Evangelija.Gyvenimas praktiškai (18) "Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės.."

Jok 4,4 Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu. 

1 Jn 2,15-16 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,  nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. 

Kada Šventajame Rašte yra minimas žodis „pasaulis“, ne visada turima omenyje ta pati reikšmė.

1. Pasaulis suvokiamas kaip visa žemė,kuri yra po dangumi drauge su visais kūriniais. Taip suprantami šie žodžiai: Jn 1,10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Apie pasaulio sukūrimą rašo 1 ir 2 Pradžios knygos skyriai.
2. Pasaulis suvokiamas kaip geriausia jo dalis,nes kalbama yra apie žmogų. Apie šitaip suvokiamą žodį „pasaulis“ kalba Jėzus: Jn 3,16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. 
3. Pasauliu vadinama ir visa tai, kas patenkina ir pamalonina mūsų kūną, įžiebia aistras ir geismus, nuo Kristaus nukreipia šalin ir stumia į amžiną pražūtį. (1 Jn 2,16)
4. Žodžiu „pasaulis“ pavadinti ir žmonės,kurie tarnaudami savo įgeidžiams atsisako priimti Evangelijos tiesą ir ja sekti. Į tokį pasaulį Viešpats rodo apaštalams sakydamas: Jn 15,18 “Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. 

Atsižadėti pasaulio.

1. Tai nereiškia atsiriboti nuo daiktų. Be daiktų mes nei vienas negalime pragyventi ir jie seka mus nuo gimimo iki išėjimo. Jie dėl mūsų sukurti,kad mes jais naudotumėmės ir Kūrėjui dėkotumėme.

2.      Tai nereiškia nekęsti žmonių ir jų bendrystės šalintis. Atvirkščiai,mums įsakyta viens kitą mylėti ir mylėti mes privalome ne tik gerus,bet ir piktus žmones. Ne tik draugus,bet ir priešus mums mylėti įsakyta. Jei sekame Viešpačiu,turime sekti ir Jo žodžiais:                                                                                                                            Mt 5,43-48 Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.  Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?  Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?  Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”. 

3.      Taipogi tai nereiškia raginimo užsidaryti vienuolynuose ar bėgti į dykumas. Nes tas pasaulis,kurio turime saugotis yra mūsų širdyse,todėl kad ir kur be nubėgtume,nuo savęs niekur nedingsime. Kur žmogus be eitų, atėjęs jis visur ras save. Todėl ne visi vienuolynuose gyvenę atsižadėjo pasaulio kaip ir ne visi miestų gyventojai jam (pasauliui) tarnauja.

Taigi,ką gi tai reiškia – atsižadėti pasaulio? Tai reiškia nukreipti savo širdį ir nemylėti nieko,kas nuo Dievo meilės šalin veda ir baigiasi amžinu atskyrimu. Šiai kategorijai galima priskirti mūsų kūnišką prigimtį su visomis jos aistromis ir geismais,kuria turime nukryžiuoti,jei norime būti Kristaus,o ne šio pasaulio vaikais. (Gal 5,24). Šis pasaulis,kurio turime atsižadėti tai egoizmas,savivaliavimas,godumas,šlovės troškimas, ambicijos,turtų,šlovės ir garbės apgaulė,kuriai pasidavusi mūsų kūniška prigimtis pradeda didžiuotis ir girtis. Šitai kategorijai priskiriama viskas,kas linksmina ir pasotina mūsų kūniška jausmingumą,taip sužeisdamas širdį veikia pasaulis,per mūsų jausmingumą aptemdo širdies akis,kurios amžiną Šviesą – Dievą – turi matyti. Čia pat rasime ir sukylantį prieš Dievo pažinimą  pataikavimą savo pilvui.

Šiuo pasauliu tampa ir mūsų broliai,draugai,žmonos,vyrai ir vaikai,tėvai ir motinos bei visi kiti,jei jie nuo Kristaus meilės mus atitraukia. Atsižadėdami pasaulio mes turime suprasti,jog atsižadame ir savo sveikatos (jei reikės ją paaukoti dėl Viešpaties kenčiant persekiojimus dėl Tiesos),ir pačio savo gyvenimo atsižadame – ar nešlovė,ar patyčios,ar nelaisvė,ar net pati mirtis mums grasintų – neturime išsigąsti ir savęs saugoti tada,kai Kristaus meilė kitaip ,kaip tik auka,negali būti išsaugota.

Lk 14,33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys”. 

Savimeilė,savivaliavimo laisvė,godumas,ir sau šlovės ieškojimas yra mūsų kūniškumo stiprybė ir jis (kūniškumas) šių dalykų ieško,jais rūpinasi..o jei iškyla kažkokių pavojų šiems dalykams ar kliūčių siekyje jų įgyti – nekenčia,rūstauja,smurtauja ir kyla visokiu priešiškumu. Nuo šių betikslių,tuščių ir kenksmingų darbų mus atšaukė Kristus ir kviečia į Savo poilsį

Mt 11,28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. 

Pasaulio atsižadėjimas turi požymius:

1. Žmogus,kuris yra atsižadėjęs pasaulio visur siekia pavergti savo valią Dievo valiai.
2. Savo egoizmą ir savimeilę tramdo.
3. Turtų,šlovės ir garbės neieško,o jei ir suteikiama jam – savo širdies prie šių dalykų neprideda.
4. Netekęs turto,šlovės,garbės ar bet ko kito šiam pasaulyje yra nesigaili,bet drauge su Jobu sako: „Dievas davė,Dievas paėmė „ (Job 1,21)
5. Drabužį,maistą,gėrimą,poilsį ir bet ką kitką,ką šiame pasaulyje turime naudoja ne prabangos dėlei,ne savęs lepinimui,o pagal kūno poreikius.
6. Kaip pagyrimu nepasididžiuoja ir nesiguodžia,taip ir priekaištais bei panieka nebūna įžeistas.
7. Visokias neteisybes kantriai pakelia ir nesiskundžia.
8. Nors pasaulio,t.y. piktų žmonių neapkenčiamas,bet jo nekenčiančius myli. Pasaulio neapykanta yra tikriausias požymis rodantis,kad žmogus pasaulio atsižadėjo. Nes pasaulis nekenčia to,kas ne jam priklauso. Panašiai kaip vandenynas savyje tik gyvus gyvūnus laiko,o mirusius bangomis išmeta į krantą,taip ir šio pasaulio vandenys. Kas pasauliui ir jo geismams gyvena,tas mylimas vaikas pasauliui,o kas atsižada savęs ir miršta šiam pasauliui,kad gyventų Kristui – tą jis išstumia iš savęs ir išmeta lauk.
9. Nepritekliaus,nešlovės ir pažeminimų,kas  šiame pasaulyje atsitinka,nebijo,nes neieško turtų ir garbės.
10. Visada atsimena apie savo dangišką Tėvynę,į ją veržiasi savo širdimi ir mintimis,nes „kur jūsų lobis,ten ir jūsų širdis“(Mt 6,21). Nes požymiai,kurie rodo esant žmoguje Dievo meilę,rodo į tai,kad žmogus atsižada šio pasaulio. Nes kas Dievą myli,tas nemyli pasaulio ir atvirkščiai – kas myli šį pasaulį,tame nėra Dievo meilės.

Iš to galime išvadas sau pasidaryti:

• Kas nesistengia Dievo valios vykdyti,o savo valia sau gyvena – tas myli save ir pasaulį,o ne Dievą.
• Jei vengi pikta ne dėl Dievo,o dėl to,kad tau gėda nebūtų,ar nepakliūtum į žmonių teismą,ar dar dėl kokios laikinos ir savanaudiškos priežasties,tai esi mylintis šį pasaulį politikas,o ne krikščionis.
• Jei šiame pasaulyje ieškai šlovės,garbės,turto ir nori,jog tave,tai turintį,girtų, gerbtų, - savo širdimi tarnauji pasauliui.
• Patekai į bėdą ir ieškai pinigų kaip to,kas gali tave iš bėdos išvaduoti – pasauliu pasitiki,o ne Dievu. Prie pasaulio širdimi glaudiesi,o nuo Dievo atsitraukei.
• Ieškai išorinės prabangos – brangesnio automobilio, prestižiškesnių rūbų,daugiau aukso,kuri ant savęs pakabinti galėtum dėl tuščios šlovės – akių geismas,kūno geismas ir gyvenimo puikybė tave vedžioja,o ne Dievo Dvasia.tavo Dievas – pilvas, o ne Viešpats (Fil 3,19)
• Darai kokį gerą darbą – išmaldą duodi,padedi,į Bažnyčią vaikštai, pasninkauji – taip,kad tame darbe prieš žmones atsistoti – pasauliui,o ne Dievui stengiesi įtikti.
• Jei netenki savo tėvų,ar žmonos,ar vaikų,ar brolių,ar draugų,ar turto, ar šlovės, ar gero vardo, ar bet ko kito ir dėl to liūdi daugiau,nei tada ,kai dėl kokios nors padarytos savo nuodėmės netenki Dievo – labiau myli savo kūną ir kraują,labiau myli pasaulį nei Kristų. Nes mes tuo labiau liūdime ko nors netekę,juo daugiau mylime tai,ko netekome.
• Girdi kaip tave artimas tavo niekina ir pyksti ant jo – tavo širdyje pasaulis turi daug svarbios vietos.
• Ieškai kaip pačiam atlyginti už skriaudą – mastai vienodai su pasauliu,kuris nedaro nieko daugiau,tik bloga.
• Bijai nešlovės,atstūmimo,pajuokos,kalėjimo,tremties,mirties ir todėl nekalbi tiesos ir neliudiji – bijai pasaulio,o ne Dievo ir pasauliui,o ne Dievui stengiesi įtikti.
• Ieškai garbės ir aukštesnių pareigų ir todėl valdžioje virš tavęs stovintiems pataikauji ir lankstaisi – pasauliui po kojomis guli ir pasauliui,kai Nabuchodonosaro pastatytai auksinei statulai (Dan 3,1-7)lenkiesi.
• Stataisi namus,sodus,perkiesi naujus daiktus,vaikams palikimą turtingą ruoši,o Kristaus vardu nuogo aprengti,alkano pamaitinti,belaisvio išpirkti nenori,o tai ką turi betikslėms pramogoms švaistai – žinok,kad myli tu ne Dievą,o pasaulio tuštybę.

Šitų pastabų klausydami galime ir apie kitaip pasireiškiančią meilę pasauliui pamąstyti ir tikėjimu,su Dievo pagalba nuo pasaulio tuštybės save atskirti. Čia juk nekalbame apie tuos,kurie yra pasaulio nelaisvėje – apie ištvirkėlius,gobšus,stabmeldžius,keikūnus, girtuoklius ar plėšikus;nekalbame apie tuos,kurie nors ir krikščionio vardą nešioja,bet yra tokie,kaip minėjome. Čia kalbame apie tuos ir tiems,kurie visa širdimi ieško kaip gyventi su Dievu.

O kad mums privalu yra pasaulio atsižadėti,tai akivaizdžiai matome iš Viešpaties Žodžių:

1 Jn 2,15-17 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,  nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius. 

Jok 4,4 Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu. 

Mt 6,24 “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”. 

Taigi,palikę pasaulį tikėjimu dėl Kristaus meilės,mes gauname amžinus dangaus turtus. Kaip gyvenome šiame pasaulyje sekdami Jo nuolankumu,meile,kantrybe,romumu ir visame kame stengėmės panašėti į Jį,taip ir būsimajame amžiuje būsime Jo šlovės spindesyje.

Palikę tikėjimu pasaulį ir palikę savo laikinus turtus, turi geresnius dalykus,nei mylintys šį amžių. Mes neieškome turto,bet gyvename kaip ir turtuoliai gyvena. Neturėdami meilės pinigams neturime ir nuolatinio streso,liūdesio, sąmyšio,baimės. Pasitenkindami tuo,ką Viešpats mums davė visada mėgaujamės vidiniu poilsiu ir ramybe. Šito neturi šio amžiaus sūnūs,kurie siekia savo nuosavybę gausinti per vargus didžiausius,saugo ją su didžiausia baime,ir praranda tą nuosavybę dideliame liūdesyje.

Mes vengiame kūno malonumų ieškoti,tačiau viduje nešiojame didesnį pasitenkinimą ir tikrą džiaugsmą,kuriuo esame guodžiami labiau,nei šio pasaulio žmones visais pasilinksminimais,į kuriuos jie godžiai puola.

Nori būti turtingas? Neieškok turtų. Nes ne tas tikrai turtingas,kuris daug turi,o tas,kuris yra patenkintas tuo,ką turi ir daugiau jau nebetrokšta,nes jam pakanka. Kaip ir sočiu vadiname ne tą,kuris daug valgo ir geria,o tą, kuris jau nebenori daugiau.

Kad nuo pasaulio tuštybės meilės savo širdį išvaduoti,reikalinga yra:

1. Neveidmainišką tikėjimą Dievu turėti . Tokį tikėjimą,kuris širdyje,o ne ant liežuvio galo gyvena. Nes toks tikėjimas,kuris iš Dievo gimęs vieno Jo ieško,prie Jo glaudžiasi,Juo pasitiki. Taip tikėjimas mus paskui save pas Dievą veda. O kūnas ir jausmai į žemiškus ir matomus ar jaučiamus dalykus gręžiasi taip tempdami ir mūsų širdį paskui save į žemiškus ir regimus dalykus. Tikėjimas gi priešingai,atsuka mus į Dievą ir Jo amžinus pažadus,Jo malones, mūsų gyvenimo pagrindu darydamas Dievo Žodį,kuriuo yra Tiesa mumyse įtvirtinama..
2. Uoliai mokytis Dievo Žodyje,Kuris su Dievo pagalba mūsų tikėjimą stiprina ir gausina,ir pasaulio tuštybę prieš mūsų širdies akis atveria.
3. Mąstyti apie dabartinį ir būsimą gyvenimą,apie šį ir būsimą amžių,apie laikinas ir amžinas malones. Nes tokių apmąstymų metu žmogus savo širdies akimis gali įžvelgti šio pasaulio tuštybę ir pažinti tikruosius palaiminimus,suvokti,kur slypi tikrieji Dievo palaiminimai ir malonė – klestėjime šiame amžiuje,ar palaimintoje amžinybėje.
4. Kadangi kūnas geidžia priešingo dvasiai (Gal 5,17) ir per jausmus,kaip savo ginklus, traukia mus link žemiško ir regimo,mums reikalinga iš Dievo ateinanti stiprybė. Dėl to visada turime melsti šito Viešpaties drauge su pranašu:        

Ps 119,36-37 Palenk mano širdį prie liudijimų savo, o ne prie godumo, nugręžk mano akis nuo tuštybių; atgaivink mane savo kelyje. 

Būkite palaiminti!

Evangelija.Gyvenimas praktiškai (17)"..nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. .."

Kokiu išdidumu yra prisipildžiusi žmogaus širdis mes kiekvienas matome,kai žvelgiame į savo artimą.  Nes ydos ir nuodėmės mums geriau matomos ne tos,kurios mumyse,o tos,kurios mūsų artimuose žmonėse yra. Ir mūsų akys dažniau žiūri į svetimas nuodėmes nei į savas. Bet labai dažnai pasitvirtina ši sena taisyklė – žmogus kitame mato tai,kas jame pačiame yra...

Mes dažnai sutinkame žmones,kurie stengiasi kitiems žmonėms valdžią įgyti,jiems įsakinėti,pasirodyti geresniu už kitą,išgarsėti ir tiems tikslams tiek laiko bei lėšų skiria,kad suskaičiuoti sunku būtų. Kiti sąmoningai stato į pavojų savo gyvybę,kad pasiektų nugalėtojų šlovę ir būtų žmonių įvertinti. Kiti baigia po kelis universitetus,kad vėliau galėtų garbingoje vietoje sėdėti. Kiti turto ieško,kad galėtų būti gerbiami ir išskirtiniai žmonės visuomenėje. Šių nenaudingų,o daugeliu atvejų ir žalingų motyvų šaknimi yra gyvenimo puikybė. Bet kas nuo šios tuštybės ir kūno nuodėmės Viešpaties malone išsivaduoja,tas toliau paskui Viešpatį sekti norėdamas susiduria su daug piktesne nuodėme – dvasios išdidumu ir fariziejišku savęs vertinimu. Ši nuodėmė ypatingai gaji tuose,kurie daug meldžiasi,daug pasninkauja daug Rašto skaito,daug tarnauja bei daug kitų būtinų ir gerų darbų siekia daryti. Taip su vargšu žmogumi ši nuodėmė visur drauge eina ir ieško menkiausių progų ,kaip savo nuodais mus nužudyti. Prieš šią blogybę Viešpats Jėzus Kristus duoda mums vienintelį vaistą – nuolankumą ir liepia mums iš Jo mokytis:

Mt 11,29 Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. 

Nuolankumas – tai viena iš pagrindinių krikščioniškų dorybių,kuri gimsta tada,kai žmogus suvokia begalinį skirtumą tarp savęs ir Dievo. Žvelgdami į Dievą mes suprantame,jog tai,į ką mes lygiuojamės ir ko siekiame vis tiek pasilieka mums amžinu tikslu,kurio mums patiems neįmanoma pasiekti.

Nuolankumas pasireiškia romumu mus supančio pasaulio ir aplinkybių atžvilgiu,ir toks romumas  nieko bendro neturi su netikru nuolankumu. Netikras nuolankumas – tai savęs žeminimas ir bukas, vergiškas paklusnumas. Tikrajame nuolankume slypi sąmoningas ir savęs nežeminantis suvokimas,kuris atsiradęs iš savęs palyginimo su Amžinuoju Dievu,t.y. nuolankumas – tai nuostata į save, kuri yra adekvati Šventajame Rašte apreikštai Dievo realybei.

Pat 15,33 Viešpaties baimė moko išminties, prieš pagerbimą eina nuolankumas. 

Nuolankumas – tai žmogaus dvasios savybė,kuri yra priešinga išdidumui.

Nuolankus žmogus negalvoja apie save aukštai,o savo širdyje yra įsitikinęs,jog jis pats nieko savo neturi,o turi tik tai,ką jam dovanoja Dievas.

Mok 7,16 Nebūk per daug teisus nė per daug išmintingas; nepakenk pats sau. 

Jis įsitikinęs,jog be Dievo pagalbos ir malonės jis nieko gero pats nesugeba padaryti ir tokiu būdu save nieku laiko ir visame kame ieško Dievo gailestingumo,malonės ir jėgos.

Geriausiai matomo skirtumo tarp nuolankumo ir išdidumo pavyzdys, galbūt,yra šis:

Lk 18,9-14 Tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: “Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas-fariziejus, o kitas-muitininkas. Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės-plėšikai, sukčiai, svetimautojai-arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’. O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!’  Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, o ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. 

Šventajame Rašte ši savybė – nuolankumas – yra parodyta kaip būtina kiekvienam Dievo vaikui.

1 Pt 5,5-6 Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus. 

Kaip ir visuose kituose dalykuose,taip ir nuolankumo prasme mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žemiškas gyvenimas tarnauja mums tobulu pavyzdžiu:

Fil 2,1-8 Taigi, jeigu esama Kristuje kokio padrąsinimo, meilės paguodos, jei esama kokio Dvasios bendravimo, nuoširdumo ir gailestingumo, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, būdami vieningi ir to paties nusistatymo. Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.  Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus , esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. 

Noriu pateikti dar keletą citatų apie nuolankumą:

Nuolankumas – tai pasitikėjimas ir pasidavimas Dievui, nusižeminimas ir savo menkumo  pripažinimas ten,kur susiduriame su amžinos (aukštesnės) vertės dalykais. (V.S. Solovjovas)

Krikščioniško nuolankumo puoselėjimas savyje yra radikalus sielos gydymas,todėl kad nuolankumas pašalina pačią pagrindinę mūsų negalios priežastį – savimeilę,išdidumą,puikybę ir aplamai,visas tas aistras,kurios kyla dėl savojo „aš“ pervertinimo. (N.O, Losskij)

Nuolankumas yra dvasinės jėgos pasireiškimas pergalėje prieš egoizmą. (N.A. Berdiajev)

Nuolankumas neišvengiamai yra matomas ir,kaip jau minėjome, jis parodo save romumu:

Mt 5,5 Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. 

Romumas – tai nuolankios širdies būsena,kurioje žmogus yra atsargus tame,kad nieko nepiktinti ir niekuo nesipiktinti pačiam. Krikščionišką nuolankumą turintis žmogus saugosi,kad nepasipiktintų ir neįsileistų savo širdin nuoskaudos bei nepasitenkinimo,kuriame jis galėtų pradėti murmėti prieš Dievą ir prieš žmones tada,kai nutinka kažkas prieštaraujančio jo  norams. Nuolankus žmogus saugosi,kad tokiais atvejais nepasiduotų pykčiui ir išdidumo keliamoms ambicingoms pretenzijoms. Viešpats pažadėjo,jog būtent romieji paveldės žemę.

Romiam ir nuolankiam žmogui svetimi yra arogancija ir pyktis. Pažiūrėkime į keletą pavyzdžių Šventajame Rašte.

Sk 12,1-13 Mirjama ir Aaronas priekaištavo Mozei dėl jo vedybų, nes jis buvo vedęs etiopę.  Jie sakė: “Argi Viešpats kalbėjo tik per vieną Mozę? Argi Jis nekalbėjo taip pat ir per mus?” Viešpats tai išgirdo. Mozė gi buvo labai romus, romiausias iš visų žmonių žemėje.  Viešpats staiga prabilo į Mozę, Aaroną bei Mirjamą: “Jūs trys išeikite prie Susitikimo palapinės”. Jiems išėjus,  Viešpats nužengė debesies stulpe ir, stovėdamas palapinės įėjime, pašaukė Aaroną ir Mirjamą. Kai juodu priėjo,  Jis tarė jiems: “Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne. Ne taip yra su mano tarnu Moze, kuris yra ištikimas visuose mano namuose. Su juo Aš kalbuosi veidas į veidą, atvirai, o ne neaiškiais žodžiais, ir jis mato mano pavidalą. Kaip judu nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?”  Užsirūstinęs Viešpats pasitraukė. Pasitraukė ir debesis nuo palapinės. Staiga Mirjamą išbėrė raupsai, ji pabalo kaip sniegas. Aaronas, pažvelgęs į ją ir pamatęs ją apdengtą raupsais,  tarė Mozei: “Maldauju, mano valdove, tenepasilieka ant mudviejų ši nuodėmė, kurią padarėme per savo kvailumą.Tenebūna ji kaip kūdikis, negyvas gimęs, kurio kūno dalis jau sugedus”. Mozė šaukėsi Viešpaties: “Maldauju, o Dieve, išgydyk ją”. 

Taigi,ką daryti ieškant nuolankumo?

1. svarstykite apie savo nevertumą palyginus su Viešpaties verte. Tokį nuolankumą parodė šimtininkas Kapernaume,kuris Viešpačiui pasakė: „Šimtininkas atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“ (Mt8,8). Tokį nuolankumą parodė Jonas Krikštytojas,kuris paskelbė apie Dievo Avinėlio didybe ir savo nevertumą palyginus su tuo,kas Jis yra: „Jonas visiems kalbėjo: “Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti sandalų dirželio. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.“ (Lk3,16).
2. nuolankumu apsivelkame kai mąstome apie savo praeitį, nuodėmes,kurias padarėme ir kurios mums neleidžia būti drąsiems savo pasitikėjime Dievu. Vėl gi,prisiminkime čia muitininko maldą.
3. nuolankumu apsivelkame ir iš baimės,kada kažką užrūstinę išsigąstame laukiančios bausmės. Taip nusižemino prieš Viešpatį Ninevės gyventojai po pranašo Jonos paskelbtos žinios nuo Dievo. Taip nuolankūs tampa ir kiti žmonės,kai pasiekia juos Dievo baimė..mes jau kalbėjome praeitą kartą,jog Dievo baimė yra išminties pradžia..
4. būna,jog meilė tampa nuolankumo priežastimi ir žmonės apsivelka nuolankumu viens prieš kitą (tai ir apie santykį su Dievu galima pasakyti) ne iš baimės,o norėdami neteisybę,kurią padarė,taip  atlyginti,kaip tam žmogui reikia,ir pamiršti savo ambicijas bei išdidumą. Todėl ieškokite kaip Dievo meilėje pasilikti ir pamatysite,su kokiu nuolankumu prie Viešpaties įsakymų artinsitės suprasdami,kad patys niekaip negalite jų vykdyti ir todėl negalite Jo meilėje patys pasilikti.

Nuolankumą reikia ne tik išorėje demonstruoti,bet stengtis jį savyje turėti. Yra tokių žmonių,kurie išorėje žmonėms nuolankūs rodosi,o širdyje ne tokie. Daugelis gali aukštas pareigas palikti, šio pasaulio titulų atsisakyti,bet aukštos nuomonės apie save nei palikti,nei atsisakyti nenori. Jie atsižada pasaulio titulų ir garbės,bet tokią pat garbę sau siekia įgyti Bažnyčioje ir čia mano apie save didelius dalykus  Daugelis nesigėdija patys save vadinti nusidėjėliais,kuriems reikia Dievo malonės žmonių akyse, bet nepakenčia jokio apkaltinimo iš kitų.Kiti,regis,vaikšto nuleidę galvą prieš žmones,bet savo širdyje savo protą aukština. Kiti žemai lenkiasi savo broliams kai juos mato,bet savo širdyje nepalenkiami būna,jei reikia kitam nusileisti.

Kokiuose ženkluose galime tikrą nuolankumą matyti?

1. Tikrą nuolankumą turintis žmogus turės savyje ir savo paties vargingumo ir nuodėmingumo supratimą. Tas nuodėmingumas ir vargingą padėtis prieš Dievą mums visiems yra bendra,nors mažai kurie tai supranta ir pripažįsta,todėl tiek nedaug žmonių yra tikrai nuolankūs.
2. Tikrą nuolankumą turintis neniekina nei vieno,net pačio paskutinio žmonių akyse. Nieko neniekinti ne tik veiksmu ar žodžiu,bet net ir mintyse,o į savo piktybę žiūrint su ašaromis akyse melsti Visagalio Dievo malonės – tokia yra nuolankaus žmogaus nuostata.
3. Tikrą nuolankumą turintis žmogus savo šlovės neieško ir sau garbės nepriima,nors ir būtų jam iš žmonių teikiama. Jis laiko save nevertu tokio elgesio prieš Viešpatį,ir ieško savo brolių naudos,o ne pagyrų iš jų. Ir net jam reikės kažkurį iš brolių barti ir Dievo baimėn statyti,jis savo širdyje savęs nelaikys aukštesniu už juos.
4. Nuolankus žmogus pakęs bet kokią panieką ir nešlovę be jokio murmėjimo ir pasipiktinimo. Nuolankumo nebūna be kantrybės ir kur kantrybė,ten visada yra ir nuolankumas. O tie,kas nepakenčia paniekos myli garbę ir pagyras,o tai tikras išdidumo ženklas.
5. Noriai ir uoliai paklūsta ne tik aukštesniems už save,bet ir lygiems, ir mažesniems jų poreikiuose ir reikalavimuose. Nes nuolankumas prieš visus nusilenkia,kaip ir meilė.
6. Su žemesniais elgiasi kaip su lygiais sau,savęs gi aukštesniu ir vertingesniu nelaiko,nes atsimena,jog visi esame tos pačios prigimties Dievo kūriniai.
7. Save laiko didesniu nusidėjeliu,nei kitus. Nes nuolankumas,kuris į save žiūri,atranda save labiau vertu teismo nei kitus.
8. Tikrame nuolankume aiškiai matoma nenumaldomas Dievo malonės alkis,nes nuolankumas nežiūri į tai,ką turi,o mąsto ir ieško to,ko neturi. Kaip tikrai besimokantys,kuo daugiau iš savo mokytojų ir knygų sužino,tuo tikriau suvokia savo žinių ribotumą,nes mato,jog to,ko nežino yra nepalyginamai daugiau nei to,ką jie žino. Taip ir besimokantys Dievo išminties mokykloje kuo daugiau sužino,tuo akivaizdesnis jiems tampa jų pačių dvasios skurdas, todėl ieško malonės nuolankiai.

Trumpai apie tai,kaip gi ieškoti nuolankumo.

1. Stengtis pažintis save Dievo šviesoje,kad suvokti savo dvasios vargingumą,silpnumą ir polinkį pasiduoti nuodėmei. Šią savo sielos negalią dažnai sau prieš akis statykite.
2. Mąstyti apie Dievo didybę ir savo niekšingumą,kurį taip dažnai Dievo malonėje imame ir pademonstruojame..
3. Mąstyti apie Kristaus nuolankumą. Jo meilė mums,Jo nuolankumas dėl mūsų tokie dideli,jog protu ir suvokti neįmanoma. Mąstyti nuolat apie tai,ką Evangelija mums apie Viešpatį žinoti leidžia.
4. Nežiūrėti į tai,ką jau esi pasiekęs ir į tai ką turi,o žiūrėti į tai ko neturi ir tai,ko sieki Kristuje.
5. Nepamiršk iš kokių nuodėmių Viešpats tave išvadavo.Atsiminti tai,kokiose nuodėmesė buvai yra pakankamai stiprus pavadis,kuris mus sutramdo ir neleidžia pasididžiuoti. Patys pasvarstykite – juk dar sunkiau nusidėti galėtum,jei Dievo malonė nepadėtų tau.
6. Ką tik bepadarytum gero,nelaikyk tai nuopelnu ir pasigyrimu sau, atiduok visą šlovę Dievui.
7. Kada girdi ar matai savo brolį nusidedant,nemąstyk vien tik apie jo nuodėmę,bet prisimink tuos gerus darbus,kuriuos jis Viešpatyje darė ir gal dar dabar daro ir pamatysi,jog jis nėra už tave prastesnis,o daugeliu atveju net ir geresnis. O kristi mes kiekvienas galime,tai visiems bendras blogis.      

Būkite palaiminti!

Evangelija.Gyvenimas praktiškai (16)"..su baime elkitės savo viešnagės metu.."

1 Pt 1,17-19 Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu,  žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,  bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. 

Ps 111,10 Išminties pradžia yra Viešpaties baimė; supratingi, kurie taip elgiasi. Jo šlovė lieka per amžius! 

Ps 112,1-2 Girkite Viešpatį! Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta.  Jo palikuonys bus galingi žemėje; palaiminta bus dorųjų karta. 

Dievo Žodis liudija mums kokia didelė dovana žmogui yra Dievo baimė. Dar keletas Viešpaties liudijimų žmogui šia tema:

Mal 4,1-2 “Štai ateina diena, deganti kaip krosnis, kurioje visi išdidieji ir visi nedorėliai sudegs kaip ražienos,-sako kareivijų Viešpats.-Jiems neliks nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems mano vardo, užtekės teisumo saulė su išgydymu po jos sparnais. Jūs išeisite ir šokinėsite kaip išleisti iš tvarto veršiukai. 

Ps 2,11 Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami. 

Ps 19,9 Viešpaties baimė gryna, ji išlieka per amžius. Viešpaties sprendimai- tiesa, jie visi iki vieno teisingi. 

Pat 1,7 Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus. 

Pat 10,27 Viešpaties baimė pailgina gyvenimą, nedorėlio amžius bus sutrumpintas. 

Pat 14,27 Viešpaties baimė-gyvenimo šaltinis, apsaugantis nuo mirties pinklių. 

Pat 15,16 Geriau mažai su Viešpaties baime negu dideli turtai su rūpesčiu. 

Pat 15,33 Viešpaties baimė moko išminties, prieš pagerbimą eina nuolankumas. 

Pat 16,6 Gailestingumu ir tiesa apvaloma nuo kaltės, Viešpaties baimė padeda išvengti pikto. 

Pat 19,23 Viešpaties baimė teikia gyvenimą; kas ją turi, tas yra patenkintas, nelaimė jo nepalies. 

Pat 22,4 Nusižeminimas ir Viešpaties baimė atneša turtus, garbę ir gyvenimą. 

Dievo baimė yra tikras ir ištikimas sargas,kuris budi ir saugo mūsų sielas nuo visokio blogio.

·          Dievo baimė neleidžia susižavėti šio pasaulio grožybėmis ir pagundomis. Dievo baimė moko mus į šio pasaulio teikiamą šlovę,turtus,malonumus ir prabangą žiūrėti su visu įmanomu atsargumu,kaip į dalykus,kurie su savimi visokią pagundą piktam atneša.

·          Dievo baimė neleidžia „atsipalaiduoti proto strėnoms“ (1 Pt 1,13 Todėl, susijuosę savo proto strėnas, būkite blaivūs ..<..>..),liežuviui neleidžia palaidam būti,akims – žiūrėti bet kur,ausims – klausyti ko papuola. Dievo baimė mus moko visada ir visko saugotis,panašiai kaip paukščiui dairytis,kad tik nebūtumėme nuodėmės sučiuptais.

·          Drabužius,maistą,gėrimą Dievo baimės esame mokomi naudoti pagal poreikį,o ne prabangai ir lėbavimui.

·          Dievo baimė moko mus būti dėmesingais visokiam naudingam pamokymui ,kuris Dievo Žodyje yra,visokiam pabarimui ir bausmei.

·          Dievo baimėje esame jautrūs savo sąžinės kaltinimams ir tuoj skubame jiems  per atgailą atleidimą ir apvalymą iš Viešpaties gauti.

·          Dievo baimė mus ir į maldą lydi,ragindama kasdien Jo malonės šauktis,kad neįpulti į nuodėmę.

·          Dievo baimė moko mus vengti visokių progų,kurios mus gali nuodėmėn pastūmėti.

·          Dėl Dievo baimės mes siekiame atleisti savo kaltininkams,mūsų nekenčiančių atžvilgiu pykčio nelaikyti,mums priekaištaujantiems - nepriekaištauti.

·          Dievo baimė moko mus žmonių nebijoti – nebijoti tų,kurie nužudę kūną po to nieko padaryti nebegali,o bijoti To,kuris ir kūną,ir sielą amžinoje pražūtyje gali palikti.

·          Dievo baimėje veikia tikroji nuolankumo ir romumo mokykla,kurioje šio atlygiu yra Dievo malonė.

Ir iš tiesų,nėra tvirtesnio ir stipresnio žmogaus už tą,kuris savyje turi Dievo baimę.

Dievo baimę turinti širdis turi savyje sekančius dalykus turėti:

-          Dievobaimingas žmogus kaip viešumoje,taip ir slaptoje saugosi bet kokios nuodėmės,nes visur prieš save mato Viešpatį,Kurį bijo savo nuodėmėmis paniekinti ir taip rūstybę užsitraukti. Todėl tas,kas prieš žmones nenuodėmiauja,o slaptoje nusideda,Dievo baimės savyje neturi. Toks žmogus yra veidmainis.

-          Neskaičiuoja svetimų nuodėmių,o tiria savo sąžinę ir joje bet kokią nuodėmę pamatęs ieško atgailos malonės ir jėgos palikti tai,kas Dievą niekina.

-          Noriai ir uoliai klauso Dievo Žodžio ir visokio pamokymo bei apkaltinimo tam,kad save Dievo akimis pamatyti ir išvengti sau nežinomų kalčių.

-          Nepaliaujamai meldžiasi,kad Dievas pats jį mokytų ir saugotų nuo nuodėmės bei viso to,kas į ją gali nuvesti.

-          Vengia bendravimo,vietų ir renginių,kurie savyje nuodėmėn trauktų: būk tai kažkokie sambūriai,pasilinksminimai,žaidimai,iškrypusio proto taip mėgstami tušti pokalbiai, vengia apkalbų apie žmones ir kt.

-          Savo akis ir ausis saugo,žinodamas,jog per juos,kaip per vartus visoks blogis širdin patenka.

-          Liežuviui neduoda valios ir laisvės daug šnekėti,bet daugiau patyli,mastydamas apie tai,jog žmogui teismo dieną teks atsakyti už kiekvieną tuščią žodį (Mt 12,36)

-          Maistą,drabužį ir bet kokį kitą turtą savo kūno poreikiams,o ne geismams patenkinti naudoja.

-          Ne tik kad kažkokios laikinos bėdos ar problemos nebijo,bet ir pačios mirties baimę nugali. Jei kyla toks pasirinkimas tarp to,ar nusidėti,ar į bėdą ir vargą pakliūti,renkasi geriau vargti ir net mirti,nei nusidėti. Juozapas pasirinko geriau kalėjime supūti,nei su svetima žmona sugulti (Pr 39,20). Taip pribuvėjos bijodamos Dievo atsisakė vykdyti faraono įsakymą ir žudyti naujagimius (Iš 1,17). Trys jaunuoliai neišsigando įkaitintos krosnies,nes bijojo Dievo garbinti stabą (Dan 3,21). Ir dar daug pavyzdžių galima rasti.

Dievo baimė gimsta iš Dievo ir laikosi mumyse tik tada ir tik tol ,kol Jo malonėje pasiliekame. Kaip pasiekti,kad širdis Dievo bijotų?

-                             Mastyti apie baisius Jo teismus,kurie ištiko nedoruosius,tokius kaip Kainas (Pr 4), tvano pražudytus žmones (Pr 7), kaip nuteisti buvo sodomitai,ugnyje sudegę (Pr 19),faraonas ir visa jo kariuomenė,kuri nuskendo jūroje (Iš 14 ),Datanas ir Abiramas,kuriuos žemė prarijo gyvus (Sk 16), Absalomas,kuris žuvo gėdingai ,ir apie kitus kitus pavyzdžius, duotus Šventajame Rašte. Nes Dievas,kuris ankščiau nedoruosius baudė ir šiandien siunčia bausmę kiekvienam,kuris nusideda. Girdim apie baisius žemės drebėjimus,girdim apie karus,kuriuose tūkstančiai be pėdsako žūva,apie gaisrus,potvynius ir kitas nelaimes. Visa tai rodo,kad yra Dievas,kuris nekenčia nedorybės ir baudžia nedorėlius. O dabartinės laikinos ir palyginus greit pasibaigiančios bausmės rodo,kad bus ir amžina,nesibaigianti bausmė neatgailaujantiems ir atsisakantiems priimti Dievo malonę.

-                             Dievo baimė gimsta mastant apie Amžinojo Dievo savybes,apie tai,jog Jis yra šventas,visur esantis,visa žinantis,visagalis.. Nes negalime nuo Jo veido pasislėpti:

Ps 139 Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti. Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis. Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius. Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai. Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką. Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes. Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu? Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten. Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros, ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė. Jei sakyčiau: “Tamsa teapdengia mane”, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų. Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną. Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose.  Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.  Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo. Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė!  Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. Atsibudęs aš tebesu su Tavimi. Dieve, Tu tikrai sunaikinsi nedorėlį, kraugeriai, atsitraukite nuo manęs!  Jie nedorai apie Tave kalba, Tavo vardą piktam jie naudoja. Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla.  Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais.  Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju! 

Dirbi ar ilsiesi,kalbi ar tyli – Dievas visada su tavimi. Kažką darai? – Jis mato visus tavo darbus. Kalbi? – Dievas girdi kiekvieną žodį. Mastai apie ką nors? – Dievas visas tavo mintis permato. Didžiuojiesi kažkuo? – Dievas žiūri į tavo išdidumą. Tavo širdis atsitraukia nuo Dievo ir krypsta į kūrinius,o ne Kūrėją? – žvelgia Jis į tavo atsitraukimą. Darai neteisybę,vagi ar sukčiauji? – Stebi Jis visus tavo kelius ir žiūri į visus šiuos dalykus. Paleistuvauji? – Dievo akivaizdoje vyksta paleistuvystė. Pyksti,niršti ir norį savo artimo mirties? – Stebi Jis tavo pyktį ir piktybę  Piktžodžiauji, keiki, apkalbi, šmeiži savo artimą? – Klauso Jis visko,ką ištaria tavo lūpos. Planuoji apgavystę ir melą? Planuoji klastą? – Mato ir stebi Jis visas tavo mintis,visus planus žino ir Savo pasipriešinimą jiems per tavo sąžinę tau apreiškia. Dievas mato visą nedorybę ir ja yra niekinamas. Jo didybė yra niekinama žmogišku išdidumu,kada žmogus būdamas žemės dulke ir pelenais,sukyla prieš Dievą. Jo Tiesa yra niekinama žmogaus netiesos. Jo Tiesą įžeidžia žmogaus melas. Dievo šventumas niekinamas žmogiškos nuodėmės nešvaros. Jo kantrybė niekinama žmogaus nekantrumu. Jo malonė žmogaus rūstybe žeminama. Jo dosnumas žmogaus godumu niekinamas. Jo meilė pažeminama žmogiška neapykanta ir pavydu.

Taigi,suvokdamas Jo didybę,bijok didžiuotis Dievo akivaizdoje,Jo tiesos akivaizdoje bijok meluoti ir neteisiai elgtis,Jo šventumo buvime bijok voliotis nuodėmingų geismų purvyne. Dievas yra drauge su tavimi Savo didybėje ir visagalybėje, tiesa, šventumu, gailestingumu, dosnumu, romumu, maloningumu ir kantrybe. Nors savo akimis nematome,o ir negalime šito matyti,bet JIS YRA.

Didis Jis yra ir labai baisus. Kai nepabijoti Jo didybės ir įžūliai iškelti save didingo ir baisaus Dievo akivaizdoje? Teisus Jis – kaip nepabijosi neteisiai elgtis Jo akivaizdoje? Teisingas Jis. – Kaip nebijoti meluoti teisingo Dievo klausomam? Šventas Jis,Jis,Kuriam cherubai su baime tarnaudami šaukia dieną ir naktį – „šventas,šventas,šventas“ (Iz 6,3) – Kaip nebijosi tokio šventumo viduryje nuodėmiauti? Maloningas Jis ir gailestingas. – Kaip nebijoti prieš Jį stovint rūstauti ir nekęsti? Jis dosnus Dievas.- Kaip nebijai uždaryti savo širdį stokojančiam Dievo akivaizdoje? Maloningas Jis,romus ir kantrus. – Kaip nebijoti prieš tokį Dievą esant pasiduoti pykčiui ir nirtuliui? Ir galų gale – Jis juk tavo Kūrėjas,tavo Viešpats ir tavo Karalius,tavo Tėvas. – Kaip neišsigąsi ir nesusigėsi prieš savo Kūrėją,Karalių ir Viešpatį,kuris baisus ir galingas savo rūstybėje,be baimės gyventi? Jis vienvaldis Viešpats,Kuris viską savo rankoje laiko:

Ps 95,1-6 Ateikite, giedokime Viešpačiui! Džiaugsmingą triukšmą kelkime savo išgelbėjimo uolai!  į Jo akivaizdą su padėka, džiaugsmingai giedokime Jam psalmes! Viešpats yra didis Dievas ir didis Karalius, didesnis už visus dievus.  Jo rankoje yra žemės gelmės ir Jam priklauso kalnų viršūnės. Jo yra jūra, nes Jis ją sutvėrė, ir sausuma Jo rankų darbas.  Ateikite, pulkime žemėn prieš Dievą ir pagarbinkime, atsiklaupkime prieš Viešpatį, kuris sutvėrė mus! 

Kaip nebijoti užrūstinti Tą,Kuris savo rankoje tave laiko? Prieš savo žemišką viršininką ar valdžios atstovą nedrįstame juk akiplėšiškai nusikalsti. Prieš Dievą,Kuris yra karalių Karalius ir visos žemės Viešpats argi nebijosime neteisiai elgtis? Koks didis ir galingas bebūtų žemiškas valdovas,bet jis tik žmogus,kuris yra toks kaip tu. Koks bebūtų brangus mums žemiškas tėvas,jis tik žmogus,toks kaip tu. Visi jie yra žmonės,visi gimsta ir miršta,tačiau tu jiems visokią pagarbą rodai. Dievas gi – ne žmogus. Dievas,prieš kurį mes stovime yra toks didis,jog visa žemė Jo akivaizdoje nieku laikoma: 

Iz 40,10-18 Viešpats Dievas ateina su galia, Jo ranka valdo visa. Jo atpildas yra su Juo ir Jo darbas priešais Jį.  ganys savo bandą kaip piemuo, surankios avinėlius, juos neš prie krūtinės, o avis su jaunikliais vedžios švelniai. Kas išsėmė vandenis sauja ir išmatavo dangų sprindžiais? Kas žemės dulkes saiku seikėjo, pasvėrė kalnus ir kalvas svarstyklėmis?   Kas nukreipė Viešpaties Dvasią ir buvo Jo patarėjas? Kas davė Jam patarimą, kas mokė Jį teisingumo ir pažinimo, kas parodė Jam supratimo kelią? Tautos yra kaip lašas kibire, kaip grūdelis svarstyklėse. Jam salos lyg dulkės.  Libano kedrų neužtektų ugniai kūrenti, gyvulių nepakaktų Jo deginimo aukai.  Visos tautos Jo akivaizdoje bevertės, jos vertinamos mažiau už nieką ir tuštybę.  Su kuo tad palyginsite Dievą? Į ką panašų darysite Jo atvaizdą? 

Jis toks galingas,jog sukūrė viską savo Žodžiu,Jis tarė – ir atsirado. Ir Jis yra mūsų Karalius ir Viešpats,Tas,prieš Kurį ir angelai dreba ir su baime lenkiasi:

Ps 47,2 Aukščiausiasis Viešpats yra baisus, didis Karalius visos žemės. 

Taigi,kaip nebijoti nusidėti prieš Jį,kaip Jam tinkamos pagarbos nerodyti,kai net žemiškiems savo viršininkams ją rodai? Visokio garbinimo yra vertas Viešpats. Šitoje pagarbioje baimėje mus ragina Dievo Žodis pasilikti:

Ps 2,11-12 Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami. Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki. 

-          Dievo baimė gimsta mąstant apie Jo įsakymus. Nes Dievas,kuris yra Įstatymo steigėjas,Jis įsakė šio Įsakymo laikytis:

Ps 119,4 Tu įsakei stropiai vykdyti Tavo potvarkius. 

Ir kiekvienam,kuris Jo Įstatymą peržengs Jis grasina amžina pražūtimi.  O juk mes net savo žemiškos valdžios potvarkius dėl bausmės bijome laužyti. Bet juk kaip nepalyginamai yra maža ši bausmė prieš Dievo bausmę..

-                                         Dievo baimė gimsta ir tada,kai mąstome apie Viešpatį kaip apie mus mylintį Tėvą. Juk ir savo žemiškam tėvui stengiamės būti paklusnūs nes bijome jį užrūstinti ir nuvilti. Kaip nebijoti Dangiško Tėvo rūstybės ir bebaimiškai jį savo nuodėme nieku laikyti? Juk Viešpats mus išgelbėjo,Savo Viengimyje Sūnuje mus atgimdė ir tiek daug malonių mums teikia,jog savo protų jų visų nei suprasti,nei aprėpti negalime.. Koks tėvas taip myli savo sūnų kaip Dievas myli mus? Žmogaus meilė greitai į neapykantą keičiasi,bet Dievo meilė ne tokia,ji pasilieka amžiams. Mes keičiamės,nuskurstame Dievo pažinimu ir išduodame mus išpirkusį Viešpatį,bet Jis visada lieka toks pats (Heb 1,12), Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt5,45)

-                                         Kadangi tikra Dievo baimė yra dovana nuo Viešpaties,tai turime jos,kaip ir kiekvienos kitos dovanos,maldoje prašyti,prašyti,kad Jo baimė apjuostų mūsų širdį ir visus jausmus neperlipama nuodėmei siena .

Kaip Dievo baimė saugo žmogų nuo visokios nuodėmės,taip jos nebuvimas atveria kelia visokiam blogiui ir neteisumui įsigalėti. Iš čia piktžodžiavimai, priesaikos laužymas, kyšininkavimas, godumas,prievarta, vagystės,keiksmai ir riksmai, tyčiojimasis, pasmerkimas, pataikavimas, melagystės ir sukčiavimai įvairūs, ištvirkimas,žodžiu,visokia nedorybė ir bedievybė.

Kadangi žmogaus širdis į blogį yra linkusi,tai be Dievo baimės žmogus iš nuodėmės į nuodėmę krenta ir nei grasinimai,nei įkalbinėjimai,nei graudenimai nieko nepadeda..jis tik ten eina,kur jį pikta valia ir blogas įpratimas stumia. Apgailėtinas ir apverktinas stovis yra to žmogaus,kuris Dievo baimės neturi,nesvarbu kokią garbę jis tarp žmonių turėtų. Nes šio žmogaus ne kas kita,o amžina pražūtis laukia,jei tik maloningas Viešpats jo,kaip Jonos iš žuvies pilvo,iš šio mirties sapno neištrauks.

Evangelija.Gyvenimas praktiškai (15)"Valgysi prakaitu uždirbtą duoną"

Pr 3,19 Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”. 

Ps 104,23 Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro. 

2 Tes 3,6-12 Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, šalintis kiekvieno brolio, kuris tinginiauja ir nesilaiko tradicijos, gautos iš mūsų. Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes gi pas jus netinginiavome ir nevalgėme kieno nors duonos dykai, bet, sunkiai triūsdami, darbavomės dieną ir naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno iš jūsų; ir ne todėl, kad neturime teisės, bet norime būti jums pavyzdžiu, kad sektumėte mumis. Dar būdami pas jus, mes įsakėme: “Kas nenori dirbti-tenevalgo!”  Nes mes girdime, kad kai kurie pas jus tinginiauja, nieko nedirba, tik kišasi į svetimus reikalus.  Tokiems įsakome ir juos raginame per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną. 

Tinginystė arba darbo vengimas pats iš savęs jau yra nuodėmė,nes priešinasi Dievo įsakymui,kuris liepia mums savo prakaite uždirbtą duoną valgyti,taip Dievo buvo įsakyta mūsų protėviui Adomui – „Valgysi prakaitu uždirbtą duoną..<..>..“. O šitas nurodymas ir mus,jo sūnus ir dukteris, lygiai taip pat liečia. O apaštalas Paulius nenorinčiam dirbti net valgyti uždraudžia. Iš to suprantame,kad veltėdiškai gyvenantys ir svetimo darbo vaisiais besimaitinantys nepaliaujamai nuodėmiauja. Ir nenustos nuodėmiauti tol,kol neatiduos savęs palaimintam darbui. Čia nekalbame apie negalinčius darbuotis dėl sveikatos problemų,nes jie nors ir nori,bet fiziškai negali nieko dirbti.
Tinginystė - tai užvaldęs širdį abejingumas tikroms (t.y. Dievo ) vertybėms turinčiomis būti žmogaus gyvenime Kūrėjo valia. Šioje abejingumo būsenoje įvyksta velniškas - jei galima taip pasakyti - vertybių pasikeitimas žmoguje. Tikrą vertę turintys dalykai pakeičiami įvairaus plauko žmogiškais norais,kurie suvokiami kaip suteikiantys laimę savęs patenkinime. Butent tai,savęs patenkinimas ir tampa esmine tinginio gyvenimo verte.Troškimas patenkinti save nėra vien tinginiui būdinga savybė,tai kiekvieno nuodėmingo žmogaus gyvenimo siekis,bet tinginystė apsunkina šią problemą tuo,kad iškreipdama sveiką mąstymą paralyžuoja žmogaus valią. Tokiu būdu tinginystei pasidavęs žmogus nemato savo gyvenimui jokio tikslo,kuris būtų didesnis už jo savijautą ir taip mąstydamas pasiduoda apatijai.. Todėl net siekdamas savo norų išpildymo tinginys vis tiek lieka abejingas tikriesiems savo poreikiams,o tuo metu jo paties norai stumia jį į pražūtį savo bevaisėmis fantazijomis dėl to,jog nemotyvuoja tinginio jokiam aktyvumui,kuris būtų adekvatus realiems realaus gyvenimo keliamiems reikalavimams. Kadangi šie realaus gyvenimo keliami reikalavimai žmogui visada kelia tam tikrų nepatogumų ir reikalauja tam tikro pasiaukojimo,tai tinginys kategoriškai atsisako priimti tokią realybę ir taip save pražudo.

Tinginystė gali prisėlinti ir užpulti mus dėl fiziologinių priežasčių,kai mes sekiname savo kūną ir ateina nuovargis – užtenka nedaryti mankštos,neit pasivaikščioti,nesportuoti,nevalgyti vaisių ir daržovių taip apribojant reikalingus kūnui vitaminus,vėlai gulti miegoti ir pan. Tinginystės pradžia gali turėti ir psichologines priežastis – pavyzdžiui,žmogus gali pasiduoti tingėjimui ir tada,kai jis neturi konkretaus tikslo arba nesugeba sau tokio įvardinti. Mes visi esame atakuojami panašiais dalykais tam,kad pasiduotumėme tinginystei ir ji taptų mūsų yda.

Tinginystės bėda ne tik ta,jog tinginys jau vien tuo nusideda,kaip ką tik matėme skaitydami Adomui duotą priesaką,bet bėda dar tame,jog toks tuščias laiko leidimas tampa visokio kitokio blogio priežastimi. Juk žmogaus širdis negali būti niekuo neužimta,ją pastoviai  visokios mintys ir jausmai pripildę būna. O kadangi dėl nuodėmingos prigimties žmogus yra linkęs į visokį blogį,tai ir į tuščiai laiką leidžiančią širdį,kuri jokiu naudingu darbu neužimta,kaip į tuščius, iššluotus ir išpuoštus namus,sėlina žmogaus priešas – velnias,ir piktomis mintimis kaip raugėmis ją pripildo,o iš jų išaugę ir suvešėję geismai moko žmogų kaip nuodėmėje save patį patenkinti. Taigi,matome,jog iš tinginystės daug blogio atsiranda ir pasidavimas jai padaro žmogų nevaisingu bet kokiame gėryje.

Iš čia dažnai prasideda girtuoklystė,kuri pati visokio blogio ir papiktinimų priežastimi tampa; iš čia paleistuvystė užvaldo žmonių širdis; iš čia visokios piktos kalbos, apkalbos, pasmerkimai, patyčios, piktžodžiavimai ir keiksmai. Tinginystė siekia dažnai puotauti,kas pritraukia įvairų blogį žmogui,tokį kaip vagystės, apiplėšimai, neteisingos priesaikos teisme ir ne tik,bei kiti panašūs šiems dalykai. Iš tinginys pasiduoda į azartinius žaidimus ir tada su tuo susiję dalykai ateina žmogui – apgavystės, savavaldžiavimas  barniai, muštynės ir kiti nedorybės darbai. Tinginystė įstumia į bereikalingą prabangą,kuri šiame pasaulyje neįmanoma be skriaudos artimui ir/ar visuomenei (pavyzdžiui - sukčiaujant su mokesčiais).

Tinginystė moko laužyti,vogti,slėpti,smurtauti,meluoti,pataikauti,apgaudinėti. Tinginys,neturėdamas ko valgyti,ieško kaip svetimą gerą pasisavinti ir siekia tai padaryti kartais atvirai, kartais slaptai, o kartais – pataikaudamas. Taip tinginystė išmoko daugelio blogų dalykų. Saliamonas Patarlių knygoje sako - Pat 13,4 Tinginio siela geidžia..<..>.- taip tinginys savo geismais gyvena ir juose,o ne Dievo valioje pasilieka. Ir pasekmės – liūdnos..

Pat 21,25 Tinginio troškimas nužudo jį, nes jis nenori dirbti. 

Tinginystė ne tik sielai kenkia,bet ir žmogaus kūnui. Tinginiai į visokias ligas ir negalias yra linkę. Kaip genda vanduo,kuris jokios tėkmės neturi,taip ir žmogaus kūnas be judėjimo ir darbų silpnėja ir nyksta.

Mok 4,5 Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir valgo savo kūną.

Tinginiaujantis negali valgiu mėgautis:

Pat 19,24 Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet nebenori pakelti jos prie burnos. 

Kaip po darbų miegas būna saldus,taip jis būna neramus veltui laiką leidžiančio. Tinginystė užtraukia žmogui nešlovę – iš jo šaiposi žmonės ir tokį visi paniekoje laiko:

Pat 10,5 Išmintingas sūnus renka vasaros metu, bet sūnus, kuris miega pjūties metu, užtraukia gėdą. 

Tingi ranka nuskurdina ir žmogus būna priverstas varge gyventi:

Pat 6,6-11 Tinginy, eik pas skruzdę, apsvarstyk jos kelius ir būk išmintingas. Ji neturi vadovo, prižiūrėtojo ar valdovo, bet paruošia sau maisto vasarą ir pjūties metu renka atsargas. Ar ilgai miegosi, tinginy? Kada atsikelsi iš savo miego? Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi sudėjęs rankas,ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas. 

Kad išvengti tuščio laiko leidimo ir iš to kylančių pasekmių,mums reikia tvirtai žinoti štai ką:

• Laikas brangesnis už bet kokį turtą yra;

• Kaip neįmanoma sugrąžinti ištarto žodžio,taip neįmanoma sugrąžinti prarasto laiko;

• Veltui iššvaistę savo gyvenimui skirtą laiką trokš bent akimirkos laiko,kad galėtų atgailauti,trokš taip,kaip iš troškulio mirštantis nori gurkšnio vandens. Bet neras net akimirkos iš iššvaistyto laiko atgailai tada,kai laikas kai bus pasibaigęs ir bus kitas laikas,kuris jau ne žmogaus valioje,laikas teismo,o ne atgailos,laikas griežtumo,o ne malonės.

• Neišvengiamai reikės atsiskaityti už veltui iššvaistytą laiką. Juk dabartinis laikas – tai darbų laukas,kuriame su visu uolumu ir pastangomis turime Viešpaties duotus talentus naudoti taip,kad jie pelną iškeliavusiam bet jau grįžtančiam Šeimininkui atneštų,kad netektų mums išgirsti rūsčių Viešpaties žodžių :

Mt 25,26-30 Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’ ”. 

Todėl kiekvienas turime įsiklausyti į pamokymus,kuriuos mums Viešpats teikia Savo Žodyje.

Ne kiekvienas darbas naudingas,ir ne kiekvienas laikas be darbo žalingas. Nenaudingi ir pikti tie darbai,kurie kyla iš nedoros širdies norų ir gausina nuodėmę.Piktas ir pražūtingas nedoro žmogaus darbas,kuriuo jis savo artimui tinklus tiesia ir duobę kasa. Pražūtingos pastangos tų,kurie siekia apiplėšti savo artimą. Nedoras kelias ir darbas klastūno kuris siekia suvilioti ir apgauti savo artimą. Sunki ir pasibjaurėtina tarnystė mamonai.  Nenaudingi ir pražūtingi pavyduolio darbai,kai jei šioje piktoje aistroje dėl savo artimo gerovės save graužia ir kankinasi.

Kaip šie ir panašūs darbai nėra girtini,taip vengimas šiuos darbus daryti yra girtinas ir gerbtinas. Juk koks palaimintas poilsis to,kurio protas nuo piktų ir dvasiai priešiškų minčių , o širdis – nuo kūno geidulių nurimsta. Kai akys nežiūri,ausys negirdi,liežuvis ir burna nekalba ir rankos nedaro nieko, kas Šventam Dievo įstatymui priešinga. Palaimintas šis nedarymas ir palaimintas toks poilsis. To iš mūsų reikalauja mūsų Kūrėjas ir Viešpats. Šiame sabato poilsyje mes ne tik kas savaitę,bet kasdien ir kiekvieną minutę turime pasilikti. Į šitą gelbstintį nusiraminimą nuo savo kūno darbų,kuriame ne tik mūsų kūnas,bet ir siela nuo kenksmingų aistrų nurimsta ir sąžinė Dievo malonėje ilsisi mus pats Viešpats Jėzus Kristus kviečia:

Mt 11,28-30 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”. 

Būkite palaiminti !