Kristus prisikėlė!

Lk 24sk  Ir štai du iš jų tą pačią dieną keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besvarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino. O Jis paklausė jų: ‘Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?’ Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: ‘Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai, kas joje šiomis dienomis atsitiko?’ Jėzus paklausė: ‘O kas gi?’ Jie tarė Jam: ‘Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai Jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo. O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus labai nustebino. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado Jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios angelus, kurie sakę Jį esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję prie kapo ir rado viską, kaip moterys sakė, bet Jo paties nematė’. Tada Jis jiems tarė: ‘O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?’ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta. Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: ‘Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi’. Jis užsuko ir pasiliko su jais. Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: ‘Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?’ Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius vienuolika ir kitus su jais, kurie tvirtino: ‘Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui!’ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną.

Kaip tai įmanoma - turėti Jėzų mūsų bendravime ir nepažinoti Jo,kaip tai įmanoma - pamokslauti daugybė tiesų apie Jėzų,klausytis daugybės pamokslų apie Jėzų ir nepažinti Jo..Kaip ir tiems mokiniams,kurie ėjo į Emausą - jei jie būtų atsiskyrę nuo Viešpaties anksčiau,nei Jis jiems apreiškė save,jie niekada negalėtų būti tikri,ar matė jie Jėzų,ar ne,nes jų akys buvo uždengtos ir jie nepažino Jėzaus.

Mes turime ne vien mąstyti apie Jėzų,tikėti tuo,kas  apie Jį pasakyta Šventajame Rašte,patiems kalbėti apie Jį..mes turime ateiti iki taško,kuriame mūsų tikėjime  įvyks lūžis - „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų”.

Iš šitos istorijos mes galime pamatyti keturis etapus krikščionio gyvenime.

1. ‘Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?’

- nuliūdusios ir prislėgtos širdys. Kodėl? Nes jie galvojo,jog Jėzus mirė. Ir mes taip galvojame apie Jį..taip,kaip raštas kalba apie mirusius:

Mok 9,6 Jų meilė, neapykanta ir pavydas dingo; jie nebeturi jokios dalies pasaulyje.

Ir jei mes nesuvokiame,kad Jėzus gyvas,mastome apie Jį,kaip apie tą,kuris neturi jokios dalies mūsų gyvenime. Žmonės nežino,kad Jis yra gyvas ir tai yra daugybės krikščionių stovis. Jie žiūri į kryžių ir stengiasi tikėti tuo,kas yra parašyta apie Jėzų,bet jie nesusieja savo gyvenimo su faktu,jog Jis yra gyvas jiems!

Rom 14,9 Nes dėl to Kristus ir mirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats.

Moterys,atėjusios prie kapo ieškojo mirusio Jėzaus ir angelai joms pasakė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!” Vienas iš skirtumų tarp mirusio Jėzaus ir gyvo yra šis: mirusiam jūs jaučiate pareigą kažką daryti pagal savo supratimą ir savo jėgomis ir pats esate savo gyvenimo viešpats,pats sprendžiate ko Jam reikia ir ką jūs galite; gyvas Jėzus jums viešpatauja bei Jis sprendžia ko Jam reikia ir kai darote kažką Jam,darote tai pagal Jo išmintį ir Jo jėga,o ne savo galimybėmis,ne pagal norus ir jausmus..

Mokiniai ėjo liūdnomis širdimis. Jie tikėjosi,kad Jėzus išvaduos Izraelį ir štai nusivylimas - Jis miręs. Tai reiškia - toli nuo gyvųjų reikalų,lūkesčių,kasdienių dalykų ir planų. Gal būt jie praleido bemiegę naktį,nes nusivylimas,netikrumas ir bėdos užgriuvo juos. Toks yra daugybės krikščionių gyvenimas. Jie bando tikėti Jėzumi,viltis Juo,bet širdis pasilieka liūdesyje. Kodėl? Nes jie nežino kad Kristus yra gyvas.

Toliau - antras etapas,kuriame Jėzus sako:

2. ‘O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!

Mokiniai girdėjo moterų liudijimą. Jie papasakojo pakeleiviui apie tai,kad moterys” papasakojo regėjusios angelus, kurie sakę Jį esant gyvą.” Mūsų laikais daug krikščionių,kurie klauso tokių žodžių ir raginimų,jog jie turi tikėti prisikėlusiu Kristumi,jog Jis - gyvas ir jie bando priimti šiuos žodžius,bando įtikinti save,kad taip yra,bet neturi jokio palaiminimo šiame savo tikėjime. Kodėl? Nes nori jausti tai,o ne tikėti tuo. Jie bando siekti tokio pergyvenimo,dirbti dėl jo ir stengtis išlaikyti savo būseną vietoje to,kad paprasčiausiai gyventi tikėjimu. Geras ir įkvepiantis pavyzdys yra šie pranašo žodžiai:

Hab 3,17-19  Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas’.

Tai ir yra antras etapas - abejojanti ir netikinti širdis,kuri negali priimti nuostabios tiesos,kad Jėzus yra gyvas.

Trečias etapas - deganti širdis:

3. ‘Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?’

Mokiniai pamatė,kas parašyta Raštuose,kas pranašų pasakyta ir suprato,kad Jėzus turėjo prisikelti,kad jie gali pasitikėti Juo ir nurimti Dieve ir jų širdys prisipildė džiaugsmu.

Ir mes galime pagalvoti - tai yra lygis,kurį turime stengtis pasiekti!  Tačiau - NE! Dievas neleidžia mums pasilikti šiame lygyje. Tu turi pasiekti šį krikščionybės etapą - kai tavo širdis užsidega tuo,ką Dievas atveria Šventajame Rašte,bet mūsų vis dar laukia svarbiausias dalykas - Kristaus apreiškimas.  Mokiniai buvo daugybę kartų patyrę Dievo jėgą,bet jie nesuprato,kas Jis yra. Kristus nebuvo jiems apreikštas. Ir tokiu būdu užsidegusi širdis po kiek laiko atšala.

Yra ketvirtas etapas - tai - patenkinta širdis.

4. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų

Pažinti Jėzų - tai daugiau už Jo jėgos patyrimą. Galima daug pergyventi trečiame etape,bet širdis tokia nepastovi.. Mes turime sekti paskui Kristų. Mes turime ne prašyti Jo pagirdyti mus iš gyvojo vandens šaltinio,bet prašyti,jog mumyse atsivertų ši gyvojo vandens versmė. Prašyti ne to,kad Viešpats apšviestų mūsų akims vieną ar kitą Rašto vietą ar aplinkybę mūsų gyvenime,bet trokšti,jog mūsų širdyse užtekėtų teisumo saulė. Mes prašome ne tik pažinti Tą,kuris karts nuo karto prisiliečia ir sušildo mūsų širdis ir palaimina mus,bet mes trokštame žinoti,jog mes turime nesikeičiantį Jėzaus buvimą savo širdyse,kuris pranoksta bet kokį mūsų pažinimą apie aplinkybes ar Dievo Žodį.

Kam Jėzus apreiškia save?

• Visu pirma, tiems savo mokiniams,kurie visko atsižadėję siekia sekti Jį:

Lk 14,33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys’.

Ir jie viską palikę sekė Jį iki galo,todėl Viešpats jiems pasakė:

Lk 22,28-30 Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl Aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra skyręs Tėvas, kad mano karalystėje jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių’.

Jie nebuvo tobuli žmonės,bet jie pakluso Jam ir sekė Jį. Yra žmonės,kurie turi tokį šūkį: „Dievas svarbiausia” Iš vienos pusės tai gražus šūkis,bet iš kitos..tai reiškia,kad Dievas yra pirmas,kažkas - antras,trečias ir t.t. Ir tai reiškia,kad Dievas yra reitinguojamas ir yra eilėje kitų jėgų,kurios apsprendžia mūsų gyvenimą. Tai nėra ta vieta,kurioje Dievas nori būti! Dievas mums turi būti ne pirmas,Dievas mums turi būti VISKAS. Viskas,kas esame,ką turime,ko norime. Jis - visame kame ir viskas Jame.

• Antras dalykas,kuris turi būti padarytas žmoguje,siekiančiame sekti gyvą Jėzų - toks turi būti apkaltintas dėl savo netikėjimo. Žmoguje susiklosčiusi pasaulėžiūra negali jam suteikti gyvenimo,kurį suteikia Jėzus.

Samarietė prie šulinio:
Jn 4,7-29 Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: ‘Duok man gerti’. (Tuo tarpu Jo mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: ‘Kaip Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?’ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė: ‘Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens!’ Moteris atsiliepė: ‘Viešpatie, bet Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens? Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?’ Jėzus atsakė: ‘Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą’. Tada moteris Jam tarė: ‘Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai’. Jėzus atsiliepė: ‘Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia’. Moteris atsakė: ‘Aš neturiu vyro’. Jėzus jai tarė: ‘Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei’. Moteris atsiliepė: ‘Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti’. Jėzus atsakė: ‘Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas - iš žydų. Bet ateina valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje’. Moteris Jam sako: ‘Žinau, jog ateina Mesijas (tai yra Kristus). Atėjęs Jis mums viską paskelbs’. Jėzus jai tarė: ‘Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!’ Tuo metu sugrįžo Jo mokiniai ir nustebo, kad Jis kalbėjo su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: ‘Ko iš jos nori?’ arba: ‘Apie ką su ja kalbi?’ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: ‘Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus?’

Netikėjimas Dievo Žodžiu,tikėjimas savo susikurta tradicija ar pasaulėžiūra tampa milžinišku barjeru,neleidžiančiu mums pažinti gyvo ir prisikėlusio Kristaus. Mums reikalingas Dievo apkaltinimas tam,kad atsivertų mūsų akys..tam,kad galėtume tarti - Jis yra Kristus,Tas,kuris kalba su manimi,Tas kuris kalba apie mane,Jam svarbu kas vyksta mano gyvenime,Jis žino kas vyksta mano gyvenime ir Jis žino,kaip man gyventi..tai gali padaryti tik Viešpats.

• Trečia - mes neturime ilsėtis nuo Jo. Mokiniai sakė: „ Bet jie sulaikė Jį, sakydami: ‘Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi’. Jis užsuko ir pasiliko su jais.”

Tai primena Jokūbo istoriją:

Pr 32,26 Tada tas vyras tarė: ‘Paleisk mane, nes jau aušta!’ Jokūbas atsakė: ‘Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!’

Tai yra žodžiai žmogaus,kuris siekia gyventi Dievo realume.. galime iškelti sau klausimą - kokia yra silpno krikščionio silpnumo priežastis? Atsakymą rasim,jei atsakysim į klausimus - kas iš tikrųjų yra man svarbu? Ko iš tikrųjų aš siekiu ir noriu? Yra daugybė klausimų ir atsakymų variantų,bet tik vienas atsakymas tam,kuris trokšta Kristaus .

Kai Jėzus vaikščiojo šioje žemėje,kas skyrė Jo mokinius nuo kitų žmonių? Jis paėmė juos nuo jų tinklų,nuo jų namų ir subūrė juos apie save. Jie pažino Jėzų. Kas skyrė Jo mokinius nuo kitų,kurie taip pat laukė Dangaus karalystės Izraelyje? Tai,jog Jėzaus mokiniai kasdien sekė Jį,turėjo bendravimą su Juo kiekvieną savo gyvenimo dieną.

Mūsų gyvenimo ramybė,ir jėga ateina džiaugsmo, patiriamo asmeniniame bendravime su prisikėlusiu Kristumi.

Kristus prisikėlė! Ir Jis yra mūsų Velykos. Lai Viešpats suteiks malonę degti savo širdyje nuo Jo atsivėrusių Žodžių ir pažinti Jo nekintamą buvimą mūsų kasdienybėje.

Su šia nuostabia švente Jus!