Tvarka kūrinijoje priklauso nuo teisingų tarpusavio santykių tarp kūrinių. Harmonija atrandama tada,kai kiekvienas kūrinys santykyje su kitu užima savo,tik jam vienam skirtą vietą. Būtent taip sutvarkyta ir žmogaus būtis.
Žinome,kad visų žmogaus nelaimių šaknyse yra betvarkė jo santykiuose su Dievu ir betvarkė žmogaus santykiuose su kitais žmonėmis. Kokiame kontekste mes bevertintume žmogaus kritimą Edeno sode,aišku viena – tai tapo lūžio momentu Dievo ir žmogaus tarpusavio santykiuose. Žmogus priėmė kitą nuostatą Dievo atžvilgiu ir tuo pačiu sugriovė ryšį tarp kūrinio ir Kūrėjo,kuriame – nors jis to ir nežinojo – ir buvo tikroji jo laimė. Išgelbėjimas savo esme ir yra normalaus ryšio tarp Kūrėjo ir kūrinio atstatymas.
Dvasinis,pripildytas tikro pasitenkinimo ir pilnatvės gyvenimas prasideda nuo kardinalaus pasikeitimo Dievo ir žmogaus santykiuose. Šis pokytis ne tik kad teisinis formalios padėties Dievo atžvilgiu pasikeitimas,bet ir vidinis pokytis, pergyventas, suvoktas ir pajaustas, sugebantis padaryti esminę įtaką visai nusidėjėlio esybei – tam,kas jis yra,ką žino,ko nori. Nuodėmių nuplovimas Jėzaus Kristaus krauju padaro šį pasikeitimą teisėtu Dievo Įstatymo reikalavimų atžvilgiu, Dievo Dvasios dalyvavimas šiame pasikeitime padaro įvykį jaudinančiu ir įtikinamu mums. Tai labai gerai iliustruoja sūnaus – palaidūno pavyzdys. Minėtame palyginime pavaizduotas sūnus užtraukė sau daugybė problemų atmetęs tą santykį su Tėvu, kurį jis teisėtai turėjo būdamas sūnumi. Jo padėties šeimoje atstatymui pasitarnavo ne kas kita,kaip atstatymas teisingų santykių su Tėvu,kurie egzistavo nuo jo gimimo ir buvo sugriauti dėl nuodėmės, pasireiškusios nepaklusnumo aktu. Šis palyginimas neanalizuoja atleidimo teisėtumo,bet puikiai iliustruoja praktines mūsų atpirkimo ,kurį turime Jėzuje Kristuje, pasekmes.
Kad apibrėžti bet kokius santykius,reikia nuo ko nors pradėti. Kažkur turi būti kažkas nekintamo,nepraeinančio,turi būti pastovus centras ,atramos ir atskaitos taškas, mastelis,kuriuo šie santykiai būtų matuojami, tai, kame reliatyvumo teorija būtų bejėgė ir kame būtų galima besąlygiškai pasakyti „yra“ be jokių “gal”. Tokiu centru yra Dievas. Kada Jis nusprendė prisistatyti žmonijai vardu,Jis atvėrė Save vardu „Aš Esu“. Kada Jis kalba pirmuoju asmeniu, sako „Aš Esu“; kai mes kalbame apie Jį,mes sakome „Jis yra“,kai mes kreipiamės į Jį,mes sakome „Tu esi“. Viskas aplinkui atsispiria į šį nekintamą, nepragaištantį ir pastovų atramos tašką ir Juo matuojame visą kitą.
Mal 3,6 Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu
Panašiai kaip šturmanas jūroje nustato savo geografinę padėtį pagal Saulę,taip ir mes, žvelgdami į Dievą galime nustatyti savo realią padėtį mūsų santykyje su Dievu. Dievas pirma visko. Mes teisūs tada ir tik tada,kai Dievo atžvilgiu užimame teisingą poziciją ir esame neteisūs tiek ir tol,kiek ir kol užimame kokią nors kitokią poziciją nei ta,kuri yra Dievo nustatyta.
Daugelis sunkumų mūsų,kaip krikščionių gyvenime kyla iš mūsų nenoro priimti Jį tokiu,koks Jis yra atiduodant Jam savo gyvenimus. Į savo gyvenimą Dievo neįmanoma priimti niekaip kitaip, nei atiduodant Jam tą gyvenimą. Mes užsispyrusiai stengiamės Jį pakeisti ir padaryti kiek įmanoma panašesniu į save pačius. Kūnas inkščia,siekdamas išvengti rūstaus nuosprendžio vykdymo ir,panašiai kaip Agagas (1 Sam 15,32 Samuelis įsakė: “Atveskite pas mane amalekiečių karalių Agagą”. Agagas atėjo drebėdamas pas jį ir tarė: “Tikrai mirties kartumas jau praėjo”.) meldžia bent menkiausio gailestingumo, bent nedidelio pakantumo savo silpnybėms. Bet toks „numeris“ nepraeina. Tik pamilus ir priėmus Dievą tokiu,koks Jis yra galima pradėti eiti teisingu keliu. Ir pažinę Jį tokiu,atrasime vis daugiau ir daugiau džiaugsmo būtent tame,koks Jis yra.
Taigi,Dievas pirma visko. Jis visame kame ir pirma visko, Pirmas, Aukščiausiasis pagal rangą ir padėtį. Išaukštintas Savo šlovėje. Kaip Gyvenantis per amžius,Jis duoda pradžią viskam ir viskas kyla iš Jo ir Jam.
Kol 1,16 nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios,-visa sutverta per Jį ir Jam
Rom 11,36 Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.
Apr 4,10-11 dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvenantįjį per amžių amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, sakydami:“Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei-Tavo valia visa yra ir buvo sutverta”
Kiekviena gyva siela priklauso Dievui ir gyvena Jo valia. Dievas yra toks,koks yra ir mes esame tokie,kokie esame,ir vieninteliai įmanomi santykiai tarp mūsų, tai absoliuti viešpatystė iš Dievo pusės ir visiškas paklusnumas iš mūsų pusės. Mes esame Jo skolininkais kiekvienoje šlovėje,kurią tik galime Jam atnešti. Mūsuose liūdesys gimsta dėl to,jog atnešame jam kažką mažiau,nei šlovė,kurios Jis yra vertas.
Dievo paieškos susiveda į sunkų ir visišką savojo „aš“ atsižadėjimą ir savęs pavedimą Dievo valiai. Ir ne formalia juridine prasme,o faktiškai ir praktiškai. Aš nekalbu dabar apie išteisinimą tikėjimu. Aš kalbu apie laisvos valios pastangomis virš savęs iškeltą Dievą ir apie pilną džiaugsmo nusižeminimą,tarnavimą Jam su visišku atsidavimu,taip,kaip dera kūriniui tarnauti Kūrėjo valiai.
Tuo momentu,kai mes išdrįsime eiti priekin savo ryžte iškelti Dievą aukščiau visko,mes atsiskirsime nuo pasaulio ir iškrisime iš jo tvarkos,kurioje gyvena visi žmonės. Mes aptiksime,jog esame nebe pritaikyti vaikščioti šio pasaulio takais ir kuo toliau,tuo aiškesnis taps šventumo kelias,kuriuo eisime. Mes įgysime naują požiūrį,nauja ir visiškai kitokia psichologija susiformuos mumyse,nauja jėga veiks mūsų gyvenimuose stebindama mus savo palaiminimais ir išbandymais. Mūsų atsiskyrimas nuo pasaulio yra tiesioginė mūsų pasikeitusio santykio su Dievu pasekmė. Kritusi žmonija neturi dalies Dievo šlovėje. Milijonai žmonių nešioja Jo vardą,rodo Jam kažkokius pagarbos ženklus,bet netgi mažiausias išbandymas parodo tikrąją jų esmę,parodo koks menkavertis ir niekingas yra mūsų Dievo garbinimas. Jei pamėginti patikrinti paprastą žmogų tame,ką jis stato į pirmąją vietą savo gyvenime,labai greitai atsiskleis tikrasis jo veidas. Tarkim,žmogui reikės padaryti pasirinkimą tarp Dievo ir pinigų,tarp Dievo ir žmonių,Dievo ir asmeninių ambicijų,Dievo ir savojo „aš“,Dievo ir žmogiškos meilės. Daugumoje atvejų pamatysime,jog Dievui atiteks antroji vieta. Ir nors bandomas žmogus tam prieštaraus,tas pasirinkimas,kurį jis daro kasdien visą savo gyvenimą,tarnaus neginčijamu įrodymu.
„Būk išaukštintas“ – štai pergalingo dvasinio gyvenimo žodžiai. Štai kelias,vedantis į nesuvokiamus malonės turtus. Malonė yra tai,kame koncentruojasi dvasinis gyvenimas Dieve. Lai Dievo ieškanti siela atras tą vietą,kurioje siela ir lūpos susijungs troškime „būk išaukštintas“ – ir tada tūkstančiai mažų dalykų išsispręs nedelsiant. Tokio žmogaus krikščioniškas gyvenimas paliaus būti sudėtingu uždaviniu,kokiu buvo visai nesenai ir taps paprastu pačioje savo esmėje. Ugdydamas valią,toks žmogus stoja į teisumo kelią ir nenukrypsta nuo jo,valdydamas savo veiksmus panašiai kaip autopilotas valdo mašiną. Vos tik priešiškas vėjas akimirkai nukreips jį į šalį,jis neišvengiamai grįš atgal,slaptoje vedamas savo širdies troškimo.
Pašvenčiant visa Dievui nereikia įsivaizduoti,jog tokiu būdu prarasime savo žmogiškas savybes. Pasišventimas Viešpačiui neveda į asmenybės degradaciją,atvirkščiai,pasišventęs Viešpačiui žmogus atranda tikrąjį savo pašaukimą kaip tas,kuris yra sukurtas pagal savo Kūrėjo atvaizdą ir panašumą. Baisi žmogaus gėda yra tame moraliniame nuopuolyje,kuris ištiko jį kaip pasekmė jo neteisėto Dievo vietos užgrobimo savo širdyje. Iškeldamas Viešpatį aukščiau visko žmogus ras ir aukščiausią jam,kūriniui, įmanomą šlovę.
Nenorinčiam sutramdyti savojo „aš“ ir pajungti save Viešpaties valiai reikia prisiminti Viešpaties Jėzaus žodžius:
Jn 8,34 Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.
Mes turime tarnauti arba Dievui,arba nuodėmei. Nusidėjėlis didžiuojasi savo nepriklausomybe ir visiškai nesupranta,jog yra nuodėmės,kuri šeimininkauja jo kūne ir prote, vergas. Žmogus,kuris nusižemina prieš Viešpatį, pakeičia savo šeimininką iš negailestingo eksploatatorius ir vergvaldžio į savo Kūrėją,kurio jungas švelnus ir našta lengva..
Tikiuosi mums visiškai aišku,jog reikalavime pripažinti Dievui viršenybę virš visko yra savo logika. Virš visko išaukštinta vieta priklauso Dievui. Kada šia vietą,pagal teisę priklausančią Dievui užimame mes,į visą mūsų gyvenimą ateina chaosas. Ir niekas neatstatys tos tvarkos iki mūsų širdys nepriims šio sprendimo – nusilenkti prieš savo Kūrėją Jo teikiamoje malonėje.
1 Sam 2,30 Todėl Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Tikrai buvau pažadėjęs, kad tavo tėvo ir tavo namai per amžius bus mano akivaizdoje, bet dabar sakau, kad taip nebus. Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia, o kurie mane niekina, bus paniekinti.
Taip pasakė Dievas Izraelio vyriausiajam kunigui ir šis amžinas karalystės įstatymas nesusvyravo nuo praėjusio laiko. Visa Biblija ir kiekvienas istorinis epizodas joje įamžina šią tiesą.
Jn 12,26 Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas.
- taip pasakė mūsų Viešpats Jėzus Kristus,sujungdamas seną ir naują ir atverdamas Savo kelio vienybę su žmonių gyvenimo keliu.
Helis su sūnumis (1 Samuelio knyga) buvo paskirtas kunigais su sąlyga,jog garbins Dievą visu savo gyvenimu ir tarnavimu. Tai jiems padaryti nepavyko ir Dievas siunčia Samuelį pranešti Heliui apie pasekmes. Nežinomas Heliui dėsnis - “Aš pagerbsiu tuos,kurie mane gerbia,o kurie mane niekina,bus paniekinti” - veikė visą laiką ir štai atėjo teismo laikas. Ofnėjas ir Finesas,bedieviai kunigai,krito mūšyje;Helijo marti mirė gimdydama;Izraelis bėgo nuo savo priešų,Sandoros skrynia filistinų rankose,o pats Helijas,visą tai išgirdęs,krito atbulas nuo kėdės ir mirė susilaužęs sprandą..Helis nemokėjo gerbti Dievo ir įvyko tragedija. Visiška priešingybe gali tarnauti bet koks kitas Biblijoje aprašytas Dievo žmogus – Dovydas,Abraomas,Jokūbas,Danielius,Elijas..ar imkite bet kurį kitą,kuris visa savo širdimi troško šlovinti Dievą savo gyvenimu. Pažiūrėkite,kaip Dievas užmerkia akis į jų silpnybes,išliedamas ant Savo tarnų malonę ir neįtikėtinus palaiminimus. Tų žmonių gyvenimuose garbės iš Dievo pasireiškimai seką vienas kitą,kaip pjūtis seką sėją. Dievo žmogus ruošia savo širdį,kad išaukštinti ir pašlovinti Dievą labiau už viską ir Dievas priimą jo ketinimą bei veikia to žmogaus gyvenime atitinkamai. Ne tobulumas,o TIKRI ir RIMTI šventi ketinimai – štai kas iš tikrųjų yra svarbu.
Viešpats Jėzus apreiškė šį įstatymą tobulybės paprastume. Viskuo tapęs kaip žmogus ,Jis nusižemino ir su džiaugsmu atidavė visą šlovę savo Dangiškajam Tėvui. Jis neieškojo savo šlovės,bet ieškojo šlovės Dievo,kuris Jį siuntė :
Jn 8,54 Jėzus atsakė: “Jei Aš save šlovinčiau, mano šlovė būtų niekai. Mane šlovina mano Tėvas, apie kurį jūs sakote: ‘Jis yra mūsų Dievas’
Išdidūs fariziejai tiek nukrypo nuo šio įstatymo,jog jiems buvo nesuprasti To,Kuris siekė pašlovinti Dievą savo gyvenimu:
Jn 8,49 Jėzus jiems atsakė: “Nėra manyje demono. Aš gerbiu savo Tėvą, o jūs negerbiate manęs.
Kitas Jėzaus klausimas skamba taip:
Jn 5,44 Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote?
Jėzus perspėja apie tokį tarp žmonių esantį šlovės troškimą, kuris daro tikėjimą neįmanomu. Ši nuodėmė yra religinio netikėjimo pamatuose. „Intelektualiniai sunkumai“ ,kuriais teisinasi žmonės dėl savo nesugebėjimo tikėti,tai tik „dūmų uždanga“ ,kuri slepia tikrąją priežastį. Šitas aistringas žmogiškos šlovės troškimas pavertė žmones fariziejais,o fariziejus – Dievo žudikais. Ši nedorybės paslaptis slepiasi už religingųjų nuosavo teisumo ir tuščių,be jokio turinio pamaldų. Jei vietoje to,kad šlovinti Dievą mes išaukštiname save pačius – toliau seka prakeikimas.
Siekdami atrasti Dievą atsiminkime,kad Dievas siekia būti žmonių atrastas.Ir ypatingai tų,kurie kartą ir visiems laikams priima sprendimą išaukštinti Dievą savo gyvenime aukščiau už viską.
Tai kalbėdamas aš nenoriu laimėti žmogaus proto ir įtikinti jį ankščiau,nei Dievas laimės jo širdį. Esmė ta,jog priimti nuostatą „Dievas aukščiau visko“ nėra taip paprasta. Protu tam galima pritarti,nors tame nebus valios sutikimo,reikalingo tam,kad įgyvendinti šią nuostatą praktiškai. Ir tada žmogaus vaizduotė siekia šlovinti Dievą,o valia vos velkasi paskui..toks dažnai net neįtaria,kad jo širdis pasidalinusi. Nepasidalijęs žmogus priima sprendimus pirmiau,nei jo širdis patiria realų pasitenkinimą dėl to. Dievas nori,jog mes nebūtumėme susidvejinę ir Jis nepasitenkins mūsų šlovinimu,kol netaps mūsų Viešpačiu visoje mūsų asmenybės pilnatvėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą