Tikėjimo pagrindu nemažam skaičiui žmonių yra jų proto išvados. Daugeliui Dievas ne realybė,o proto išvadų rezultatas,loginė prielaida. Tuo pat metu pats Dievas lieka nepažįstamas žmogui. „Jis turi būti” - sako jie - „todėl mes tikime,kad Jis yra”. Kiti neturi net tokio pagrindimo savo tikėjimui,jų tikėjimas remiasi nuogirdomis apie Dievą. Jie niekada neapsunkino savęs užduotimi patys pamąstyti apie viską,bet išgirdę apie Jį iš kitų ,nustumia supratimą apie Dievą į savo sąmonės užkaborius,kuriuose pilna visokių kitokių įsivaizdavimų apie viską,ir iš ten po to formuojasi to žmogaus credo. Daugeliui Dievas ne daugiau nei idėja,paprasčiausiai kitas gerumo,tobulumo ir tiesos vardas;jiems Dievas - tai įstatymas,arba gyvenimas ,ar kurianti jėga,kuri veikia už būties uždangos.
Panašių į šiuos supratimų apie Dievą yra gausybė,bet visus juos galima charakterizuoti viena bendra ypatybe - jie neturi asmeninio Dievo pažinimo patyrimo. Apie artimo bendravimo su Juo galimybę jie net negalvoja,nes net neįtarią ją esant. Darydami prielaidą,jog Dievas egzistuoja,jie nesiskaito su Juo kaip su Asmeniu,Kurį galima pažinti ta prasme,kokia mes pažįstame žmones ar kitą kūriniją.
Krikščionys,žinoma,eina toliau - juk jų tikėjimo išpažinimas reikalauja tikėti į Dievą kaip Asmenį ir jie išmokyti melstis „Tėve mūsų,kuris esi danguje” (Lk 11,12). Taip kad supratimas apie tai,jog Dievas yra Tėvas ir yra asmuo surištas su asmeninės pažinties galimybe. Taip yra teoriškai,tačiau milijonams krikščionių Dievas realus ne daugiau,nei visam likusiam nekrikščioniškam pasauliui. Jie stengiasi mylėti Idealą ir paklusti Principui..
Virš šito neužtikrintumo debesies iškyla švarus Biblijos mokymas apie Dievą,Kurio asmeninio pažinimo patyrimą gali turėti kiekvienas Dievo vaikas. Viešpataujančios ir mylinčios Asmenybės alsavimas jaučiamas kiekviename Biblijos puslapyje.
Biblija pateikia kaip faktą žmogaus sugebėjimą pažinti Dievą taip pat betarpiškai,kaip jis gali pažinti kitus žmones ar daiktus. Vienais ir tais pačiais žodžiais Biblija nusako Dievo pažinimą ir visos kitos materialios kūrinijos pažinimą.
„Manosios avys klauso Mano balso”(Jn 10,27)
“Palaiminti tyraširdžiai,nes jie regės Dievą” (Mt 5,8)
Ir tai tik dvi citatos,o jų Šventajame Rašte yra daugybė.
Tai reiškia,kad savo dvasia ir jos pojūčiais mes esame gebantys pažinti Dievą taip pat konkrečiai,kaip savo kūnu ir jo penkiais pojūčiais esame gebantys pažinti materialų pasaulį. Mes pažįstame materialų pasaulį lavindami kūno sugebėjimus,kurie kaip tik dėl šio tikslo mums suteikti. Bet mes turime ir dvasios sugebėjimus,kurių pagalba galime pažinti Dievą ir dvasinį pasaulį,jei tik paklusime Dvasios raginimui ir pradėsime lavinti šiuos sugebėjimus.
Tai,kad žmogus turi būti išgelbėtas tam,kad galėtų pradėti pažinti Dievą - tai įvardiname kaip nereikalaujančią atskirų svarstymų ir įrodymų,kaip savaime suprantamą sąlygą. Neatgimusio žmogaus dvasios sugebėjimai palaidoti kritusios žmogaus prigimties kriptoje ir lieka visiškai nereikalingi..jie nerodo jokių gyvybės požymių. Toks yra mirtinas nuodėmės kirtis mums,žmonėms. Tačiau mes galime būti atgaivinti veikiančios mumyse Šventosios Dvasios.
Tačiau kodėl išpirktieji Dievo vaikai taip mažai žino apie sąmoningą bendravimą su Dievu,apie kurį tiek daug kalba Šventasis Raštas? Priežastis - mūsų giliame ir įsisenėjusiame netikėjime. Tikėjimas leidžia mūsų dvasiai veikti. Ten kur tikėjimas silpnas ir nepakankamas, rezultate bus dvasinė nejautra ir moralinis atbukimas. Tokia yra daugybės krikščionių būsena. Dievo Karalystė yra aplink mus,apsupdama ir apjungdama mus savyje,ji yra šalia mūsų vidinio „aš” ir laukia to momento,kada mes pripažinsime,pažinsime,suvoksime šitai. Pats Dievas yra čia ir laukia mūsų reakcijos į betarpišką Savo artumą. Šis amžinas pasaulis tampa gyvas mumyse tuo pat momentu,kai tik pradedame skaitytis su jo realumu.
Visame tame,ką kalbame yra du žodžiai,kurie reikalingi specialaus paaiškinimo. Tai „skaitytis” ir „realybė”.
Ką turiu omenyje sakydamas „realybė”? Tai realybė,kuri egzistuoja nepriklausomai nuo kieno tai bebūtų supratimo kuri egzistuoja ,nepriklausomai nuo bet kokių žmogaus proto padarytų prielaidų ir išvadų ir kuri egzistuos ir tada,jei nebus jokio žmogaus,sugebančio apie ją mastyti. Ši tikroji realybė egzistuoja pati iš savęs,kaip daiktas. Šios realybės tikrovė jokiu būdu nepriklauso nuo jos stebėtojo.
Yra žmonės,kurie labai mėgsta pasišaipyti iš tokio realybės supratimo. Tai idealistai,kurie mezga nesibaigiančių argumentų voratinklį norėdami įrodyti mintį,jog už proto ribų nėra jokios egzistencijos. Tokie yra taip vadinami „reliatyvistai”,mėgstantys pabrėžti,jog visatoje nėra koordinačių,kurios galėtų būti atskaitos tašku. Jie juokiasi iš mūsų iš savo intelektualios arogancijos aukštumų..tačiau tikro krikščionio neįmanoma įstumti į sumaištį panašia panieka. Jis savo ruožtu gali pasijuokti iš jų,nes žino,jog egzistuoja vienas Absoliutas,ir tas Absoliutas yra Dievas. Ir mes žinome,kad šis Asmuo sukūrė pasaulį žmogui,ir,nepaisant to,kad pasaulyje nieko nėra pastovaus ar realaus ta prasme,kokia šis žodis taikomas Dievui, mums leista visose savo gyvenimo aplinkybėse veikti taip,lyg ši tikrovė egzistuoja realybėje. Būtent taip ir veikia žmonės šiame pasaulyje,jei neimti domėn neįgalių,sutrikusio mastymo žmonių.Šie nelaimėliai turi savo problemų su realybe,jie yra pastovūs savo suvokime,gyvena visiškoje harmonijoje su savo įsivaizdavimais apie realybę. Jie nuoširdūs,bet toks sutrikusio mastymo žmonių nuoširdumas gimdo socialinę problemą.
Aukščiau minėtus idealistus,reliatyvistus,postmodernistus negalima vadinti protiškai atsilikusiais žmonėmis. Savo adekvatumą natūraliai suvokiamai realybei jie įrodo tuo,jog gyvena visiškai prisiderinę prie tos realybės,kurios egzistavimą neigia ir naudojasi tomis atramomis savo gyvenime,kurių išsižada savo viešuose pareiškimuose. Jų pareiškimai turėtų didesnį svorį,jei jie patys gyventų atitinkamai jiems,tačiau būtent to jie kaip tik ir nedaro. Jų idėjos gilios savo apmąstymuose bet jos negyvybingos. Vos tik gyvenimas paliečia juos rimtesnėmis problemomis - jie atsižada savo idealų ir gyvena kaip ir kiti žmonės.
Tikrasis krikščionis nežaidžia idėja dėl idėjos. Mes neatrandame pasitenkinimo tame,kad pasinerti į jų tuščiažodžiavimą tam,kad galėtumėme parodyti save. Visas mūsų tikėjimas turi praktinę prasmę. Viskas,kuo mes tikime yra mūsų gyvenimo dalis. Mes gyvename tikėjimu ir su tikėjimu mirštame.
Nuoširdus,tiesus žmogus žino,kad šis pasaulis realus. Jis atranda tikrovę savo sąmone ir suvokia,kad ne jis tą tikrovę išgalvojo. Ji jau egzistavo iki jo ir laukė,kad jis joje gimtų. Ir jis žino,jog ši tikrovė lydės jį per visą gyvenimą čia,iki jis iškeliaus namo.
Padedami savo penkių pojūčių mes pasineriame į šio pasaulio realybę. Viskas,ko reikia mūsų egzistencijai fiziniame pasaulyje mes galime įgyti,nes turime atitinkamus tam sugebėjimus,kuriuos mums dovanojo Viešpats,sukūręs ir palikdamas mus gyventi tokiame pasaulyje,kaip šis.
Taigi,remiantis mūsų apibrėžimu Dievas yra realybė. Jis yra realus ta absoliučia ir galutine prasme,kokia daugiau niekas negali būti realus. Visa kita egzistuojanti realybė priklauso nuo Jo. Didžioji Tikrovė - tai Dievas,Kūrėjas tos žemesnės pagal savo paskirtį ir priklausomybę tikrovės,kuri ir yra šis pasaulis,o tame tarpe - ir mes. Dievas egzistuoja objektyviai,nepriklausomai ir atskirai nuo bet kokių įsivaizdavimų ir idėjų apie Jį. Žmogus,garbinantis Dievą nekuria savo garbinimo objekto. Jo širdis atranda Dievą kai jis pabunda iš dvasinio mirties sąstingio savo atgimimo dieną.
Antras žodis,kurį reikia paaiškinti - „skaitytis”. Tai ne tas pat,kas „vaizduotis” ir „vaizduoti”. Minčių sukurtas pavidalas,fantazija,išsigalvojimas nėra tikėjimo objektai. Įsivaizdavimas ir tikėjimas ne tik kad skiriasi,bet yra priešiški viens kito atžvilgiu. Vaizduotė atkuria nerealius proto kūrinius,fantastiškus pavidalus ir siekia susieti juos su tikrove. Tikėjimas šia prasme nieko nekuria,jis paprasčiausiai skaitosi su tuo,kas jau egzistuoja realybėje.
Dievas ir dvasinis pasaulis iš tiesų egzistuoja. Mes galime pasitikėti neregimo Dievo realumu taip pat drąsiai,kaip drąsiai pasitikime regimu mus supančiu pasauliu. Dvasinis pasaulis čia ir jis laukia mūsų dėmesio,reikalaudamas iš mūsų tikėjimo.
Bėda ta,jog mes pripratę mąstyti standartiškai ir stereotipiškai. Mes laikome regimą pasaulį pačiu realiausiu kas tik gali būti ir abejojame bet kokio kito pasaulio realumu. Mes neneigiame dvasinio pasaulio egzistavimo,bet abejojame jo realumu musų įprasta šio žodžio prasme.
Jausmų ir pojūčių pasaulis dieną ir naktį veržiasi į mūsų sąmonę ir taip iki pat mirties. Šis pasaulis įžūlus, rėksmingas ir nesukalbamas. Jis nereikalauja mūsų tikėjimo,jis jau čia ir būdamas čia,prievartaudamas mūsų jausmus, jis reikalauja,kad mes su juo skaitytumėmės kaip su vienintele tikrove. Ir nuodėmės iškreipti mūsų dvasios akių žvilgsniai negali pamatyti kitos realybės,kitos tikrovės - spindinčio Dievo miesto.. Jausmingumas valdo ir regima tampa neregimo priešu,laikina - priešu amžino. Toks yra prakeikimas,kurį paveldi visi Adomo palikuonys.
Krikščioniško gyvenimo pagrindas yra tikėjimas neregimu. Krikščioniško tikėjimo objektas - neregima tikrovė.
Mūsų širdies aklumo pasekme tapo iškreiptas mąstymas.kuriame mes linkę nubrėžti ribą tarp dvasinio ir realaus,kai tikrovėje tokia riba neegzistuoja. Priešpastatyti galima viską - tikrą ir įsivaizduojamą,dvasinį ir materialų,laikiną ir amžiną..bet tik ne dvasinį ir realų. Todėl,kad dvasinis ir yra realus.
Jei mes norime pasiekti aukštumas,į kurias mus kviečia Šventasis Raštas,mums reikia sugriauti žalingą įprotį atmesti dvasinius dalykus. Mums reikia perkelti savo interesus iš regimo į neregimą,todėl kad vienintelė tikrovė yra Dievas.
Heb 11,1-6 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome. Per jį protėviai gavo gerą liudijimą. Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima. Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba. Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir “jo neberado, nes Dievas jį perkėlė”. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui. O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.
Štai kur mūsų tikėjimo esmė. Jei mes iš tikrųjų siekiame eiti paskui Dievą,mums reikia būti ne iš šio pasaulio. Tik nereikia įklimpti į klaidingą supratimą,kaip daro daugelis žmonių mąstydami apie „kitą pasaulį „ kaip apie tai,kas bus ateityje. Kitas pasaulis - tai ne būsimasis gyvenimas,tai - esamuoju laiku esantis gyvenimas.
Heb 12,22-24 Bet jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasiųir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo kraujo, kuris kalba apie geresnius dalykus negu Abelio kraujas.
Visa tai,apie ką čia kalbama - tai ne „apčiuopiamas kalnas” (18 eil) ir ne girdimas trimitų garsas, žodžių skambesys,ne tamsa,ūkas ar viesulas..Kai tik mes pradedame sutelkti savo dėmesį į Dievą ,dvasinis pasaulis mūsų suvokime pradeda įgyti savo formas ir kontūrus. Paklusnumas Jėzaus žodžiams atveria vidinį Dievo apreiškimą
Jn 14,21-23 Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu”. Judas-ne Iskarijotas-paklausė: “Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?” Jėzus jam atsakė: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.
Dievo Žodžio laikymasis suteikia aštrumą Dievo suvokimui,atveria mums Neregimąjį,kaip ir buvo pažadėta tiesiaširdžiams. Naujas Dievo suvokimas žavi ir traukia mus ir mes pradedame ragauti,ir matyti,ir girdėti,ir jausti Dievą savo širdimi..Dievą,Kuris yra mūsų gyvenimas. Tada išsilieja amžina šviesa -
Jn 1,9 Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį .
Vis labiau ir labiau,pagal tai,kaip mūsų dvasios gebėjimai ugdomi ir įtvirtinami,Dievas taps mums viskuo ir jo betarpiškas artumas taps nuostabiu mūsų gyvenimo ženklu ir šlove.
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą