Romi širdis

Mt 5,5 Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.

Jeigu paimti kalno pamokslo palaiminimus, išversti juos į priešingą pusę ir pavadinti tai „ žmogiška prigimtis“,tai pamatysime ganėtinai tikslų žmogiškos prigimties paveikslą. Naudodami priešingybių metodą,eidami nuo kalno pamokslo palaimintomis vadinamų savybių į priešingą pusę,mes rasime tas savybes,kurios charakterizuoja žmogaus būtį ir elgesį.

Žmogaus psichologija neturi savyje nieko panašaus į tas dorybes,apie kurias kalba Jėzus savo kalno pamokslo pradžioje. Vietoje to,kad būti vargšais dvasia,mes esame pilni išdidumo ir cinizmo (cinizmas - tai įžūlus padorumo, dorovės nepaisymas, begėdiškumas). Vietoje verkiančių ir liūdinčių dėl nuodėmės, aplink pilna besaikių malonumų mėgėjų ir ieškotojų.. Vietoje romumo ir nuolankumo – pasipūtimas ir savęs aukštinimas. Vietoje alkstančių ir trokštančių teisybės – žmonės,sakantys „aš praturtėjau ir niekame neturiu stokos“;vietoje gailestingumo atrandame beširdiškumą, vietoje tyros širdies plinta liguistos fantazijos; vietoje taikdarių randame agresyvius ir įsižeidusius,pilnus nuoskaudų žmones; vietoje persekiojamų dėl teisybės – žmonės,kurie duoda atkirtį skriaudikams griebdamiesi visų jiems prieinamų ginklų..

Štai kokios moralės terpėje yra formuojama mūsų visuomenės kultūra. Visa atmosfera persmelkta šia morale,mes įtraukiame  ją į save sulig kiekvienu įkvėpimu ir geriam drauge su motinos pienu. Kultūra ir išsilavinimas suteikia šiai atmosferai šiek tiek kilnių bruožų,tačiau niekaip neliečia jos esmės. Literatūros pasaulis buvo sukurtas tam,kad pateikti šį gyvenimo būdą normos etalonu.. Ir visa tai yra blogis,paverčiantis mūsų gyvenimus į žiaurios kovos areną. Visas mūsų širdies skausmas ir milžiniškas skaičius kūno ligų kyla tiesiogiai iš mūsų nuodėmių. Išdidumas,arogancija,pasipiktinimas,liguistos fantazijos,pikti sumanymai,godumas gimdo daugiau kančių žmogui,nei visos fizinės ligos kartu sudėjus.

Tokiame pasaulyje Jėzaus žodžiai skamba balsu iš aukštybių. Jo žodžiai – paprasčiausiai Tiesa pačioje savo esmėje. Jis neišsako nuomonės. Jėzus niekada nesidalino nuomonėmis. Jis niekad nespėliojo ir nedarė prielaidų.Jis žinojo viską tada, Jis viską žino ir dabar. Kristaus žodžiai – tai ne Saliamono žodžiai,pagimdyti sveiko supratimo ir įžvalgumo. Jėzus kalbėjo iš savo Dieviškos esybės pilnatvės ir Jo žodžiai yra pati Tiesa. Jis vienas galėjo pasakyti „palaiminti“ turėdamas tam piną teisę,nes Jis yra Palaimintasis Tėvo, atėjęs iš aukštybių,kad dovanoti palaiminimą žmonijai. Ir Jo žodžiai buvo sutvirtinami Jo darbais,kurie buvo neišmatuojamai galingesni,nei bet ko kito šioje žemėje. Jei mes pradėsime klausytis Jo Žodžių,atrasime juose tikrą išmintį.

Jėzus dažnai naudojo žodį „nuolankumas“ ir „romumas“ savo kalboje. Toje pačioje Mato Evangelijoje Jis kalba mums apie romumą ir nuolankumą ir apie tai,kaip jis turi pasireikšti mūsų gyvenime.

Mt 11,28-30 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”.

Čia paminėti du priešingi viens kito atžvilgiu dalykai –našta ir atgaiva arba atilsis. Ir akivaizdu,jog omenyje turimos ne konkrečios to meto klausytojų naštos,o naštos,kurios slegia visą žmonių giminę bendrai. Ir ši našta nesusiveda į politinį persekiojimą, skurdą ar sunkų darbą. Ši našta – tai kur kas rimtesnis ir gilesnis reiškinys nei minėti dalykai. Šią naštą turtuoliai neša drauge su vargšais,nes tai yra kažkas,nuo ko niekada neišvaduos nei turtas,nei skurdas.

Našta,gulinti ant žmonijos pečių,yra kažkas sunkaus ir gniuždančio. Žodis,kurį čia naudoja Jėzus reiškia sunkų nešulį arba darbą iki visiško išsekimo. Atilsis,atgaiva – tai paprastas išsivadavimas iš šios naštos ir šio darbo. Atgaiva ir atilsis – tai ne darbas;atilsis ateina kai mes nustojame kažką daryti. Jame esantis romumas ir nuolankumas – tai atgaiva ir poilsis.

Pažvelkime atidžiau į mūsų naštą.  Tai našta,kuri daugiau slegia mūsų vidinį žmogų. Ji kenkia širdžiai ir protui ,ir alina  kūną iš vidaus. Visų pirma tai išdidumo ir arogancijos našta. Meilės savajam „aš“ triūsas yra labai sunkus. Pagalvokite patys ir atsakykite sau – argi ne iš to,jog kažkas kalbėjo apie jus atsainiai ir paniekinančiai kilo daugybė jūsų problemų ir bėdų?  Vos tik jūs paverčiate save į mažą stabuką,kuriam jūs pats ir turite reikšti visokeriopą pagarbą,vos tik jūs taip padarote – neišvengiamai atsiras ir tie,kurie pradės keikti jūsų dievuką.  Kaip jums tokiu atveju išlaikyti vidinę ramybę? Energingi jūsų širdies bandymai nukreipti į tai,kad apginti patį save nuo kiekvieno žeminančio komentaro,kad apsaugoti savo super jautrią savigarbą nuo draugo ar priešo pajuokos išsekins jus..tokiose pastangose paskendusios mintys niekada nesuteiks vidinės ramybės jūsų sielai. Nutieskite tokių kovų kelią per savo gyvenimo metus ir ši našta taps jums sunkiai pakeliama. Tačiau žmonės nešą šią naštą nuolat,prieštaraudami bet kokiam žodžiui,nukreiptam jų adresu,baimėje gūždamiesi nuo kiekvienos kritinės pastabos, jausdami savo širdy deginantį nuoskaudos skausmą dėl bet kokio – tikro ar jų pačių išgalvoto- dėmesio savo asmeniui nebuvimo,nerasdami sau vietos,jei pirmenybę skyrė ne jam,o kažkam kitam.

Tokią naštą nešti nėra jokios būtinybės. Jėzus kviečia mus į Savo poilsį ir širdies romumas bei nuolankumas yra Jo duotas būdas pasiekti tą atgaivą. Romaus žmogaus visiškai nejaudina,jog šalia yra kažkas didesnis,nes jis jau senai nusprendė,jog pasaulio šlovė nieko neverta.

Romaus žmogaus negalima įsivaizduoti kaip to,kuris panašus į nepilnavertiškumo komplekso kamuojamą pilką pelytę. Dorovės ir moralės srityje romus žmogus sugeba būti drąsus kaip liūtas ir stiprus,kaip Samsonas. Paprasčiausiai jis nustojo apgaudinėti save tame,kas jis iš tikrųjų yra. Jis priėmė tą įvertinimą,kurį jam davė Dievas. Jis žino,kad yra silpnas,nes Dievas jam tai pasakė. Bet štai paradoksas – būdamas silpnas jis tuo pat metu yra aukščiau nei dangaus angelai Dievo akyse. Pats iš savęs jis niekas,bet su Dievu jis yra viskuo,kuo jį nori matyti Dievas. Būdamas romus ir nuolankios širdies,jis atidavė Dievui savo išteisinimą. Buvusios savigynos jau nebėra. Jo siela atrado ramybę,kurią suteikia nuolankumas.

Tada jis išsivaduoja ir nuo pretenzijų naštos. Čia aš kalbu ne apie veidmainystę,o apie įprastą žmogaus siekimą padaryti viską,kas įmanomą,kad paslėpti nuo aplinkinių savo vidinį skurdą. Nuodėmė padarė daug žalų žmogui ir viena iš šių žalų yra iškreiptas gėdos jausmas. Kažin ar atsiras žmogus – nesvarbu vyras ar moteris – kuris išdrįstų stoti visų akivaizdon toks,koks yra,nebandydamas pateikti savęs kuo palankesnėje šviesoje. Kultūringą žmogų kankina baimė,jog jis pasirodys neišsilavinęs,turtuolį – jog tai,ką jis turi ,pasirodys kažkam apgailėtinais ir pigiais niekais,palyginus su tuo,ką turi kitas. Taip vadinamą „aukštuomenę“ valdo motyvai ne kilnesni nei tie,kurie vadovauja vargšams ir vargšai savo motyvų lygyje nei kiek ne geresni už turtingus.

Naštos,apie kurias kalbame – realios ir po truputį,žingsnis po žingsnio jos stumia į pražūtį savo aukas,kurios su visai paskendusios tokiame nuodėmingame ir nenatūraliame gyvenime. Ir tokiose sąlygose susiformavusi nuodėmės psichologija žmoguje mėgsta nuolankumą išstatyti kaip kažką nerealaus,kažką panašaus į svajonę,gal idealą,į kažką tokio,kurio neįmanoma pasiekti. Visoms šios ligos aukoms Viešpats sako – „turite tapti kaip vaikai“. Nes maži vaikai nelygina,jie gauną tikrą pasitenkinimą džiaugdamiesi tuo,ką turi. Tačiau kai vaikas paauga, jo širdyje pradeda atgyti nuodėmė,kuri gimdo pavydą. Tada jie praranda sugebėjimą džiaugtis tuo,ką turi,jei kažkas šalia turi kažką geresnio ar didesnio. Ir jau šitam amžiuje našta užgula jų švelnias sielas niekada nebepaleisdama,kol jų neišlaisvins Kristus.

Dar viena naštos priežastis – nenatūralumas,dirbtinumas. Dauguma žmonių gyvena baimėje,jog vieną dieną jie per daug atsipalaiduos ir priešas ar draugas pažvelgęs į jų sielų tuštybę ,ją atskleis visiems. Todėl jie visada įsitempę ir nežino atsipalaidavimo. Knygos,drabužiai,kosmetika – viskas naudojama tam,kad atrodyti,o ne būti. Dirbtinumas atkrinta palaipsniui,kai tik mes atsiklaupiame prieš Viešpatį ir atsiduodame Jam. Tada mus nustoja jaudinti,ką apie mus pagalvos žmonės,nes žinome,jog patikome Dievui. Tada tai,kas mes esame, taps svarbiausia,o tai,kaip mes atrodome atsidurs mūsų interesų apačioje. Išskyrus nuodėmę mums nėra ko gėdytis. Tik nuodėmingas noras blizgėti įkvepia mus stengtis atrodyti,o ne būti.

Kūniška,neapipjaustyta pagal Dvasią širdis plėšosi po išdidumo ir pretenzijų jungu. Ir nėra jokio kito išgelbėjimo nuo šios naštos išskyrus Kristaus romumą ir nuolankumą. Nuo gilių ir protingų svarstymų čia maža naudos,šis blogis toks didelis,kad vos tik mes uždarome jam duris,jis įlenda per langą. Visiems vyrams ir moterims Jėzus sako „Ateikite pas Mane ir aš suteiksiu jūsų širdims atgaivą“. Atgaiva,kurią siūlo Jėzus,tai poilsis nuolankume,palaimintas palengvėjimas,pasiekiantis mus tuo atveju,jei mes priimame save tokiais,kokie mes esame iš tikrųjų ir nustojame pretenduoti į kažką aukščiau. Pradžioje teks būti drąsiems,tačiau būtina tam malonė apsireikš mūsų gyvenimuose ir neuždels,kai tik mes suvoksime,jog esame pašaukti nešti naują ir lengvą  naštą drauge su galingu Dievo Sūnumi.