Kaip jūs suprantate žodį šventumas?
Vieniems tai asocijuojasi su atsiskyrusiais nuo kitų žmonėmis,kitiems – su kažko nedarymu. Tačiau kas yra šventumas apie kurį mums kalba Biblija? Mes dažniausiai asocijuojame šventumą su žmonėmis,tačiau aš noriu kalbėti ne apie žmonių šventumą,o apie Dievo šventumą.
Dažnas iš mūsų turi iškraipytą supratimą apie šventumą,iškraipyta apeiginės religijos,kuri pristato šią savybę kaip tam tikrų veiksmų rezultatą,kuris žmonių yra įvertinamas kaip šventumas; šventumą suvokiame kaip maksimalų atitikimą žmogiškiems religingumo standartams.
Todėl mes dažnai nustatome sau kažkokias elgesio taisyklęs ,manydami,jog šventumas reikalauja vienokio elgesio,nepriimtinas kitoks elgesys,manome,kad šventumas – tai ir ypatinga intonacija,kai kalbame apie Dievą..O gal šventumą reikia saugoti ypatingomis dienomis,kuriomis negalima daryti to ar kito darbo,veiksmo – nevalgyti mėsos,pvz…o kitomis dienomis tai nesvarbu.
O ką reiškia „šventas“ ne apeiginio religingumo kontekste?
Šventumas – išskirti, ypatingai pažymėti, atskirti nuo viso kito; tai antonimas viskam,kas kasdieniška,paplitę ir įprasta bei trivialu; Būti šventu,reiškia būti ypatingu, unikaliu, kitokiu nei įprastai paprasta. Dievo šventumas – tai yra tai, kas išskiria Jį iš visų kitų ir viso kito. Reikalas ne tik švarume ar nenuodėmingume. Tai tai,kas išskiria Jį iš viso kito,kas egzistuoja.
Šventumas – vienintelė charakteristika,kuri pakartojama triskart – „šventas,šventas,šventas“ – kai kalbama apie Dievą. Hebrajų kalboje nesakė „geriausias“,žodis buvo pakartojamas keleta kartų,kad pabrėžti jo svarbą – „iš tiesų,iš tiesų sakau jums“.
Iš 15:11 Viešpatie, kas yra Tau lygus tarp dievų? Kas yra toks šlovingas šventumu, didingas gyriumi ir savo stebuklais?
Žodis „šlovingas“ - ne·dar – didingas,platus.
Dievo šventumas siejamas ir su Dievo didingumu,ir su moraline švara.
Galima pasakyti dar ir taip,jog šventumas reiškia visišką blogio nebuvimą. Ir jis savyje apibrėžia viską,kas tik yra visatoje teisinga,švaru,sveika,gera ir teisu.
Šventumas turi glaudų ryšį su sveikumu. Jeigu kas nors gresia sveikumui kūrinijoje,Dievas pasmerkia ir nuteisia tai,kas tai bebūtų.
Kalbame apie šventumą ir mums būtina įsisamoninti,jog Dievas yra šventas – tai reiškia,jog Jis absoliučiai kitoks,nei mes.
Nieko nėra prilygstančio Dievo šventumui. Jis pats iš savęs yra unikalus,neprieinamas , neperprantamas ir nepasiekiamas. Žmogus yra aklas ir negali jo matyti. Jis gali bijoti Dievo jėgos ir gėrėtis Dievo išmintimi, bet Dievo šventumo jis netgi negali įsivaizduoti. Kad kažkiek suvokti šią Dievo savybę mums reikia sustoti ir pagalvoti ties žodžiu „kitoks“,kai kalbame apie Dievą. Kiek kitoks – mes net negalime įsivaizduoti. Net jeigu paimti patį geriausią žemėje žmogų ir visas jo savybes pagerinti milijonus kartų – Dievas vis tiek ne toks.
Nieko nėra prilygstančio Dievo šventumui. Jis pats iš savęs yra unikalus,neprieinamas , neperprantamas ir nepasiekiamas. Žmogus yra aklas ir negali jo matyti. Jis gali bijoti Dievo jėgos ir gėrėtis Dievo išmintimi, bet Dievo šventumo jis netgi negali įsivaizduoti. Kad kažkiek suvokti šią Dievo savybę mums reikia sustoti ir pagalvoti ties žodžiu „kitoks“,kai kalbame apie Dievą. Kiek kitoks – mes net negalime įsivaizduoti. Net jeigu paimti patį geriausią žemėje žmogų ir visas jo savybes pagerinti milijonus kartų – Dievas vis tiek ne toks.
Dievas neužima pirmos vietos jokiame žmogiškame reitinge,Jis – nereitinguojamas. Šventumas – visiškai kita kategorija,nei esame mes. Mes net negalime įsivaizduoti su kuo turime reikalą,kai ateiname prieš Dievą. Štai kodėl Rašte skaitome,kad žmonės krito kniūbsti vos tik susiliesdavo su Dievu savo suvokiamoje realybėje. Ir Dievas pats sako,jog nei vienas Jį pamatęs negalės išlikti gyvas. Jis sukūrė šimtus milijardų žvaigždžių vienoje tik galaktikoje,Jis sukūrė šimtus milijardų kitų galaktikų,Jis kiekvieną žvaigždę žino vardu,viskam palaiko egzistavimą savo jėga,Jis – kitoks,Jis – šventas..unikalus ir neįsivaizduojamai pranoksta bet kurį iš savo kūrinių atskirai ir visą kūriniją kartu paėmus.
Kaip Dievas atskleidžia mums savo šventumą?
1.Per žmones. Mozė ir nesudegantis krūmas - Iš 3,5 Jis sakė: ‘Nesiartink prie šios vietos! Nusiauk nuo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė! Tuo metu apavą nešiojo tik laisvi žmonės,ne vergai. Dievas sakė Mozei – tu turi ateiti į mano akivaizdą su nuolankumu ir nusižeminimu,tuo,kas žmogus yra iš tikrųjų – Dievo tarnas,o ne laisvas savavališkume,ne pats sau šeimininkas,o turintis šeimininką ir valdovą,kurio valios vykdyme ir yra jo laisvė.
Kartais Dievas stebuklingu būdu išlaisvina mus,kartais – leidžia mums pamatyti savo nuodėmingumą.
Atsitikimas su Dovydu ir Betsabėja. Pradžioje jis įvykdė paleistuvystė,vėliau – žmogžudystę. Ir šioje istorijoje Dievas atskleidžia mums,jog Jis neatsižvelgia į asmenis. Jam nesvarbu,kad Dovydas yra karalius,kad jis rašo psalmes – kad ir kas jis bebūtų ir ką bedarytų,Jis nusidėjo prieš Dievo šventumą,prieš Jo moralės standartus. Tai,kad pranašas atėjo apkaltinti karaliaus,buvo Dievo šventumo apreiškimas Dovydui.
. – Izraelyje buvo krizė, mirė karalius Uzijas ir šioje situacijoje Dievas apreiškia savo šventumą Izajui.
Iz 6:1-8
1 Karaliaus Uzijo mirties metais mačiau Viešpatį aukštame ir pakeltame soste. Jo rūbas pripildė šventyklą.
2 Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido.
3 Jie šaukė vienas kitam, sakydami: „Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės“.
4 Durys sudrebėjo nuo šauksmo, o namai prisipildė dūmų.
5 Aš tariau: „Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!“
6 Vienas serafas atskrido prie manęs. Jis laikė rankoje žėruojančią anglį, kurią buvo pasiėmęs replėmis nuo aukuro.
7 Jis palietė ja mano lūpas ir tarė: „Štai ji palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta!“
8 Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: „Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?“ Aš atsiliepiau: „Aš čia, siųsk mane!“
3 Jie šaukė vienas kitam, sakydami: „Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės“.
4 Durys sudrebėjo nuo šauksmo, o namai prisipildė dūmų.
5 Aš tariau: „Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!“
6 Vienas serafas atskrido prie manęs. Jis laikė rankoje žėruojančią anglį, kurią buvo pasiėmęs replėmis nuo aukuro.
7 Jis palietė ja mano lūpas ir tarė: „Štai ji palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta!“
8 Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: „Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?“ Aš atsiliepiau: „Aš čia, siųsk mane!“
Serafai – angeliški kūriniai, saraph – degantys.
Izajas pamatė Dievą,pamatė koks Dievas yra kitoks,nei jis yra,nei yra tie,tarp kurių jis gyvena. Pamatė Jo šventumą.
Apvalyta nuodėmė – reiškia kaphar – pridengtas. Dievo šventumas negali priimti nei vieno nuodėmės atomo.
Po to Izajas išgirdo patį Dievą,kuris klausė,ką pasiųsti. Ir Izajas tapo pasiuntiniu,per kurį Dievas apreiškia žmonėms savo šventumą. Per sunkias Izraeliui situacijas,per teisingus žmonių poelgius,per jų kritimus ar pasiaukojantį tarnavimą – Dievas apreiškia savo šventumą. Norint girdėti Dievą,mums reikia suprasti,jog Jis kitoks,Jis ne tam yra mūsų Dievas,kad palengvintų mums gyvenimą,Jis – visagalis Dievas. Kai mes suprantame,koks Jis yra,mes pradedame teisingai suprasti ir pačius save. Kuo geriau mes matome koks yra Dievas savo šventume,tuo gariau suprantame kokie esame mes. Ne kitų žmonių akyse ir net ne mūsų pačių akyse,o Dievo akyse. Mes suvokiame,koks tarp Jo ir mūsų yra skirtumas ir tai įgalina mus nusižeminti,ateiti visiškame sudužime prieš Jį. O tokioje padėtyje esančius mus Jis trokšta išgelbėti. Ir tada vyksta nuostabus dalykas – mes dar labiau pašvenčiame save tam,kad gyventi Jo valia,o ne savo nuosava.
Ar tai būtų Izajas,ar Jonas Patmos saloje,ar bet kas kitas – žmogus susidūręs su Dievo šventumu atsiduria giliame širdies sudužime ir nusižeminime,suvokdamas,kad Jis yra visiškai kitoks,nei aš Jį sau įsivaizdavau. Vėliau jis neišvengiamai pradeda aukoti savo planus dėl Dievo planų. Šių dienų bažnyčiose beveik nelikę Dievo šventumo suvokimo. Niekas neturi teisės įsakinėti Dievui ką daryti. Niekas nėra pajėgus manipuliuoti Dievu. Jis nepakęs,kad Juo naudotųsi. Bet daugelis iš mūsų širdyje pyksta arba įsiskaudina ant Dievo,nes mūsų gyvenimas klostosi ne taip,kaip mums norėtųsi. Mes paprasčiausiai pasidavėme idėjai,jog jei mes elgiamės taip ir taip,teisngai pagal mūsų supratima apie šventumą, tai Dievas pr privalo mums padėti ir įgyvendinti mūsų planus,bei viską sutvarkyti. O jei ne,mes keliame pretenzijas ir esame nelaimingi..ir ne tai,jog nukentėjome nuo cunamio,ar penkias paras nevalgę,ne..tai gali būti tai,jog mes nepatenkinti savo darbu,nes į mūsų ten nevertina tiek,kiek mes esame patys sau verti,ar negaunu tai,ko noriu,žodžiu,kažkas netvarkoje..Ne tokiam Dievui tarnavo Izajas..
2.Tam tikrose vietose. Degantis krūmas. Raudonoji jūra. Susitikimo palapinė. Saliamono šventykla – kunigai negalėjo stovėti. Bažnyčia susirenka ir pradeda melstis – sudreba žemė..šie žmonės laikė garbe kentėti dėl Kristaus vardo. Bet kokia vieta – ar tai krūmas,ar šventykla,ar bet kas kitas,vos tik Dievo buvimas ateina – ta vieta tampa šventa,ypatinga,kitokia,nei visos kitos vietos. Šventa ją daro ne žodžiai,ne žmonės,ne muzika,o Dievo buvimas. Štai kodėl klasikinis Dievo šventumo apreiškimas rodo mums į tai,kas vyksta danguje.
Apr 4:1-11
Paskui aš pažiūrėjau, ir štai atvertos durys danguje, ir pirmasis balsas, kurį girdėjau gaudžiant tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, ir tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“.
2 Bematant mane ištiko Dvasios pagava. Ir štai danguje buvo sostas, o soste – Sėdintysis.
3 Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą.
4 Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai.
5 Nuo sosto ėjo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo Dvasios.
6 Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio.
7 Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tartum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį.
8 Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduryje jos buvo pilnos akių. Ir be paliovos, dieną ir naktį, jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina!“
9 Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvenančiajam per amžių amžius, šlovę, pagarbą ir padėką,
10 dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvenantįjį per amžių amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, sakydami:
11 „Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei – Tavo valia visa yra ir buvo sutverta“.
2 Bematant mane ištiko Dvasios pagava. Ir štai danguje buvo sostas, o soste – Sėdintysis.
3 Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą.
4 Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai.
5 Nuo sosto ėjo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo Dvasios.
6 Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio.
7 Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tartum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį.
8 Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduryje jos buvo pilnos akių. Ir be paliovos, dieną ir naktį, jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina!“
9 Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvenančiajam per amžių amžius, šlovę, pagarbą ir padėką,
10 dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvenantįjį per amžių amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, sakydami:
11 „Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei – Tavo valia visa yra ir buvo sutverta“.
Štai kokį Dievą mes vadiname savo Dievu ir Jį garbiname. Garbinimas gali būti tikras arba ne,priklausomai nuo to,teisingas ar ne mūsų Dievo pažinimas. Jeigu jūs suvokiate Dievo didybę – jūsų garbinimas bus tikras,jei ne – tai bus tik nieko neverta imitacija.
3.Per Įstatymą. Pirmi keturi įsakymai kalba mums apie tai,koks yra Dievas.
Neturėk kitų Dievų – nes Jam nėra lygių,Jis vienintelis Dievas.
Nedaryk sau jokio atvaizdo – neįsivaizduok sau,koks yra Dievas,nes padarysi Jį panašų į save savo vaizduotėje,sumenkindamas Jį ,padarydamas paprastu,eiliniu ir beveik suvokiamu tavo protui – padarysi jį ne šventu – padarysi Jį stabu. Izraelitų nuodėme,kai jie pasidarė aukso veršį dykumoje, (Iš kn)prasidėjo nuo to,jog jie pasakė Mozei – tu lipk į kalną ir klausyk Dievo,o mes klausysime tavęs. Ir taip jie prarado Dievo pažinimą,vietoje to atvėrę kelią savo fantazijoms ir nuomonėms apie Jį..rezultate – stabas.
Dievas per Įstatymo įsakymus apreiškia save – štai,kokios yra ribos,štai koks Mano charakteris. Įstatymas niekada nieko negelbėjo ir dabar negelbsti,jis atspindi Dievo charakterio tyrumą,Jo šventumą. Įsakymai skatina mus šauktis malonės.
4.Per garbinimą. Kunigų knyga yra knyga apie Dievo garbinimą. Tarp daugybės nuostatų liečiančių aukas,apsiplovimus ir kita,matoma viena mintis – Dievas yra šventas ir niekas negali šiaip sau,pats,kaip sugalvojęs prisiartinti prie Jo. Prieš tai reikia įvykdyti apsiplovimus, sutvarkyti savo širdį, suvokti savo nuodėmes ir susitvarkyti su jomis..aukos už nuodėmes,padėkos aukos ir t.t. rodo į vieną – jūs esate labai toli,o Dievas yra šventas.
Dievo šventumas mums - tai ne tik Jo unikalumas ,tyrumas ir didybė,Dievo šventumas taip pat ir Jo tautos kūno sveikata. Ar daug tais laikais žmonės žinojo apie bakterijas – juk dar 18 amžiuje chirurgai neplaudavo rankų prieš operacijas. Arba – apie tai,jog 8 dieną po gimimo normaliai pradeda funkcionuoti trombocitai ir gali krešėti kraujas? Tačiau Dievas visa tai žino. Ir Jis pasirodo šventas tuose,kurie artinasi prie Jo ,Jo šventume ir mūsų sveikata. Jis nori,kad mes būtume sveiki ir dvasia,ir kūnu. Ir Jis ne šiaip sau davė savo Įstatymą,Jis reikalauja,jog mes jį vykdytumėme. Ir susidūrę su Dievo šventumu mes išsigąstame,ir tai yra gerai,tik nereikia pamiršti,jog Jis tuo pat metu yra geras ir mylintis. Tai ne kažkokia mitologinė būtybė su susidvejinusia asmenybe ir nuotaikų kaita. Jo šventumas persmelktas meile,kuri yra amžina ir beribė.
Jeigu mūsų tikslas yra gyventi pasišvilpaujant,ramiai ir sočiai,tai krikščionybė niekada neatneš pasitenkinimo mums. Mūsų gyvenimas – tai Dievo vaikų gyvenimas,siekiančių atspindėti Tėvo charakterį,būti tokiems šventiems,kaip Jis yra šventas. Mūsų sugebėjimus,laiką,resursus reikia naudoti taip,kaip juos naudotų Kristus. Ir jei jūsų troškimas ir siekimas būti šventu,kaip ir Jis yra šventas,tai neišvengiamai jus pasivys ir ramybė,ir laimė – tai yra pasitenkinimo savo gyvenimu jausmas. Dievas gali kažką duoti ar kažką paimti,bet tai jau nebus principiniai klausimai,tai – ne svarbiausi dalykai gyvenime.
5.Per savo pranašus. Samuelį,Jeremija,Ezekielį..jei paklausyti – ką jie kalbėjo? Visi vieną ir tą patį – liaukitės garbinti stabus. Nustokite sekioti paskui kitus dievus ir piktas savo širdies užgaidas. Kodėl? Nes Dievas yra šventas – Jis unikalus,ne toks,kaip visi kiti „dievai“,kurie tik stabai – t.y. kažkieno įsivaizdavimai apie Dievą. Pranašai visada stengėsi atkreipti žmonių dėmesį į Dievo šventumą,į Jo planus ir ketinimus.
6.Jo rūstybėje ir teismuose. Achanas iš 7 Jozuės knygos skyriaus. Ir NT bažnyčioje tas pat – pirma nuodėmė įėjusi į bažnyčią – veidmainystė. Jei norite sužinoti kaip Dievas žiūri į veidmainystę – perskaitykite 5 Apaštalų darbų knygos skyrių. Ananijas ir Sapfyra. Esme ne tame davė jie pinigų ar nedavė. Esmė ta,kad jie bandė parodyti save šventais,nors tokiais nebuvo. Ar jie buvo tikintys? Žinoma. Bet štai ką Dievas daro su tikinčiais,kurie gyvena atstūmę Jo Įstatymą ir niekindami Jo šventumą.
1 Kor 11:28-32
Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.
29 Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.
30 Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių.
31 Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami.
32 Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.
29 Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.
30 Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių.
31 Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami.
32 Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.
Dievo rūstybė ištinka bet ką,kas kenkia Jo kūrinijai,griauna ją ir iškreipia jos paskirtį. Jis taip pasielgė su Ananiju ir Sapfyra,nes kitaip šios vėžinės veidmainystės lastelės būtų išsikerojusios visame kūne. Veidmainystė – baisus reikalas. Su kuo susiduria krikščionis,kai bando pasidalinti Evangelija? Su kaltinimais krikščionių veidmainystei.
7. Savo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Visas Jėzaus žemiškas gyvenimas – nuo gimimo iki paėmimo į dangų – yra šventumo kelias. Jis šventas,nes gimė iš mergelės ir be nuodėmės. Jis – tikrasis Dievas ir tikras žmogus. Jis pragyveno šventą gyvenimą. Jono Ev. 8 skyriuje parašyta,jog niekas negalėjo apkaltinti Jį nusidėjus. Morkaus Ev. 9 skyriuje mums praskleidžiama užsklanda,už kurios matomas Jo šventumas – kalbu apie atsimainymą ant kalno. Originale panaudotas žodis „metamorfozė“ – tai kalbama ne apie tai,jog ant Jėzaus nusileido šviesa iš dangaus. Metamorfozė vyksta viduje ir spindesys sklido iš vidaus,iš to kas yra Jėzus ir dėl to,koks Jis yra. Laiške Žydams pasakyta,jog Jis nutiesė mums kelią į Šventų Švenčiausiąją.
8. Savo Bažnyčioje.
1 Kor 3:16-17 Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?
17 Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!
17 Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!
Čia kalba eina apie visuotinę bažnyčią. Mes kartu – Jo bažnyčia. Dievas nori,kad netikintys įėję matytų Jo buvimą bažnyčioje.
Dievo sumanymu Dievo šventumas turi būti apreikštas per Jo bažnyčią.
1Kor 6:19 Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?
Ką daryti?
1.Iš mūsų laukiamas pasišventimas.
Žyd 12:14 Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.
2.Teisingas mąstymas
Ef 4:11-32 Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais,
12 kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui,
13 kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko,
14 kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą,
15 bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus.
16 Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje.
17 Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės.
18 Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo.
19 Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus.
20 Bet jūs ne taip pažinote Kristų!
21 Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote, – nes tiesa yra Jėzuje, –
22 kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,
23 atsinaujinti savo proto dvasioje
24 ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.
25 Tad, atmetę melą, „kiekvienas tekalba tiesą savo artimui“, nes esame vieni kitų nariai.
26 „Rūstaukite ir nenusidėkite“. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!
27 Ir neduokite vietos velniui.
28 Kas vogdavo, tegu daugiau nebevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.
29 Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams.
30 Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai.
31 Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis.
32 Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.
12 kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui,
13 kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko,
14 kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą,
15 bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus.
16 Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje.
17 Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės.
18 Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo.
19 Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus.
20 Bet jūs ne taip pažinote Kristų!
21 Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote, – nes tiesa yra Jėzuje, –
22 kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,
23 atsinaujinti savo proto dvasioje
24 ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.
25 Tad, atmetę melą, „kiekvienas tekalba tiesą savo artimui“, nes esame vieni kitų nariai.
26 „Rūstaukite ir nenusidėkite“. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!
27 Ir neduokite vietos velniui.
28 Kas vogdavo, tegu daugiau nebevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.
29 Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams.
30 Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai.
31 Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis.
32 Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.
3.Mums reikia klausyti Dievo
1 Pet 1:14-25 Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams,
15 bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu,
16 nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas“.
17 Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu,
18 žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,
19 bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.
20 Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums,
21 per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu.
22 Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus.
23 Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu.
24 Mat „kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra,
25 bet Viešpaties žodis išlieka per amžius“. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.
15 bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu,
16 nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas“.
17 Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu,
18 žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,
19 bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.
20 Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums,
21 per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu.
22 Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus.
23 Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu.
24 Mat „kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra,
25 bet Viešpaties žodis išlieka per amžius“. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.
4 Mūsų santykiai su žmonėmis turi būti tvarkomi pagal Dievo Žodį
Pat 8:13 Viešpaties baimė – nekęsti pikto. Išdidumo, puikybės, piktų kelių ir klastingos burnos aš neapkenčiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą