Evangelija. Gyvenimas praktiškai (14)"Tad, atmetę melą, kiekvienas tekalba tiesą savo artimui, nes esame vieni kitų nariai."

Kol 3,8-10 Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė.

Ef 4,25 Tad, atmetę melą, “kiekvienas tekalba tiesą savo artimui”, nes esame vieni kitų nariai.

Zch 8,16 Štai ką turite daryti: kalbėkite tiesą vienas kitam ir teisingai teiskite.

Taigi,matome aiškų Viešpaties įsakymą mums,t.y. tiems.kurie gyvena tikėjimu į Jėzų Kristų,atsisakyti netiesos,atmesti melą ir kalbėti Tiesą,gyventi Tiesoje,vaikščioti Tiesoje,pasilikti Tiesoje. Dar daugiau,turime Dievo Žodžio įspėjimą tiems,kurie nepaklausys šio įsakmaus Kūrėjo raginimo:

Apr 21,8 Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis”.

Taigi,melas..kas gi tai yra? Kodėl mes taip sunkiai vaduojamės iš šio pražūtingo mirties pranašo – melo pinklių? Šiandien visi drauge pamėginsime išsiaiškinti ir – kiek Viešpats mums leis – suprasti kas tai yra,kodėl tai yra ir kaip svarbu yra atmesti nuo savęs bet kokią šios bjaurasties formą.
Melas – tai sąmoningos pastangos siekiant iškreipti tiesą.
Visi melo motyvai susiveda į vieną kritusio žmogaus esybę atspindinčią savybę – egoizmą.
Tai žodžiai ar/ir veiksmai,kuriais stengiamasi apgauti (suklaidinti) pašnekovą,kai kalbantis nutyli arba iškreipia tai,ką jis žino apie pokalbio objektą,arba kai jis apie tą objektą žino kažką kitko,nei sako. Melas dažniausiai pasireiškia per žodžius,jų (žodžių) turinyje,kurio patikrinti greitai yra neįmanoma arba tai padaryti yra labai sunku. Čia galima būtų pridėti dar vieną melo ypatybę,kuri atsiskleidžia pačio melagio mąstyme – kiekvienas konkretus melas yra trumpalaikis reiškinys. Ir pats melagis pasąmonėje būtent taip vertina savo pastangas iškreipti tiesą,todėl pačioje pradžioje jis bus pagautas noro išgalvoti savo melui vis naujus patvirtinimus,o vėliau dės visas pastangas nutylėti savo istorijas,o nepavykus nutylėti - išvengti „temos“ ir kitur nukreipti kalbą nuo savo melagystės.
Moksliniai tyrimai parodė,kad per parą žmogus vidutiniškai meluoja nuo 10 iki 200 kartų. Toks skaičius pradžioje atrodo nelabai įtikinamas,kol nepradedi gilintis į tai,kas iš tiesų vyksta. Buvo atliktas ne vienas eksperimentas skirtas suskaičiuoti kiek gi dažnai žmogus kalba melą. Pavyzdžiui,vienai grupei savanorių prikabino įrašinėjančius įrenginius ir po to analizavo kiekvieną jų žodį. Rezultatai gana įdomūs,štai kai kurie iš tokiu būdu atsiradusių apibendrinimų: nepažįstami žmones sumeluoja viens kitam maždaug triskart per pirmas dešimt pažinties minučių-tiek vienas,tiek kitas;vyrai apie save meluoja net aštuonis sykius dažniau nei apie kitus;moterys – atvirkščiai,apie kitus meluoja dažniau,nei apie save. Mes dažniau meluojame nepažįstamiems,nei artimiems žmonėms,ir t.t.
Kitaip sakant,melas yra taip giliai prasisunkęs į absoliučiai visas žmogaus gyvenimo sritis,jog jis yra tapęs vienu iš svarbiausiu žmonių tarpusavio santykius reguliuojančiu mechanizmu ir tas,kas juo nesinaudoja bei atmeta, ankščiau ar vėliau atsiduria labai nemalonioje padėtyje – jis atsiduria žmonių visuomenės užribyje. Dėl nuodėmės prigimties melas taip organiškai įaugęs į žmonių santykius,jog atsisakyti melo daugumoje atvejų reikš aplamai netekti santykių su tais, kurie mums yra svarbūs,o dažnai ir brangūs.. Tokią pasaulio padėtį mums atskleidžia Šventasis Raštas:

Rom 3,9-18 Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę? Visai ne! Juk jau įrodėme, kad žydai ir pagonys-visi yra nuodėmės valdžioje, kaip parašyta: “Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė-atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė”.

O pažiūrėkite,kokioje padėtyje atsidurdavo žmonės,nusprendę atmesti nuo savęs melą..:

Am 5,10 Jie nekenčia to, kuris apkaltina vartuose ir nemėgsta to, kuris kalba tiesą.

O čia – Jeremijo istorija..

Jer 20,1-18 Kunigas Pašhūras, Imero sūnus, vyriausiasis Viešpaties namų prižiūrėtojas, girdėjo Jeremiją pranašaujant. Tada, nuplakdinęs pranašą Jeremiją, įtvėrė jį į šiekštą viršutiniuose Benjamino vartuose, prie Viešpaties namų. Kai rytą Pašhūras išlaisvino Jeremiją iš šiekšto, Jeremijas jam tarė: “Ne Pašhūru tave pavadino Viešpats, bet siaubu. Nes taip sako Viešpats: ‘Aš padarysiu tave siaubu tau ir visiems tavo draugams; jie kris nuo priešų kardo tau matant, o visą Judą atiduosiu į Babilono karaliaus rankas, kuris juos ištrems ir žudys. Aš atiduosiu visus šito miesto turtus, visas jo atsargas, brangenybes ir visus Judo karalių lobius į jų priešų rankas, kurie juos pasiims ir išgabens į Babiloną. O tu, Pašhūrai, ir visi tavo namai būsite išvesti į nelaisvę. Į Babiloną tave nuvarys, kur tu ir tavo draugai, kuriems pranašavai melus, mirsite ir būsite palaidoti’ ”. Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš esu pajuokiamas kasdien, kiekvienas tyčiojasi iš manęs. Kiekvieną kartą, kai kalbu, turiu šaukti: “Plėšimas, smurtas!” Viešpaties žodis tapo man plūdimu ir kasdienėmis patyčiomis. Aš galvojau: “Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu”. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau. Aš girdėjau daugelį šnibždant: “Įskųskime jį!” Visi mano artimi draugai laukia mano suklupimo: “Gal jis leisis suviliojamas, tada jį nugalėsime ir jam atkeršysime!” Bet Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys! Todėl mano persekiotojai suklups ir nieko nelaimės. Jie bus labai sugėdinti ir jiems nepavyks, jų gėda nebus pamiršta per amžius. Kareivijų Viešpatie, kuris mėgini teisųjį, matai jo inkstus ir širdį, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau patikėjau savo bylą! Giedokite Viešpačiui, girkite Viešpatį, nes Jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš piktadarių rankų! Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta! Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: “Tau gimė sūnus!”, ir jį labai pradžiugino. Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai! Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?

Bet mes neturime kitokio pasirinkimo,jei esame Viešpaties.Ir pats Viešpats mums taip gyventi Tiesoje įsako:

1 Jn 2,28-29 Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite Jame, kad, kai Jis pasirodys, turėtumėte pasitikėjimą ir, kai Jis ateis, nebūtume prieš Jį sugėdinti. Jei žinote, kad Jis teisus, tai žinokite, kad kiekvienas, kuris vykdo teisumą, iš Jo yra gimęs.

Kaip pasilikti Jame? Tik vienas būdas yra – atsižadėti savęs.

Lk 9,23-26 O visiems Jis kalbėjo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų? Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja, Tėvo ir šventųjų angelų šlove.

Ką tai reiškia – ar reikia išsižadėti savęs,kad atstumti melą? Taip. Tai neišvengiama,kitaip mes niekada nepasieksime dangiškos Jeruzalės. Ir toliau mes pamatysime,kad vis daugiau ir daugiau mūsų „aš“ bus reikalinga atsisakyti,kad ištaisyti tik šio pamokslo rodomą netiesa mūsuose,o juk šiuo pamokslu tiek nedaug bus pasakyta..
Taigi,eikime mūsų keliu toliau.
Nežiūrint visų pasaulio deklaracijų apie tiesą,kaip apie gerbtiną ir siektiną dorybę,egzistuoja nerašyta taisyklė,kuri daug svarbesnė už visus jų lozungus. Ir ta taisyklė skamba taip – nepriklausomai nuo to, tiesa tai ar melas,priimtini yra tik tokie samprotavimai ir gali būti demonstruojami tik tokie jausmai,kurie palengvina bendravimą tarp žmonių ,ir, atvirkščiai – smerkiami yra bet kokie samprotavimai ir emocijos,kurie komplikuoja bendravimą tarp žmonių,nepaisant to,kiek jie yra teisingi ir nuoširdūs.
Melu vadintina ir kiekviena „pusiau tiesa“,kada kalbantis žino pakankamai daug,bet pašnekovui atskleidžia tik tą dalį žinomos jam visumos,kuri kalbančiajam yra naudinga arba mažų mažiausiai nepavojinga,o ne tokie malonūs faktai paprasčiausiai nutylimi,tartum jų aplamai nėra. Kiekvienos rūšies apsimetinėjimas,pataikavimas,veidmainiavimas yra ne kas kita,kaip melas. Netgi paprasčiausias tiesos nutylėjimas yra melas – iš mūsų tikisi gauti kažkokią informaciją,o mes stengiamės kalbėti taip,lyg tų dalykų,kuriuos nutylime aplamai nebūtų (siekiame sudaryti tokį įspūdį) arba ,kad mes nieko apie tai nežinome. Jeigu mes turime vienokius jausmus kažkieno atžvilgiu,o demonstruojame kitokius – tai apsimetinėjimas. Jei turime vienokią nuomonę apie žmogų,o išsakome kitokią – argi tai ne melas? Ypatingai daug melo toje srityje,kurioje yra mūsų jausmai,pergyvenimai,simpatijos ir antipatijos bei nuomonės dėl vienų ar kitų dalykų. Pasaulyje,kuriame gyvename,melas yra viena iš visuomenės normų,jis įaustas į sudėtingą visuomeninių ritualų sistemą ir jos (visuomenės) padorumo sampratos suvokimą,tad kiekvienas,kuris atsisakys panašaus melo iš karto taps vertinamas kaip stačiokas,chamas,ekstremistas ar paprasčiausiai šiaip ,keistas ir nemalonus tipas, ir žmonės pradės šalintis tokio. Melas,kuris pasireiškia kaip apsimetinėjimas siekiant paslėpti tikrąsias savo emocijas ir nuomones apie tuos,su kuriais bendrauji,yra tapęs be galo svarbiu žmogiškų santykių reguliatoriumi,tokiu savotišku „tepalu“,be kurio bet koks bendravimo mechanizmas pradės gergžti ir galų gale tas bendravimas subyrės..
Ką gi mums daryti tokiu atveju? Apie tai kalbėsime truputį vėliau.

Kalbant apie melą toliau,noriu pateikti dar keletą teiginių,kuriuos suformulavo žmonės,tyrinėjantys šį bendravimo fenomeną – melą:

1. Melas yra bendradarbiavimo aktas
melas yra bendradarbiavimu paremtas veiksmas. Vien tik ištartas melas neturi jokios įtakos.Jo galia iškyla,kai kas nors sutinka tuo melu įtikėti. Jeigu tau buvo pameluota,tai tik todėl,kad tu sutikai su tuo,kad tau būtų meluojama. Vos tik kažkas sutiko su išsakytu melu (ar bent jau nepaprieštaravo), melas tampa „tiesa“.
Pažiūrėkime į tokio bendradarbiavimo pavyzdį Šventajame Rašte:

Jer 5,31 pranašai pranašauja melus, kunigai moko, kaip jiems naudinga, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?”

Tai – bendradarbiavimo pavyzdys – vieni pranašauja melą,kiti tai priima. Rezultate tas melas tampa jų tiesa,kaip ir kalbėjome-

Jer 13,24-25 “Aš išsklaidysiu jus kaip pelus, kuriuos dykumos vėjas išnešioja. Tai yra tau kritęs burtas ir tavo dalis nuo manęs,-sako Viešpats,-kadangi pamiršai mane ir pasitikėjai melu,

Todėl melas nėra kažkas savaime nepavojingo,kažkas,ko mes turime atsisakyti tik paklusdami Viešpačiui..ne,melas yra pavojingas tam,kam tapo tiesa. Prisiminkite Adomą ir Ievą,kurie dėl savo norų bendradarbiavo su velniu jo apgaulėje.
Iš čia – sekantis teiginys:
2. Melas daro didelę žalą
Mums reikia pamiršti iliuzijas,kad melas gali mums duoti iš tikrųjų kažką gerą ir bėgti nuo pasaulio sugedimo,kuris sklinda jame geiduliais. Kitaip pasidavę savo norams neišvengiamai tapsime melo aukomis..melas taps mūsų tiesa,o mes tapsime Dievo priešais,nedorėliais,kurie neteisybėje mato savo naudą,o Viešpaties valiai priešpastato save pačius,kaip nepriklausomus ir lygiaverčius dievus,kuriems jų norai yra vienintelis gėris, o kiekvieno asmeninė laimė yra vienintelis visos kūrinijos – ir paties Kūrėjo (!) - egzistavimo tikslas.
Aferistų aferistas Henris Oberlanderis, kuris britų spaudos buvo vadinamas “žmogumi, galėjusių paklupdyti visą Vakarų bankininkystės sistemą”, vieno interviu metu teigė: “Kiekvienas žmogus pasiruošęs jums kažką duoti už tai,ko jis trokšta. Kiekvienas žmogus nori kažką iš jūsų gauti. Sužinokite ką ir jis jūsų”. Tai – šėtono strategija ir taktika kovoje su kiekvienu iš mūsų. Prisiminkite Viešpaties gundymą po 40-ties dienų pasninko dykumoje. Ką darė velnias? Jis siekė sužinoti ko gi nori Jėzus,atskleisti jo slaptus troškimus,arba duoti impulsą tokiems atsirasti. Tačiau jis rado vienintelį Viešpaties norą – tai norą vykdyti Tėvo valią. Čia ir tik čia velnias nieko negali pasiūlyti..tačiau svarbu pažymėti vieną momentą – mes neturime meluoti sau,mes privalome žinoti,kokie norai mumyse yra iš tikrųjų TIKRI. Nes šioje vietoje randame trečią teiginį -
3. Melas užpildo spragą tarp norų ir realybės
Jei nenori būti apgautas,sužinok,ko būtent tu trokšti. Jeigu nenorite būti apgautas, privalote žinoti, kokio įvertinimo slapta norite sulaukti iš kitų. Norite tapti protingesniu, turtingesniu, įtakingesniu, geresniu tėvu, geresne žmona? Vienintelė problema yra ta, kad patys sau retai pripažįstame turintys šių norų.
Taigi, melas yra tiltas, kuris užpildo atsiradusią spragą (trūkumus). Mūsų įsivaizduojamas Aš yra vienoje tilto pusėje, o mūsų tikrasis Aš – kitoje. Melo dėka tampame tuo, kuo visada norėjome būti praeityje, norime būti dabartyje ir norėtume būti ateityje.
Todėl dėl šito atotrūkio tarp įsivaizdavimo ir realybės Tiesos atžvilgiu tampame nusiteikę labai prieštaringai ir interpretuojame ją atitinkamai savo poreikiams.

•  Kartais tai darome dėl labai „rimtų“ priežasčių - pavyzdžiui leidžiamės apgaunami klaidžiamokslio,jei paklusti širdyje kirbančiai abejonei – „ar tik tai ką girdžiu nebus melas“, reikš prarasti tai,ko iš tiesų norime labiau už Tiesą – gal finansinio stabilumo,vienybės su bendruomene,kurios didesnė dalis taip pat nuėjo paskui suvedžiotoją,..gal – valdžios toje bendruomenėje,pagarbos,santykių su kažkokiu žmogumi,kurį norime matyti šalia savęs ir panašių dalykų.
• Kartais dėl to,jog nesuprantame nuodėmės kaip nuodėmės savo gyvenime.

4. Mes visi esame „prieš melą“,bet slapta jį palaikome būdais,kuriuos visais laikais žmonės laikė priimtinais.
Jau kažkiek kalbėjome apie tai aukščiau,kodėl šiaip sau, pačiam susigalvojus,savo jėgomis ir valios sprendimu kliaunantis ,praktiškai neįmanoma atmesti melo. Pirma, - toks eksperimentas sugriaus visą uolaus ir savo nuosavo teisumo siekiančio maksimalisto gyvenimą, ir antra - po to tam žmogui puolant atstatinėti tai,ką sugriovė,yra didelė tikimybė,jog jis aplamai pasitrauks nuo Dievo,nes darys vieną kompromisą po kito..
Bet dabar pabandykime dar kartą ir atidžiau žvilgtelėti į tai ,kokį gi melą mes palaikome savo gyvenime . Kada ir koks melas yra mums priimtinas?

• Sakykim, jums skamba telefonas,bet jūs nenorite kalbėti su skambinančiu jums žmogumi dabar. Kaip dažniausiai vystosi situacija tokiu atveju? Jūs paprasčiausiai neatsiliepiate. Ką pasakysite vėliau? Na,tikriausiai tai bus viena iš šių melagingų frazių – „aš negirdėjau“ ar „buvau palikęs telefoną krautis“, ar „negalėjau atsiliepti,buvau užimtas“. Iš tikrųjų tai nei viena,nei antrą,nei trečią. Bet jūs meluojate todėl,kad santykiai su tuo žmogumi jums vienaip ar kitaip vis tik yra pakankamai svarbūs. Štai dėl ko šis melas jums priimtinas,nes jis atitinka jūsų interesus. Ir štai kodėl kita pusė priima jūsų pasiaiškinimą priimtinu – nes jam/jai taip pat svarbūs santykiai su jumis. Toks melas pasaulyje vadinamas delikačiu elgesiu..
• Kita priežastis,dėl ko žmonės palaiko melo buvimą savo gyvenime yra ta,jog jie idealizuoja save – jie nori būti tuo,kuo nėra. Jie nori būti ypatingi - nori turėti jėgą,kurios neturi ir biografiją,kurios nebuvo,todėl pasakoja istorijas,regėjimus,sapnus ir atsitikimus kurie,švelniai sakant,yra ginčytini ir niekada nebuvo patikrinti.

Jer 23,16-30 Taip sako Viešpats: “Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties. Jie sako tiems, kurie niekina mane: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Jūs turėsite ramybę’, ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: ‘Jums neatsitiks nieko pikto’ ”. Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo? Viešpaties pykčio audra, viesulas užgrius ant nedorėlių galvų. Nenusigręš Viešpaties rūstybė. Jis įvykdys visa, ką savo širdyje sumanė. Paskutinėmis dienomis jūs tai aiškiai suprasite.“Aš nesiunčiau šitų pranašų, jie patys bėgo! Nekalbėjau jiems, tačiau jie pranašavo! Jei jie būtų buvę mano pasitarime ir skelbtų mano žodžius tautai, jie būtų nukreipę juos nuo jų pikto kelio ir nuo jų piktų darbų. Argi Aš esu Dievas tiktai arti, o toli nebesu Dievas? Argi gali kas taip pasislėpti, kad Aš jo nematyčiau?-sako Viešpats.-Argi Aš nepripildau dangaus ir žemės? Aš girdėjau, ką kalbėjo pranašai, pranašaudami mano vardu melą ir sakydami: ‘Sapnavau, sapnavau!’ Ar ilgai tai bus širdyse pranašų, kurie pranašauja melą ir apgaulę? Jie siekia, kad mano tauta pamirštų mane dėl jų sapnų, kuriuos jie pasakoja vieni kitiems, kaip jų tėvai pamiršo mane dėl Baalo. Pranašas, kuris turi sapną, tepasakoja sapną, o kas turi mano žodį, teskelbia jį ištikimai. Ką šiaudai turi bendro su kviečių grūdais?”-sako Viešpats. “Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą? Aš esu prieš pranašus, kurie vagia mano žodžius vienas nuo kito! 

Matome žmones,kurie idealizavo save įsivaizduodami esantys pranašais,nors tokiais nebuvo..

• Kai meluojame norėdami apginti save,apisaugoti nuo nemalonumų. Prisiminkite Dovydą ir Uriją - kaip elgėsi Dovydas su vyru moters,kurią jis suvedžiojo..
• Kai meluodami mes įgyjame pranašumą ir paslepiame silpnybes. Prisiminkite Petrą..

Gal 2,11-13 Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.

• Kai meluodami sau mes įtikiname save,kad tai,kuo norime tikėti,yra tiesa. Prisiminkite Achabą:

1 Kar 22,19-27 Michėjas tęsė: “Klausyk Viešpaties žodžio. Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje. Viešpats klausė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vieni sakė taip, kiti- kitaip. Pagaliau išėjo dvasia ir atsistojusi Viešpaties akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’. Viešpats ją klausė: ‘Kaip?’ Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų karaliaus Ahabo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks įtikinti. Eik ir daryk tai’. Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta”. Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?” Michėjas atsakė: “Tu pamatysi tai tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį”. Izraelio karalius įsakė sulaikyti Michėją, nuvesti jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą, sakydamas: “Laikykite jį kalėjime ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol ramybėje sugrįšiu”. 

Matome,kad Achabas įtikino save tuo,kuo norėjo tikėti. O juk jam buvo Elijo ištartas nuosprendis,Michėjo pakartotas,bet jis pakentė melą ir palaikė jį savo gyvenime todėl,kad labai norėjo tikėti,kad viskas bus gerai. Bet kaip žinome,gerai nebuvo. Prisiminkite – melas visada yra trumpalaikis ir niekada neatneša mums to gero,kurio mes iš jo tikimės.

• Mes pakenčiame melą tol,kol mūsų sukčiavimo lygis,iš kurio turime naudos, nekeičia mūsų nuomonės apie save. Pavyzdžiui,kaip jausitės slapta parsinešę iš darbo rašiklį ir kaip jausitės slapta pasiėmę iš bendrų išlaidų dėžutės 2 litus,kurie yra lygūs rašiklio kainai? Sutikite,šie veiksmai mūsų jausmuose atsispindės labai nevienodai. Tai yra taip vadinamas klastos faktorius. Kaip sumažinti tą klastos faktorių? Buvo atliktas įdomus eksperimentas Grupei žmonių buvo pasiūlyta prisiminti arba 10 mokykloje skaitytų knygų,arba 10 Dievo Įsakymų pasirinktinai. Ir psichologai visaip skatino šiuos žmones sukčiauti – sudarė tam visas sąlygas ir atsakymų kiekis buvo įvertintas piniginiu atlygiu. Iš tų,kurie bandė prisiminti visus Dievo Įsakymus, nebuvo nei vieno,kuriam tai būtų pavykę padaryti. Tačiau paaiškėjo įdomus dalykas – žmonės,kurie pradėdavo galvoti bandydami prisiminti 10 Dievo įsakymų,net nebandė sukčiauti,nors buvo absoliučiai ne religingi. Kodėl? Nes tokiose sąlygose klasta verstų juos keisti nuomonę apie save kaip apie „pakankamai“ sąžiningus žmones. Prisiminkite kaip Viešpačiui atvedė moterį,kuri buvo pagauta svetimaujant..

Jn 8,1-9 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė. Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: “Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant. Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?” Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį”. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo.

• Kai mes matome pavyzdį,kuriuo rodoma tokia iniciatyva - meluoti. Buvo toks bandymas atliktas. Grupei studentų,kurie buvo iš dviejų skirtingų universitetų,o jų priklausomybė aiškiai matėsi iš marškinėlių kuriuos kiekvienas dėvėjo, buvo duoti vokai,kuriuose buvo tam tikra pinigų suma. Ir buvo išdalintos užduotis,kurių kiekviena įvertinta tam tikra iš anksto gautos sumos dalimi. Ir žmonėms buvo pasakyta – išspręskite per tam tikrą laiką užduotis ir pasiimkite iš voko tiek,kiek uždirbote,o likusią neuždirbtą dalį gražinkite. Tačiau tie žmonės nežinojo,jog tarp jų yra aktorius,kuris praėjus keletui minučių nuo užduočių sprendimo pradžios pakilo iš savo vietos ir garsiai paklausė – „aš viską išsprendžiau. Ką daryti toliau?“ Jam atsakė paprastai – „išsprendėte viską? Gerai,ačiū,galite eiti namo“. Šis aktorius sukčiavo ir tai buvo akivaizdu visiems dalyvaujantiems eksperimente. Kaip manote,kas vyko toliau? O toliau vyko diferenciacijos procesas. Tie studentai,kurie dėvėjo to paties universiteto marškinėlius kaip ir aktorius,sukčiavo stipriai. Kito universiteto studentai,kurie suvokė savo tapatybę esant kita,sukčiavo labai nežymiai. Taigi,sukčiavimas nėra surištas vien tik su tikimybe būti sugautiems. Tai labiau surišta su sukčiavimo normomis. Jei kažkas mūsų grupėje sukčiauja ir mes pradedame manyti,jog mums,kaip grupei taip elgtis yra priimtina. Bet jei sukčiauja kažkas ne iš „mūsų“,o iš „jų“,tų kitų žmonių,t.y. kitos grupės,grupės su kuria mes nenorime būti siejami – žmonių sąmoningas sąžiningumas ženkliai išauga ir jie sukčiauja netgi mažiau,nei tai darytų kitomis aplinkybėmis.Todėl Viešpats numatė tokią didelę atsakomybę tiems,kas tarnauja mums pavyzdžiu. Kas gi yra mums pavyzdys? Žinoma,Viešpats Jėzus Kristus,visų pirma ir vienareikšmiškai:

Heb 3,1 Todėl, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, ..<..>..

Bet Viešpats mums davė ir daugiau tų,kurie turi būti mūsų pavyzdžiu:

Heb 13,7 Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu.

Štai kodėl toks svarbus yra vadovo elgesys ir pavyzdys..Nes jeigu jis demonstruos pakantumą melui dėl aukščiau išvardintų priežasčių,pasekmės bendruomenėje bus tragiškos. Jei vadovas užsimerks prieš nuodėmę – tai bus pavyzdys,apie kurį mes kalbėjome ankščiau. Prisiminkite kuo Viešpats kaltino Izraelio vadovus:

1 Kar 16,2 “Aš tave pakėliau iš dulkių, išaukštinau ir padariau kunigaikščiu Izraelio tautai, o tu vaikščiojai Jeroboamo keliu ir įtraukei į nuodėmę mano tautą Izraelį, sukeldamas mano pyktį jų nusikaltimais.

Bet tai ne viskas - iš pavyzdžio su studentais matėme,kad toks pavyzdys,kuris duoda broliui akstiną nupulti ,galime būti kiekvienas mūsų. Viešpats mums kalba štai ką:

Rom 14,13 Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti.

Bet ką gi daryti? Kaip atstumti melą savo gyvenime,kai mes pamatėme,kad tai net teoriškai neįmanoma,tai ką bekalbėti apie praktiką..Nejaugi viskas taip beviltiška? NE! Tikrai ne ir Paulius liudija mums tai :

Rom 7,14-25 Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti- ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! Bet ačiū Dievui-per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu-nuodėmės įstatymui.

Taigi – ačiū Dievui,per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Belieka atsakyti į klausimą – kaip? Pabandykime atsakyti į tai – kaip meldėmės pradžioje – pagal Viešpaties duotą malonę,tiek,kiek Jis leis mums suprasti ir priimti..
Pirma,ką reikia daryti ir ko reikia siekti – tai mūsų vidinio pasikeitimo,proto atnaujinimo. Dievo jėgos veikimu mes turime TAPTI tuo,kuo sakomės esą:

Ef 4,17-25 Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės. Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo. Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus. Bet jūs ne taip pažinote Kristų! Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote,-nes tiesa yra Jėzuje,- privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasioje ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. Tad, atmetę melą, “kiekvienas tekalba tiesą savo artimui”, nes esame vieni kitų nariai.

Ką tai reiškia praktiškai? Pamenate,kalbėjome apie „tepalą“ bendravime,kada neigiamos emocijos,nuoskaudos,nuostatos į pašnekovą yra maskuojamos melu – šypsena,apsimestiniu draugiškumu,pajuokavimais ir panašiais dalykais? Mūsų atveju šitas „tepalas“ turi būti Viešpaties meilė šiems žmonėms,iš Jo išmoktas romumas ir nuolankumas. Elgtis maloniai ne iš egoistinių sumetimų,kad neprisidaryti sau bėdos,bet todėl,kad Dievo meilė davė mums tikrą,o neapsimestinį palankumą, atleidimą, geranoriškumą ir išmintį,kuri nužengusi iš dangaus ir yra - kokia?..:
Jok 3,17 Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška.
Ar tai reiškia pakantumą nuodėmei,ar tiesos nutylėjimą? Jokiu būdu. Tai reiškia,kad bet kokio pamokymo tikslas yra meilė,o ne egoizmas,kurį reikia maskuoti apsimestiniu palankumu.

2 Tim 2,24-26 Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems,-rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai.

Taigi,tai yra pirmas žingsnis norint atstumti nuo savęs melą – priimti į savo širdį Kristaus nusistatymą ir pajungti jam visą savo gyvenimą. Antras dalykas,kurį turime padaryti – tai susitvarkyti savo santykius su žmonėmis atitinkamai tam nusistatymui,kuris yra Kristuje. Tai liečia mūsų santykius su tėvais,su vyrais ir žmonomis,su vaikais,su valstybe,su broliais ir seserimis,su nusidėjėliais su bendradarbiais,su darbdaviais ir taip toliau. Ir nepamiršti,kad tai padės mums būti palaimintais mūsų Viešpaties,bet tai nepadės mums išlikti mylimais šitame pasaulyje – mes vis tiek liksime pasaulio užribyje :

2 Tim 3,12 Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.

Jn 15,18-21 “Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs-ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta To, kuris mane siuntė.

Bet tai kelias į amžinybę su Dievu! Būkite palaiminti.

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (13)"..Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami."

Jok 1,26 Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. 

 Niekuo taip dažnai nenusideda žmogus kaip savo liežuviu,jei jo tinkamu būdu nepažaboja. Liežuvis keikia žmones,sukurtus pagal Dievo atvaizdą. Liežuvis piktžodžiauja tėvui ir motinai. Liežuvis moko kaip žudyti. Liežuvis kalba nedorus susitarimus darydamas,susitardamas dėl paleistuvystės,vagystės ir bet kokio kitokio netyrumo,kurio mes geidžiame. Liežuvis meluoja ir pataikauja. Juo apkalbas pernešame ir šmeižtus. Juo,liežuviu,teisme kalti išteisinami,o nekaltieji pasmerkiami. Liežuvis blogą daiktą geru paverčia prekybiniuose reikaluose.

Mums verta suprasti,kad žodžiai taip pat gali būti nuodėmė ir šėtonas siekia ne tik mūsų darbo,kuriuo sulaužytumėme Dievo įstatymą,bet ir žodžio. Žodis gali būti tokia pačia nuodėme,kaip ir darbas,nuodėme,už kurią atlygis – mirtis.

Pažiūrėkime į vieną pavyzdį Dievo Žodyje – į Jobą. Štai koks buvo velnio tikslas,štai ko jis siekė,siekdamas Jobo nuodėmės ir mirties – jis siekė,kad Jobas nusidėtų žodžiu:

 Job 1,11 Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis”. 

Job 2,5 Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis”.  

 Šėtonas net per artimiausius jo žmonės siekė Jobo mirties ir jo atskyrimo nuo Dievo malonės:

 Job 2,9  Jo žmona jam tarė: “Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk”. 

 O kaip dažnai mes leidžiame sau kalbėti dalykus,kurie daro mus kaltais prieš Dievą ir pamirštame Jėzaus žodžius:

 Mt 12,36-37 Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.  Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”. 

Pats Viešpats Jėzus Kristus buvo gundomas šiuo būdu nusidėti,tačiau nenusidėjo:

1 Pt 2,22-23 Jis “nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos”. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. 

Apie liežuvį Jokūbo laiške štai ką skaitome:

Jok 3,2-12 Juk mes visi daug kur nusižengiame. Kas nenusižengia žodžiu, tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų varomi, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią;  ir liežuvis yra ugnis-nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas.  Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra sutramdoma žmogaus prigimties jėga. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį?  Argi gali, mano broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir šaltinis negali duoti sūraus vandens ir saldaus. 

Nėra tokios bėdos žmogaus gyvenime,prie kurios žmogaus liežuvis nebūtų vienaip ar kitaip prisidėjęs. Palaimintas ir laimingas,kas savo liežuvį suvaldė.Saliamonas parašė mums tokius žodžius:

 Pat 21,23 Kas saugo burną ir liežuvį, saugo savo sielą nuo nemalonumų. 

O kas savo liežuvio nesistengia sutramdyti – beprotiškai ir lengvabūdiškai gyvena šiame pasaulyje.

 Pat 18,20-21 Žmogus pripildys pilvą savo burnos vaisiais, pasisotins savo lūpų derliumi.  Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje; kas jį mėgsta, valgys jo vaisių. 

Jei mūsų valios nevaldomas liežuvis tampa tiekos daugelio bėdų priežastimi,turime stengtis jį suvaldyti. Bet pastangos be Dievo pagalbos šiame šventame darbe maža ką gali,nes turime reikalą su pragaro padegtu nedorybės pasauliu – apie tai liudija apaštalas Jokūbas.Tos pagalbos turime kasdien ieškoti Dieve,tačiau ta pagalba yra mūsų širdžiai reikalinga,juk liežuvis kalba iš to,ko pertekusi širdis:

Lk 6,45 Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis”. 

Todėl turime melsti,kad Viešpats ir širdį mūsų apvalytų,pataisytų ir pamokytų ką,kada ir kaip reikia kalbėti. O ko kalbėti nereikia,kas nuodėmė – apie tai ir galvoti neturime. Turime pripildyti savo mintis Dievo dalykais,kurie žodžiais mūsų lūpose virtę atneštų klausytojams tik palaiminimą ir dievotumo ugdymą tikrame tikėjime:

Ef 4,29 Joks bjaurus žodis te neišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. 

Pabandysime trumpai pažvelgti atidžiau į mūsų širdies problemas,kurios stumia mus į nuodėmę mūsų žodžiuose.

Viena iš nuodėmių,kuri mus liežuviu, kaip įrankiu naudodamasi, į Dievo teismą nuveda – tai artimo teismas. Atsiverskime Mato Evangeliją ir perskaitykime:

Mt 7,1-5 “Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?!  Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies”. 

Teismas,šmeižtas,piktžodžiavimas ir jiems panašios nuodėmės iš esmės yra Dievo baimę praradusios širdies vaisiai. Dėl to liežuvis nebenuvaldomas tapęs ir jokių ribų savo bebaimiškam kalbėjime nepaiso. O pasmerkimas,kurį artimui išsakome gali būti ne tik žodžiais,bet ir mintimis,gestais,juoku ar ir kitokiais būdais išreiškiamas.

Skirtingos priežastys,kurios mus savo artimą teisti ragina:

·                          Tai gali būti išdidumas – išdidus save patį aukštindamas,nepakenčia jokio prieštaravimo jo autoritetui. O jeigu kyla pavojus,kad jo nuodėmės gali atidengtos būti – puola piktžodžiauti ir artimą šmeižti,kad žmonės net nepagalvotų jį patį tokias nuodėmes turintį,kokiomis savo artimą teisia.

·                          Ir pavydas būna priežastimi – kadangi pavyduolis negali savo artimo matyti pagarboje ir mylimu esant,tai stengiasi jo vardą suteršti įvairius kaltinimus jam berdamas.

·                          Kartais pyktis tarnauja priežastimi – piktas,jausdamasis įskaudintas ir negalėdamas kitaip atkeršyti,lieja pagiežą šmeižtu ant to,kurio jaučiasi nuskriaustas.

·                          Būna,jog priežastimi tampa blogi įpročiai,klaidingas uolumas,kantrybės stoka ir dar kiti kūno darbai.

Dievo žodis labai aiškiai mums kalba apie tai,kodėl mes negalime taip elgtis - Viešpats mums uždraudė teisti savo brolį:

Rom 14,10-13 Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę.  Parašyta: “Kaip Aš gyvas,-sako Viešpats,-prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir kiekvienos lūpos išpažins Dievą”.  Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save. Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti. 

Todėl teisiantys savo artimą šio Dievo įsakymo neklauso,Jo valiai priešinasi ir todėl nusideda. Pabandykime atidžiau įsižiūrėti į priežastis,dėl kurių turime vengti būti teisėjais..gal tai,ką įsidėsime į savo širdis skaitydami ir klausydami apsaugos mus nuo nusikaltimo.

·                          Vienas yra teisėjas – Kristus,Dievo Sūnus. Tai Jam Tėvas pavedė visą teismą (Jn 5:22). Tai Jis teis kiekvieną neatsižvelgdamas į asmenis. Jo teisingo teismo neišvengs joks žmogus – nei teisiantis,nei teisiamas,visiems bus atlyginta pagal jų darbus.

2 Kor 5,10 Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė-gera ar bloga. 

Todėl kas pats teisti ima – savinasi Kristui priklausančią garbę,ką daryti taip pat yra baisu žmogui. Ne taip mums įsakyta,kad ieškotumėme vieni kituose pasmerkimo,bet kad labiau patys save tyrinėtume. Kiekvienas nusidėjėlis turi savo teisėją ir tuo teisėju yra Dievo Sūnus,gyvasis Dievo Žodis,Jam vienam Dievo teismo krasė  yra skirta.

·                          Nepakenčiama žmogui,kuris turi pavaldinį,jei kažkas kitas,be jo tam valios jo pavaldinį keikia ir šmeižia,teisia ir smerkia. Kiekvienas Dievo žmogus yra Dievo pavaldinys,Dievo tarnas,o dar tiksliau - vergas..tai kaipgi Dievui reikia klausyti,kai kiti Jo tarną Jo akivaizdoje teisią ir jam piktžodžiauja. O kad visa tai vyksta Dievo akivaizdoje – tuo abejoti netenka,mūsų Dievas yra visur esantis..

·                          Mūsų brolis yra Dievo tarnas,kuris prieš savo Šeimininką stovi ir prieš savo Šeimininką krenta ir todėl piktžodžiauti jam nėra reikalo:

Rom 14,4 Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?! Ar jis stovi, ar krenta-tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti. 

·  Visi mes esame nuodėmingi prieš Dievą. Jeigu neesi kažkokioje nuodėmėje,tai gal būt buvai tokioje.Jei nebuvai – kas užtikrins,kad nebūsi? O gal gali ir dar sunkiau už savo brolį nusidėti. Nes visuose mūsuose ta pati nuodėmės prigimtis. Mūsų viduje dažnai blogis slepiasi. Visi mes kovojame su tuo pačiu priešu, kuris mumyse piktais pageidimais prieš Dievą ir Jo šventą valią sukyla. Visi esame šalia tų pačių pagundymų į piktą. Tavo brolis šiandien,o tu rytoj tuo pačiu nusidėsi,jei ne darbu,tai žodžiu ar mintimi. Be Dievo malonės nieko negalime daryti,nieko,išskyrus blogį.

·  Dažnai būna,kad žmonės mums atrodo nuodėmingi,bet mes matome kartais tai ,ką norime matyti,o ne tai kas yra. Todėl atsitinka,jog tas,kuris mūsų akyse yra dar nusidėjėlis, yra jau  išteisintas Dievo teisumo Jo akyse. Kaip ir kai kurie mums teisiais atrodo,o širdis jų yra Viešpaties ištirta ir pasmerkta kaip nedora esanti ,ir tokie yra paprasčiausi veidmainiai. Jie pasaulio akyse išminčiai,o Dievo vertinimu – kvailiai.

·  Dažnai apkalbos iš piktųjų,pavyduolių ir išdidžių žmonių lūpų sklindančios neturi po savimi jokio realaus pagrindo ir taip smerkiamas žmogus nekaltai kentėti panieką turi.

·  Kas teisia,pats bus tokiu pat teismu teisiamas:

Lk 6,37 Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. 

Norėčiau paimti vieną pavyzdį iš Šventojo Rašto,kuris,gal būt padės mums Dievo baimėje pasilikti ir taip savo liežuvį nuo piktų kalbų sulaikyti. Prisiminkime tokį Dievo vyrą kaip Samuelį. Jis augo Dievo šventykloje ir Dievo bei žmonių liudijimu buvo tikrai Jam tarnaujantis. Bet tuo pat metu Samuelis matė negerus dalykus,kuriuos darė vyriausiojo kunigo sūnūs. Žinome teisios širdies savybę kankintis dėl tokių darbų; tokiose kančiose matome buvus Lotą:

2 Pt 2,7-8 Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio,  nes tarp jų gyvenantis šis teisusis diena iš dienos vargino savo teisią sielą, matydamas ir girdėdamas nedorus darbus. 

Štai ką matė Samuelis:

1 Sam 2,11-18 Elkana grįžo į Ramą, į savo namus, o berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui, prižiūrimas kunigo Elio. Elio sūnūs buvo Belialo vaikai ir nepažino Viešpaties. Kam nors aukojant auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas, laikydamas rankoje trišakę, ir smeigdavo ją į katilą, puodą ar keptuvę. Visa, ką ištraukdavo šake, pasiimdavo Elio sūnūs. Taip jie darė visiems izraelitams, aukojantiems Šilojuje. Prieš sudeginant taukus, atėjęs kunigo tarnas sakydavo aukotojui: “Duok mėsos kunigui iškepti; jis nenori virtos, bet žalios”. Jei aukotojas sakydavo: “Pirmiausia tegul sudegina taukus, paskui tegul ima, kiek nori”. Tarnas atsakydavo: “Duok dabar. Jei neduosi, atimsiu”.Elio sūnų nuodėmė buvo labai didelė Viešpaties akyse, nes žmonės ėmė bjaurėtis aukomis Viešpačiui.  Samuelis tarnavo Viešpačiui, apsirengęs lininį efodą. 

Mes nežinome kas dėjosi Samuelio širdyje,bet iš to teismo,kuriuo jis pats buvo teisiamas,galime daryti prielaidą apie jo vykdytą teismą kunigo Elio sūnums..

1 Sam 8,1-5 Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus.  Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis-Abija. Jie buvo teisėjai Beer Šeboje.  Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą. Visi Izraelio vyresnieji susirinkę atėjo pas Samuelį į Ramą ir sakė jam: “Tu pasenai, o tavo sūnūs nevaikšto tavo keliais. Paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip yra visose tautose”.

·                    Mūsų teismu mes dažniausiai nepadedame savo artimui pasitaisyti, o padarome jam skriaudą tokią,lyg būtumėm jį sumušę viešai. Kūnas mušimu,o siela žodžiu lygiai skaudžiai užgaunama yra. Nuo tokio sužeidimo gimsta liūdesys,liūdesys atneša bejėgiškumą,bejėgiškumas gresia mirtimi. Ir kuo didesnė panieka,tuo didesnis liūdesys seka paskui ją. Žmogui lengviau netekti visų savo turtų negu gero vardo.

·                    Jeigu niekinamas vyresnysis bažnyčioje ir jam piktžodžiaujama,tai jam nebelieka pagarbos,kur dingsta pagarba,atsiranda panieka,panieka įkvepia nepaklusnumą,nepaklusnume dingsta bet kokia baimė,kurios nebuvimas įstumia mus į įvairiausias sielos ir kūno piktybes prieš Viešpatį,nes kiekvienas pradeda elgtis taip,kaip jam yra patogiau. Ir todėl bet ką teisti yra nuodėmė,bet piktžodžiavimas vyresniajam atneša daug sunkesnes pasekmes.

·                    Dažnai nutinka taip - kažkas iš tikrųjų nusideda,bet  savo nuodėmėje suskumba atgailauti ir Dievas jam atleidžia ir jį išteisiną,o mes,nei šio žmogaus širdies,nei Dievo veikimo nematydami, tęsiame smerkti šį žmogų ir stengiamės jam visaip nešlovę užtraukti..ir nepagalvojame,kaip baisu yra smerkti tai,ką Dievas išteisino.

Ir nors mes daugiau jokios nuodėmės nedarytumėme,o tik šią vieną,ti ši viena nuodėmė mus į amžiną ugnį pasmerktų,jog mes savo akyse rasto nematydami,visada rūstų teismą kitam darome,leidžiame savo visą gyvenimą su smalsumu knaisiodamiesi svetimuose reikaluose,pasiduodami nešvarioms apkalboms ir nekreipdami dėmesio į Jėzaus žodžius:

Mt 7,1-5 “Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.  Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.  Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?  Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?!  Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies”. 

Todėl neteisk kito,o stenkis save nuo nuodėmės apsaugoti,kad pats netaptum vertas pasmerkimo. Jei teisiesiems šioje žemėje neleidžiama teisti,tai juo labiau pastoviai nusidedantis turi susilaikyti,kad savo artimo nesmerkti. Nes net jei tu savo artimą smerksi ir vertai ir garsinsi jo nuodėmę,kuri ir taip visiems žinoma yra,vis tiek neišvengsi teismo už tai,nes Viešpats tave ir mane teis ne pagal kito darbus,o pagal tavo ir mano žodžius. Pagal savo žodžius būsi pasmerktas,sako Viešpats mums( Mt 12,37). Prisiminkime pavyzdį su muitininku ir fariziejumi šventykloje. Nors fariziejus ir teisybę pasakė,nors jis kalbėjo akivaizdžius ir visiems žinomus dalykus,tačiau vis tiek už tai priėmė bausmę. Jeigu apie akivaizdžius dalykus kalbant reikia tokiems atsargiems būti,tai kaip labiau saugotis kalbėti apie tai,ko nežinome,o tik girdėjome iš kažko..

Ir kokia nauda,jei mes susilaikome nuo maisto ir gėrimo pasninko metu,o savo artimą „ėdame“? Juk ne tai,kas patenką per burną,ne maistas suteršia žmogų,o tai,kas išeina iš mūsų širdies suteršia mus. Iš apkalbų gimsta panieka ir neapykanta,pykčiai ir susiskaldymai,iš čia pikti įtarinėjimai,kurie suteikia galimybę Kristaus kūne  tarpti blogiui. Kas myli apkalbas ir platina šmeižtus – tas šiuo tarnauja šėtonui. Todėl ne tik kad pačiam reikia reikia pažaboti savo liežuvį nuo piktų kalbų,bet ir tų,kurie šiai ydai pasidavę,nereikia klausyti.

Kad šių blogybių išvengti,verta priminti sau šiuos dalykus:

·  Į save žiūrėti ir savo nuodėmes prieš akis statyti ir visomis išgalėmis siekti išsivadavimo iš jų. Toks savo padėties prieš Dievą suvokimas apsaugos mus nuo pagundos knaisiotis svetimuose apatiniuose. Kaip negalią turintis žmogus nesugeba kitais pasirūpinti,o rūpinasi savimi,taip ir tas,kuris savo sielos negalią mato,stengiasi iš jos išsivaduoti ir pirma stengiasi ištaisyti savo širdį,o ne kitų;stengiasi iš savo akies rastą ištraukti vietoje to,kad piktintis visam savo pasauliui kito akyje šapelį pamačius.

·  Atsiminti,jog už artimo teismą pats teisiamas būsi.

·  Saugotis niekinių ir tuščių pokalbių,kuriuose tai vienas tai kitas aptarinėjamas ir tai vieno,tai kito vardas pajuokon  statomas.

·  Trauktis šalin nuo tų,kurie tokį įprotį – apkalbinėti žmones – turi.

·  Broliui kelyje suklupusiam ar klumpančiam visokeriopą užuojautą ir pagalbą,kuri meilės dvasią atitinka,rodyti. Čia reikia saugotis,kad jo kritimu nebūtum ir pats pastumtas,už jį melstis gailestingam Dievui,kad Jis kritusį pakeltų,o tau į tokią nuodėmę neleistų nuslysti.

·  Jei vis tik turite šį pražūtingą pomėgį – apkalbas,melskitės drauge su šios psalmės žodžiais ir atsiminti tai,ką jau kalbėjome:

Ps 141,1-4 Viešpatie, Tavęs šaukiuos, skubėk pas mane! Išklausyk mano balsą, kai Tavęs šaukiuos. Malda manoji kaip smilkalai į Tave tekyla, o pakeltos rankos tebūna kaip vakaro auka. Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris. Neleisk mano širdžiai nukrypti į pikta ir nedorėlių darbus pamilti. Tenevalgysiu aš jų skanėstų. 

Tie,kurie kenčia šmeižtą ir panieką,iš savo brolių ateinančią,turėtų tai prisiminti:

·  Teismas iš žmonių,kurį patiri,gali būti arba pelnytas.arba ne. Pelnytas jis būna tada,kai mes iš tiesų tame esame kalti,kuo mus niekina. Tokiu būdu teisingai  kenčiame,nes turime ištaisyti tai,dėl ko mus niekina ir gauti atleidimą iš Viešpaties,kad šitos kalbos taptų melu,kuris neatitinka naujos  mūsų padėties. Čia verta atsiminti Dovydo istoriją,kaip jis bėgo nuo savo sūnaus Abimelecho ir tame Dievo teismų kelyje romiai kentė Semėjo patyčias ir piktžodžiavimą. Nepelnytas teismas yra tada,kai mes niekuo nekalti tame,už ką mums piktžodžiauja. Ir šią panieką mums su džiaugsmu pakęsti  reikia guodžiantis Dievo malonės viltimi. Ir be to,nors tame,kame mus kaltina mes ir nekalti,tačiau kitame ne be nuodėmės,todėl turime kęsti kantriai,žinodami,kad visa tai pasitarnaus mūsų labui,kad dar labiau siektume Viešpaties malonės ir visame kame stengtumėmės būti verti to pašaukimo,kurį turime mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.

·  Gal būt,kad ir mes kažką apšmeižėme ir nuteisėme,todėl,kokiu saiku seikėjome,tokiu ir mums yra atseikėta (Mt 7,2).

·  Kada meilė atšalo,kada įsigalėjo neteisybė ir visoks neteisumas,kada žmonės viens kito  nekenčia,viens kitą apgaudinėja,šmeižia,viens kitą žeminą ir siekia save išaukštinti – ko tau tikėtis,tokiame piktame laike gyvenančiam?

·  Piktžodžiavimu ir šmeižtu pažeminti mes nuolankumo mokomės. Įvairūs įsivaizdavimai apie savo reikšmingumą,arogancija ,pasipūtimas,fariziejiški filosofavimai „aukštose materijose“ ir išdidumas,kurie kaip stabas iškilęs mūsų širdyse,šiuo pažeminimu,jei jis romiai priimamas,yra nugriaunami.

·  Visame tame kreipkis ne į žmones,o į Šventąjį Raštą,Jame viename paguodos ir stiprybės ieškodamas. Ir pamatysi,kad Dievo Žodis tave visokeriopam romumui,nuolankumui ir didžiai kantrybei guosdamas skatina ir nesuvokiama Šventosios Dvasios jėga širdį stiprina.

·  Piktžodžiavimas ir šmeižtas būna skirti tavo paties širdžiai ištirti. Šiais dalykais Viešpats atskleidžia kas tavo širdyje paslėpta – romumas ar rūstybė. Būtent viena iš šių dviejų reakcijų pasimato žmoguje,kuris pateko į tokią situaciją. Jeigu nuolankią širdį turi – lengvai pakelsi šitą pažeminimą. Jei širdyje yra paslėpta nuodėmės piktybė – užsidegs pykčio ugnis ir troškimas atlyginti už skriaudą. Taigi,piktžodžiavimas ir šmeižtas moko tave savo širdį patikrinti ir apvalyti.

·  Jėzus Kristus,būdamas nekaltas,kentė šmeižtą ir panieką,pats neatsakinėdamas viską atidavė Dievo teismui ir mums paliko šio elgesio pavyzdį,kad juo sektumėme:

1 Pt 2,19-23 Girtina, jeigu kas dėl Dievo pažinimo pakelia skausmus, nekaltai kentėdamas. Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo.  Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. Jis “nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos”. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. 

Šiuo pavyzdžiu sekė visi Jo šventieji. Todėl žvelgdami į mūsų Viešpatį bei Jo žmones,kurių gyvenimus iš Jo malonės Dievo Žodyje matyti galime,sekime tuo,ką matome Jame esant,ir būsime palaiminti bei pastiprinti Jo malone visokiai kantrybei ir ištvermei,kad viską nugalėję,gautumėme vainiką,kurį Viešpats pažadėjo visiems Jį mylintiems.

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (12)"..Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų"

Mt 5,22 O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį. 

 Kol 3,8 Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. 

 Pyktis yra širdies negalios,kuri iš nuoskaudos atsirado, pergyvenimas. Ši negalia ir žodžiu,ir darbu žmogaus gyvenime pasireiškia.

Pyktis yra kankinanti ir žiauri aistra,kurios paslėpti nei vienas žmogus negali. Kitos aistros gana sėkmingai slepiamos gali būti,bet pyktis – ne. Panašiai kaip verdantis puodas iš savęs garą verčia,taip ir širdis, kuri pykčiu verda ,įvairius pykčio ženklus iš jos išeinančius kūno pagalba rodo. Nuo pykčio parausta ir „žaibais svaidosi“ akys," iššoka" venos,susiraukia antakiai,iš pykčio žmonės griežia dantimis ir gniaužia kumščius,kai kuriems pyktis iki tokio lygio kūną kontroliuoti pradeda,jog ir putos iš burnos gali dribti..Pykčio apimtas žmogus nebegalvoja – jis šaukia,rėkia,ašaromis apsipila,piktžodžiauja ir elgiasi taip,jog po to pats dėl to gailisi. Trumpai pasakius,pykčio apimtas žmogus tiek pasikeičia,jog visa savo esybe į apsėstą žmogų panašus tampa.

Jeigu išorėje tokie pasibjaurėtini pykčio ženklai matosi,jeigu kūnas tampa dėl pykčio taip atstumiančiai iškreiptas,tai kas širdyje turi dėtis,kokia smarvė žmogaus sieloje turi būti,kuri tokiu bjauriu būdu išorėje stebima.. Kokia pasibjaurėtina ir iškreipta pykčiu persunkto žmogaus siela yra Dievo akyse,jei net išorė tokio žmogaus, mums,panašų nuodėmės  blogį savy nešiojantiems žmonėms,atrodo nepriimtina ir atstumianti. Žodžiais neįmanoma apsakyti šio apgailėtino ir pasibjaurėtino žmogaus širdies stovio. Ir tai ne tik suaugusiame žmoguje,bet ir vaike ar net kūdikyje matoma gali būti – kaip jis šaukia,rėkia ir viską šalin sviedžia,kol nenurims pyktis. Tame aiškiai matome,kokiais mirtinais nuodais velnias žmogaus širdį pripildė,koks didelis blogis mumyse slypi,kurio net apgailėti deramai nesugebame,nes širdis tokia akla savo nedorybėje. Šitas savo širdies sugedimo suvokimas mus moko nepailstant šauktis ir melstis Dievui,kad taip baisiai sugedusią širdį ištaisytų ir atnaujintų.

Ps 51,10 Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. 

Kada širdis bus tyra,tai ir jos vaisiai geri bus – geri žodžiai,darbai ir mintys.

Pyktis pavirsta į pikto troškimą, kerštingumą ir neapykantą, jei ilgai savyje slepiamas ir puoselėjamas yra. Todėl mums įsakyta jį greitai iš savęs lauk išrauti,kad nepavirstų jis į neapykantą ir kad prie vieno blogio kitas neprisidėtų.

Ef 4,26-27 “Rūstaukite ir nenusidėkite”. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir neduokite vietos velniui. 

Kaip gaisras,jei jo greitai neužgesinti daug ką sunaikins namuose,taip ir pyktis,jei greitai nebus atpažintas kaip  nuodėmė ir atstumtas nuo savęs,daug blogio pridarys ir taps daugelio nelaimių priežastimi.

Ir pyktis,ir piktas nepasitenkinimas kitu, gimsta iš žmogaus savimeilės. Save mylintis žmogus visur ieško savo naudos,savo šlovės,o kai savo troškimui ir sumanymui mato kliūtį,tada dėl to nuliūsta sutrinka ir pyksta ant to,kuris jam kliudo. Savo piktame pageidime jis stengiasi pakenkti tam,ant kurio pyksta. Tas skirtingais būdais gali būti siekiama padaryti..:

1.      užmušti tą, ant kurio niršta. Taip Kainas,savo pykčio ir nirtulio vejamas,sukilo prieš savo brolį Abelį ir jį nužudė.
2.   siekiu sumušti,atimti sveikatą ir sukelti skausmą,suniokoti turtą ar kitaip pakenkti.

3.    neapykanta ir persekiojimu tų,kurie yra draugiškuose santykiuose su nekenčiamu žmogumi. Nes pykčiu alsuojantis jei negali pačiam žmogui pakenkti, ieško kaip išlieti savo neapykantą tiems,kurie jo nekenčiamąjį myli. Taip šėtonas,Kristaus nekęsdamas puola persekioti Jo mylimus žmones.

Apr 12,12-17 Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas gyvenantiems žemėje ir jūrai, nes pas jus numestas velnias, kupinas didelio įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko”.Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, ėmė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką. Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi nuo gyvatės į dykumą, į savo vietą, kur bus maitinama per laiką, laikus ir pusę laiko. Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį vandenį lyg upę, kad nuplukdytų ją bangomis.  Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų. Ir slibinas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą. 

Šia pikta ir Dievo nekenčiančia dvasia seka pykčiui pasidavę žmonės,todėl elgiasi pagal pavyzdį,kurį jiems piktasis rodo ir taip savo neapykantoje velnio valią vykdo.
4.      Piktžodžiavimu ir šmeižtu. Dėl to daugelis nekaltųjų sunkius kaltinimus ir šmeižtą kęsti turi. Tokių pavyzdžių,deja,ne tik pasaulio,bet ir bažnyčių istorijos pilnos. Ir šiandien daugelis savo kailiu šios pasibjaurėtinos nuodėmės atneštus vaisius patiria.

5.      Daugelis turi tokią pykčio apakintą širdį,jog kai pavyksta kitam pakenkti,tuo dar ir giriasi. Didelė beprotybė yra girtis tuo,dėl ko reikėtų raudoti! Savo artimui blogį atnešė, peržengė amžiną ir šventą Dievo Įsakymą,Visagalį Teisėją – Dievą užrūstino,save patį į pasmerktųjų tarpą įrašė ir taip amžinoms kančioms pasmerkė – ir šiuo nedorybės darbu giriasi ! Taip pyktis aptemdo žmogaus širdies akis ir jis savo pražūties net nemato. Toks du kart nusideda – pirmą kart tuo,kad nuodėmę,apie kurią kalbėjome, daro,o antrą kart nusideda tuo girdamasis – „štai taip jam ir reikia ,tegul kitą kart žino su kuo reikalą turi.“. Taip..tavo artimas žino,su kuo reikalą turi,žino ir tavo pykčio nelabumą,kuris jam pakenkė.. Bet ar žinai tu pats save? Kas tu ir kokiame stovyje esi? Kad sau daugiau nei savo artimui pakenkei- ar žinai? Tu jo kūnui bloga padarei,o savo sielą pražudei – ar pagalvojai? Dėl  tavo apkalbų jo žmonės vengia, gal juo bjaurisi ir jį smerkia, bet dėl tokio darbo  tavimi Dievas bjaurisi, ir Jis tave smerkia. Jei tu dėl savo pykčio artimui laikiną gėdą užtraukei,tai Dievas tau amžinu pasmerkimu ir amžina gėda atmokės..

Ps 52,1-9 Ko giries nedorybe, galiūne? Dievo gerumas pasilieka nuolat.  Tavo liežuvis planuoja pražūtį kaip aštrus peilis, tu klastadary!  Tu mėgsti pikta labiau kaip gera, tau mieliau meluoti negu teisybę kalbėti.  Tu mėgsti pražūtingas kalbas, klastingas liežuvi!  Todėl sunaikins tave Dievas amžiams; parblokš ir išmes iš palapinės, su šaknimis išraus iš gyvųjų žemės. Teisieji tai matys ir bijosis, jie juoksis iš jo:“Štai žmogus, kuris Dievo nepadarė savo stiprybe, bet, pasitikėdamas turtais, įsidrąsino daryti nedorybes”. Aš esu kaip žaliuojąs alyvmedis Dievo namuose, pasitikiu Dievo gailestingumu per amžių amžius. Tave girsiu per amžius, nes Tu tai padarei; skelbsiu Tavo brangų vardą šventiesiems. 

Todėl jei žmogus pykčiui pasidavęs su žmonėmis kovoja,tai jis sau daugiau žalos padaro nei tam,prieš kurį sukyla. Kai kurie taip stipriai būna šios nuodėmės užvaldomi,kad pasiruošę save pražudyti ir taip numirti greičiau,nei keršto atsisakyti. Iš tokio žmogaus gali išgirst – „aš pats negyvensiu,bet jam galą padarysiu!“ Vargšas apakintas tvarinys..

Ir mes,krikščionys,turime savyje susivokti – ar nekovojame prieš savo brolius,ar nesistengiame pakenkti tam,už kurį mirė Kristus?

Dabar nekalbame apie tai,jog turime stovėti Tiesoje ir už ją kovoti prieš erezijas nešančius netikrus brolius. Tie netikri krikščionys,antikristai, savo melagysčių išviešinimą bando vaizduoti kaip kovą prieš brolius ir bando Tiesą mylinčius už šią meilę Viešpačiui  kaltinti. Ne apie tai kalbame, lai Viešpats suteikia mums išminties šiuos dalykus suprasti.

Bet jei kovojame prieš žmones savo pykčio vedini ir taip siekiame juos pačius pražudyti bei jiems visaip pakenkti – mes pasirodome esantys vienos minties su tuo,kuris siekia visų žmonių,o ypač Viešpaties liudijimo besilaikančių,pražūties. Ir tokioje kovoje esame  blogesni už demoną,nes demonas prieš demoną nekovoja,bet jie visi drauge į karą prieš Viešpaties Kristų ir Jo vaikus telkiasi,o mes prieš sau panašų sukylame,prieš tą,kuris Kristų Viešpačiu esant tiki,taip kaip ir tu ar aš..ir sau artimo pražūties ieškome savo pyktyje šaukdami – „kad ir kas būtų,bet jam taip lengvai šitai nepraeis!” Ir iš tiesų,pats mirsi,jei taip pyksti,bet savo artimui nedaug te pakenksi ypač jei jis Viešpaties sparnų pavėsyje gyvena ir Jo malone yra gyvenimą Kristuje gavęs. Pyktis apakina ir pražudo žmones. Jei nori daugiau apie pražūtį sužinoti – ištiesk ranką į degančią ugnį ir iš dalies sužinosi,kas tai yra – pražūtis,kurios sau linki pykčiui pasidavęs. Jei šios mažos ugnies neiškenti,kaip iškęsi amžinąją ugnį,kuri degina,bet nešviečia, dega,bet nesuryja joje esančio, kankina,bet nesunaikina? Šia amžina ugnimi piktieji bus išorėje ir viduje deginami ir kankinsis be pabaigos per amžių amžius. Bet nirtulio apakintas nemato šito.. Piktybė - tai velnio esybė,ir ji žmones užvaldžiusi taip juos apakina,jog jie nieko nebe suvokia. Negali būti didesnės beprotybės kaip savo artimo pražūties ieškoti.

Daugelis pykčiui pasidavusių žmonių laikosi formalių maldų,pasninkų, susirinkimo lankymo,piniginių aukų,šventes švenčia..Kai kurie net mėsos nevalgo,nors savo artimą pasiruošę kaip auką ant savo egoizmo aukuro atnešti ir paaukoti. Jie susilaiko nuo maisto pasninko metu,bet nuo savo pykčio susilaikyti nenori. Štai koks baisus ir pavojingas dalykas yra pyktis žmogui. Pyktis yra šėtono esybės dalis,o jis ,Dievo prakeiktas,  pražūtin eina ,ir mus siekia paskui save į ugnies ežerą nutempti ,Dievo rūstybę mums,jo neapykantai pasidavusiems žmonėms,užtraukdamas.

Ps 7,14-16 Jis pradėjo neteisybę, pastojo piktais sumanymais, pagimdė melą. Jis padarė ir iškasė duobę, bet pats įgarmėjo į skylę, kurią paruošė.  Ant jo galvos sugrįš jo pikti sumanymai, jo smurtas kris jam ant viršugalvio. 

Kaip išvengti žmonių pykčio?

Kadangi piktuose žmonėse pyktis yra širdyje pasėtas ir ten slypi,ir įvairias klastas jie rezga prieš tą,į kurį pyktis nukreiptas yra,tai vienu,tai kitu,tai trečiu būdu pakenkti siekdami,tai apsisaugoti ir išvengti tokio pykčio įkvėptų priešiškų darbų,žodžių ir žmonių emocijų mums patiems neįmanoma. Dievo žmogui lieka vienintelis kelias – tai malda, visokeriopa kantrybė pasitikėjime visagaliu Dievu laukti Jo teisybės,teismo To, prieš Kurį nieko nėra paslėpta ir Kuris atlygins kiekvienam pagal jo darbus..

Kun 19,18 Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats. 

Rom 12,19 Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,-sako Viešpats. 

Jei pasidavėme pykčiui,bet savyje turime tikėjimą Dievu,turime atstumti nuo savęs šį žudantį mus širdies nelabumą ir savo artimui atleisti meldžiant,kad Viešpats apvalytų širdį nuo nuoskaudos ir taip išgydytų šią negalią.Niekas taip greitai nepražudo žmogaus kaip tai padaro pyktis. Kokius vaisius savo gyvenime beturėtų žmogus,kiek bebūtų apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių  – viską vienu mostu gali nubraukti pyktis.

Pabaigai noriu atversti dar keletą Šventojo Rašto tekstų, kurie,tikiu,padės mums dar giliau suprasti tai,ką iš Viešpaties malonės kalbėjome:

Mt 5,44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, 

Lk 6,28 Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus. 

Rom 12,14 Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite. 

1 Pt 3,9 Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, žinodami, kad ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. 

Žmogus nekenčia to,kuriam daro bloga. Padaryk kažkam negerą darbą ir tu pradėsi jo nemėgti – tai įrodyta ir patikrinta praktikoje tiesa. Todėl Viešpats mums įsakė nutraukti šios pražūtingos aistros veikimą mumyse darant gerą savo artimui ir ypač tiems,kurie ant mūsų pyksta be priežasties ar net nekenčia mūsų:

Mt 5,44-48 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.  Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?  Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?  Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”. 

Lk 6,27 “Bet jums, kurie klausotės, sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. 

Lk 6,35 Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. 

Taip elgdamiesi, būkite palaiminti!