Nuoširdi atgaila

Kas yra atgaila?

Atgaila - metanoian - proto pakeitimas - gailestis dėl kaltės,kuriame matomas pasikeitimas,kažkokio sprendimo atšaukimas. Motyvų (tikslų) pakeitimas. Tai pasireiškia tuo,jog kažkas atgailauja dėl tikslo,kuris suformavo rezultatą ir apsprendė jo  veiksmus. Atgaila - tai ketinimų pasikeitimas tuose,kurie pradėjo neapkęsti savo klaidų ir nusikaltimų ir nusprendė pakeisti savo gyvenimo kursą taip,kad jame būtų matomas ir nuodėmės pripažinimas ir pergyvenimas dėl jos,ir širdies pasikeitimas..pasikeitimas,kurio efektas būtų matomas geruose darbuose. Atgailaujantys - tai tie, kurie suvokia  savo nuodėmės naštą ir priima savo nuodėmę kaip akivaizdžią nelaimę ir vargą sau;jie pilni ryžto palikti nuodėmę iš karto,kai tik gaus Dievo atleidimą.

 Dievo bausmė pati iš savęs neatveda į nuoširdžią atgailą; Šventajame Rašte matome žmonės, kuriems buvo pasakyta atgailauti ir pašlovinti Jo vardą - atsisakė:

Jer 5,3 Viešpatie, argi tavo akys nenukreiptos į tiesą? Tu baudei juos, bet jie neatgailavo; prispaudei juos, bet jie nepriėmė pataisymo. Jie pasidarė kietesni už uolą, atsisakė atsiversti.

Apr 9,20-21 Bet likusieji žmonės, kurie nebuvo šitų piktenybių išžudyti, neatgailavo dėl savo rankų darbų, kad nebegarbintų demonų ir auksinių, sidabrinių, žalvarinių, akmeninių ir medinių stabų, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti. Jie taip pat neatgailavo dėl savo žmogžudysčių, žyniavimų, ištvirkavimų ir vagysčių.

Apr 16,9 Žmones degino baisi kaitra, o jie keikė vardą Dievo, kuris turi valdžią šitoms negandoms. Ir jie neatgailavo, kad atiduotų Jam šlovę.

Apr 16,11 Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo skausmų ir vočių, bet neatgailavo dėl savo darbų.

Tačiau Dievo bausmės gali iššaukti netikrą atgailą.

1. Kūnišką atgailą,kuri gimsta iš baimės prieš bausmę.

Pr 4,10-16 Tada Viešpats tarė: ‘Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės. Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują. Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje’. Tada Kainas tarė Viešpačiui: ‘Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti. Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš’. Viešpats jam atsakė: ‘Kas užmuš Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta!’ Viešpats paženklino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų. Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno. 

Kainas kalbėjo Viešpačiui gailėdamasis savęs ir šis gailestis ir baimė dėl savęs vertė jį ieškoti Dievo pasigailėjimo,bet čia nėra nei lašelio atgailos dėl motyvų ir tikslų,kurie atvedė Kainą į tokią situaciją.

2. Laikiną atgailą,kuri siekia pasitraukti į šalį nuo bausmės.

Iš 9,27-34 Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems kalbėjo: ‘Aš nusidėjau! Viešpats yra teisus, o aš ir mano tauta esame nusikaltę. Melskite Viešpatį, kad liautųsi stipri perkūnija ir kruša! Aš jus išleisiu ir daugiau nebesulaikysiu’. Mozė jam atsakė: ‘Kai tik išeisiu iš miesto, pakelsiu rankas į Viešpatį. Tada perkūnija ir kruša liausis, kad žinotum, jog Viešpačiui priklauso visa žemė. Bet aš žinau, kad nei tu, nei tavo tarnai dar nesibijote Viešpaties Dievo’. Linus ir miežius kruša išmušė, nes miežiai buvo išplaukę ir linai jau žydėjo. Bet kviečių ir rugių neišmušė, nes jie vėliau pribręsta. Mozė išėjo nuo faraono iš miesto ir iškėlė rankas į Viešpatį: perkūnija ir kruša liovėsi, lietus nustojo lijęs. Bet faraonas, matydamas, kad liovėsi lietus, kruša ir perkūnija, vėl nusidėjo ir užkietino savo širdį kartu su savo tarnais.

Iš 10,16 Tada faraonas skubiai pasišaukė Mozę ir Aaroną ir tarė: ‘Nusidėjau Viešpačiui, jūsų Dievui, ir jums!

Ir tokia atgaila NEGELBSTI. Net jei Viešpaties bausmė tam laikui paliovė - tai nieko nekeičia tokio žmogaus gyvenime. Jis nekeičia savo gyvenimo kurso,tikslų ir motyvų..

3. Paviršutiniška atgaila nevedanti į atsisakymą nuo nuodėmės.

  Mk 6,17-20 Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. Jonas mat sakė Erodui: ‘Nevalia tau gyventi su brolio žmona’. Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

Ir šis “atgailos” tipas neatneša Dievui šlovės. Jei žmogaus gyvenime NĖRA pokyčių jo siekiamuose tiksluose,jei jo poelgių motyvai nesikeičia - toks žmogus NEATGAILAVO. Jis toliau pasilieka mirtyje,nepaisant to,kokias apeigas atliko,kiek kartų eina į Bažnyčią,kokius gerus darbus padaro karts nuo karto..

 4. Atgaila iš nevilties,kuri veda į mirtį.

Mt 27,3-5 Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, išdavikas Judas gailėjosi ir nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems trisdešimt sidabrinių, sakydamas: ‘Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują’. Tie atsakė: ‘Kas mums darbo? Tu žinokis!’Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.

Ir ši “atgaila” - ne atgaila,vedanti į gyvenimą, o liūdesys vedantis į mirtį. Nemanykite,jog kiekvienas verkiantis ir minintis Jėzų mirties patale atgailauja..kartais būna paprasčiausiai per vėlu,kaip žmogus benorėtų,jog jam būtų gerai - nebėra atgailos malonės jam..Judas gailėjosi dėl pasekmių,gailėjosi dėl savo kaltės,bet ne dėl savo viso gyvenimo tikslų,elgesio motyvų (grobstant pinigus iš kasos,pvz),kurie jį atvedė į šią vietą..Judas gailėjosi savęs,bet ne atgailavo.

Ankščiau skaitytose eilutėse iš Apreiškimo knygos 16 skyriaus matome vaizdą,kai baudžiami už savo nuodėmes žmonės ne tik kad neatgailavo,bet toliau ėjo blogyn savo sugedime,atsisakymas atgailauti įgavo piktžodžiavimo Dievui išraišką.

 Dievo bausmės įtraukia žmones į dar didesnę nuodėmę,jei jų širdys nesuminkštėja.

 1. Jų nuodėme tampa sąmoninga.

2. Jų nuodėme tampa demonstratyviu nepaklusimu .

3. Jų nuodėme uždaryta nenuoširdume ir veidmainystėje prieš Dievą. Pažadai sulaužyti,sprendimai pamiršti,visas melas nukreipiamas Šventosios Dvasios adresu.

4. Jų nuodėme tampa neapykantos Dievui šaltinis. Jie pasiruošę paaukoti ir save pačius,jei tik tai pakenks Dievui.

5. Jų nuodėmė tampa sąmoninga,užsispyrusi ir brangiai jiems kainuosianti.

6. Tokiu būdu jų nuodėmė išryškėja kaip neatsiejama jų esybės dalis.

 Patiriant Dievo bausmę reikia elgtis apdairiai.

  1. Priimant ją drauge su Dievo malone,bausmė gali pažadinti,įteigti,sutramdyti,padaryti nuolankiu ir atvesti į atgailą.

Paimkime pasvarstymui pavyzdį. Visi įvykiai ir motyvai čia yra tik “galimi”,išsakyti tik tam,kad perteikti pagrindinę šio pamokslo mintį. Sakysim,krikščionį kažkas sumušė ir apiplėšė. Mes žinome,ką Viešpats pasakė savo vaikams:

Mt 10,29-30  Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti.

Taigi,tai negalėjo įvykti be Tėvo valios. Kaip gi vertinti tokį atsitikimą? Raštas sako štai ką -

Heb 12,5-7 Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: ‘Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima’. Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?

Akivaizdu - tai Dievo bausmė. Ir teisingas klausimas ne tik “už ką” ,bet ir ”kodėl”. Kad suprasti atsakymą,mums reikia priimti šį atsitikimą drauge su Dievo malonę,kuri moko ir ragina mus štai kam:

Tit 2,11-13 Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo.

Ir po šio įvykio (apiplėšimo) mes turime malonę atgailai - atsisakyti bedievystės ir pasaulio geidulių ,peržiūrėti savo gyvenimo tikslus (kurie nukreipti į savęs realizaciją,į savęs patenkinimą gyvenant pagal savo kūno geismus ir siekiant patenkinti savo paties norus, o ne į Viešpatį ir Jo valios vykdymą) ir poelgių motyvus (kurie atsiradę iš kūno geismo,akių geismo ir gyvenimo puikybės). Štai kodėl krikščionis vėlų vakarą važiuodamas autobusu žaidė beprasmius žaidimus savo telefonu ir jautė pasitenkinimą bei kūnišką išdidumą ,dėl to,kas jis yra,ką turi,ką moka,ką žino.. Priimta drauge su Dievo malone ši bausmė krikščionį pažadins iš savimi patenkinto aklumo,įteigs teisingą supratimą,sutramdys kūnišką išdidumą,padarys nuolankiu ir atves į atgailą - žmogus pakeis savo gyvenimo tikslą iš “sau” į “Dievui”. Pasikeis jo veiksmai,nes pasikeis motyvai ir tikslai - sėdėdamas autobuse kitą kartą skaitys Bibliją ir sugebės patarnauti Dievui.

Tačiau jei priimti šią bausmę be Dievo malonės - rezultatas bus kardinaliai priešingas. Žmogus atgailaus dėl savo poelgio - “nevertėjo man žaisti telefonu,būčiau nesugundęs plėšikų”,be tokia atgaila Dievui šlovės neatneš ir nebus gelbstinti tam pačiam žmogui. Nes jo tikslai gyvenime nepasikeis,jo motyvai išliks tie patys,o ši bausmė tik užkietins jo širdį..jis iš anksto įtariai žiūrės į visus panašiai atrodančius jaunuolius ir ne tik kad nebus sugebantys jiems patarnauti,bet ir pasiruošęs gintis ir kovoti už savąjį “aš”. Kuo tai gali baigtis - manau aišku kiekvienam krikščioniui..

2. Negalima Dievo bausmę vertinti kaip savaimę naudinga:

•  Šėtonas netampa geresnis dėl savo beviltiškos padėties.

Apr 12,12 Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas gyvenantiems žemėje ir jūrai, nes pas jus numestas velnias, kupinas didelio įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko’.

•  Žuvę žmonės pragare tampa tik dar labiau įniršę dėl savo kančių

Mt 13,49-50  Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

Kad dantų griežimas nėra šiaip sau žodžiai Šventajame Rašte,o pateikiami kaip pykčio ir neapykantos išraiška,galime įsitikinti iš šio teksto:

Apd 7,54-58  Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: ‘Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje’Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.

• Daugelis nedorėlių dėl nepritekliaus tampa dar blogesni:

 Rd 4,10 Gailestingosios moterys virė ir valgė savo pačių vaikus; tai buvo jų maistas mano tautos sunaikinimo metu.

Dievo bausmė nepadarė izraelitų geresnių,nes jie nepriėmė jos drauge su Dievo malone ir neatgailavo iš tikrųjų.. 

• Daugelis ligonių atgailauja ne nuoširdžiai,o davatkiškai.

 1 Kar 14,1-12 Tuo metu Jeroboamo sūnus Abijas susirgo. Jeroboamas tarė savo žmonai: ‘Persirenk, kad neatpažintų, jog esi Jeroboamo žmona, ir eik į Silą. Ten gyvena pranašas Achijas, kuris pasakė, kad aš tapsiu šitos tautos karaliumi. Pasiimk dešimt duonos kepalų, pyragaičių bei medaus ąsotį ir eik pas jį. Jis pasakys, kas atsitiks vaikui’. Jeroboamo žmona taip ir padarė. Ji nuėjo į Silą pas Achiją. Achijas nebematė dėl senatvės. Ir Viešpats pasakė Achijui: ‘Ateina Jeroboamo žmona sužinoti iš tavęs apie savo sūnų, kuris serga. Aš pasakysiu, ką jai sakyti. Nes atėjusi ji dėsis kita moterimi’. Kai Achijas išgirdo įeinančios žingsnius, jis tarė: ‘Įeik, Jeroboamo žmona! Kodėl dediesi esanti kita? Turiu tau blogų žinių. Pasakyk Jeroboamui, kad Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš tave išaukštinau ir paskyriau kunigaikščiu savo tautai, Izraeliui. Atėmęs karalystę iš Dovydo namų, ją tau daviau. Bet tu nebuvai kaip mano tarnas Dovydas, kuris laikėsi mano įsakymų ir sekė mane visa savo širdimi, darydamas tai, kas buvo teisinga mano akyse. Tu elgeisi blogiau už visus, pirma tavęs buvusius, pasidirbdinai kitų dievų ir lietų atvaizdų, sukėlei mano pyktį ir atsukai man nugarą. Todėl aš bausiu Jeroboamo namus ir išnaikinsiu visus Jeroboamo vyrus, laisvus ir pavergtuosius, išvalysiu Jeroboamo namus, kaip žmogus išvalo mėšlą, kol nė vieno nebeliks. Kas iš Jeroboamo mirs mieste, tą suės šunys, kas mirs lauke, tą les padangių paukščiai, nes taip pasakė Viešpats’. O tu eik namo. Tau įžengus į miestą, vaikas mirs.

 Jerobamas ir jo žmona dėjosi tai,kuo nėra,tam,kad gauti iš Dievo tai,ko nori. Išoriškai prisitaikė prie religinių išvaizdos ir elgesio normų tol,kol bendrauja su tuo,ką skaito tarpininku tarp jų ir Dievo - kunigo,paveikslo,statulos,kažkokios vietos,etc..o viduje - jokios atgailos dėl savo gyvenimo tikslų,jausmų ir veiksmų motyvų..Tokia atgaila NEGELBSTI ir nieko nekeičia,nes joje nėra Viešpaties malonės.

Pragare nėra atgailos. Ten kankinami liepsnos keikia Dievo vardą,bet neatgailauja ir nešlovina Jo. Keikia Dievą kentėdami nuo skausmo ir žaizdų,bet dėl savo darbų neatgailauja. Tikra atgaila išplaukia iš tikėjimo ir vilties,bet negali būti tikėjimo išgelbėjimu ten,kur yra žinojimas patiriamos bausmės amžinumu. Ir žinojimas,ir pojūčiai pašalina tikėjimą. Negali būti vilties uždarytoje nevilties grandinėje. Ten - beviltiškas apgailestavimas dėl skausmo,bet ne dėl nuodėmės..

..„Niekas neišsigelbės kitaip,kaip tik Avinėlio krauju,bet kai pasaulis baigsis,šis šaltinis išseks. Sąžinės kirminas grauš, pastoviai primindamas apie nelaimės priežastis - kaip dažnai juos kvietė priimti išgelbėjimą ir kaip lengvai jie galėjo išvengti pragaro liepsnų. Jie verks dėl Dangaus praradimo ir patekimo į amžinų kančių vietą,jie verks dėl savęs,bet ne dėl priežasčių juos čia atvedusių,nes juk toks gailestis vestų į atgailą..jie kenčia ir piktžodžiauja..” .. 

Kol mes nekenčiame amžinos bausmės ir neesame baimėje,mums reikia atgailauti. Daug geriau ir maloniau yra paklusti Viešpaties ir Karaliaus pakvietimui į Jo vestuvių pokylį,negu būti vejamam bausmėmis,lyg nebyliam gyvuliui.

Tegu mūsų visų troškimu bus noras pašlovinti Dievą. Amen.