Evangelija. Gyvenimas praktiškai (2)

1 Kor 9,23-27 Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.  Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte!  Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes-nevystantį.  Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas. 

Mums svarbu suprasti,ką gi reikia daryti,kad būti Evangelijos dalininku. Kaip bėgti,kad gauti laimėtojo apdovanojimą?..

Viskas prasideda nuo Dievo Žodžio. Viskas kūrinijoje prasidėjo nuo Dievo Žodžio:

Ps 33,6 Viešpaties žodžiu sukurti dangūs, Jo burnos kvapu-visa jų kareivija.

Heb 11,3 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima. 

..ir mūsų gyvenimas prasidėjo nuo Dievo Žodžio:

Jok 1,18 Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai. 

1 Pt 1,23 Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu.

Ir tikras bei  patikimas yra šis per pranašą pasakytas Žodis:

 Iz 55,10-11 Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir nesugrįžta, bet sudrėkina žemę, padaro ją derlingą ir duoda sėklos sėjėjui bei duonos valgytojui,  taip ir mano žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas. 

Todėl taip svarbu kiekvienam,kuris trokšta būti Evangelijos dalininku atsiminti tai:

      Dievo Žodį mes turime mylėti ir laikyti pagarboje,kadangi tai yra didi dovana iš aukštybių. Taip su Dievo Žodžiu elgėsi Dovydas:

 Ps 119,1-176 Palaiminti, kurių kelias nepeiktinas, kurie pagal Viešpaties įstatymą vaikšto. Palaiminti, kurie klauso Jo liudijimų ir visa širdimi Jo ieško, nedaro jie neteisybės, vaikšto Jo keliais. Tu įsakei stropiai vykdyti Tavo potvarkius. O kad mano keliai būtų nukreipti vykdyti Tavo nuostatus! Niekada nepatirčiau gėdos, jei į Tavo įsakymus žiūrėčiau. Tyra širdimi Tave šlovinsiu, teisius Tavo nuosprendžius pažinęs. Nuostatus Tavo vykdysiu, nepalik manęs visiškai. Kaip gali jaunuolis savo kelią išlaikyti tyrą? Laikydamasis Tavo žodžių. Visa širdimi ieškojau Tavęs, neleisk man nuo įsakymų Tavo nuklysti. Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau. Palaimintas esi, Viešpatie, mane savo nuostatų mokyk. Savo lūpomis skelbiau visus Tavo sprendimus. Tavo liudijimų keliais džiaugiuosi labiau negu visais turtais. Apie Tavo potvarkius nuolat mąstysiu ir žiūrėsiu į Tavo kelius.  Nuostatais Tavo gėrėsiuos, nepamiršiu Tavo žodžių. Suteik savo tarnui malonę, kad aš gyvendamas Tavo žodžio laikyčiausi. Atverk man akis, kad stebuklus Tavo įstatyme regėčiau. Esu žemėje svečias, neslėpk nuo manęs savo įsakymų. Mano siela pailso, besiilgėdama Tavo sprendimų. Tu sudraudi išdidžiuosius; prakeikti nuklydę nuo Tavo įsakymų. Pašalink nuo manęs panieką ir gėdą, nes laikausi Tavo liudijimų. Kunigaikščiai susirinkę tariasi prieš mane, bet Tavo tarnas mąsto apie Tavo nuostatus. Tavo liudijimai yra mano pasimėgimas ir mano patarėjai. Mano siela nublokšta į dulkes, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs. Savo kelius paskelbiau, ir Tu išklausei mane; pamokyk mane savo nuostatų. Leisk man suvokti Tavo potvarkių kelią, tai kalbėsiu apie Tavo stebuklus. Mano siela nyksta iš sielvarto, sustiprink mane, kaip esi pažadėjęs. Melo kelią pašalink nuo manęs, savo įstatymu mane apdovanok. Pasirinkau tiesos kelią, Tavo sprendimus laikau priešais save. Įsitvėriau Tavo liudijimų; Viešpatie, neleisk man patirti gėdos. Tavo įsakymų keliu bėgsiu, kai išplėsi mano širdį. Viešpatie, pamokyk mane savo nuostatų kelio, tai iki galo jo laikysiuos. Duok suprasti Tavo įstatymą, kad vykdyčiau ir nuoširdžiai jo laikyčiausi. Savo įsakymų takais mane vesk, nes jais aš gėriuosi. Palenk mano širdį prie liudijimų savo, o ne prie godumo, nugręžk mano akis nuo tuštybių; atgaivink mane savo kelyje. Ištesėk pažadą, duotą savo tarnui, kuris bijosi Tavęs. Nukreipk nuo manęs gėdą, kuri baugina mane, nes Tavo sprendimai yra geri. Štai aš ilgiuosi Tavo potvarkių, atgaivink mane savo teisumu. Viešpatie, būk man gailestingas, teateina Tavo išgelbėjimas, kaip Tu pažadėjai. Tada duosiu atsakymą tam, kuris iš manęs tyčiojasi, nes pasitikiu Tavo žodžiu. Neatimk iš manęs tiesos žodžio, nes laukiu Tavo sprendimų. Per amžių amžius laikysiuos Tavo įstatymo. Vaikščiosiu laisvas, nes tyrinėju Tavo potvarkius. Kalbėsiu apie Tavo liudijimus karalių akivaizdoje ir nebūsiu sugėdintas. Gėrėsiuosi Tavo įsakymais, kuriuos pamilau. Kelsiu rankas į Tavo įsakymus, kuriuos pamilau, mąstysiu apie Tavo nuostatus. Prisimink žodį savo tarnui, kuriuo suteikei man viltį. Tai yra paguoda mano varge, nes Tavo žodis mane atgaivino. Nors pasipūtėliai mane skaudžiai išjuokia, nuo Tavo įstatymo aš nenukrypau. Viešpatie, aš prisimenu Tavo senus nuosprendžius ir jais pasiguodžiu. Mane siaubas apima, kai matau nedorėlį, nepaisantį Tavo įstatymo. Tavo nuostatai tapo man giesmėmis mano viešnagės namuose. Ir naktį atsimenu, Viešpatie, Tavąjį vardą ir laikausi Tavo įstatymo. Tai teko man, nes aš laikiausi Tavo potvarkių. Viešpats yra mano dalis; aš pasižadėjau Tavo žodžių laikytis. Nuoširdžiai ieškau Tavo palankumo, būk gailestingas, kaip esi pažadėjęs. Galvojau apie savo kelią ir pasukau link Tavo liudijimų. Skubiai ir nedelsdamas vykdau Tavo įsakymus. Nors nedorėliai apiplėšė mane, bet aš neužmiršau Tavo įstatymo. Vidurnaktį atsikėlęs, dėkoju už teisingus Tavo sprendimus. Aš draugas visiems, kurie Tavęs bijo ir Tavo potvarkius vykdo. Viešpatie, žemė pilna Tavo gailestingumo, mokyk mane savo nuostatų. Viešpatie, Tu darei savo tarnui gera, kaip buvai pažadėjęs. Mokyk mane teisingai nuspręsti ir pasirinkti, nes aš patikėjau Tavo įsakymais. Nuklydęs ir pažemintas buvau, bet dabar klausau Tavo žodžio. Tu esi geras ir darai gera, mokyk mane savo nuostatų. Šmeižtais drabsto mane pasipūtėliai, bet aš nuoširdžiai Tavo potvarkių laikausi. Jų širdis vieni riebalai, o aš gėriuosi Tavo įstatymu. Naudinga man buvo nukentėti, kad Tavo nuostatų pasimokyčiau. Man Tavo įstatymas brangesnis už daugybę aukso ir sidabro. Tavo rankos padarė ir suformavo mane; suteik man išminties suprasti Tavo įsakymus. Kurie Tavęs bijo, džiaugiasi mane matydami, nes Tavo žodžiu pasitikiu. Viešpatie, žinau, jog teisingi Tavo sprendimai ir teisingai mane nubaudei. Paguosk dabar mane savo malone, kaip esi savo tarnui žadėjęs. Būk gailestingas, kad aš išlikčiau gyvas, nes gėriuosi Tavo įstatymu. Sugėdinti tebūna išdidieji, nes jie be priežasties puolė mane. Aš mąstysiu apie Tavo potvarkius. Tesigręžia į mane, kurie Tavęs bijo, kurie pažino Tavo liudijimus. Tegu mano širdis nepažeidžia nuostatų Tavo, kad nebūčiau sugėdintas. Mano siela ilgisi Tavo išgelbėjimo, bet aš pasitikiu Tavo žodžiu. Mano akys pavargo belaukdamos, kas Tavo žadėta. Kada Tu mane paguosi? Nors tapau panašus į vynmaišį dūmuose, bet Tavo nuostatų neužmiršau. Kiek dar dienų liko Tavo tarnui? Kada mano persekiotojus pasmerksi? Išdidieji kasa man duobę, nepaisydami Tavo įstatymo. Visi Tavo įsakymai teisūs; padėk man prieš melagingus persekiotojus. Jie vos nesunaikino manęs žemėje. Bet aš Tavo potvarkių neapleidau. Atgaivink mane dėl savo malonės! Aš laikysiuosi Tavo burnos liudijimų. Viešpatie, Tavo žodis amžinai įtvirtintas danguje. Tavo ištikimybė kartų kartoms; Tu sutvėrei žemę, ir ji pasilieka. Ligi šiol viskas laikosi, kaip Tavo nutarta, Tau viskas tarnauja. Jei Tavo įstatymu nesigėrėčiau, seniai būčiau žuvęs. Niekada neužmiršiu Tavo potvarkių, nes jais Tu atgaivinai mane. Aš esu Tavo, išgelbėk mane, trokštu suvokti Tavo potvarkius. Nedorėliai mane pražudyti kėsinasi, tačiau aš Tavo liudijimų laikysiuosi. Mačiau, kad tobuliausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis. Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną. Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi. Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus. Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių. Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio. Nuo Tavo sprendimų nenukrypau, nes Tu mokai mane. Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų. Dėl Tavo potvarkių tapau išmintingas, todėl nekenčiu jokio melo. Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui. Prisiekiau vykdyti Tavo teisingus sprendimus ir laikysiuosi jų. Viešpatie, esu labai prislėgtas, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs. Viešpatie, priimk mano lūpų laisvos valios auką, pamokyk mane savo sprendimų. Mano siela yra nuolat mano rankoje, tačiau Tavo įstatymo nepamirštu. Nedorėliai man spendžia žabangus, bet nuo Tavo potvarkių nenukrypauPamokymai Tavo yra mano paveldėtas turtas, jie mano širdies džiaugsmas. Palenkiau savo širdį vykdyti Tavo nuostatų, tai darysiu dabar ir visados. Veidmainių nekenčiu, bet Tavo įstatymą myliu. Tu esi mano slėptuvė ir skydas, Tavo žodžiais pasitikiu. Pasitraukite nuo manęs, piktadariai! Aš Viešpaties įsakymus vykdysiu. Palaikyk mane, kaip žadėjai, kad gyvenčiau, tenebūsiu sugėdintas dėl savo vilties. Suteik pagalbą, ir aš būsiu saugus, nuostatų Tavo niekados nepamiršiu. Tu atmeti tuos, kurie nuo Tavo nuostatų nukrypo, jie apsigauna savo melu. Tu visus žemės nedorėlius pašalini tartum atmatas, bet aš myliu Tavo liudijimus. Mano kūnas dreba, bijodamas Tavęs, aš bijau Tavo sprendimų. Dariau, kas yra teisu ir teisinga; neatiduok manęs prispaudėjams. Užtikrink savo tarnui gerovę, neleisk, kad išdidieji mane nugalėtų. Mano akys pavargo belaukdamos Tavo išgelbėjimo ir Tavo teisumo žodžio. Būk gailestingas savo tarnui, mokyk mane savo nuostatų. Esu Tavo tarnas; duok man supratimą pažinti Tavo liudijimus. Viešpatie, metas Tau veikti, nes žmonės laužo Tavo įstatymą. Tavo įsakymai brangesni man už auksą, už gryną auksą. Todėl visus Tavo potvarkius laikau teisingais, nekenčiu melagingų takų. Tavo liudijimai yra stebuklingi, todėl mano siela jų klauso. Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, neišmanančius daro supratingus. Atveriu savo burną ir įkvepiu, alkstu Tavo įsakymų. Pažvelk į mane ir būk gailestingas, kaip darai mylintiems Tavo vardą. Kreipk mano žingsnius pagal savo žodžius, kad neteisybė man neviešpatautų. Nuo žmonių priespaudos mane išlaisvink, ir aš vykdysiu Tavo potvarkius. Parodyk savo tarnui savo veidą šviesų ir mokyk mane savo nuostatų. Iš akių man srūva upeliai, nes jie nesilaiko Tavo įstatymo. Viešpatie, Tu esi teisus, teisingi Tavo sprendimai. Tavo liudijimai teisingi ir neabejotini. Mano uolumas graužia mane, nes priešai pamiršo Tavo žodžius. Tavo žodis yra visiškai tyras, jį Tavo tarnas brangina. Nors esu paniekintas ir menkas, bet Tavo potvarkių neužmiršiu. Tavo teisumas amžinas, Tavo įstatymas-tiesa. Nors vargas ir sielvartas spaudžia, bet Tavo įsakymais gėriuosi. Tavo liudijimai yra teisingi per amžius. Leisk man juos suprasti, ir aš gyvensiu. Šaukiuosi iš širdies, Viešpatie, išklausyk mane; aš laikysiuosi Tavo nuostatų. Šaukiuosi Tavęs; išgelbėk mane, ir klausysiu Tavo liudijimų. Prieš aušrą keliuosi ir šaukiu, nes pasitikiu Tavo žodžiu. Atmerkiu akis dar prieš aušrą, mąstau apie Tavo žodį. Viešpatie, išgirsk mane, būdamas maloningas; atgaivink mane, kaip esi nusprendęs. Artėja priešai klastingi, nutolę nuo Tavo įstatymo. Arti esi, Viešpatie, ir visi Tavo įsakymai teisingi. Seniai pažinau Tavo liudijimus, kad jie yra amžini. Pažvelk į mano skurdą ir išlaisvink mane; juk aš nepamirštu Tavo įstatymo. Gink mano bylą ir išvaduok mane, atgaivink, kaip esi pažadėjęs. Išgelbėjimas toli nuo nedorėlių, nes jie neklauso Tavo nuostatų. Koks didis, Viešpatie, Tavo gailestingumas, atgaivink mane, kaip esi nusprendęs. Daug mano persekiotojų ir priešų, bet aš nenukrypstu nuo Tavo liudijimų. Neištikimuosius matau ir bjauriuosi, nes jie nepaiso Tavo žodžio. Žiūrėk, Viešpatie, kaip Tavo potvarkius myliu; atgaivink mane, būdamas maloningas. Tavo žodžiai teisingi nuo pradžių, ir visi Tavo teisūs sprendimai amžini. Kunigaikščiai be priežasties persekioja mane, bet mano širdis vien Tavo žodžių tebijo. Tavo žodžiu džiaugiuosi, kaip didelį lobį suradęs. Melo nekenčiu ir bjauriuosi, bet Tavo įstatymas man mielas. Septynis kartus per dieną giriu Tave už Tavo teisingus sprendimus. Kas myli Tavo įstatymą, turi didelę ramybę ir niekada nesuklumpa. Laukiu, Dieve, Tavo išgelbėjimo, Tavo įsakymus vykdau. Mano siela klauso Tavo liudijimų, nes labai juos myliu. Laikausi Tavo potvarkių ir liudijimų, visi mano keliai Tau žinomi. Tepasiekia Tave mano šauksmas, Viešpatie; duok man supratimą, kaip esi pažadėjęs. Tepasiekia mano malda Tave; išlaisvink, kaip esi pažadėjęs. Mano lūpos girs Tave, nes mokai mane savo nuostatų. Mano liežuvis kalbės apie Tavo žodį, nes Tavo įsakymai teisingi. Tavo ranka tepadeda man, nes aš pasirinkau Tavo potvarkius. Ilgiuosi, Viešpatie, Tavo išgelbėjimo, įstatymu Tavo gėriuosi. Mano siela tegyvena ir tegiria Tave, Tavo sprendimai tepadeda man. Klaidžioju kaip avis paklydus. Ieškok savo tarno, nes Tavo įsakymų aš neužmiršau. 

      Už šią didžią dovaną iš visos širdies dėkoti mūsų dangiškajam Tėvui

      Mokytis šiame Dievo Žodyje dieną ir naktį

      Pagal Jame esančią Tiesą taisyti savo gyvenimą ir savo būdą,kad tiek mūsų gyvenime,tiek ir mūsų charakteryje atsispindėtų ne kas kita,o Dievo Žodis.

Nedėkingi ir neišmanantys yra tie,kurie nustoja Dievo Žodį skaityti ir Jo klausyti. Tie,kuriems nepakanka laiko,kad atsiversti Šventąjį Raštą,bet pakanka laiko peržiūrėti kokį nors tuščią filmą, rodomą per televiziją.. Tie,kurie kas rytą ieško sužinoti kas vyksta Europoje ar Amerikoje,Azijoje ar Afrikoje, politikoje ar įžymybių namuose, bet visiškai nesistengia iš Dievo Žodžio sužinoti kas vyksta jų sielose ir kokios pabaigos link jie artėja – amžinojo gyvenimo ar amžino pasmerkimo..tokie požymiai be jokios abejonės rodo į paklydusią sielą.

Ką Dievo Žodis atveria mums,tuo reikia tikėti be abejonių, lyg būtumėme savo akimis matę ir net daugiau pasitikėti,nei savo penkiais pojūčiais,nes mūsų pojūčiai mus gali apgauti,o Žodis iš paties Dievo atėjęs – niekada. Dievo liudijimas,kuris Biblijoje apreikštas ir paties Dievo veikimu patvirtintas,yra daug patikimesnis nei visi pasaulyje esantys tariamo pažinimo prieštaringi teiginiai. 

Ps 19,7-11 Tobulas Viešpaties įstatymas, jis gaivina sielą. Viešpaties liudijimas tikras, išminties moko paprastuosius. Viešpaties nuostatai teisingi, jie džiugina širdis. Viešpaties įsakymas tyras, akims duoda šviesybę. Viešpaties baimė gryna, ji išlieka per amžius. Viešpaties sprendimai- tiesa, jie visi iki vieno teisingi. Brangesni jie už auksą, už gryniausią auksą; jie saldesni už medų, už korių syvą. Tavo tarnas jais įspėjamas; kas jų laikosi, gauna didelį atpildą.  

Bet kuris žmogus gali sumeluoti,bet Dievas,Kuris pats yra Tiesa – negali.

Mt 24,35 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.  

Ir todėl tai,ką mums Viešpats atvėrė – tai yra tiesa,ir tai,ką Jis paskelbė būsiantį – be jokios abejonės įvyks. Neišvengiamai bus prisikėlimas iš mirusiųjų,bus antrasis Jėzaus Kristaus atėjimas,bus taip pat,kaip ir pirmasis buvo. Bus Jo teisingas teismas, bus atlygis ir teisiesiems,ir nusidėjėliams,ir visa kita,apie ką Dievas sako – bus.

Dievo Žodis – tai neabejotinas,tikras,tvirtas ir nepajudinamas švento ir Dievui patinkančio gyvenimo pagrindas ir vienintelis gelbstinčio tikėjimo šaltinis. Todėl Kristaus Evangelija vadinama ir yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam,kuris tiki (Rom 1,16), nes tikėjimas iš klausymo,klausymas – kai skelbiamas Dievo Žodis (Rom 10,17). Tad krikščioniams, kurie nori turėti tikrą ir gyvą tikėjimą ir jį išsaugoti iki pabaigos ,ir taip atbaigti savo išgelbėjimą, yra būtina skaityti ir klausyti Dievo Žodžio. Ir ne tik klausyti,bet ir vykdyti.

      Nėra jokios naudos išoriškai atrodyti teisiu kai viduje tokiu neesi. Nėra jokios naudos išoriškai rodyti nuolankumą,o viduje likti išdidžiam. Nėra jokios naudos liežuviu tikėjimą ir meilę išpažinti,o širdyje nešioti netikėjimą ir auginti jo vaisius.

      Bet kokia nuodėmė pradžioje gimsta žmogaus širdyje ir tik po to pasireiškia išorėje ir per žmogaus kūną būna padaroma. Pavyzdžiui žmogžudystė,vagystė ar paleistuvystė – visa tai pirmiausiai kiekvienas aptinka savo širdyje,savo mintyse, savo jausmuose. Juk ne ranka žudo ir vagia,ne liežuvis keikia ir meluoja,ne akis žiūri į iškrypusius dalykus,ne ausis klauso nešvankių kalbų ir kojos nebėgs į piktą,jei siela šito nepanorės. Taip ir kiekviena dorybė pirmiausiai viduje turi būti aptinkama ir tik tada galima tikėtis,jog kai bus tam laikas ir vieta – ši dorybė pasireikš per kūno narius išorėje. Taip tikėjimas turi būti mūsų širdyje ir reikalui esant – būti išpažintas. Meilė turi būti mumyse ir reikalui esant pasireikšti malone ir gailestingumu. Kas tikrą meilę artimui turi,tas niekada neatsakys prašančiam. Ir Dievas,kai sako „nevok“ – ne rankoms sako,o sielai,kurioje vagystė godžios širdies sumanymuose ir noruose atrandama bei kūnu įvykdoma. Todėl apaštalas mūsų kūno narius vadina arba teisumo nariais, arba neteisumo nariais:

Rom 6,13 Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam-kaip teisumo ginklus.

      Žmogžudys,paleistuvis ir vagis ne tik tas,kuris šias nuodėmes daro,bet ir tas,kuris nori jas daryti. 

 Mt 7,17-18 Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis-blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas-gerų.  

Todėl Dievo Žodyje žmogžudystė įskaitoma kalte ne tik tam,kuris nužudo,bet ir tam,kuris neapkenčia kito žmogaus.

 1 Jn 3,15 Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. 

Taip pat geismas Viešpaties yra vadinamas paleistuvyste:

 Mt 5,27-28 “Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’  O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje. 

Ir nors žmonių teismas neteisia piktų pageidimų,bet Dievo teismas teisia,nes jais sulaužomas amžinas Įstatymas,kuris sako – „negeisk“. Dievas ne tik išorines nuodėmes teisia,bet ir vidines,nors jos ir niekaip išoriškai nepasireikštų.

Dievas įsako mums vengti blogio lygiai taip pat ,kaip įsako daryti gerą:

 Ps 34,14 Šalinkis pikto ir daryk gera. Ieškok ir siek taikos. 

Drausdamas mums vogti Jis liepia duoti:

 Mt 5,42 Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. 

Todėl:

      Kaip vengti pikto,taip ir daryti gerą mes esame vienodai įpareigojami.

      Iš čia aišku,kad kaip daryti tai kas uždrausta,taip ir nedaryti to,kas liepiama yra vienodas Dievo Įstatymo laužymas ir todėl yra nuodėmė. Nes viskas,kas daroma prieš Įstatymą yra nuodėmė. Apie tai liudija apaštalas Jonas:

 1 Jn 3,4 Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą. Nuodėmė- tai įstatymo laužymas.

 Ne tik už blogus darbus,bet ir už atsainumą geruose darbuose Jėzus atskiria žmones į amžiną ugnį:

 Mt 25,41-43 Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!  Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte’.

Iš to galima padaryti išvadą,jog nusideda turtingieji,kurie iš savo turto neskiria nieko vargšams,kurie jų prašo. Ir tie nusideda,kurie Dievo dovaną savyje slepia ir nors galėtų,bet neatneša jokios naudos savo artimui. O juk tos dovanos ir yra talentais Dievo Žodyje pavaizduotos,talentais,už kuriuos mes apyskaitą kiekvienas turėsime duoti (Mt 25,14-30)

Siekiantis skaityti Dievo Žodį su dvasine nauda sau ,turi pagalvoti apie sekančius dalykus:

      Kadangi Dievo Žodis yra brangiausia Dievo dovana žmogui,skaityti Jį reikia su Dievo baime širdyje,su noru ir uoliai. Jeigu bet kurio iš žemiškų valdovų ar vadovų,besikreipiančio į mus mes klausome su visu dėmesiu ir pagarbiai,tai kaip labiau turime klausyti Dievo,Kuris yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Ir Jis kreipiasi į mus savo Žodyje. Kai mes meldžiamės dvasioje ir tiesoje – mes kreipiamės į Jį ir su Juo kalbame taip pat,kaip Jis kalba su mumis Savo Žodžiu.

      Dievo Žodį skaityti reikia ne todėl,kad galėtumėme savo žiniomis tarp žmonių sublizgėti ar turėti ką pasakyti. Šventąjį Raštą reikia skaityti siekiant pažinti Dievą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų,skaityti siekiant pažinti Jo valią ir taip įgyti amžinąjį gyvenimą. Juk Dievo Žodis duotas mums tam,kad pasitarnautų mūsų išgelbėjimui ir būtent tuo tikslu Jį reikia skaityti.

      Dievo Žodyje reikia paslėpti širdyje kaip didžiausią lobį.

 Ps119,11 Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau.

Mokytis iš Jo dieną ir naktį ir maitinti Juo savo sielą,taip kaip duona maitiname savo kūną. Ir kaip kūnas be duonos nyksta ir galiausiai miršta,taip ir tikėjimas be Dievo žodžio. Arba kaip šviestuvas be aliejaus užgęsta,taip ir tikėjimas bei visos dorybės be Dievo Žodžio gęsta,kol visai išnyksta,o jų vietoj įsigali tamsa.

 Rom 10,17 Taigi tikėjimas-iš klausymo, klausymas-iš Dievo žodžio. 

Todėl kaip į šviestuvą pilame aliejų,kad negestų,taip reikia uždegti ir maitinti tikėjimą iš Dievo žodžio,kad neprarasti visų dvasios malonių,kurios mus tikėjimu pasiekia.

      Priimti ir nei kiek neabejoti,jog Savo Žodyje Dievas man kalba ir viskas ten man parašyta. Ir tai kalba Dievas,kurio kaip Visagalio ir teisingo neklausyti baisu,kaip gero ir mylinčio Tėvo neklausyti  gaila, kaip malonę teikiančio neklausyti gėda,o kaip visur esančio ir visa žinančio apgauti neįmanoma. Juk Jis pats pasakė:

 Iz 66,2 Mano ranka visa tai sukūrė, ir taip visa atsirado,-sako Viešpats.-Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį. 

      Nežiūrėti į kitus žmones,į tai ką jie daro,nesvarbu kas tie žmonės bebūtų ir kuo besivadintų,bet laikytis vienintelio Dievo Žodžio ir mokytis iš to,ko Jis moko. Mūsų laikmetis toks,jog diena iš dienos žmonėse nyksta meilė ir tikras tikėjimas,o gausėja egoizmas,nuodėmės ir neteisybė,kurie siekia ir mūsų širdis pajudinti,kad tikėjimą užgesinti. Apie tai Viešpats įspėjo: 

Mt 24,9-13 Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo.  Daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs.  Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios.  Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.  Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.

      Kadangi mūsų protas be Dievo šviesos aklas,mūsų valia be Dievo malonės pikta ir noras bei pastangos be Dievo pagalbos visiškai silpni,todėl mes turime su visu uolumu melsti Dievo,kad Jis pats mūsų protą apšviestų,valią į gerą nukreiptų ir mūsų norui bei pastangoms padėtų. Sekdami 119 psalme,kurioje išmintingas Dievo žmogus šių dalykų meldžiasi ir mes turime su malda Dievo Žodį skaityti.

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (1)

Rom 1,16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui. 

 Atrodytų keistą,jog tai rašo Paulius,esantis tuo,per kurį Evangelija buvo skelbiama pagoniams  Tačiau pažiūrėjus atidžiau,suprasime,kad Paulius romiečiams tai parašė ne šiaip sau ,nes Evangelija ir yra tai,ko galima gėdintis šiame pasaulyje. Nieko nėra šiame pasaulyje labiau gėdingo,labiau kvailo,labiau beprasmiško kūniško žmogaus akims nei Evangelija.  Nes Evangelija,kurią pamokslavo Paulius, prieštaravo viskam kas buvo laikoma tiesa,viskam,kas protinga,gerbiama ir šventa to meto žmonėms. Ir Paulius net nebandė atitikti to meto kultūrinių reikalavimų, nebandė pritaikyti Evangelijos, adaptuoti jos, įvynioti į įvairias formas, kurios būtų patrauklios to meto pasauliui. Pauliaus skelbiama Evangelija žydams buvo papiktinimu,viena iš piktžodžiavimo Dievui formų,nes Paulius skelbė,jog eilinis žmogus, Nazareto gyventojas, žydas, Kuris buvo vyriausiųjų kunigų paniekintas ir nukryžiuotas mirė – buvo Mesijas ir todėl prikeltas iš mirusiųjų ,ir yra visų žmonių Gelbėtoju nuo artėjančios Dievo rūstybės. Graikams gi tai didžiausio laipsnio absurdas,nes Evangelija skelbė,jog kažkokiame didžios imperijos užkampyje gyvenęs niekingos tautos atstovas – žydas - buvo Dievas kūne. Todėl Paulius žinojo,jog kur tik jis atvers lūpas Evangelijos skelbimui – jis visur bus atstumtas ir išjuoktas,jei tik Šventoji Dvasia neateis ir nepradės liudyti Kristų klausančiųjų širdyse ir protuose. Evangelija lieka ta pati mūsų laikams, jei mes pamokslaujame Evangeliją,ji yra papiktinimas žydams ir kvailystė pagoniams,ir vos tik ji nustoja tokia būti – mūsų skelbiama žinia nustoja būti Evangelija.

Paklausykime ,ką kalba apie Evangeliją šis pasaulis:.

Bitinijos  provincijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis apie Kristaus sekėjus Romos imperatoriui Trajanui rašė:

„Štai kaip elgiausi su tais, kuriuos man įskųsdavo esant krikščionis. Tardžiau juos klausinėdamas, ar jie krikščionys, o jeigu prisipažindavo, klausdavau antrą ir trečią kartą, grasindamas bausme. Tuos, kurie tikėjimo neišsižadėdavo, įsakydavau nubausti mirtimi.“ Kitų suimtųjų, jeigu šie neigdavo esą krikščionys ir tai įrodydavo keikdami Kristų, pagarbindami imperatoriaus bei dievų statulas, tuo tikslu atneštas į teismą, Plinijus sakė pasigailėdavęs. „Aš nutariau juos paleisti“..

Po to,kai kankinimais ištyrė dviejų jaunų vergių,krikščionių, tikėjimą rašė: „aš atradau,kad visa tai tėra tik ydingi ir beprotiški prietarai“

Noriu pacituoti ištrauką iš viename tinklapyje ( http://www.spauda.lt/bible/xtians3.htm ) esančio straipsnio:

..<..>..

Minucijaus Felikso apologijos "Oktavius", parašyto greičiausiai antroje II amžiaus pusėje, ištrauka, atspindinti būdingiausius ir dažniausiai krikščioniams metamus kaltinimus:  

"Nors dievų kilmė ir prigimtis mums nėra žinoma, vis dėlto visos tautos vieningai ir tvirtai tiki jų buvimu. Dėl to sunku pakelti tokį įžūlumą ir niekšingą beprotystę tų žmonių, kurie pradeda neigti ir griauti mūsų senąją, naudingą ir gelbstinčią religiją <...> Apgailestautina, kad dievybėms priešinasi žmonės apgailėtinos, uždraustos ir pasmerktos sektos. Savo nedoros bendruomenės pasekėjais jie stengiasi padaryti žmones iš pačių liaudies padugnių ir iš lengvabūdžių moterų tarpo, klystančių dėl jų lyčiai būdingo lengvabūdiškumo <...> Jie atmeta šventoves, vadindami jas dievų kapinėmis, neigia dievų buvimą, tyčiojasi iš šventų ritualų ir stengiasi, jei gali, padėti vargstantiems. Patys būdami pusnuogiai, jie niekais laiko žynių titulus ir rūbą. Jie niekina kančias, nors jos jų pačių laukia.Jie nebijo mirties, bet bijo mirties po mirties. Štai kaip klaidinga viltis mirusiųjų prisikėlimu apgauna juos, užgniauždama bet kokią baimę. Kodėl jie neturi šventorių, altorių ir visiems būdingų atvaizdų? Ir iš kur atsirado tas jų Dievas, vienintelis, vienišas, nematomas, kurio nepažįsta nei viena laisva tauta, nei viena valstybė, bent jau romėnų maldingieji? Tik vienintelė vargšė žydų tauta garbino vienintelį Dievą, bet ir ji tai darė atvirai, - turėjo savo šventyklą, aukurus, šventus ritualus ir aukas. Beje, ir tas jų Dievas buvo bejėgis, nes kartu su savo tauta buvo romėnų pavergtas. Jie (krikščionys) sako, kad Dievas, kurio jie neregi ir kitiems parodyti negali, vis dėlto atidžiai seka žmonių darbus, žodžius ir net sugeba įžvelgti slapčiausius širdies troškimus. Atrodytų, kad Dievas visuomet jaudinasi ir rūpinasi žmonėmis, net begėdiškai kišasi į jų reikalus - atseit jis visur prieina ir yra kiekvienoje vietoje <...> Bet ir tai dar ne viskas: krikščionys gąsdina žemės ir visos visatos su jos žvaigždėmis griuvimu. Pranašauja pasaulio pabaigą, lyg amžina gamtos tvarka, įtvirtinta dieviškų įstatymų, iš tiesų galėtų subyrėti. Taip pat neįmanoma, kad dangaus elementai sutirptų ir begalinė visata, taip tvirtai suręsta, sugriūtų."  

Vienas žymiausių romėnų istorikų Kornelijus Tacitas (gyvenęs maždaug 58-117 m.) savo "Analuose" sako, kad krikščionys - tai "žmonės, kurie dėl savo nedorybių patys užsitraukė visuotinę neapykantą". Krikščionybę jis apibūdina kaip "pasišlykštėjimą, kuris su kitomis bjaurybėmis ir begėdiškumu užklydo į Romą".

Lukjanas apie 165 m. parašė satyrą "Apie Peregryno mirtį", kurioje ciniškai tyčiojasi iš krikščionių.

Celsas apie 178 m. pradėjo atvirą polemiką prieš krikščionis. Jis bandė įrodyti, kad krikščionybė neturi istorinio pagrindo, Kristaus mokymas - iracionalus, labai žalingas, griaunantis asmenybę. Jo veikalas "Tikrasis žodis" yra nuosekli biblinio mokymo kritika. Juo Celsas siekia išblaivyti ir išgelbėti tuos, kurie per savo lengvabūdiškumą įsipainiojo į apgaulingas krikščionių sektos gretas. Celsui tarsi gaila vargšų apgautų žmonių, tapusių krikščioniais.  "Tikrajame žodyje" galima rasti faktiškai visus kaltinimus, kurie buvo metami Dievo žmonėms per visą krikščionybės istoriją:

"Štai ką jie (krikščionys) kalba: "Tegu pas mus neateina nė vienas išsilavinęs, ar protingas žmogus, nes visa tai mes laikome niekais. Bet tegu drąsiai ateina kiekvienas prasčiokas, neišmintingas ar nepilnametis". Laikydami tik tokius vertais savo Dievo, be abejo, jie nori ir gali patraukti savo pusėn tik nepilnamečius, nekilmingus, neišsilavinusius vergus ir vaikigalius. Bet iš tikrųjų kas blogo, jei esi išsilavinęs, apsišvietęs, besidomintis geriausiais mokymais, būtum ir atrodytum išmintingas? Negi tai trukdys pažinti Dievą? O gal, atvirkščiai, tai naudinga ir palengvina atrasti tiesą? Bet mes matome, kad skelbiantys aikštėse ir skleidžiantys pačius bjauriausius dalykus neprisijungia prie šviesaus proto žmonių ir nebando jiems diegti savo pažiūrų. Bet pamatę jaunimą, vergų sambūrį ar prastuomenės minią, įsimaišo į jų tarpą ir ten reiškiasi. Panašiai jie (krikščionys) elgiasi ir namuose. Ponų ir labiau išsimokslinusių akivaizdoje šitie audėjai, batsiuviai ir patys didžiausi prasčiokai nedrįsta burnos praverti, tačiau kai jiems pavyksta nuošaliau sutikti vaikus ar kokias kvailas moteris, šiems pradeda pasakoti nuostabius dalykus. Moko, kad nereikia gerbti tėvų ir mokytojų, o klausyti tik jų. Anie atseit, būdami paralyžiuoto mąstymo ir prietarų vergai, kvailystes šneka ir iš esmės nežino bei nemoka daryti to, kas gera ir gražu. Tik jie žino, kaip reikia gyventi. Jeigu vaikai jų klausys, bus laimingi ir į namus ateis laimė <...> Kviečiantys prisijungti prie kitų (nekrikščioniškų) religijų ir žadantys nuodėmių atleidimą, skelbia: "Kieno rankos švarios ir kalba protinga" arba "Kieno siela laisva nuo blogio, kas gyveno teisiai ir teisingai" - te ateina  Bet paklausykime, ką skelbia šie. "Kiekvieno nusidėjėlio, kiekvieno mažamokslio, kiekvieno silpnapročio, žodžiu, kiekvieno niekšo laukia Dievo karalystė". Juk tie, kuriuos vadinate nusidėjėliais, yra nesąžiningi vagys, plėšikai, žmogžudžiai, šventvagiai, kapų niekintojai. Ar ne tokius į savo tarpą kviečia ir plėšikai?" ..<..>..

Koks turi būti mūsų gyvenimas tikėjimu Evangelija,ir koks jos skelbimas ,kad ji taip atrodytų neatgimusiems žmonėms? Pabandykime atsakyti į šį klausimą ir ištirti pačius save – ar esame tikėjime? Tam ir skirta ši pamokslų serija,kad pažiūrėtumėme į tai,ko moko mus Dievo Žodis,kokio širdies ir proto nusistatymo esant mus nori matyti Viešpats ir ką turime skelbti,kad skelbtumėme Evangeliją.

1 Tes 3,1-13 Todėl, ilgiau nebeiškęsdami, nutarėme vieni pasilikti Atėnuose  ir pasiuntėme Timotiejų, savo brolį, Dievo tarną ir bendradarbį Kristaus Evangelijoje, kad sustiprintų jus ir padrąsintų jus tikėjime,  kad nė vienas nesvyruotų šiuose suspaudimuose, nes jūs patys žinote, kad tam esame skirti. Dar būdami tarp jūsų, iš anksto sakėme, kad turėsime kentėti priespaudą, ir, kaip žinote, taip ir įvyko. Todėl, ilgiau nebeiškęsdamas, pasiunčiau pasiuntinį, norėdamas sužinoti apie jūsų tikėjimą, ar kartais jūsų nesugundė gundytojas ir ar nėra niekais pavirtęs mūsų triūsas.  Dabar Timotiejus iš jūsų grįžo pas mus ir atnešė gerą žinią apie jūsų tikėjimą ir jūsų meilę: kad jūs nuolat mus maloniai prisimenate ir karštai trokštate mus pamatyti kaip ir mes jus.  Taigi, broliai, jūs savo tikėjimu paguodėte mus visuose mūsų suspaudimuose ir negandose. Dabar mes tikrai gyvuojame, nes jūs tvirtai stovite Viešpatyje.  Ir kaip atsidėkosime Dievui už jus, už visus džiaugsmus, kuriuos dėl jūsų patiriame savo Dievo akivaizdoje?  Dieną ir naktį be saiko meldžiamės, kad išvystume jūsų veidus ir galėtume papildyti, ko dar stinga jūsų tikėjimui.  Jis pats-mūsų Dievas ir Tėvas-ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus te nutiesia mums kelią pas jus.  Viešpats teaugina jus ir gausiai te praturtina meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime,-  te sustiprina jūsų širdis ir padaro nepeiktinas šventume prieš Dievą, mūsų Tėvą, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų Jo šventųjų atėjimo metu.  

Tebūnie visiems bendras svarbiausias rūpestis,kad pradėję eiti šiuo šventu ir siauru keliu nei vienas nenusilptų ir nebūtų pagautas nusiminimo savo tikėjimo kovoje ir nesakytų – „daug laiko aš stengiuosi ir siekiu ,bet nieko gero nematau..“. Geriau kasdien ,kaip ir savo tikėjimo pradžioje, auginsim savo uolumą. Visas žmogaus gyvenimas labai trumpas,jei lyginsime jį su amžinybe ir tai kas mūsų – niekis prieš amžinąjį gyvenimą. Pasaulyje kiekvienas daiktas turi savo kainą ir žmonės siekdami įgyti to,ko trokšta,siekia lygiaverčių mainų. O amžinojo gyvenimo pažadas už labai mažą kainą mums atitenka..juk tam,kad paveldėti amžinąjį gyvenimą,mums reikia paaukoti savąjį,laikiną. Argi galima šiuos mainus vadinti lygiaverčiais?

Ps 90,1-12 Viešpatie, Tu buvai mums prieglauda per kartų kartas!  Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius!  Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: “Sugrįžkite, žmonių vaikai!”  Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį.  Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę.  Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta.  Tavo rūstybė sunaikina mus, Tavo pyktis mus gąsdina.  Tu laikai mūsų kaltes savo akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes-savo veido šviesoje.  Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai kaip atodūsis.  Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų-aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame.  Kas Tavo rūstybės jėgą supranta ir bijo Tavojo pykčio?  Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! 

 Taigi,jeigu išlaikysime šioje kovoje septyniasdešimt ar net visą šimtą metų,argi tai gali būti sulyginta su amžinybe Dievo karalystėje?

 Apr 3,21 Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste’. 

 Juk iškentę čia,gausime nesudrebinamą karalystę;kovoję tikėjimo kovą čia,paveldėsime ne tai,kas žemėje,o tai kas danguje – tokį Tėvas davė mums pažadą Kristuje...ir dar – paguldę žemėn laikiną, gendantį kūną, mes būsime aprengti negendančiu –

 1 Kor 15,19-26 Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusių-pirmasis iš užmigusiųjų.  Kaip per žmogų-mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.  Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti,  tačiau kiekvienas pagal savo eilę: Kristus-pirmasis, vėliau-priklausantys Kristui Jo atėjimo metu.  Po to bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas kunigaikštystes, visas valdžias ir jėgas.  Nes Jis turi valdyti, kol paguldys visus priešus po savo kojomis.  Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. 

1 Kor 15,35-58 Bet gal kas paklaus: “Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?”  Kvaily! Ką tu pasėji, neatgyja, jei prieš tai nenumiršta.  Ir ką besėtum, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų.  Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną tokį, koks Jam patinka, ir kiekvienai sėklai jos kūną.  Ne visi kūnai yra vienodi. Vienoks žmonių kūnas, kitoks gyvulių, kitoks žuvų ir kitoks paukščių.  Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienokia dangaus kūnų šlovė ir kitokia žemės kūnų.  Vienokia yra saulės šlovė, kitokia šlovė mėnulio ir dar kitokia šlovė žvaigždžių. Ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi šlove. Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis.  Sėjamas negarbingas, prikeliamas šlovingas. Sėjamas silpnas, prikeliamas galingas.  Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas. Yra sielinis kūnas ir yra dvasinis kūnas.  Taip ir parašyta: “Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela”; paskutinysis Adomas-gyvybę teikiančia dvasia.  Bet ne dvasinis pirmiau, o sielinis, ir tik po to dvasinis.  Pirmasis žmogus-iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus-Viešpats iš dangaus.  Koks buvo žemiškasis, tokie yra ir žemiškieji, o koks yra dangiškasis, tokie yra ir dangiškieji.  Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą.   Bet aš jums, broliai, sakau, kad kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.  Aš jums atskleidžiu paslaptį: ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti,-  staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti.  Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe.  Kada šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marusis apsivilks nemarybe, tada išsipildys užrašytas žodis: “Pergalė prarijo mirtį!  Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?”  Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga-įstatymas.  Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!  Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje. 

Todėl nesvyruosime ir nenusiminsime,ir negalvosime,jog padarėme kažką didingo tuo,jog taip ilgai pasiliekame tikėjime:

 Rom 8,5-18 Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią-dvasiškai.  Kūniškas mąstymas-tai mirtis, o dvasiškas-gyvenimas ir ramybė.  Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti.  Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.  Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.  Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia-gyva dėl teisumo.  Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis-prikėlęs iš numirusių Kristų-atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.  Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną.  Jei jūs gyvenate pagal kūną- mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus-gyvensite.  Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.  Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: “Aba, Tėve!”  Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.  O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.  Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta. 

Taipogi,žvelgdami į pasaulį nemanykime,jog mes kažko labai daug atsižadėjome,nes net visa žemė neišpasakytai maža prieš visą dangų. Todėl net jei būtumėme visos žemės šeimininkais ir jos atsisakytumėme – tai net tame nebūtų nieko lygiaverčio padaryta,kad įgyti dangaus karalystę. Kaip tas,kuris išmeta vieną popierinį litą,kad įgytų tūkstantį auksinių monetų,taip ir tas,kuris ,būdamas jos šeimininku, išsižada visos žemės dėl Dievo karalystės – atsisako labai mažai,kad įgytų labai daug. Taigi,jei visa žemė neprilygsta dangui,tai tas,kuris yra ne visos jos,o tik kelių arų šeimininkas,atsižadėdamas to lopinėlio dėl dangaus karalystės yra kaip tas,kuris nieko nepraranda. Ir nors ir atsirastų tarp mūsų žmogus,paaukojęs dėl Viešpaties savo sutvarkytą pasaulyje gyvenimą ir didelį uždarbį – ir toks neturi girtis bei gailėtis savęs su baime širdyje dėl ateities. Kita vertus,reikia suprasti,kad jei nebūtumėme atsisakę savo turto šiame pasaulyje ir nebūtumėme visko palikę pagal Viešpaties žodį –

 Lk 14,33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys”.

,tai mes jį būtumėme palikę mirdami ir palikę tiems,kam nenorime. Apie tai kalba Dovydas:

 Ps 39,4-7 Viešpatie, leisk sužinoti mano pabaigą ir skaičių mano dienų, kad žinočiau, koks menkas aš esu.  Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas.  Kaip šešėlis vaikščioja žmogus, tuščiai stengiasi; krauna turtus ir nežino, kam jie atiteks.  Viešpatie, ko aš lauksiu? Mano viltis Tavyje.

Kodėl gi nepalikti to dėl Viešpaties,kad paveldėti dangaus karalystę?

Dėl šios priežasties niekas iš mūsų neturėtų kurstyti savyje noro praturtėti šio pasaulio gėrybėmis. Kokia gi nauda paskirti gyvenimą tam,jog praturtėti tuo,ko su savimi į amžinybę nepasiimsi. Kodėl gi mums verčiau nesiekti įgyti to,kas lydės mus –

 Apr 14,13 Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris man sakė: “Rašyk: ‘Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip,-sako Dvasia,- kad atilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos’ ”.  

2 Pt 1,3-10 Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe.  Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais.  Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu,  pažinimą-susivaldymu, susivaldymą-ištverme, ištvermę-maldingumu,  maldingumą-brolybe, brolybę- meile.  Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.  O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių.  Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite. 

 Tokiomis mintimis kiekvienas testiprina save ,kad bailiai neatsitrauktų nuo tikėjimo. Ir prisiminkime,jog esame Viešpaties vergai ir neturime savo valios šiame gyvenime,bet gyvename ir triūsiame savo Viešpačiui –

Gal 5,24 Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.

Gal 2,20 Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. 

 Todėl atminkime ir šiuos Jėzaus žodžius:

 Lk 17,5-10 Apaštalai tarė Viešpačiui: “Sustiprink mūsų tikėjimą”.  O Viešpats atsakė: “Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,-ir jis paklausytų jūsų”.  “Kas iš jūsų, turėdamas ariantį ar ganantį vergą, jam grįžus iš lauko, sakys: ‘Tuojau sėsk prie stalo’?  Argi nesakys jam: ‘Paruošk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi’?  Argi vergui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta? Nemanau.  Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’ ”

 Todėl vergas negali pasakyti – „nedirbsiu šiandien,nes dirbau vakar“. Jis dirbs ir šiandien,taip kaip dirbo vakar. Triūs,kasdien rodydamas ankstesnį uolumą ir visu kuo stengdamasis įtikti savo Šeimininkui, žinodamas, jog jei šiandien jis bus nedoras ir tinginys, tai Viešpats užsirūstins ant jo ir neatleis šios nuodėmės dėl ankstesnių dienų tarnavimo. Taip iš Ezekielio mes girdėjome –

 Ez 18,26 Jei teisusis nusigręš nuo savo teisumo ir padarys nusikaltimą, jis mirs dėl jo.

Taip ir Judas,viena naktim sugriovė visą ankstesnio gyvenimo darbą.

Todėl kovosime gerą tikėjimo kovą ir nepasiduosime jokiai nedorybei, tinginystei ir nusivylimui. Nes visame kame, kas gera turime savo jėga Viešpatį,kaip pasakyta –

 Rom 8,28 Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.

Kiekvienam,kuris nusprendęs daryti gerą,Viešpats veikia taip,kad darytų gerą jam. Mes žinome tai,nes parašyta:

 Rom 2,6-11 Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus:  tiems, kurie, ištvermingai darydami gera, ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo,-amžinuoju gyvenimu,  o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui,-pykčiu ir rūstybe.  Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.  Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.  Juk Dievas nėra šališkas. 

 Ir dėl to,kd mums bailiai neatsitraukti ir nepasiduoti ,pravartu yra prisiminti apaštalo žodžius:

 1 Kor 15,31 Prisiekiu savo pasididžiavimu- jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu! 

 Juk jei mes gyvensime taip,lyg šiandien mirsime – o kaip prasminga bus tokia diena. Jei gyvensime taip – nenuodėmiausime. Kas rytą pabudę galvosime,jog nesulauksime šioje žemėje vakaro,o naktį guldami – jog nebesutiksime čia ryto. Kaip mes ruoštumėme save susitikimui su Viešpačiu! Ir iš tiesų, juk mums nežinoma kokios ribos mums matuotos ir kiek laiko skyrė mums Visagalis Kūrėjas. Tokiu nusistatymu priimdami naują dieną, mes nei nuodėmiausime joje,nei kurstysime savyje geismą kam nors, nei degsime pykčiu, nei kaupsime sau turtus šiame pasaulyje, bet kaip laukdami savo paskutinės akimirkos visiems atleisime, nebūsime godūs, nei minutės nesulaikysime savyje iš kūno gimusių geismų – jie dings taip greitai, kaip atsiradę,nes gręšimės nuo jų kaip nuo vaizdo, greitai prabėgančio už  važiuojančio automobilio lango..gal ir viliojančio akimirkos malonumo pažadu, bet mums visiškai beverčiu, nes mes jau ne šio pasaulio gyventojai, mes einame į savo amžinuosius namus. Todėl savo viduje jaučiame kovą dėl Dievo baimės kylančią – juk žinome,kad tuoj stosime prieš Kristaus teismo krasę..šita Dievo baimė kaip saulė rūką išsklaido visus nuodėmės apžavus, nes sunaikina malonumą kūno pasitenkinime ir atstato atgal krypstančią į nuodėmę sielą..

Todėl pradėję eiti gyvenimo keliu siekime to,kas aukštybėse,pamiršę tai,kas buvo mūsų praeityje:

 Fil 3,13-14 Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje,  veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.

Tegul niekas nesidairo atgal,taip,kaip dairėsi Loto žmona,nes Viešpats pasakė –

 Lk 9,62 Jėzus tam atsakė: “Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei”.

 Atsigręžti atgal reiškia ne ką kitą kaip atgailą dėl to,jog palikome pasaulį ir vedančio į paklydimą tuščio mąstymo pradžią. Todėl nebijokite tikėjimo kovos,apie kurią Paulius rašo Timotiejui:

 1 Tim 6,12 Kovok gerą tikėjimo kovą, laikykis amžinojo gyvenimo, kuriam esi pašauktas ir išpažinai gerą išpažinimą daugelio liudytojų akyse. 

Šitos kovos nereikia bijoti,nes tikėjimas nėra toli nuo mūsų,jis mumyse ir yra mums tinkamas tam,kad juo gyventi – jei tik mes panorėsime. Bedieviai perplaukia jūras siekdami studijuoti kokį nors dalyką,o mums nėra reikalo vykti į svečias šalis kad įgyti dangaus karalystę nei perplaukti jūrų, kad rasti tikėjimą. Viešpats iš anksto mums apie tai pasakė:

 Lk 17,21 Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”

 Todėl dievobaimingumas ir maldingumas mumyse yra,tereikia panorėti juose pasilikti. Tam turime kovoti su savimi ir tramdyti savo kūną :

 1 Kor 9,23-27 Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.  Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte!  Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes-nevystantį.  Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas. 

Apie tai kalbėsime sekantį kartą.

Būkite palaiminti!

Nes tokia Dievo valia-jūsų šventėjimas

Žemdirbys aria žemę,sėja sėklą,prižiūri savo pasėlį suvokdamas,jog jis visiškai priklausomas nuo išorinių faktorių ir jėgų. Žemdirbys supranta.jog savo jėgomis nesugebės išauginti sėklos,kad ne nuo jo priklauso lietus ir saulė,padedantis subrandinti derlių. Geras derlius priklauso nuo Dievo valios. Bet žemdirbiui aišku,jog neverta laukti derliaus,jei jis pats nesirūpins žeme,netręš jos metui atėjus,nears ir nesės. Tam tikra prasme žemdirbys yra dalykiniuose santykiuose su Dievu. Jis yra Dievo valios,kuria ateina derlius, bendradarbis. Ir naudą iš šios sąjungos jis gaus tik tada,jei jo  atsakomybei patikėtą darbo dalį atliks tinkamai. Žemės ūkis – bendras Dievo ir žemdirbio reikalas. Žemdirbys negali padaryti to,ką daro Dievas,o Dievas niekada nedaro to,ką padaryti priklauso žemdirbiui. Dievas pats išmokė žmogų kaip ir kas turi būti padaryta:

Iz 28,24-29 Argi artojas kas dieną aria ir akėja, ruošdamas dirvą sėjai?  Argi, sulyginęs žemės paviršių, jis nesėja krapų, kmynų, miežių ir rugių?  Dievas pamokė jį, kad išmanytų.  Juk krapų ir kmynų niekas nekulia velenais. Krapus iškulia lazda ir kmynus lazdele.  Javus duonai reikia sumalti, todėl ant jų nevažinėja velenais visą laiką ir nemindo gyvulių kanopomis.  Taip patvarkė kareivijų Viešpats; Jo patarimas yra nuostabus ir išmintis didinga. 

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie šventumą – tai yra bendras Viešpaties ir krikščionio reikalas. Niekas negali pasiekti šventumo jei Dievas neveiks jo gyvenime. Ir tuo pat metu niekas nepasiekia šventumo be savo pastangų.

Kaip krikščionys,mes mėgstame kalbėti apie Dievo rūpestį mumis,mėgstame kalbėti apie Kristų,kuris nugalėjo nuodėmę ant kryžiaus ir davė mums Šventąją Dvasią,kuri nugali nuodėmę ir mumyse. Bet be viso šio,ką padarė ir daro Viešpats, yra ir mūsų atsakomybė tame šventėjime,kuriame yra Dievo valia mums:

 1 Tes 4,1-8 Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui-taip ir elkitės, darydami vis daugiau pažangos!  Jūs juk žinote, kokių nurodymų jums davėme Viešpaties Jėzaus vardu.  Nes tokia Dievo valia-jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savąjį indą šventume ir pagarboje,  o ne aistringame geiduly, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo;  kad nė vienas neperžengtų ribų ir šituo dalyku neapgaudinėtų savo brolio, nes Dievas už visa tai keršija, kaip jau esame įspėję ir patvirtinę. Dievas  nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui.  Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris ir davė mums savo Šventąją Dvasią.

Čia mes aiškiai matome visa tai,apie ką kalbėjome: matome Viešpaties valią,kurioje Jis išpildė viską,kad būtų taip,kaip Jis nori, ir matome mūsų,žmonių atsakomybę,kuri aiškiai įvardinta liepiamąja nuosaką duodamais nurodymais: elgtis taip,kad patikti Dievui ir daryti tame pažangą – susilaikyti,saugoti save,neperžengti ribų,neapgaudinėti savo brolio ir neatmesti šių žodžių,nes atmetantis ne žmogų,o patį Dievą atmeta. Bet mums nelabai patinka ši mūsų dalis,todėl mes bevelytumėme,kad už mūsų šventėjimą visa atsakomybė tektų vien Dievui. Žmonių pasakojimas apie tai,kad pragaras yra tik vaizdinga literatūrinė parabolė,o Dievas toks geras,jog vis tiek vienaip ar kitaip visus išgelbės, yra būtent tokio noro, ar kitaip -  nenoro prisiimti atsakomybę už savo šventumą, išraiška. Tam nenorui galime įvardinti dvi priežastis:

• Mes paprasčiausiai nelinkę pripažinti sau tokią atsakomybę,nes su ja ateina būtinybė paklusti Dievui. Mums paprasčiau yra tarnauti bažnyčiose,melstis ir atgailauti nei paklusti.
• Mes nesugebame teisingai suvokti ką turi padaryti Dievas,o ką – mes. Todėl nesuprantame kame yra mūsų atsakomybė, kai reikalas liečia šventumą. Tik suvokus ko moko mus Šventasis Raštas ir priėmus tenkančią žmogaus  daliai atsakomybę šiame procese,galėsime pamatyti realų progresą asmeninio šventumo siekime.

O šį troškimą mums būtiną turėti..jam nėra kitos alternatyvos:

Heb 12,14 Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. 

Žodis „siekite“ rodo,kad mums reikia dėti pastangas ir šis siekinys – viso gyvenimo reikalas. Šventėjimas – tai procesas,kuris niekada nebus pabaigtas šiame gyvenime iki galo. Vos tik mes pradedame sekti Dievo valia vienoje sferoje,čia pat Viešpats rodo mums į kitoje srityje esančias nuodėmes ir trūkumus. Tačiau nepaisant viso šito,šventumas yra mums prieinamas:

Rom 6,14 Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje.

Kaip dažnai mes galime tik atsidusti perskaitę šį Šventojo Rašto tekstą. Regis,jis turėtų būti parašytas apie mus,bet...sakysim aš važiuoju iš pamaldų namo,važiuoju tauria širdimi ir pilnas Šventosios Dvasios,o  kažkoks vairuotojas,važiuojantis priekyje staigiai užmina  ant stabdžių pedalo ir taip vos nesukelia avarijos ,o po to dar parodo nepadorų gestą ir nurūksta savo keliais..jis ne tik kad vos nepadarė avarijos,jis sumalė į miltus tą šventumą,kuris ką tik buvo jaučiamas mano santykyje su Viešpačiu. Vietoje jo staigiai kyla susierzinimas ir pyktis tam žmogui ,ir automatiškai - vienokios ar kitokios šių negerų jausmų išraiškos. Ir viskas – diena sugadinta. Norėjau ir siekiau šventumo ir štai aš visiškai nugalėtas vienu vieninteliu epizodu kelyje. Tai tik vienas pavyzdys. Gal būt problema yra susierzinimas namuose,pyktis dėl darbe kylančių situacijų,ar blogas įprotis,nuo kurio jūs pats kenčiate.. Visa tai ir dar daugiau -  tai mums  įprastos nuodėmės,kurios diena iš dienos žeidžia sąžinę ir atima bet kokį tikrą gyvenimą su Dievu.

Kokios bebūtų jums asmeniškai sunkiai įveikiamos nuodėmės,Šventajame Rašte yra viltis ir yra atsakymas. Ir mes kiekvienas (kiekvienas,kuris yra Viešpaties) galime pasilikti paklusnume Dievo Žodžiui ir gyventi šventai. Dievas iš tiesų laukia iš kiekvieno krikščionio tokio gyvenimo.Bet šventumas ne tik reikalavimas,šventumas yra teisė ir privilegija kiekvienam iš aukšto gimusiam Dievo vaikui. Apaštalo Pauliaus užrašyti žodžiai yra absoliučiai teisingi – nuodėmė neturi mums viešpatauti.

Tas žodis „šventas“ ir „šventumas“ raudona gija driekias per visą Bibliją. Tikras šventumas – tai giliai Biblijinė sąvoka. Biblijoje šis žodis – įvairiose formose – yra paminėtas daugiau nei šešis šimtus kartų. Bet dar svarbiau,kad Dievas reikalauja šventumo ir iš mūsų:

Kun 11,45 Aš esu Viešpats, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Būkite šventi, nes Aš esu šventas.

Supratimas to,kas tai yra šventumas ir ką reiškia būti šventam nukentėjo nuo visos eilės neteisingų stereotipų,kurie suformuoti ne Biblijos,o apeiginės religijos atstovų. Dėl to šventumas daugelio suvokiamas kaip nepriekaištingas tam tikrų draudimų paisymas. Tų draudimų yra daugybė,tai ir draudimas rūkyti,draudimas vartoti alkoholį,draudimas nesantuokiniams ryšiams,ir t.t. Jei į šventumą žiūrėti tokiu žvilgsniu,tai kyla didelė grėsmė tapti panašiems į fariziejus su jų nuosavu teisumu ir pasididžiavimu savim,su jų begaliniu sąrašu ką galima ir ko negalima daryti..Kitiems gi šventumas reiškia neįmanomą tobulybę,idėją,kuri atveda į nusivylimą ir liūdesį,atsiradusį iš savo nuodėmingumo suvokimo.

Nepaisant to,kad abu požiūriai į šventumą iki tam tikro lygio turi savyje tiesos,jie pameta pagrindinę idėją. Būti šventu – reiškia būti nepriekaištingos moralės. Tai reiškia pasitraukti nuo nuodėmės ir pašvęsti save Dievui. Pats žodis „šventumas“,kai yra pritaikomas žmogui, neša Dievo išskirtinumo tame žmoguje idėją  ir numato šventam žmogui  tokį gyvenimo būdą,kuris yra jo Dievo vertas.

Geriausias būdas suprasti šventumą – tai įsiklausyti į tai,ką apie šią Dievą mumyse liudijančią savybę kalba Šventasis Raštas.

Petras priešpastato gyvenimą Kristuje bedieviškam gyvenimui aistrose ir geiduliuose:

1 Pt 1,14-25 Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams,  bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu,  nes parašyta: “Būkite šventi, nes Aš esu šventas”.  Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu,  žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,  bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.  Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums,  per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu.  Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus.  Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu.  Mat “kiekvienas kūnas-tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra,  bet Viešpaties žodis išlieka per amžius”. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.

Apaštalas Jonas šventus žmones priešpastato nedorėliams:

Apr 22,10-15 Jis sako man: “Neužantspauduok pranašiškų šios knygos žodžių, nes laikas trumpas.  Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, kas susitepęs, ir toliau tebūna susitepęs, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja”.  “Štai Aš veikiai ateinu, ir mano atlygis su manimi, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo darbus.  Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis”. “Palaiminti, kurie vykdo Jo įsakymus, kad įgytų teisę į gyvenimo medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą.  O lauke lieka šunys, burtininkai, ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro”. 

Taigi,gyventi šventai – reiškia gyventi sutinkant su  Šventojo Rašto įsakymais ir nesutinkant su nuodėmingo pasaulio siūlomomis gyvenimo jame taisyklėmis. Šis gyvenimo būdas atrodo taip:

Ef 4,21-24 Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote,-nes tiesa yra Jėzuje,-  kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,  atsinaujinti savo proto dvasioje  ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. 

Visa tai skaitant kyla natūralus klausimas..jei šventumas yra krikščionybės pagrindas,kodėl tiek daug tų,kurie vadina save krikščioniais  savo kasdienybėje negyvena šventai? Kodėl kovoje su nuodėme tiek daug krikščionių randami jos nugalėti? Kodėl dažna bažnyčia greičiau prisitaiko prie šio pasaulio,laikmečio ir kultūros keliamų reikalavimų nei susitapatina su Dievo Žodžiu?

Atsakymą galima būtų pamatyti  sekančiuose dalykuose,kurie guli kaip suklupimo akmenys kiekvienam, einančiam  Dievo keliu į šventumą..:

1.Savo santykyje su nuodėme mes labiau galvojame apie save,nei apie Dievą. Mes labiau susirūpinę savo pergale prieš nuodėmę,nei ta aplinkybe,kad mūsų nuodėmė liūdina Dievą. Žmogui labai sunku pakelti savo bejėgiškumą kovoje su nuodėme,todėl jis siekia savo pergalės net nesuprasdamas,kad jo nuodėmė įžeidžia Dievą.

Dievui įtinkame, kai einame paklusnumo,o ne pergalių keliu. Paklusnumas orientuotas į Dievą,pergalės gi – į mūsų nuosavą „aš“. Daugybės mūsų sunkumų ir vargų dėl nuodėmės šaknyse guli mūsų paslėptas egoizmas. Šitai geriausiai iliustruoja karaliaus Sauliaus pavyzdys:

 1 Sam 15,1-24 Samuelis tarė Sauliui: “Mane Viešpats siuntė tave patepti karaliumi Jo tautai Izraeliui. Taigi dabar klausyk Viešpaties žodžių.   Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui: kaip jis tykojo kelyje, kai tas žygiavo iš Egipto. Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus’ ”.  Saulius surinko žmones Telaime ir juos suskaičiavo; buvo du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių vyrų iš Judo giminės.  Tuomet jis atėjo prie Amaleko miesto ir slėnyje paliko pasalą.  Kenitams jis tarė: “Pasitraukite nuo amalekiečių, kad jūsų nesunaikinčiau kartu su jais. Jūs buvote draugiški izraelitams, jiems einant iš Egipto”. Kenitai pasitraukė nuo amalekiečių.  Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto.  Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu.  Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.  Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui:  Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų”. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį.  Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: “Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą”.  Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: “Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą”.  Samuelis klausė: “Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?”  Saulius atsakė: “Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome”.  Samuelis tarė Sauliui: “Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo”. Ir jis atsakė: “Kalbėk”.   Samuelis tarė: “Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi.  Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’.  Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?”  Saulius atsakė Samueliui: “Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau.  Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale”.  Samuelis atsakė: “Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus.  Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi”.  Saulius atsakė Samueliui: “Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui.

Kol mes nepažiūrėsime nuodėmei „į akis“ ir nepradėsime paklusti Dievui tose dalykuose,kur yra ši nuodėmė – mes niekaip nesugebėsime tvirtai atsistoti šventumo kelyje. Ir kai žmogus pradeda gyventi šventame paklusnume Dievo valiai – jis neišvengiamai patirs ir pergalės prieš nuodėmę džiaugsmą.

2. Sekantis mums šventai gyventi neduodantis dalykas yra tas,kad mes neteisingai suprantame ką reiškia gyventi tikėjimu:

 Gal 2,19-20 Aš per įstatymą numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. 

 Čia,šiame laiško Galatams skyriuje skaitydami apie išteisinimą malone,o ne įstatymo darbais,žmonės pradeda manyti,jog šventumas mums tenka „automatiškai“ ir yra nereikalingas jokių mūsų pastangų. Ir iš tiesų,kartais mums atrodo,jog bet kokios pastangos tėra tik kūniškos ir tikro rezultato neduodančios.

Mes tikrai esame išteisinami malone,kuri ateina per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir ta malonė mumyse pasilieka Dievo duotame teisume,jei tik mes pasiliekame tikėjime:

 Heb 10,35-39  Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!  Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.  Nes “dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.  Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės”.  Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą. 

 Taigi,gyvenimas tikėjimu sietinas su mūsų pastangomis ir todėl – atsakomybe. Savo asmeninės atsakomybės pripažinimas – tai dalykas būtinas šventumui. Ir ši atsakomybė nesako – „aš norėjau,bet..(įvairios pateisinančios priežastys,tokios kaip silpnumas,įprotis,auklėjimas,gyvenimo sąlygos,žmonių įtaka ir t.t.)“ ,nes taip kalba siekis išvengti atsakomybės.  Atsakomybė gi sako – „aš galėjau tai padaryti,aš privalėjau tai padaryti,bet nepadariau. Esu kaltas,Viešpatie. Apvalyk mane ir suteik man jėgų,nes aš darysiu viską,kiek tai man bekainuotų,kad daugiau nenusidėčiau.“. Mums nepavyks gyventi tikėjimu be tokios aukos:

 Lk 9,23-25 O visiems Jis kalbėjo: “Jei kas nori eiti paskui mane, te išsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi.  Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?

 Supraskime vieną svarbų dalyką – tikras tikėjimas prasideda nuo aukos,nuo savęs atsižadėjimo. Ir niekaip kitaip.

Raštas štai ką sako apie gyvenimą tikėjimu :

 1 Pt 5,8-9  Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.  Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje. 

 Jok 4,7 Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. 

 Čia mes matome labai įdomų dalyką – gyvenimas tikėjimu tai ne kas kita,kaip savęs pavedimas Dievui,atsidavimas Jam. Todėl siekdami šventumo, ieškokime gilaus vidinio sutikimo su Jo valia kiekvienoje mūsų gyvenimo situacijoje. Atraskime tinkamas šio sutikimo praktines išraiškas, kuriomis šį sutikimą su Dievo Žodžiu įtvirtinsime,ir taip padarysime Jį savo gyvenimo pagrindu,atsiduosime Jo valiai. Taigi matome,jog šventumo siekis ir gyvenimas tikėjimu – tai savęs,savo nuodėmingos prigimties atsižadėjimo kelias..:

 Rom 12,1-2 Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,-tai jūsų sąmoningas tarnavimas.  Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia. 

 3. Dar viena akmeniu ant kelio gulinti problema ta,kad mes nežiūrime rimtai į kai kurias nuodėmes. Mintyse mes skirstome nuodėmes į visiškai nepriimtinas ir į daugiau-mažiau pakenčiamas. Bet yra tokia Šventojo Rašto vieta,kuri daug pasako apie tokių daugmaž pakenčiamų nuodėmių atliekamą darbą:

 Gg 2,15 Sugaukite lapes, mažas laputes, kurios gadina vynuogynus, nes mūsų vynuogynas žydi. 

 Kompromisas su nuodėme tame,kas mūsų požiūriu yra smulkmena veda į didelius nuostolius..Ir kas gali tvirtinti,kad mažas gudravimas su Dievo reikalavimu šventumui nėra sunki nuodėmė prieš Viešpatį? Paklusnumo matu turi būti ne vieno ar kito įsakymo reikšmingumas,o baimė to, Kuris išleido įstatymą ir yra šio įstatymo Teisėjas. Smulkūs ir mums regis nereikšmingi įsakymai kai kurių žmonių iš tiesų gali būti palaikyti nesvarbiais. Tačiau mūsų paklusnumą ar nepaklusnumą nustatantis principas ir čia ,mums nesvarbiuose įsakymuose, niekuo nesiskiria nuo principo,kuris veikė Edeno sode prie gėrio ir blogio pažinimo medžio..Esmė štai kame – ar reikia klausyti Viešpaties viskame,ką Jis panorėjo įsakyti mums? Ar Jis yra Šventas įstatymo Leidėjas? Ar kūrinija turi besąlygiškai paklusti Kūrėjo valiai?..

Ir baigdamas noriu paklausti jūsų..:

Ar esate pasiruošę nuodėmę vadinti nuodėme nepriklausomai nuo to didelė ji ar maža,vadinti tik todėl,kad Dievo įstatyme tai uždrausta? Ne mūsų reikalas skirstyti nuodėmes,jei mes norime gyventi šventai. Dievas mums šito neleidžia. Ar esate pasiruošęs žiūrėti į nuodėmę ne kaip į savo nesėkmę,o kaip į nusikaltimą prieš šventą Dievą? Ar pasiruošę prisiimti savo atsakomybę už nuodėmę tuo pat metu suvokdami,jog čia jums būtina pasitikėti Dievo malone,kad gyventi kitaip,gyventi šventai? Ir ar galite pasiryžti pavesti save Dievo valiai visose gyvenimo sferose?

Jei taip – išsakykite tai dabar maldoje Dievui.

Būkite palaiminti!