Vienybė Bažnyčioje ir ekumeninis judėjimas.

 Jn 17:20-23  Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei. Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane.

Pagrindas vienybei ateina iš teisingo supratimo apie vienybę Trejybėje tarp Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios.

Jn 10:30;38 Aš ir Tėvas esame viena“.; O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame“.

Melsdamasis dėl vienybės Viešpats neturėjo omenyje ontologinio (Ontologija (Graikiškai ων „būtis“, λόγος „žodis“ ar „kalba“) — filosofijos skyrius, svarbiausia metafizikos šaka. Nagrinėjama būtis ir egzistencija, taip pat pagrindinės kategorijos, bandant išsiaiškinti, kokios ir kokių tipų esybės egzistuoja. Pagrindinis ontologijos klausimas — „Kas egzistuoja?“) susiliejimo. Įtikėjusio Kristumi žmogaus esybė ir Dievo esybė nesusilieja į vieną ir žmogus netampa kažkuo dievišku arba Dievu, netampa „mažu Kristumi“, kaip moko kai kurie eretikai. Toks mokymas savo esme tėra sena pagonybė – panteizmas (religinė filosofinė doktrina, kuri tapatina Dievą su gamta ir žiūri į gamtą kaip į dievybės įsikūnijimą.), naujame rūbe.

Dievo Žodyje aiškiai parodyta amžina atskirtis tarp Dievo esybės ir žmogaus:

Sk 23,19 Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? 

Mok 6,10 Visa, kas yra, jau pavadinta ir žinoma, kad tai yra žmogus. Jis negali varžytis su stipresniu už save. 

Ez 28,2 “Žmogaus sūnau, sakyk Tyro kunigaikščiui: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Tavo širdis išpuiko ir tu tarei: ‘Aš esu Dievas, sėdintis Dievo soste jūros vidury’. Tačiau tu esi žmogus, ne Dievas, nors save laikai lygiu Dievui. 

Neturint tokio supratimo pagrindu vienybei tampa tolerancija bet kam ir viskam, kas tik tarnauja asmeninei žmogaus naudai ir gerovei,pagal kiekvieno asmeninį supratimą kas jam yra gerai. Kiekvienas tokioje vienybėje rūpinasi tuo, kas jam patinka:

2 Tim 4 :3-4 Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.

Todėl svarbu suprasti kaip ir kuo praktiškai pasireiškia vienybė Trejybėje, kad suprastumėme kuo tikroji vienybė  turi pasireikšti Bažnyčioje.

1. Vienybė darbuose ir veiksmuose.

Jn 4:34 Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą.

Jn 5:19 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.

Jn 8:28-29 O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, tuomet suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu tai, ko mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka“.

Jn 10: 32 O Jėzus paklausė jų: „Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?“

2. Valios vienybė

Mt 26:39 Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“

Fil 2:7-8 bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Jn 4:34 Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą.

Jn 5:30 Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė“.

Jn 6:38 nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė

3. Vienybė Žodyje ir skelbiamoje Žinioje

Heb 2: 2-4 Nes jei per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėto atlygio, tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo,  Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis Jo valia.

Jn 15:15 Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.

Jn 17:8 Nes Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems, ir jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad iš Tavęs išėjau, ir jie įtikėjo, kad mane siuntei.

Iš to, ką kalbėjome, galime padaryti išvada, jog Šventoji Dvasia yra absoliučioje vienybėje su Tėvu ir Sūnumi. Šventoji Dvasia yra ta, Kuri yra pasiųsta Tėvo prašant Sūnui, ir Ji yra vieninga su jais visuose Savo darbuose, visuose savo veiksmuose, kuriuos Ji atlieka Savo valia, kuri taip pat yra absoliučioje vienybėje su Tėvo ir Sūnaus valia. Šventoji Dvasia perduoda TĄ PAČIĄ žinią ir TĄ PATI Žodį, kurį skelbią Tėvas ir Sūnus, ir kuris yra užrašytas Šventajame Rašte.

Mt 3:11 Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs, – galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.

1Pet 1:11 Jie tyrinėjo, kurį ir kokį laiką skelbė juose esanti Kristaus Dvasia, iš anksto nurodžiusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę.

Rom 8:9 Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.

Jn 14:16-17 Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius.  Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse.

Jn 14:26 o Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.

Taip pat yra ir su vienybe Bažnyčioje. Vienybė Bažnyčioje – tai nėra veiksmų viename ar kitame projekte suderinimas ir tai nėra paprasčiausias žmonių bendravimas tarpusavyje.

Taip, vieningoje Bažnyčioje mes randame ir suderintus veiksmus, ir susitarimus maldai, ir žmonių tarpusavio bendravimą, tačiau tie dalykai nėra pagrindas vienybei, atvirkščiai, jie stovi ant VIENO pagrindo ir yra vienos valios, vieno veiksmo ir vieno tikėjimo praktinė išraiška.

Apd 1:14 Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai ir prašymui kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei Jo broliais.

Apd 2:46 Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi,

Iš tikrųjų bet kokia žmonių sąveika Kristaus Bažnyčioje ( ir tarp žmonių iš skirtingų vietinių Kristaus bažnyčių) turi turėti kažkokį bendrą pagrindą.

Tuo pagrindu NEGALI BŪTI:

• vien tik istorinis faktas to, jog Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas už žmonijos nuodėmes ant kryžiaus.
• Vien tik vidinis žmogaus pergyvenimas to, jog jis atgimė iš aukšto ir įvairūs Šventosios Dvasios veiklos pajautimai.

Vienybė, kaip ją apibūdina įvairūs žodynai,  tai bendrumas, visiškas panašumas,vienybė požiūryje į kažką.

Todėl tikrą vienybė Kristuje negali egzistuoti be vieningo (vienodo, tapataus) Tiesos ir Dievo valios, kurie išreikšti UŽRAŠYTAME Šventajame Rašte, supratimo.

Tai liečia visą Šventąjį Raštą, ir net menkiausia Jame esanti, paliepimu užrašyta Dievo valią mums, turi būti suprantama vienodai.

Šventasis Raštas aiškiai nurodo mums būti vienos minties:

1 Pet 3:8 Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški.

Rom 12:16 Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse.(gyventi proto harmonijoje vieniems su kitais)

Fil 2:2 tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, būdami vieningi ir to paties nusistatymo.

2 Kor 13:11 Galiausiai, broliai, likite sveiki. Būkite tobuli, džiaukitės paguoda, būkite vienos minties, gyvenkite taikiai, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis.

1 Kor 1:10 Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip kalbėtumėte ir nebūtų tarp jūsų susiskaldymų, bet kad būtumėte tobulai suvienyti vienos minties ir vieno sprendimo.

Čia norisi pabrėžti dar kartą sąmoningumo aspektą vienybėje – tai yra pabrėžti svarbą to Dievo Tiesos supratimo, kurį kiekvienas išpažįsta sąmoningai. Šis asmeninis supratimas turi būti  tobuloje vienybėje su tuo Tiesos apreiškimu, kuris užrašytas Biblijoje ir vienybėje su kito krikščionio sąmoningai, t.y. protu aiškiai suprastai, išpažįstama Dievo Tiesa. Tik tada Bažnyčioje bus tikra vienybė.

Juk krikščionybė – tai religija, kuri grindžiama iš Dievo gautu Tiesos apreiškimu,kuris jau yra užrašytas VISAS, o ne žmogiškais samprotavimais apie tiesą, skirtingais supratimais, spėlionėmis ar antgamtiniais pajautimais.

Gilindamiesi toliau į tuos dalykus, mes neišvengiamai susiduriame su pagrindiniu klausimu – kas nustato tiesą – Dievas ar žmogus? Jau senų senovėje žmonės bandė atsakyti į šį klausimą. Graikų filosofas Sokratas (469-399 pr. Kr.) viename iš savo veikalų suformulavo šį klausimą taip:

 „ Padorumas mylimas dievų todėl, kad tai padoru, ar tai padoru todėl,  jog tai myli dievai?“  

Kitais žodžiais kalbant ir kalbant apie mums aktualius dalykus, klausimas skamba taip – „ar tai kas gali būti pavadinta „gėriu“, egzistuoja nepriklausomai nuo Dievo Žodžio ir, ar darydamas tai kas gerai, aš automatiškai įvykdau Jo valią, ar tik vykdydamas Dievo Žodį aš galiu padaryti tai, ką galima pavadinti „gėriu“ ir tik vykdydamas Jo Žodį galiu įvykdyti Jo valią?

Klausimas atrodo laaabai filosofinis ir atitolęs nuo realybės, bet taip, tik atrodo..

Žmonės, kurie pripažįsta, jog savaime, pats iš savęs, egzistuoja kažkoks „gėris“, patys nusprendžia kaip tą „gėrį“ daryti ir nuoširdžiai tiki, jog Dievas turi tam nepriklausomai nuo Jo egzistuojančiam „gėriui“ paklusti ir jį darančius priimti. Praktinis pavyzdys.

1 Tim 2,12 Neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui,-ji tesilaiko tyliai. 

1 Tim 3,2 O vyskupas PRIVALO BŪTI nepeiktinas, vienos žmonos VYRAS, santūrus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti;

Bet kai kurie žmonės mąsto kitaip, jie sako, jog jeigu atsiranda moteris, kuri jų nuomone gali geriausiai atlikti šią tarnystę ir, jei surinkimas lieka ja patenkintas - tai ir yra svarbiausia. Kitaip sakant, čia ir atsiranda tas „gėris“, kuriam, anot jų, net Dievas privalo paklusti ir su tuo sutikti, nepaisant to, kas parašyta Šventajame Rašte. O juk parašyta..:

Sk 23:19 Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys?

Ir kadangi Dievas nesikeičia ir yra amžinas, VISI Jo įsakymai išlieka amžini:

Iz 40:8 Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“.

Ps 119:89-91 Viešpatie, Tavo žodis amžinai įtvirtintas danguje. Tavo ištikimybė kartų kartoms; Tu sutvėrei žemę, ir ji pasilieka. Ligi šiol viskas laikosi, kaip Tavo nutarta, Tau viskas tarnauja.

Taigi, teisingas ir vienintelis tikrajai vienybei pagrindu tarnaujantis Šventojo Rašto supratimas yra atrandamas tik tarp tų, kurie pripažįsta:

• Dievo suverenumą nustatant kas yra gera ir bloga;
• BESALYGIŠKĄ Šventojo Rašto autoritetą;
• tiesioginę Jo valdžią virš savęs VISUOSE užrašytuose žodžiuose.

Tik tokį pagrindą turintys bus vieningi savo darbuose, savo valioje ir tikrame tikėjime skelbiamoje pasauliui Evangelijoje.

Bet kokia kita vienybė dėl „gėrio“, kuris turi būti priimtinas Dievui dėl to, kad tai „gėris“ yra netikra, ta prasme, jog ji ne Dieve ir ne Jo valioje. O jei ji ne Jo valioje, reiškia – veda į piktą.

Geriausias to pavyzdys – ekumeninis judėjimas.

Ekumeninio judėjimo oficialia pradžia laikomas 1910 metais Edinburge (Škotija) įvykęs susitikimas, kuriame dalyvavo apie 1000 įvairiausių konfesijų bažnyčių. Susitikimas buvo organizuotas Tarptautinės Misionierių Tarybos, o iniciatyva šiam suvažiavimui atėjo iš amerikos metodistų bažnyčios lyderio Džono Mott‘o. Ši konferencija turėjo savo tikslu aptarti ir koordinuoti pasaulinės evangelizacijos procesą, kuris būtų vykdomas visų bažnyčių pastangomis.

Šis noras kilo iš tuo metu vis labiau plintančio postmilenarizmo mokymo. Postmilenarizmas, nors ir nebuvo naujas mokymas ( jis aptinkamas jau 4 amžiaus raštuose), bet 19 amžiaus antroje pusėje įgavo naują ir vis augantį populiarumą dėl tuo metu plintančių racionalizmo-humanizmo idėjų apie žmonijos laukiantį socialinį ir mokslinį progresą. Nors šiandiena nesigilinsime į patį postmilenarizmo mokymą, bet trumpai galime pasakyti, jog šis mokymas iki šiol lieka pačiu nerealiausių idėjų ir apreiškimų , skelbiančių antrąjį Viešpaties atėjimą, įtakoje. Trumpai šio mokymo esmę galima apibūdinti taip – Evangelijos žinia turi pasiekti neregėtą mastą ir augimą, ir sėkmę – mūsų laukia milžiniškas visos žmonijos prabudimas, kai ištisos tautos atsivers į krikščionybę ir tada ateis Viešpaties diena. Bažnyčiai gi „patikėta“ paruošti pasaulį Kristaus atėjimui per aktyvias masines evangelizacijas, kad visas pasaulis taptų krikščionišku.

Taigi, žmonėms, kurie užsikrėtė šiuo mokymu, tapo akivaizdu, jog šiai užduočiai labai trukdo tarp bažnyčių ir konfesijų esantys susiskaldymai ir nesutarimai.

Prasidėjo vienybės paieškos.

Tolimesni svarstymai ir diskusijos privedė iki to, jog evangelizacinė klausimo sudedamoji prarado savo prioritetą, o buvo iškelti kiti tikslai. Vienas iš jų, tai vienos, apjungiančios visas konfesijas, organizacijos sukūrimas. Taip 1948 metais atsirado Pasaulinė Bažnyčių Taryba. Nuo pat pradžių į šios tarybos sudėtį įėjo 147 religinės organizacijos. O 1979 metais jų jau buvo 290, įskaitant ir rusų stačiatikių bažnyčią, gruzinų stačiatikių bažnyčią, Estijos ir Latvijos liuteronų bažnyčias ir kt.

Ironiška yra tai, jog PBT siekdama išeiti iš konfesinio susiskaldymo iš esmės įkūrė naują konfesiją, su tik jai būdingu tiesos supratimu.

Kad surastų pagrindą vienybei, 1-os asamblėjos metu, buvo suformuluotas vienas tikėjimo dogmatas, bendras visiems tarybos nariams. Jis skamba taip: „ Pasaulinė Bažnyčių Taryba yra bažnyčių, kurios pripažįsta mūsų Viešpatį Jėzų Kristų kaip Dievą ir Gelbėtoją, bendrija“. Ši formuluotė leido tarybai būti vieningai su visais eretikais, kurie neprieštarauja šiai minčiai. Vėliau iš aukštų ekumeninių tribūnų buvo pareikšta, jog PBT turi ieškoti vienybės ir su nesutinkančiomis su šiuo dogmatu religinėmis organizacijomis..

Toliau – dar gražiau. 1971 metais PBT organizacijos komiteto posėdyje, kuris įvyko Adis-Abeboje (Etiopija), metropolitas Georgijus Chodre (stačiatikis) įtvirtino nuostatą, kuri skelbia, jog „nekrikščioniškos religijos taip pat pažymėtos Kristaus artumu ir įkvėptos Šventosios Dvasios kaip ir krikščionybė“.

4 asamblėjoje, kuri įvyko Vankuveryje 1983 metais buvo įteisinta moterų pastorystė ir buvo siūloma pakeisti Biblijos mokymą apie Dievą Tėvą idėja apie dievą motiną.  Toje asamblėjoje vyko dialogas su kitomis, ne krikščioniškomis, religijomis, bet ne tam, kad skleisti krikščionybę, o tam, kad atrasti savitarpio supratimą bendrai ieškoti būdų kaip išgelbėti pasaulį nuo artėjančios ekologinės katastrofos.

Ir taip, po 72 metų po pirmo suvažiavimo, evangelizacinė misija, kuri lyg ir buvo šios tarpkonfesinės bažnyčių vienybės idėjos pamatu, buvo atmesta kaip „nepageidautina ir kenksminga siekiant dialogo su kitatikiais“.

Šio dialogo kulminacija tapo katalikų popiežiaus Jono-Pauliaus II pakvietimas, skirtas 150 skirtingų religijų atstovams (tarp jų ir indėnų, ir Afrikos genčių šamanams) susirinkti bendrai maldai už taiką. Šis pirmas toks tarp religinis susirinkimas „maldai“ įvyko 1986 metais Asyžiuje (Italija). Dabar šios „maldos“ vyksta reguliariai.

Šis pavyzdys aiškiai iliustruoja kaip žmogaus pastangos dėl „gėrio“ pasiekti vienybę valioje, darbuose ir žodžiuose tarnauja piktajam, o ne Dievui.

Todėl būkime išmintingi ir ieškodami vienybės vieni su kitais, pirmiausiai ieškokime tobulos vienybės mūsų paklusnume užrašytai Dievo Tiesai. Nepasiduokime nei postmilenarizmo keliamai euforijai, nei „visuotinio ir bendražmogiško gėrio“ spaudimui susivienyti savo darbuose su tais, kurie peržengia Kristaus mokymą.

Būkite palaiminti!

Širdies sumanymai ir mintys.

Heb 4,12 Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. 

ενθυμησις  - mintis, apmąstymas, jausmas, idėja . Šis žodis apibūdina veiksmą, susijusį su prieraišumu kam nors ir su valia.

εννοια  - mintis, sumanymas, nuomonė, supratimas, ketinimas. Šis žodis sietinas su proto veikimu.

Tai gali reikšti paprastą, tik atsiradusią mintį, bet gali reikšti ir sielos judėjimą ko nors link, gero arba blogo. Taip pat tai galima suprasti kaip žmogaus sielos polinkį į gerą arba blogą, kurį jis įgijo

sąžinės,

proto,

jausmų

ir(arba) valios pagalba.

Bet kokiam veiksmui pradžioje reikalingas sumanymas ir todėl, kad dvasinė kova būtų teisinga, ji visų pirma turi būti nukreipta į sumanymų kontrolę, tam, kad auginti ir ugdyti gerus sumanymus ir priešintis blogiems. Visi krikščionys turi rūpintis šiais dalykais.

Aistros labai giliai mumyse įsišaknijusios, bet dievotas sumanymas padeda mums nepapulti į jų vergovę. Kada žmogus pastoviai sekdamas savo gerais sumanymais juos siekia įgyvendinti, jis daro savo gerą sielos stovį tvirtu ir patikimai stabiliu. Tada aistros nustoja veikti žmoguje, lyg jų aplamai nebūtų. Geras sumanymas nesunaikina kūno geismų ir aistrų, bet kovoja su jais ir gali juos nugalėti.

Netgi vienas dievotas sumanymas, jei jis gimė žmogaus sieloje, gali daug gero padaryti. Geri sumanymai neleidžia atsirasti blogiems, todėl kiek tik galime, turime neleisti šėtonui pasėti mums širdin blogų sumanymų.

Pačios įvairiausios mintys ir sumanymai pastoviai kamuoja žmones. Pavyzdžiui, jei turite kokią nors problemą gali atsitikti taip, jog visą naktį pergyvensite ir negalėsite užmigti. Tokioje nerimo būsenoje šėtonas pasėja daugybė prastų sumanymų ir minčių..

Pagrindinė problema šioje situacijoje – sumanymų daugybėje. Jeigu jie nekamuotų mūsų, tai ir dvasinėje tarnystėje, ir kasdieniame gyvenime mes galėtumėme daug efektyviau vykdyti Viešpaties valią. Todėl ir tai reikia sutvarkyti.

Jeigu pas tave prote atsiranda mintis apie kažkokį reikalą, kurį tau reikia padaryti rytoj, tark savo minčiai: „ Tai ne šiandienos darbas. Aš apgalvosiu tave rytoj“.  O tuo atveju, kai tau reikia priimti kokį nors konkretų sprendimą, neatidėliok to sprendimo priėmimo vis tolyn ir tolyn į ateitį ir neišsekink savęs mintimis kaip ir kas būtų geriau.. Kažką ryžtingai pasirink, o rūpestį tuo, kaip bus toliau, atiduok Dievui. Pasistenk vengti skrupulingų svarstymų, kad nekvaršinti sau galvos bevaisėmis mintimis. Elkis paprastai (elkis kilniai, pasiaukojančiai,su panieka  materialiems dalykams dėl dvasinio ar moralinio idealo, kurio sieki)  ir visiškai pasitikėk Viešpačiu.

1 Pt 5,7 Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi. 

Lk 12,15-34 Jis pasakė jiems: “Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos”. Jis pasakė jiems palyginimą: “Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių.  Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus’.  Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’  O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą”.Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nė kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Įsižiūrėkite į varnus. Jie nei sėja, nei pjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, ir Dievas juos maitina. Jūs nepalyginamai vertesni už paukščius! Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio?  Jei tad jūs nesugebate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos nesidarbuoja ir neaudžia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, šiandien žaliuojančią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!  Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!”  “Parduokite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį turtą danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda.  Nes kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis”. 

Juk mesdami savo rūpesčius ant Jo dėl to, ką Jis pasakė, mes tam tikra prasme kažkiek įpareigojame Viešpatį mums padėti.

Nuo daugybės sumanymų (rūpesčių) netgi sveikas žmogus taps niekam tikusiu.

Galima turėti blogas mintis ir sumanymus kieno tik nori atžvilgiu. Žmogus, kuris nesirūpina auginti savo gerų sumanymų ir kovoti su blogais, žmogus, kuris nesiekia patraukti savojo „aš“ iš kiekvieno darbo, kurį jis daro, bet viskame siekia savo naudos, tas žmogus neturės jokios tikros (t.y. dvasinės) naudos iš Dievo Žodžio ir savo krikščionybės.

Iš kur ateina visi blogi širdies sumanymai ir mintys

Visiems blogiems sumanymams ir mintims širdies vartus ir vartus į žmogaus gyvenimą atidaro dvi pagrindinės nuodėmės – apsirijimas (arba kitaip – malonumo kūnui ieškojimas) ir siekis žmogiškos garbės. Visos kitos nuodėmės ir sumanymai seka paskui šiuos du, pavergdami širdį jau sužeistą šių pirmųjų. Nes neįmanoma pakliūti į paleistuvystės pinkles tam, kuris prieš tai nepasidavė apsirijimo aistrai. Neįmanoma tapti valdomam pykčio tam, kuris prieš tai nekovojo su žmonėmis dėl savo garbės, dėl pinigų ar dėl skanesnio kąsnio. Negali išvengti šio pasaulio liūdesio tas, kuris neteko ar nepasiekė to, ko taip troško sau. Nes liūdesys šis yra ne kas kita kaip atimtas ar nepasiektas kūno  malonumas. Išdidumo negali išvengti žmogus, kuris neatsisakė savo aistros – godumo pinigams.

1 Tim 6,10 Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams.

Vargas žmogų moko nuolankumo..:

Pat 18,23 Beturtis kalba maldaudamas, o turtingas atsako šiurkščiai. 

Negali žmogus patekti į kitas nuodėmes prieš tai neatvėręs savęs šioms nuodėmėms. Ir Viešpatį gundydamas šėtonas siekė sugundyti Jį šiomis dvejomis nuodėmėmis nusidėti todėl bandė  įteigti Jam tokius  sumanymus ir mintis:

1. Kai akmenis duona siekė paversti

2. Kai siūlė visą pasaulį ir jo šlovę Jam atiduoti

3. Kai siūlė Jam išgarsėti nušokus nuo šventyklos žemyn

Bet Viešpats atlaikė visus gundymus ir įsakė šėtonui nešdintis lauk, taip pamokydamas mus, jog negalima piktojo nugalėti, jei neatmetame šių trijų sumanymų nuo savęs tolyn.

Visi demoniški sumanymai ir mintys pasiekia mus per sužadintą jais jausmingumą. Ir žmogus pradeda mąstyti tuos dalykus ir jausti visas su jais susijusias emocijas patas savyje, nors tų dalykų ir arti jo nebūtų.  Pavyzdžiui, jei mano mintyse iškyla mano skriaudiko veidas, tai aiškiai galime suprasti, jog prie mūsų prisiartino piktasis, kuris siekia įnešti mums savo sumanymus ir mintis. Žmogus, kuris nebudi prie savo sumanymų, praleidžia šias mintis ir jos priauga jame per jausmingumą. Tai įneša sumaištį mūsų sielon, ji šių sumanymų ir minčių yra verčiama elgtis priešingai savo prigimčiai ir taip sukyla prieš Dievą, nes nesugeba apie Jį mastyti teisingai ir taip nutraukiama vykdyti valios piktojo..

Ef 2,1-3 Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis,  kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.  Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.  

Kaip kovoti su blogais sumanymais ir mintimis? Blogi sumanymai ir mintys yra nugalimi gerais sumanymais ir mintimis.

Pavyzdžiui: man paskambino brolis ir pasiprašė nakvynės. Aš sutikau dėl Viešpaties ir Jo meilės, kurią turime vieni kitiems ir Jam. Tačiau po to atėjo blogos mintys, apie tai, koks nemalonus ar nevalyvas yra šis brolis. Kaip man nepatogu bus šį vakarą – aš turėsiu save suvaržyti ir nepatirsiu to poilsio malonumo, kurio jaučiuosi esąs vertas ir reikalingas. Ir taip toliau. Iš šių minčių kyla sumanymai – atsisakyti ir atsiprašyti, protas peržiūrinėja priežastis vieną po kitos ir randa kelias tinkamas, galinčias pateisinti mane. Viską nulems mano darbai. Jeigu aš, gundomas blogų sumanymų ir minčių, pasielgsiu pagal geras mintis ir gerus sumanymus – priimsiu nakvynėn brolį – aš nugalėsiu apsirijimo (kūno malonumo siekį ) nuodėmę. Ir jei tai padarysiu, tai rodys dar į vieną dalyką – jog aš turiu tikrą Dievo pažinimą. Nes darbas yra atbaigtas pažinimas arba kitaip – darbas yra pažinimo liudijimas ir pabaiga.

Paskirk mums karalių.

Kristus tapo toks kaip mes tam, kad nuvestų mus pas Tėvą.

1 Pet 3:18  Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia.

Jis pats mums pasakė apie tai:

Jn 10:16 Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.

Ir štai - mes atgimėme iš aukšto ir tapome Dievo vaikais. Gyvenimas pasikeitė, bet pasikeitė tik mūsų gyvenimas, pasaulis ir gyvenimas jame nepasikeitė nei per nago juodymą. Ir šitas gyvenimas kelia mums savo problemas ir uždavinius, kuriuos vienaip ar kitaip privalome spręsti.
Aš skirstyčiau tas situacijas kuriose mes atsiduriame dėl to,jog gyvename nuodėmingame pasaulyje į dvi pagrindines grupes:

1. tai tos situacijos, kuriose mes priversti mąstyti kaip pasielgti. Pvz: * brolis tarnauja bažnyčioje. Ir taip nutinka,jog jis netenka darbo. Ką daryti - palikti tarnystę ir važiuoti ieškoti geresnio gyvenimo svetur ar pasilikti čia?
* sesers šeima - uolūs katalikai ir per šventes verčia ją dalyvauti katalikiškose apeigose,jei ji atsisakys,gali krautis daiktus. Kaip pasielgti?
* brolis dirba statybose ir visa brigada vagia statybines medžiagas, kurias realizuoja privačiuose objektuose. Kaip elgtis broliui, kuris pateko į tokią brigadą?

2. tai situacijos,kuriose mes dažniausiai negalvojame kaip pasielgti. Pvz:

* kaip atsakyti žmonai,kai ji neatsižvelgia į tai, jog tu pavargęs?
* ką atsakyti netikinčiam vyrui, kai jis netikėtai įžengė namo gerokai išgėręs?

Ir šiose situacijose,kurių būna gerokai daugiau nei pirmųjų, mes dažniausiai aplamai negalvojame, o elgemės pagal savo nuotaiką ir momentinius norus, elgiamės pagal kūną, o ne pagal dvasią. Ir kaip taisyklė nusidedame. Ir ne tik nusidedame, bet darome tai pastoviai ir nuolatos, taip pasilikdami nuodėmėje ir gyvendami joje, nepaisydami Dievo Žodžio:

Ef 2:1-7  Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.  Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo,  mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje

Ir kada mes pasiliekame nuodėmėje , tai turi pasekmes. Su žmogumi kažkas pradeda vykti ir tai kas vyksta galima pavadinti jo merdėjimu. Žmogus apmiršta.
Kaip kūno,taip ir dvasios apmirimas yra kažkokios ilgos ligos ir apsileidimo rezultatas, rezultatas to,jog žmogus ilgą laiką nesirūpino keisti šią padėtį. Toks aplaidumas priveda iki to,jog žmogus apmiršta, jis tampa nejautrus tam,kam sveikas žmogus yra jautrus.
Jeigu mes nesirūpiname uoliai vykdyto Dievo Žodį tokiose kasdienėse situacijose,tai galų gale mes prarandame jautrumą.
Žmogaus nejautra - tai pavirtęs prigimtimi aplaidumas ir toks žmogus žmogus paprasčiausiai jau net nebejaučia, kad kažką reikia keisti.
Aplaidumas turi pasekmes:

1. Proto sąstingis. Prarandamas gebėjimas suprasti dvasinius dalykus. 
2. Atsiranda nuodėmingi įpročiai ir formuojasi netikę įgudžiai.  
3. Žmogus patenka į spąstus, kuriuose netenka uolumo. Nejautra kelia klausimą - o kam stengtis? Mes visi daugiau ar mažiau esame tingūs ir mus visus reikia karts nuo karto stumtelėti ,bet kad pajudėti į priekį reikia turėti savyje tikslą. Nejautra iš kart paskandina žmogų apatijoje ir abejingume,nes jis nejaučia kam jam reikėtų siekti Dievo artumo. Nejautra pagauna uolumą į savo tinklą - žmogui paprasčiausiai darosi nesvarbu tai,ką sako Dievo Žodis. Pvz - žmogus valandų valandas gali praleisti prie kompiuterio ( žaidimų ar interneto ) ir jam net nekyla minčių ką nors daryti,kad padėti savo šeimai ar rūpintis kitomis savo tiesioginėmis pareigomis. 
4. Prarandamas vyriškumas,drąsa,sugebėjimas aukotis ne dėl savęs. Toks žmogus nebegali atlikti žygdarbio. Juk tam reikia perlipti per save, paaukoti save.."o kam to reikia"  klausia toks žmogus. Jam pasiaukojimas - tai nereikalinga kvailystė, jis tampa ciniku ir iš pasiaukojimo gali tik pasijuokti. O kam aukotis, jei to galima taip lengvai išvengti. 
5. Žmogu praranda sugebėjimą susijaudinti ir susigraudinti iki širdies gelmių tuo, ką daro Dievas. Toks žmogus jau neverkia susirinkimuose,kas čia bevyktų, jis prarado šį gebėjimą. Jam nelabai kas įdomu ir mažai kas patinka. 
6. Neviltis pradeda gožti tokį žmogų. Atrodytų kam kam, o jam,tokiam nejautriam tai tikrai negresia. Bet mes negalime pakeisti savo žmogiškos prigimties. Ir kai žmogaus niekas nedžiugina ir niekas neguodžia, palaipsniui įslenka depresija ir neviltis. 
7. Užmarštis. Toks pamiršta kas su juo buvo kelio pradžioje. Jis pamiršo ką Dievas padarė ir pamiršo patį Dievą. 
8. Tai atveda į Dievo baimės praradimą. Pat 14:2 Kas vaikšto tiesiu keliu, bijo Viešpaties, o kas mėgsta klaidžioti, niekina Jį.
Ir štai toks žmogus atsiduria situacijoje,kurioje priverstas galvoti ir daryti pasirinkimą. Noriu pažiūrėti į Šventąjį Raštą, kad jo šviesoje pamatytumėme kaip tai nutinka:

1 Sam 8:1-5  Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus. Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis – Abija. Jie buvo teisėjai Beer Šeboje. Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą.Visi Izraelio vyresnieji susirinkę atėjo pas Samuelį į Ramą ir sakė jam: „Tu pasenai, o tavo sūnūs nevaikšto tavo keliais. Paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip yra visose tautose“. 


Štai situacija:  Samuelis paseno ir neužilgo numirs. Jo sūnūs netinkami būti Izraelio teisėjais. Kas bus po Samuelio mirties? Vėl visiškas chaosas, kiekvienas elgsis taip,kaip jam atrodys teisinga. Tai reiškia,jog laukia tarpusavio konfliktai,susiskaldymas ,vienybės nebuvimas karo atveju ir t.t.
Sprendimas - paskirk mums karalių.
Ar tai protongas sprendimas? TAIP! Toks pat protingas,kaip ir sprendimas palikti tarnystę dėl sotesnio duonos kasnio. Bet ką į tai pasakė Dievas? 



1 Sam 8:7-9  O Viešpats jam atsakė: „Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau.Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį. Klausyk jų balso, tačiau iš anksto rimtai juos įspėk ir jiems paskelbk teises karaliaus, kuris jiems karaliaus“. 

Pasirodo,jog jie atmetė Dievą! Žodis "atmesti" reiškia paniekinti,neatsižvelgti,neįvertinti kažko atitinkamai su tuo,kas tai yra.
Jie neatsižvelgė į Dievą ir nesielgė su Juo kaip su tuo,kas Jis yra iš tikrųjų. Jų prognozėse ir planuose nebuvo atsižvelgta į Dievo jėgą,Jo valią kaip į realius, kažką lemiančius faktorius. Šiuose žmonėse galima aiškiai atsekti visus dvasinės nejautros požymius,apie kuriuos mes kalbėjome: 
1. Proto sąstingis - jie nesugebėjo suprasti dvasinių dalykų. 
2. Blogi įpročiai tapę jų visuomenės norma - jie papirkinėjo Samuelio sūnus. 
3. Visiškas uolumo nebuvimas - jie net nebandė ieškoti Viešpaties. 
4. Drąsos nebuvimas . 
5. Juose nėra jokio susidomėjimo ir suinteresuotumo tuo, ką daro Dievas. 
6. Neviltis - situacija su amonitų karaliumi Nahašu (1 Sam 11 sk.). Matome į kokią neviltį buvo įstumti Jabeš Gileado žmonės ir visas Izraelis,nes būtent ši neviltis juos ir pastūmėjo ieškoti protingo sprendimo:

1 Sam 12:12 Pamatę amonitų karalių Nahašą atžygiuojantį prieš jus, jūs sakėte: ‘Karalius mums tekaraliauja’, nors Viešpats, jūsų Dievas, yra jūsų karalius.

7. Užmaršumas. Jie visiškai pamiršo kas yra Dievas. Samuelis 12 skyriuje gaivina jiems atmintį.

8. Vietoje Dievo baimės mes matome bausmės baimę. Bet kai bausmė jų neištiko,jie vėl tapo įžūlūs savo nepaklusnume Dievui. Tai liudija jų ir Sauliaus istorija su amalekiečiais:

1 Sam 15:9 Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino

Štai prie ko priveda aplaidumas - prie tiesioginio nepaklusnumo Dievui.

Paklusnumas - svarbus momentas,kurį noriu čia paminėti. Mes turime būti paklusnumo santykyje su tais,kuriuos Dievas pastatė virš mūsų, kad galėtumėme išvengti dvasinės nejautros ir baisių jos pasekmių. Paklusnumas - tai ne vergiškas žmogaus įsakymų vykdymas. Paklusnumas žmogui, Dievo pastatytam būti ganytoju,tai visų pirma sugebėjimas ir pasiruošimas išgirsti kas sakoma,suprasti ir priimti tai kaip sau būtiną dalyką.

Naujasis Testamentas mums daug kur kalba apie paklusnumą Viešpačiui.

Rom 6:16-23 Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą. Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti; ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais. Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo. Bet kokį vaisių turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk tų dalykų galas – mirtis. O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Todėl šiandiena ir aš raginu jus parodyti visą uolumą paklusnume tiesai ir pradėti mąstyti kaip Jam paklusti tose situacijose,kuriose elgiamės pagal kūną,taip kaip diktavo mums mūsų norai ir geismai.

Baigti noriu šiuo Šventojo Rašto tekstu:

2 Pet 1:1-11 Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, gavusiems su mumis lygiai brangų tikėjimą mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumu.Malonė ir ramybė tepadaugėja jums Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu. Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais.Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę—pažinimu, pažinimą – susivaldymu, susivaldymą – ištverme, ištvermę – maldingumu, maldingumą – brolybe, brolybę – meile.Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių.Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite.Šitaip dar plačiau atsivers jums įėjimas į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę

Būkite palaiminti!

Duok kiekvienam, kuris prašo..

 Lk 12:13 - 15 Vienas iš minios Jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“.  Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju? Jis pasakė jiems: „Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos“.

Ką atsakytumėme mes,jei mūsų prašytų tokio dalyko? Mes gyvendami šioje žemėje esame patys kamuojami įvairių neteisybių ir iš to kylančio liūdesio,todėl,greičiausiai paskubėtumėme užjausti ir kitą. Bet Viešpats šito nepadarė. Bet kodėl? Juk matome akivaizdžią neteisybę - vienas žmogus pasisavino visą palikimą ir nuskriaudė savo brolį. Mes ,mąstydami apie žemiškus dalykus ir norėdami ištaisyti neteisybę pasakytumėme - 'brolau,pasidalink palikimu su savo broliu, nes tai yra teisinga!'. Bet Viešpats taip neatsakė. O kur dar būtų galima rasti teisesnį teisėją, kuriam galima būtų patikėti savo bylą prieš brolio godumą. Ir priėjęs žmogus tikėjosi gauti palaikymą ir užtarimą. Ir - pasinaudoti Viešpaties autoritetu.
O kaip dažnai žmonės siekia savo tikslų bandydami pasinaudoti Viešpaties autoritetu. Ir ne tik Viešpaties,bet ir žmonių. Sakykime, štai įvyko konfliktas tarp tikinčiųjų Bažnyčioje. Priežastys gali būti įvairios,bet pavyzdžiu paimkime pačią kvailiausią - 'kas iš mūsų svarbesnis?'.

1 Kor 1:11-12 Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“.

Čia matome žmones, kurie siekdami įtvirtinti save ( aš, mano nuomonė, mano tarnavimas,mano pranašystė ,mano valia ir sprendimas vienoje ar kitoje situacijoje yra svarbiausi) ieškojo visų tam įmanomų būdų. Tokių priemonių,skirtų savęs įtvirtinimui arsenale, rasime apkalbas,blogus įtarinėjimus,artimo niekinimą, manipuliaciją, kaltinimus ir visa kita,kas tik gali būti skirta tam, kad patraukti savo pusėn kuo daugiau  žmonių. Tam, kad pavyktų nugalėti ir įtvirtinti savo nuomonę, gauti tai,ko nori, žmonės nesibodi naudotis ir apaštalų, ir paties Viešpaties  autoritetu. Tikrosios tokių konfliktų priežastys visada tos pačios:

 Jok 4 :1-3 Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite – ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote – savo užgaidoms išleisti.

Todėl ne nuostabu,kad Viešpats nepadalino turto šiam prašytojui. Ir kaip Viešpats niekada nedalyvaus įtvirtinant kieno nors nuomonę apie save,įtvirtinant bet jokius kitus savanaudiškus siekius,taip ir Jo tarnai neturi tapti įrankiais savanaudžių žmonių rankose.  Labai noriu ,kad išmoktumėme nepasiduoti paprasčiausiam žmogiškam jausmingumui ir nepasidarytumėme neteisingais teisėjais,netaptumėme įrankiais ir priemonėmis svetimuose interesų konfliktuose.
Čia yra dar vienas įdomus ir svarbus mums momentas. Rašte parašyta, jog mes turime duoti kiekvienam,kuris mūsų prašo:

Lk 6:30 Duok kiekvienam, kuris prašo,..<..>..

Tačiau žvelgiant į šį pavyzdį mes matome,jog Viešpats nedavė prašančiajam to, ko šis prašė. Mes turime išmokti skaityti Šventąjį Raštą taip, kaip jis parašytas. Čia kalbama,jog turime duoti kiekvienam,bet čia nerašoma,kad privalu būtinai duoti tai,ko jis prašo. Juk jei žmogus prašo blogų dalykų,argi turėtumėme jam tai duoti? Prisiminkite,ko Potifaro žmona prašė Juozapo? Argi galima būtų duoti jai,ko ji geidė? Jokiu būdu! Ar galima girtuokliui duoti pinigų,kai jis prašo jų alkoholiui,o narkomanui - kai jam reikia eilinės dozės? O gal reikia duoti pinigų lošėjui,kuris yra priklausomas nuo savo aistros? Ne,nemanau,jog turime taip elgtis. Kai kuriais atvejais mes greičiau įvykdysime Viešpaties įsakymą 'mylėk savo artimą kaip pats save' neduodami, nei duodami tai,ko esame prašomi. Čia,šioje Rašto vietoje,kurią esame atsivertę, parašyta, jog duotumėme kiekvienam, todėl ir turime taip elgtis. Bet kaip elgtis,kai esame prašomi blogų dalykų,kurie pasitarnautų prašančiųjų pražūčiai,o ne geram tikslui. Pažiūrėkime į istoriją su Juozapu šiek tiek atidžiau.

 Pr 39:1-9 Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, faraono rūmų valdininkas, sargybos viršininkas, jį nupirko iš izmaelitų.Ir Viešpats buvo su Juozapu, ir jam viskas sekėsi. Jis gyveno savo valdovo, egiptiečio, namuose. Jo valdovas pastebėjo, kad Viešpats buvo su juo ir kad visa, ką jis darė, Viešpats laimino.Juozapas rado Potifaro akyse malonę; jis tarnavo jam, ir tas paskyrė jį savo namų prievaizdu, ir visa pavedė jam tvarkyti.Nuo to laiko, kai jis paskyrė Juozapą prievaizdu savo namuose, Viešpats laimino egiptiečio namus dėl Juozapo; Viešpaties palaima buvo ant visko, ką jis turėjo namuose ir laukuose. Jis visa, ką turėjo, pavedė Juozapui; pats niekuo nesirūpino, tik maistu, kurį valgė. Juozapas buvo dailus ir gražaus veido.Po kurio laiko jo valdovo žmona atkreipė dėmesį į Juozapą ir tarė: „Sugulk su manimi“.Bet jis jai atsakė: „Mano valdovas niekuo nesirūpina ir visa, ką jis turi, atidavė į mano rankas.Šiuose namuose nėra didesnio už mane, ir jis nieko man nedraudžia išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaip tad galėčiau padaryti tokią piktadarystę ir nusidėti prieš Dievą?“

Štai ką padarė Juozapas - jis neįvykdė to,ko prašė jo ši nedora moteris, bet davė jai tai,ką jai reikėjo išgirsti,kad nepasiliktų savo nedorybėje.
Šią taisyklę visada turėkime prieš save - kai mūsų ko nors prašo,visada duokime,tegul ir ne visada tai,ko prašo. Prašo blogo,o tu duok tai,kas gera. Taip ir Viešpats pasielgė. Ko žmogus Jo prašė? Prašė padalyti palikimą. Viešpats atsakė jam,bet ką jis gavo iš Viešpaties? Ar palikimą? Ne,bet godumo pasmerkimą,tam,kad aistra turtui jo nepražudytų - : „Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos“. Dėl ko žmogus tas prašė palikimo? Ar ne tam,kad būti turtingu? Greičiausiai tam,nes Viešpats ne veltui iš kart po to jiems tai pasakė:

Lk 12:15-21 Jis pasakė jiems: „Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos“.Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių.Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.

Štai kaip Viešpats mokė brolius,kad jie baigtų savo tarpusavio karą ir siektų taikos bei vienybės,išsivaduotų iš godumo ir būtų pilni tiesos.Rūpinkimės ir mes tokiu palikimu. Šis palikimas mums,kurie esame broliai ir seserys,yra pats Dievas:

Ps 16:5-6 Viešpats yra mano paveldėjimo dalis ir mano taurė, Jo rankoje mano likimas.Virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą.

Šio palikimo paveldėtojai tarpusavyje yra meilės sujungti taikos ir vienybės ryšiais,dėl šio palikimo niekas nesigrumia tarpusavyje. Yra paveldėjimas,kuris iškovojamas ginčuose ir teismuose,o Dievo paveldėjimas žmonių ginčuose ir teismuose prarandamas. Todėl ir žmonės,kurie nenori šio paveldėjimo prarasti, stengiasi išvengti barnių ir tarpusavio kovų. Gal būt kartais atrodo,jog tokie žmonės kovoja prieš kitus tuomet,kai jie bando rūpintis savo broliais ir ieškoti jų tikrosios gerovės. Tas kivirčijasi ir pykstasi,kuris savo broliui blogo linki,o ne tas,kuris kad ir griežtai kalbėdamas, bet gero jam siekia. Tas kariauja,kuris nori,jog kitas patirtų kokį nors nuostolį,o sau tame ieško naudos; siekia iš kito atimti ir sau laimėti. Tegul niekas iš mūsų taip nesielgia. Kreipkimės į Viešpatį ne su prašymu,kad brolis pasidalintų su mumis palikimą,o kad brolis drauge su mumis tą palikimą turėtų.

Būkite palaiminti!

Освящайте себя и будьте святы, ибо Я Господь, Бог ваш, свят .

1 Фес 4: 3-8 Ибо воля Божия есть освящение ваше, чтобы вы воздерживались от блуда; чтобы каждый из вас умел соблюдать свой сосуд в святости и чести, а не в страсти похотения, как и язычники, не знающие Бога; чтобы вы ни в чем не поступали с братом своим противозаконно и корыстолюбиво: потому что Господь – мститель за все это, как и прежде мы говорили вам и свидетельствовали. Ибо призвал нас Бог не к нечистоте, но к святости. Итак непокорный непокорен не человеку, но Богу, Который и дал нам Духа Своего Святаго.

Это же повеление мы видим и в Ветхом Завете:

Левит 20: 7-8 Освящайте себя и будьте святы, ибо Я Господь, Бог ваш, свят . Соблюдайте постановления Мои и исполняйте их, ибо Я Господь, освящающий вас.

Но как достигается святость? С данного текста мы видим, что святость в человеках это результат взаимодействия Бога и самого человека. Есть часть, которая исполняется Богом - Я Господь, освящающий вас и есть то, что должно исполнятся людьми - Освящайте себя и будьте святы..<..>.. Соблюдайте постановления Мои и исполняйте их. Чтобы нам понять сам принцип, давайте посмотрим на другое место Писания, в котором мы также находим образец взаимодействия Бога и человека:

Ис 28 : 23-29 Приклоните ухо, и послушайте моего голоса; будьте внимательны, и выслушайте речь мою. Всегда ли земледелец пашет для посева, бороздит и боронит землю свою? Нет; когда уровняет поверхность ее, он сеет чернуху, или рассыпает тмин, или разбрасывает пшеницу рядами, и ячмень в определенном месте, и полбу рядом с ним. И такому порядку учит его Бог его; Он наставляет его. Ибо не молотят чернухи катком зубчатым, и колес молотильных не катают по тмину; но палкою выколачивают чернуху, и тмин – палкою. Зерновой хлеб вымолачивают, но не разбивают его; и водят по немумолотильные колеса с конями их, но не растирают его. И это происходит от Господа Саваофа: дивны судьбы Его, велика премудрость Его!

Земледелец возделывает землю, заботится о посеве осознавая, что он целиком и полностью зависим от внешних сил и обстоятельств. Он понимает,что не может своими силами произвести урожай, так как солнце и дождь, которые являются ключевыми факторами для созревания урожая, зависит не от него. Будет ли урожай хорошим зависит от Господа. Но земледельцу ясно и то, что не стоит ждать урожая, если в свое время не сеять, не заботится о земле, не удобрять ее, не вспахать. В некотором смысле земледелец состоит в деловых отношениях с Господом. Он есть сороботник той доброй Божьей воле, благодаря которой поля дают урожай. Земледелие — это общее дело Бога и человека. Земледелец не может сделать того, что делает Бог, ну а Бог не собирается делать то,что должно быть сделано человеком. И как мы уже читали, Господь научил человека как,что и когда нужно делать.

Тоже самое можно сказать и о святости — это общее дело Бога и христианина. Никто не может достичь святости если Бог не будет действовать в его жизни и никто не достигнет святости, если не приложит к тому свои усилия.

Как христиане мы любим говорить о Божьей к нам заботе, нам нравится говорить о Христе, который на кресте победил грех и дал нам Духа Святого, Который побеждает грех и в нас. Но не смотря на все то, что сделал наш Господь, есть и наша часть ответственности в том, что является Божьей волей для нас- в нашем освящении. Но нам не очень нравится наша часть и мы хотели бы, чтобы вся ответственность за это была только на Господе. Людские учения о том, что ада не существует, а Бог такой хороший, что так или иначе спасет всех грешников есть выражения такого нежелания принять ответственность за свою святость. Этому нежеланию можем найти две причины:

1. Мы просто не хотим признавать за собой такую ответственность, так как с ней придет и необходимость повиноваться Богу. Нам проще служить в Церкви, молится и каяться, нежели повиноваться.
2. Мы не понимаем что делает Бог, а что должны сделать мы. По этому не понимаем в чем состоит наша ответственность в деле освящения. Только поняв чему учит нас Священное Писание и приняв на нашу долю падающую ответственность,мы сможем увидеть реальный прогресс в стремлении к личной святости.

А это стремление нам необходимо иметь, для нас просто нет другой альтернативы:

Евр 12:14 Старайтесь иметь мир со всеми и святость, без которой никто не увидит Господа.

С начала я хочу поговорить о том, что же не так с общепринятом пониманием о святости. Святость для мира это безукоризненное соблюдение каких то запретов. Этих запретов великое множество: это и запрет на курение, запрет на спиртное, запрет на внебрачные отношения, и т. д. Если на святость смотреть только под таким углом, то человек становится либо фарисеем с бесконечном списком правил, либо грешником, оправдывающим себя невозможностью выполнить все те запреты,для которого святость остается лишь недосягаемым совершенством,доступным лишь избранным единицам, которые Церковью были причислены к лику святых.

Несмотря, что оба этих взгляда имеют определенную долю истины, они уводят человека от основной идеи святости,которую Бог открыл нам в Своем Слове.

Да, быть святым означает быть человеком с не укоризненной моралью. Это значит отделиться от греха и посвятить себя Богу. Само слово святость в тех случаях, когда относится к человеку , несет идею исключительности Бога в человеке и предусматривает святому человеку такой образ жизни, который достойный его Бога.

Самый лучший способ понять святость, это вслушаться в то, что о нашей свами святости говорит Божье Слово.

Апостол Петр противопоставляет жизнь во Христе безбожной жизни в своих похотях:

1 Пет 1:14-15 Как послушные дети, не сообразуйтесь с прежними похотями, бывшими в неведении вашем, но, по примеру призвавшего вас Святаго, и сами будьте святы во всех поступках.

Апостол Иоанн святых людей противопоставляет грешникам:

Откр 22:11 Неправедный пусть еще делает неправду; нечистый пусть еще сквернится; праведный да творит правду еще, и святый да освящается еще.

Итак, жить свято, это значит жить сообразуясь с наставлением Слова Божьего и не сообразуясь с правилами и требованиями греховного мира. Этот образ жизни описан так:

Еф 4:21-24 потому что вы слышали о Нем и в Нем научились, – таккак истина во Иисусе, – отложить прежний образ жизни ветхого человека, истлевающего в обольстительных похотях,а обновиться духом ума вашего и облечься в нового человека, созданного по Богу, в праведности и святости истины.

Читая все это возникает естественный вопрос — если святость суть основа всего христианства, почему так много тех, которые называя себя христианами в своей повседневной жизни живут без святости? Почему в борьбе с грехом так много христиан падают? Почему не мало Церквей приспосабливаются к духу времени и стараются отвечать требованиям,которые им предъявляет этот мир и его культура,вместо того, чтобы соответствовать требованиям Слова Божьего?

Ответы можно попробовать найти в следующих вещах, которых можно было бы назвать камнями преткновения,лежащими на пути к святости.

1. В своем отношении ко греху мы думаем более о себе,нежели о Боге. Мы более озабоченны своей победой над тем или иным грехом, нежели обстоятельством, что наш грех огорчает и оскорбляет Бога. Господу угождаем не тогда,когда становимся победителями, нет, Господу угодно наше послушание, а не победа. Послушание ориентированно в Бога, наша победа — на нас самих, на возвеличение собственного «Я». В корнях множества наших скорбей и проблем из за грехов лежит наш скрытый эгоизм. Пока мы не посмотрим греху «в глаза» и не начнем подчинятся Богу там, где присутствует грех , мы никогда не сможем твердо встать на путь святости. Когда человек начинает жить в святом благоговении пред волей Божьей, он познает и сладость победы над грехом.
2. Следующая проблема не дающая нам жить свята состоит в не правильном понимании того, что значит жить верою.

   Гал 2,19-20  Законом я умер для закона, чтобы жить для Бога. Я сораспялся Христу,
   и уже не я живу, но живет во мне Христос. А что ныне живу во плоти, то живу верою в Сына Божия, возлюбившего меня и предавшего Себя за меня.

 Здесь,в этой главе послания к Галатам, читая о оправдании по благодати, а не делами закона, люди начинают думать, что святость достается нам «по определению», автоматически и не нуждается в никаких наших усилиях. И иногда нам кажется, что любые наши усилия только плотские и не дают никакого реального результата. Мы действительно оправдываемся благодатью Божьей, которой становимся причастны в вере в Иисуса Христа. И мы остаемся под действием Божьей благодати,если остаемся в вере:

Евр 10,35-39 Итак не оставляйте упования вашего, которому предстоит великое воздаяние.Терпение нужно вам, чтобы, исполнив волю Божию,получить обещанное; ибо еще немного, очень немного, и Грядущий придет и не умедлит. Праведный верою жив будет; а если кто поколеблется, не благоволит к тому душа Моя. Мы же не из колеблющихся на погибель, но стоим в вере к спасению души

 Итак,жизнь по вере неразрывно связано с нашими усилиями и по тому — с ответственностью. Признание своей личной ответственности необходимо для достижении святости. И эта ответственность не говорит - « я хотел, но..(и тут целый перечень уважительных причин, таких как воспитание, привычка, жизненные обстоятельства, влияние людей и т. д.), потому что так говорит желание избежать ответственности. Ответственность говорит - «да,я мог это сделать, но не сделал. Я виноват, Господи. Очисти меня и дай мне силы, потому что я буду делать все, сколько мне это не стоило бы, чтобы больше не согрешить»   Нам не удастся жить по вере без такой жертвы:

 Лука 9,23-25 Ко всем же сказал: если кто хочет идти за Мною, отвергнись себя, и возьми крест свой, и следуй за Мною. Ибо кто хочет душу свою сберечь, тот потеряет ее; а кто потеряет душу свою ради Меня, тот сбережет ее. Ибо что пользы человеку приобрести весь мир, а себя самого погубить или повредить себе?

 Давайте поймем одну важную вещь — настоящая жизнь по вере начинается от жертвы, от отречения себя самого. И не как не иначе.

Писание вот что еще говорит о жизни по вере:

 1 Пет 5,8-9  Трезвитесь, бодрствуйте, потому что противник ваш диавол ходит, как рыкающий лев, ища, кого поглотить. Противостойте ему твердою верою, зная, что такие же страдания случаются и с братьями вашими в мире.

Иак 4,7 Итак покоритесь Богу; противостаньте диаволу, и убежит от вас.

Здесь мы видим очень интересную мысль — жить по вере это значит не что иное,как покорение себя Богу, предоставление себя самого Его власти — целиком и полностью. По этому, ищя святости, будем искать глубокого внутреннего согласия с Его волею в любой и каждой жизненной ситуации. Будем искать практические выражения ,соответствующие этому согласию ,которыми это согласие с Божьим Словом утвердим и так сделаем Слово основанием нашей жизни,предав себя Его воле. Надеюсь нам стало очевидно, что освящение себя и жизнь по вере — это путь отречения себя, отречения от своей старой греховной природы..:

Рим 12,1-2 Итак умоляю вас, братия, милосердием Божиим, представьте тела ваши в жертву живую, святую, благоугодную Богу, для разумного служения вашего,
2 и не сообразуйтесь с веком сим, но преобразуйтесьобновлением ума вашего, чтобы вам познавать, что есть воля Божия, благая, угодная и совершенная.

Готовы ли вы грех называть грехом не зависимо от того, большой он или маленький, называть его так только потому, что так говорит Закон Божий?  Не наше это дело квалифицировать грехи и давать им разную оценку, если хотим жить свято. Бог нам не разрешает так поступать. Готовы ли вы смотреть на грех не как на свою неудачу или свою ошибку, а как на преступление против святого Бога? Готовы ли вы принять ответственность за грех осознавая,что здесь вам необходима доверится действию Божьей благодати, чтобы жить по другому, жить свято? И последний вопрос- можете ли решится доверить себя Божьей воле во всех сферах вашей жизни?

Если да — выскажите это в молитве Богу сейчас и достигайте святости, без которой НИКТО не увидит Бога.

Будьте благословенные!