Nepasitenkinimas

Sk 11,1-15 Izraelitai murmėjo prieš Viešpatį, ir Viešpačiui tai nepatiko. Tai išgirdęs, Viešpats užsirūstino, Jo ugnis užsidegė tarp jų ir ėmė naikinti stovyklos pakraštį.  Tauta šaukėsi Mozės ir, kai Mozė pasimeldė Viešpačiui, ugnis užgeso.  Jie praminė tą vietą Tabera, nes Viešpaties ugnis degė tarp jų.  Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: “Kas duos mums mėsos? Atsimename žuvis, kurias valgėme Egipte ir jos mums nieko nekainavo; taip pat prisimename agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus.  Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys nieko kito nemato-tiktai maną”.  Mana buvo geltona ir panaši į kalendros sėklas. Žmonės vaikščiojo aplinkui ir ją rinkosi, malė girnomis ar susitrindavo grūstuvuose, virė puoduose ir kepė iš jos papločius; jos skonis buvo panašus į ragaišio su aliejumi skonį. Nusileidžiant naktį ant stovyklos rasai, krisdavo ir mana. Mozė išgirdo, kaip žmonės verkia savo šeimose prie palapinių angų. Viešpaties rūstybė smarkiai užsidegė, Mozė taip pat buvo nepatenkintas.  Jis skundėsi Viešpačiui: “Kam vargini savo tarną? Kodėl nerandu malonės Tavo akyse? Ir kodėl uždėjai man visos šitos tautos naštą?  Argi šita tauta yra mano vaikai, ar aš ją pagimdžiau, kad man sakai: ‘Nunešk juos, paėmęs į glėbį, kaip auklė nešioja kūdikį, į žemę, kurią Tu pažadėjai jų tėvams?’ Iš kur aš imsiu mėsos, kad pasotinčiau tokią daugybę? Jie rauda ir šaukia: ‘Duok mums mėsos!’ Aš negaliu vienas nešti visos šitos tautos, nes man tai per sunku. Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų”.

 Atkreipkite dėmesį,kad bėda atėjo  iš paskutinių eilių, iš krašto įvairiaspalvės minios ir Viešpaties ugnis pirmiausiai užsidegė būtent ten. Didelis pavojus Bažnyčiai kyla iš „pritariančių” Dievo žodžiui ir giedančių maldos namų salių pakraščiuose - jie užkrečia tikrąjį Izraelį nepasitenkinimu.  

Nepatenkinta siela sukelia Viešpaties nepasitenkinimą.

• Panašus reiškinys mums patiems gerai pažįstamas iš asmeninės patirties..prisiminkite su kokiu pastovumu murma tie,kurie nuo mūsų priklauso - vaikai,darbuotojai,netgi elgetos gatvėje. Savo nepasitenkinimu jie vargina ir erzina mus.
• Santykyje žmogaus su Dievu reikalai dar prastesni, nes murma žmonės, ir žmonės yra nepatenkinti Dievu,lyg Jis būtų jiems skolingas kažką,nors realiai esame neverti net Jo palankumo mums

Nepatenkintas žmogus įsivaizduoja,jog ras pasitenkinimą ir laimę tame,ko neturi.

Izraelis turėjo maną,tačiau troško mėsos,daržovių ir t.t. Toks įsivaizdavimas žalingas,nes trukdo atrasti pasitenkinimą ir džiaugsmą tame,ką žmogus jau turi - nepriklausomai nuo to, kiek ir ko jis turi. Žmogus visą laiką pasilieka nepasitenkinime ir jame genda.

Šis nepasitenkinimas skatina žmones keikti „angelų duoną”, vadinant ją „ įgrisusia duona”. Dar viena istorija,kurią mums atskleidžia Šventasis Raštas - tai Hamano istorija. Hamanas buvo pilnas nepasitenkinimo tik todėl,kad vienas žmogus visoje valstybėje atsisakė jam nusilenkti:

Est 5,9-13 Tą dieną Hamanas išėjo linksmas ir gerai nusiteikęs. Bet, pamatęs prie karaliaus vartų sėdintį Mordechają, kuris neatsistojo ir visai nekreipė dėmesio į jį, labai supyko.  Tačiau Hamanas susivaldė. Parėjęs namo, jis pasišaukė draugus ir žmoną Zerešą ir pasakojo jiems apie savo turtų daugybę, apie savo sūnus, apie tai, kaip karalius pagerbė jį ir suteikė pirmenybę tarp visų karaliaus tarnų ir kunigaikščių. Hamanas tęsė: “Ir karalienė Estera nė vieno nepakvietė į vaišes kartu su karaliumi, tik mane; ir rytoj ji vėl pakvietė mane su karaliumi. Tačiau tai manęs nepatenkina, kol matau šitą žydą Mordechają, sėdintį prie karaliaus vartų”

Tokia pozicija - piktžodžiavimas prieš Dievą ir nedėkingumas  Jam. Ji veda į maištą,melą,pavydą ir įvairias kitas nuodėmes,o galutiniame rezultate - į pražūtį.

Jei Tu esi toks nepatenkintas žmogus, Tau reikia su šia problema susitvarkyti ir padaryti tai galima įvedus savo noruose tvarką.

Kristuje mums yra Dievo malonė,kurioje mes galime įvesti tvarką savo troškimuose ir išlaikyti savo mintis bei jausmus šioje malonėje. Šitai galima pasiekti: 

Ieškant pasitenkinimo tuo,ką turime (Heb 13:5 Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: “Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu“.)

Ieškant saikingumo santykyje su visu kitu  (Pat 30:8 Pašalink nuo manęs tuštybę ir melą; neduok man turtų nė skurdo, maitink mane tuo, ko man reikia)

Su nuolankumu priimti faktą,kad mes daug ko neturime iš to,ko mūsų nuomone mums būtina turėti. Viešpats vienintelis žino laiką kada ir ko mums reikia.  (2 Kar 5,20-27 Dievo vyro Eliziejaus tarnas Gehazis pagalvojo: “Mano viešpats pasigailėjo siro Naamano ir nepriėmė iš jo to, ką jis atnešė. Kaip gyvas Viešpats, aš bėgsiu paskui jį ir paimsiu iš jo ką nors”. Gehazis nusivijo Naamaną. Naamanas, pamatęs atbėgantį vyrą jam iš paskos, nušoko nuo vežimo ir klausė: “Ar viskas gerai?”  Tas atsakė: “Viskas gerai! Mano viešpats pasiuntė mane, sakydamas: ‘Ką tik atėjo du pranašų sūnūs iš Efraimo kalnų. Prašau, duok jiems talentą sidabro ir du išeiginius drabužius’ “. Naamanas atsakė: “Paimk du talentus”. Jis įkalbinėjo, įrišo du talentus sidabro į du maišus, taip pat du išeiginius drabužius ir padavė dviem tarnams, kurie nunešė pirma jo. Atėjęs prie kalvos, Gehazis paėmė iš jų maišus ir padėjo juos savo namuose. Po to jis paleido vyrus, ir jie grįžo. Gehazis atėjo pas Eliziejų, kuris paklausė: “Iš kur ateini, Gehazi?” Tas atsakė: “Tavo tarnas niekur nebuvo išėjęs”. Bet jis jam atsakė: “Argi mano širdis nebuvo su tavimi, kai vyras iššoko iš vežimo tavęs pasitikti? Ar dabar metas paimti pinigus ir drabužius, alyvų sodus ir vynuogynus, avis ir galvijus, tarnus ir tarnaites? Todėl ir Naamano raupsai prilips tau ir tavo palikuonims per amžius”. Jis išėjo nuo jo raupsuotas kaip sniegas.)

Pirma viso kito ieškoti Viešpaties (Ps 27,4 Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu-gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą.)

Gyventi ne regėjimu,o tikėjimu (2 Kor 5,7 mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu)