"Ir tu, kuris nori tapti pamokslininku, išmok, ką reiškia išplaukti į atvirą jūrą. Joje tu turėsi plaukioti taip, kaip patiks Viešpačiui ir valties šeimininkui. Būk nuolankus ir viską patikėk Dievo valiai. Dievas ves tave ir niekas negalės pakenkti tau tol, kol Jis neleis. Būk patenkintas, paklusdamas Jo valiai."

Džirolamas Savonarola

Puslapiai

Gera ir tyra sąžinė.




Sąžinė – tai lyg ir vidinis balsas žmoguje, kuris apsaugo jį nuo blogų poelgių. Jeigu žmogus vis tik pasielgė netinkamai – jį „graužia sąžinė“ – turime tokį išsireiškimą. Sąžinės problemos,o tiksliau pasakius – problemos dėl sąžinės neretai atveda mus į labai sudėtingas gyvenimo situacijas. Sąžinė - įdomus žmogaus fenomenas.. Vieni,nenorėdami eiti į kompromisus su sąžine ,aukoja savo gyvybę. Kiti daro niekšybes ir teisina jas,neva taip elgtis liepė sąžinė. Vienam sąžinė liepia mylėti savo priešus,kitam – neleidžia palikti jų nenubaustų. Tai painus ir sudėtingas reiškinys,bet akivaizdu,jog visomis gyvenimo aplinkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo viskame, ką jis bedarytų.. Mums neįmanoma išsivaduoti iš sąžinės.

Kodėl mums svarbi sąžinė? Juk ir Šventajame Rašte yra Viešpaties mums užrašyti raginimai saugoti gerą ir tyrą sąžinę:

Heb 13,18 Melskite už mus, nes esame įsitikinę turį gerą sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis.
2 Tim 1,3 Dėkoju Dievui, kuriam tarnauju kaip ir mano protėviai su tyra sąžine, be paliovos tave prisimindamas savo maldose dieną ir naktį.

Apd 24,16 Todėl stengiuosi visuomet turėti tyrą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.
2 Kor 1,12 Nes mūsų pasigyrimas yra toks: liudija mūsų sąžinė, kad pasaulyje, o ypač pas jus, mes elgėmės paprastai ir su dievišku nuoširdumu,-ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone.

1 Tim 1,5-7 Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo. Kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, paskendo tuščiuose plepaluose. Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, bet nesupranta nei ką kalba, nei ką tvirtina.
1 Tim 1,18-19 Šį įsakymą perduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave, kad, jomis remdamasis, kovotum gerą kovą, turėdamas tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo.

Taigi,kas tai yra – sąžinė?
Pažiūrėkime,kokius apibrėžimus jai duoda žmonės:
Sąžinė yra vidinė žmogaus savybė (supratimas, pajautimas), pagal kurią žmogus atskiria gerą/blogą , teisingą/nusikalstamą (savo) elgesį (Vikipedija)
Sąžinė - dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas, jų vertės įsisąmoninimas (Terminų žodynas)
Sąžinė – tai žmogaus sielos suvokimas, jog ji susieta su tokiu jos pripažintu moralės įstatymu, kuris nepaperkamai liudija žmogaus viduje, pritaria arba smerkia, kuris sako, kas teisinga ir kas neteisinga. (Erikas Niustremas)
Pažiūrėkime į šią žmogaus dalį per nagrinėjimą žodžių,kurie panaudoti Šventajame Rašte.
· Šios savokos - sąžinė - reikšmė matoma graikiškame žodyje – synoida – „su kuo nors žinoti apie ką nors“ Šio veiksmažodžio derinys su įvardžiu turi reikšmę „būti bendrininku,ko nors liudininku“. Posakis synoida emauto („žinoti arba suvokti save patį“) apjungė viename asmenyje tą,kuris žino ir pažinimo objektą ir reiškė poelgio (dažniausiai neigiamo) įvertinimą,o ne patį veiksmą. Synoida emauto plačiai paplito graikų literatūroje ir reiškė „suvokti padarius ką nors neigiamo“. Iš synoida kilo daiktavardžiai syneidesis ir syneidos. Šie žodžiai Naujajame Testamente naudojami ten,kur kalbama apie sąžinę.
Pvz :

Rom 2,15 Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė (syneídēsis) bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.
Sąžinė – žmogaus sugebėjimas,kritiškai vertinant savo poelgius,mintis,norus,suvokti savo neatitikimą reikalavimams,kurie keliami tiems poelgiams,mintims ir norams , kaip savo netobulumą. Skirtingai nei baimė (prieš autoritetą ar bausmę) ir skirtingai nei gėda (kurioje taip pat atsispindi žmogaus neatitikimas vienoms ar kitoms priimtoms visuomenėje normoms),sąžinė suvokiama kaip autonominis reiškinys (jausmas),kuris nėra orientuotas į žmogaus gerovę ir jo savisaugos poreikį,nėra orientuotas į grupėje priimtas normas,nėra orientuotas į aplinkinių žmonių,ar į kokio nors konkretaus autoriteto nuomonę. Kaip moralę reguliuojantis faktorius,sąžinė iškyla aukščiau už apdairumą ar laikinos naudos siekiančius įspėjimus ir yra nukreipta į tobulumo išpildymą bei išreiškia žmogaus atsakomybę prieš save patį ,kaip prieš išaukštintos ir visuotinai reikšmingos,absoliučios ir universalios vertės subjektą,kuriam keliami tobulumo reikalavimai. Ir nors sąžinė tradiciškai siejama su gėdos jausmu ir yra kažkiek gimininga jam,bet ji negali būti visiškai su juo tapatinama,nes gėda – tai žmogaus santykyje su kitu atsiradęs jausmas,kai tuo tarpu sąžinė – jei galima taip pasakyti – tai gėda prieš save patį.

· Dabartiniame ivrite sąžinė nusakoma žodžiu macpun. Ir šis žodis kilęs iš žodžio cafun (paslėpta), todėl kad sąžinės balsas – tai vidinis,paslėptas balsas. Be to žodis macpun sietinas su žodžiu macpen (kompasas),todėl,kad panašiai kaip kompasas ,sąžinė rodo žmogui kryptį,kur link jis turi eiti.

Senajame ivrite sąžinė vadinama musar klaijot, verčiant pažodžiui – „inkstų kančia“ Kodėl taip? Biblijoje kiekvieną kūno organą matome atliekant ir tam tikrą dvasinę funkciją. Viešpats kalbėdamas apie širdį, kalbėjo apie kažką daugiau,nei po kūną kraują varinėjantį organą:

Mt 15,19 Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.

Mt 18,35 Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų”.
Talmude (traktatas Brachot 61a) pasakyta,kad dvasinė inkstų funkcija yra tame,kad nurodyti (patarti) žmogui tiesų kelią. Ši funkcija panaši fiziologinei inkstų funkcijai atskirti naudingą organizmui nuo žalingo jam. Taip ir dvasinė funkcija tapati fizinei – skirti gerą nuo blogo. Suprantant tai tampa aišku,apie ką kalba Šventasis Raštas šiose eilutėse:

Ps 7,9 Padaryk nedorėlių užmačioms galą, o teisųjį sutvirtink. Tu ištiri širdis ir inkstus, teisusis Dieve!

Ps 26,2 Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus.
Ps 73,21 Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai,
Jer 11,20
Kareivijų Viešpatie, kuris teisi teisingai ir ištiri žmogaus širdį ir inkstus, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau pavedžiau savo bylą.

Jer 17,10 Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus ir atlyginu kiekvienam pagal jo kelius ir jo darbų vaisius”.

Jer 20,12 Kareivijų Viešpatie, kuris mėgini teisųjį, matai jo inkstus ir širdį, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau patikėjau savo bylą!
Žydų tradicijoje sąžinei skiriamas labai svarbus vaidmuo žmogaus gyvenime. Dievas,suteikęs žmogui laisvą valią nepalieka jo šiame sunkiame pasirinkimų kelyje be pagalbos. Vedinas meilės Savo kūriniams, Jis padeda mums išvengti nuodėmės. Ir ši pagalba būna dvejopa:

1). Dievas davė Savo tautai Torą, kurioje atrandamas patarimas kaip nugalėti polinkį į piktą ir išsilaikyti tyram.

2). žmogaus sielai Viešpats davė jausmą,sąžinę,kuriame yra atrandamas Viešpaties liudijimas apie gerą ir blogą ir kuris neduoda ramybės žmogui einančiam blogu keliu. Apie tai pasakyta ir Jobo knygoje:

Job 33,15-18 Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos, Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams, norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės. Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties

Sapne Viešpats atveria „žmonių ausis Savo įspėjimams“ ir užantspauduoja Savo pamokymus, t.y. sieloje esanti sąžinė veikia kaip Dievo moralės jėga, ragindama žmogų įsiklausyti į sapną ir iš naujo įvertinti savo poelgius.

· Lotynų kalboje žodis conscientia buvo naudojamas ne tik kaip savo suvokimą aplamai apibūdinanti savoka,bet reiškė ir savo poelgių prisiminimą, ir jų įvertinimą,įvardinant juos kaip blogus arba gerus.

Sąžinė,kaip Dievo jėga ir giliausia žmogaus esybės dalis, geriausiai atsiskleidžia Jėzaus Kristaus apreiškimo dėka. Be šio apreiškimo sąžinė žmonėse yra arba negera (neatitinkanti tiesos vertinime to,kas yra gera,o kas bloga),arba niekuo nereikšminga ir galų gale - sudeginta.

Krikščionybėje sąžinė vertinama kaip žmogaus atsakomybės prieš Dievą išraiška. Tačiau Šventasis Raštas mus moko,jog sąžinė yra neatsiejamai susijusi su kiekvieno konkretaus žmogaus vertybių sistema:

1 Kor 8,7-10
Bet ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie su sąžine, pripažįstančia stabus, iki šiol valgo maistą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa. Maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame. Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems. Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą ir valgantį stabų šventykloje, argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukoto maisto?

Todėl žmogaus sąžinei reikalingas apvalymas:

Heb 9,14 tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui.

Tiesos pažinimo neturinčio žmogaus sąžinė yra apgailėtina,joje nėra tikros vertės. Tačiau apvalyta ir nuskaistinta sąžinė – tai Dievo balsas mumyse,raginantis mus būti tobuliems,kaip kad Jis tobulas:

Mt 5,44-48
O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.

Čia sąžinės balsas yra žmogaus suvokiamas kaip jo paties dvasios valia,kuri nukreipta į tobulumą ir yra pagrindinis vidinės žmogaus laisvės nuo nuodėmės pasireiškimas. Kaip savęs suvokimo ir savikontrolės forma, sąžinė atspindi sąmonėje esantį neišpildytos pareigos suvokimą netinkamuose žmogaus poelgiuose,žodžiuose ar mintyse;atspindi žmoguje esančio gėrio netobulumą:

Rom 7,19-23 Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.

Šiuo aspektu sąžinė yra tampriai susieta su atsakomybės ir pareigos jausmu. Ir ne mažiau – su sugebėjimu būti atsakingu ir pareigingu.Sąžinės priekaištai rodo žmogui į tai,jog kažkurioje savo gyvenimo vietoje jis jau atitrūko nuo savo idealo ir vienu ar kitu savo pasirinkimu tapo jam svetimas. Būtent šioje vietoje kyla kaltės jausmas.

Kai žmogus yra Dieve,sąžiningumas reiškia laisvoje valioje išnykusią pareigą,nes viską ką jis daro yra apspręsta ne Įstatymo prievole,o meile:

1 Tim 1,5-10 Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo. Kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, paskendo tuščiuose plepaluose. Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, bet nesupranta nei ką kalba, nei ką tvirtina. O mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams, paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui

Taigi..trumpai sustojome prie to,kas yra mūsų sąžinė ir iš kur ji yra mumyse. Kodėl ji kalba mums ir ką sako,ko siekia. Suvokdami tai,pažiūrėkime,kokias galime padaryti išvadas:

Viešpats apvalė mūsų sąžinę nuo mirties darbų - apvalė Savo Sūnaus krauju.
Toliau,tapus Dievo vaikais ir veikiant Šventajai Dvasiai ,mums tampa suprantamas Dievo Žodis, ir Jis pradeda nešti vaisių mumyse keisdamas mus pačius . Vienas iš šių pokyčių rezultatų – susiformavusi mumyse gera sąžinė. Todėl taip svarbu yra nuolat pasilikti Dievo Žodžio skaityme ir maldoje,kad tas darbas nesustotų:

Ef 4,17-30
Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės. Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo. Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus. Bet jūs ne taip pažinote Kristų! Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote,-nes tiesa yra Jėzuje,- kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasioje ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. Tad, atmetę melą, “kiekvienas tekalba tiesą savo artimui”, nes esame vieni kitų nariai. “Rūstaukite ir nenusidėkite”. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir neduokite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu daugiau nebevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai.
Gera sąžinė atlieka darbą,kurį apžvelgėme aukščiau,todėl mums svarbu išlaikyti ją tyrą.

Be geros ir tyros sąžinės neįmanoma tarnauti Dievui. Ir noriu pasakyti štai ką : tikras pamaldumas lygus gerai ir tyrai sąžinei. Išgelbėjimas neįmanomas be geros ir tyros sąžinės. Tikėjimas tiek stiprus,kiek gera ir tyra mūsų sąžinė - ir ne daugiau! Mes tiek stiprūs Dieve, kiek gera ir tyra yra mūsų sąžinė – IR NE DAUGIAU!

Baigti norėčiau šiais apaštalo Pauliaus žodžiais Timotiejui, kurie, tikiu, po šiandien apmąstytų dalykų, taps mums ypatingai svarbūs:

1 Tim 5,22 Skubotai niekam neuždėk rankų ir neprisidėk prie svetimų nuodėmių; išsilaikyk tyras.

Būkite palaiminti !



Amen


Žodis „Amen“ paimtas iš hebrajų  kalbos ir jis reiškia „tikrai taip“,“tikrai“,“iš tiesų taip“. Tai ne tik patvirtinimą išreiškiantis žodis,bet ir pritarimą bei palaikymą.

 Peržvelgsime kaip Šventajame Rašte naudojamas šis žodis: 
1.
  „Amen“ naudojamas kaip žodis,kuriuo kažkas pažadama arba prisiekiama ir tokiu atveju jis neša savyje ne tik sutikimą su tuo kas pasakyta,bet ir aktyvų norą,kad taip ir būtų – „tebūnie taip“,“te išsipildo tai“. Mozė,trokšdamas palaiminimo ir klestėjimo savo tautai pažadėtoje žemėje prisakė tautos vyresniesiems prisiekti ištikimai tarnauti Dievui toje žemėje,į kurią juos Viešpats įves. Štai ši priesaika:
 Įst 27,9-26 Mozė ir Levio giminės kunigai kalbėjo visam Izraeliui: “Būk atidus ir klausyk, Izraeli. Šiandien tu tapai Viešpaties, tavo Dievo, tauta.  Klausyk Jo balso ir vykdyk įsakymus ir įstatymus, kuriuos tau šiandien skelbiu”.  Tą pačią dieną Mozė kalbėjo Izraelio tautai:  “Perėjus per Jordaną, ant Garizimo kalno stovės ir laimins tautą Simeono, Levio, Judo, Isacharo, Juozapo ir Benjamino giminės;  o ant Ebalo kalno stovės Rubeno, Gado, Ašero, Zabulono, Dano ir Neftalio giminės, kurie prakeiks. Levitai garsiu balsu sakys visiems izraelitams:  ‘Prakeiktas žmogus, kuris amatininkų rankomis pasidaro drožtą ar lietą atvaizdą, pasibjaurėjimą Viešpačiui, ir slepia jį’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris keikia savo tėvą ir motiną’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris perkelia savo artimo žemės ribų ženklą’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris suklaidina aklą kelyje’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris iškreipia teisingumą ateivio, našlaičio ir našlės byloje’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. ‘Prakeiktas, kuris sugula su savo tėvo žmona, nes atidengia savo tėvo nuogumą’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris paleistuvauja su kuriuo nors gyvuliu’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris sugula su savo seserimi, savo tėvo ar motinos dukterimi’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris sugula su savo uošve’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris užmuša savo artimą’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris paima užmokestį, kad pralietų nekaltą kraują’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’.  ‘Prakeiktas, kuris nesilaiko šito įstatymo žodžių ir jų nevykdo’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’ ”. 
 Nehemijas, norėdamas,kad iš Babilono nelaisvės grįžę judėjai gyventų švarų ir Dievui priimtiną gyvenimą,priesaika sutvirtino šį norą bendrame pasiryžime siekti,kad taip ir būtų:
 Neh 5,1-13 Kilo didelis žmonių ir jų moterų šauksmas prieš savo brolius žydus.  Vieni sakė: “Mūsų su sūnumis ir dukterimis yra daug. Pirkime grūdus, kad turėtume ką valgyti ir išliktume gyvi!”  Kiti sakė: “Savo laukus, vynuogynus ir namus užstatėme už grūdus, kad apsigintume nuo bado”.  Dar kiti sakė: “Mes turime skolintis pinigų iš karaliaus, užstatydami savo laukus ir vynuogynus.  Mes esame tokie pat, kaip ir mūsų broliai; mūsų vaikai yra tokie pat, kaip ir jų vaikai. Tačiau mes turime atiduoti savo sūnus ir dukteris vergais, ir kai kurių mūsų dukterys jau yra vergės. Mes negalime jų išpirkti, nes mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems”.  Išgirdęs tą šauksmą ir tuos žodžius, labai supykau.  Apsvarsčiau reikalą ir sudraudžiau kilminguosius ir viršininkus, sakydamas: “Jūs kiekvienas lupate palūkanas iš savo brolio”. Sušaukęs visuotinį susirinkimą,  kalbėjau: “Kiek leido mūsų išgalės, mes išpirkome savo brolius žydus, kurie buvo parduoti pagonims, o jūs verčiate savo brolius parsiduoti jums!” Jie tylėjo ir nieko neatsakė.  Aš tęsiau: “Negerai darote! Argi neturėtumėte bijoti Dievo ir neduoti progos pagonims mūsų gėdinti?  Aš, mano broliai ir mano tarnai taip pat skolinome pinigų ir grūdų. Dovanokime jiems šitą skolą!  Šiandien pat grąžinkite jiems dirvas, vynuogynus, alyvų sodus bei namus ir dalį skolų: pinigus, javus, vyną ir aliejų, ką ėmėte palūkanų”.Tuomet jie atsakė: “Viską grąžinsime ir skolų iš jų nereikalausime, darysime, kaip sakei”. Pasišaukęs kunigus, prisaikdinau juos žmonėms girdint, kad vykdytų savo pažadą.  Aš iškračiau savo antį ir tariau: “Tegul Dievas taip pat iškrato kiekvieną, kuris neištesės šito pažado, iš jo namų ir iš įsigytos nuosavybės ir tegul jis lieka tuščias”. Visi susirinkusieji tarė: “Amen”. Ir šlovino Viešpatį. Žmonės vykdė, ką buvo pasižadėję.  
2.
 „Amen“ naudojamas kaip būdvardis paties Dievo esybės nekintamumo apibūdinimui. Štai kaip šis žodis skamba iš Viešpaties lūpų:
 Apr 3,14 “Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia...“
 Arba čia - apaštalas Paulius korintiečiams rašo:
 2 Kor 1,20 Nes visi Dievo pažadai Jame yra “taip” ir Jame “amen” Dievo šlovei per mus
 Izajo knygoje yra šis pažadas:
 Iz 65,16 Kas laimins krašte, laimins tiesos (amen) Dievo vardu, ir kas prisieks šalyje, prisieks tiesos (amen) Dievo vardu, nes senoji priespauda bus užmiršta ir nebeminima mano akivaizdoje.
3.
 Dažnai žodis „Amen“ yra naudojamas kaip prieveiksmis ( Prieveiksmis – savarankiška nekaitoma kalbos dalis, reiškianti veiksmo aplinkybę ar ypatybės ypatybę.). Šia reikšme „Amen“ dažnai naudojamas sakinio pradžioje,siekiant užtikrinti,jog viskas,kas bus pasakyta – tiesa.
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus dažnai vartodavo dvigubą „Amen“ tada,kai norėdavo pabrėžti Savo žodžių svarbą. Taip kalbėdamas su Nikodemu Jėzus pasakė:
 Jn 3,3 Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų (amen,amen) sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”.
 Kalbėdamas žydų tautai Jis sakė:
 Jn 10,1 “Iš tiesų, iš tiesų (amen,amen) sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas.
Jn 10,7 Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: “Iš tiesų, iš tiesų (amen,amen) sakau jums: Aš-avių vartai. 
Tokiu pat būdu žodis „Amen“ dažnai vartojamas maldos,šlovinimo,giesmės pabaigoje. Taip Dovydas baigia šią savo psalmę:
 Ps 41,13 Palaimintas tebūna Viešpats, Izraelio Dievas, per amžių amžius! Amen! Amen! 
 Taip pat baigiasi ir kita psalmė:
 Ps 89,52 Tebūna palaimintas Viešpats per amžius! Amen! Amen!
 Ir Naujajame Testamente mes randame šį žodį panašioje formoje. Pirmieji krikščionys žodžiu „Amen“ baigdavo ir savo pamokslus ,ir savo maldas. Iš čia ir „Tėve mūsų“ malda baigiasi taip pat. Ir apaštalas Paulius duodamas nurodymus kaip turi vykti pamaldos,rašo:
 1 Kor 14,15-16  Ką gi tada daryti? Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu.  Be to, jei tu laimini dvasia, kaip neišmanantis pasakys tavo padėkai “amen”, nesuprasdamas, ką tu kalbi? 
 Mūsų laikuose žodis „Amen“ naudojamas baigiant maldą arba pamokslą. Taip baigdami pabrėžiame,kad viskas,kas pasakyta yra tiesa. Klausytojai arba maldos dalyviai atsako "Amen" šiuo pabrėždami savo sutikimą su tuo,kas buvo pasakyta pamoksle arba maldoje ir šis sutikimas – tai sutikimas su tuo,kad tai yra tiesa,arba - Šventosios Dvasios veikimu tapo tiesa ir jiems.

nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius

















Mt 6,13 nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

Pačiuose seniausiuose manuskriptuose šios frazės nėra. Malda baigiasi paskutiniu prašymu „gelbėk mus nuo pikto“. Tačiau vėlesniuose kopijose ši dalis atsirado ir buvo naudojama pirmojo šimtmečio bažnyčių. Tai,kad Jėzus nepabaigė šios maldos žodžiu „Amen“, leidžia daryti prielaidą,jog tuo Jis davė galimybę Savo mokiniams pridėti prie šios maldos savo doksologiją – t.y. Dievo šlovinimą. Tai būdinga ir tinkama Dievo vaikams,kai šlovinimas Dievui išsakomas betarpiškai,išsakomas iš žmogaus širdies gelmių,asmeniškai,su tikru Dievo didybės pripažinimu.
Taip savo metu karalius Dovydas šlovino Dievą. Melsdamasis jis sakė štai ką:

1 Krn 29,10-13 Dovydas garbino Viešpatį susirinkusiųjų akivaizdoje ir tarė: “Garbė Tau per amžius, Viešpatie, mūsų tėvo Izraelio Dieve! Tavo, Viešpatie, yra didybė ir galybė, ir pergalė, ir šlovė, ir išaukštinimas, nes Tau priklauso visa danguje ir žemėje. Viešpatie, Tavo yra karalystė ir Tu esi valdovas virš visko. Iš Tavęs ateina turtai ir garbė, Tu viskam karaliauji. Tavo rankoje yra jėga ir galybė, Tu gali išaukštinti ir suteikti stiprybės. Mūsų Dieve, mes dėkojame Tau ir giriame Tavo šlovingą vardą. 

„..nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius.“ Šioje doksologijoje aptinkami trys atskiri išsireiškimai,kuriais šlovinamas Dievas:

  • nes Tavo yra karalystė. 
  • nes Tavo yra jėga. 
  • nes Tavo yra šlovė per amžius. 
Pasižiūrėsime į kiekvieną iš šių išsireiškimų ir pasistengsime pamatyti kiekviename jų esančius didybę ir grožį. Šie žodžiai parašyti Jėzaus mokinių,pirmųjų krikščionių,kaip dėkingumo atsakas į Dievo malonę,kurioje Viešpats mums davė šią maldą; kaip pripažinimas vsiškos savo priklausomybės nuo Dievo,Kuris vertas šlovinimo,vertas,kad Jam nusilenktumėme ir Jį pagarbintume.

Nes Tavo yra karalystė

Žodyje „karalystė“ yra ta pati šaknis,kaip ir žodyje „karalius“ ir šie du žodžiai neatsiejami vienas nuo kito. Karalyste vadinama šalis,kurios priekyje stovi ir ją valdo karalius. Bet kokia žmogiška karalystė kaip ir bet kokia kita žmogiška valstybės santvarka yra labai trumpalaikė. Žmogiškos karalystės tai susikuria,tai subyra ir pasaulyje vyksta nesibaigianti kova dėl valdžios.
„Tėve mūsų“ maldos doksologijoje kalbama apie Dievo Karalystę. Išsireiškimu „nes Tavo yra karalystė“ iškilmingai ir didingai paskelbiame,kad Dievo Karalystė yra amžina,kad ji buvo visada ir amžinai pasiliks ir kad ji niekieno ir niekada negali būti sugriauta,nes ji yra Dievo ir tik Jo yra valdoma. Niekas ir niekada neįtvirtins savo valdžios Dievo karalystėje. Ir tai jos amžinumo ir nekintamumo garantas,nes toks yra pats Karalius – visagalis,amžinas ir nesikeičiantis.
Dievo Karalystė nepanaši į žmonių karalystes. Dievo karalystė nėra apribota žemiškomis sienomis ir ji yra ten,kur karaliauja Dievas. Dievo karalystė nėra tik vienoje kažkurioje vietoje,ji apima neišmatuojamas erdves ir aptinkama įvairiausiose formose bei sąlygose.

Lk 17,21 Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”.

Taigi, Dievo Karalystė ir Jo valdžia yra kievkieno gimusio iš Jo žmogaus širdyje. Dievo karalystė yra Jo Bažnyčioje, Jo valdžios Sostas tarp žmonių bus pastatytas tūkstantmečio Kristaus valdymo metu ,o pats Dievo Sostas danguje amžiams lieka visos kūrinijos valdymo centru..Kaip beribis yra mūsų Dievas,taip beribė yra ir Jo karalystė,kaip Jo mintys yra aukščiau už bet kokį žmogišką supratimą,taip ir Jo viešpatavimas neišmatuojamai viršija žmogišką išmintį.
Karalius Dovydas pažindamas Dievą kaip Amžiną Valdovą,giedodamas Jam sakė:

Ps 10,16 Viešpats yra Karalius per amžių amžius, iš Jo žemės pagonys išnyks.

Ps 29,10 Viešpats sėdi viršum tvano, Viešpats sėdi kaip Karalius per amžius!

Pranašas Jeremijas,rodydamas į stabų niekingumą sako taip:

Jer 10,10 Tačiau Viešpats yra tikrasis Dievas, gyvasis Dievas ir amžinasis Karalius. Nuo Jo rūstybės dreba žemė ir Jo grūmojimo nepakelia tautos.

Apaštalas Jonas,būdamas tremtyje dėl Viešpaties žodžio Patmos saloje, rašo:

Apr 1,4-8 Jonas septynioms Azijos bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš Jo sostą, ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui,- Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen. Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen! “Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga”,-sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.

nes Tavo yra jėga

Žodis „jėga“ reiškia sugebėjimą atlikti norimą veiksmą. Jėga būna visokia – tai ir fizinė jėga,ir intelekto jėga, valios jėga, dvasinė jėga ir t.t. Dar yra gamtos jėga,stichijos jėga ir joms panašios jėgos. Bet antras maldos „Tėve mūsų“ doksologijoje esantis išsireiškimas kalba mums apie visiškai kitokią jėgą nei mes pažįstame. Čia kalbama apie jėgą,kuri neturi jokių apribojimų,tai yra sugeba atlikti bet kokį veiksmą iki galo. Ir būtent tokia jėga yra Dievo jėga.
Mūsų Dievas,kuriam mes meldžiamės – Visagalis. Kai Jis apsireiškė Abraomui,Jis pasakė:

Pr 17,1 Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.

Kai Viešpats Jėzus buvo paimtas,prieš palikdamas savo mokinius, Jis jiems pasakė:

Mt 28,18-20 Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”.

Dievo visagalybė mums aiškiausiai suvokiama iš Jo kūrinių,žvelgdami į Jo rankų darbus mes matome,kaip begalinė yra Dievo jėga,t.y. sugebėjimas atlikti norimą veiksmą iki galo..:

Ps 8,1-4 Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje! Tu iškėlei savo šlovę virš dangų. Kūdikių ir žindomųjų lūpomis Tu paskelbei apie savo jėgą savo priešams, kad nutildytum priešą ir keršytoją. Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?

Jo Žodžiu sukurta viskas – didingi gamos dėsniai, visa kas gyva ir negyva ir ,galų gale,pats žmogus. Jo žodžiu sutverti angelai ir visos dangaus kareivijos. Pradžios knygoje aiškiai pasakyta,jog viskam,ko panorėjęs Dievas įsakė būti ir tai egzistuoja iki šiol. Dar daugiau – neegzistuoja niekas,kam Jis neįsakė būti.
Suvokdamas Dievo visagalybę Jeremijas taip meldžiasi:

Jer 32,17-18 “Viešpatie Dieve, Tu sukūrei dangų ir žemę savo didele galia ir ištiesta ranka. Nieko Tau nėra negalimo. Tu rodai malonę tūkstančiams ir baudi vaikus už jų tėvų nusikaltimus. Tu didis ir galingas Dievas, kurio vardas-kareivijų Viešpats...“
Kaip atsakymas į šią maldą nuskambėjo Jeremijui šie Dievo Žodžiai:

Jer 32,26-27 Viešpats tarė Jeremijui: “Aš Viešpats, kiekvieno kūno Dievas. Ar yra man kas nors per sunku?

Dievo jėga pasireiškia ir Jo kantrume. Mozė rašo:

Sk 14,17-18 Viešpatie, meldžiu Tave, parodyk savo galią, kaip esi pasakęs: ‘Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos’.
Apaštalas Petras patvirtindamas šią tiesą,rašo:

2 Pt 3,9 Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.

Dievo jėga niekada neišsenka,Jis niekada nepailsta. Jo galybė kasdien išlaiko visą visatą ir kasdien atlieka tai,ko nori Dievas kiekvieno žmogaus gyvenime. Dievas duoda reikiamą jėga ir Savo vaikams. Per pranašą Izają Jis sako:

Iz 40,28-31 Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama. Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina. Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.

Apaštalui Jonui Dievas parodė likimą,kuris laukia dabartinių žemės ir dangaus. Ir Jonas matė tai,ką Dievas sakė apie savo planus sukurti viską naują. Ir Jonas rašo štai ką:

Apr 21,1-5 Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo. Ir aš, Jonas, išvydau šventąjį miestą-naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: “Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau-praėjo”. Ir Sėdintysis soste tarė: “Štai Aš visa darau nauja!” Jis pasakė man: “Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri”.
Savo jėgą Dievas apreiškia mūsų gyvenime taip pat ir tame,jog Jis saugo mus nuo piktojo. Savo galingoje rankoje Jis laiko visus savo vaikus ir niekas pikta negali jiems pakenkti prieš Jo valią. Jėzus,kalbėdamas žydams pasakė štai ką:

Jn 10,28-29 Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos.

nes Tavo yra šlovė per amžius

žodis „šlovė“ reiškia garbę,kuri yra plačiai žinoma ir dėl to ateinančią pagarbą bei išaukštinimą. Labai pagirtina,jei žmogus yra vertas šlovės,jei jį visur gerbia ir vertina,o jis pats tarnauja sektinu pavyzdžiu kitiems. Jei tik ta šlovė kyla iš garbingų dalykų,nes yra ir kitokia šlovė,apie kurią Raštas sako:

Fil 3,19 Jų galas-pražūtis, jų dievas- pilvas ir jų garbė—gėda. Jie temąsto apie žemiškus dalykus.

Ir kaip bebūtų gaila,bet daugelis žmonių ieško sau šlovės ne tikroje garbėje,kuri ateina iš vieno Dievo ir kuri įgyjama ieškant paties Dievo,o ieško sau šlovės, ją pačią,o ne Viešpatį, pasistatydami savo tikslu. Ir nors Dievas įspėja apie tai:

Pat 25,27 Negerai persivalgyti medaus, taip pat siekti sau šlovės nėra šlovė.

Tačiau jie siekia savo šlovės visais įmanomais būdais. Ir su liūdesiu reikia konstatuoti faktą,jog daug tokių žmonių,kurie siekia sau šlovės apgaule,melu ir netgi kraujo praliejimu. Bet mes kalbėsime ne apie žmonių,o apie Dievo šlovę,todėl čia nesustosime,nes :

1 Pt 1,24-25 Mat “kiekvienas kūnas-tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius”. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.

„Tėve mūsų“ maldos doksologijoje kalbama apie Dievo šlovę ir apie tai,jog ji pasilieka amžiams. Nuo mums neatmenamų laikų,kai tik Dievas sukūrė protingas būtybes – angelus ir žmones – iš jų nepaliaujamai kyla Dievo šlovinimas. Protingas ir mąstantis žmogus matydamas nesuvokiamą jam Dievo išmintį visuose Jo darbuose, negali nenusilenkti ir nepašlovinti Kūrėjo..Ir visa Dievo kūriniją šlovina Jį:

Ps 19,1 Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus.

Žmogus apdovanotas galimybe išreikšti pagarbą ir troškimą išaukštinti Dievą,atiduoti Jam šlovę. Be kalbos dovanos,Dievas sukūrė žmogų sugebantį groti ir giedoti,giesmes renkantis atitinkamai savo dvasios nuotaikai. Ir kaip tai yra nuostabu,kai žmogus savo kuriama muzika šlovina Viešpatį. Bet šėtonui,žmonių ir Dievo priešui tokia muzika yra nepakeliama ir jis savo vaikus įkvepia kurti ir dainuoti kitas dainas – dainas šlovinančias kūnišką meilę,išaukštinančias kerštą,dainas pilnas prakeiksmų,tuštybės ir t.t.. Tokia muzika klesti pasaulietinėse radio stotyse ir televizijose. Tai kūryba,kuri nepatenkina žmogaus dvasios poreikių,o orientuota į trumpalaikius kūno norus ir geismus.
Ne taip yra su Dievo vaikais. Jie gieda vienam tik Dievui. Jie šlovina vieną Dievą. Savo dainose jie žadina klausančiuose Dievo troškimą ir pagarbą Jam,padėką ar viltį,kuri nukreipta i Jį,guodžia ir stiprina tikėjimą Juo. Ir tai ne šiaip dainos apie bet ką, o dainos tik apie tai,kas liečia Dievą ir turi savyje Jo amžinąją šlovę,t.y. dalykai,kurie paties Dievo pripažinti esantys garbingi žmogui.
Dievo vaikai šlovina Dievą ir savo gyvenimu,kuris vertas Jo. Šlovinimas – tai ne įvykis,o gyvenimo būdas. Biblinis garbinimo apibrėžimas gali skambėti taip – tai paklusnumas konkrečiai Dievo tiesai konkrečiose,šiandien esančiose gyvenimo aplinkybėse.
Jėzus savo mokinius prilygino šviesai – ir jie šviečia žmonių akivaizdoje,kad apsaugotų juos nuo pražūties ir parodytų išgelbėjimo kelią – Jėzų Kristų. Apaštalas Matas užrašė tokius žodžius:

Mt 5,14-16 Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje”.
Karalius Dovydas visą šlovę atiduodavo Dievui. Jis,regėdamas Viešpaties išmintį ir įkvėptas Šventosios Dvasios ,parašė šią psalmę:

Ps 24,1-10 Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, pasaulis ir kas jame gyvena. Jis ant jūrų ją pastatė, ant srovių ją įtvirtino. Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje? Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį, kuris nenukreipė savo sielos į tuštybes ir neteisingai neprisiekė. Jis gaus palaiminimą iš Viešpaties ir teisumą iš savo gelbėtojo Dievo. Tai karta, kuri ieško Jo, ieško Jokūbo Dievo veido. Pakelkite galvas, vartai, pakilkite, senovinės durys, ir šlovės Karalius įeis! Kas tas šlovės Karalius? Tai Viešpats, stiprus ir galingas. Tai Viešpats, galiūnas kovoje. Pakelkite galvas, vartai, pakilkite, senovinės durys, ir šlovės Karalius įeis! Kas tas šlovės Karalius? Kareivijų Viešpats-Jis yra šlovės Karalius.

Baigdamas melstis „Tėve mūsų“ malda pašlovink Viešpatį,todėl,kad Jo yra Karalystė ir jėga,ir šlovė per amžius!




bet gelbėk mus nuo pikto

..bet gelbėk mus nuo pikto”(Lk11,4 ir Mt 6,13)

Šitas prašymas yra papildantis prieš tai buvusį – „ ir neleisk mūsų gundyti“, apie kurį mes kalbėjome praeitą kartą. Kai kurie žiūri į šiuos abu prašymus kaip į vieną : „ir neleisk mūsų gundyti,bet gelbėk mus nuo pikto“,tačiau paskutinėje dalyje aiškiai ir stipriai išreikštas konkretus prašymas gelbėti nuo piktojo, leidžia vertinti tai atskira maldos dalimi.
Piktuoju vadinamas velnias,šėtonas. Mūsų vertime tai išversta kaip „pikta“,bet čia turimas omenyje ne paprasčiausia „pikta“ ar „blogis“ šių žodžių reikšmėse,bet pats jo šaltinis, arba kitaip - autorius visokio pikto žemėje ,ir tuo autoriumi yra velnias.
Mt 13,19 Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio.
1 Jn 2,13 Rašau jums, tėvai, nes pažinote Tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums, jaunuoliai, rašau, nes nugalėjote piktąjį. Rašau jums, vaikeliai, nes pažinote Tėvą.
1 Jn 5,18-19 Mes žinome, jog kiekvienas, gimęs iš Dievo, nenusideda. Kas gimęs iš Dievo, saugo save, ir piktasis jo nepaliečia.Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo.
Ef 6,16 O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas liepsnojančias piktojo strėles.
Prašymas „gelbėk mus nuo pikto“ atskleidžia besimeldžiančiojo norą,kad velnias visada būtų nugalėtas ir niekada nepasiektų savo tikslų žmoguje. Iš šio prašymo tampa aišku,kad tik Dievas gali išgelbėti žmogų iš piktojo valdžios ir įtakos. Tik Dievas gali suteikti jėgų ir išminties išstovėti pagundymuose. Tam,kad taip būtų,žmogus ir visas jo gyvenimas turi būti rastas Dievo Žodžio vykdytojais:
Jok 4,7 Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.
1 Pt 5,8-9 Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje.
1 Jn 5,4 Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį-mūsų tikėjimas!
Bet ši malda neneša savyje mokymo apie tai,kad jei žmogus atgimęs iš aukšto,tai jis jau išgelbėtas nuo bet kokių piktojo kėslų. Ne. Kol gyvename kūne ir gyvename pasaulyje,kol nešiojame savo kūnuose nuodėmės prigimtį – velnias visais būdais stengsis mums pakenkti ir susilpninti mūsų dvasinį gyvenimą. Žinodamas tai, Jėzus meldėsi:
Jn 17,15 Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto.
Velnias netgi paties Jėzaus nepaliko be pagundymo (Mt 4,3-10) Velnias pasitraukė nuo Jėzaus sugėdintas,tačiau net tada pasitraukė tik iki laiko:
Lk 4,13 Baigęs visus gundymus, velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko.
Velnias persekiojo Jėzų iki pat Jo mirties ant kryžiaus ir net ten, Golgotoje,jis gundė Jėzų pasiūlymu nužengti nuo kryžiaus ir taip įrodyti esant Mesiju. Tačiau mūsų Gelbėtojas nugalėjo piktąjį ir Jis gali mus išgelbėti nuo velnio ir mūsų gyvenimuose,jei tik mes visiškai atsiduosime Jam:
1 Jn 5,4-5 Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį-mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?
Mūsų Gelbėtojas buvo piktojo gundomas. Jis iškentė žemišką žmogaus gyvenimą,Jis viskuo tapo kaip žmogus ir visame tame Jis išliko ištikimas Tėvui,nugalėjo nuodėme ir pačią mirtį. Štai kodėl Jis gali ir mus užjausti,suprasti ir padėti:
Heb 2,17-18 Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už žmonių nuodėmes. Pats iškentęs gundymus, Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.
Dievas pasirūpino viskuo,kas reikalinga tam,kad Kristuje piktąjį nugalėtumėme ir mes. Bet ši pergalė mums pasiekiama tik tada,kada mes visame kame pasiliekame tiesioginėje priklausomybėje nuo Dievo ir kada mūsų gyvenimas yra paslėptas Jame. Jėzus pasakė:
Jn 10,28-29 Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos.
Ir būti Jo rankose nereiškia nemastančio žmogaus vergystės,kaip kad mėgsta filosofuoti bedieviai. Tai nereiškia netekti laisvės..būti Jo rankose – tai didžiausia laisvė ir laimė,kuri tik yra pasiekiama žmogui. Tai žmogaus meilėje Dievui esantis gyvenimo džiaugsmas,kai toje meilėje Dievui žmogus džiaugiasi galėdamas vykdyti Jo Žodį ir gyventi šventume prieš Jį. Gyventi šventai ir iš širdies būti paklusniems Dievui visuose savo poelgiuose,žodžiuose ir mintyse – tai pats didžiausias malonumas Jo vaikams. Apaštalas Petras rašo:
1 Pt 1,13-21 Todėl, susijuosę savo proto strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus. Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: “Būkite šventi, nes Aš esu šventas”. Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu.
Dievo vaikai,pasilikdami glaudžiame bendravime su Viešpačiu, yra nenugalima tauta. Velnias jokiais savo persekiojimais ir grasinimais,jokiais gudravimais,jokiais pagundymais ,ir jokiomis vilionėmis nesugeba atitraukti mus nuo Viešpaties,atskirti nuo Jo meilės ir Jo jėgos ir patraukti mus savo nuodėmės pusėn. Apaštalas Paulius rašo:
Rom 8,31-39 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus,-kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus. Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: “Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui”. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
Žodis „gelbėk“ taip,kaip jis panaudotas originalo kalboje, yra veiksmažodis,kurio gramatinė forma nurodo veiksmą,kuris būtinai bus pabaigtas iki galo. Tai reiškia,kad besimeldžiantis prašo ne tik jog Viešpats išgelbėtų jį nuo piktojo,bet kad išgelbėjimas šis būtų atbaigtas iki galo,kol jis bus visiškai saugus nuo bet kokių velnio pasikėsinimų,kai piktasis netgi nebandys prie jo artėti.

Toks palaimintas ir laisvas nuo bet kokio piktojo buvimo bus gyvenimas tūkstantmetėje Jėzaus Karalystėje,nes parašyta,jog šėtonas tada bus surištas:
Apr 20,1-3 Ir išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankoje bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną-senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas,- surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedungę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų daugiau suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Po to jis turės būti atrištas trumpam laikui.
Tai bus tas laikas žemėje,apie kurį pranašavo Izajas:
Iz 2,1-5 Regėjimas, kurį matė Amoco sūnus Izaijas, apie Judą ir Jeruzalę. Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas iškils aukščiau už visus kalnus ir kalnelius. Į jį plūs visos tautos. Daug tautų ateis ir sakys: “Eikime prie Viešpaties kalno, į Jokūbo Dievo namus, kad Jis mokytų mus savo kelių ir mes vaikščiotume Jo takais”. Nes iš Siono išeis įstatymas, o iš Jeruzalės-Viešpaties žodis. Jis teis tautas ir sudraus daugelį tautų. Jie perkals savo kardus į noragus ir ietis į pjautuvus. Tautos nebekariaus tarpusavyje ir nebesimokys kariauti. Jokūbo namai, ateikite ir visi vaikščiokime Viešpaties šviesoje!
Toks palaimintas,laisvas nuo bet kokio blogio,bus ir žmogaus gyvenimas danguje,amžinybėje. Ten velnio aplamai nebebus. Apaštalas Jonas regėjo šėtono pralaimėjimą ir Šventosios Dvasios įkvėptas parašė:
Apr 20,6-10 Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime. Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir valdys su Juo tūkstantį metų. Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys. Jie išėjo ant žemės platumos ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Ir nužengė ugnis iš dangaus nuo Dievo ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą, kur jau yra žvėris ir netikrasis pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.
Ten,naujoje žemėje ir naujame danguje niekas nebus gundomas į piktą ir žmonės ten nebe patirs žemiškų kentėjimų. Ir apie tai rašo apaštalas Jonas:
Apr 21,1-5 Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo. Ir aš, Jonas, išvydau šventąjį miestą-naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: “Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau-praėjo”. Ir Sėdintysis soste tarė: “Štai Aš visa darau nauja!” Jis pasakė man: “Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri”.
Dangiškas gyvenimas pranoksta mūsų vaizduotės galias ir mūsų protas negali perprasti to,kas mūsų laukia. Apaštalas Paulius žinojo tai ir todėl parašė:
1 Kor 2,9 Bet skelbiame, kaip parašyta: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli”
Amžinasis gyvenimas – tai amžiams išlaisvinto nuo pikto gyvenimas ir gyvenimas amžinoje bendrystėje su Dievu.
Ir tu melskis Dievui taip,kaip išmokė mus melstis Jėzus.Ir tu prašyk Dievo,kad Jis išgelbėtų tave iš piktojo,kad Dievo jėga galėtum visa tai nugalėti ir taip pasiektum amžinybę,kurioje visiems laikams būtum išlaisvintas nuo šėtono kėslų. Nepamiršk paskutinio maldos „Tėve mūsų“ prašymo – „..bet gelbėk mus nuo pikto“.

Ir neleisk mūsų gundyti


Žodis „gundyti“ turi dvi reikšmes: išbandymas ir pagunda. Žodis „išbandymas“ reiškia praktinį patikrinimą,egzaminą. Išbandymai būna lengvi ir sunkūs,malonūs ir liūdni. Žodis „pagunda“ kalbą apie gundymą į piktą,siekiant įtraukti mus į apgaulę, amoralumą ir visokį blogą darbą.
Pagundymas,kurio tikslu yra išbandymas.
Pr 22,1-2 Po šių įvykių Dievas mėgi no Abraomą. Jis tarė jam: “Abraomai!” Tas atsiliepė: “Aš čia!”Tada Jis tarė: “Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!”
Čia žodis „mėgino“ ,kuris dar gali būti verčiamas kaip „gundė“ (kituose vertimuose taip ir verčiamas). Toks išbandymas – tai pats geriausias Dievo naudotas (ir naudojamas) būdas,tam kad dar labiau sustiprinti Savo vaikų tikėjimą ir išugdyti juose visišką ir besąlygiška pasitikėjimą bei jame esantį paklusnumą Dievui. Tai buvo tas egzaminas,kurį Dievas surengė Abraomui ir kurį Abraomas garbingai išlaikė. Ten, Morijos kalne,Abraomas palaidojo savo valią ir visiškai atidavė savo gyvenimą Dievui. Tokiu būdu Dievas atvedė Abraomą į patį didžiausią jam skirtą pašaukimą – Abraomas tapo visų tikinčiųjų tėvu:
Rom 4,11 Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,
Pagundymas,kurio tikslu yra suvilioti mus nuodėme.
Mt 4,1 Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.
Čia žodis „gundymas“ reiškia bandymą suvilioti ir apgauti. Čia nėra gero motyvo,kuris siektų gėrio, siektų paklusnumo Dievui ir siektų šventų dalykų. Todėl, jei  pirmu atveju,kai žmogus yra bandomas Dievo, jis turi būti paklusnus Jam,tai  šiuo atveju,kai žmogus viliojamas piktojo,jis turi būti tvirtas savo nepaklusnume tam ir tiems,kurie siekia jo nuodėmės.  Šitame prašyme „neleisk mūsų gundyti“ išreiškiamas troškimas,kad Dievas neleistų piktajam pasiekti savo tikslų mūsų gyvenime.
Taigi matome,kad yra dvi reikšmės žodyje „gundyti“ – tai bandyti ir siekti suvilioti. Ir šie du skirtingi veiksmai kyla iš skirtingų šaltinių – iš Dievo ir iš velnio. Peržiūrėkime šiuos šaltinius.
Pagundymas arba išbandymas,kuris ateina iš Dievo.
Dievo siunčiami išbandymai yra būtini Jo vaikų gyvenime. Išbandymų kelias – tai tas kelias,kuriuo Jo tauta turi eiti į dangiškąją Pažado žemę. Apaštalas Jokūbas rašo:
Jok 1,2-4 Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus.  Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę,  o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.
Jok 1,12 Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems.
Išbandymai – pagundymai – kurie ateina iš Dievo, dažnai mums atrodo labai sunkūs ir netgi nesuderinami su gyvenimu Dieve,todėl apaštalas Petras ir kalba tikintiesiems,kurie pergyvena išbandymą nenusiminti ir nepasiduoti:
1 Pt 4,12-17 Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.  Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu.  Jei jus užgaulioja dėl Jėzaus vardo,-jūs palaiminti, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Jų Ji keikiama, o jūsų-šlovinama.  Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis, besikišąs į kitų reikalus. Bet jei kenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tešlovina dėl to Dievą.  Nes jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų; ir jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?!
Buvo toks atvejis gūdžiais tarybiniais laikais. Viename kaime buvo šeima,kurių namuose krikščionys rinkdavosi ir ten vykdavo pamaldos. Ir vieno tokio tarnavimo metu į vidų įsiveržė ginkluoti kariškiai ir jų vyresnysis su didžiule neapykanta pareiškė: „tie ,kas nenori pasilikti tikinčiais – visiems išeiti iš namo. Likusiems,pagal gautą įsakymą,bus įvykdytas mirties nuosprendis sušaudant.“..rezultate tik 12 žmonių nepaliko susirinkimo. Tada joks nuosprendis taip ir nebuvo įvykdytas,bet už tai tikinčiųjų ištikimybė buvo įrodyta,jie nepabūgę mirties, liko ištikimi savo tikėjime Kristumi. Tie 12-ka įvykdė Jo įsakymą:
Apr 2,10 Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką’.
Tai buvo rūstus išbandymas – gyvenk arba mirk. Čia išryškėjo,kurie yra patikimi ir išbandyti. Jei matai žmogų,kuriuo Viešpats pasitiki,tu matai išbandytą žmogų. Būtent išbandymas atskiria patikimą žmogų nuo to,kuris „ne mūsiškis“.
1 Kor 11,19 Juk pas jus turi būti atskalų, kad išaiškėtų tie, kurie yra patikimi.
1 Jn 2,19 Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.
Dievas niekada nesiunčia išbandymo,kuris pranoktų mūsų jėgas jį atlaikyti.
1 Kor 10,13 Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti.
Dievas turi keturių klasių mokyklą Savo mokiniams,kurią jiems būtinai teks praeiti. Kiekvienoje klasėja mokinys išmoksta naujo santykio į visus išbandymus,kuriuos jam siunčia Dievas. Tos klasės yra tokios:
  1. Pirma klasė. Aš privalau kentėti,nes Viešpats mane bando.
  2. Antra klasė. Aš noriu kentėti dėl Viešpaties,kad būčiau pripažintas patikimu.
  3. Trečia klasė. Aš galiu kentėti dėl Viešpaties bet ką,kad ir kas tai būtų.
  4. Ketvirta klasė. Man didžiulė privilegija,garbė  ir pranašumas iškesti visus išbandymus.
Ir kiekvienos klasės pabaigoje laukia egzaminas. Visa tai Dievas daro mūsų labui ir labui tų žmonių,su kuriais mes bendraujame. Dievas niekada neklysta vesdamas ir vadovaudamas savo vaikų gyvenimams-
Rom 8,28 Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.
Pagundymas,kurio šaltiniu yra piktasis.
Velnias gundo visa laiką tik tik piktam. Jis griebiasi visų jam prieinamų priemonių,visų gudrybių ir gudravimų tam,kad priversti mus suabejoti tuo,ką garantuoja tikėjimas Dievu. Ir siekia šito tam,kad tikintysis neatbaigtų savo tikėjimo darbais,nes pats jau nebematytų prasmės tuos darbus atlikti. Ir šitas prašymas „neleisk mūsų gundyti“ tikinčiojo sakomoje maldoje išreiškia jo norą niekada nepaklusti piktajam. Ir dažniausiai velnias prieina su savo pagundymais prie žmogaus tada,kai jis niekuo neužimtas,kada leidžia savo laiką tuščiai..
Piktojo pagundymai prieina prie mūsų iš trijų pusių:
  • Iš pačio piktojo
  • Iš šio pasaulio
  • Iš mūsų senos prigimties keliamų norų,kurie siekia virsti reikalavimais.
Kur mes bebūtumėme,piktasis visur yra. Jei mes pamaldose – ir jis ten. Jei meldžiamės – tai darome piktajam slankiojant aplinkui mūsų gyvenimą. Jei kalbame su žmonėmis apie Kristų – piktasis ten. Jei esame darbe – jis stebi mus. Ir visą laiką šėtonas siekia įvesti mus į pagundymą taip,kad mes galvotumėme ne apie dangiškus dalykus,kad kalbėtumėme apie tai,apie ką kalbą pasaulis ir ieškotumėme to paties,ko jie ieško,kad elgtumėmės nederamai  mūsų pašaukimui ir išrinkimui Kristuje.
Tą patį darbą mumyse siekia atlikti pasaulis,kuriame mes gyvename. Pasaulis yra geras draugas piktajam ir ištikimas sąjungininkas jo planuose. Kur mes beeitumėme,mes vis tiek pasiliekame šiame pasaulyje,kuris yra perpildytas visais įmanomais ir neįmanomais pagundymais. Ir Dievas savo Žodyje mus įspėja,kad nemylėtumėme  pasaulio:
1 Jn 2,15-17 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,  nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.  Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.
Ir be šių dviejų priešų mes turime ir trečią – tai mūsų sena prigimtis. Nuo tos akimirkos,kai atgimėme iš Dievo Dvasios, sena mūsų prigimtis lieka nugalėta mūsų atgimusios dvasios. Bet kol gyvas kūnas,ji dar nemirusi ir pastoviai duoda žinoti apie save. Senoji prigimtis nenuilsdama bando nugalėti mūsų sielą ir pajungti mūsų visą gyvenimą sau – savo norų tenkinimui. Taip gyvena neatgimę iš Dievo žmonės pasaulyje:
Ef 2,1-3 Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis,  kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.
Ir ji (mūsų senoji,kūniška prigimtis) gali taip elgtis,nes ji nepaveldės amžinojo gyvenimo,todėl nenori nusilenkti šiam naujam gyvenimui Dieve,kuriame jai nėra vietos . Apaštalas Paulius parašė:
1 Kor 15,50 Bet aš jums, broliai, sakau, kad kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.
O apie tai,kad mūsų kūnas yra nesutaikomas priešas dvasiai Dievo Žodis aiškiai atveria čia:
Gal 5,17 Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia-kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte.
Ir kaip bebūtų gaila,bet reikia pripažinti,jog piktasis savo pagalbininkų  – pasaulio ir mūsų kūniškos prigimties – padedamas kartais darbuojasi gana sėkmingai mumyse. Jis jau ne vieną krikščionį yra apgavęs ir įstūmęs į pražūtį  Taip Diotrefas apsigavo pasauliu ir nusivijo valdžios troškimą,o ištikimuosius siekė atskirti nuo bažnyčios..:
3 Jn 1,9 Aš parašiau bažnyčiai, bet mėgstantis jiems vadovauti Diotrefas nepriima mūsų.
Taip Demas pamilo pasaulį ir paliko apaštalą Paulių ten,kur su juo buvo Jėzus..
2 Tim 4,10 nes Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Krescentas-į Galatiją, Titas-į Dalmatiją.
Apie tokius žmones rašydamas Korinto bažnyčiai apaštalas Paulius pataria nelaikyti jų bažnyčioje:
1 Kor 16,22 Jei kas nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna prakeiktas! Mūsų Viešpatie, ateik!
..čia žodžiu „prakeiktas“ yra išverstas žodis „anathema“ (prakeiktas,paskirtas pačiam baisiausiai lemčiai), kuris kilęs iš   „anatithemai“ – „atskirtas,ekskomunikuotas „
Deja,bet ir mes patys galėtumėme paminėti ne vieną,kuris paliko Viešpaties kelią ir gyvena pasaulyje,gyvena pasaulietiškai ir negana to – sąmoningai tarnauja piktajam, siekdamas užkirsti kelią augti Dievo karalystei.
„Ir neleisk mūsų gundyti“. Kaip mums reaguoti į visus velnio pagundymus? Į šį klausimą atsako pats Jėzus:
Mt 26,41 Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”
Apr 1,3 Palaimintas, kas skaito bei klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti.
Mūsų Gelbėtojas ragina mus nuolat budėti,kad piktasis neįvestų mūsų į pagundymą ir neatimtų  mūsų vainiko:
Apr 3,11 Štai Aš veikiai ateinu. Tvirtai laikyk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.
Viešpats kiečia mus melstis pastoviai,kad mes nenusimintumėme ir neprarastumėme ryžto dėl to spaudimo,kurį patiriame pasaulyje:
Lk 18,1 Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto
Jėzus rodo mums į būtinybę skaityti Jo Žodį,klausyti Jo tame Žodyje ir vykdyti viską,ką Jis mums sako Šventajame Rašte:
Apr 1,3 Palaimintas, kas skaito bei klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti.
Kada mes meldžiamės – mes kalbame Dievui. Kai atsiverčiame Bibliją – Dievas kalba mums. Koks geras Viešpats visiems,ateinantiems pas Jį per Jo Sūnų!
Mes negalime atsiriboti nuo demoniškų pagundymų,kaip mes negalim uždrausti paukščiams skraidyti virš mūsų galvų. Bet mes galime neleisti jiems nutūpti ant mūsų. Velnias pastoviai slankios aplinkui ir ieškos galimybių sunaikinti mumyse Dievo darbą,bet jei mes visada sieksime pasilikti Dievo artume ir išstosime prieš visas velnio klastas ne patys vieni,o būdami Kristuje ir Jo jėga – tada visos piktojo pastangos bus veltui. Mūsų požiūris į visus velnio pagundymus turi būti griežtai neigiamas,be jokių kompromisų.
Apaštalas Paulius rašo:
Ef 6,10-20 Pagaliau, mano broliai, būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėga.  Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas. Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje.  Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti.  Tad stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais  ir apsiavę kojas pasiruošimu skelbti taikos Evangeliją.  O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas liepsnojančias piktojo strėles.  Pasiimkite ir išgelbėjimo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį,  visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius  ir mane, kad, man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti Evangelijos paslaptį,  kurios pasiuntinys esu ir būdamas kalinys,-kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti.
..ir mums reikia melstis taip,kaip melstis mokė savo mokinius Jėzus. ..“ir neleisk mūsų gundyti“,kad Dievas nuolat teiktų mums savo jėgą ir išmintį,kuria galėtumėme atpažinti kai esam gundomi ir pasipriešinti prieš visas piktojo klastas ne savo,o paties Dievo jėga!

Stabmeldystė

Stabmeldystė geriausiai matoma priklausomybėje nuodėmei. Priklausomybė būna ne tik cheminė,bet ir psichologinė. Egzistuoja netgi priklausomybė nuo populiarumo,kuri mūsuose vadinasi „žvaigždžių liga“..
Kiekviena priklausomybė savyje turi šaknį,kuri ją augina. Ir ta šaknis – garbinimas. Priklausomas žmogus yra garbintojas arba kitaip sakant – gerbėjas tų ar kitų dalykų. Aplamai,žmogus yra sukurtas kaip garbinanti būtybė. Todėl kiekviena jo mintis,kiekvienas žodis,kiekvienas veiksmas iš esmės yra garbinimo aktas,nepaisant to supranta žmogus šitai,ar ne. Štai jūs dabar galvojate kažką – tai garbinimo aktas. Kalbėsite – tai bus garbinimo aktas. Valgysite,gersite,eisite,važiuosite – visa bus garbinimo aktas. Klausimas tik šta kame: kam jūs lenkiatės ir ką garbinate – Dievą,ar savo norus ir pačius save. Ir tai ta riba,kuri apsprendžia koks yra ir bus jūsų gyvenimas. Klaidingas garbinimas būtinai atves į kokią nors priklausomybę. Biblinis garbinimo supratimas mums padės suprasti,kaip naivus eksperimentavimas su nuodėme atveda žmogų iki pražūtingų įpročių ir priklausomybių. Mes žiūrėsime į visas priklausomybes per stabmeldystės prizmę.
Visi žmonės savo prigimtimi yra garbintojai. Dievas sukūrė žmogų tam,kad šis būtų Dievo tarnas ir garbintojas. Ir mes žinome,kad Dievas sutvėrė žmones laimei. Jis nesukūrė žmonių tam,kad šie pastoviai būtų skausme,varge ir nelaimėse. Bet Jis sukūrė mus ieškančiais Dievo,kuriame pažinę Tiesą jai nusilenktume ir per tai vis labiau panašėtume į Jį,tame atrasdami tikrąją savo laimę ir džiaugsmą visame kame.
Žmoguje nėra Tiesos standarto. (Standartas – tai ne rezultatas,o tyrimo metodas,kurio metu nustatomas išmatuojamą išraišką turintis įvertinimas to,dėl ko tas tyrimas ir buvo darytas). Tiesos standartas yra ne žmoguje,o Dieve. Štai kodėl žmogus sukurtas priklausomas nuo Tiesos,kuri yra už jo ribų. Visuose mūsuose,įskaitant tave ir mane – mumyse Tiesos nėra,mes priklausome nuo mūsų išorėje esančios Tiesos. Ir ši Tiesa – Dieve. Žmogus priklausomas nuo šios Tiesos. Ir kai žmogus stengiasi šią Tiesą pažinti,ištirti ir suprasti – jis bus laimingas ir gilus žmogus.
Kai mes skaitome 1-2 Pradžios knygos skyrius,mes matome Adomą ir Ievą – pirmus sukurtus žmones,kurie pradžioje buvo laimingi žmonės. Kodėl? Todėl,kad jų dėmesys buvo nukreiptas ne į juos pačius,bet į Dievą: ką daryti,kad įtikti Jam, ir antra – dėmesys nukreiptas į kitą žmogų: kaip patarnauti kitam,kad jam gerai būtų. Ir kol šis balansas buvo vykdomas – dėmesys į Dievą ir į kitą žmogų - žmonės buvo laimingi. Bet kas atsitinka vėliau? Vėliau pasirodo šėtonas,kuris puikiai žino,kad žmogus priklauso nuo Tiesos,kuri yra jo išorėje. Ir šituo velnias pasinaudojo, statydamas savo spąstus. Jis priėjo prie žmogaus ir pasakė – „klausyk,bet tu juk gali būti dievu,t.y. būti savo likimo šeimininku. Tu turi tokią pat Tiesą,kaip ir Dievas. Dievas paprasčiausiai nenorėjo,kad tu tai žinotum“. Ir ant šio kabliuko žmogus užkibo. Tai buvo pats baisiausias melas,kuriuo tik yra kada patikėjusi žmonija –„ tiesa yra tavyje ir tu gali būti savo likimo šeimininkas“. Ir šitas prigimtinė žmogaus savybė būti garbintoju buvo velnio nukreipta taip,jog žmogus pradėjo garbinti ne Dievą,o save ir savo norus. Nuo to laiko žmogaus norai tapo jo garbinimo objektu. Ir tai vadinasi stabmeldystė,apie kurią šiandieną daug kalbėsime.
Narkotikų,alkoholizmo,pornografijos ir bet kokios kitos priklausomybės problemos esmė yra iškreiptame garbinime.
Po kritimo žmogus tapo egoistu,t.y. antropocentrišku,koncentruotu į save patį. Dabar jis nežiūri į sau artimą žmogų su noru atiduoti jam tai,ko šiam reikia. Jis netgi į Dievą nežiūri su noru Jam patarnauti. Dabar jis žiūri į savo artimą su noru kažką iš jo gauti sau. Ir į Dievą žiūri su tokiu pat noru. Labai dažnai žmonės meldžiasi kaip? – „Dieve duok,Viešpatie padaryk, Dieve,padėk..“ Bet juk taip melstis gali ir neatgimę iš aukšto,netikintys žmonės. Tokioje maldoje nėra Dievo šlovės,nėra Jo visagalybės ir valdžios savo gyvenimui pripažinimo,nėra nusilenkimo prieš Jo didybę. Šioje maldoje svarbiausia yra kas? – teisingai, svarbiausia yra “aš“ ir mano poreikis.
Netgi artėdamas prie Dievo žmogus labai dažnai garbina savo stabus, t.y. lenkiasi savo neišpildytiems norams. Ir žmogus gyvena šiuo nuodėmės suformuotu mentalitetu. Jis nori būti laimingas,jis sukurtas būti laimingu ir jis siekia būti laimingu,tačiau savo laimę mato ne Dieve,o šiuose dvejuose dalykuose:
 pirma,aplinkybėse,kurios turi jam būti palankios i geros tam,kad galėtų išsipildyti jo norai,ir antra – kituose žmonese,kurie turi jam suteikti ko jis nori.
Todėl žmonės nuo pat Adomo ir Ievos kritimo pastoviai užsiėmę šiais dvejais dalykais – jie bando keisti aplinkybes ir jie bando keisti kitus žmones. Visa tai darydami jie siekia savo naudos – kad jiems būtų gerai,kad galėtų gerai jaustis..žmogus nemėgsta blogai jaustis. Štai iš kur atsirado stabmeldystė.
Mūsų garbinimas formuoja mūsų norus ir elgesį.
Žmogus nori būti laimingas ir patenkintas – tai jo būties centras ir egzistavimo prasmė. Ir jam atrodo,kad nuodėmė (dabar kalbame apie priklausomybes – cigaretės,alkoholis,paleistuvystė,melas) jam duoda tai,ko reikia,kad tokiu būti. Ko tu nori – išspręsti problemą? Prašau. Pabėgti nuo problemų ir pamiršti jas? Prašau. Jaustis,kad esi aukštumoje ir esi pilnas genialių planų ateičiai? Prašau. Pamatyti pasaulį kitame išmatavime ir pasijausti labai reikšmingu šiame supratime (okultizmas,narkotikai)? Prašau. Viskas regis labai paprasta – tik pasinaudok vienu iš pasiūlytų būdų ir viskas jau prie tavo kojų. „O kodėl gi ne?“ – taip galvoja žmogus,kuris koncentruojasi į tai,jog patenkinti savo norus ,ir toks būtinai ieškos savo norų patenkinimo. Ir ieškos taip,kad gauti greitai..žmonės nemėgsta ilgai ir sunkiai dirbti,kad kažką gauti ir tik po to mėgautis savo darbo vaisiais. Jie nori turėti iš kart,čia ir dabar ir greitai. Ir tai yra stabmeldystės problema,problema savo neišsipildžiusių norų garbinime.
Žmonės vartoja alkoholį ar narkotikus dėl to,jog nori pakeisti savo sąmonės būseną. Priežastimi yra vidinis nepasitenkinimas. Alkoholis ir narkotikai sukelia cheminių pokyčių mūsų smegenyse ir iškreipia mūsų mąstymą. Žmonės vartoja šiuos preparatus tam,kad greitai pasiektų norimą rezultatą – savo norų patenkinimą,būseną, kurioje jaustų pasitenkinimą. Stresas ir problemos taip pat stumia save garbinantį žmogų į narkotikų arba alkoholio glėbį,nes taip žmoguje dingsta įtampa. Kitaip sakant,žmonės griebiasi alkoholio tam,kad nesijaustų blogai. Šitas nusivylimo ir nepasitenkinimo pojūtis išplaukia iš antropocentriškai orientuotos žmogaus širdies ir gyvenimo,kuriame viskas sukasi aplink mane ir mano poreikius. Antropocentriški žmonės visada nepatenkinti ir nepasitenkinę,jie neturi bendrystės su kitais žmonėmis,neturi to vidinio kontakto. Jie visada kelią sau klausimą – „o kaip į mane žiūri kiti?“.“kaip mane žmonės priima?“..“kaip aš galiu patenkinti savo poreikius“..“o ko jis su manimi toks geras? Ko jis iš manęs nori?“..Egocentriški žmonės visada labai įtarūs ir viduje izoliuoti nuo kitų žmonių. Ir tokia būsena išplaukia iš egocentriško požiūrio – „aš esu savo mažos būties centras. Man reikia patirti pasitenkinimą“. Ir kai tokia žmogaus nuomonė apie save susiduria su realybe – reikia sunkiai dirbti,tavęs kažkur nepriima,kažkas iš tavęs pasijuokė – vat tada atsiranda realus nusivylimas ir tai atveda žmogų į vienos ar kitos priklausomybės glėbį..Kodėl? Kad pabėgti nuo realybės. Narkotikai,alkoholis,TV pakeičia žmogaus sąmonės būseną ir iškreipia tikrovės suvokimą.
O kam jūs lenkiatės,ką garbinate – Dievą ar savo norus?
Bet koks neteisingas garbinimas atves tave į kokią nors priklausomybę.
Priklausomybė – tai žmogaus įnikimas į kokios nors medžiagos vartojimą, užsiėmimą, ar būseną,kuri pavergia jį ir užimą centrinę vietą to žmogaus gyvenime. Tas įnikimas į ką nors neduoda žmogui pamatyti tiesos. Ir nežiūrint to,jog tokio įpročio pasekmės liūdnos,žmogus vis tiek neatgailauja už tai prieš Dievą,o atvirkščiai – tolsta nuo Jo. Kodėl? Todėl,kad noras patirti pasitenkinimą didesnis nei bet kas kita.
Kaip progresuoja priklausomybė alkoholiui ar bet kam kitam.
Visą procesą galima bandyti apibendrinti penkiais etapais. Tai penki laipteliai į pragarą,nes progresuojanti priklausomybė tai ne kas kita,kaip slydimas į stabmeldystę ir amžiną pražūtį.
Taigi,štai tie laipteliai: 

  1. Dvasinis abejingumas. 
  2. Draugystė 
  3. Pomėgis 
  4. Meilė ir išdavystė 
  5. Garbinimas 

1. Dvasinis abejingumas

(Stabmeldystė – tai garbinimas, išplaukiantis iš savanaudiškos motyvacijos).
Bet kokios priklausomybės ir kelio į stabmeldystę pradžia – maži žingsneliai dvasinio atsainumo kelyje. Tai abejingumas ir net apatija žmogaus santykyje su Dievu ir Jo Žodžiu. Apie tai daugiau galima suprasti iš Izraelio santykio su Dievu istorijos,kuri užrašyta Senajame Testamente. Pakartotame Įstatyme,užrašytame prieš Izraeliui įeinant į pažadėtą žemę,yra aiškiai apibrėžti ir išaiškinti trys dalykai:
  • kaip įtikti Dievui 
  • kaip elgtis su aplinkinėmis tautomis ir tautomis,kurios gyveno pažadėtoje žemėje 
  • kaip elgtis savo tautoje,tarpusavio santykių Įstatymas 
Ir štai Dievas aiškiai sako:

Iš 23,31-33 Aš nustatysiu tavo krašto ribas nuo Raudonosios jūros iki filistinų jūros ir nuo dykumos iki upės. Atiduosiu tos šalies gyventojus į tavo rankas, ir tu juos išvarysi iš krašto. Nedaryk sandoros nei su jais, nei su jų dievais. Jie neturi gyventi tavo šalyje, kad tavęs nesugundytų nusidėti prieš mane. Jei tarnausi jų dievams, tai taps tau spąstais”.
Pak.Įst 11,16 Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apgautos, nenuklyskite, netarnaukite svetimiems dievams ir jų negarbinkite.

Kadangi Izraelyje vėl ir vėl atsiskleisdavo polinkis į stabmeldystę,Dievas juos labai daug įspėdavo apie tai kas tai yra ir kaip jiems reikia elgtis susidūrus su tokiu reiškiniu ir tokiu žmogumi,kad tautoje nebūtų stabmeldystės ir neplistų sugedimas.
Bet kas įvyko vėliau? Žmonės paklausė,linktelėjo galva ir tęsė savo kelionę. Tolimesni įvykiai parodė,jog jie su Dievu ir Jo nurodymais pasielgė labai atsainiai,be gilios pagarbos ir baimės prieš Jį.
Žmonių atsitraukimas nuo Dievo prasideda nuo mažu,paslėptų ir praktiškai nepastebimų žingsnelių nepaklusnume Jo Žodžiui.
Izraeliui tai prasidėjo nuo susitikimo su gibeoniečiais:

Joz 9,3-27 Gibeoniečiai, išgirdę, ką Jozuė padarė Jerichui ir Ajui, pasielgė klastingai. Jie pasiėmė maisto senuose maišuose ant asilų, sudriskusių ir apraišiotų vyno odinių, apsiavė nudėvėta ir sulopyta avalyne, apsivilko nudėvėtais drabužiais; duona, kurią pasiėmė, buvo sudžiūvusi ir supelėjusi. Atėję pas Jozuę į Gilgalo stovyklą, jie kalbėjo jam ir Izraelio vyrams: “Iš tolimos šalies atvykome su jumis sudaryti taikos sutartį”.Izraelitai tarė hivams: “Gal jūs gyvenate mūsų žemėje? Kaip mes galėtume su jumis tartis?” Jie atsakė Jozuei: “Mes esame tavo tarnai”. Jozuė paklausė: “Kas jūs esate ir iš kur atvykote?” Jie atsakė jam: “Iš labai tolimos šalies atvykome dėl Viešpaties, tavo Dievo, vardo, nes mes girdėjome apie Jį visa, ką Jis padarė Egipte ir anapus Jordano gyvenusiems amoritų karaliams: Sihonui, Hešbono karaliui, ir Ogui, Bašano karaliui, kuris gyveno Aštarote. Mūsų vyresnieji ir visi šalies gyventojai patarė mums: ‘Pasiimkite maisto kelionei, eikite jų pasitikti kaip jų tarnai ir prašykite sudaryti taikos sutartį’. Štai mūsų duona, kurią mes dar šiltą pasiėmėme iš savo namų išvykdami pas jus, dabar sudžiūvusi ir supelėjusi. Šitos vyno odinės, kai jas prisipylėme, buvo naujos, dabar jos suplyšusios; taip pat mūsų drabužiai ir avalynė nuplyšo dėl tolimos kelionės”. Izraelitai priėmė jų maistą, nepasiklausę Viešpaties patarimo. Jozuė sudarė su jais taikos sutartį, pažadėdamas palikti juos gyvus, o izraelitų kunigaikščiai prisiekė jiems. Praėjus trims dienoms po sutarties sudarymo, jie išgirdo, kad tai yra jų kaimynai, gyveną jų žemėje. Tada izraelitai iškeliavo ir trečią dieną pasiekė jų miestus: Gibeoną, Kefyrą, Beerotą ir Kirjat Jearimą. Izraelitai nežudė jų, nes tautos kunigaikščiai jiems buvo prisiekę Viešpačiu, Izraelio Dievu, laikytis sutarties. Izraelitai murmėjo prieš kunigaikščius, kurie sakė: “Mes jiems prisiekėme Viešpačiu, Izraelio Dievu, todėl dabar negalime jų liesti. Štai ką jiems padarysime: paliksime juos gyvus, kad Viešpats nebaustų mūsų dėl priesaikos. Tegul jie lieka gyvi, bet padarykime juos malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui, kaip kunigaikščiai jiems pažadėjo”. Jozuė, pasišaukęs gibeoniečius, klausė: “Kodėl mums melavote, sakydami: ‘Mes gyvename labai toli nuo jūsų’, kai gyvenate šalia mūsų? Todėl dabar jūs esate prakeikti ir visą laiką būsite vergais, malkų kirtėjais ir vandens nešikais mano Dievo namams”. Jie atsakė Jozuei: “Tavo tarnams buvo aiškiai pranešta, kad Viešpats, tavo Dievas, įsakė savo tarnui Mozei jums atiduoti visą šią šalį ir išnaikinti visus šio krašto gyventojus. Mes labai bijojome dėl savo gyvybių ir taip padarėme. Dabar mes esame tavo rankose; pasielk su mumis, kaip tau atrodo teisinga”. Jis paliko juos gyvus ir apsaugojo nuo izraelitų, kurie norėjo juos išžudyti. Jozuė juos padarė malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui ir Viešpaties aukurui iki šios dienos toje vietoje, kurią Viešpats išsirinko.
Ir nepaisant to,jog juos Izraelis padarė savo vergais,gibeoniečiai buvo tie,kurie atnešė stabus į Izraelio tautos vidų.

Po to Manasija neįvykdė Dievo paliepimo išvyti kanaaniečius. Tai irgi,regis,nereikšmingas dalykas,taip pat liko be jokio dėmesio,lyg ir nepastebėtas..maži žingsneliai nepaklusnume. Atrodytų – kas čia baisaus?..bet jau sekanti izraelitų karta lenkėsi aplinkinių tautų dievams,apie tai skaitome Teisėjų knygos 2-ame skyriuje. Stabmeldystės pradžia nepastebima. Dievo tauta apsigyveno pažadėtoje žemėje ir tapo abejingi Dievo Įsakymams. Kitais žodžiais tariant – jie paprasčiausiai buvo Žodžio klausytojai,o ne vykdytojai. Jie klausyti – klausė,bet praktiškai tuo ką girdėjo nesivadovavo. Pradėjo sudarinėti sutartis su kitomis tautomis,imti į žmonas tų tautų dukteris,pradėjo gyventi sekdami savo norais ir vadovaujami savo jausmų ir vėl pateko į vergiją. Dabar jie pateko į Asirijos ir Babilono vergiją ir ten jie vėl susimaišė su pagoniška kultūra.

Priklausomybė gali būti ir nuo vergiško požiūrio į kitų žmonių kultūrą: susilieti su ja,kad tapti panašiais į kitus,kad būtum priimtas ir bent kažkiek reikšmingas toje aplinkoje.

Žmogus ne iš kart tampa priklausomas nuo narkotikų ar alkoholio. Viskas prasideda nuo atsainaus požiūrio į Dievą ir Žodį.

Jok 1,22
Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.

Mūsų gyvenimo kasdienybėje labai lengva tapti atsainiu,abejingu ir net apatišku Dievui ir Jo Žodžiui. Būtent kasdienybėje,kai mes tampame atsainūs Dievo Žodžiui ir susiformuoja ši jautrumo Dievo principams stoka..principams,kurie apibrėžia kaip mums gyventi ir kas yra teisinga,o kas ne. Tada,kai žmogus stovi prieš kokį nors pasirinkimą,mintys apie Dievo šlovę ar moralės stabdžius jam net į mintį neateina. Dėl nuodėmingos prigimties žmogui savo dvasinėje padėtyje daug lengviau ristis žemyn,nei kilti aukštyn. Ir tai ypatingai gerai matoma neatgimusių iš Dievo Dvasios žmonių gyvenimuose. Rezultate bet kokie Dievo įspėjimai paprasčiausiai ignoruojami,kai žmogus ritasi žemyn.
Žmogus nebegalvoja apie santykius su Dievu kaip apie patį didžiausią gėrį ir palaimą savo gyvenime, jei jo gyvenimas koncentruotas į laikinus žemiško gyvenimo malonumus. Tokio žmogaus gyvenimo motyvacija visada susives į savo norų išsipildymo laukimą.

Yra įvairios priežastys,kurios per žmogaus norus stumia jį į priklausomybę – pripažinimas,valdžia,malonumas,draugystė ir t.t. Tai ypač pastebima kai žmogus yra tarp savo draugų..apie ką jie kalba,apie ką svajoja,ką planuoja – būtent tai kalba apie tikrąsias žmogaus moralines vertybes. Ar ten Dievo Šlovė,ar ten viskas tik apie mane ir kaip man įsitaisyti šiame gyvenime ir susikurti stabilumą bei būti populiariam. Kai prasideda susvetimėjimo Dievui procesas,tai mintys apie tai,kaip Jam patikti net neateina žmogui į galvą. Toks žmogus stovėdamas prieš pasirinkimą labai laisvai peržengia visus Biblijos principus. Būtent tokiose aplinkybėse esančiam žmogui ateina pagundymas pirmą kart pabandyti narkotikų ar alkoholio,ar užmegzti paleistuvystėje siūlomus santykius. Tokiose aplinkybėse pakliuvusiam žmogui silpnėja moraliniai stabdžiai ir draudimai tampa beveik neženklūs jo svarstyme ką pasirinkt. Taip nuodėmė pradeda mus traukti,nuodėmės apgaulė ateina mažyčiais nepaklusnumo žingsneliais. Tai vyksta palaipsniui ir nepastebimai ir mes net nesuvokiame,kad jau pakliūname stabų vergystėn. Kai mes prarandame budrumą, stabmeldystė tampa vos ne instinktų lygyje pagrįstu elgesiu,tokiu savaime suprantamu ir normaliu. Ir jei jūs pabandysite atsekti,kokiu gi momentu jūs pradėjote garbinti stabą – jūs nesuprasite kada įvyko tas lūžio momentas. Tai panašiai, kaip su tirštėjančiomis sutemomis.. pabandykite išeiti į gatvę ir „pagauti“ momentą,kai visiškai sutems. Jums nepavyks. Akys palaipsniui pripras prie didėjančios tamsos ir jūs pamatysite,jog praleidote momentą kai visiškai sutemo..regis ką tik dar buvo prieblanda ir jau tamsu. Pačio momento jums taip ir nepavyks atsekti. Būtent taip atsitinka ir stabmeldystėn slystančiam žmogui. Jis vis daugiau laiko skiria pasaulio dalykams ir vis mažiau – Dievui ir Jo Žodžiui. Ir po truputį,nepastebimai ant jo užslenka šis proto aptemimas,ši prieblanda ir tamsa.

Narkotikai,alkoholis,paleistuvystė,etc, gali būti įprasti toje aplinkoje,kurioje gyvena šis žmogus ir tai – dar viena nuosmukio stabmeldiškon priklausomybėn priežastis . Štai kodėl Dievo Žodis sako štai ką:

1 Kor 15,33 Neapsirikite: “Blogos draugijos gadina gerus papročius!”

Jūs galite daug bendrauti su žmonėmis – mokykloje,darbe,kieme,etc,kuriems visiškai normalu yra gerti ar vartoti narkotikus. Ir čia atbunka mūsų budrumas. Jūsų gyvenimo aplinka neišvengiamai darys įtaką jūsų elgesiui ir interesams. Ir kai tokioje aplinkoje esantis žmogus pradeda eksperimentuoti su nuodėme,kad būtų priimtas savo draugų ir įgytų kažkokią reikšmę jų akyse – čia jau ne iki Dievo,jis apie Dievą nebegalvoja. Žmonės gali pakliūti į baisiausias nuodėmes vien tam,kad taptų priimtini savo draugams.

Kai žmogus yra pilnas atsainumo ir abejingumo dvasiniams dalykams jis gali eksperimentuoti su alkoholiu ar kitomis nuodėmėmis bandydami savaip susitvarkyti savo gyvenimą. Jam nepatinka,kaip jis jaučiasi kokiose nors situacijose ir ką jis daro? Išgeria truputį alkoholio ir kaip rezultatas – daug geresnė savijauta tuo momentu. Jis jaučiasi kaip pakliuvęs į kitą išmatavimą,kitą realybę nei ta,kurioje gyvena Dievo vaikai. Nors iš tikrųjų jokios kitos realybės nėra,ji ta pati,tik jam ji tampa suvokiama iškreiptai. Arba žmogus ieško malonios reakcijos į nemalonias gyvenimo situacijas. Visiems pažįstamas paaiškinimas „išgėriau dėl drąsos truputį“. Arba – jis jaučia,kad gyvenimo kontrolė slysta iš jo rankų. O juk jis mažas dievas savo akyse. Dievas,tegul ir netikras,visada pretenduoja į sugebėjimą numatyti ir kontroliuoti,o čia jis nebežino kas ir kaip bus. Ir tada jam pasiūlo alkoholį – išgersi ir galėsi kaip karalius ar dievas jaustis. Ir iš tikrųjų taip vyksta,bet tik iškreiptoje to žmogaus sąmonėje. Tikriausiai ne vienas susidūrė su girto žmogaus fantazijomis apie tai,ką jis gali padaryti ir koks galingas jis ten ar kitur yra..
Kiti vartoja alkoholį ar narkotikus,nes gyvena šeimose (gal asocialiose,gal kitaip sužalotose nuodėmės), iš kurių įtakos tokiu būdu nori pabėgti..ir vėl gi tai – ieškojimas gerų emocijų.
Kiti vartoja alkoholį ar narkotikus kaip savo maišto prieš tėvus ir net Dievą išraišką. Ir net kaip bandymą sunaikinti save..apimti savigailos jie pasiduoda melui ir aukoja savo gyvenimus savo neišsipildžiusioms svajonėms apverkti..“aš toks nevykėlis – todėl aš privesiu save iki šito“ – ir griebiasi to,kas juos nužudys.
Žmogus mėgsta tai,ką nuodėmė jam duoda – malonų jausmą. Ypatingai tada,kai gyvenime nemalonumai ir sunkumai. Kai žmogus kenčia ir kažkas pasiūlo jam tokią išeitį..jei jo mintyse nėra Dievo – jis neturi jokių stabdžių ir niekas jo nuo nuodėmės nebesulaikys.
Ir šios priežastys labai dažnos grimztantiems į priklausomybę ir stabmeldystę. Čia mintys apie Dievo šlovę net nebe ateina O jei ir ateina,tai patiriamas laikinas nuodėmės malonumas arba to patyrimo laukimas visiškai pateisina žmogui tai,ką jis daro ir kodėl…“Aš tik kartelį,visai mažai,tai niekam nepakenks“..“Dievas žino mano silpnybes,Jis atleis“.. Ir jūs jau einate šiais laipteliais žemyn,tiesiai į pragarą. Kol kas jūs stovite tik ant pirmojo laiptelio.
Įpuolęs į dvasinio abejingumo liūną žmogus praranda tikėjimą ir užtikrintumą jame esantį,kad Dievas kontroliuoja jo gyvenimą ir visus jame vykstančius procesus,todėl jame atsiranda noras kontroliuoti savo gyvenimą pačiam,nepriklausomai nuo Dievo. Netgi jei jis apie tai sąmoningai ir negalvoja. Ir kažkuriuose momentuose jis prieina išvados,kad Dievo sprendimas jo situacijoje nepakankamas. Jeigu toks gyvena nuodėmėje ir yra toli nuo Dievo – žinoma,kad Dievo sprendimas jam atrodys nepakankamas. Ir dar daugiau,jis žino,jog jei paklusti Dievo sprendimui,viskas turi būti kitaip,o jis nenori,kad taip būtų. Kitais žodžiais tariant,jis sako Dievui – „Pranyk. Aš žinau ko aš noriu ir aš žinau geriau ką man daryti su savo gyvenimu“.
Kokios dar Biblinės charakteristikos gali būti atrandamos ankstyvame stabmeldystės etape:
sąmoningas atsisakymas ieškoti savo pasitenkinimo Dieve. „Aš lenkiuosi pats sau,mano norai stipresni už viską“
Pasitenkinimas gyvenimu apibrėžiamas fizinių norų patenkinimu,o ne pavedimu savęs Dievui ir Jo valiai. Žmogus sukurtas laimei,kuri ateina per Tiesos pažinimą ir statymą save į priklausomybę nuo tos Tiesos,o velnias pažadėjo laimę.kuri turi ateiti per jausmingumą,tai yra savo jausmų ir kūno norų patenkinimą. Troškimas būti laimingu naudojamas kaip priežastis kovoti su Dievu.
Įprotis ieškoti savęs patenkinimo,
Nebiblinis situacijų sprendimas sunkiose aplinkybėse
Ir kas svarbu – visur žmogus daro sąmoningus pasirinkimus. Niekas jo jėga neverčia paimti butelį alaus,narkotikus ar cigaretę,ar atsidaryti porno puslapį internete – jis daro šį pasirinkimą savarankiškai.

2. Draugystė


Tai žmogaus draugystė arba flirtas su jo geidžiama nuodėme. Pas žmogų atsiranda komforto santykis į narkotikus,paleistuvystę ar alkoholį. Jei ankščiau jis kažkiek bijojo šito,tai dabar jis puikiai ir komfortabiliai jaučiasi dėl to.
Jame auga naujų pojūčių troškimas toje nuodėmėje. Jis sako : „o man tai patinka. Tai yra tai,ko aš seniai ieškojau. Mane apgaudinėjo sakydami,jog džiaugsmas tik Dieve“ Jis ieško naujų pojūčių ir tuose pojūčiuose pasinėrus jam gyvenimas atrodo daug ryškesnis ir gražesnis. Žmogus tampa labiau optimistišku savęs ir savo gyvenimo perspektyvų vertinime.
Tai veda į jo gyvenimo būdo pasikeitimą,kuris keičiasi tam,kad žmogus turėtų didesnes galimybes nuodėmiauti. Žmogus buvo bažnyčioje ir regis garbino Dievą,tačiau dabar jis palieka savo draugus,su kuriais garbino Dievą ir pradeda ieškoti tų draugų,kurie atranda pasitenkinimą toje pačioje nuodėmėje kaip ir jis pats. Ir kaip bebūtų baisu,po kurio laiko jis su savo naujaisiais „draugais“ jaučiasi daug geriau,nei būdamas su tais,kurie iš tikrųjų juo rūpinasi. Jis pradeda leisti pinigus,kurių iš tikrųjų neturi ir įlenda į skolas ir skurdą. Vietoje to,kad pirkti tai,kas būtina,jis išleidžia pinigus savo nuodėmės žadamiems pojūčiams ar rezultatams pasiekti.
Priklausomas žmogus yra draugystėje su nuodėme. Nuodėmė jam žada ir žmogui malonu su ja būti. Priklausomas žmogus galvoja,kad jis viską kontroliuoja ir jam viskas yra gerai. Va čia,šiame taške priklausomo žmogaus jausminis gyvenimo patyrimas ir gyvenimo realijos išsiskiria. Pvz alkoholis verčia žmogų jaustis labiau atsipalaidavusiu,sugebančiu tvarkytis su savo problemomis,drąsesniu,stipresniu,kai tuo pat metu jo gyvenimas byra visuose kraštuose. Žmogus jau nebe sugeba realiai suvokti ir įvertinti jį supančių aplinkybių. Tai atveda į visiška moralinių apribojimų praradimą. Kažkada žmogus bijojo bandyti narkotikus ar alkoholį – šeimoje taip išauklėjo,bažnyčioje kalba..bet jis ilgą laiką leidžia tarp savo draugų ir draugai jį spaudžia –„pabandyk,marihuana dar nieko narkomanu nepadarė „ (MELAS!) Ir tada jis daro pirma žingsnį – „o duok,pabandysiu..nuo to juk nieko neatsitiks“..Pirma alaus butelį išgėrė,į galvą plūstelėjo maloni banga ir iš tikrųjų – malonu ir nieko nenutiko. Iš tikrųjų nutiko labai baisus dalykas. Tas žmogus peržengė vidinį sąžinės įstatymą prieš Dievą. Vidiniai moralės apribojimai išnyko. Ir jis jau nebeturi priežasties negerti tada,kai susiklostys į tai stumiančios aplinkybės.
Ir mes dar tik ant antro laiptelio,ten,kur nuodėmė dar neatnešė labai ryškiai matomos žalos į žmogaus gyvenimą.
Taip žmogus pasiekia tokią vietą,kurioje pradeda galvoti,kad nuodėmė gali teikti jam džiaugsmą ir būti to džiaugsmo šaltiniu. Jis net galvos,kad atrado slaptą laimės receptą,kuris patenkins visus jo norus. Ir žmogus tęsia savo kritimą į stabmeldystę,leisdamasis tais laiptais vis žemiau ir žemiau.
Žmogus nelaukia,kad paklus savo nuodėmės vergijon. Jam atrodo,jog jis prisidegs cigaretę ir bus kaip šeimininkas,kuris gaus iš rūkymo tai,ko jis nori. Bet nei alkoholis,nei narkotikai,nei rūkymas,nei kitos nuodėmės tokiais žaidimais neužsiima. Stabai pagal žmogaus taisykles nežaidžia. Stabai laukia savo laiko,kad pavergtų žmogų sau.
Kokios dar Biblinės charakteristikos gali būti atrandamos antrame stabmeldystės etape:
Žmogų kontroliuoja nebe Dievas ir Jo žodis,bet kažkas kito – noras patirti pasitenkinimą.

Ef 5,18 Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios
Vyne yra preparatas,kuris pririša žmogų prie savęs. Pačiame paprasčiausiame aluje yra ši medžiaga. Žmogus geria alų ar vyną dėl to,kad siekia,jog jo sąmonės būsena vos vos pasikeistų,taptų jam malonesnė.Ir tai jau žingsniai į stabmeldystę.
Žmogus tampa kontroliuojams jo fizinių norų. Jame realiai griūva Dievo šventykla – t.y. pradeda irti jo kūnas.

3. Pomėgis

Pas žmogų buvo apatiškas,abejingas santykis į Dievą,kuris po truputį lėmė augantį susidomėjimą kitais dalykais, juk „gyventi tai norisi,o aš kaip davatka,neturiu jokio gyvenimo“ ir jis pradeda ieškoti pasitenkinimo nuodėmėje. Po to tai perauga į draugystę su nuodėme – jis nemato jokios bėdos tame,ką daro. Jis galvoja,kad kontroliuoja savo pomėgius,polinkius ir nuodėmes. Ir jie lyg ir suteikia jam kažkokį pasitenkinimą.
Ir štai – pomėgis. Mes dar vienu laipteliu arčiau pragaro. „Aš noriu daryti tai,ką darau,gyventi taip,kaip gyvenu. Tai buvo taip malonu,tas naujas,jaudinantis pergyvenimas,tai taip skiriasi nuo mano įprastos gyvenimo monotonijos ir rutinos,kad aš noriu vėl pakartoti šį patyrimą“.
Šitoje priklausomybės stadijoje nuodėmė tampa pastovi,išgėrinėjimas reguliarus. Jei ankščiau būdavo savaitgalis ir po to galėjo ir mėnesis praeiti be alkoholio,tai dabar reikia kas savaitgalio ir dažniau. Jis pradeda ieškoti įvairių būdų ir kelių kaip patenkinti savo norą patirti kūno malonumą toje nuodėmėje,nuo kurios yra priklausomas. Šiame etape jį dar gali kažkiek stabdyti jo pramogų kaina. Tačiau jis nori pasinerti į tą pačią nuodėmę nepaisant jos keliamų problemų ir nepatogumų. Kodėl? Nes nuodėmė aptemdo protą ir žmogų jau kontroliuoja. Dėmesys koncentruojasi į fizinius kūno norus ir šių keliamų poreikių patenkinimą…“man bloga,aš turiu išgerti. Aš neištversiu tokios savijautos.“. Žmogus visą laiką galvoja kaip gauti trokštamo dalyko. Protas realiai papuola į kūniškų norų kontrolę. Ir kuo stipresnis šis kūniškas noras,tuo žmogus daugiau laiko galvoja kaip jį patenkinti. Ir jis vis mažiau ir mažiau galvoja apie bet kokią kitą naudingą veiklą savo gyvenime. Jame išlavėja vaizduotė,kuri laiko jį savo gniaužtuose. Jis fantazuoja apie eilinę paleistuvystę,apie tai,kaip jis išgers,vartos narkotikus ir t.t. Ir šios fantazijos sukelia jame aistringą,nenumaldomą norą patirti šį malonumą. Bet realaus pasitenkinimo šitame nėra. Žmogus patiria tik laikiną ir labai trumpai trunkantį pasitenkinimą. Ir toks pasitenkinimas sukelia žmogui kaltės jausmą ir sąžinės priekaištus. Bet net šis laikinas kūno malonumas žmogui tampa svarbesnis nei jo sąžinės priekaištai. Aistringas noras tampa jo mąstymo centru,motyvatriumi,kuris jį stumia į priekį. Ir stums tol,kol šis noras nebus patenkintas. Kai tik pasiekia ko nori – atsipalaiduoja,bet labai greitai atsipeikėja ir supranta,kad negavo to,ko jam reikia. Jis supranta,kad apsigavo,bet nepaisant to,vėl eina ten pat ir daro tą patį.
Priklausomo žmogaus protas tiek aptemdytas nuodėmės,jog laukiančios jo baisios pasekmės per daug nejaudina. Stiprus,gašlus noras po kiekvieno jo patenkinimo ne silpnėja,o stiprėja..stiprėja po kiekvieno ,regis pasiekto,pasitenkinimo. Geismas siūlo savęs patenkinimą nuodėmėje,tačiau nuvilia,bet,nepaisant to,žmogus vis eina ir eina tuo pačiu keliu siekdamas jį patenkinti.

Pat 23,31-35 Nežiūrėk į vyną, kad jis raudonas, spindi stikle ir švelniai nuryjamas! Galiausiai jis įgelia kaip gyvatė ir suleidžia nuodus kaip angis. Tada tavo akys nukryps į svetimas moteris, ir tavo širdis kalbės iškrypusius dalykus. Tu būsi lyg miegantis viduryje jūros, lyg snaudžiantis laivo stiebo viršūnėje. Tu sakysi: “Jie sudavė man, bet nesužeidė, jie mušė mane, bet aš nejaučiau. Kai aš pabusiu, vėl gersiu”.

Šitas nesąmoningumas dėl proto aptemimo,kurį atneša alkoholis,narkotikai ir kitos nuodėmės priklausomybės.
Toliau pradeda rastis problemos,bet priklausomi nuodėmei žmonės linkę savo problemose kaltinti kitus. Darbe kaltas tampa viršininkas,kuris tapo labai priekabus ir pavydus. Griūna santykiai su draugais – „problema ne manyje,problema drauguose,jie tapo išdidūs ir pasipūtę“..“ko jie lenda į mano gyvenimą,lai savu užsiima,aš be jų apsieisiu“
Priklausomi žmonės labai lengvai duoda pažadus ir labai lengvai juos laužo. Priežastis ta pati – žmogus prarado moralės keliamus apribojimus ir Dievo šlovė jo daugiau nekontroliuoja. Jį kontroliuoja siekis patenkinti savo norus – stabmeldystė – jis dėl to pažadės tai,ko iš jo reikalauja,apsisuks ir darys tai,ką nori.
Kokios dar Biblinės charakteristikos gali būti atrandamos trečiame stabmeldystės etape:
Jau realiai matosi,kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra pašlovinti Dievą ir tarnauti artimui.
Santykiai su žmonėmis palaikomi tik tada ir tam,kada ir kiek tai reikalinga pasiekti savo tikslui.
Žmogus tampa atvirai amoralus.Gal jis dar nepradėjo miegoti su kuo pakliuvo,bet mintyse jam jau nėra jokių apribojimų.

4. Meilė ir išdavystė

„Man tai tiek daug reiškia,aš tai myliu“ Priklausomas žmogus aistringai nori gerti ar rūkyti,ar toliau siekti kitų savo norų patenkinimo,nes jis tiki,jog tai padeda jam išspręsti jo gyvenimo problemas. Jam atrodo,kad narkotikai ar paleistuvystė padeda jam išspręsti jo problemas,nors iš tikrųjų jis paprasčiausiai bėga nuo tų problemų sprendimo. Stabmeldžiui jo narkotikas atrodo esąs panacėja,kuri padės visose situacijose. Kad išreikšti savo emocijas žmogus griebiasi butelio. Tai padeda išreikšti jam savo pyktį ar kontroliuoti savo depresiją,ar net laikinai užpildyti dvasinę tuštumą širdyje,nuvyti kaltės jausmą, atšvęsti kažką..praktiškai bet kokią problemą galima užpilti alkoholiu arba narkotikais.Bet realiai visa tai tik iliuzija..nepaisant to,priklausomas žmogus tiki,kad tai padės jam išspręsti visas problemas. Tai paradoksas ir kvailystė,bet tų žmonių sąmonė tiek aptemusi,jog jie nesugeba nei priimti,nei įvertinti realybės,kurioje jie yra. Alkoholis padeda jam spręsti problemą,kuri atsirado dėl to,jog jis vartoja alkoholį..Dvasinė tuštuma atsirado dėl to,jog jis pasitraukė nuo Dievo pasirinkdamas stabmeldystę,kad galėtų patenkinti savo norus,o dabar jis siekia alkoholiu užpildyti dvasinę tuštumą..
Priklausomybė atneša gėdą,bet ji siūlo ir išlaisvinimą iš jos.
Dievo pagalba čia jau absoliučiai neimama domėn,dievu žmogui tampa jo nepatenkintas noras. Ir jis bando patenkinti savo stabą,kuris jam žada išpildymą to,ko taip trokšta žmogus.
Stabmeldystė per priklausomybę pajungia sau kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą. O pats žmogus šito nemato ir toliau tvirtina,jog viskas su juo gerai.
Priklausomybė dominuoja visame to žmogaus gyvenime.“Aš noriu daugiau. Man reikia daugiau“
Žmogus netgi savo problemas pradeda naudoti kaip pateisinama priežastį nuodėmei.Dažnai jie specialiai sukuria problemą tam,kad taip rastų pateisinamą priežastį patenkinti savo norą išgerti ar parūkyti.
Toliau ši stabmeldystė neišvengiamai supriešina žmogų su įstatymu.
Stabas sudrumsčia žmogaus protą ir kaip rezultatas ateina ir destruktyvus santykis į savo kūną.
Mąstymas tampa vis labiau ir labiau iškreiptas.
Žmogus myli savo stabą ir pradeda bijoti,kad iš jo jį atims. Tai atveda iki slapukavimo ir nuolatinio melo. Stiprėjantis geismas ir noras jį patenkinti didina norą viską slėpti,kad niekas neapribotų jo galimybių patenkinti savo geidulius. Toks žmogus nenori jokios pagalbos,jis nori daryti tai,ką daro. Tai tampa gyvenimo būdu ir jis tampa chronišku melagiu,melas tampa jo gyvenimu,o žmogus net nepastebi šito.
Tokio žmogaus elgesys tampa vis keistesnis. Stabmeldžiai praranda sugebėjimą įgyti išmintį.
Jis pradeda pastebėti,jog kenčia dėl savo priklausomybės pasekmių. Ir tai,ką jis galvojo esant jo draugu ir pramoga,tai pradeda nešti savo karčius vaisius mirčiai. Bet žmogus vis tiek lieka ant savo norų kabliuko „aš noriu malonumo,bet nenoriu kentėti“ ir bando patenkinti save toliau,nors tai jau panašėja į savižudybę..
Šeimos nariai kenčia nuo stabmeldystės. Tokiuose namuose ,regis,nėra nekaltų temų,bet kokia tema gali iššaukti konfliktą.
Kodėl jis pasilieka savo priklausomybėje? Nes garbina melagingą dievą,stabą,kuriuo jam tapo jo paties neišsipildę norai.
Labai dažnai priklausomybę stabmeldystėje turintys žmonės sako,jog nori ištrūkti iš vergijos,bet nedaro dėl to jokių konkrečių žingsnių. Tai kalba apie tai,jog iš tikrųjų žmogus nenori mesti savo priklausomybės. Tiksliau jis nori,bet ne taip stipriai. Jei jis iš tikrųjų norėtų ištrūkti – jis padarytų viską,kad sustoti. Gal dabar jis nori mesti savo pražūtingą įprotį,nes bijo gėdos jam išaiškėjus. Arba turi sveikatos problemų. Arba problemų su teisėsauga. „Viešpatie,atleisk. Atleisk,aš nebebūsiu toks ir taip nebesielgsiu.“ Bet vos tik aplinkybės susiklosto palankiai jam – jis vėl daro tą patį. Kodėl? Nes jis tęsia garbinti netikrą dievą. Narkotikų,alkoholio,rūkymo problema – tai širdies lojalumo,jos ištikimybės problema. Jei neįvyks giluminiai pakitimai širdies priklausomybėje – jis vėl ir vėl grįš prie savo nuodėmių,kaip išprausta kiaulė vėl voliojasi purvyne.
Bet kokie bandymai pasiekti pasitenkinimą ne Dieve būtinai atves į vidinę tuštumą ir nusivylimą. Paradoksas – kuo noras patenkinti save labiau augs ir kuo didesnę žmogaus gyvenimo dalį jis užims,tuo mažiau ir mažiau jame liks realaus pasitenkinimo. Kai tik pasitenkinimas virs tikslu,jis nustos teikti tai,dėl ko jo žmogus siekia.

Jer 2,13 Dvi piktybes padarė mano tauta: ji paliko mane, gyvojo vandens šaltinį, ir išsikasė skylėtų šulinių, kurie nesulaiko vandens.

Šis ryškus pavyzdys kalba apie beviltiškas stabmeldžio pastangas atrasti pasitenkinimą kame nors kitame,o ne Dieve.

5. Garbinimas
Garbinimas gali būti apibūdintas trimis žodžiais – tai tikėjimas,meilė ir baimė.
Tai,kuo žmogus tiki suteiksiant jam laimę,kuo viliasi tam,jog taptų pilnaverčiu žmogumi.
Meilė – tai,ką jis brangina,ką myli,tai,apie ką galvoją,jog be to nesugebės gyventi.
Ir trečia – baimė. Tai,ką jis bijo prarasti,o bijo prarasti tai,ką mano esant jo laimės ir gyvenimo pagrinduose esančiu.
Dievas mus moko,kad mes turime bijoti tik Jo,mylėti tik Jį ir tikėti tik Juo. Tikėjimas,meilė ir baimė kam nors kitam nei Dievas ir yra stabmeldystė.
Alkoholikas pavergtas alkoholio – tai jo stabmeldystės esmė. Alkoholis vartojamas kasdien,arba beveik kasdien. Gali būti periodai,kuriais gėrimas pristabdomas – gal nėra pinigų gerti,gal kitos problemos užkerta kelia noro patenkinimui. Tie periodai maišosi – intensyvus gėrimas su nuosaikiu išgėrinėjimu ir net su visiško susilaikymo momentais..bet nepaisant to žmogus yra sunkioje priklausomybėje ir jo mintys pastoviai užimtos šiais norais išgerti,norais,kuriems jis lenkiasi. Alkoholiko gyvenimas sukasi aplink alkoholio vartojimą,čia visa gyvenimo esmė,čia jo tikėjimas,čia baimė,čia meilė,viskas – čia.
Jam nieko nėra brangesnio už alkoholį. Tokioje padėtyje esantis žmogus greičiau atsisakys šeimos,nei alkoholio vartojimo.
Mastymas taip ir pasilieka aptemęs. Priklausomas žmogus netiki,kad jis turi problemą. Jis nemato ryšio tarp jo nuodėmės priklausomybės ir pasekmių savo gyvenime Jis įtikinėja ,kad žmonės paprasčiausiai jo nesupranta. Jame nebėra kaltės jausmo,nepaisant to,kad daug žmonių dėl jo turėjo kentėti. Jo sąžinė realiai sudeginta. Tačiau periodiškai jam grįžta kaltės jausmas,bet kad išsivaduoti iš jo toks žmogus vėl kelia taurelę.
Slydimas į bet kokios nuodėmės priklausomybę yra garbinimo klausimas. Tai ne vien tik malonumo klausimas, tai klaidingo garbinimo problema. Žmogus yra apgautas šėtono,kuris jį įtikino,jog laimė yra savo jausmų patenkinime,o ne Dievo Tiesos išpildyme.
Priklausomybė yra Dievo garbinimo sugriovimas žmoguje.
Priklausomybė – tai laisvanoriškai pasirinkta vergovė. Priklausomybė visada auga dalyvaujant šiame procese mūsų protui. Vergystė priklausomybei yra vergystė nuodėmei. Ir priklausomam žmogui vergystė su alkoholiu (jei jo priklausomybė alkoholis) yra labiau priimtina nei laisvė be alkoholio.

Rom 6,16-19 Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą. Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti; ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais. Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.

2 Pt 2,18-22 Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie suvilioja tuos, kurie yra vos pasprukę nuo gyvenančių paklydime. Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai: juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu. Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto švento įsakymo. Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: “Šuo sugrįžta prie savo vėmalo”, ir: “Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne”.
Stabas yra bedvasis,ir žmogus,kuris jam pavergia save tampa tokiu kaip tas,kuriam tarnauja – bedvasiu,abejingu kitam,mediniu ir nejautriu,aklu Dievui ir Jo įsakymams. Žmogus visada tampa panašus į tą,kurį garbiną. Jei tai stabas – į stabą,o Dievas nori,kad mes būtumėm panašūs į Jį..koks tai baisus priešinimasis Kūrėjui ir bėgimas nuo Jo!
Biblija daug išsamiau paaiškina mums stabmeldystės esmę,nei ja gali būti suvokiamas paprastas lankstymasis prieš medinius balvonus.
Stabmeldystė – tai nepatenkinti žmogaus norai,kurie virto reikalavimais ir pradėjo kontroliuoti visą žmogaus gyvenimą. Neišpildyti norai,kurie virto reikalavimais ir dabar žmogus ieško bet kokių kelių,kad išpildyti tuos reikalavimus,kuriuos jam kelia jo nepatenkinti norai. Kodėl žmogus tampa alkoholiku? Dėl siekio patenkinti savo norus. Kodėl serga bulimija,anoreksija,kodėl jis egoistas ir pastoviai bijo,kad tik nesumažėtų jo populiarumas,kodėl jis nori būti turtingas,ir t.t..? Nes jis garbina stabus,kurių prisistatė savo širdyje – nepatenkintų ir siekiančių savo išpildymo norų stabus.
Ir problema tame,kad tie stabai iš pradžių žada laisvę,džiaugsmą,turtus,gyvenimą, o atneša tik vergiją.
Problema ne geismo objekte ir net ne pačioje cheminėje medžiagoje,tokioje kaip alkoholis ir narkotikai,o problema melo garbinime,problema širdyje. Širdis ieško šito,nes ji atrado toje nuodėmėje tai,ko ji nori – savęs patenkinimo galimybę ir viltį.
Stabmeldystės tikslas – tai manipuliavimas stabais tam,kad gauti sau naudos.
Stabmeldys lenkiasi stabui,bet nori,kad stabas jam tarnautų. „Aš tau duosiu tiek,o tu man duok tiek“..bet stabai nežaidžia žmonių žaidimo. Jie iš pradžių duoda šiek tiek,po to – dar truputį,o po to – užvaldo savo negyvais čiuptuvais visą žmogų ir jo nebe paleidžia Priklausomas žmogus nori gauti iš alkoholio ar narkotikų tai,ką jis nori – malonius pojūčius,atotrūkį nuo realybės,valdžios pojūtį,saugumo jausmą,ramybę,palengvėjimą nuo ko nors..tačiau vietoje to patenka į dar didesnes problemas ir vergiją.
Viskas vyksta labai paprastai – stabai ant kabliuko pakabina paprasčiausius žmogiškus norus.Dievas mus sukūrė turinčiais norus ir kai juos patenkiname – mums malonu. Malonu,kai alkanas pavalgo,pavargęs – išsimiega. Tačiau velnias paėmė šiuos norus ir iškreipė taip,kad juose esantis malonumas tapo žmogaus elgesio tikslu,tai ko jis geidžia ir tas geismas apsprendžia jo elgesį – t.y. jis valgo ne alkanas būdamas,o trokšdamas patirti malonumą. Malonumas pats iš savęs tapo žmogaus gyvenimo tikslu,tai,ką žmogus garbina. Viskas tam,kad žmogus pamirštų Dievą. Mūsų norai virsta stabais,kai mes tampame pasiruošę nusidėti dėl to,jog gauti tai,ko labai norime. Arba bijome prarasti tai,ką turime. Sulig kiekvienu bandymu patirti malonumą to malonumo troškimas vis stiprėja ir stiprėja. Tai tampa žmogaus gyvenimo esme ir žmogus nebegali sustoti..
Išeitis iš vergystės tik viena – reikia išspręsti garbinimo klausimą. Reikia grįžti prie Dievo,kad garbinti vienatinį Dievą – Tėvą,Sūnų ir Šventąją Dvasia.
Atsigręžimas į Dievą ir Jo viešpatystės virš savęs ir savo norų priėmimas realiai pakeis gyvenimą,kokioje priklausomybėje žmogus bebūtų.

1 Jn 5,21
Vaikeliai, saugokitės stabų! Amen.