Nes tokia Dievo valia-jūsų šventėjimas

Žemdirbys aria žemę,sėja sėklą,prižiūri savo pasėlį suvokdamas,jog jis visiškai priklausomas nuo išorinių faktorių ir jėgų. Žemdirbys supranta.jog savo jėgomis nesugebės išauginti sėklos,kad ne nuo jo priklauso lietus ir saulė,padedantis subrandinti derlių. Geras derlius priklauso nuo Dievo valios. Bet žemdirbiui aišku,jog neverta laukti derliaus,jei jis pats nesirūpins žeme,netręš jos metui atėjus,nears ir nesės. Tam tikra prasme žemdirbys yra dalykiniuose santykiuose su Dievu. Jis yra Dievo valios,kuria ateina derlius, bendradarbis. Ir naudą iš šios sąjungos jis gaus tik tada,jei jo  atsakomybei patikėtą darbo dalį atliks tinkamai. Žemės ūkis – bendras Dievo ir žemdirbio reikalas. Žemdirbys negali padaryti to,ką daro Dievas,o Dievas niekada nedaro to,ką padaryti priklauso žemdirbiui. Dievas pats išmokė žmogų kaip ir kas turi būti padaryta:

Iz 28,24-29 Argi artojas kas dieną aria ir akėja, ruošdamas dirvą sėjai?  Argi, sulyginęs žemės paviršių, jis nesėja krapų, kmynų, miežių ir rugių?  Dievas pamokė jį, kad išmanytų.  Juk krapų ir kmynų niekas nekulia velenais. Krapus iškulia lazda ir kmynus lazdele.  Javus duonai reikia sumalti, todėl ant jų nevažinėja velenais visą laiką ir nemindo gyvulių kanopomis.  Taip patvarkė kareivijų Viešpats; Jo patarimas yra nuostabus ir išmintis didinga. 

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie šventumą – tai yra bendras Viešpaties ir krikščionio reikalas. Niekas negali pasiekti šventumo jei Dievas neveiks jo gyvenime. Ir tuo pat metu niekas nepasiekia šventumo be savo pastangų.

Kaip krikščionys,mes mėgstame kalbėti apie Dievo rūpestį mumis,mėgstame kalbėti apie Kristų,kuris nugalėjo nuodėmę ant kryžiaus ir davė mums Šventąją Dvasią,kuri nugali nuodėmę ir mumyse. Bet be viso šio,ką padarė ir daro Viešpats, yra ir mūsų atsakomybė tame šventėjime,kuriame yra Dievo valia mums:

 1 Tes 4,1-8 Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui-taip ir elkitės, darydami vis daugiau pažangos!  Jūs juk žinote, kokių nurodymų jums davėme Viešpaties Jėzaus vardu.  Nes tokia Dievo valia-jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savąjį indą šventume ir pagarboje,  o ne aistringame geiduly, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo;  kad nė vienas neperžengtų ribų ir šituo dalyku neapgaudinėtų savo brolio, nes Dievas už visa tai keršija, kaip jau esame įspėję ir patvirtinę. Dievas  nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui.  Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris ir davė mums savo Šventąją Dvasią.

Čia mes aiškiai matome visa tai,apie ką kalbėjome: matome Viešpaties valią,kurioje Jis išpildė viską,kad būtų taip,kaip Jis nori, ir matome mūsų,žmonių atsakomybę,kuri aiškiai įvardinta liepiamąja nuosaką duodamais nurodymais: elgtis taip,kad patikti Dievui ir daryti tame pažangą – susilaikyti,saugoti save,neperžengti ribų,neapgaudinėti savo brolio ir neatmesti šių žodžių,nes atmetantis ne žmogų,o patį Dievą atmeta. Bet mums nelabai patinka ši mūsų dalis,todėl mes bevelytumėme,kad už mūsų šventėjimą visa atsakomybė tektų vien Dievui. Žmonių pasakojimas apie tai,kad pragaras yra tik vaizdinga literatūrinė parabolė,o Dievas toks geras,jog vis tiek vienaip ar kitaip visus išgelbės, yra būtent tokio noro, ar kitaip -  nenoro prisiimti atsakomybę už savo šventumą, išraiška. Tam nenorui galime įvardinti dvi priežastis:

• Mes paprasčiausiai nelinkę pripažinti sau tokią atsakomybę,nes su ja ateina būtinybė paklusti Dievui. Mums paprasčiau yra tarnauti bažnyčiose,melstis ir atgailauti nei paklusti.
• Mes nesugebame teisingai suvokti ką turi padaryti Dievas,o ką – mes. Todėl nesuprantame kame yra mūsų atsakomybė, kai reikalas liečia šventumą. Tik suvokus ko moko mus Šventasis Raštas ir priėmus tenkančią žmogaus  daliai atsakomybę šiame procese,galėsime pamatyti realų progresą asmeninio šventumo siekime.

O šį troškimą mums būtiną turėti..jam nėra kitos alternatyvos:

Heb 12,14 Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. 

Žodis „siekite“ rodo,kad mums reikia dėti pastangas ir šis siekinys – viso gyvenimo reikalas. Šventėjimas – tai procesas,kuris niekada nebus pabaigtas šiame gyvenime iki galo. Vos tik mes pradedame sekti Dievo valia vienoje sferoje,čia pat Viešpats rodo mums į kitoje srityje esančias nuodėmes ir trūkumus. Tačiau nepaisant viso šito,šventumas yra mums prieinamas:

Rom 6,14 Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje.

Kaip dažnai mes galime tik atsidusti perskaitę šį Šventojo Rašto tekstą. Regis,jis turėtų būti parašytas apie mus,bet...sakysim aš važiuoju iš pamaldų namo,važiuoju tauria širdimi ir pilnas Šventosios Dvasios,o  kažkoks vairuotojas,važiuojantis priekyje staigiai užmina  ant stabdžių pedalo ir taip vos nesukelia avarijos ,o po to dar parodo nepadorų gestą ir nurūksta savo keliais..jis ne tik kad vos nepadarė avarijos,jis sumalė į miltus tą šventumą,kuris ką tik buvo jaučiamas mano santykyje su Viešpačiu. Vietoje jo staigiai kyla susierzinimas ir pyktis tam žmogui ,ir automatiškai - vienokios ar kitokios šių negerų jausmų išraiškos. Ir viskas – diena sugadinta. Norėjau ir siekiau šventumo ir štai aš visiškai nugalėtas vienu vieninteliu epizodu kelyje. Tai tik vienas pavyzdys. Gal būt problema yra susierzinimas namuose,pyktis dėl darbe kylančių situacijų,ar blogas įprotis,nuo kurio jūs pats kenčiate.. Visa tai ir dar daugiau -  tai mums  įprastos nuodėmės,kurios diena iš dienos žeidžia sąžinę ir atima bet kokį tikrą gyvenimą su Dievu.

Kokios bebūtų jums asmeniškai sunkiai įveikiamos nuodėmės,Šventajame Rašte yra viltis ir yra atsakymas. Ir mes kiekvienas (kiekvienas,kuris yra Viešpaties) galime pasilikti paklusnume Dievo Žodžiui ir gyventi šventai. Dievas iš tiesų laukia iš kiekvieno krikščionio tokio gyvenimo.Bet šventumas ne tik reikalavimas,šventumas yra teisė ir privilegija kiekvienam iš aukšto gimusiam Dievo vaikui. Apaštalo Pauliaus užrašyti žodžiai yra absoliučiai teisingi – nuodėmė neturi mums viešpatauti.

Tas žodis „šventas“ ir „šventumas“ raudona gija driekias per visą Bibliją. Tikras šventumas – tai giliai Biblijinė sąvoka. Biblijoje šis žodis – įvairiose formose – yra paminėtas daugiau nei šešis šimtus kartų. Bet dar svarbiau,kad Dievas reikalauja šventumo ir iš mūsų:

Kun 11,45 Aš esu Viešpats, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Būkite šventi, nes Aš esu šventas.

Supratimas to,kas tai yra šventumas ir ką reiškia būti šventam nukentėjo nuo visos eilės neteisingų stereotipų,kurie suformuoti ne Biblijos,o apeiginės religijos atstovų. Dėl to šventumas daugelio suvokiamas kaip nepriekaištingas tam tikrų draudimų paisymas. Tų draudimų yra daugybė,tai ir draudimas rūkyti,draudimas vartoti alkoholį,draudimas nesantuokiniams ryšiams,ir t.t. Jei į šventumą žiūrėti tokiu žvilgsniu,tai kyla didelė grėsmė tapti panašiems į fariziejus su jų nuosavu teisumu ir pasididžiavimu savim,su jų begaliniu sąrašu ką galima ir ko negalima daryti..Kitiems gi šventumas reiškia neįmanomą tobulybę,idėją,kuri atveda į nusivylimą ir liūdesį,atsiradusį iš savo nuodėmingumo suvokimo.

Nepaisant to,kad abu požiūriai į šventumą iki tam tikro lygio turi savyje tiesos,jie pameta pagrindinę idėją. Būti šventu – reiškia būti nepriekaištingos moralės. Tai reiškia pasitraukti nuo nuodėmės ir pašvęsti save Dievui. Pats žodis „šventumas“,kai yra pritaikomas žmogui, neša Dievo išskirtinumo tame žmoguje idėją  ir numato šventam žmogui  tokį gyvenimo būdą,kuris yra jo Dievo vertas.

Geriausias būdas suprasti šventumą – tai įsiklausyti į tai,ką apie šią Dievą mumyse liudijančią savybę kalba Šventasis Raštas.

Petras priešpastato gyvenimą Kristuje bedieviškam gyvenimui aistrose ir geiduliuose:

1 Pt 1,14-25 Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams,  bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu,  nes parašyta: “Būkite šventi, nes Aš esu šventas”.  Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu,  žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,  bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.  Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums,  per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu.  Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus.  Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu.  Mat “kiekvienas kūnas-tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra,  bet Viešpaties žodis išlieka per amžius”. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.

Apaštalas Jonas šventus žmones priešpastato nedorėliams:

Apr 22,10-15 Jis sako man: “Neužantspauduok pranašiškų šios knygos žodžių, nes laikas trumpas.  Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, kas susitepęs, ir toliau tebūna susitepęs, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja”.  “Štai Aš veikiai ateinu, ir mano atlygis su manimi, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo darbus.  Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis”. “Palaiminti, kurie vykdo Jo įsakymus, kad įgytų teisę į gyvenimo medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą.  O lauke lieka šunys, burtininkai, ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro”. 

Taigi,gyventi šventai – reiškia gyventi sutinkant su  Šventojo Rašto įsakymais ir nesutinkant su nuodėmingo pasaulio siūlomomis gyvenimo jame taisyklėmis. Šis gyvenimo būdas atrodo taip:

Ef 4,21-24 Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote,-nes tiesa yra Jėzuje,-  kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,  atsinaujinti savo proto dvasioje  ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. 

Visa tai skaitant kyla natūralus klausimas..jei šventumas yra krikščionybės pagrindas,kodėl tiek daug tų,kurie vadina save krikščioniais  savo kasdienybėje negyvena šventai? Kodėl kovoje su nuodėme tiek daug krikščionių randami jos nugalėti? Kodėl dažna bažnyčia greičiau prisitaiko prie šio pasaulio,laikmečio ir kultūros keliamų reikalavimų nei susitapatina su Dievo Žodžiu?

Atsakymą galima būtų pamatyti  sekančiuose dalykuose,kurie guli kaip suklupimo akmenys kiekvienam, einančiam  Dievo keliu į šventumą..:

1.Savo santykyje su nuodėme mes labiau galvojame apie save,nei apie Dievą. Mes labiau susirūpinę savo pergale prieš nuodėmę,nei ta aplinkybe,kad mūsų nuodėmė liūdina Dievą. Žmogui labai sunku pakelti savo bejėgiškumą kovoje su nuodėme,todėl jis siekia savo pergalės net nesuprasdamas,kad jo nuodėmė įžeidžia Dievą.

Dievui įtinkame, kai einame paklusnumo,o ne pergalių keliu. Paklusnumas orientuotas į Dievą,pergalės gi – į mūsų nuosavą „aš“. Daugybės mūsų sunkumų ir vargų dėl nuodėmės šaknyse guli mūsų paslėptas egoizmas. Šitai geriausiai iliustruoja karaliaus Sauliaus pavyzdys:

 1 Sam 15,1-24 Samuelis tarė Sauliui: “Mane Viešpats siuntė tave patepti karaliumi Jo tautai Izraeliui. Taigi dabar klausyk Viešpaties žodžių.   Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui: kaip jis tykojo kelyje, kai tas žygiavo iš Egipto. Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus’ ”.  Saulius surinko žmones Telaime ir juos suskaičiavo; buvo du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių vyrų iš Judo giminės.  Tuomet jis atėjo prie Amaleko miesto ir slėnyje paliko pasalą.  Kenitams jis tarė: “Pasitraukite nuo amalekiečių, kad jūsų nesunaikinčiau kartu su jais. Jūs buvote draugiški izraelitams, jiems einant iš Egipto”. Kenitai pasitraukė nuo amalekiečių.  Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto.  Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu.  Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.  Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui:  Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų”. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį.  Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: “Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą”.  Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: “Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą”.  Samuelis klausė: “Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?”  Saulius atsakė: “Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome”.  Samuelis tarė Sauliui: “Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo”. Ir jis atsakė: “Kalbėk”.   Samuelis tarė: “Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi.  Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’.  Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?”  Saulius atsakė Samueliui: “Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau.  Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale”.  Samuelis atsakė: “Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus.  Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi”.  Saulius atsakė Samueliui: “Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui.

Kol mes nepažiūrėsime nuodėmei „į akis“ ir nepradėsime paklusti Dievui tose dalykuose,kur yra ši nuodėmė – mes niekaip nesugebėsime tvirtai atsistoti šventumo kelyje. Ir kai žmogus pradeda gyventi šventame paklusnume Dievo valiai – jis neišvengiamai patirs ir pergalės prieš nuodėmę džiaugsmą.

2. Sekantis mums šventai gyventi neduodantis dalykas yra tas,kad mes neteisingai suprantame ką reiškia gyventi tikėjimu:

 Gal 2,19-20 Aš per įstatymą numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. 

 Čia,šiame laiško Galatams skyriuje skaitydami apie išteisinimą malone,o ne įstatymo darbais,žmonės pradeda manyti,jog šventumas mums tenka „automatiškai“ ir yra nereikalingas jokių mūsų pastangų. Ir iš tiesų,kartais mums atrodo,jog bet kokios pastangos tėra tik kūniškos ir tikro rezultato neduodančios.

Mes tikrai esame išteisinami malone,kuri ateina per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir ta malonė mumyse pasilieka Dievo duotame teisume,jei tik mes pasiliekame tikėjime:

 Heb 10,35-39  Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!  Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.  Nes “dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.  Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės”.  Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą. 

 Taigi,gyvenimas tikėjimu sietinas su mūsų pastangomis ir todėl – atsakomybe. Savo asmeninės atsakomybės pripažinimas – tai dalykas būtinas šventumui. Ir ši atsakomybė nesako – „aš norėjau,bet..(įvairios pateisinančios priežastys,tokios kaip silpnumas,įprotis,auklėjimas,gyvenimo sąlygos,žmonių įtaka ir t.t.)“ ,nes taip kalba siekis išvengti atsakomybės.  Atsakomybė gi sako – „aš galėjau tai padaryti,aš privalėjau tai padaryti,bet nepadariau. Esu kaltas,Viešpatie. Apvalyk mane ir suteik man jėgų,nes aš darysiu viską,kiek tai man bekainuotų,kad daugiau nenusidėčiau.“. Mums nepavyks gyventi tikėjimu be tokios aukos:

 Lk 9,23-25 O visiems Jis kalbėjo: “Jei kas nori eiti paskui mane, te išsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi.  Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?

 Supraskime vieną svarbų dalyką – tikras tikėjimas prasideda nuo aukos,nuo savęs atsižadėjimo. Ir niekaip kitaip.

Raštas štai ką sako apie gyvenimą tikėjimu :

 1 Pt 5,8-9  Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.  Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje. 

 Jok 4,7 Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. 

 Čia mes matome labai įdomų dalyką – gyvenimas tikėjimu tai ne kas kita,kaip savęs pavedimas Dievui,atsidavimas Jam. Todėl siekdami šventumo, ieškokime gilaus vidinio sutikimo su Jo valia kiekvienoje mūsų gyvenimo situacijoje. Atraskime tinkamas šio sutikimo praktines išraiškas, kuriomis šį sutikimą su Dievo Žodžiu įtvirtinsime,ir taip padarysime Jį savo gyvenimo pagrindu,atsiduosime Jo valiai. Taigi matome,jog šventumo siekis ir gyvenimas tikėjimu – tai savęs,savo nuodėmingos prigimties atsižadėjimo kelias..:

 Rom 12,1-2 Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,-tai jūsų sąmoningas tarnavimas.  Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia. 

 3. Dar viena akmeniu ant kelio gulinti problema ta,kad mes nežiūrime rimtai į kai kurias nuodėmes. Mintyse mes skirstome nuodėmes į visiškai nepriimtinas ir į daugiau-mažiau pakenčiamas. Bet yra tokia Šventojo Rašto vieta,kuri daug pasako apie tokių daugmaž pakenčiamų nuodėmių atliekamą darbą:

 Gg 2,15 Sugaukite lapes, mažas laputes, kurios gadina vynuogynus, nes mūsų vynuogynas žydi. 

 Kompromisas su nuodėme tame,kas mūsų požiūriu yra smulkmena veda į didelius nuostolius..Ir kas gali tvirtinti,kad mažas gudravimas su Dievo reikalavimu šventumui nėra sunki nuodėmė prieš Viešpatį? Paklusnumo matu turi būti ne vieno ar kito įsakymo reikšmingumas,o baimė to, Kuris išleido įstatymą ir yra šio įstatymo Teisėjas. Smulkūs ir mums regis nereikšmingi įsakymai kai kurių žmonių iš tiesų gali būti palaikyti nesvarbiais. Tačiau mūsų paklusnumą ar nepaklusnumą nustatantis principas ir čia ,mums nesvarbiuose įsakymuose, niekuo nesiskiria nuo principo,kuris veikė Edeno sode prie gėrio ir blogio pažinimo medžio..Esmė štai kame – ar reikia klausyti Viešpaties viskame,ką Jis panorėjo įsakyti mums? Ar Jis yra Šventas įstatymo Leidėjas? Ar kūrinija turi besąlygiškai paklusti Kūrėjo valiai?..

Ir baigdamas noriu paklausti jūsų..:

Ar esate pasiruošę nuodėmę vadinti nuodėme nepriklausomai nuo to didelė ji ar maža,vadinti tik todėl,kad Dievo įstatyme tai uždrausta? Ne mūsų reikalas skirstyti nuodėmes,jei mes norime gyventi šventai. Dievas mums šito neleidžia. Ar esate pasiruošęs žiūrėti į nuodėmę ne kaip į savo nesėkmę,o kaip į nusikaltimą prieš šventą Dievą? Ar pasiruošę prisiimti savo atsakomybę už nuodėmę tuo pat metu suvokdami,jog čia jums būtina pasitikėti Dievo malone,kad gyventi kitaip,gyventi šventai? Ir ar galite pasiryžti pavesti save Dievo valiai visose gyvenimo sferose?

Jei taip – išsakykite tai dabar maldoje Dievui.

Būkite palaiminti!