… ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas.

Šis maldos eilutė gali būti skirstoma į dvi dalis. Pirma – „atleisk mums mūsų kaltes“ ir antra – „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“

I.

Žodžiuose „atleisk kaltes“ turima omenyje besimeldžiančiojo kaltė.

Lk 11,4 ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas.

Kaltės Dievui būna trejopos:

1. kai žmogus sąmoningai nevykdo savo pareigų Dievui.
2. kai žmogus sąmoningai daro tai,kas Dievui nepatinka.
3. kai žmogus nesąmoningai,nespecialiai – dėl nežinojimo ar klaidos peržengia Dievo valią.

Šis prašymas aiškiai parodo,kad Dievo vaikai turi kalčių prieš Dievą ir kai jie nusideda prieš Jį - niekaip negali apsieiti be to,jog reikia prašyti atleidimo.

Pakanka prisiminti tai,ką jau kalbėjome apie šią maldą :

– „teesie šventas Tavo vardas“. Kaip mums sekasi siekti kad Jo vardas būtų šventas mumyse?

– „teateinie Tavo Karalystė“. Ką mes darome,kad Jo karalystė ateitų mūsų ir žmonių gyvenimuose?

– „tebūnie Tavo valia,kaip Danguje,taip ir žemėje“ Ar visada mes gyvename Dievo valia?

– „kasdienienės mūsų duonos duok mums šiandien“ Kaip aš tvarkausi su laikinais turtais,kuriuos man patikėjo Dievas? Ar nesisavinu aš to,kas Viešpaties paskirta atiduoti kitiems?

Rom 13,7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį-mokestį, kam muitą-muitą, kam baimę-baimę, kam pagarbą-pagarbą.

O ką mes galime pasakyti apie savo šeimyninį gyvenimą? Nesupratimas,nuoskaudos,atšalęs švelnumas tarp vyro ir žmonos – ar galime pasakyti,kad esame laisvi nuo šių trūkumų? Nepaklusnumas,apgavystės,melas,tinginystė ir tam panašūs darbai – ar jie nepasireiškia mūsų gyvenime? Visi šie dalykai rodo mums į mūsų kūno ir dvasios silpnumą ir veda mus per atgailą šioje „Tėve mūsų“ maldoje.

Gal kas iš žmonių drįs neigiant papurtyti galvą ir pasakyti – „ne,aš ne toks kaip šis muitininkas“ ir pradės vardinti savo gerus darbus..tačiau tai bus tik gyrimasis,kuris yra niekam tikęs.Dievo Žodyje gi skaitome:

2 Kor 10,18 Ne tas pagirtinas, kuris pats save giria, bet tas, kurį Viešpats pagiria.

Kai žiūrime į savo gyvenimą Dievo Žodžio ir Šventosios Dvasios šviesoje,mums būna ir gėda,ir baisu. Kiek nekrikščioniškų minčių sukasi galvoje,kiek negerų žodžių išsprūsta iš mūsų lūpų,kiek daug egoizmo pasireiškia,kiek pastangų nukreiptų į asmeninį praturtėjimą net ir neteisėtu keliu.. O ką pasakyti apie maldą? Ji dažnai būna sausa,tariama vos ne kaip tuščias garsas, mintims klaidžiojant savo takais..Ar gi tai nerodo,jog esame Dievo skolininkai Jo malonėje? Juk parašyta –

2 Kor 6,1 Būdami Jo bendradarbiai, jūsų taip pat prašome, kad nepriimtumėte Dievo malonės veltui!

O jei pažiūrėsime į mūsų gyvenimą bažnyčioje,kokiais save pamatysime ten? Ar rasime save laisvus nuos skolos Dievui? Greičiausiai,kad ne. Pirma,kas apkaltins mus – tai pagarbos stoka,atšalusi meilė..vienus mes labiau gerbiame,labiau mylime,o kitų vengiame ir šalinamės..Dėl atšalusios meilės pradeda reikštis grubūs dvasiniai trūkumai charakteryje,tokie kaip priešiškumai,apkalbos,pavydas ir tam panašūs kūno darbai. Ir kaip bebūtų liūdna,bet vargu ar atsiras tokia vietinė bažnyčia,kuri būtų laisvą nuo panašių bėdų. Taip kad šie angelo žodžiai gali būti nukreipti ir mums:

Apr 2,4 Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę.

O,kiek mes turime skolų! Ir kiek daug mes skolingi viens kitam.

O ką galime pasakyti apie dėkingumą? Čia žmogus toks sunkiai palenkiamu sprandu..Paimkime pavyzdžiu dešimties raupsuotų išgydymą (Lk 17,11-19). Tik vienas grįžo,kad padėkotų Jėzui. Dažnai matomas dėkingumo trūkumas tuose,kuriems buvo suteikta materialinė pagalbą ir vietoje to,kad būti dėkingais jie tampa savo geradarių priešais. Iš tokio pastebėjimo gimė patarlė : „jei nori,kad draugas taptų tavo priešu – paskolink jam pinigų“.

Tačiau didžiausią savo išraišką žmogaus nedėkingumas įgyja jo santykyje su Dievu. Dievas suteikia žmogui viską,kas būtina jo gyvenimui. Kiekviena minutė,kiekvienas oro gurkšnis – Dievo dovana.

„Už viską dėkokite“ (1 Tes 5,18) rašo Paulius. Tačiau praktiškai žmogaus gyvenime būna atvirkščiai – jis už viską yra nepatenkintas Dievu ir daugiau prašo Jo kažko,o nedėkoja Jam.

„Ir atleisk mums“ – čia išreiškiamas savo kaltės,skolos supratimas. Žmogus suvokia save skolininku ir meldžia Jo atleidimo. Toks supratimas nebūdingas nuodėmingai žmogaus prigimčiai, žmogus labiau linkęs teisintis ir ši jo savybė pasireiškė dar Adome,kuris nepripažino savęs kaltu ir net bandė kaltę suversti Dievui. (Pr 3,12-13). Taip žmonės suverčia savo kaltę kitiems ir kažkas,o ne jis kaltas dėl nekrikščioniško poelgio,pasakyto bjauraus žodžio,nesusivaldymo ir panašių dalykų. Kalti visi,bet ne jie..

Tokį sugebėjimą turi jau vaikai. Yra tokia istorija apie cukrų,kurį mama dėdavo taip aukštai,kad mažylis nepasiektų. Ir kai vieną kart mama rado pabirusio cukraus ant grindų,žinote koks buvo mažylio pasiteisinimas? ..“o kodėl sesuo pastatė cukrinę taip žemai,kad aš galėjau ją pasiekti?“..

Dievo Žodis moko mus nuoširdumo ir sąžiningumo. Kokios bebūtų priežastys,jei mes peržengėme Dievo Žodį,yra tik vienas kelias tai ištaisyti – sąmoningas pripažinimas ir atgaila. Danielius savo maldoje prisipažino už visą tautą nuodėmėje

Dan 9,5 Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės, maištavome, atmetėme Tavo potvarkius ir nuostatus.

Ir prašė atleidimo:

Dan 9,19-20 Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Nedelsk dėl savęs paties, mano Dieve. Juk Tavo vardu pavadintas Tavo miestas ir Tavo tauta”.  Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaudamas Viešpatį dėl mano Dievo šventojo kalno,

Naujajame Testamente yra išdėstytas mokymas,jog Jėzus yra mūsų užtarėjas,kad mes galime Jom išpažinti visas mūsų kaltes,ir Jis atleis mums. Apaštalas Jonas rašo:

1 Jn 2,1-2 Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.  Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.

1 Jn 1,9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

Tikintieji turi teisę melstis Dievui ir už kitus,kad Dievas jiems atleistų,bet tokia malda susijusi su persekiojimu už tikėjimą. Taip Jėzus meldėsi būdamas ant kryžiaus:

Lk 23,34 Jėzus tarė: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”.

Taip meldėsi Steponas:

Apd 7,60 Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo.

Kad išsilaisvinti iš slegiančios skolos – nuodėmės,reikia prisipažinti ir vienas kitam:

Jok 5,16 Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.

Ir toks gyvenimas,kuriame yra savo skolos prieš Dievą ir žmones supratimas ir prašymas Dievo atleidimo,veda žmogų į gyvenimą švaria širdimi,ir tokius žmones Dievas vadina palaimintais,nes tyraširdžiai regės Dievą. (Mat 5,8),jie bus verti pasitikti Jėzų debesyse ir bus su Juo amžinai (1 Tes 4,17)

II

„Kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“

Gali pasirodyti,jog šis sakinys kalba apie tai,jog Dievas turėtų imti iš mūsų pavyzdį ir elgtis taip,kaip mes elgėmės ir lyg mūsų veiksmai būtų pagrindu Dievo atleidimo ar ne atleidimo mums. Jei iš tikrųjų šiame sakinyje būtų taip tvirtinama,tai prieštarautų tiek pačio Viešpaties,tiek Jo apaštalų mokymui. Toks tvirtinimas menkintų Viešpaties auką ant kryžiaus ir darytų ją nepakankama mūsų išgelbėjimui ir nuodėmių atleidimui. Ir iš tiesų,krikščionybėje atsirado panašios spalvos mokymas, ant kurio pamatų išaugo asketizmas,atsiskyrėliškas gyvenimas – t.y. sistema, kaip savo kūno varginimu ir savo jėgomis tapti vertu Dievo atleidimo.

Kas liečia mūsų išgelbėjimą ir nuodėmių atleidimą,atgimimą iš aukšto ir prisijungimą prie Kristaus Bažnyčios,tai Dievo Žodis moko mus,kad visam tam pamatu yra Dievo meilė ir mūsų tikėjimas,pastūmėjęs mus į atgailą ir Jėzaus viešpatystės priėmimą.

Ir štai Rašto tekstai,apie tai kalbantys:

1 Jn 5,13 Tai parašiau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte Dievo Sūnaus vardą.

Rom 1,16-17 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.  Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: “Teisusis gyvens tikėjimu”.

Ef 2,8-9 Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų-tai Dievo dovana,  ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų.

Apd 2,37-38 Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: “Ką mums daryti, vyrai broliai?”  Petras jiems tarė: “Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.

Apd 16,30-31 Po to išvedė juos laukan ir paklausė: “Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?”  Jie atsakė: “Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai”.

Visos šios Rašto vietos – tik mažytis Jėzaus mokymo,liečiančio mūsų išgelbėjimą, fragmentas. Bet šio mokymo esmė yra tame,kad Jėzus Kristus Savo krauju sumokėjo už mūsų išgelbėjimą ir Jame yra išgelbėjimas atbaigtas,mums nereikia padėti Dievui tai padaryti. Viskas,ko reikia – tai su tikėjimu ir atgaila priimti jau paruoštą išgelbėjimą – šią nuostabią Dievo dovaną žmonėms.

Malda „Tėve mūsų“ yra Dievo vaikų malda,tų,kurie tikėjimu priėmė Jėzų Kristų,kurie atgailavo prieš Jį už savo nuodėmes ir jų atsisakė,kurie gimė iš Jo iš aukšto ir remdamiesi Dievo pažadais per tikėjimą yra pačio Dievo užtikrinti turį amžiną gyvenimą.

Reiškia frazė „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ kalba apie Dievo vaikams tinkamą gyvenimą,apie širdį,kuri atleidžia ir nebe pamena blogio jai padaryto,nelaiko nuoskaudos ir nelinki pikto.

Kai nusidėjėlis ateina su atgaila pas Dievą,jis ateina su visa savo nuodėmių našta ir be jokio nuopelno prieš Dievą – ir jam atleidžiamos nuodėmės,suteikiamas amžinas gyvenimas ir šventas įsakymas – „eik ir daugiau nenusidėk“ (Jn 8,11)

Šie žodžiai kalba ne tik apie mūsų santykį į visus žmones,bet apie mūsų santykį į ypatingą žmonių kategoriją – mūsų skolininkus. Ir jei krikščionys neįsiklauso ir nevykdo šių žodžių,Dievas negirdi jų ir neatsako į jų maldas. Kodėl?

Ps 66,18 Jei nedorai elgtis būčiau ketinęs širdyje, tai Viešpats nebūtų išklausęs.

Ši neatskiriama krikščioniško gyvenimo dalis išdėstyta Šventajame Rašte

Mt 7,12 Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai”.

Šie žodžiai rodo į krikščionio charakterį,į tai,jg jis nėra piktas ir noriai siekia atleisti savo skolininkams. Tai vienintelė sąlyga,duota Dievo,kuria mes esame įspėjami,jog mūsų maldos bus veltui,jei mes neatleisime savo skolininkams.

Mt 6,14-15 Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums,  o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”.

Mt 5,23-24 Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,  palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

Mt 18,21-22 Tuomet Petras priėjo ir paklausė: “Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?”  Jėzus jam atsakė: “Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių”.

Ef 4,26 “Rūstaukite ir nenusidėkite”. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!