Evangelija.Gyvenimas praktiškai (22) "Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei!"

2 Kor 3,17 Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė.

Mažai dalykų yra šiam pasaulyje,kurie žmogui būtų malonesni nei laisvė. Kas nenori tapti laisvu nuo vergiškai sunkaus darbo, išsilaisvinti iš kalėjimo? Žmonės laisvę vertina daugiau nei šio pasaulio turtus,nes nei skaniausias valgis ar gėrimas,nei pinigai,nei garbė laisvės neatstoja. Netgi neprotingi gyvuliai renkasi verčiau laisvėje būti,nei sočioje nelaisvėje. Visa kas gyva turi prigimtinį laisvės troškimą.
Tikrieji krikščionys šį turtą nešioja savyje,jei turi tikrą,amžiną laisvę. Krikščionio laisvė nei laiku,nei kokia nors konkrečia vieta negali būti apribojama. Krikščionio laisvės nei darbas,nei pančiai,nei kas nors panašaus į tai atimti negali. Mes,krikščionys šį didžiulį turtą visada savyje turime, nes esame išpirkti iš nelaisvės ne auksu ar sidabru,o daug didesne išpirka:

1 Pt 1,17-19 Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.
Todėl kur bebūtų krikščionys – ar sunkiuose darbuose,ar žmonių įkalinti,ar kitokiuose sunkumuose – savo laisvės nepraranda. Tokia yra šlovinga Dievo vaikų laisvė.
Kai kas mano,jog krikščioniška laisvė,tai daryti kas tik šauna galvon,neva viskas yra galima,juk jie – „Kristaus išlaisvinti“ Varge,varge..jie nežino,jog žmogus turi vienintelę laisvę – tai laisvė pasirinkti priklausomybę. Tokios laisvės,kurią įsivaizduoja šio pasaulio žmonės (ir ,deja,daugelis vadinančių save krikščionimis) – laisvės be jokios priklausomybės – tokios laisvės paprasčiausiai nėra. Jei žmogus sakosi turįs tokią laisvę – jis turi ne laisvę,o iliuziją. Ir,gali būti,jog sako tai tau ne šiaip sau,būk atsargus..:

2 Pt 2,1-3 Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. Iš godumo jie išnaudos jus suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir žuvimas nesnaudžia.
2 Pt 2,18-22 Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie suvilioja tuos, kurie yra vos pasprukę nuo gyvenančių paklydime. Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai: juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu. Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto švento įsakymo. Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: “Šuo sugrįžta prie savo vėmalo”, ir: “Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne”
Kristus mus išlaisvino,bet ne tam,jog nuo nieko nepriklausytumėme,o tam,jog priklausytumėme Jam.
Geriausias pavyzdys – žydų tauta ir jos išėjimas iš Egipto. Regis,žydai tapo laisvi nuo Egipto vergijos,bet kiek jie sugebėjo išgyventi be atidavimo savęs visiškon priklausomybėn Dievui?..o, kaip dažnai tai nutinka su krikščionimis..dar vargdami pasaulio vergijoje jie pavydžiom akim žiūrėjo į šio amžiaus turtinguosius ir įžymiuosius,manydami,jog tie žmonės tikrai yra laisvi ir tai,kaip jie gyvena,ką sau leidžia – tai ir yra žmogaus laisvė. Ir kai tik Viešpats juos išlaisvina,jie visomis jėgomis siekia pasekti šio amžiaus turtingųjų pavyzdžiu – leisti sau viską,ko nori ir mėgautis šio pasaulio malonumais. Negana to,šie vargšai bando Viešpatį paversti į priemonę tokiai savo „laisvei“ pasiekti ir įtvirtinti. Šita graudi istorija aprašyta Išėjimo knygoje. Deja,panašią istoriją savo gyvenimu rašo ne vienas krikščionis..
O juk krikščioniška laisvė ne tame yra,jog pagal savo valią gyventi ir ką nori,tą daryti. Tokia laisvė – daryti ką nori – tai ne krikščioniška laisvė,tai laisvė kūniškumui,todėl ir laisvę šitai sunkiai galima pavadinti..savo esmėje tai sunkus ir vergiškas darbas nuodėmėje,nes kiekvienas darantis nuodėmę tampa nuodėmės vergu. Krikščioniškos laisvės netenka tie,kurie sekdami savo kūno įgeidžiais Viešpaties laisvę paverčią į palaidumą:

Jud 1,4 Mat vogčiomis įsiskverbė žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks pasmerkimas: jie bedieviai, iškreipia mūsų Dievo malonę į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų.

Todėl Viešpats mums,laisviems Kristuje sako ir įspėja:

Rom 13,13-14 Kaip dieną, elkimės dorai: nepasiduokime apsirijimui ir girtavimui, gašlavimui ir paleistuvavimui, vaidams ir pavydui, bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių.

Krikščionys,kurie šią amžiną ir brangią Dievo Sūnaus suteiktą laisvę savyje nešioja,besąlygiškai pripažįsta save Dievo vergais ir nemano,jog jie nuo nieko nepriklausomi bei gali daryti tai,kas jiems patinka ir elgtis kaip kam atrodo gerai :

1 Kor 7,22 Viešpatyje pašauktas vergas yra Jo išlaisvintas. Panašiai ir pašauktas laisvasis yra Kristaus vergas.

Taigi..kame gi yra ta krikščioniška laisvė?

1. Laisvi mes nuo nuodėmės,mirties ir amžino pasmerkimo:

Oz 13,14 Aš išpirksiu juos iš mirusiųjų buveinės galios, išgelbėsiu nuo mirties.

Mt 1,21 Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių”.
Nejau mes esame tie,kurie nenusideda? Ne,mes visi dar daug kur nusidedame,bet nuodėmė neviešpatauja mums. Ir nors savo silpnume nusidedame,tačiau malda su atgaila Jėzaus Kristaus auka per tikėjimą veikiančia mumyse,esame nuo nuodėmės apvalomi.

1 Jn 1,8-9 Jei sakome, kad neturime nuodėmės,-klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

O krikščionys,kurie leidžia nuodėmei viešpatauti virš savęs,nes kiekvienas kuris pasiduoda nuodėmei yra jos vergas. (Jn 8,34)

2. Laisvi mes nuo Įstatymo prakeikimo:

Gal 3,13-14 Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio”,- kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią.

Ir todėl:

Rom 8,1-2 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.

Įstatymo prakeikimas yra tame,jog jis kiekvieną,kuris viso Dievo įstatymo nevykdo,ištinka Dievo rūstybe ir pasmerkia amžinon pražūtin. Nuo šio prakeikimo Jėzaus Kristaus malone krikščionys yra išlaisvinti. Jis,Jėzus Kristus, visą įstatymą tobulai įvykdė ir buvo atiduotas kaip auka už mūsų nuodėmes,pakabintas su piktadariais ant medžio ir taip tapo prakeikimu už mus. Ir todėl mes,nors Įstatymo tobulai įvykdyti ir nesugebame,tačiau mūsų trūkumai ir silpnumas yra padengiami ir atperkami Dievo Sūnaus tobulu paklusnumu.

3. Laisvi esame nuo pačio Įstatymo,nes esame malonės valdžioje,todėl esame laisvi ir nuo nuodėmės:

Rom 6,14 Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje.

Krikščionys vykdo įstatymą neverčiami Įstatymo,o laisva dvasia vykdo Dievo įsakymus. Ne kaip vergai,kurie bijo bausmės,bet kaip sūnūs,paklūstantys noriai ir su meile savo Tėvui. Tokiu paklusnumu atnešame dvasios vaisius –

Gal 5,22-23 Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.

Tai turėdamas omenyje,Paulius parašė šiuos žodžius:

1 Tim 1,8-11 O mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams, paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui pagal palaimintojo Dievo šlovingąją Evangeliją, kuri man yra patikėta.

Krikščionis Dievo malone daro tai,ką liepia Įstatymas. Mumyse ne baimė,o meilė veikia,jei tik pasiliekame Dievo meilėje.

4. Laisvi mes nuo apeiginių judaizmo nuostatų:

Nes esame apvalyti Viešpaties krauju kartą ir visiems laikams,todėl mums nereikia kas kart artinantis prie Dievo savo paklusnumu apsivalyti per apeiginių apsiplovimų vykdymą,nes esame švarūs Kristaus paklusnumu ,pašventinti Jo Tėvui atnešta auka.

Heb 10,10 Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.

Jeigu Įstatymas jau nebeturi galios mums,tai kodėl jis pamokslaujamas? Pirmiausiai reikia suprasti,jog tai,kad Įstatymas neturi mums valžios dar nereiškia,kad jis aplamai neturi valdžios. Įstatymo valdžia nepasikeitė,ji tokia pat galinga,kokia ir buvusi. Visa žmonija bus teisiama pagal Įstatymą:

Rom 2,11-16 Juk Dievas nėra šališkas. Visi, kurie nusidėjo, neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą. Ne įstatymo klausytojai teisūs Dievo akyse, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti. Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie-neturintys įstatymo-patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą. Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija.

Mes Įstatymo valdžios nejaučiame ten,kur meilėje Dievui per malonę Jo įsakymus vykdome ir gyvename pagal juos. Mumyse Kristaus teisumas,kuriuo esame išteisinami per tikėjimą ,todėl ir Jo Įstatymas tampa įrašytas mūsų širdyse. Bet mums vis tiek pamokslaujamas Įstatymas,kad žvelgdami į jį ištaisytume savo kelius,kad žvelgdami į jį kaip veidrodyje savo negalią ir silpnybę matytumėme ir paklusnumu tiesai nuskaistintume savo širdis; kad siekdami meile įvykdyti Įstatymą, siektumėme nusivilkti savo senąjį žmogų su visais jo darbais ir apsivilkti nauju, sukurtu pagal atvaizdą ir pavidalą To,Kuris mus pamilo ir taip augtumėme meile Dievui ir artimui, kas ir yra Įstatymo tikslas:

1 Tim 1,5 Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo.

Ir baigti noriu ne savo, o Šventojo rašto žodžiais:

Gal 5,1 Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

Gal 5,13 Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.

Būkite palaiminti!

Evangelija.Gyvenimas praktiškai (21) “Teisiųjų laiminamas miestas kyla, nedorėlių burna jį sunaikina"

Pat 11,11 Teisiųjų laiminamas miestas kyla, nedorėlių burna jį sunaikina. 

Daugelis iš tų, kurie mano,jog yra teisieji Dievo akyse - ir mes visi esame iš taip apie save manančių žmonių,daugelis iš taip apie save galvojančių garsiai laimina savo šalį,miestą,šeimą,artimą. Bendrai paėmus,tai nėra blogai,kol tikėjimas savo žodžiais nepakeičia žmogui tikėjimo Dievu..

Turime ištisus mokymus,kaip savo žodžiais pakeisti situacijas, kaip tarsi „užprogramuoti“ įvykius,jog jie tarnautų mūsų gerovei ir laimei. Mes visi esame susidūrę su mokymu apie „tikėjimo išpažinimus“,kai ,pavyzdžiui,esame raginami kartoti apie savo išgydymą kaip apie įvykusį faktą,nors jokio išgydymo dar negavome. Tokį supratimą apie žodžių galią matome Biblijoje,tik šie pavyzdžiai toli gražu ne teigiami..

Sk 22,1-6 Izraelitai keliavo ir sustojo Moabo lygumoje, anoje pusėje Jordano, ties Jerichu.  Ciporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis padarė amoritams. Moabitai labai bijojo izraelitų, nes jų buvo labai daug. Moabas sakė midjaniečių vyresniesiems: “Šita tauta sunaikins mus visus, čia gyvenančius, kaip jautis sunaikina žolę iki šaknų”. O Ciporo sūnus Balakas tuo metu buvo moabitų karalius. Jis siuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Balaamą į Petoro miestą prie upės, kad jį pakviestų, sakydami: “Iš Egipto išėjo tauta, kuri apdengė žemės paviršių ir dabar sustojo prie mano krašto sienų.  Ateik ir prakeik tą tautą, nes ji galingesnė už mane. Gal tada galėsiu kaip nors ją sumušti ir išvyti iš savo žemės, nes žinau, kad kurį tu laimini, tas yra palaimintas ir, kurį prakeiki, yra prakeiktas”. 

Liūdnas Balaamo galas..:

Sk 31,8 taip pat ir jų karalius: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą. Užmušė kardu ir Beoro sūnų Balaamą. 

Iš šio pavyzdžio aiškiai matome,jog žodžiai yra niekas,žmogaus tikėjimas jais yra niekas,jei žmogus neturi tikro,gyvo ir veikiančio tikėjimo – tikėjimo Dievu.

2 Pt 2,9-17 Viešpats žino, kaip išgelbėti pamaldžiuosius nuo išbandymo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei, o ypač tuos, kurie pasiduoda nešvariems kūno geismams ir niekina viešpatystę. Įžūlūs ir savavaliai! Jie nesudreba, piktžodžiaudami šlovingiesiems, tuo tarpu angelai, aukštesni jėga ir galia, Viešpaties akivaizdoje neištaria jiems piktžodiško kaltinimo. Bet jie, kaip neprotingi gyvuliai, gimę sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir pražus savo sugedime, gaudami atpildą už nusikaltimus. Jie laiko pramoga lėbauti dienos metu. Jie susitepę ir iškrypę, smarkaudami savo apgaulėmis vaišinasi su jumis. Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas. Jų širdis išlavinta godumo. Jie prakeikimo vaikai. Palikę teisingą kelią, jie nuklydo ir pasuko Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamėgo neteisumo atlygį, buvo subartas dėl savo nedorybės: nebylus asilas prabilo žmogaus balsu ir sutrukdė pranašo beprotystę. Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė per amžius. 

Tikėjimas savo žodžių galia nieko žmogui negali padėti,tai tuštybės mokymas,kuriuo taip didžiavosi Balaamas..

Taigi,kas tai yra, teisiojo palaiminimas? Ir kuo teisusis laimina miestą,kuriame gyvena?

Pat 10,22 Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša. 

Teisiojo palaiminimas – tai Viešpaties palaiminimas teisiajam,kuriuo ateina klestėjimas viskam,kame laiminamas teisusis.

Įst 28,1-14 “Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų. 

Visi šie palaiminimai ateis ir pasivys tave, jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso. 

Palaimintas tu būsi mieste ir palaimintas tu būsi lauke. 

Palaimintas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo bandų, galvijų ir avių prieauglis. 

Palaimintos bus tavo klėtys ir atsargos. Palaimintas būsi įeidamas ir palaimintas būsi išeidamas. 

Viešpats sunaikins tavo priešus, kurie pakils prieš tave, tavo akivaizdoje; jie puls tave vienu keliu, o bėgs nuo tavęs septyniais keliais. 

Viešpats pasiųs savo palaiminimą į tavo sandėlius ir į visus tavo rankų darbus; Jis palaimins tave žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas tau duoda. 

Jei vykdysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir vaikščiosi Jo keliais, Jis patvirtins tave savo šventa tauta, kaip tau pažadėjo. 

Visos žemės tautos, matydamos, kad tu vadinamas Viešpaties vardu, bijos tavęs. 

Viešpats suteiks tau apsčiai gėrybių-tavo kūno vaisiaus, galvijų prieauglio ir žemės derliaus- krašte, kurį Viešpats prisiekė tavo tėvams atiduoti. 

Viešpats atvers tau savo gerąjį lobyną-dangų, kad duotų lietaus tavo žemei reikiamu metu ir laimintų tavo rankų darbą; tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko nesiskolinsi. 

Viešpats padarys tave galva, o ne uodega; visuomet būsi viršuje, o ne apačioje, jei tik klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, ir juos vykdysi. 

Nenukrypk nė nuo vieno žodžio, kuriuos šiandien tau skelbiu, nei į kairę, nei į dešinę sekti kitų dievų ir jiems tarnauti. 

Raginimas laiminti – tai raginimas būti tokios širdies,kuri patinka mūsų dangiškajam Tėvui,būti tokiais,kokiais Jis nori mus matyti Kristuje ir tada išreikšti tai žodžiais bei darbais,kurie siekia atnešti tikrą gerovę tiems ir tam,ką turime laiminti:

Mt 5,44-48 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. 

Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? 

Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? 

Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”. 

Lk 6,28 Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus. 

Rom 12,14 Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite. 

1 Pt 3,9 Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, žinodami, kad ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. 

O ką pasakysime apie šiuos Kristaus žodžius,kuriais remiasi klestėjimo mokytojai?

Mt 17,20 Jėzus jiems atsakė: “Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo. 

Mt 21,21 Jėzus atsakė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, jūs ne tik padarysite taip su figmedžiu, bet ir jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’, taip įvyks. 

Mk 11,23 Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje neabejotų, bet tikėtų, kad įvyks tai, ką sako,-jis turės, ką besakytų.

Čia kalbama apie tikėjimą. Bet ne apie tikėjimą žodžiais,o apie tikėjimą Dievu. Raštas mus niekur neragina tikėti tuo,ką sakome,Jis ragina mus štai kuo tikėti:

Mk 11,22 Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: “Turėkite tikėjimą Dievu! 

Nes:

1 Pt 1,5 Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. 

Per tikėjimą kuo? Savo žodžiais? Ne,bet per tikėjimą Kristumi. Taigi, turėdami tikėjimą Dievu,esame teisūs,jei gyvename tikėjimu:

Rom 5,1-2 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,  per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. 

2 Kor 5,1-9 Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje. Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus, nes aprengti nebūsime nuogi. Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą. Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose-kūne, mes nesame su Viešpačiu,— mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,—  tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu Todėl mes siekiame,-tiek nebūdami, tiek būdami su Juo,-Jam patikti. 

Kas vyksta toliau? Mes esame keičiami į atvaizdą ir pavidalą To,Kuris mus pamilo. Ir mūsų širdyje nelieka noro savivaliauti,nes gyvenimas Kristuje nėra savo valios pildymas:

Gal 2,20 Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. 

Nei vienas,turintis tikėjimą Dievu,kuris gali kalnus kilnoti,nedarys nieko,kas iš jo paties, o ne iš Tėvo įsakymo kyla. Juk pats Viešpats taip elgėsi,aiškiai žinodamas ką Jis,kaip Žmogaus Sūnus, gali daryti:

Jn 5,19 Jėzus jiems atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. 

Jn 5,30 Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė”. 

Jn 12,49 Nes Aš kalbėjau ne iš savęs,-Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti. 

Jn 14,10 Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje-Jis daro darbus. 

Jn 15,4 Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,-taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. 

Jn 16,13 Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti. 

Būdami Kristuje savo žodžiais ir darbais siekiame įvykdyti Dievo valią jėga Dievo,kuria ir kovojame šią tikėjimo kovą,patinkančią Dievui ir Jo palaiminimais praturtiname daugelį.

Ir pabaigai trumpai apie prakeikimus..

Pat 11,11 Teisiųjų laiminamas miestas kyla, nedorėlių burna jį sunaikina. 

Kaip sunaikina? Ar žodžiais? Ne..ši patarlė kalba apie daug rimtesnius dalykus. Pažiūrėkite, ką Jėzus sako apie dalykus,išeinančius iš žmogaus burnos:

Mk 7,14-23 Sušaukęs visus žmones, Jėzus kalbėjo: “Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš išorės patekęs į žmogų, galėtų jį suteršti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina. Kas turi ausis klausyti-teklauso”.Kai sugrįžo nuo minios į namus, Jo mokiniai paklausė apie palyginimą. Jis jiems sako: “Nejaugi ir jūs nesuprantate? Argi neaišku jums, kad visa, kas patenka į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan, ir taip išvalomas visas maistas?” Ir Jis pasakė: “Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės,  godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”. 

Už visa tai,kas išeina iš žmogaus širdies ir jį suteršia, ištinka Dievo prakeikimas,kuris sugriauna ir nedorėlį,ir miestą,kuriame jis gyvena:

Įst 28,15-30 Bet jei neklausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir nesilaikysi bei nevykdysi visų Jo įsakymų ir įstatymų, kuriuos aš tau skelbiu, visi šitie prakeikimai ateis ir pasivys tave. Prakeiktas tu būsi mieste ir prakeiktas tu būsi lauke. Prakeiktos bus tavo klėtys ir atsargos. Prakeiktas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo galvijų ir avių prieauglis. Prakeiktas būsi įeidamas ir prakeiktas būsi išeidamas. Viešpats siųs tau prakeikimą, sumišimą ir nepasisekimą visame, ką darysi, iki tave visai sunaikins dėl tavo piktų darbų, nes apleidai mane. Viešpats siųs tau marą, kol tave nušluos nuo tos žemės, kurios paveldėti eini. Viešpats baus tave drugiu, šalčiu, sausra ir kardu, kurie persekios tave iki pražūsi. Dangus virš tavęs bus varinis ir žemė po tavimi-geležinė. Viešpats vietoje lietaus tavo žemei siųs smilčių audras, kol tave sunaikins. Viešpats leis priešams tave pavergti; vienu keliu išeisi prieš juos, o jiems puolant bėgsi septyniais; tu būsi išblaškytas po visas žemės karalystes. Tavo žmonių lavonai bus maistu padangių paukščiams ir žemės žvėrims, niekas jų nenubaidys. Viešpats baus tave Egipto votimis, šašais ir niežais, kurių negalėsi išgydyti. Viešpats ištiks tave pamišimu, aklumu ir širdies sustingimu. Vidudienį grabaliosi, kaip aklas grabalioja patamsyje, ir tau nesiseks tavo keliuose; tu būsi spaudžiamas ir išnaudojamas visą laiką, ir niekas tavęs neišgelbės. Vesi žmoną, o kitas gulės su ja. Pasistatysi namą, bet jame negyvensi. Užveisi vynuogyną, bet jo vaisių nerinksi.

Tai suteikia mums drąsų pasitikėjimą Dievu, jog palaiminimas ir prakeikimas yra ne žmonių  ištartų ar neištartų žodžių galioje,o Dievo valioje, kurioje mus pasieks visi Kristuje esantys palaiminimai - jei tik pasiliekame Jame ! -  nepriklausomai nuo žmonių teorijų apie tai,kokius žodžius reikia ištarti,kad taip įvyktų.

Būkite palaiminti!

Evangelija.Gyvenimas praktiškai (20) “Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa”.

Mt 7,13-14  “Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių.  O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa”. 

Jn 16,33 Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!” 

2 Tim 3,12-13 Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. Pikti žmonės ir suvedžiotojai eis blogyn, klaidindami ir klysdami. 

Žmogaus gyvenimas – tai kelias,kuris prasideda jo gimimu ir tesiasi iki pat jo mirties. Šitas kelias gali būti dvejopas – siauras arba platus. Siauras kelias yra Dievo įstatymu apribotas ir neleidžia mums žengti į šalį nei žingsnio,nleidžia savo valia nei į kairę,nei į dešinę pasukti. Platus kelias yra tas,kuriame šiuos Dievo įstatymo suvaržymai sulaužomi ir todėl juo einantys gali pagal savo supratimus,o ne Dievo valią gyventi.

Siaurame kelyje sutinkami įvairūs vargai,persekiojimai,nešlovė ir žmonių panieka. Plačiame kelyje siekiama viso to išvengti,o suka šis kelias įvairiausių šio pasaulio linksmybių link. Siauro kelio pradžioje stovi kryžius ir su juo nuolankumas,savęs atsižadėjimas,kantrybė,romumas ir visos kitos dorybės,kurios išorėje žmonėms niekingos ir žeminančios juos atrodo,bet viduje puošnumu ir tikrais turtais spindi. Štai kas sakoma apie Jo Bažnyčią,einančią siauru keliu:

Ps 45,9 Karalių dukterys pasitinka Tave; karalienė Tavo dešinėje Ofyro auksu papuošta. 

Plačiame kelyje – savimyla,išdidumas,godumas,pyktis ir visokia nuodėmė,išorėje maloni,didinga ir saldi,bet viduje karti ir dvokianti.

Siaurame kelyje kūniškumas marinamas,plačiame – maitinamas. Siaurame kelyje pasninkas,plačiame – girtuokliavimas, puotos ir apsiryjimas. Siaurame kelyje ašaros,plačiame – linksmybės ir kvatojimas. Siaurame kelyje malda,plačiame – šokiai. Siaurame kelyje švara,plačiame – paleistuvystė. Siauru keliu mus veda pats Kristus, Dievo Sūnus. Iškentęs kryžių ir ant jo mirtį už mus priėmęs,Jis kalba kiekvienam,kuris nori būti krikščioniu:

Lk 9,23 O visiems Jis kalbėjo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. 

Šiuo keliu eina visi ištikimieji,kurie seka Kristumi. Atsižadėję pasaulio ir jo geismų,priėmę iš Jo savo kryžių,seka Viešpačiu,kaip savo tikėjimo Pradininku ir Atbaigėju,seka Jo nuolankumu,meile,kantrybe,romumu ir paklusnumu. Plačiame gi kelyje – šio pasaulio tamsybių kunigaikštis ir jo keliais seka tie,kas šiam pasauliui tarnauja save išdidžiai aukštindami.

Priežastys,dėl kurių einantys siauru keliu kenčia įvairiausius vargus,gali būti sekančios pastebėtos:

1. šėtonas,iš kurio vergijos mes buvome Dievo malone išlaisvinti,puola ir gundo,siekdamas mus nuo Kristaus per nuodėmę atskirti. Ir kada pats to padaryti negali, siekia blogio mumyse per savo tarnus - piktus žmones.

Apr 12,17 Ir slibinas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą. 

Šėtonas,kuris nieko negali padaryti Kristui, todėl kupinas baisaus pykčio ir neapykantos    siekia sunaikinti Jo atvaizdą ir pavidalą ,t.y. žmogų.

2. Dievo vaikai – ne šio pasaulio žmonės,todėl pasaulis jų nekenčia ir persekioja kaip svetimus:

Jn 15,18-21 “Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų.  Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs-ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.  Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta To, kuris mane siuntė. 

Kaip jūra savo bangomis iš savęs išmeta kiekvieną negyvą kūną, taip ir šis pasaulis,kuris nelaimėmis ir įvairiais žmones ištinkančiais skausmais bei negandomis kaip jūra banguoja,išmeta iš savęs kiekvieną,kuris yra miręs tam,kas yra pasaulyje – kūno geismui,akių geismui ir gyvenimo puikybei.

3. Dievo vaikai neturi bendrystės su šio pasaulio vaikais ir negana to,savo šventu gyvenimu pastarųjų piktybę atidengia ir padaro akivaizdžiai matomu skirtumą tarp gėrio ir blogio,todėl nuodėmę pamilę ir tamsoje gyvenantys nekenčia šviesos ir nekenčia tų,kuriuose ji šviečia. Savo neapykantos tamsoje,kurioje jų demonai slepiasi,jie siekia sunaikinti kiekvieną,kuris tik juos kaltinančioje šviesoje gyvena. Apie tai Jėzus čia kalbėjo:

Lk 12,51-53 “Gal manote, kad atėjau atnešti žemėn ramybės? Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantaikos. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris.  Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą”. 

4. Dievas leidžia mums patirti šias negandas, kad nepamirštumėte,jog esame laikinai čia, jog esame keleiviai , kurių Tėvynė ne šioje žemėje, o danguje. Per patiriamas negandas mes atsitraukiame nuo pasaulio triukšmo ir tuštybės.
5. persekiojami mokomės kantrybės, kuri yra dievotumo vainikas ir kurios be negandų,pagundymų,išbandymų neįmanoma įgyti.

Rom 5,3-5 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė-patirtį, patirtis-viltį.  viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. 

Pažvelkite,ką mums suteikia ištikusi neganda,jei mes einame siauru keliu. Ją kęsdami mes atrandame pasitikėjimą Dievu,kuris neapvilia! Esi silpnas – džiaukis, nes Viešpaties stiprybė geriausiai matoma žmogaus silpnume.

6. Tėvas mus ruošia amžinajai šlovei, todėl siekia išgryninti mūsų sielas,kad būtumėme   pripažinti vertais paveldėti tą šlovę:

1 Pt 1,1-7 Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, ateiviams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje, išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir apšlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Tepadaugėja jums malonė ir ramybė!  Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje.  Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose,  kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus. 

7. taip mes tampame panašūs į Jį:

1 Pt 2,19-25 Girtina, jeigu kas dėl Dievo pažinimo pakelia skausmus, nekaltai kentėdamas. Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo. Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. Jis “nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos”. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. “Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti”.  Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą. 

8. taip pažįstame nuodėmės jėgą, pažįstame ir suprantame,koks didžiulis blogis yra nuodėmė,kuri tokius vargus ir skausmą pasauliui atneša ir išmokstame saugotis bet kokio nuodėmėe buvimo mūsų gyvenimuose.
9. taip suprantame, kokia didelė ir baisi Dievo rūstybė nukreipta prieš nuodėmę ir per kentėjimus išpažįstame Dievo tiesą,taip kaip Dovydas sakė:

Ps 119,69-71 Šmeižtais drabsto mane pasipūtėliai, bet aš nuoširdžiai Tavo potvarkių laikausi.  Jų širdis vieni riebalai, o aš gėriuosi Tavo įstatymu.  Naudinga man buvo nukentėti, kad Tavo nuostatų pasimokyčiau. 

Ps 119,78 Sugėdinti tebūna išdidieji, nes jie be priežasties puolė mane. Aš mąstysiu apie Tavo potvarkius. 

Ps 119,95 Nedorėliai mane pražudyti kėsinasi, tačiau aš Tavo liudijimų laikysiuosi. 

Ps 119,120 Mano kūnas dreba, bijodamas Tavęs, aš bijau Tavo sprendimų. 

10. taip išmokstame praktiškai pažinti Kristaus kentėjimus ir dalyvauti juose.

Kol 1,24   Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno-bažnyčios.

11. bėdos ir vargai veda mus į tikrą atgailą ir juose mes nuoširdžiai šaukiamės Dievo,nuoširdžiai siekiame nusigręžti nuo šio pasaulio ir bet kokios nuodėmės atsižadame,nes ieškome tikros gerovės iš vieno Dievo ateinančios,kuri jokiomis bėdomis ir negandomis negali būti nuo mūsų patraukta. Tai veda mus į tikrą maldą, pasninką ir t.t.

Kadangi siauras kelias yra labai ankštas ir pilnas vargų,tai iš tiesų mažai yra tų,kurie tą kelią atranda. Nes šio pasaulio malonumai ir vilionės yra pasiekiami mūsų jausmams ir mūsų kūnui patinkantys. O amžinosios malonės,kurių link veda siauras kelias nėra taip paprastai matomos..jas galime pamatyti tik dvasios akimis,kurios yra tikėjimo atvertos ir Dievo Žodžio apšviestos. Todėl tai ne kiekvienas pamatyti gali. O tas,kas nemato,tas ir neieško šio kelio. Ir mūsų kūnui kentėti skausmus ir persekiojimus yra sunku. Todėl daugelis,sekdami savo kūniškos prigimties aistringumu ir geiduliais,palieka siaurą kelią ir išeina į platų,vaikščiodami juo taip,kaip jų kūnui patinka.

Siauras kelias nors ir nepatogus,nors ir nedaugelis juo eina,bet jis veda mus į amžino džiaugsmo vietą. Platus kelias,nors ir patogus,nors ir daugelis juo eina,atveda į vietą amžinų kančių. Siaubingas šitas platus mūsų kūno kelias. Juk ši prigimtis siekia visuose įmanomuose malonumuose laisvai ir plačiai gyventi. Kūniška prigimtis mėgsta būti visų giriama,gerbiama ir visų garbinama. Tokios prigimties vedamas žmogus siekia visur savo valia gyventi. Norintis žengti siauru keliu,turi šių dalykų atsižadėti. Turi atkirsti nuo savęs savo valią. Turi palikti savo geidulius ir nuodėmingas aistras. Turi nesibaisėti nešlovės, paniekos, neturto, persekiojimo, tremties ir kitų negandų. Neturi galvoti apie kerštą ir savo teisybės įtvirtinimą.

Kūniškai prigimčiai pasidavęs žmogus žiūri į tuos dalykus apie kuriuos kalbame,bet nemato juose nieko sau priimtino. Toks žmogus nesugeba pamatyti ir suprasti nieko,ko jo juslės neapčiuopia ir protas nesuvokia. Kaip tamsus ir neišsilavinęs žmogus bijo gerti bet kokius vaistus,nes nežino juose slypinčios naudos sau,nes nieko,išskyrus vaistų kartumą nesugeba suprasti. Ar ,sakysim, vaikas, kuris bėga ir slepiasi stengdamasis išvengti kokios nors nemalonios jam procedūros,sakysim, galvos plovimo,nes nesugeba pamatyti po to sekančios naudosJ. Taip ir mūsų kūniška prigimtis tik į tai žiūri,ką pajausti gali ir nemato to,kas mūsų jausmams nepasiekiama yra. Mato kryžių ir širdgėlą, bet amžinos naudos ir paguodos,kuri tą širdgėlą numaldo,nemato,todėl baisisi ir traukiasi šalin.

Kad tas pasibaisėjimas ir sumaištis pasitrauktų,norinčiam eiti siauru keliu reikia ne tik į regimas, bet ir į neregimas kančių aplinkybes žiūrėti. Svarstyti savo širdyje ne tik apie skausmą,vargą ir kančias,į kuriuos rodo mūsų jausmai ir taip mumyse sąmyšį kelia,bet svarstyti apie tai, kas tai yra  krikščioniškas tikėjimas ir kur jis veda.

O šis tikėjimas mums atveria Dievą kaip mūsų Tėvą,Kuris kryžių mums uždeda ne rūstybės,bet meilės vedamas. Šiuo tikėjimu mes esame guodžiami,nes pats Tėvas savo malone padeda mums,kurie po šiuo kryžiumi Jo šaukiamės..:

Ps 91,14-16 “Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta. Jis šauksis manęs, ir Aš jam atsakysiu. Būsiu su juo varge, išlaisvinsiu jį ir pagerbsiu. Ilgu gyvenimu pasotinsiu jį ir parodysiu jam savo išgelbėjimą”. 

Iz 43,2 Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs. 

Mus guodžianti Dievo malonė rodo mums į Kristų, Kuris šiuo keliu praėjo pirmas ir Savo kojomis šį kelią pramynė,padarydamas jį mums daug lengvesniu. Dievo malonė mums,šiuo keliu einantiems,rodo į taip trokštamą kelio pabaigą. Dievo malonė mums tvirtina,jog po šių laikinų skausmų seka amžinas džiaugsmas,amžina šlovė,amžinas gyvenimas..

2 Kor 4,6-18 Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide. Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų. Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti; suglumę, bet nenusivylę; persekiojami, bet nepalikti; parblokšti, bet nežuvę. Visada nešiojame savo kūne Viešpaties Jėzaus mirtį, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Nes mes, gyvieji, dėl Jėzaus nuolat atiduodami mirčiai, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne. Taigi mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė. Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: “Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau”, mes irgi tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad Tas, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels per Jėzų ir pastatys kartu su jumis. Nes viskas yra dėl jūsų, kad per daugelį pagausėjusi malonė pagausintų dėkojimą Dievo šlovei. Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina.  Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima-amžina. 

Būkite palaimint!

Evangelija.Gyvenimas praktiškai (19) "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. "

Jn 14,15 Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų. 

Jn 14,21 Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu”. 

Kas tai yra Dievo meilė žino tik tie,kurie šioje meilėje gyvena,nes jos neįmanoma apsakyti žodžiais. Kadangi ši meilė yra dvasinė ,tai ji ir gimsta mumyse Šventosios Dvasios veikimu:

Rom 5,5  O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.    

Ir dar mes šį tą žinome apie šią meilę – ji yra dvasios vaisius:

Gal 5,22-23 Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. 

Ir šie vaisiai negali likti nepastebėti – jie šviečia ir teikia Dievo pažinimą kaip juos turinčiam žmogui,taip ir esantiems šalia.

Kuo išsiskiria Dievą mylintis žmogus iš kitų?

·        Mylintis Dievą žmogus stengiasi Jo valią vykdyti ne dėl bausmės baimės,bet dėl to,jog savo mylimo Gelbėtojo neįskaudinti. Taip geras sūnus tėvo valią stengiasi įvykdyti,gera žmona – vyro,kad savo brangaus žmogaus neliūdinti,nes toks liūdinimas yra priešingas meilei ir ją naikina.

·        Mylintis Dievą žmogus myli kitą žmogų,nes žino,jog tas kitas taip pat yra Dievo ir jį Dievas myli.Nes mylintis myli tai,ką jo mylimas myli. Čia ir apaštalas Jonas padaro tokią pat išvadą:

1 Jn 4,20-21 Jei kas sako: “Aš myliu Dievą”, o savo brolio nekenčia,-tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? Mes turime tokį Jo įsakymą: kas myli Dievą, turi mylėti ir savo brolį. 

·        Mylintis Dievą vengia visko,kuo jo Viešpats gali būti įskaudintas,nes skaudinimas yra priešingas meilei ir šį brangų ryšį griauna. O kadangi dievas yra įžeidžiamas kiekviena nuodėme,tai mylintis Dievą bėga nuo nuodėmės. Mums taip yra Viešpaties įsakyta:

Ps 97,10 Jūs, kurie mylite Viešpatį, nekęskite pikto; 

·        Mylintis Dievą Jį savo širdyje visada nešioja ir mintimis prie Jo glaudžiasi,todėl visada su meile ir pagarba Jo šventą vardą atsimena, Juo džiaugiasi,dėkoja Jam, šlovina, gieda ir garbina Jį džiaugsmingai,be veidmainystės šešėlio.

·        Mylintis Dievą trokšta greičiau su Juo būti,todėl nuolat meldžiasi tiek protu, tiek dvasia,neišsakomais atodūsiais savo ilgesį išliedamas prieš Viešpatį ir Šventaja Dvasia gauna paguodą.

Ps 42 Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve!  Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?  Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: “Kur yra tavo Dievas?”  Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje eisenoje. Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą!  Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Micaro kalno. Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas.  Dieną apreikš Viešpats savo malonę. Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę. 

Tokiam mirtis labiau trokštama nei baisi,nes per ją į Viešpaties artumą keliaujama. Tokiu žmogumi buvo apaštalas Paulius,kuris paliko mums tokias eilutes:

Fil 1,21-23 Man gyvenimas-tai Kristus, o mirtis-tai laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti.  Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. 

·        Mylintis Dievą žmogus viskame stengiasi sekti Dievu, kaip savo elgesiu,taip ir charakteriu panašėti į Jį:

Ef 5,1-10 Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. Todėl ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godumas tenebūna net minimi pas jus, kaip pridera šventiesiems; taip pat nešvankumas, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Nes jūs žinote, kad joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Todėl nebūkite jų bendrai!  Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai,-  nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa,- ištirdami, kas patinka Viešpačiui. 

·        Mylintis Dievą vengia pasaulio meilės,nes šie dalykai negali drauge sugyventi,jie išstumia viens kitą iš žmogaus širdies ir pasilieka tik vienas iš jų – arba meilė Dievui,arba meilė pasauliui:

1 Jn 2,15-16 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,  nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. 

·        Mylintis Dievą ieško Dievo,o ne savo šlovės,todėl visuose savo reikaluose rūpinasi,jog Jo vardas būtų pašlovintas. Todėl visuose darbuose šalinasi pasaulio tuštybės,traukiasi nuo bet kokio pikto darbo ir bet kokiame gerame darbe yra uolus ne savo,o Viešpaties šlovei triūsdamas. Todėl būna,jog geriau vargus ir mirtį priimti pasiryžta,kad tik Viešpaties vardas nebūtų niekinamas.

·        Mylintis Dievą be murmėjimo ir priekaišto kenčia bet kokioje bėdoje nes žino,jog be Viešpaties valios niekas nevyksta. Ir nors kūniška prigimtis tokiose situacijose sukyla pasipiktinusi,bet būna dvasios kantrybe pažabojama ir sutramdoma.

·        Mylintis Dievą jei ir nusideda kur savo nuodėmingos kūno prigimties silpnume,tai pajutęs sąžinės dūrius tuoj atgailauja,su ašaromis ir didžiu pergyvenimu save bara,pyksta ant savęs,liūdi,nusižemina prieš savo Kūrėją ir savo Tėvą atleidimo malonės prašydamas. Ir sau atleidžia tik Tėvo atleidimą gavęs. Taip elgiantis matome Petrą:

Mt 26,69-75 Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu”.Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai”.Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”.Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!”  Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda”. Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys. Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė. 

Kaip mums reikia Dievą mylėti? Kaip tokiu,mylinčiu Dievą, tapti? Į šį klausimą atsako Šventasis Raštas:

Įst 6,5 Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. 

Mt 22,34-38 Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,  ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė: “Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. 

Kadangi žmogus iš Dievo viską gavo – ir dvasią, ir sielą, ir kūną,ir aplamai – savo egzistenciją, tai be Dievo gyventi negali,nes joks žmogus neturi gyvybės pats savyje. Mes žinome tai,nes Jėzus mums tai pasakė liudydamas žydams Savo išskirtinumą:

Jn 5,25-27 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda,-ir dabar jau yra,- kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis. Nes kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje, ir taip pat suteikė Jam valdžią teisti, nes Jis-Žmogaus Sūnus. 

Ir todėl Šventasis Raštas liudija mums,jog mes visi Jame gyvename ir judame:

Apd 17,24-31 Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose  ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų.  Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’. Todėl, būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka. Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti,  nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių”. 

Kritęs žmogus per Dievo Sūnaus kraują už jį pralietą buvo Dievo bendrystėn buvo atstatytas. Kritęs žmogus gavo tokią didžią garbę iš Dievo per šią nesuvokiamą Viešpaties meilę žmonėms..šios Dievo meilės mums dėka ir mes įgyjame sugebėjimą mylėti Viešpatį tokia meile, už kurią  didesnės  niekam kitam neturime. Todėl:

·        Turime Jį mylėti labiau už visą kūriniją – labiau už tėvą ir motiną,labiau už brolius ir seseris,labiau už visus žmones,kas jie mums bebūtų. O tai reiškia ir tai,jog Viešpatį turime mylėti ir labiau negu mylime patys save.

·        Kadangi Dievas žmogų myli nesavanaudiška meile,tai ir žmogus turi Dievą mylėti neieškodamas tame naudos sau. Nes jeigu ką dėl savo naudos mylime,tai mylime ne tą.kurį sakome mylintys, o mylime tai ką jis turi ir mylime save. Ir tuo pačiu aiškiai parodome,jog jei ne jo gėrybės mums,tai ir meilės nebeliktų.

·        Turime Dievo valią viršesne už savo valią laikyti. Vietoje savo garbės,pagyrimo ir šlovės ieškoti šių dalykų Dievui visuose reikaluose.

·        Kai to reikia dėl Dievo šlovės turime sugebėti ne tik savo garbę ir šlovę paniekinti,bet ir savo gyvybę,jei tik to reikės Viešpačiui. Tokį pavyzdį matome į Paulių pažvelgę:

Apd 21,10-14 Mums bebūnant ten daugiau dienų, iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu Agabas.  Atėjęs pas mus, jis paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, tarė: “Taip sako Šventoji Dvasia: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, taip Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas’ ”. Tai išgirdę, ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę. Bet Paulius atsakė: “Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėl Viešpaties Jėzaus ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!”  Jam nesiduodant perkalbamam, mes nurimome ir tarėme: “Tebūnie Viešpaties valia!” 

Apie tai kalbėjo Viešpats:

Lk 14,25 -27 Kartu su Juo ėjo didelės minios. Atsigręžęs Jis tarė žmonėms:  “Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės,-negali būti mano mokinys.  Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. 

Ir nors Dievas nori,kad mes Jį mylėtumėme,tačiau nori Jis šito ne dėl savo įgeidžio,kaip dažnai mes žmonėse būnant matome,nes Jis – ne žmogus,bet mūsų labui Jis šito iš žmonių reikalauja. Nes Jis būdamas Dievas pats Savyje turi visko pilnatvę ir Jam nereikia jokių mūsų,Jo kūrinių, paslaugų.Atvirkščiai,Jis dėl mūsų viską daro,jei tik mylime Jį tikrai ir neveidmainiškai. Ir Jam iš to jokios naudos nėra,atvirkščiai,ši meilė mums naudą atneša.Iš to matome,kokia meile mus Viešpats pamilo,kad ieškodamas žmogaus meilės Jis tai daro dėl mūsų. O nauda mūsų dvejopa čia yra:

·        Šiame amžiuje džiaugsmas dvasioje,paguoda ir malonė pagalbai gauti reikiamu metu.

·        Būsimajame amžiuje bus mumyse džiaugsmo pilnatvė,kai matysime Tą,Kurį mylime veidas į veidą ir amžinai su Juo gyvensime.

Kai žmogus meilę,kuri vienam Dievui turi būti skirta nukreipia į save,tai vadinasi egoizmas,meilė sau. Kur tarpsta meilė sau,ten nėra Dievo meilės. Savimeilės požymiai žmoguje tokie gali būti:

·        Kai žmogus palikęs Dievo valią savo valią skuba vykdyti ir nedaro to,ko Dievo valia siekia,bet daro tai,ko Dievas nenori ir taip griauna Dievo Įstatymą savo gyvenimui skelbdamas jį (įstatymą) negaliojančiu.Čia žmogus myli save,o ne Dievą ir stengiasi sau,o ne Dievui įtikti.

·        Kai žmogus stengiasi geruose dalykuose ne dėl Dievo,o dėl savo naudos,dėl šlovės žmonių akyse ar iš bausmės baimės. Toks prie žmonių ir nusidėti saugosi,bet slaptai sau daug ką leidžia.

·        O jei ir ne dėl savo šlovės gera daro,bet viską sau nuopelnu priskiria ir savo sugebėjimus kaip jėgą geram darbui mato,tai toks yra save mylintis,nes siekia iš Dievo šlovę paveržti,kuri Jam vienam priklauso,nes tik Dievas duoda žmogui ir jėgas,ir sugebėjimus,ir kvėpavimą, ir viską.

·        Jei kas kokią dovaną turėdamas – turtą,išmintį,sveikatą ir kitką,tai savo darbo ir pastangų vaisiumi vadina,o ne Dievui šlovę atiduoda – tas taip pat yra savimyla. Todėl bet koks nedėkingumas yra meilės sau ženklas.

·        Savimylos požymis ir ten,kur kažkas Dievo dovanas ne Dievo ir savo artimo labui naudoja. Tokie yra tie,kurie savo turtus be jokio panaudojimo saugo; tokiais yra tie,kurie savo talentais sau vardą,turtą ir padėtį pasaulyje įsigyti siekia. Ir tie čia yra,kurie sveiki būdami dirbti nenori – tai taip pat savimylos ženklas.

·        Dar vienas ženklas,rodantis į savimylą yra toks – kai žmogus bėdon pakliuvęs ne kenčia,o inkščia visaip savo Dievą kaltindamas dėl to,jog jaučiasi nelaimingu. Toks savo valią aukščiau už Dievo valią pastatęs yra,nes be Dievo valios nieko negali atsitikti.

·        Jei kas bėdai ištikus bando iš jos išsivaduoti bet kokiomis priemonėmis ir net jei dėl to teks šventą Dievo Įstatymą peržengti – tai nesulaikys savimylos. Toks labiau vertina save,nei  Įstatymą ir patį Įstatymo Leidėją.

·        Jei kas kenčia, bet dėl to,kad iš žmonių garbę gauti – taip pat savimyla yra.

·        Ir aplamai,jei bet kokio darbo motyvuose yra troškimas išaukštinti save,tokiam ir pagyra iš žmonių,o ne iš Dievo,Kuris nežiūri į išorę,o į vidų.

Taigi,mylimieji..dar kartelį pažvelkime į savo širdis ir dėkime visas pastangas įvykdyti šį didžiausią Viešpaties Įsakymą: „‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. „

Būkite palaiminti!