Stabmeldystė geriausiai matoma priklausomybėje nuodėmei. Priklausomybė būna ne tik cheminė,bet ir psichologinė. Egzistuoja netgi priklausomybė nuo populiarumo,kuri mūsuose vadinasi „žvaigždžių liga“..
Kiekviena priklausomybė savyje turi šaknį,kuri ją augina. Ir ta šaknis – garbinimas. Priklausomas žmogus yra garbintojas arba kitaip sakant – gerbėjas tų ar kitų dalykų. Aplamai,žmogus yra sukurtas kaip garbinanti būtybė. Todėl kiekviena jo mintis,kiekvienas žodis,kiekvienas veiksmas iš esmės yra garbinimo aktas,nepaisant to supranta žmogus šitai,ar ne. Štai jūs dabar galvojate kažką – tai garbinimo aktas. Kalbėsite – tai bus garbinimo aktas. Valgysite,gersite,eisite,važiuosite – visa bus garbinimo aktas. Klausimas tik šta kame: kam jūs lenkiatės ir ką garbinate – Dievą,ar savo norus ir pačius save. Ir tai ta riba,kuri apsprendžia koks yra ir bus jūsų gyvenimas. Klaidingas garbinimas būtinai atves į kokią nors priklausomybę. Biblinis garbinimo supratimas mums padės suprasti,kaip naivus eksperimentavimas su nuodėme atveda žmogų iki pražūtingų įpročių ir priklausomybių. Mes žiūrėsime į visas priklausomybes per stabmeldystės prizmę.
Visi žmonės savo prigimtimi yra garbintojai. Dievas sukūrė žmogų tam,kad šis būtų Dievo tarnas ir garbintojas. Ir mes žinome,kad Dievas sutvėrė žmones laimei. Jis nesukūrė žmonių tam,kad šie pastoviai būtų skausme,varge ir nelaimėse. Bet Jis sukūrė mus ieškančiais Dievo,kuriame pažinę Tiesą jai nusilenktume ir per tai vis labiau panašėtume į Jį,tame atrasdami tikrąją savo laimę ir džiaugsmą visame kame.
Žmoguje nėra Tiesos standarto. (Standartas – tai ne rezultatas,o tyrimo metodas,kurio metu nustatomas išmatuojamą išraišką turintis įvertinimas to,dėl ko tas tyrimas ir buvo darytas). Tiesos standartas yra ne žmoguje,o Dieve. Štai kodėl žmogus sukurtas priklausomas nuo Tiesos,kuri yra už jo ribų. Visuose mūsuose,įskaitant tave ir mane – mumyse Tiesos nėra,mes priklausome nuo mūsų išorėje esančios Tiesos. Ir ši Tiesa – Dieve. Žmogus priklausomas nuo šios Tiesos. Ir kai žmogus stengiasi šią Tiesą pažinti,ištirti ir suprasti – jis bus laimingas ir gilus žmogus.
Kai mes skaitome 1-2 Pradžios knygos skyrius,mes matome Adomą ir Ievą – pirmus sukurtus žmones,kurie pradžioje buvo laimingi žmonės. Kodėl? Todėl,kad jų dėmesys buvo nukreiptas ne į juos pačius,bet į Dievą: ką daryti,kad įtikti Jam, ir antra – dėmesys nukreiptas į kitą žmogų: kaip patarnauti kitam,kad jam gerai būtų. Ir kol šis balansas buvo vykdomas – dėmesys į Dievą ir į kitą žmogų - žmonės buvo laimingi. Bet kas atsitinka vėliau? Vėliau pasirodo šėtonas,kuris puikiai žino,kad žmogus priklauso nuo Tiesos,kuri yra jo išorėje. Ir šituo velnias pasinaudojo, statydamas savo spąstus. Jis priėjo prie žmogaus ir pasakė – „klausyk,bet tu juk gali būti dievu,t.y. būti savo likimo šeimininku. Tu turi tokią pat Tiesą,kaip ir Dievas. Dievas paprasčiausiai nenorėjo,kad tu tai žinotum“. Ir ant šio kabliuko žmogus užkibo. Tai buvo pats baisiausias melas,kuriuo tik yra kada patikėjusi žmonija –„ tiesa yra tavyje ir tu gali būti savo likimo šeimininkas“. Ir šitas prigimtinė žmogaus savybė būti garbintoju buvo velnio nukreipta taip,jog žmogus pradėjo garbinti ne Dievą,o save ir savo norus. Nuo to laiko žmogaus norai tapo jo garbinimo objektu. Ir tai vadinasi stabmeldystė,apie kurią šiandieną daug kalbėsime.
Narkotikų,alkoholizmo,pornografijos ir bet kokios kitos priklausomybės problemos esmė yra iškreiptame garbinime.
Po kritimo žmogus tapo egoistu,t.y. antropocentrišku,koncentruotu į save patį. Dabar jis nežiūri į sau artimą žmogų su noru atiduoti jam tai,ko šiam reikia. Jis netgi į Dievą nežiūri su noru Jam patarnauti. Dabar jis žiūri į savo artimą su noru kažką iš jo gauti sau. Ir į Dievą žiūri su tokiu pat noru. Labai dažnai žmonės meldžiasi kaip? – „Dieve duok,Viešpatie padaryk, Dieve,padėk..“ Bet juk taip melstis gali ir neatgimę iš aukšto,netikintys žmonės. Tokioje maldoje nėra Dievo šlovės,nėra Jo visagalybės ir valdžios savo gyvenimui pripažinimo,nėra nusilenkimo prieš Jo didybę. Šioje maldoje svarbiausia yra kas? – teisingai, svarbiausia yra “aš“ ir mano poreikis.
Netgi artėdamas prie Dievo žmogus labai dažnai garbina savo stabus, t.y. lenkiasi savo neišpildytiems norams. Ir žmogus gyvena šiuo nuodėmės suformuotu mentalitetu. Jis nori būti laimingas,jis sukurtas būti laimingu ir jis siekia būti laimingu,tačiau savo laimę mato ne Dieve,o šiuose dvejuose dalykuose:
pirma,aplinkybėse,kurios turi jam būti palankios i geros tam,kad galėtų išsipildyti jo norai,ir antra – kituose žmonese,kurie turi jam suteikti ko jis nori.
Todėl žmonės nuo pat Adomo ir Ievos kritimo pastoviai užsiėmę šiais dvejais dalykais – jie bando keisti aplinkybes ir jie bando keisti kitus žmones. Visa tai darydami jie siekia savo naudos – kad jiems būtų gerai,kad galėtų gerai jaustis..žmogus nemėgsta blogai jaustis. Štai iš kur atsirado stabmeldystė.
Mūsų garbinimas formuoja mūsų norus ir elgesį.
Žmogus nori būti laimingas ir patenkintas – tai jo būties centras ir egzistavimo prasmė. Ir jam atrodo,kad nuodėmė (dabar kalbame apie priklausomybes – cigaretės,alkoholis,paleistuvystė,melas) jam duoda tai,ko reikia,kad tokiu būti. Ko tu nori – išspręsti problemą? Prašau. Pabėgti nuo problemų ir pamiršti jas? Prašau. Jaustis,kad esi aukštumoje ir esi pilnas genialių planų ateičiai? Prašau. Pamatyti pasaulį kitame išmatavime ir pasijausti labai reikšmingu šiame supratime (okultizmas,narkotikai)? Prašau. Viskas regis labai paprasta – tik pasinaudok vienu iš pasiūlytų būdų ir viskas jau prie tavo kojų. „O kodėl gi ne?“ – taip galvoja žmogus,kuris koncentruojasi į tai,jog patenkinti savo norus ,ir toks būtinai ieškos savo norų patenkinimo. Ir ieškos taip,kad gauti greitai..žmonės nemėgsta ilgai ir sunkiai dirbti,kad kažką gauti ir tik po to mėgautis savo darbo vaisiais. Jie nori turėti iš kart,čia ir dabar ir greitai. Ir tai yra stabmeldystės problema,problema savo neišsipildžiusių norų garbinime.
Žmonės vartoja alkoholį ar narkotikus dėl to,jog nori pakeisti savo sąmonės būseną. Priežastimi yra vidinis nepasitenkinimas. Alkoholis ir narkotikai sukelia cheminių pokyčių mūsų smegenyse ir iškreipia mūsų mąstymą. Žmonės vartoja šiuos preparatus tam,kad greitai pasiektų norimą rezultatą – savo norų patenkinimą,būseną, kurioje jaustų pasitenkinimą. Stresas ir problemos taip pat stumia save garbinantį žmogų į narkotikų arba alkoholio glėbį,nes taip žmoguje dingsta įtampa. Kitaip sakant,žmonės griebiasi alkoholio tam,kad nesijaustų blogai. Šitas nusivylimo ir nepasitenkinimo pojūtis išplaukia iš antropocentriškai orientuotos žmogaus širdies ir gyvenimo,kuriame viskas sukasi aplink mane ir mano poreikius. Antropocentriški žmonės visada nepatenkinti ir nepasitenkinę,jie neturi bendrystės su kitais žmonėmis,neturi to vidinio kontakto. Jie visada kelią sau klausimą – „o kaip į mane žiūri kiti?“.“kaip mane žmonės priima?“..“kaip aš galiu patenkinti savo poreikius“..“o ko jis su manimi toks geras? Ko jis iš manęs nori?“..Egocentriški žmonės visada labai įtarūs ir viduje izoliuoti nuo kitų žmonių. Ir tokia būsena išplaukia iš egocentriško požiūrio – „aš esu savo mažos būties centras. Man reikia patirti pasitenkinimą“. Ir kai tokia žmogaus nuomonė apie save susiduria su realybe – reikia sunkiai dirbti,tavęs kažkur nepriima,kažkas iš tavęs pasijuokė – vat tada atsiranda realus nusivylimas ir tai atveda žmogų į vienos ar kitos priklausomybės glėbį..Kodėl? Kad pabėgti nuo realybės. Narkotikai,alkoholis,TV pakeičia žmogaus sąmonės būseną ir iškreipia tikrovės suvokimą.
O kam jūs lenkiatės,ką garbinate – Dievą ar savo norus?
Bet koks neteisingas garbinimas atves tave į kokią nors priklausomybę.
Priklausomybė – tai žmogaus įnikimas į kokios nors medžiagos vartojimą, užsiėmimą, ar būseną,kuri pavergia jį ir užimą centrinę vietą to žmogaus gyvenime. Tas įnikimas į ką nors neduoda žmogui pamatyti tiesos. Ir nežiūrint to,jog tokio įpročio pasekmės liūdnos,žmogus vis tiek neatgailauja už tai prieš Dievą,o atvirkščiai – tolsta nuo Jo. Kodėl? Todėl,kad noras patirti pasitenkinimą didesnis nei bet kas kita.
Kaip progresuoja priklausomybė alkoholiui ar bet kam kitam.
Visą procesą galima bandyti apibendrinti penkiais etapais. Tai penki laipteliai į pragarą,nes progresuojanti priklausomybė tai ne kas kita,kaip slydimas į stabmeldystę ir amžiną pražūtį.
Taigi,štai tie laipteliai:
- Dvasinis abejingumas.
- Draugystė
- Pomėgis
- Meilė ir išdavystė
- Garbinimas
1. Dvasinis abejingumas(
Stabmeldystė – tai garbinimas, išplaukiantis iš savanaudiškos motyvacijos).
Bet kokios priklausomybės ir kelio į stabmeldystę pradžia – maži žingsneliai dvasinio atsainumo kelyje. Tai abejingumas ir net apatija žmogaus santykyje su Dievu ir Jo Žodžiu. Apie tai daugiau galima suprasti iš Izraelio santykio su Dievu istorijos,kuri užrašyta Senajame Testamente. Pakartotame Įstatyme,užrašytame prieš Izraeliui įeinant į pažadėtą žemę,yra aiškiai apibrėžti ir išaiškinti trys dalykai:
- kaip įtikti Dievui
- kaip elgtis su aplinkinėmis tautomis ir tautomis,kurios gyveno pažadėtoje žemėje
- kaip elgtis savo tautoje,tarpusavio santykių Įstatymas
Ir štai Dievas aiškiai sako:
Iš 23,31-33 Aš nustatysiu tavo krašto ribas nuo Raudonosios jūros iki filistinų jūros ir nuo dykumos iki upės. Atiduosiu tos šalies gyventojus į tavo rankas, ir tu juos išvarysi iš krašto. Nedaryk sandoros nei su jais, nei su jų dievais. Jie neturi gyventi tavo šalyje, kad tavęs nesugundytų nusidėti prieš mane. Jei tarnausi jų dievams, tai taps tau spąstais”.Pak.Įst 11,16 Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apgautos, nenuklyskite, netarnaukite svetimiems dievams ir jų negarbinkite.Kadangi Izraelyje vėl ir vėl atsiskleisdavo polinkis į stabmeldystę,Dievas juos labai daug įspėdavo apie tai kas tai yra ir kaip jiems reikia elgtis susidūrus su tokiu reiškiniu ir tokiu žmogumi,kad tautoje nebūtų stabmeldystės ir neplistų sugedimas.
Bet kas įvyko vėliau? Žmonės paklausė,linktelėjo galva ir tęsė savo kelionę. Tolimesni įvykiai parodė,jog jie su Dievu ir Jo nurodymais pasielgė labai atsainiai,be gilios pagarbos ir baimės prieš Jį.
Žmonių atsitraukimas nuo Dievo prasideda nuo mažu,paslėptų ir praktiškai nepastebimų žingsnelių nepaklusnume Jo Žodžiui.
Izraeliui tai prasidėjo nuo susitikimo su gibeoniečiais:
Joz 9,3-27 Gibeoniečiai, išgirdę, ką Jozuė padarė Jerichui ir Ajui, pasielgė klastingai. Jie pasiėmė maisto senuose maišuose ant asilų, sudriskusių ir apraišiotų vyno odinių, apsiavė nudėvėta ir sulopyta avalyne, apsivilko nudėvėtais drabužiais; duona, kurią pasiėmė, buvo sudžiūvusi ir supelėjusi. Atėję pas Jozuę į Gilgalo stovyklą, jie kalbėjo jam ir Izraelio vyrams: “Iš tolimos šalies atvykome su jumis sudaryti taikos sutartį”.Izraelitai tarė hivams: “Gal jūs gyvenate mūsų žemėje? Kaip mes galėtume su jumis tartis?” Jie atsakė Jozuei: “Mes esame tavo tarnai”. Jozuė paklausė: “Kas jūs esate ir iš kur atvykote?” Jie atsakė jam: “Iš labai tolimos šalies atvykome dėl Viešpaties, tavo Dievo, vardo, nes mes girdėjome apie Jį visa, ką Jis padarė Egipte ir anapus Jordano gyvenusiems amoritų karaliams: Sihonui, Hešbono karaliui, ir Ogui, Bašano karaliui, kuris gyveno Aštarote. Mūsų vyresnieji ir visi šalies gyventojai patarė mums: ‘Pasiimkite maisto kelionei, eikite jų pasitikti kaip jų tarnai ir prašykite sudaryti taikos sutartį’. Štai mūsų duona, kurią mes dar šiltą pasiėmėme iš savo namų išvykdami pas jus, dabar sudžiūvusi ir supelėjusi. Šitos vyno odinės, kai jas prisipylėme, buvo naujos, dabar jos suplyšusios; taip pat mūsų drabužiai ir avalynė nuplyšo dėl tolimos kelionės”. Izraelitai priėmė jų maistą, nepasiklausę Viešpaties patarimo. Jozuė sudarė su jais taikos sutartį, pažadėdamas palikti juos gyvus, o izraelitų kunigaikščiai prisiekė jiems. Praėjus trims dienoms po sutarties sudarymo, jie išgirdo, kad tai yra jų kaimynai, gyveną jų žemėje. Tada izraelitai iškeliavo ir trečią dieną pasiekė jų miestus: Gibeoną, Kefyrą, Beerotą ir Kirjat Jearimą. Izraelitai nežudė jų, nes tautos kunigaikščiai jiems buvo prisiekę Viešpačiu, Izraelio Dievu, laikytis sutarties. Izraelitai murmėjo prieš kunigaikščius, kurie sakė: “Mes jiems prisiekėme Viešpačiu, Izraelio Dievu, todėl dabar negalime jų liesti. Štai ką jiems padarysime: paliksime juos gyvus, kad Viešpats nebaustų mūsų dėl priesaikos. Tegul jie lieka gyvi, bet padarykime juos malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui, kaip kunigaikščiai jiems pažadėjo”. Jozuė, pasišaukęs gibeoniečius, klausė: “Kodėl mums melavote, sakydami: ‘Mes gyvename labai toli nuo jūsų’, kai gyvenate šalia mūsų? Todėl dabar jūs esate prakeikti ir visą laiką būsite vergais, malkų kirtėjais ir vandens nešikais mano Dievo namams”. Jie atsakė Jozuei: “Tavo tarnams buvo aiškiai pranešta, kad Viešpats, tavo Dievas, įsakė savo tarnui Mozei jums atiduoti visą šią šalį ir išnaikinti visus šio krašto gyventojus. Mes labai bijojome dėl savo gyvybių ir taip padarėme. Dabar mes esame tavo rankose; pasielk su mumis, kaip tau atrodo teisinga”. Jis paliko juos gyvus ir apsaugojo nuo izraelitų, kurie norėjo juos išžudyti. Jozuė juos padarė malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui ir Viešpaties aukurui iki šios dienos toje vietoje, kurią Viešpats išsirinko.
Ir nepaisant to,jog juos Izraelis padarė savo vergais,gibeoniečiai buvo tie,kurie atnešė stabus į Izraelio tautos vidų.
Po to Manasija neįvykdė Dievo paliepimo išvyti kanaaniečius. Tai irgi,regis,nereikšmingas dalykas,taip pat liko be jokio dėmesio,lyg ir nepastebėtas..maži žingsneliai nepaklusnume. Atrodytų – kas čia baisaus?..bet jau sekanti izraelitų karta lenkėsi aplinkinių tautų dievams,apie tai skaitome Teisėjų knygos 2-ame skyriuje. Stabmeldystės pradžia nepastebima. Dievo tauta apsigyveno pažadėtoje žemėje ir tapo abejingi Dievo Įsakymams. Kitais žodžiais tariant – jie paprasčiausiai buvo Žodžio klausytojai,o ne vykdytojai. Jie klausyti – klausė,bet praktiškai tuo ką girdėjo nesivadovavo. Pradėjo sudarinėti sutartis su kitomis tautomis,imti į žmonas tų tautų dukteris,pradėjo gyventi sekdami savo norais ir vadovaujami savo jausmų ir vėl pateko į vergiją. Dabar jie pateko į Asirijos ir Babilono vergiją ir ten jie vėl susimaišė su pagoniška kultūra.
Priklausomybė gali būti ir nuo vergiško požiūrio į kitų žmonių kultūrą: susilieti su ja,kad tapti panašiais į kitus,kad būtum priimtas ir bent kažkiek reikšmingas toje aplinkoje.
Žmogus ne iš kart tampa priklausomas nuo narkotikų ar alkoholio. Viskas prasideda nuo atsainaus požiūrio į Dievą ir Žodį.
Jok 1,22 Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.
Mūsų gyvenimo kasdienybėje labai lengva tapti atsainiu,abejingu ir net apatišku Dievui ir Jo Žodžiui. Būtent kasdienybėje,kai mes tampame atsainūs Dievo Žodžiui ir susiformuoja ši jautrumo Dievo principams stoka..principams,kurie apibrėžia kaip mums gyventi ir kas yra teisinga,o kas ne. Tada,kai žmogus stovi prieš kokį nors pasirinkimą,mintys apie Dievo šlovę ar moralės stabdžius jam net į mintį neateina. Dėl nuodėmingos prigimties žmogui savo dvasinėje padėtyje daug lengviau ristis žemyn,nei kilti aukštyn. Ir tai ypatingai gerai matoma neatgimusių iš Dievo Dvasios žmonių gyvenimuose. Rezultate bet kokie Dievo įspėjimai paprasčiausiai ignoruojami,kai žmogus ritasi žemyn.
Žmogus nebegalvoja apie santykius su Dievu kaip apie patį didžiausią gėrį ir palaimą savo gyvenime, jei jo gyvenimas koncentruotas į laikinus žemiško gyvenimo malonumus. Tokio žmogaus gyvenimo motyvacija visada susives į savo norų išsipildymo laukimą.
Yra įvairios priežastys,kurios per žmogaus norus stumia jį į priklausomybę – pripažinimas,valdžia,malonumas,draugystė ir t.t. Tai ypač pastebima kai žmogus yra tarp savo draugų..apie ką jie kalba,apie ką svajoja,ką planuoja – būtent tai kalba apie tikrąsias žmogaus moralines vertybes. Ar ten Dievo Šlovė,ar ten viskas tik apie mane ir kaip man įsitaisyti šiame gyvenime ir susikurti stabilumą bei būti populiariam. Kai prasideda susvetimėjimo Dievui procesas,tai mintys apie tai,kaip Jam patikti net neateina žmogui į galvą. Toks žmogus stovėdamas prieš pasirinkimą labai laisvai peržengia visus Biblijos principus. Būtent tokiose aplinkybėse esančiam žmogui ateina pagundymas pirmą kart pabandyti narkotikų ar alkoholio,ar užmegzti paleistuvystėje siūlomus santykius. Tokiose aplinkybėse pakliuvusiam žmogui silpnėja moraliniai stabdžiai ir draudimai tampa beveik neženklūs jo svarstyme ką pasirinkt. Taip nuodėmė pradeda mus traukti,nuodėmės apgaulė ateina mažyčiais nepaklusnumo žingsneliais. Tai vyksta palaipsniui ir nepastebimai ir mes net nesuvokiame,kad jau pakliūname stabų vergystėn. Kai mes prarandame budrumą, stabmeldystė tampa vos ne instinktų lygyje pagrįstu elgesiu,tokiu savaime suprantamu ir normaliu. Ir jei jūs pabandysite atsekti,kokiu gi momentu jūs pradėjote garbinti stabą – jūs nesuprasite kada įvyko tas lūžio momentas. Tai panašiai, kaip su tirštėjančiomis sutemomis.. pabandykite išeiti į gatvę ir „pagauti“ momentą,kai visiškai sutems. Jums nepavyks. Akys palaipsniui pripras prie didėjančios tamsos ir jūs pamatysite,jog praleidote momentą kai visiškai sutemo..regis ką tik dar buvo prieblanda ir jau tamsu. Pačio momento jums taip ir nepavyks atsekti. Būtent taip atsitinka ir stabmeldystėn slystančiam žmogui. Jis vis daugiau laiko skiria pasaulio dalykams ir vis mažiau – Dievui ir Jo Žodžiui. Ir po truputį,nepastebimai ant jo užslenka šis proto aptemimas,ši prieblanda ir tamsa.
Narkotikai,alkoholis,paleistuvystė,etc, gali būti įprasti toje aplinkoje,kurioje gyvena šis žmogus ir tai – dar viena nuosmukio stabmeldiškon priklausomybėn priežastis . Štai kodėl Dievo Žodis sako štai ką:
1 Kor 15,33 Neapsirikite: “Blogos draugijos gadina gerus papročius!”
Jūs galite daug bendrauti su žmonėmis – mokykloje,darbe,kieme,etc,kuriems visiškai normalu yra gerti ar vartoti narkotikus. Ir čia atbunka mūsų budrumas. Jūsų gyvenimo aplinka neišvengiamai darys įtaką jūsų elgesiui ir interesams. Ir kai tokioje aplinkoje esantis žmogus pradeda eksperimentuoti su nuodėme,kad būtų priimtas savo draugų ir įgytų kažkokią reikšmę jų akyse – čia jau ne iki Dievo,jis apie Dievą nebegalvoja. Žmonės gali pakliūti į baisiausias nuodėmes vien tam,kad taptų priimtini savo draugams.
Kai žmogus yra pilnas atsainumo ir abejingumo dvasiniams dalykams jis gali eksperimentuoti su alkoholiu ar kitomis nuodėmėmis bandydami savaip susitvarkyti savo gyvenimą. Jam nepatinka,kaip jis jaučiasi kokiose nors situacijose ir ką jis daro? Išgeria truputį alkoholio ir kaip rezultatas – daug geresnė savijauta tuo momentu. Jis jaučiasi kaip pakliuvęs į kitą išmatavimą,kitą realybę nei ta,kurioje gyvena Dievo vaikai. Nors iš tikrųjų jokios kitos realybės nėra,ji ta pati,tik jam ji tampa suvokiama iškreiptai. Arba žmogus ieško malonios reakcijos į nemalonias gyvenimo situacijas. Visiems pažįstamas paaiškinimas „išgėriau dėl drąsos truputį“. Arba – jis jaučia,kad gyvenimo kontrolė slysta iš jo rankų. O juk jis mažas dievas savo akyse. Dievas,tegul ir netikras,visada pretenduoja į sugebėjimą numatyti ir kontroliuoti,o čia jis nebežino kas ir kaip bus. Ir tada jam pasiūlo alkoholį – išgersi ir galėsi kaip karalius ar dievas jaustis. Ir iš tikrųjų taip vyksta,bet tik iškreiptoje to žmogaus sąmonėje. Tikriausiai ne vienas susidūrė su girto žmogaus fantazijomis apie tai,ką jis gali padaryti ir koks galingas jis ten ar kitur yra..
Kiti vartoja alkoholį ar narkotikus,nes gyvena šeimose (gal asocialiose,gal kitaip sužalotose nuodėmės), iš kurių įtakos tokiu būdu nori pabėgti..ir vėl gi tai – ieškojimas gerų emocijų.
Kiti vartoja alkoholį ar narkotikus kaip savo maišto prieš tėvus ir net Dievą išraišką. Ir net kaip bandymą sunaikinti save..apimti savigailos jie pasiduoda melui ir aukoja savo gyvenimus savo neišsipildžiusioms svajonėms apverkti..“aš toks nevykėlis – todėl aš privesiu save iki šito“ – ir griebiasi to,kas juos nužudys.
Žmogus mėgsta tai,ką nuodėmė jam duoda – malonų jausmą. Ypatingai tada,kai gyvenime nemalonumai ir sunkumai. Kai žmogus kenčia ir kažkas pasiūlo jam tokią išeitį..jei jo mintyse nėra Dievo – jis neturi jokių stabdžių ir niekas jo nuo nuodėmės nebesulaikys.
Ir šios priežastys labai dažnos grimztantiems į priklausomybę ir stabmeldystę. Čia mintys apie Dievo šlovę net nebe ateina O jei ir ateina,tai patiriamas laikinas nuodėmės malonumas arba to patyrimo laukimas visiškai pateisina žmogui tai,ką jis daro ir kodėl…“Aš tik kartelį,visai mažai,tai niekam nepakenks“..“Dievas žino mano silpnybes,Jis atleis“.. Ir jūs jau einate šiais laipteliais žemyn,tiesiai į pragarą. Kol kas jūs stovite tik ant pirmojo laiptelio.
Įpuolęs į dvasinio abejingumo liūną žmogus praranda tikėjimą ir užtikrintumą jame esantį,kad Dievas kontroliuoja jo gyvenimą ir visus jame vykstančius procesus,todėl jame atsiranda noras kontroliuoti savo gyvenimą pačiam,nepriklausomai nuo Dievo. Netgi jei jis apie tai sąmoningai ir negalvoja. Ir kažkuriuose momentuose jis prieina išvados,kad Dievo sprendimas jo situacijoje nepakankamas. Jeigu toks gyvena nuodėmėje ir yra toli nuo Dievo – žinoma,kad Dievo sprendimas jam atrodys nepakankamas. Ir dar daugiau,jis žino,jog jei paklusti Dievo sprendimui,viskas turi būti kitaip,o jis nenori,kad taip būtų. Kitais žodžiais tariant,jis sako Dievui – „Pranyk. Aš žinau ko aš noriu ir aš žinau geriau ką man daryti su savo gyvenimu“.
Kokios dar Biblinės charakteristikos gali būti atrandamos ankstyvame stabmeldystės etape:
sąmoningas atsisakymas ieškoti savo pasitenkinimo Dieve. „Aš lenkiuosi pats sau,mano norai stipresni už viską“
Pasitenkinimas gyvenimu apibrėžiamas fizinių norų patenkinimu,o ne pavedimu savęs Dievui ir Jo valiai. Žmogus sukurtas laimei,kuri ateina per Tiesos pažinimą ir statymą save į priklausomybę nuo tos Tiesos,o velnias pažadėjo laimę.kuri turi ateiti per jausmingumą,tai yra savo jausmų ir kūno norų patenkinimą. Troškimas būti laimingu naudojamas kaip priežastis kovoti su Dievu.
Įprotis ieškoti savęs patenkinimo,
Nebiblinis situacijų sprendimas sunkiose aplinkybėse
Ir kas svarbu – visur žmogus daro sąmoningus pasirinkimus. Niekas jo jėga neverčia paimti butelį alaus,narkotikus ar cigaretę,ar atsidaryti porno puslapį internete – jis daro šį pasirinkimą savarankiškai.
2. Draugystė
Tai žmogaus draugystė arba flirtas su jo geidžiama nuodėme. Pas žmogų atsiranda komforto santykis į narkotikus,paleistuvystę ar alkoholį. Jei ankščiau jis kažkiek bijojo šito,tai dabar jis puikiai ir komfortabiliai jaučiasi dėl to.
Jame auga naujų pojūčių troškimas toje nuodėmėje. Jis sako : „o man tai patinka. Tai yra tai,ko aš seniai ieškojau. Mane apgaudinėjo sakydami,jog džiaugsmas tik Dieve“ Jis ieško naujų pojūčių ir tuose pojūčiuose pasinėrus jam gyvenimas atrodo daug ryškesnis ir gražesnis. Žmogus tampa labiau optimistišku savęs ir savo gyvenimo perspektyvų vertinime.
Tai veda į jo gyvenimo būdo pasikeitimą,kuris keičiasi tam,kad žmogus turėtų didesnes galimybes nuodėmiauti. Žmogus buvo bažnyčioje ir regis garbino Dievą,tačiau dabar jis palieka savo draugus,su kuriais garbino Dievą ir pradeda ieškoti tų draugų,kurie atranda pasitenkinimą toje pačioje nuodėmėje kaip ir jis pats. Ir kaip bebūtų baisu,po kurio laiko jis su savo naujaisiais „draugais“ jaučiasi daug geriau,nei būdamas su tais,kurie iš tikrųjų juo rūpinasi. Jis pradeda leisti pinigus,kurių iš tikrųjų neturi ir įlenda į skolas ir skurdą. Vietoje to,kad pirkti tai,kas būtina,jis išleidžia pinigus savo nuodėmės žadamiems pojūčiams ar rezultatams pasiekti.
Priklausomas žmogus yra draugystėje su nuodėme. Nuodėmė jam žada ir žmogui malonu su ja būti. Priklausomas žmogus galvoja,kad jis viską kontroliuoja ir jam viskas yra gerai. Va čia,šiame taške priklausomo žmogaus jausminis gyvenimo patyrimas ir gyvenimo realijos išsiskiria. Pvz alkoholis verčia žmogų jaustis labiau atsipalaidavusiu,sugebančiu tvarkytis su savo problemomis,drąsesniu,stipresniu,kai tuo pat metu jo gyvenimas byra visuose kraštuose. Žmogus jau nebe sugeba realiai suvokti ir įvertinti jį supančių aplinkybių. Tai atveda į visiška moralinių apribojimų praradimą. Kažkada žmogus bijojo bandyti narkotikus ar alkoholį – šeimoje taip išauklėjo,bažnyčioje kalba..bet jis ilgą laiką leidžia tarp savo draugų ir draugai jį spaudžia –„pabandyk,marihuana dar nieko narkomanu nepadarė „ (MELAS!) Ir tada jis daro pirma žingsnį – „o duok,pabandysiu..nuo to juk nieko neatsitiks“..Pirma alaus butelį išgėrė,į galvą plūstelėjo maloni banga ir iš tikrųjų – malonu ir nieko nenutiko. Iš tikrųjų nutiko labai baisus dalykas. Tas žmogus peržengė vidinį sąžinės įstatymą prieš Dievą. Vidiniai moralės apribojimai išnyko. Ir jis jau nebeturi priežasties negerti tada,kai susiklostys į tai stumiančios aplinkybės.
Ir mes dar tik ant antro laiptelio,ten,kur nuodėmė dar neatnešė labai ryškiai matomos žalos į žmogaus gyvenimą.
Taip žmogus pasiekia tokią vietą,kurioje pradeda galvoti,kad nuodėmė gali teikti jam džiaugsmą ir būti to džiaugsmo šaltiniu. Jis net galvos,kad atrado slaptą laimės receptą,kuris patenkins visus jo norus. Ir žmogus tęsia savo kritimą į stabmeldystę,leisdamasis tais laiptais vis žemiau ir žemiau.
Žmogus nelaukia,kad paklus savo nuodėmės vergijon. Jam atrodo,jog jis prisidegs cigaretę ir bus kaip šeimininkas,kuris gaus iš rūkymo tai,ko jis nori. Bet nei alkoholis,nei narkotikai,nei rūkymas,nei kitos nuodėmės tokiais žaidimais neužsiima. Stabai pagal žmogaus taisykles nežaidžia. Stabai laukia savo laiko,kad pavergtų žmogų sau.
Kokios dar Biblinės charakteristikos gali būti atrandamos antrame stabmeldystės etape:
Žmogų kontroliuoja nebe Dievas ir Jo žodis,bet kažkas kito – noras patirti pasitenkinimą.
Ef 5,18 Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios
Vyne yra preparatas,kuris pririša žmogų prie savęs. Pačiame paprasčiausiame aluje yra ši medžiaga. Žmogus geria alų ar vyną dėl to,kad siekia,jog jo sąmonės būsena vos vos pasikeistų,taptų jam malonesnė.Ir tai jau žingsniai į stabmeldystę.
Žmogus tampa kontroliuojams jo fizinių norų. Jame realiai griūva Dievo šventykla – t.y. pradeda irti jo kūnas.
3. Pomėgis
Pas žmogų buvo apatiškas,abejingas santykis į Dievą,kuris po truputį lėmė augantį susidomėjimą kitais dalykais, juk „gyventi tai norisi,o aš kaip davatka,neturiu jokio gyvenimo“ ir jis pradeda ieškoti pasitenkinimo nuodėmėje. Po to tai perauga į draugystę su nuodėme – jis nemato jokios bėdos tame,ką daro. Jis galvoja,kad kontroliuoja savo pomėgius,polinkius ir nuodėmes. Ir jie lyg ir suteikia jam kažkokį pasitenkinimą.
Ir štai – pomėgis. Mes dar vienu laipteliu arčiau pragaro. „Aš noriu daryti tai,ką darau,gyventi taip,kaip gyvenu. Tai buvo taip malonu,tas naujas,jaudinantis pergyvenimas,tai taip skiriasi nuo mano įprastos gyvenimo monotonijos ir rutinos,kad aš noriu vėl pakartoti šį patyrimą“.
Šitoje priklausomybės stadijoje nuodėmė tampa pastovi,išgėrinėjimas reguliarus. Jei ankščiau būdavo savaitgalis ir po to galėjo ir mėnesis praeiti be alkoholio,tai dabar reikia kas savaitgalio ir dažniau. Jis pradeda ieškoti įvairių būdų ir kelių kaip patenkinti savo norą patirti kūno malonumą toje nuodėmėje,nuo kurios yra priklausomas. Šiame etape jį dar gali kažkiek stabdyti jo pramogų kaina. Tačiau jis nori pasinerti į tą pačią nuodėmę nepaisant jos keliamų problemų ir nepatogumų. Kodėl? Nes nuodėmė aptemdo protą ir žmogų jau kontroliuoja. Dėmesys koncentruojasi į fizinius kūno norus ir šių keliamų poreikių patenkinimą…“man bloga,aš turiu išgerti. Aš neištversiu tokios savijautos.“. Žmogus visą laiką galvoja kaip gauti trokštamo dalyko. Protas realiai papuola į kūniškų norų kontrolę. Ir kuo stipresnis šis kūniškas noras,tuo žmogus daugiau laiko galvoja kaip jį patenkinti. Ir jis vis mažiau ir mažiau galvoja apie bet kokią kitą naudingą veiklą savo gyvenime. Jame išlavėja vaizduotė,kuri laiko jį savo gniaužtuose. Jis fantazuoja apie eilinę paleistuvystę,apie tai,kaip jis išgers,vartos narkotikus ir t.t. Ir šios fantazijos sukelia jame aistringą,nenumaldomą norą patirti šį malonumą. Bet realaus pasitenkinimo šitame nėra. Žmogus patiria tik laikiną ir labai trumpai trunkantį pasitenkinimą. Ir toks pasitenkinimas sukelia žmogui kaltės jausmą ir sąžinės priekaištus. Bet net šis laikinas kūno malonumas žmogui tampa svarbesnis nei jo sąžinės priekaištai. Aistringas noras tampa jo mąstymo centru,motyvatriumi,kuris jį stumia į priekį. Ir stums tol,kol šis noras nebus patenkintas. Kai tik pasiekia ko nori – atsipalaiduoja,bet labai greitai atsipeikėja ir supranta,kad negavo to,ko jam reikia. Jis supranta,kad apsigavo,bet nepaisant to,vėl eina ten pat ir daro tą patį.
Priklausomo žmogaus protas tiek aptemdytas nuodėmės,jog laukiančios jo baisios pasekmės per daug nejaudina. Stiprus,gašlus noras po kiekvieno jo patenkinimo ne silpnėja,o stiprėja..stiprėja po kiekvieno ,regis pasiekto,pasitenkinimo. Geismas siūlo savęs patenkinimą nuodėmėje,tačiau nuvilia,bet,nepaisant to,žmogus vis eina ir eina tuo pačiu keliu siekdamas jį patenkinti.
Pat 23,31-35 Nežiūrėk į vyną, kad jis raudonas, spindi stikle ir švelniai nuryjamas! Galiausiai jis įgelia kaip gyvatė ir suleidžia nuodus kaip angis. Tada tavo akys nukryps į svetimas moteris, ir tavo širdis kalbės iškrypusius dalykus. Tu būsi lyg miegantis viduryje jūros, lyg snaudžiantis laivo stiebo viršūnėje. Tu sakysi: “Jie sudavė man, bet nesužeidė, jie mušė mane, bet aš nejaučiau. Kai aš pabusiu, vėl gersiu”.
Šitas nesąmoningumas dėl proto aptemimo,kurį atneša alkoholis,narkotikai ir kitos nuodėmės priklausomybės.
Toliau pradeda rastis problemos,bet priklausomi nuodėmei žmonės linkę savo problemose kaltinti kitus. Darbe kaltas tampa viršininkas,kuris tapo labai priekabus ir pavydus. Griūna santykiai su draugais – „problema ne manyje,problema drauguose,jie tapo išdidūs ir pasipūtę“..“ko jie lenda į mano gyvenimą,lai savu užsiima,aš be jų apsieisiu“
Priklausomi žmonės labai lengvai duoda pažadus ir labai lengvai juos laužo. Priežastis ta pati – žmogus prarado moralės keliamus apribojimus ir Dievo šlovė jo daugiau nekontroliuoja. Jį kontroliuoja siekis patenkinti savo norus – stabmeldystė – jis dėl to pažadės tai,ko iš jo reikalauja,apsisuks ir darys tai,ką nori.
Kokios dar Biblinės charakteristikos gali būti atrandamos trečiame stabmeldystės etape:
Jau realiai matosi,kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra pašlovinti Dievą ir tarnauti artimui.
Santykiai su žmonėmis palaikomi tik tada ir tam,kada ir kiek tai reikalinga pasiekti savo tikslui.
Žmogus tampa atvirai amoralus.Gal jis dar nepradėjo miegoti su kuo pakliuvo,bet mintyse jam jau nėra jokių apribojimų.
4. Meilė ir išdavystė
„Man tai tiek daug reiškia,aš tai myliu“ Priklausomas žmogus aistringai nori gerti ar rūkyti,ar toliau siekti kitų savo norų patenkinimo,nes jis tiki,jog tai padeda jam išspręsti jo gyvenimo problemas. Jam atrodo,kad narkotikai ar paleistuvystė padeda jam išspręsti jo problemas,nors iš tikrųjų jis paprasčiausiai bėga nuo tų problemų sprendimo. Stabmeldžiui jo narkotikas atrodo esąs panacėja,kuri padės visose situacijose. Kad išreikšti savo emocijas žmogus griebiasi butelio. Tai padeda išreikšti jam savo pyktį ar kontroliuoti savo depresiją,ar net laikinai užpildyti dvasinę tuštumą širdyje,nuvyti kaltės jausmą, atšvęsti kažką..praktiškai bet kokią problemą galima užpilti alkoholiu arba narkotikais.Bet realiai visa tai tik iliuzija..nepaisant to,priklausomas žmogus tiki,kad tai padės jam išspręsti visas problemas. Tai paradoksas ir kvailystė,bet tų žmonių sąmonė tiek aptemusi,jog jie nesugeba nei priimti,nei įvertinti realybės,kurioje jie yra. Alkoholis padeda jam spręsti problemą,kuri atsirado dėl to,jog jis vartoja alkoholį..Dvasinė tuštuma atsirado dėl to,jog jis pasitraukė nuo Dievo pasirinkdamas stabmeldystę,kad galėtų patenkinti savo norus,o dabar jis siekia alkoholiu užpildyti dvasinę tuštumą..
Priklausomybė atneša gėdą,bet ji siūlo ir išlaisvinimą iš jos.
Dievo pagalba čia jau absoliučiai neimama domėn,dievu žmogui tampa jo nepatenkintas noras. Ir jis bando patenkinti savo stabą,kuris jam žada išpildymą to,ko taip trokšta žmogus.
Stabmeldystė per priklausomybę pajungia sau kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą. O pats žmogus šito nemato ir toliau tvirtina,jog viskas su juo gerai.
Priklausomybė dominuoja visame to žmogaus gyvenime.“Aš noriu daugiau. Man reikia daugiau“
Žmogus netgi savo problemas pradeda naudoti kaip pateisinama priežastį nuodėmei.Dažnai jie specialiai sukuria problemą tam,kad taip rastų pateisinamą priežastį patenkinti savo norą išgerti ar parūkyti.
Toliau ši stabmeldystė neišvengiamai supriešina žmogų su įstatymu.
Stabas sudrumsčia žmogaus protą ir kaip rezultatas ateina ir destruktyvus santykis į savo kūną.
Mąstymas tampa vis labiau ir labiau iškreiptas.
Žmogus myli savo stabą ir pradeda bijoti,kad iš jo jį atims. Tai atveda iki slapukavimo ir nuolatinio melo. Stiprėjantis geismas ir noras jį patenkinti didina norą viską slėpti,kad niekas neapribotų jo galimybių patenkinti savo geidulius. Toks žmogus nenori jokios pagalbos,jis nori daryti tai,ką daro. Tai tampa gyvenimo būdu ir jis tampa chronišku melagiu,melas tampa jo gyvenimu,o žmogus net nepastebi šito.
Tokio žmogaus elgesys tampa vis keistesnis. Stabmeldžiai praranda sugebėjimą įgyti išmintį.
Jis pradeda pastebėti,jog kenčia dėl savo priklausomybės pasekmių. Ir tai,ką jis galvojo esant jo draugu ir pramoga,tai pradeda nešti savo karčius vaisius mirčiai. Bet žmogus vis tiek lieka ant savo norų kabliuko „aš noriu malonumo,bet nenoriu kentėti“ ir bando patenkinti save toliau,nors tai jau panašėja į savižudybę..
Šeimos nariai kenčia nuo stabmeldystės. Tokiuose namuose ,regis,nėra nekaltų temų,bet kokia tema gali iššaukti konfliktą.
Kodėl jis pasilieka savo priklausomybėje? Nes garbina melagingą dievą,stabą,kuriuo jam tapo jo paties neišsipildę norai.
Labai dažnai priklausomybę stabmeldystėje turintys žmonės sako,jog nori ištrūkti iš vergijos,bet nedaro dėl to jokių konkrečių žingsnių. Tai kalba apie tai,jog iš tikrųjų žmogus nenori mesti savo priklausomybės. Tiksliau jis nori,bet ne taip stipriai. Jei jis iš tikrųjų norėtų ištrūkti – jis padarytų viską,kad sustoti. Gal dabar jis nori mesti savo pražūtingą įprotį,nes bijo gėdos jam išaiškėjus. Arba turi sveikatos problemų. Arba problemų su teisėsauga. „Viešpatie,atleisk. Atleisk,aš nebebūsiu toks ir taip nebesielgsiu.“ Bet vos tik aplinkybės susiklosto palankiai jam – jis vėl daro tą patį. Kodėl? Nes jis tęsia garbinti netikrą dievą. Narkotikų,alkoholio,rūkymo problema – tai širdies lojalumo,jos ištikimybės problema. Jei neįvyks giluminiai pakitimai širdies priklausomybėje – jis vėl ir vėl grįš prie savo nuodėmių,kaip išprausta kiaulė vėl voliojasi purvyne.
Bet kokie bandymai pasiekti pasitenkinimą ne Dieve būtinai atves į vidinę tuštumą ir nusivylimą. Paradoksas – kuo noras patenkinti save labiau augs ir kuo didesnę žmogaus gyvenimo dalį jis užims,tuo mažiau ir mažiau jame liks realaus pasitenkinimo. Kai tik pasitenkinimas virs tikslu,jis nustos teikti tai,dėl ko jo žmogus siekia.
Jer 2,13 Dvi piktybes padarė mano tauta: ji paliko mane, gyvojo vandens šaltinį, ir išsikasė skylėtų šulinių, kurie nesulaiko vandens.
Šis ryškus pavyzdys kalba apie beviltiškas stabmeldžio pastangas atrasti pasitenkinimą kame nors kitame,o ne Dieve.
5. Garbinimas
Garbinimas gali būti apibūdintas trimis žodžiais – tai tikėjimas,meilė ir baimė.
Tai,kuo žmogus tiki suteiksiant jam laimę,kuo viliasi tam,jog taptų pilnaverčiu žmogumi.
Meilė – tai,ką jis brangina,ką myli,tai,apie ką galvoją,jog be to nesugebės gyventi.
Ir trečia – baimė. Tai,ką jis bijo prarasti,o bijo prarasti tai,ką mano esant jo laimės ir gyvenimo pagrinduose esančiu.
Dievas mus moko,kad mes turime bijoti tik Jo,mylėti tik Jį ir tikėti tik Juo. Tikėjimas,meilė ir baimė kam nors kitam nei Dievas ir yra stabmeldystė.
Alkoholikas pavergtas alkoholio – tai jo stabmeldystės esmė. Alkoholis vartojamas kasdien,arba beveik kasdien. Gali būti periodai,kuriais gėrimas pristabdomas – gal nėra pinigų gerti,gal kitos problemos užkerta kelia noro patenkinimui. Tie periodai maišosi – intensyvus gėrimas su nuosaikiu išgėrinėjimu ir net su visiško susilaikymo momentais..bet nepaisant to žmogus yra sunkioje priklausomybėje ir jo mintys pastoviai užimtos šiais norais išgerti,norais,kuriems jis lenkiasi. Alkoholiko gyvenimas sukasi aplink alkoholio vartojimą,čia visa gyvenimo esmė,čia jo tikėjimas,čia baimė,čia meilė,viskas – čia.
Jam nieko nėra brangesnio už alkoholį. Tokioje padėtyje esantis žmogus greičiau atsisakys šeimos,nei alkoholio vartojimo.
Mastymas taip ir pasilieka aptemęs. Priklausomas žmogus netiki,kad jis turi problemą. Jis nemato ryšio tarp jo nuodėmės priklausomybės ir pasekmių savo gyvenime Jis įtikinėja ,kad žmonės paprasčiausiai jo nesupranta. Jame nebėra kaltės jausmo,nepaisant to,kad daug žmonių dėl jo turėjo kentėti. Jo sąžinė realiai sudeginta. Tačiau periodiškai jam grįžta kaltės jausmas,bet kad išsivaduoti iš jo toks žmogus vėl kelia taurelę.
Slydimas į bet kokios nuodėmės priklausomybę yra garbinimo klausimas. Tai ne vien tik malonumo klausimas, tai klaidingo garbinimo problema. Žmogus yra apgautas šėtono,kuris jį įtikino,jog laimė yra savo jausmų patenkinime,o ne Dievo Tiesos išpildyme.
Priklausomybė yra Dievo garbinimo sugriovimas žmoguje.
Priklausomybė – tai laisvanoriškai pasirinkta vergovė. Priklausomybė visada auga dalyvaujant šiame procese mūsų protui. Vergystė priklausomybei yra vergystė nuodėmei. Ir priklausomam žmogui vergystė su alkoholiu (jei jo priklausomybė alkoholis) yra labiau priimtina nei laisvė be alkoholio.
Rom 6,16-19 Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą. Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti; ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais. Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.
2 Pt 2,18-22 Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie suvilioja tuos, kurie yra vos pasprukę nuo gyvenančių paklydime. Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai: juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu. Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto švento įsakymo. Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: “Šuo sugrįžta prie savo vėmalo”, ir: “Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne”.
Stabas yra bedvasis,ir žmogus,kuris jam pavergia save tampa tokiu kaip tas,kuriam tarnauja – bedvasiu,abejingu kitam,mediniu ir nejautriu,aklu Dievui ir Jo įsakymams. Žmogus visada tampa panašus į tą,kurį garbiną. Jei tai stabas – į stabą,o Dievas nori,kad mes būtumėm panašūs į Jį..koks tai baisus priešinimasis Kūrėjui ir bėgimas nuo Jo!
Biblija daug išsamiau paaiškina mums stabmeldystės esmę,nei ja gali būti suvokiamas paprastas lankstymasis prieš medinius balvonus.
Stabmeldystė – tai nepatenkinti žmogaus norai,kurie virto reikalavimais ir pradėjo kontroliuoti visą žmogaus gyvenimą. Neišpildyti norai,kurie virto reikalavimais ir dabar žmogus ieško bet kokių kelių,kad išpildyti tuos reikalavimus,kuriuos jam kelia jo nepatenkinti norai. Kodėl žmogus tampa alkoholiku? Dėl siekio patenkinti savo norus. Kodėl serga bulimija,anoreksija,kodėl jis egoistas ir pastoviai bijo,kad tik nesumažėtų jo populiarumas,kodėl jis nori būti turtingas,ir t.t..? Nes jis garbina stabus,kurių prisistatė savo širdyje – nepatenkintų ir siekiančių savo išpildymo norų stabus.
Ir problema tame,kad tie stabai iš pradžių žada laisvę,džiaugsmą,turtus,gyvenimą, o atneša tik vergiją.
Problema ne geismo objekte ir net ne pačioje cheminėje medžiagoje,tokioje kaip alkoholis ir narkotikai,o problema melo garbinime,problema širdyje. Širdis ieško šito,nes ji atrado toje nuodėmėje tai,ko ji nori – savęs patenkinimo galimybę ir viltį.
Stabmeldystės tikslas – tai manipuliavimas stabais tam,kad gauti sau naudos.
Stabmeldys lenkiasi stabui,bet nori,kad stabas jam tarnautų. „Aš tau duosiu tiek,o tu man duok tiek“..bet stabai nežaidžia žmonių žaidimo. Jie iš pradžių duoda šiek tiek,po to – dar truputį,o po to – užvaldo savo negyvais čiuptuvais visą žmogų ir jo nebe paleidžia Priklausomas žmogus nori gauti iš alkoholio ar narkotikų tai,ką jis nori – malonius pojūčius,atotrūkį nuo realybės,valdžios pojūtį,saugumo jausmą,ramybę,palengvėjimą nuo ko nors..tačiau vietoje to patenka į dar didesnes problemas ir vergiją.
Viskas vyksta labai paprastai – stabai ant kabliuko pakabina paprasčiausius žmogiškus norus.Dievas mus sukūrė turinčiais norus ir kai juos patenkiname – mums malonu. Malonu,kai alkanas pavalgo,pavargęs – išsimiega. Tačiau velnias paėmė šiuos norus ir iškreipė taip,kad juose esantis malonumas tapo žmogaus elgesio tikslu,tai ko jis geidžia ir tas geismas apsprendžia jo elgesį – t.y. jis valgo ne alkanas būdamas,o trokšdamas patirti malonumą. Malonumas pats iš savęs tapo žmogaus gyvenimo tikslu,tai,ką žmogus garbina. Viskas tam,kad žmogus pamirštų Dievą. Mūsų norai virsta stabais,kai mes tampame pasiruošę nusidėti dėl to,jog gauti tai,ko labai norime. Arba bijome prarasti tai,ką turime. Sulig kiekvienu bandymu patirti malonumą to malonumo troškimas vis stiprėja ir stiprėja. Tai tampa žmogaus gyvenimo esme ir žmogus nebegali sustoti..
Išeitis iš vergystės tik viena – reikia išspręsti garbinimo klausimą. Reikia grįžti prie Dievo,kad garbinti vienatinį Dievą – Tėvą,Sūnų ir Šventąją Dvasia.
Atsigręžimas į Dievą ir Jo viešpatystės virš savęs ir savo norų priėmimas realiai pakeis gyvenimą,kokioje priklausomybėje žmogus bebūtų.
1 Jn 5,21 Vaikeliai, saugokitės stabų! Amen.