškos šlovės nesusilietęs su dangiška.

§ Kas didžiuojasi savo įgimtais talentais ir sugebėjimais, tas niekada negaus aukštesnių už šiuos, nes neištikimas mažame ir dideliuose dalykuose tokiu bus dėl savo tuščiagarbystės (Lk 16:10 Kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame. )

§ Kas prašo Dievą Dvasios dovanų už darbus, kuriuos daro, tas siekia įsitvirtinti labai pavojingoje vietoje. O kas žiūri į save kaip į amžiną Dievo skolininką, to troškimai laisvi nuo tuščios šlovės noro.

§ Neklausyk raginimo pagarsinti savo dorybes (kitaip – „paliudyti“, kaip dabar populiaru) viešai neva kitų žmonių labui. Juk kokia tau bus nauda, jei laimėsi visus klausytojus, o savo sielai pakenksi? (Mt 16:26 Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? ) Niekas neatneša tiek naudos klausytojams kaip romus ir neveidmainiškai nuolankus būdas ir toks pat žodis. Taip mes ir kitus raginsime nesiaukštinti, o kas dar gali būti naudingiau nei šitai?

§ Pagyros išaukština ir įstumia pasipūtiman sielą. Kai pasipučia tada apima ją išdidumas, kuris pakelia į padanges bet nuveda į bedugnę.

§ Tuščiagarbystė moko mus rodyti dorybes, kurių neturime.

§ Neslėp savo gėdos su ta mintimi, kad neduoti artimui akstino pasipiktinti. Tiesa, gal ir ne visada yra reikalinga su tokiu atvirumu žmonėms rodytis, čia reikia atsižvelgti į kiekvienos nudėmės ypatumus.

§ Kai pradeda tave kas girti,prisiminkime savo nuodėmių gausybę ir pamatysime, jog neverti esame to, ką apie mus kalba giriantys.

§ Širdies ir proto paprastumas Kristuje yra geriausia apsauga nuo tuščiagarbystės, nes tuščiagarbystė prieš užvaldydama žmogų pražudo paprastumą, o tada sukuria apsimestinį gyvenimą.

§ Kovos su tuščiagarbyste pradžia yra savo lūpų saugojimas. Tuščiagarbystė mėgsta iškilmingą daugiažodžiavimą. Jei toliau stiprėjame kovoje tai galime atmesti ir mintis, kuriose aukštiname save, o tobulumas šioje kovoje pasiekiamas to, kuris be jokio sumišimo kitų žmonių akivaizdoje gali daryti tai, už ką bus jų niekinamas.



Būkite palaiminti!

Sekminės

^{Apd 1 : 4} Kartą, būdamas kartu su jais, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – pasakė Jis, – esate girdėję iš manęs; 

⁵ nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. 
⁶ Susirinkusieji paklausė Jį: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ 
⁷ Jis jiems tarė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia. 
⁸ Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“. 
⁹ Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių. 

^{Apd 2 : 1} Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. 
² Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. 
³ Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. 
⁴ Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. 

        Sekminių diena.

Mes niekada tiksliai nesužinosime kas nutiko Sekminių dieną. Tai ką skaitome bandome įsivaizduoti, tačiau jokia žmogiška vaizduotė niekada nesugebės pati sukurti tai, ką daro Dievas..Jo darbai pranoksta mūsų sugebėjimus juos įsivaizduoti.

Bet vieną dalyką galime teigti drąsiai – Šventoji Dvasia buvo apreikšta Bažnyčiai ir aplamai – žmonėms,visiškai neįprastu, nelauktu, nesuprantamu mums būdu.

Tačiau čia, prieš tesdamas, noriu padaryti vieną mano nuomone svarbų savokų ir įvykių atskyrimą. Man daugybė kartų teko girdėti maldą; „Viešpatie, krikštyk mus Šventąją Dvasia ir ugnimi“ Žmonės tokiu būdu pateikia krikštą Šventąją Dvasia (tai, kas ir įvyko per Sekmines) kaip krikštą ugnimi (nors tai visiškai kitas įvykis ir kitas Dievo veiksmas). Pagrindu tokiam mokymui, jog krikštas Šventaja Dvasia ir krikštas ugnimi yra vienas veiksmas, tarnauja šie Jono Krikštytojo žodžiai:

^{Mt 3 : 11} Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs, – galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. 
¹² Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. 

Bet čia akivaizdžiai matomi du skirtingi Viešpaties veiksmai, kurie taikomi dviejų skirtingų karegorijų produktams – kviečiams ir pelams. Tikslas vienas – išvalyti kluoną. Tam tikslui Jonas Krikštytojas pažadėjo du krikštus – vieną krikštą Šventąja Dvasia ir kitą krikštą – ugnimi. Pirmas krikštas Šventaja Dvasia tam, kad surinkti kviečius į klėtį, antras krikštas ugnimi – tam kad sudeginti pelus..ir šita ugnis pavadinta neužgesinama (negestanti, nesilpstanti, nepaliaujama, neišsenkanti, nesutramdoma). Panašų pažadą ir Viešpaties veikimą mes randame jau buvus Izraelyje:

^{Ps 106 : 18} Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

^{Iz 66 : 24} Jie išeis ir matys lavonus žmonių, kurie maištavo prieš mane. Jų kirminas nemirs ir ugnis neužges. Jie bus pasibaisėjimu visai žmonijai“.

Visai kas kita krikštas Šventąja Dvasia:

^{1 Kor 12 : 13} Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną, – žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. 

Taigi, toliau mes kalbėsime tik apie krikštą Šventąja Dvasia, nes būtent tai ir įvyko Sekminių dieną.

        Šventosios Dvasios apreiškimas

Šventoji Dvasia ne pirmą kartą buvo su žmonėmis. Neteisinga manyti, jog iki Sekminių dienos Šventosios Dvasios žemėje nebuvo. Dievas yra amžinas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia neturi pradžios ir pabaigos:

^{Iz 40 : 28} Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama. 

Ir Šventoji Dvasia buvo su žmonėmis nuo neatmenamų laikų, apie tai liudija mums Šventasis Raštas:

^{Apd 1 : 16} „Vyrai broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašiškai išsakė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu. (apaštalo Petro kalba)

^{Apd 7 : 51} Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. (Stepono kalba)

^{Apd 28 : 25} Nesutardami tarpusavyje, jie ėmė skirstytis, o Paulius tepasakė jiems viena: „Teisingai Šventoji Dvasia yra mūsų tėvams pasakiusi per pranašą Izaiją: 
²⁶ ‘Eik pas šitą tautą ir sakyk: girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. 

Ir dar daugelyje vietų matome Šventąją Dvasia – Dievą viekiant ir kiekviename amžiuje atveriant Savo tiesą žmonėms. Bet Sekminių dieną įvyko iš ties kažkas sunkiai mums suvokiamo ir visiškai netikėto.. Nuo to momento Šventoji Dvasia tapo pagrindine ir svarbiausia Bažnyčios realybe. Tikintieji gyveno Šventojoje Dvasioje ir būtent ten buvo jų tikrasis gyvenimas nepaisant to, jog kaip visi kiti žmonės jie pasiliko kūne ir niekur iš šio pasaulio nepsitraukė..

Šventosios Dvasios buvimas žmogaus gyvenime turi tikslą, Viešpats neatėjo šiaip sau Sekminių dieną, atėjo ne tam, kad sukelti kažkokį „wow“ efektą ir padaryti įspūdį netikintiems bei suteikti euforiją tikintiems..Ne, ne todėl Viešpats taip apreiškė Save Bažnyčioje ir taip panoro su mumis būti. Vienas iš tokio Viešpaties Dvasios atėjimo tikslų yra atvertas čia:

^{Rom 8 ; 9} Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo. – ir - ¹⁴ Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. 

Ką praktiškai reiškia ir kaip praktiškai atrodo šis vedimas.

        Šventoji Dvasia įkvėpia ir nukreipia Dievo vaiką tarnavime Jam: Šventoji Dvasia nukreipė Pilypą į kelią, kuriuo važiavo eunuchas iš Etiopijos ir paragino su juo pasikalbėti (Apd 8 sk), Šventoji Dvasia nukreipė Petrą pas pagonis ir paragino vykti nieko nebijant pas romėnų šimtininką Kornelijų (Apd 10 sk), Šventoji Dvasia paliepė atskirti Barnabą ir Paulių apaštališkai tarnystei (Apd 13 sk), Šventoji Dvasia apibrėžė teisumo reikalavimus malonėje ir atskyrė apeiginius senosios  sandoros Įstatymo reikalavimus kaip jau išpildytus Kristuje ir nereikalingus vykdyti tiems, kurie priėmė Viešpaties dovanojamą Jo Sūnaus teisumą (Apd 15 sk), Šventoji Dvasia nukreipė apaštalą Paulių nurodydama kur neiti,o kur eiti (^{Apd 16:6} Jiems perėjus Frygiją ir Galatijos šalį, Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje. ⁷ Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia jų neleido. ), Šventoji Dvasia nurodė Pauliui kas jo laukia Jeruzalėje (Apd 20 sk).

Pirmoji Bažnyčia buvo žmonės, kuriuos vedė Šventoji Dvasia.

       Pirmas dalykas neįmanomas be antro – Šventoji Dvasia pripildo žmogų. Krikščionys apie kuriuos skaitome Šventajame Rašte nebuvo kažkokie ypatingi žmonės..jie buvo pilni Šventosios Dvasios.

^{Apd 6 : 3} Todėl, broliai, išsirinkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, kupinus Šventosios Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, 

^{Apd 7 : 55} O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. 

^{Apd 13 : 52} Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios. 

       Šventoji Dvasia suteikia kasdieniam gyvenimui Kristuje reikalingą drąsą ir tvirtumą. Viešpats pasakė, jog kai ant mokinių nužengs Šventoji Dvasia, juose įvyks tam tikros permainos:

^{Apd 1 : 8} Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“. 

       Ir mes matome, jog taip nutiko tiems, kurie patyrė Sekminių stebuklą – matome Petro ir kitų apaštalų drąsą    prieš sinedrioną (Apd 4 sk), matome Kristaus mokinius drąsiai skelbiančius Gerąją Naujieną nors, dar regis neseniai jie visi sėdėjo dėl žydų baimės užsirakinę duris (Jn 20:19). Krikščioniškas tvirtumas, padedantis išstovėti ir nepalūžti jokiose aplinkybėse, krikščioniška iškalba, kurios išminčiai nepajėgus priešintis niekas ir kuri duodama ten, kur kiti iš baimės nutyla, krikščioniškas džiaugsmas, kuris pripildo nepriklausomai nuo mus supančios šio pasaulio realybės, ramybė,kuri pranoksta bet kokį supratimą ir apsaugo mūsų mintis Jėzuje Kristuje, kantrybė,kuria ištveriame visus išbandymus ir įvykdę Dievo valią gauname, kas mums pažadėta, malonumas (garbingumas,padorumas,paprastumas), gerumas,kuriuo,kai jį turime, geriausiai atspindime Dievo širdį; tikėjimas, kuriuo gyvename Kristuje; ištikimybė, romumas, susivaldymas – visa tai Šventosios Dvasios veikimu  suteikiami dalykai..

Ir pabaigai noriu paminėti vieną svarbią aplinkybę, kurią mums atveria Viešpaties Žodis ir kurią taip dažnai „paleidžia“ iš akių šių laikų krikščionys.

^{Apd 5 : 32} Mes esame Jo ir tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie Jam paklūsta“. 

Čia yra užrašyta be galo svarbi mintis..Apaštalas sako, jog yra sąlyga tam, jog gauti šią dovaną. Ta sąlyga – paklusnumas. Paklusti – tai πειθαρχοũσιν – pasiduoti, būti pavergtam. Iš šios vietos galime padaryti dar vieną išvadą sau.. – saikas, kuriuo matuojama kiek Šventosios Dvasios dalyvavimas žmogaus gyvenime bus reikšmingas (t.y. kiek žmogaus gyvenimas realiai ir kasdien bus įtakojamas Šventosios Dievo Dvasios) yra paklusnumo saikas. Nuo to koks žmogus tu esi – paklūstantis ar ne – tiesiogiai priklauso kiek Šventosios Dvasios bus pilnas (ar atvirkščiai – kiek be Jo bus tuščias) tavo gyvenimas.

Yra dar daugiau Šventosios Dvasios daromų darbų mumyse, apie kuriuos mums kalb Šventas Raštas:

        Ji yra mūsų Guodėjas; (Jn 16:7)

        Ji primena mums viską, ką kalbėjo Viešpats; (Jn 14:26)

        Ji veda mus į visą tiesą; (Jn 16:13)

        Ji moko mus visko, kas yra tiesa; (1 Jn 2:27)

        Ji suteikia tarnavimo dovanas; (1 Kor 12:11)

        Joje subręsta dvasios vaisiai; (Gal 5:22)

        Joje meldžiamės ir Joje turime priėjimą prie Dievo malonės sosto; (Ef 2:18)

Ir dar daug ką reikėtų pasakyti apie Šventosios Dvasios pažadą, kuris išsipildė Sekminių dieną. Bet dėl laiko stokos apsiribosime tik tuo, į ką iš Viešpaties malonės spėjome pažvelgti.

Grįžtant prie to, nuo ko pradėjome - Apaštalų Darbų knygos – galime pamatyti,jog Šventoji Dvasia minima tiek dažnai, jog tampa visiškai akivaizdu, jog pirmoji apaštališka Kristaus Bažnyčia buvo pilna Šventosios Dvasios ir kad būtent tame buvo jos jėga.

Būkite palaiminti.

Dvasinio augimo pakopos

Trys pagrindiniai motyvai priverčia žmones susivaldyti savo aistrose:

1. būsimos amžinos bausmės baimė;

2. esamų įstatymų bausmės baimė;

3. viltis ir noras įeiti į Dangaus karalystę ateityje ir šioje viltyje užsideganti meilė dorybei.

Apie tai, jog baimė priverčia atsitraukti nuo blogio pasakyta patarlėse:

Pat 8,13 Viešpaties baimė-nekęsti pikto.

Pat 16,6 ..<...>.. Viešpaties baimė padeda išvengti pikto. 

Kad viltis taip pat saugo žmogų, jog nebūtų nuneštas sukilusių aistrų, randame parašyta čia:

1 Jn 3,2 Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. 

1 Jn 3,3 Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus. 

Apie meilę pasakyta, jog ji aplamai net nebijo aistra susigundžiusio žmogaus kritimo į nuodėmę, nes kol dega meilė, tai neįmanoma:

1 Kor 13,8 Meilė niekada nesibaigia

Todėl apaštalas visą išgelbėjimo darbą suvedė į siekimą šių trijų dalykų, sakydamas:

1 Kor 13,13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė-šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė. 

Tikėjimas, darydamas mums tikra laukiančią visų nusidėjelių amžiną pražūtį, atitraukia mus nuo pražūtingų aistrų per Dievo baimę.

Viltis, atitraukdama mūsų protą nuo esamo amžiaus, kreipia laukti amžinų palaiminimų, versdama tuo pačiu paniekinti siekius patenkinti kūniškumą.

Meilė, savo ugnimi uždegdama mumyse meilę Kristui, uždega troškimą siekti dvasinių dorybių augimo, siekti dvasios vaisių augimo, tuo pačiu pripildo mus nepakantumu viskam, kas yra šiems siekiamiems dalykams priešinga.  

Ir nepaisant to, kad visos šios trys dorybės veda mus vieno tikslo link, t.y. moko mus susilaikyti nuo visko kas draudžiama, bet pagal savo prakilnumą ženkliai viens nuo kito skiriasi... Du pirmieji dalykai – tikėjimas ir viltis – būdingi žmonėms, kurie siekdami būti sėkmingi savo gyvenime dar nesugebėjo iš visos širdies jų pamilti. Trečias dalykas – meilė – priklauso išimtinai Dievui ir tiems žmonėms, kurie Dievo malonės veikimu atkūrė savyje Dievo atvaizdą ir panašumą. Nes tik vienas Dievas kuria visa kas yra gerai vedamas meilės, o ne baimės ar vilties gauti už tai kažkokį atlygį.

Pat 16,4 Viešpats viską sukūrė dėl savęs, net ir nedorėlį nelaimės dienai. 

Tai reiškia, jog iš savo malonės Jis dosniai išlieja savo gerumą ir vertiems, ir nevertiems, nes negali būti nuliūdintas tuo, kas Jį užgauna, negali būti suerzinamas žmonių neteisumu , nes Jis yra visais amžiais savo prigimtimi tobula malonė.

Mt 5,44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, 

Mt 5,45 kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. 

Todėl kiekvienas, kuris veržiasi į tobulumą Kristuje, turi stengtis pakilti nuo pirmojo laiptelio – baimės. Galima pasakyti, kad baimė yra vergų dalis.

1 Jn 4,18 Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje. 

2 Tim 1,7 Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią. 

Ir iš dalies tas Dievo vergų statusas,kuriame mes bijome Dievo, visa laiką pasiliks kaip mūsų prigimties dalis ir mes laikome garbe sau būti Jo vergais, bet jei žmoguje pasilieka tik tai, tik baimė – tai rodo, jog jis sustojo savo augime. Todėl tas, kas auga Dieve ir siekia tobulumo, turie siekti stoti į vilties kelią. 

Čia žmogus prilyginamas jau nebe vergui, bet tarnui, arba samdiniui, kuris veikia ir triūsia dėl būsiančio atlygio. Ir nors jis yra užtikrintas savo nuodėmių atleidimu, ir jau nebebijo, jog už buvusius darbus ištiks jį bausmė, bet suvokdamas naująją savo padėtį Kristuje stengiasi būti uolus dėl laukiančios jo malonės, bet nesugeba pasiekti tos motyvacijos , kuri būdinga sūnui.

Taigi, mes turime paskubinti savo žingsnius, kad niekada nesibaigiančios meilės veikimu pakiltumėme dar arčiau Viešpaties ir taptumėme tikrais sūnumis, kurie savu laiko viską, kas priklauso Tėvui ir taptumėme pripažinti vertais Jo atvaizdo ir pavidalo mumyse, ir sekdami tikrojo Jo Sūnaus pavyzdžiu, galėtume pasakyti : 

Jn 16,15 Visa, ką turi Tėvas, yra mano,

Tai išpažįsta ir apaštalai, sakydami:

1 Kor 3,21 Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Nes viskas yra jūsų:  

1 Kor 3,22 ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis,-viskas yra jūsų,  

1 Kor 3,23 bet jūs patys-Kristaus, o Kristus-Dievo. 

Tokiam panašumui į mūsų Viešpatį esame raginami Jo peties žodžiais:

Mt 5,48 Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”. 

Tiems, kurie yra vergų ir samdinių padėtyje troškimas siekti Viešpaties ir augti Jame kartas nuo karto nutrūksta. Dėl pasaulio pagundų, pramogų ir kitokios įtakos jų žvilgsnis nukrypsta į šalį ir Dievo baimė išblėsta, o amžinybėje laukiančio atlygio grožį užtemdo laikinas šio pasaulio siūlomo atlygio patirti malonumą žavesys. Ir jie sustoja, o daugelis pradeda ristis atgal..

Taigi, mes ne kaip kitaip galime pasiekti tobulumo Kristuje, kaip tik pamilę Dievą. Jokia kita priežastis neišlaikys mūsų pastoviais ir iš tikrųjų gyvais Kristuje. Juk ir Jis mus pamilo ne dėl kokio nors kito tikslo, o pamilo mus mūsų išgelbėjimui – štai dėl ko galime pasilikti Jo meilėje.

Ir dėl to mums reikia dėti visas įmanomas pastangas ir su liepsnojančiu uolumu kilti iš baimės į viltį, o iš vilties – į meilę.

Didelis skirtumas yra tarp to, kuris pragaro baime ar atlyginimo viltimi gesina savyje visas pražūtingas aistras ir tarp to, kas tai daro vedamas meilės Dievui, su pasibjaurėjimu nusisukdamas nuo nedorybių nešvaros ir saugo savo širdyje šventumą pamilęs šventumą kaip Dievo buvimo užtikrintumą, ir viską daro ne bijodamas kančių, bet mylėdamas dorybę; ne tikėdamasis gauti atlygį, o pripildydamas savo širdį šiandiena teikiamos Dievo malonės pasitenkinimu.  Tokiame stovyje esantis žmogus nors ir nematydamas atlygio savo geriems darbams, neleis sau pasinaudoti proga nusidėti netgi mintyse. Nes savo širdyje laikydamas nuoširdžią meilę dorybei ne tik kad nepriims jokio jausmo jai priešingo, bet ir su pasibjaurėjimu nusisuks nuo to, kas tą nedorybę atneša. O kas baime būna sulaikomas nuo to, kad pasiduotų aistrai, vis tiek palinks į tai ką myli kai tik baimė susilpnės. Toks niekada nebus tvirtas ir nuoseklus savo sekime paskui Dievą ir niekada nebus laisvas nuo kovos su verdančiomis jame aistromis, o bus tampomas savo paties pageidimų nuo vieno kraštutinumo iki kito.. O kur pastovi kova, ten neįmanoma ilgą laiką išlikti vienaip ar kitaip nesužeistam. Juk kiek tu bebūtum stiprus, kaip meistriškai bekovotum, vis tiek neišvengsi priešo ginklo ašmenų prisilietimo.  

Ir priešingai, tas kuris numalšino savyje aistrų sukilimą, gali džiaugtis saugia ramybe ir taika. Toks bus prisirišęs širdimi prie pačios dorybės ir saugos savyje tą gerą nusiteikimą ir nuotaiką, kurios visas yra apimtas, laikydamas, kad nieko pražūtingesnio nėra už šventumo švaros praradimą.

Tik tas,kuris pasitiki Dievo pagalba labiau nei savo uoliomis pastangomis gali pasiekti tokį tobulumą Kristuje. Tik toks iš vergiškos būsenos, kurioje visame kame veikia baimė, ir iš samdinio pozicijos, kurioje motyvacijos jėga tarnauja ne vidinė dorybė ir pačio veikiančiojo gerumas, o atlygio viltis, tik toks pasitikintis Dievo pagalba pereina įsunystėn, kurioje nėra vietos nei baimei, nei atlygio troškimui, bet kurioje nenuilstamai veikia niekada nesibaigianti meilė.  Kas per tokią meilę atstatys savyje Dievo atvaizdą ir panašumą, tas mėgausis gėriu jau vien dėl tikros širdies nuostatos į gėrį. Ir pasiekęs tikrą kantrybę bei romumą taip, kokie jie yra pačiame Viešpatyje, nebepasiduos pykčiui  dėl jokių nusidėjelių ydų , bet užjausdamas jų negalią ir silpnybę, mels Tėvo, kad jų pasigailėtų, atsimindamas, jog ir pats ilgą laiką gyveno panašių aistrų apimtas ir nugalėtas, kol neišgelbėjo jo Dievo malonė ir kad ne savo jėgomis ištrūko iš kūniško gyvenimo, o Dievo gailestingumu buvo apvalytas, išvaduotas ir pastatytas ant tvirto pamato. Tada supras, jog ne pyktį, o užuojautą reikia rodyti nusidedantiems, pačiam pasiliekant taikingu širdyje su visais žmonėmis..

Ps 94,17 Jei Viešpats man nebūtų padėjęs, būčiau atsidūręs tylos karalystėje. 

Ir pasilikdamas šitame širdies romume galėtų įvykdyti ir šia Evangelijos tobulumo nuostatą:

Mt 5,44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, 

Ir tokiu būdu taptų vertas pridedamo prie šio įsakymo atlygio- nešioti savyje Dievo atvaizdą ir pavidalą ir būti Dievo vaiku.