Apie drausmę

 Apie drausmę

---

1. Kas yra drausmė?

Drausmė yra asmeninės valios, proto ir emocijų harmonija, kuri padeda žmogui veikti nepriklausomai nuo aplinkinių įtakos ir troškimų, vedant jį link aukščiausio gyvenimo tikslo. Tai yra gebėjimas nuosekliai laikytis moralinių ir dvasinių principų, nepaisant gyvenimo sunkumų ar vidinių aistrų. Drausmė nėra vien tik savikontrolė – ji yra proto, valios ir moralinio įsipareigojimo vienybė, padedanti žmogui siekti aukštesnio gėrio ir asmeninės laisvės.

---

2. Kodėl drausmė būtina?

Drausmė yra būtina, nes be jos žmogus yra pavaldus savo aistroms, aplinkos poveikiui ir vidiniam nestabilumui. Visos tradicijos sutaria, kad žmogus, kurio gyvenimą valdo vien troškimai ar impulsai, negali patirti tikrosios laisvės ir vidinės ramybės. Drausmė leidžia žmogui:

Valdyti savo troškimus, išvengti kančios ir pasiekti tikrąją laimę.

Ugdyti dorybes, be kurių neįmanoma gyventi dorai ir harmoningai.

Laikytis moralinių ir dvasinių įstatymų, nes tai būtina tiek asmeniniam tobulėjimui, tiek visuomenės gerovei.

Stiprinti valią ir tapti autentiškesniam, kad žmogus galėtų kurti ir realizuoti savo vertybes bei gyvenimo prasmę.

Taigi, drausmė yra būtina tam, kad žmogus gyventų prasmingą ir harmoningą gyvenimą, nes ji leidžia jam išsilaisvinti nuo vidinės ir išorinės priklausomybės, stiprinti dorybes ir tobulėti.

---

3. Kaip ugdyti drausmę?

Drausmės ugdymas reikalauja nuolatinės praktikos ir daugybės metodų derinimo, kurie kartu padeda pasiekti ilgalaikį asmenybės tobulėjimą.

Kasdienė savistaba ir savikritika:  kasdien peržiūrėti savo veiksmus ir mintis, kad būtų galima pastebėti klaidas ir nuosekliai gerinti savo elgesį. Kasdienė savistaba padeda žmogui suprasti, ar jis laikosi savo principų ir ar jo veiksmai atitinka dorybes.

Troškimų ribojimas ir saikingumas: būtina apriboti savo troškimus ir laikytis paprastumo, kad būtų galima išlaikyti vidinę ramybę ir nepriklausomybę nuo išorinių malonumų. Gyvenant paprastai ir ribojant perteklinius troškimus, stiprėja savikontrolė ir vidinė pusiausvyra.

Pareigos vykdymas ir moralinis įsipareigojimas: būtina vykdyti savo pareigas šeimoje, visuomenėje ir prieš Dievą, nes moralinis įsipareigojimas stiprina valią ir atskleidžia aukštesnius tikslus. Pareiga ir atsakomybė skatina žmogų laikytis drausmės net tada, kai tai nėra lengva.

Protinės valios stiprinimas: reikia stiprinti valią ir proto gebėjimą valdyti savo troškimus bei aistras. Tai galima pasiekti per Žodžio apmąstymą, meditaciją, ir nuolatinį valios ugdymą, kad protas galėtų efektyviai vadovauti veiksmams.

Dvasinės praktikos ir atsidavimas aukštesniems tikslams: būtinai turi būti suprasta dvasinės praktikos (malda, meditacija) svarba, nes tai padeda žmogui išlaikyti dvasinį ryšį su aukštesniais tikslais ir suteikia stiprybės išlikti ištikimam drausmei.

---

4. Koks yra galutinis drausmės tikslas?

Galutinis drausmės tikslas yra vidinė laisvė, dvasinis tobulėjimas ir gyvenimas pagal aukščiausią tiesą ar dvasinį prigimtį. Šis tikslas skirtingose tradicijose gali būti apibūdinamas įvairiai, tačiau jį galima suskirstyti į kelis pagrindinius aspektus:

Proto ramybė ir laimė : Drausmė suteikia galimybę pasiekti proto ramybę, išsilaisvinti nuo kančių ir troškimų, suteikti tikrąją laimę, kuri nepriklauso nuo išorinių aplinkybių.

Dorybių ir moralinio tobulėjimo ugdymas: Drausmės dėka žmogus tampa dorovingesnis, stiprina teisingumo, išminties, santūrumo ir drąsos dorybes. Dorybingas gyvenimas yra galutinis tikslas, nes tai veda į autentišką gyvenimo pilnatvę.

Harmonija su visata ir aukštesne tvarka : Drausmė padeda žmogui gyventi harmoningai pagal visatos tvarką, atitinkant Dievo valią kūrinijai. Tai pasiekiama, kai žmogus, laikydamasis drausmės, sukuria darnią vienovę tarp savęs ir pasaulio.

Savęs įveikimas ir kūrybinė savirealizacija: Drausmė padeda žmogui tapti nepriklausomu ir stipriu, leidžia peržengti savo ribas ir kurti savo gyvenimo prasmę bei vertybes. Tik savęs įveikimo būdu žmogus gali pasiekti aukščiausią autentiškumą ir kūrybinę laisvę.

Dvasinis ir moralinis susivienijimas su aukščiausiu gėriu - Dievu: Drausmė leidžia žmogui artėti prie aukštesnių dvasinių tikslų – Dievo valios ar moralinio įstatymo įgyvendinimo. Tai pasiekiama laikantis dvasinės drausmės, kuri veda į dvasinį susivienijimą su Dievu Kristuje.

---

Išvada

Drausmė yra būtina, nes be jos žmogus lieka pavaldus savo silpnybėms ir išoriniams veiksniams. Drausmė ugdoma per kasdienę savistabą, troškimų ribojimą, moralinį įsipareigojimą, valios stiprinimą ir dvasines praktikas. Galutinis drausmės tikslas – išsilaisvinti, tapti dorovingam, gyventi harmoningai pagal prigimtį, įgyvendinti savo vertybes ir priartėti prie Dievo. Tai suteikia žmogui tikrąją laisvę, proto ramybę ir dvasinį tobulėjimą.

Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu-subrendę.

1 Kor 14,20 Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu-subrendę.  

Tam, kad galėtumėme augti, mums teikia ugdyti savo valios ir proto sugebėjimus tam, kad jie taptų tikrais įrankiais Dievo pažinimui pasiekti ir Jo valią pažinus ją tobulai įvykdyti.

Pats savaime, neatnaujintas Kristuje, žmogaus protas yra nuodėmės, o ne Dievo valios įrankis:

Ef 2,1-3 Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.  Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.  

Trys dalykai yra visų tokio gyvenimo pamatuose – nežinojimas, tinginystė ir atsisakymas mokytis.

Kaip toks gyvenimas vyksta? Kas įtikina žmogų rinktis vienus ar kitus dalykus savo gyvenime? Niekas negali žmogaus įtikinti. Žmogus įtikina pats save.

Jok 1,14 Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas. 

Iš čia klausimai:

a) kas yra kriterijus žmogui įtikinti pačiam save? Iš kur jis žino, kas jam tinka ir ko jam reikia? Yra trys tipai autoritetų - tai vidinis, išorinis ir statistinis, t.y. vyraujančios informacijos autoritetas. 

b) kokie yra įrodymo kriterijai? Pvz - iš kur aš žinau, jog „šis“ ar „ši“ gali būti man tinkamas vyras ar žmona?

Pirma – noras turėti, būti savininku, kitaip – geismas. Tai vidinis neatnaujinto proto autoritetas.

Antra – kaip mano geismo objektas elgiasi su manimi, t.y. kiek efektyviai jis/ji sugeba tenkinti mano norą patirti malonumą, kitaip – ar mano geismo objektas pripažįsta mano valdžią sau? Tai išorinis neatnaujinto proto autoritetas.

Trečia – kiek mano geismo objektas atitinka visuomenėje vyraujančius „geros partijos“ vertinimo kriterijus – grožio standartas, sėkmės (turto/išsilavinimo/karjeros) standartas, geriantis/negeriantis, darbštus/tinginys ir t.t. Tai – neatnaujinto proto vyraujančios informacijos autoritetas.

c) kaip žmogus žino, kad vienas ar kitas dalykas atitinka jo pasirinkimo kriterijus? Kaip žmogus žino, kad kitam žmogui galima tikėti, kad kitas yra nuoširdus? Trys pagrindiniai įtakos sprendimui kanalai - klausa, rega, pojūtis. 

d)  kiek kartų žmogus turi pamatyti/išgirsti/pajausti, kad tai įsitikintų kažkuo? 85% žmonių turi pajausti/pamatyti/išgirsti 3-7 kartus tą patį, kad įsitikintų, jog daro teisingą sprendimą. Pagrindiniai faktoriai čia yra patirties dažnumas, trukmė ir intensyvumas. 

Taip veikia neatnaujintas protas. Jie nežino nieko, išskyrus savo mintis ir jausmus. Jais gyvena ir jais apsigauna..

Saugokimės nežinojimo, kuris yra absoliučiai priešiškas ir pražūtingas, nes aptemdo protą, neleisdamas pažinti tiesos, kas aplamai yra proto egzistavimo tikslas.

Dėl to protą reikią ugdyti, kad jis būtų švarus ir šviesus , ir galėtų teisingai spręsti, atskirdamas gerą nuo blogo, kad galėtų apsaugoti mus nuo gėdingų aistrų, kurios mus suteršia ir papuošti mus dorybėmis. Tokio proto skaidrumo ir aiškumo galime pasiekti išpildydami dvi sąlygas:

1. Pirma -tai malda, kurioje prašome Dievo per Šventąją Dvasią atnešti  mums tą dievišką šviesą į sielą, kad mes Jo veido šviesoje matytumėme šviesą.

Ps 36:9 Tu turi gyvenimo šaltinį; Tavo šviesoje matome šviesą.  

Ir Viešpats atsako į tokią maldą, nes ji yra pagal Jo valią – jei tik visuose savo keliuose rūpinamės Jį pažinti.

Čia susiduriame su viena didele problema – mūsų egoizmas. Mes savo maldose koncentruojamės į save. Mes, sakydami, kad norime Jį pažinti meluojame. Nenorime mes jo pažinti, mes norime užtikrinti, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti. Ir tame siekyje mes maldoje tyliai pakeitėme Dievą į žmogų. Dabar religijoje pagrindinis yra žmogus, o Dievas yra tas, kuris aptarnauja žmogų jo poreikiuose ir noruose.

Geriausia iliustracija tokiame šūkyje, kurį žmogocentrizmu persunkti tikintieji kartais išdidžiai  demonstruoja. “Jėzus mano gelbėtojas, o ne mano religija”. Jėzus, be abejo yra gelbėtojas, bet kai tai supriešinama su religija…tai turi visiškai kitą prasmę… religija [lot. religio — pamaldumas, nuolankumas, šventumas]. Taigi, verčiam taip..Jėzus yra mano gelbėtojas, bet ne mano pamaldumas, nuolankumas, šventumas. Kitais žodžiais tariant – Jėzus suteikia man išgelbėjimą, bet aš dėl to net nesiruošiu siekti tikro pamaldumo, nuolankumo ir šventumo. Ir dar tuo ir didžiuojuosi. „Nes aš juk išgelbėtas, tiesa? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? A?!!?leliuja..“... taip ir gyvena žmonės. Su tokiu lozungu. Taip ir meldžiasi, o Dievo nepažįsta ir Jo kelių nežino.

Ps 95,10 Keturiasdešimt metų mane liūdino ta karta, ir Aš pasakiau: ‘Ši tauta klysta savo širdyje ir nepažįsta mano kelių’.

2. Antra sąlyga - tai nuolatinis dalykų stebėjimas ir apmąstymas, kad aiškiai suprastume kurie iš jų yra geri, o kurie blogi.

Rom 12:2 Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.  

Lk 24:45 Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus

Mums reikia išmokti vertinti viską ne taip, kaip pataria mums mūsų jausmai ir pasaulis, bet taip, kaip vertina atnaujintas Kristuje protas ir Šventoji Dvasia bei tikras Žodis – Šventasis Raštas. Ir kada toks gilinimasis į viską bus tinkamas ir teisingas, tai jis suteiks mums tikrą supratimą apie viską.

Temanas Elifazas liejo savo išmintį..iš principo, tai charizmatijos teologija. Iš tiesų nieko naujo nėra po saule...

Jobo 22:-19-30 Teisusis mato tai ir džiaugiasi, nekaltieji tyčiojasi iš jų: ‘Mūsų turtai nepražuvo, o tai, ką jie turėjo, suėdė ugnis’. Susitaikyk su Juo ir nusiramink; tuomet ateis tau gerovė. Priimk Jo pamokymus ir įsidėk Jo žodžius į širdį. Jei grįši prie Visagalio, būsi sutvirtintas ir pašalinsi nedorybę iš savo palapinių, tada krausi auksą kaip dulkes, Ofyro auksą kaip upelių akmenis. Visagalis bus tau apsauga ir tu turėsi gausybę sidabro. Tada gėrėsies Visagaliu ir pakelsi savo akis į Dievą. Kai tu melsi Jį, Jis tave išklausys, ir tu ištesėsi savo įžadus. Tu nuspręsi, ir bus tau, šviesa švies tau kelyje. Kai žmogus pažemintas, tu sakysi: ‘Yra išaukštinimas’, ir Jis išgelbės nuolankų žmogų. Jis išgelbės ir kaltą; jis bus išgelbėtas dėl tavo rankų švarumo“. 

Jis kalbėjo teisingai ar ne?

Job 42,7 Po pasikalbėjimo su Jobu Viešpats tarė temaniui Elifazui: “Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas.  

Kame buvo Elifazo nuodėmė? Kai kurie pasakoja, jog tame, kad Elifazas neteisingai kaltino Jobą nusidėjus ir taip apsunkino jo kančias tuo metu, kai turėjo guosti meilėje. Bet Dievas kitaip sako – „jūs nekalbėjote teisingai apie mane“. Reiškia, problema ne santykyje į Jobą, bet santykyje į Dievą.

Elifazas nesuvokė ir nepriėmė Dievo valdžios. Jam Dievas – tai toks „dvimatis“ asmuo, kuris geriems daro gerą pagal tai, kaip tie „gerieji“ supranta gerą – nepražuvę turtai, gerovė, aukso kaip dulkių, sidabro gausybė, Dievas išklauso ko beprašytum, tu nuspręsi ir bus tau, tu evangelizuosi –„yra išaukštinimas“ ir Jis išgelbės kiekvieną, kuriam tik kalbėsi, net kaltą išgelbės dėl „tavo rankų švarumo“. O tikėti Dievu reikia, nes tos „dvimatės“ galimybės daryti gerą ar blogą labai didelės.

Pažiūrėkit, į tai, ką apie Dievą sakė Jobas:

Job 42,1-2  Jobas atsakė Viešpačiui, tardamas:  “Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei. 

Čia esminis skirtumas...Jobas suprato, kad Dievas gali daryti ką sumanęs. Daugiausia įtakos (valdžios) turi tas, kas turi daugiausia opcijų (veikimo ir pasirinkimo laisvės). Dievas turi absoliučią valdžią ir todėl – į jokius „dvimačius“, žmogiškus,“ gera-bloga“ supratimus netelpančią pasirinkimo ir veikimo laisvę. Štai kokie Dievo sumanymai būna įgyvendinti žmonių gyvenimuose:

Heb 11,32-38 Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus. Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą. Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.  Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose. 

Arba štai:

Lk 16,19-25 “Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi.  O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis.  Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’.  Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius-tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. 

Priežastis, kodėl mes neteisingai sprendžiame apie dalykus yra ta, jog neįsižiūrime giliai į juos, kad matyti kokios esmės jie yra, o pasiduodame jausmingumui kai pirmą kartą juos pamatome  - arba meilei ir simpatijai, arba pasišlykštėjimui ir neapykantai.  Šitie „patinka – nepatinka“ aptemdo mūsų protą išankstiniu nusistatymu, todėl nesugebame pamatyti jų tokiais, kokie jie yra iš tikro. Jei nenorime pastoviai apsigauti, būkime dėmesingi sau. Kai savo akimis matai, ar savo mintyse mąstai apie kokį nors dalyką, tai kiek gali laikyk toliau nuo jo savo norus ir neleisk sau pirmą kart kažką matydamas tai pamėgti arba tuo pasibjaurėti, bet įsižiūrėk į tą dalyką savo protu, be emocijų. Taip tavo protas būdamas laisvas nuo aistrų lieka švarus ir sugebės Viešpaties Žodžio šviesoje pamatyti tiesą, prasiskverbti į dalyko esmę, kur neretai po apgaulingai patrauklia išore slepiasi blogis arba atvirkščiai - ten gali slypėti gėris, kuris nepatraukliai atrodo savo nepatogumu ir priešiškumu mūsų „Aš“.

Bet jei prieš tavo protą eis tavo norai, kuriais tu iš kart arba pamilsi (pamėgsi) arba pradėsi neapkęsti (bodėtis) tuo dalyku, tai tavo protas nesugebės pažinti jo taip, kaip to reikia.  Šitas jausmingumas tampa siena tarp dalyko, su kuriuo mes susiduriame ir mūsų proto, aptemdydamas jį ir padaro taip, jog mes mąstome apie dalyką pagal tai, kaip patinka jis mums ar nepatinka. Ir kuo daugiau mūsų simpatijos-antipatijos nueina į priekį, tuo labiau aptemdo protą, o spręsdami apie tai neteisingai, mes neteisingai ir elgiamės, taip dar labiau įtvirtindami savo nuostatą savo prote ir nuodėmingus veiksmus savo gyvenime. Ir būna, jog ši aistra išauga iki tokios beprotybės, jog žmogui atrodo, jog jis myli tai arba nekenčia to kažko labiau už viską, ką kada yra mylėjęs ar nekentęs. Tokiu būdu atsitinka, jog jei mes nesilaikome šios taisyklės – laikyti dalyką atokiai nuo savo jausmų, kol protas nesuvoks kas tai yra iš tikrųjų, tai šitos dvi sielos jėgos – valia ir protas - vis labiau ir labiau grimzta į blogį, vesdamos mus iš tamsos į tamsą, iš nuodėmės į nuodėmę. Todėl budėkime visame kame su visu dėmesiu ir atidumus sau, kad nepasiduotumėme savo jausmingumui vertindami kažką prieš tai, kai tą dalyką suvoksime savo protu. Suvoksime Dievo Žodžio šviesoje, maldoje ieškodami Viešpaties apreiškimo ir ieškodami patarimo pas išmintingus brolius, kurie budi visuose žemiškuose dalykuose mūsų sielų labui. Tokiu būdu nesuklysime blogą vadindami geru, šviesą – tamsa, kartų – saldžiu..

Iz 5:20 Vargas tiems, kurie vadina pikta geru ir gera piktu, kurie paverčia tamsą šviesa ir šviesą tamsa, kurie padaro kartų saldžiu ir saldų karčiu. 

Kaip būtina mūsų protą saugoti nuo nežinojimo, taip turime jį saugoti ir nuo bereikalingo žinojimo ir tuščio smalsumo.  Kuo daugiau užkrausime savo protą tuščia, bereikalinga informacija, tokiais pat įsivaizdavimais, žiniomis ir mintimis, tuo bejėgiškesnis jis bus. Toks protas nesugeba suprasti gero, kuris būtinas mums žinoti ir vykdyti, jei tik neapgaudinėjame savęs ir iš tikrųjų norime pažinti save ir siekti tobulumo Viešpatyje, kaip esame raginami ir Viešpaties.

Žyd 6:1 Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo..<..>..

Todėl mums taip dera save matyti viso žinojimo atžvilgiu mirusiu šiam pasauliui. Tegul visos naujienos iš šio pasaulio eina pro šalį, gandai ir žinios apie valstybes, karus ir perversmus tebūnie tokiais mums, lyg jų aplamai nebūtų. Išmokime kreiptis savo protu į dangiškus ir amžinus dalykus, gilintis į juos ir mokytis jų, o pasaulyje nieko nežinoti išskyrus Kristų, ir tą nukryžiuotą , nežinoti nieko, išskyrus Jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, ir tai, ko Jis nori bei reikalauja iš mūsų.

1 Kor 2:2 Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą.

Bet kokios kitokios aistringai kaupiamos žinios ir smalsavimas yra savimeilės bei išdidumo pradžia, ir tuo pačiu maistas jiems. Šėtonas naudoja tuos dalykus kaip savo tinklą tiems, kurių valia ir gyvenimas Viešpatyje yra tvirti. Sužadinęs tuščią smalsumą ir žingeidumą tuštiems dalykams, jis užvaldo žmogaus valią, o per ją ir žmogaus gyvenimą pripildo tuščių dalykų, norų, baimių ir geismų.

2 Kar 17:15 Jie atmetė Jo nuostatus ir sandorą, kurią Jis buvo padaręs su jų tėvais, ir Jo įspėjimus, kuriais juos įspėdavo. Jie sekė tuštybe ir patys tapo tušti, nuėjo paskui aplinkines tautas, ko Viešpats buvo įsakęs nedaryti. 

Tiems, kurie turi aštrų protą piktasis parodo labai įdomių ir subtilių minčių ir dalykų, taip, jog jie susivilioja mąstyti aukštomis materijomis ir pamiršta saugoti savo širdies tyrumą ir klausyti nuolankumo, kuris ragina mus mirti sau ir gyventi Viešpačiui. Tokie į piktojo duobę įkritę žmonės pradeda iš savo proto daryti stabą ir žingsnis po žingsnio pasiduoda išdidumui bei pradeda tikėti, jog jiems nereikia jokio patarimo ar pamokymo iš šalies, nes pripranta bet kokioje situacijoje kreiptis į savo stabą – savo paties protą.  Tai labai pavojinga ir be galo sunkiai gydoma būsena. Proto išdidumas yra daug pavojingesnis už valios išdidumą, kuris pasireiškia žmogaus savivale. Nes valios išdidumas proto gali būti aptinkamas ir išgydomas tuo supratimu, kurį Viešpats suteikia žmogui apie jį patį. Tačiau kada protas yra įsitvirtinęs pasitikėjime pačiu savimi ir tikintis, jog geriausiai viską žino ir supranta...toks kieno gali būti išgydytas? Ir jei protas, kuris yra ta vidinė mūsų akis, yra pagautas išdidumo, kaip gali toks išgydyti išdidžią valią? Tokio žmogaus gyvenime viskas susijaukia ir visur įsiviešpatauja tamsa.. Štai kodėl mums reikia pasipriešinti šiam proto išdidumui prieš jam mus pavergiant. O pasipriešinimas susiveda į du dalykus – savo proto suvaldymui tame kas yra tuščias žingeidumas ir mąstymas apie aukštus dalykus pamirštant tai, ko Viešpats nori iš tavęs tavo kasdienybėje ir antra – palenkti savo sprandą, kad paklusti kitai nuomonei ir patarimo žodžiams.

Be to, kad lavinti pamaldume ir tikrame Viešpaties pažinime savo protą, mums reikia rūpestingai žiūrėti ir į savo valios būseną tam, kad neleisti jai nuklysti į savo norų vykdymą, o vesti ją į tai, kad ji būtų tobuloje vienybėje su Viešpaties valia. 

Ir tose pastangose be galo svarbu prisiminti, jog mums ne gana norėti ir ieškoti to, kas patinka Viešpačiui, bet reikia tai daryti įkvėptam ir vedamam paties Viešpaties ir tuo vieninteliu tikslu, dėl kurio Jis tą valią išreiškia, kad galėtumėme stengtis  patikti Jam iš visos savo širdies. Kad šiame tiksle išstovėtumėme, mums reikia atlaikyti smarkią kovą su savo prigimtimi, tokią kovą, kurios nekovoja tie, kurie siekia patikti Viešpačiui vadovaudamiesi savo supratimu ir dėl savęs pačių. Mūsų kūniška prigimtis linkusi patenkinti tik save pačius ir visur ieško sau naudos. Visuose darbuose, netgi labiausiai dvasiniuose, ieškome sau nusiraminimo ir pasitenkinimo ir tuo, nepastebimai net mums patiems, maitiname savo kūniškumą.

Fil 2,19-21 Aš turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad būčiau paguostas, sužinojęs, kaip jums sekasi.  Mat aš neturiu nė vieno kito tokio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi.  Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos. 

Vienas žmogus klausė savo mokytojo, kodėl tada, kai jis gyveno tarp brolių, jis galėdavo be problemų išpasninkauti tris dienas, o kai gyvena vienas – net ir dieną išlaikyti sunku. Į tai vyresnis brolis jam atsakė: - kai gyvenai tarp brolių jų pagarba ir žavėjimasis tavo atsidavimu Dievui buvo tau maistas..kai jo neliko – siela iš tikrųjų badauja ir pasninkauti tapo labai sunku.

Su tais, kurie nebudi prie savo valios atsitinka taip, jog kai reikia atlikti dvasinį darbą ir įvykdyti Dievo valią, jie uoliai griebiasi šio dalyko, bet ne todėl, kad būtų vedami Dievo valios ir ne su tikslu patikti Dievui dėl Jo paties, bet savo valios vedami, dėl savo pačių paguodos, dėl džiaugsmo, kurį patiria ieškodami to, ko nori iš mūsų Dievas.  Tokia saviapgaulė tuo labiau paslėpta ir užmaskuota, kuo didingiau ir dvasingiau atrodo tai, ką siekiame padaryti. Todėl mes neturime pasitenkinti vien tuo, kad sužinotumėme ko nori iš mūsų Dievas, bet turime ieškoti ir norėti įvykdyti Dievo valią tam ir dėl to, dėl ko šių dalykų ieško ir nori Viešpats.

Rom 12:2 Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.

Mums reikia ištirti kokia yra ne tik gera Dievo valia, bet ir priimtina, ir tobula.

Taigi, jei norime tikrai Jam patikti, tai kiekviename reikale turime elgtis sekančiai:

    Kai reikia padaryti kažką, kas sutinka su Dievo valia, kas yra gerai, nepulk to daryti ankščiau nei savo protu priartėsi prie Dievo ir įsitikinsi, jog tokia yra tiesioginė Dievo valia; kad trokšti daryti tokius darbus dėl to, jog tave veda į juos Viešpaties valia ir kad jie iš tikrųjų patinka Viešpačiui.  Ir kada suprasi, kad ne tavo valia yra pradžioje šio darbo, o Viešpaties valia, tada daryk tai vedamas Viešpaties valios, daryk tai dėl to tikslo, kurio siekia Viešpats ir daryk tai dėl Jo šlovės atsižadėjęs pats savęs.

    Lygiai taip pat daryk, kai nori nustoti kažką daryti – ne iš kart atsitrauk nuo to, apie ką manai jog tai nėra Viešpaties valia, bet suvok Dievo akivaizdoje per maldą ir apmąstymus, jog  tai, ką ruošiesi palikti tikrai paliksi ne savo, o Viešpaties valios nutarimu.

Supraskime, jog mūsų širdis labai subtiliai mus apgaudinėja, o mūsų egoizmas, kuris dar labai gyvas mumyse, visame kame ieško ne Kristaus, o savo naudos.

Ir dar vienas svarbus dalykas – turėkite su kuo pasitarti! Ir tas, kas jums patars, turi būti vertas pasitikėjimo.

1 Kor 7,25 Dėl nesusituokusių neturiu Viešpaties įsakymo, bet duodu savo patarimą kaip tas, kuris iš Viešpaties gailestingumo vertas pasitikėjimo. 

Trumpos mintys ir pastebėjimai

• Jei mes esame neverti Kristaus, tai ko tada esame verti? Nebent tik Jo priešininko..
• Tikėjimas nėra žmogiško pasirinkimo klausimas. Žmogus pats negali nuspręsti tikėti jam ar ne. Net jei kas grasintų mirtimi,vargu ar sugebėčiau patikėti, jog, pavyzdžiui, esu dabar kažkur prie Egipto piramidžių. Netgi savo paties sprendimu ir turėdamas didelį norą negalėčiau tuo patikėti visa širdimi, nes viskas aplink prieštarauja tokiam teiginiui..Taip ir su tikėjimu Dievu - jis arba yra, arba ne. O jeigu tikėjimo nėra, jokiu savo sprendimu pačiam jo įgyti nepavyks, nes tikėjimas - tai Dievo dovana. Tik Dievo duotas tikėjimas yra tikras ir gelbstintis.
• Pavydas, kaip žmogus jį pergyvena, yra liūdesys dėl kito žmogaus pasisekimo. Kai tik kitam nustoja sektis, pavydas dingsta. Pavydo šaknis yra išdidumas.
• Kokia nauda iš daikto pavadinimo kai neturime pačio daikto? Jokios. Be krikščioniško gyvenimo, kokia nauda iš vardo "krikščionis"?
• Siek išsigelbėjimo pats ir šalia tavęs išsigelbės tūkstančiai. Šiuolaikinio evangelisto problema yra milžiniškos pastangos išgelbėti kitus visiškai nesirūpinant savo paties sielos išganymu.
• Kame kitą nuteisi, tame pats ir pabūsi.
• Atsitinka, jog ieškantiems Dievo tenka priversti save daryti gerą.
• Išdidumas - tai nepriklausomas nuo Dievo savo asmeninio vertingumo suvokimas.
• Be Dievo nėra tikro žinojimo. Be pirmojo antra netikra.
• Pozicija, kuri neapsprendžia gyvenimo realybės - apgaulė, fikcija, lozungas.
• Gaišta laiką tas, kas galvoja tada, kai reikia veikti, kaip ir tas, kas skuba veikti, kai reikia pagalvoti.
• Mūsų laikas - tai Dievo veiksmas, kuriame mes gyvename. 
• Žmogus turi tik vieną laisvę - tai laisvę pasirinkti priklausomybę. Tinkamai pasirinktoje priklausomybėje žmogus atrandа didžiausią savo laisvę, netinkamoje - sunkiausią savo vergystę.
• Pripažinti kažkam šlovę reiškia pripažinti kažkieno įtakos reikšmingumą tam, kas mums svarbu.
• Daugelis krikščionių nori nugalėti nuodėmę ir pagundymus, bet pamiršta, jog norint laimėti karą, reikia jį pradėti.
• Negalima tik tikėti Dievu ir Jam netarnauti. Toks tikėjimas netikras. Tarnauti Dievui - tai daryti tai, kas Jam patinka.
• Kaip gyveni, taip ir meldiesi. Kaip meldiesi, taip ir gyveni.
• Mylėti - reiškia atlaisvinti vietą savo gyvenime tam, kurį myli. Atlaisvinti vietą galima tik patraukiant iš jos tą, kas ją užima, o mūsų gyvenimuose paprastai visą vietą užimame patys savimi. Kad kažkas turėtų tikrą vietą mūsų gyvenime, mums ten, toje vietoje, tenka atsižadėti savęs pačių. Taip yra ir su Dievu. Kai kažkas sako, jog neturėjo laiko maldai, tai reiškia jog jis nerado jai vietos savo gyvenime, reiškia nepasitraukė pats, kad duoti vietos Dievui. Tada kyla klausimas..o ką tu iš tiesų myli?
• Jei nejauti alkio Dievui, esi persisotinęs savim.
• Dažnai mačiau, jog tie, kurie šaukia labai garsiai " dešimtinė jums nepriklauso! Ji priklauso Dievui!!" mano, jog visa kita ką jie turi priklauso jiems..Tie, kurie mano, jog "nebepriklauso patys sau" (1 Korintiečiams 6:19) nešaukia kitiems apie dešimtinę, nes ji be šauksmų, kaip ir viska kita ką jie turi, priklauso ne jiems, o Dievui.
• Ne taip svarbu kiek bus tavo gyvenime metų, kaip tai, kiek tavo metuose bus Gyvenimo.

Dvasios vaisiai kaip krikščioniško gyvenimo rezultatas.

Pastangų, veiksmo, darbo efektyvumas matuojamas rezultatu. Koks gi yra tas krikščioniško gyvenimo rezultatas, kuriuo būtų galima pamatuoti, ar vadinimas save tikinčiuoju turi prasmę mūsų gyvenime, ar tai tuščias ir beprasmis dalykas?

Gal 4,19 Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus!

1 Jn 3,2 Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra.

Taigi, Dievo Žodis sako, jog toks krikščioniško gyvenimo vertinimo kriterijus yra: ar žmogui pavyko tapti tapti tokiu, kaip Jis, visa savo esybe panašiu į Jėzų? Būtent tai (ir tik tai) apsprendžia kiek prasmingas ir reikalingas Dievui yra mūsų žemiškas gyvenimas.
Tikslas labai aukštas ir jei kiekvienas sąžiningai įvertinsime save, mums nepasiekiamas. Bet Dievas nekelia žmogui nerealių, nepasiekiamų tikslų. Nereikia pamiršti, jog tai ne tik mūsų, bet ir Dievo tikslas, todėl Dievas pats darbuojasi mumyse.

2 Kor 3,18 Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iššlovės įšlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia. 

Viešpaties Dvasios veikimo rezultatas mumyse yra Dvasios vaisiai, apie kurį skaitome čia:

Gal 5,22-25 Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais. Jeigyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.  

Jie, Dvasios vaisiai, yra mūsų tikrasis panašumas su Kristumi, jei mes juos turime subrandintus kaip mūsų asmenybę nusakančias charakteristikas.

Kažkas gali pasakyti - jei esame keičiami, jei pats Dievas triūsia mumyse, tai ko mums jaudintis? Viskas turi būti gerai bet kokiu atveju, nes argi Dievui gali nepavykti? Ir kai kurie taip ir gyvena, gyvena kaip pakliuvo, tikėdamiesi, jog Dievas vienaip ar kitaip juos vis tiek išgelbės.
Deja, ne viskas taip yra, kaip atrodo žmonėms, kurie Kristų mato ne savo išgelbėjimo priežastimi, bet savo išgelbėjimo tarnu. Ne savo asmeniniu Viešpačiu, o savo asmeniniu liokajumi. Jie taip ir bendrauja su juo: Dieve duok, padaryk, pakeisk, kad būtų taip ir tai, o ne kitaip..Tokie savo gyvenimą paleidžia vėjais ir net jei kažkas išpildytų visu jų norus iš to jiems jokios naudos nebus. Gyvenimo rezultatas nematuojamas išpildytų norų skaičiumi.
Pamenu vieną kažkada girdėtą istoriją: "Jaunas, karštas tikintysis klausia pagyvenusio krikščionio: - "ir kodėl gi jūsų pamaldose nevyksta jokių stebuklų? Gal todėl, kad jūs nepažįstate Šventosios Dvasios ir jūsų tikėjimas - tai mirusi religija, a? Ar nepagalvojate apie tai !?"..o žmogus ramiai jam atsako: - "matai, mes skirtingai suprantame kas tai yra stebuklas..jums stebuklas kai Dievas išpildo žmogaus valią...o mums stebuklas tada, kai žmogus išpildo Dievo valią..".

Iš tiesų, tai Dvasios vaisius yra bendras - žmogaus ir Dievo Dvasios - darbo rezultatas. Mums būtina triūsti ir nepavargti, jei norime turėti drąsų pasitikėjimą Jo malone teismo dieną. Noriu paminėti keletą svarbių patarimų tiems, kurie iš tiesų turi tokį tikslą - aną dieną būti atrasti Kristuje.

1.Būtina nuoširdžiai atsižadėti savęs. 

Kūnas moka padirbti dvasios vaisius. Velnias siekia mus išmokyti pasiekti kažkokių rezultatų be savęs atsižadėjimo. Skirtumas – savo pastangomis pasiektas rezultatas ne visaapimantis ir toks "pasiekęs kažką tarnavime ir gyvenime" žmogus aštriai suvokia savo vertę.

Rom 8,9 Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.  

2. Reikalingas sąmoningas paklusnumas Dievo Dvasiai.  

Fil 2,5 Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, 

Ef 5,18 Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios,  

Būkite pilni – pasyvus veiksmas. "Tegul Dvasia pripildo jus" -  tai iškelia paklusnumo būtinybę kaip sąlygą, be kurios išpildymo neįmanomas pripildymas Dvasia.

1 Jn 3,24 Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Jame ir Jis tame. O kad Jis mumyse pasilieka, žinome iš Dvasios, kurią Jis mums davė.  

Apd 5,32 Mes esame Jo ir tųįvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie Jam paklūsta”.  

3.Malda, prašant Dievo Dvasios pripildymo, turi tapti mūsų kasdienybe.  

Lk 11,13 Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo”.

Ef 1,16-17  nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus savo maldose,  kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui  

Ir pabaigai: siekime, kad tai, ką Dievas mums atvėrė, apspręstų mūsų gyvenimą. Ir vidinį - sielos bei dvasios, ir išorinį,regimą - kūnišką. Net jei tai būtų kažkas, ką jūs supratote skatydami šias eilutes, bet jei tai iš Dievo - tebus tai iš tiesų reikšminga.

Būkite palaiminti!

Išdidumo pavojus. Skirtingos išdidumo pasireiškimo formos. SAVIVERTĖ, SAVĘS SUREIKŠMINIMAS - 1 dalis

Savivertė, savęs sureikšminimas - tai būsena žmogaus, kuris aštriai suvokia savo vertę ir iš kitų reikalauja jo vertės pripažinimo, kuris būtų adekvatus šiam jo suvokimimui . Jei kas nors nesiskaito su jo iškelta verte arba kažkokiais žodžiais ir veiksmais ją pažemina – prasideda konfliktas ir kova.

Savе sureikšminanti asmenybė būtinai atitiks sekančias charakteristikas:

1. Nepriklausomybė nuo Dievo.
2. Nedėkingumas
3. Pyktis ir dirglumas, irzlumas, susierzinimas
4. Arogancija
5. Žmonių baimė
6. Pataikavimas žmonėms
7. Savigaila

Šiandiena peržvelgsime pirmas tris - nepriklausomybę nuo Dievo, nedėkingumą ir pyktį bei susierzinimą.

1. Nepriklausomybė nuo Dievo.

Visoje istorijoje mes matome rezultatą to, jog žmogus nusprendė, jog gali būti nepriklausomu nuo Dievo. Kai žmogus nusidėjo, pirmas dalykas, kuris griuvo jo supratime, tai suvokimas, jog Dievas yra Valdovas. Tai iki šios dienos pasireiškia trijuose dalykuose:

a) žmogus įsivaizduoja galįs turėti pretenzijų Dievui;
b) žmogus įsivaizduoja galįs protestuoti dėl Dievo veiksmų, kurie jam atrodo nepriimtini
c) žmogus turi interesų kurie nėra Dieve, arba kitaip – kuriuose nėra Dievo.

Kritęs žmogus išdrįso peržiūrėti savo gyvenimo klausimus ne Dievo buvimo kontekste. Vertinti juos savo paties teisingumo ir nuosavo teisumo sistemoje.


Rom 1:21-25 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.  Vadindami save išmintingais, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!

Yra daug tų, kurie sutinka pripažinti Dievo egzistavimą, bet jokiais būdais nesutinka pripažinti Jo viešpatystės. Šitas nepriklausomybės nuo Dievo pavojus buvo pastoviai pabrėžiamas Dievo, kai Jis kalbėdavo apie savo ir žmogaus santykius.Pirmi trys iš dešimties Dievo įsakymų kalba būtent apie tai.

Pak.Įst 5: 6-9 Jis tarė: ‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
Neturėk kitų dievų šalia manęs.
Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.
Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems. Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,

Tai klausimas, kuris mūsų sąmonėje pastoviai praranda savo prioritetiškumą. Vis atsiranda kažkas, kas iš mūsų minčių išstumia Dievo viešpatystės pripažinimo svarbą.

Iz 45:18-25 Nes taip pasakė Viešpats, dangaus Kūrėjas, Dievas, kuris sutvėrė žemę ir nepaliko jos tuščios, bet padarė ją tinkamą gyventi: „Aš esu Viešpats, nėra kito šalia manęs.
Aš nekalbėjau slaptai nei tamsoje. Nesakiau Jokūbo palikuonims, kad veltui manęs ieškotų. Aš, Viešpats, kalbu tiesą ir skelbiu, kas teisinga.
Susirinkite, ateikite ir priartėkite, tautų išlikusieji! Neišmanėliai nešiojasi medinius stabus ir meldžiasi dievams, kurie negali išgelbėti.
Skubėkite, ateikite ir tarkitės! Kas apie tai pranešė pirmiau ir paskelbė iš anksto? Ar ne Aš, Viešpats? Šalia manęs nėra kito. Aš – teisus Dievas ir gelbėtojas.
Pažiūrėkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės kraštai, – Aš esu Dievas ir nėra kito.
Aš savimi prisiekiau, mano žodis yra tiesa ir tas žodis pasiliks. Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks.
Bus sakoma: ‘Viešpatyje aš turiu teisumą ir jėgą’. Visi, kurie Jam priešinasi, ateis pas Jį susigėdę.
Visi Izraelio palikuonys bus išteisinti Viešpatyje ir džiūgaus“.

Pradinis nuodėmės taškas yra toks – žmogus atsistoja į poziciją, kurioje jis pats savyje nuolat jaučia savo vertingumą, esantį nepriklausomai nuo Dievo egzistavimo.
Jeigu žmogus tokioje pozicijoje – jam neįmanoma niekaip padėti.

Palyginimas apie sūnų palaidūną atskleidžia mums nepriklausomybės tragediją ir tikrą atgailos tašką;

Lk 15:17-19 Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ .

Kai Jėzus kalbėjo apie atgailą, atgailos esmė buvo grįžusio sūnaus tėvo valdžios pripažinime. Kai jis išeidinėjo, jis turėjo visą sarašą norų, visą sarašą pretenzijų, kurias kėlė tėvui ir visą sarašą savo interesų, kurie buvo už gyvenimo su tėvu ribų. Kai jis grįžo – mes nebematome jokių pretenzijų, jokio protesto dėl tėvo sprendimų ir jokių savų interesų, kurie galėtų būti realizuoti ten, kur nebėra tėvo valdžios.
Jėzaus Kristaus vienas iš gyvenimo tikslų ir buvo parodyti, jog normalus žmogus normaliame savo gyvenime visiškai priklauso nuo Dievo.

Dirbdamas su mumis, Viešpats veda mus iki akivaizdaus savo priklausomybės nuo Jo suvokimo. Ir kaip galime matyti iš apaštalo Pauliaus liudijimo, šis Dievo darbas rimtai pakeičia visą žmogaus vertybių sistemą;

2 Kor 12:7-10 Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau. Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų. Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs.
Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.

Priklausomybės problemos sprendimas išsprendžia bendravimo su Dievu problemą.

Tai, kad žmogus išsprendė nepriklausomybės nuo Dievo problemą,  rodo vienas dalykas – nuolankus sutikimas su Dievo sprendimais ir Jo valia. Kitu atveju žmogus yra išdidus ir neturi jokio ryšio su Dievu.

Lk 1:38 38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

Rom 8: 35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“.
Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo.
Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis,
nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

Jei norime nugalėti išdidumą – turime ieškoti priklausomybės nuo Dievo.


2. Nedėkingumas

Išdidumas randa savo išraiška nedėkingume:

Iš 16:1-8 Antrojo mėnesio penkioliktą dieną po to, kai jie paliko Egiptą, visi izraelitai išėjo iš Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus.
Visa Izraelio vaikų tauta murmėjo prieš Mozę ir Aaroną dykumoje.
Jie sakė: „Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu“.
Tada Viešpats tarė Mozei: „Aš jums duosiu duonos iš dangaus. Žmonės teišeina ir tesusirenka dienos davinį, kad išbandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne.
O šeštą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo“.
Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: „Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto.
Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę; Jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš Jį. O kas esame mudu, kad murmate prieš mus?
Viešpats duos jums vakare mėsos, o rytą – duonos sočiai. Viešpats išgirdo, kad murmėjote prieš Jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus jūs murmate, bet prieš Viešpatį“.

Izraelitai iškėlė savo pretenzijas Dievui vos tik susitiko su pirmaisiais sunkumais. Ir nors jie nukreipė savo nepasitenkinimą į Mozę, jis nebuvo tikroji nepasitenkinimo priežastis. Taip pat su mumis – jei mes nešiojame savo širdyje nepasitenkinimą ir priekaištus nukreiptus į žmogų, to priežastis yra mūsų nedėkingumas Dievui. Tuo tarpu mes šiose situacijose teisiname save, sakydami, jog mūsų nepasitenkinimas nukreiptas tik į žmogų, o Dievas niekuo dėtas..

Nepasitenkinimas žmonėmis yra ne kas kita kaip pretenzijų pareiškimas Dievui. Štai kodėl Šventasis Raštas nemažai dėmesio skiria dėkingumui:

1 Tes 5 : 18 18 Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.

Jei aš nepabrėžiu savo reikšmingumo, jei aš nestatau savęs į poziciją, kurioje elgiuosi taip, lyg visi žmonės privalėtų vykdyti visus mano reikalavimus,tada aš būsiu dėkingas už mažiausią malonę.

1 Tim 6:6-8 Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas.
Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime.
Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. 

3. Pyktis ir dirglumas, irzlumas, susierzinimas

Kiekvienas iš mūsų pakliūna į tokias situacijas, kuriose mes ne tik esame nepatenkinti kažkuo, bet dar stipriau esame veikiami – mūsų nepasitenkinimas įgauna susierzinimo ar net pykčio formą.
Esmė šio išdidumo pasireiškimo, jo pagrindinė priežastis, yra vidinė nuostata į tai kas vyksta, kurią būtų galima įvardinti taip : „su manimi pasielgė neteisingai“.

Ef 4:31-32 Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis.  Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.
Kaip ir kodėl kyla susierzinimas? Paprastas dalykas..kažkas, kas yra šalia ar kažkas, su kuo mes vienaip ar kitaip susiję, daro kažką ne taip, kaip mums atrodo būtina ir teisinga daryti.. Kažkas dirba ne taip – per lėtai ar per greitai..kalba ne taip, ne laiku ar ne vietoje – ne taip, kaip mes suprantame, jog tai yra reikalinga.. Tai erzina, o priežastimi yra išdidumas, kuris sako – aš negaliu daugiau to pakęsti.
Kad nepasiduoti susierzinimui, reikia iškelti sau klausimą: „o kas toks esu aš? Kodėl aš statau save į tokią viešpataujančią padėtį, jog teigiu, jog daugiau NEGALIU kentėti tokio elgesio?

Pykčio esmė visada ta pati – mano susireikšminusi asmenybė reikalauja bausmės tam, kas priešinasi mano valiai. Mano susireikšminimas reikalauja, jog aš garsiai pareikščiau, kad su manimi pasielgė neteisingai. Tikslas - kad mano išdidumo pretenzijų nepatenkinęs žmogus būtų vienaip ar kitaip už tai nubaustas. 

Nėra "teisingo" pykčio, kai kalbame apie mūsų santykį į kitą žmogų Dievo valios kontekste.

Jok 1:19-21 Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.
Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.

...<..>...

Būkite palaiminti!

Išdidumo pavojus. Skirtingos išdidumo pasireiškimo formos: SAVIMEILĖ

Emocinė išdidumo sudedamoji – savimeilė. Jos priežastis – tai savo nepriklausomos nuo Dievo vertės suvokimas ir šio suvokimo sureikšminimas.
Kai žmogus myli save labiau už viską, tai veikia destruktyviai žmogaus asmenybę ir tas poveikis matomas sekančiose savimeilės suformuotose charakterio savybėse:

1.Neatsakingumas 

bandymas pasinaudoti kitais siekiant savo gerovės. Žmonės mėgina palengvinti savo gyvenimą kitų sąskaita.

1 Sam 17 8-12 Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: „Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane. 
Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais“. 
Filistinas tarė: „Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi“. 
Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando. 
Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus.

Ir mes žinome šią istoriją..karalius Saulius neprisiimė atsakomybės už šios situacijos sprendimą ir visa jo kariuomenė laukė daugybę dienų nieko nedarydama ir vis labiau grimzdama į savo baimes. Kai tik atsirado jaunuolis vardu Dovydas – Saulius juo pasinaudojo juo, kad išspręstų savo problemas Dovydo gyvybės sąskaita.


2. Savo kaltės projektavimas kituose (savo kaltės perkėlimas kitiems)

1 Sam 15: 7-30  Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto. 
Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu. 
Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino. 
Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui: 
„Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų“. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį. 
Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: „Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą“. 
Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: „Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą“. 
Samuelis klausė: „Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?“ 
Saulius atsakė: „Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome“. 
Samuelis tarė Sauliui: „Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo“. Ir jis atsakė: „Kalbėk“. 
Samuelis tarė: „Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi. 
Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’. 
Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?“ 
Saulius atsakė Samueliui: „Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau. 
Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale“. 
Samuelis atsakė: „Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus. 
Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi“. 
Saulius atsakė Samueliui: „Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui. 
Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį“. 
Bet Samuelis atsakė Sauliui: „Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi“. 
Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo. 
Ir Samuelis jam pasakė: „Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave. 
Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų“.
Saulius tarė: „Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą“. 

3. Nesugebėjimas pripažinti sau nieko, kas mažina savivertę

Jer 8 : 5-12  Kodėl šita tauta užsispyrusiai laikosi savo paklydimo? Jie įsikibę į apgaulę ir nesutinka atsiversti. 
 Aš klausiausi ir supratau, kad jie kalba netiesą. Nė vienas neatgailauja dėl savo nedorybės, sakydamas : ‘Ką aš padariau?’ Jie visi eina savais keliais kaip žirgas, puoląs į kovą. 
Net gandras, balandis, kregždė ir strazdas žino savo sugrįžimo laiką, bet mano tauta nežino Viešpaties nuostatų. 
Kaip jūs galite sakyti: ‘Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus’? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį. 
Išmintingieji bus sugėdinti, išgąsdinti ir pagauti. Jie atmetė Viešpaties žodį, tai kur jų išmintis? 
Todėl Aš atiduosiu jų žmonas kitiems, jų laukus svetimiems, nes jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavę godumui, nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi klastingai. 
Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra. 
Jie turėtų gėdytis, nes elgėsi bjauriai, tačiau jie nei gėdijasi, nei parausta. Todėl jie kris tarp krintančių sukniubę, kai juos aplankysiu’, – sako Viešpats. 

4. Tingėjimas

Pat 12,27 Tinginys nekepa medžioklės laimikio, bet darbštumas yra brangus žmogaus turtas. 
Pat 19,15 Tinginys įpranta ilgai miegoti, ir dykinėjanti siela kęs alkį. 
Pat 19,24 Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet nebenori pakelti jos prie burnos. 
Pat 20,4 Tinginys nearia dėl šalčio, todėl derliaus metu elgetaus ir nieko neturės. 
Pat 22,13 Tinginys sako: “Liūtas yra lauke, jis sudraskys mane gatvėje!” 
Pat 26,13 Tinginys sako: “Liūtas kelyje! Žiaurus liūtas gatvėje!” 
Pat 26,14 Kaip durys sukasi ant vyrių, taip tinginys vartosi lovoje. 
Pat 26,15 Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet jam sunku pakelti ją prie burnos. 
Pat 26,16 Tinginys laiko save išmintingesniu už septynis vyrus, galinčius išmintingai atsakyti. 

Prisiminkime ir pamąstykime ties šia istorija:

Mt 25,26 Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. 

Ar matote išdidumą kaip esminę priežastį, dėl ko tarnas neįvykdė savo valdovo valios? Pamėginkite aptikti ir patys sau paaiškinti kaip išdidumas per savo nepriklausomos nuo valdovo vertės suvokimą, per koncentraciją i savąjį "aš", per savimeilę ir jos suformuotas charakterio savybes, pastūmėjo žmogų į kelią, kuriuo pasukęs pražudė save.

5. Įtarumas

1 Sam 18 : 6-11  Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais. 
Moterys dainuodamos kartojo: „Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių“. 
Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: „Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės“. 
Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą. 
Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį. 
Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: „Prismeigsiu jį prie sienos“. Bet Dovydas išsisuko du kartus. 

6. Pavydas

Pat 14,30 Sveika širdis-kūno gyvybė, o pavydas pūdo kaulus. 
Apd 13,45 Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti tam, ką kalbėjo Paulius. 
1 Kor 3,3 nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai,-argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? 
1 Tim 6,4 tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai
Jok 3,16 Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. 
Pr 37,11 Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius. 
Ps 106,16 Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.  Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

Ir dar viena liūdna išdidumo įkvėptam pavydui pasidavusių žmonių istorija..:

Sk 16: 1-35 Korachas, Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus, ir iš Rubeno sūnų Eliabo sūnūs Datanas ir Abiramas bei Peleto sūnus Onas 
sukilo prieš Mozę. Prie jų prisidėjo du šimtai penkiasdešimt izraelitų, tautos kunigaikščių, žinomų bendruomenėje ir gerbiamų vyrų. 
Jie susirinkę kalbėjo prieš Mozę ir Aaroną: „Gana judviem; visi izraelitai yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl judu keliatės aukščiau Viešpaties tautos?“ 
Tai išgirdęs, Mozė puolė ant žemės 
ir kalbėjo Korachui ir su juo esantiems: „Rytoj Viešpats parodys, kas yra šventas ir kas yra Jo. Tiems, kuriuos Jis išsirinko, Jis leis prisiartinti prie Jo. 
Kiekvienas imkite savo smilkytuvą: tu, Korachai, ir visas tavo būrys, 
pasiėmę ugnies, užberkite ant jos smilkalų Viešpaties akivaizdoje. Kurį Jis išsirinks, tas bus šventas. Jūs, Levio sūnūs, keliatės per aukštai!“ 
Mozė sakė Korachui: „Klausykite, Levio sūnūs! 
Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas jus išsirinko iš visos tautos ir pašaukė eiti tarnystę Viešpaties palapinėje ir tarnauti tautai? 
Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate kunigystės? 
Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį? Kas gi yra Aaronas, kad prieš jį murmate?“ 
Mozė pasiuntė pašaukti abu Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą. Juodu atsakė: „Mudu neisime. 
Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medum, kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums? 
Ar nuvedei mus į žemę, kurioje teka pienas ir medus, ir ar davei mums paveldėti laukus ir vynuogynus? Ar ir akis nori šiems žmonėms išlupti? Mudu neateisime!“ 
Mozė, labai įpykęs, meldė Viešpatį: „Nežiūrėk į jų aukas; aš neėmiau iš jų nė asilaičio ir nė vieno nenuskriaudžiau“. 
Mozė sakė Korachui: „Rytoj tu ir visas tavo būrys stokite Viešpaties akivaizdoje: tu, jie ir Aaronas. 
Imkite kiekvienas savo smilkytuvą, įdėkite į juos smilkalų ir atneškite smilkytuvus Viešpaties akivaizdon – du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų; taip pat tu ir Aaronas atneškite savo smilkytuvus“. 
Visi įsidėjo ugnies į smilkytuvus ir užbėrę ant jos smilkalų atsistojo prie Susitikimo palapinės įėjimo, kartu su Moze su Aaronu. 
Korachas sušaukė visus izraelitus prie Susitikimo palapinės, ir visiems matant pasirodė Viešpaties šlovė. 
Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: 
„Pasitraukite iš šio susirinkimo, Aš juos bematant sunaikinsiu“. 
Juodu puolė ant žemės, prašydami: „Dieve, Tu kiekvieno kūno dvasios Dievas. Argi vienam nusidėjus Tavo rūstybė sunaikins visus?“ 
Viešpats atsakė Mozei: 
„Įsakyk visiems pasitraukti nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių“. 
Mozė ėjo prie Datano ir Abiramo, jį sekė Izraelio vyresnieji. 
Jis tarė tautai: „Pasitraukite nuo šių piktadarių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad ir jūs nežūtumėte dėl jų nuodėmių“. 
Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais. 
Mozė tarė: „Dabar matysite, kad Viešpats siuntė mane visa tai daryti ir kad aš nieko nedariau savo valia. 
Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė;
bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui“. 
Kai tik jis baigė kalbėti, žemė prasiskyrė po jų kojomis 
ir atsivėrusi prarijo juos su jų palapinėmis, žmonėmis ir visu lobiu. 
Jie gyvi nugrimzdo į mirusiųjų buveinę, ir žemė apdengė juos, ir jie buvo išnaikinti iš susirinkusiųjų. 
O visi izraelitai, kurie stovėjo aplinkui, žūstantiems šaukiant, pradėjo bėgti, nes jie sakė: „Kad tik ir mūsų žemė neprarytų“. 
Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus. 

8. Savęs priešpastatymas kitiems

Pat 18,1 Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga. 


IŠVADA:


Išdidumas – sunki dvasios nuodėmė..jos pagrindinė žala susiveda ne į atskirą silpniau ar stipriau suformuotą charakterio savybę. Išdidumas padro daug baisesnį dalyką – jis visiškai sunaikina žmoguje esantį panašumą į Kūrėją ir paverčia mus Dievo priešais, nešiojančiais savyje kitą panašumą:

Jn 8,42-47 Jėzus kalbėjo jiems toliau: “Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė. Jūsų tėvas-velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. 
Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti. ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi. Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi? Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo”. 

Vienintelis būdas kaip išsigelbėti iš šios nuodėmės yra pateiktas Viešpaties čia:

Mt 16:25 25 Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.

Ir kito būdo nėra.

Būkite palaiminti!

Godumas

Ps 119,36 Palenk mano širdį prie liudijimų savo, o ne prie godumo..<..>..

Lk 12:15-21 Jis pasakė jiems: „Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos“. Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.

Heb 13,5 Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: “Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu”. 

Godumu galima vadinti per didelį rūpestį turtu ir aplamai, žemiškomis vertybėmis. Godumas tai ne šiaip sau yda, tai nuodėmė lygi stabmeldystei.

1 Kor 5,11 Bet jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu net nevalgykite kartu. 

Ef 5,5 Nes jūs žinote, kad joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. 

Jei kitos aistros, su kuriomis mes kovojame siekdami pavesti save Kristui –apsiryjimas, ištvirkimas, pyktis, liūdesys, nusiminimas (beviltiškas liūdesys, slegiantis sielą nuobodulys), tuščiagarbystė ir išdidumas – jei kitos aistros kyla iš mūsų pačių ir vienaip ar kitaip siekia patenkinti mūsų kūno ar sielos poreikius, tai godumas gimsta ir tarpsta mumyse ne dėl kūno ar sielos poreikio, o dėl nuodėmės, kuri atgyja žmoguje vos tik pradeda veikti įstatymas ir vos tik žmogus suvokia save esančiu pasaulyje.

Rom 7: 8-9  Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.

Jei nekreipti dėmesio į šią aistrą, ji tampa visų blogybių šaknimi ir pripildo mūsų širdį daugybe geismų.

1 Tim 6,10 Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų. 

Pradžioje ji stumia mus į mažus dalykus ir vos vos perdėtą rūpestį žemiškais dalykais. Vėliau, įvairiuose paveiksluose piešia mūsų sielai neva teisingas ir protingas priežastis, dėl kurių mes turime siekti turėti materialaus turto daugiau nei turime. Kai tai pavyksta, žmogus įsitraukia į troškimų sukūrį ir tapęs baimės įkaitu vis labiau pasiduoda šiai isiplieskiančiai nuodėmei.

Noriu pažvelgti į tris skirtingus poveikius, kuriuos daro ši aistra žmogui.

• Pirmas – tai geismas įgyti tai, ko prieš tai neturėjai.

2 Karalių 5: 14-27 Jis nuėjo prie Jordano ir pasinėrė jame septynis kartus, kaip Dievo vyras buvo liepęs. Jo kūnas pasidarė kaip mažo vaiko, ir jis tapo švarus. Jis ir visi jo palydovai sugrįžo pas Dievo vyrą. Atsistojęs prieš pranašą, jis tarė: „Dabar tikrai žinau, kad niekur kitur žemėje nėra Dievo, tik Izraelyje. Prašau, priimk dovaną iš savo tarno“. Eliziejus atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, kuriam aš tarnauju, nieko neimsiu“. Nors Naamanas jį įkalbinėjo paimti, tačiau jis atsisakė. Tuomet Naamanas prašė: „Jeigu ne, tai, prašau, duok savo tarnui tiek žemės, kiek gali panešti pora mulų, nes tavo tarnas daugiau nebeaukos deginamųjų ir kitų aukų jokiam dievui, tik Viešpačiui. Tik norėčiau, kad Viešpats man atleistų nusikaltimą, kai aš vesiu savo valdovą į Rimono namus pagarbinti ir kartu su juo nusilenksiu Rimonui“. Eliziejus jam tarė: „Eik ramybėje“. Jam paėjus nuo jo gerą kelio galą, Dievo vyro Eliziejaus tarnas Gehazis pagalvojo: „Mano viešpats pasigailėjo siro Naamano ir nepriėmė iš jo to, ką jis atnešė. Kaip gyvas Viešpats, aš bėgsiu paskui jį ir paimsiu iš jo ką nors“. Gehazis nusivijo Naamaną. Naamanas, pamatęs atbėgantį vyrą jam iš paskos, nušoko nuo vežimo ir klausė: „Ar viskas gerai?“ Tas atsakė: „Viskas gerai! Mano viešpats pasiuntė mane, sakydamas: ‘Ką tik atėjo du pranašų sūnūs iš Efraimo kalnų. Prašau, duok jiems talentą sidabro ir du išeiginius drabužius’ “. Naamanas atsakė: „Paimk du talentus“. Jis įkalbinėjo, įrišo du talentus sidabro į du maišus, taip pat du išeiginius drabužius ir padavė dviem tarnams, kurie nunešė pirma jo. Atėjęs prie kalvos, Gehazis paėmė iš jų maišus ir padėjo juos savo namuose. Po to jis paleido vyrus, ir jie grįžo. Gehazis atėjo pas Eliziejų, kuris paklausė: „Iš kur ateini, Gehazi?“ Tas atsakė: „Tavo tarnas niekur nebuvo išėjęs“. Bet jis jam atsakė: „Argi mano širdis nebuvo su tavimi, kai vyras iššoko iš vežimo tavęs pasitikti? Ar dabar metas paimti pinigus ir drabužius, alyvų sodus ir vynuogynus, avis ir galvijus, tarnus ir tarnaites? Todėl ir Naamano raupsai prilips tau ir tavo palikuonims per amžius“. Jis išėjo nuo jo raupsuotas kaip sniegas.

• Antras – tai tas, kuriuo žmogus stumiamas atgauti arba grąžinti tai, ką kažkada turėjo, bet dėl Viešpaties atsisakė. Apaštalai visi buvo viską palikę:

Lk 18,28 Tada Petras tarė: “Štai mes viską palikome ir nusekėme paskui Tave”. 

Bet Judas pasidavė šiai godumo nuodėmei:

Jn 12:4-6  Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė:  „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.

Apd 1: 15 – 19 Vieną dieną, atsistojęs tarp brolių, – ten buvo susirinkę apie šimtą dvidešimt asmenų, – Petras tarė: „Vyrai broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašiškai išsakė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu. Jis juk buvo priskaitytas prie mūsų ir turėjo dalį šioje tarnystėje. Bet jis nedorybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto. Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, ir anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamachu, – tai reiškia: ‘Kraujo sklypas’.

• Trečias – tas, kuriuo pasiryžę savęs atsižadėti dėl sekimo Kristumi yra pagaunami taip, jog iki galo nesugeba to padaryti.

Apd 1:1-11 O vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę ir, žmonai pritariant, pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį atnešė ir padėjo prie apaštalų kojų. Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų?  Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas krito ant žemės ir mirė. Didelė baimė apėmė visus tai girdėjusius. Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo jį marškomis, išnešė ir palaidojo. Po kokių trijų valandų atėjo jo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę. Petras ją paklausė: „Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?“ „Taip, už tiek“, – atsakė ji. Tada Petras jai tarė: „Kodėl susitarėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš“.  Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro. Didelė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo.

Taigi, tikrai visų blogybių šaknis yra godumas. Be viso kito, jis sudvejina mūsų širdį:

Jok 1: 7-8 Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, – toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.

Nes negalima tarnauti dviems šeimininkams..

Lk 16,13 Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”. 

Kaip atpažinti savyje godumą? Paprastai mes juk neigiame, kad esame godūs ir tam, kad yrodyti, jog yra priešingai, netgi aukojame savo pinigus.. Žmonės neskiria godumo nuo savo norų, nes jie ir tapatina save su savo norais, todėl nieko nepastebi, nes žmogus, kaip taisyklė, vertina save tik gerai. Todėl visiems norams atrandamas paaiškinimas ir pateisinimas. Bet žinokime - jei dėmesys pradeda įtemptai koncentruotis į kokį nors dalyką,kurio pradedame norėti, ar atsiranda įtemptas susidomėjimas kažkuo – mumyse jau veikia godumas.

Štai keletas teiginių, kuriuose galime pasitikrinti patys save:

·  Jeigu meilė pinigams, nekilnojamui turtui, padėčiai visuomenėje tampa jūsų gyvenimo varomaja jėga ir stimulu – jus valdo godumas.

·  Jeigu žemiškuose dalykuose matote savo laimės priežastį ir vienintelį būdą būti geros nuotaikos, atrasti išeitis ir palengvėjimą, jei žemiškus dalykus matote kaip vienintelį atsakymą į savo problemas – jus valdo godumas.

·  Jeigu karjieros siekis ir turto siekis realizuojamas tarnavimo Kristui sąskaita – jus valdo godumas.

·  Jei paaukštinimas darbe tapo savo vertės suvokimo pasikeitimo priežastimi, tapo priemone ir būdu kaip galite išaukštinti save,ir ėmėte norėti ,ir siekti valdžios – jus valdo godumas.

·  Jeigu žemiškų gėrybių noras taip užvaldė širdį, jog jums reikia vis daugiau ir daugiau – jūs paklusote godumui.

Kaip išsivaduoti iš šito, kaip kovoti?

1. Melstis. Rimtai ir sąžiningai melskimės Dievo pagalbos išpažindami savo įkvėptus godumo poelgius. Mt 26:41 Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.
2. Bėk nuo bet ko, kas gali suteikti peno šiai aistrai mumyse ir nuo bet kokių šios nuodėmės pasireiškimų. 1 Tim 6 :10-11 Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų. Bet tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų ir vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą.
3. Būkime dosnūs geriems darbams. 1 Tim 6,18 Tegul jie daro gera, turtėja gerais darbais, būna dosnūs, dalijasi su kitais. 
4. Siekti, kad pagrindiniai ir gyvenimą formuojantys mūsų interesai būtų nukreipti į dangiškus,o ne į žemiškus dalykus. Kol 3:2-3 Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve.

Rom 12:1-2 Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, – tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.

5. Mūsų protą gali atnaujinti tik Dievo Žodis, todėl turime skirti kiek tik įmanoma daugiau laiko tam, kad skaityti ir studijuoti Šventąjį Raštą. Joz 1,8 Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. 
6. Mokytis būti patenkintais tuo ką turime ir pasitenkinti tuo ką turime. 1 Tim 6: 6-8 Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas. Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.    Heb 13:5-6 Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: „Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu“.Todėl galime su pasitikėjimu tarti: „Viešpats mano padėjėjas – aš nebijosiu! Ką gali padaryti man žmogus?“

Būkite palaiminti!