Mt 5,3 Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.
Prieš sukurdamas žmogų Viešpats sukūrė žemėje ištisą pasaulį naudingų ir malonių daiktų. Ši kūrinija ne tik kad patenkino visus žmogaus poreikius,bet ir džiugino jį. Viskas buvo atiduota žmogui. Ir nuo sukūrimo pradžios visiems šiems materialiems dalykams buvo skirta būti žmogaus išorėje ir jiems buvo skirta būti priemonėmis,kurios pačios iš savęs neturėjo didelės reikšmės žmogaus gyvenime. O žmogaus širdis pasiliko šventa vieta,kurią Dievas padarė vertą tik Savęs - ir nieko daugiau. Tokiu būdu žmogaus viduje buvo Dievo buvimas,išorėje - Dievo dovanų gausa.
Tačiau nuodėmė viską sukomplikavo. Ji pavertė Dievo dovanas į potencialią mirties priežastį. Tai prasidėjo tada,kai nuodėmės pasekmėje Dievas paliko žmogaus vidų ir Jo vietą širdies šventykloje užėmė materialus pasaulis. Nuo to laiko materialūs kūriniai pradėjo valdyti žmogaus vidinį pasaulį. Ir sėkmingai valdo iki šiol. Paprastas pavyzdys..kiek iš žmonių išlaikys širdies ramybę,jei kažkas pavogs jiems labai brangų daiktą? Paliesk bet ką,kas tau taip brangu ir pamatysi,kaip stipriai ta materiali brangenybė įtakoja tavo vidinį pasaulį ir tavo nuotaikas..jau nekalbu apie žodžius ir sumanymus,kurie išeis iš širdies,kai pavogs tavo mašina,tave įžeis ar viešai pažemins,ar ..situacijų gali būti daugybė. Ir juk dabar kalbam apie tave ir mane - Dievo žmones! Apie bedievius net kalbėti nėra ką..jie negali turėti ramybės su Dievu,nes Dievo nėra juose ir tik nepasotinami maištininkai ir užpuolikai kovoja tarpusavyje dėl sosto bedieviškoje sielos tamsoje..
Pačioje žmogaus širdies gelmėje yra stiprios puolusio gyvenimo šaknys ir ši nuodėmės prigimtis mumyse - tiek tikinčiuose,tiek netikinčiuose - ši nuodėmės prigimtis mumyse veržiasi valdyti ir turėti.
Žodis “mano” skamba visai nekaltai,tačiau Adomo nuopuolio aidas šiame žodyje skamba aiškiau,negu tūkstančiuose teologinių knygų,kurios buvo parašytos po to. Šiame žodyje matomi visi mūsų dvasinės negalios simptomai.
Materialus pasaulis tiek giliai suleido mumyse šaknis,kad mes negalime ištraukti nei vienos šaknelės taip,kad ją traukiant nereikėtų mirti sau. Daiktai mums tapo baisiai būtini,nors pradžioje jiems nebuvo skirta tokiais būti. Dievo dovanos užėmė Dievo vietą ir dėl tokio siaubingo vertybių pasikeitimo Kūrėjo nustatyta tvarką žmogaus gyvenime pakeitė nuodėmės chaosas.
Mūsų Viešpats kalba apie šią materialaus pasaulio tironiją savo mokiniams:
Mt 16,24-25 Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
Jei pasižiūrėti į šiuos žodžius atidžiau mūsų temos kontekste,galime pamatyti,jog kiekvienas mūsų turi atsižadėti vieno ir to paties. Jėzus tai įvardino dviem žodžiais “savo” ir “gyvybė”. Kitaip - “savo gyvenimas”.Didžiausia dvasinio augimo nebuvimo priežastis - savo gyvenimas. Pagrindinė priežastis,dėl ko bažnyčiose žmonės nepažįsta Dievo yra tik viena - jie kiekvienas gyvena SAVO gyvenimą.
Savas gyvenimas yra mūsų priešas ir leisti šiam priešui pasilikti ,reiškia galutiniame rezultate prarasti viską, prarasti savo gyvybę. Svarbiausia šio priešo savybė yra savininkiškumas.
Viešpats rodo į vienintelį būdą susitvarkyti su šiuo priešu. Tai - kryžius. Tau neišeis išvengti kryžiaus ir paveldėti gyvenimą Kristuje. Ir man nepavyks to padaryti. Ir kryžius - tai ne geriantis vyras,nesukalbama žmona ar nepaklusnūs vaikai,ne skurdas,ne šlovė,ne sunkumai,ne liga ir ne bet kas kita,kas yra TAVO gyvenime ir yra tau problema. Štai kas yra kryžius:
Gal 5,24 Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.
1 Pt 4,1-2 Kadangi Kristus kentėjo kūnu už mus, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi,-nes kas kenčia kūnu, tas pametė nuodėmę, kad likusį laiką kūne gyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia.
Kryžius - tai gyvenimas ne savo, o Dievo valia.
Didelį ir gilų Dievo pažinimą žmonės gauna atsižadėję patys savęs. “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė ” - tai tie,kurie atsisakė nuo išorinių dalykų savo širdyje ir pašalino iš jos savininkiškumo instinktą. Tokie yra vargšai dvasia. Jų vidinė būklė analogiška išorinei elgetos būklei,nes žodis “vargšai” būtent tokią žmogaus būklę ir nusako. Tai žmonės,kurie savo širdyje neturi nieko savo ir kurie kasdien laukia iš Viešpaties,nes jų gyvenimas - Jo valioje. Šie palaiminti vargšai jau nebe kūrinių ir jų kūnui teikiamų malonumų vergai. Jiems pavyko sulaužyti vergystės jungą ir padarė jie tai ne kovodami patys, o pasiduodami Dievui. Nebeduodami valios savininkiškai nuodėmės prigimčiai jie tapo visa ko šeimininkais, nes Dievas pasakė - “jų yra dangaus karalystė”.
Šių Viešpaties Žodžių negalima atmesti,nes jei mes atsisakysime eiti Jo keliu,jei pabandysime apeiti bent pėdą šiame take - mūsų progresas virs regresu ir mes risimės žemyn nuo Viešpaties kalno. Gal mums dar ilgai pavyks išlaikyti išorinį padorumą ir pamaldumą priėmus apeiginę krikščionybę kaip savo pasaulėžiūrą,bet realiai mes risimės žemyn,į pražūtį..saugodami gyvenimą sau,mes prarasime savo gyvybę galutiniame rezultate ..
Senajame Testamente yra nuostabi istorija,kuri atskleidžia tai,ką kalbame…visą atsižadėjimo savęs tragizmą žmogaus prigimčiai ir tame atsižadėjime apsireiškiančią Dievo didybę. Tai - Abraomo ir Izaoko istorija,aprašyta 22 Pradžios knygos skyriuje.
Kai gimė Izaokas, Abraomo (kaip ir bet kurio kito žmogaus) širdyje gimė savininkiškumo pilna meilė pažado sūnui. Dievas išbandė Abraomą ir parodė kam priklauso ir Izaokas,ir visi pažadai,gauti drauge su juo. Mes nežinome,kas dėjosi Abraomo širdyje naktį prieš išvykstant į aukojimo vietą,kurią Dievas jam nurodė..Viena aišku - pasiryžęs aukoti sūnų Abraomas išsižadėjo savęs..savo svajonių,kurios buvo Izaoke,savo lūkesčių,džiaugsmo,pasididžiavimo,net savo vardo,kuris turėjo išlikti jo sūnuje..Abraomas atsižadėjo savęs,jo nebeliko..buvo tik Dievo valia. Kitas,neturintis tokio tikėjimo kaip Abraomas, galėtų nuspręsti verčiau mirti pats,nei paaukoti sūnų. Tačiau toks savavališkumas nusprendžiant SAVO gyvenimo pabaigą nėra jokia auka ir joks kryžius,nepaisant to,jog tai tikrai bus asmeninė tragedija. Toks žmogus prarasdamas gyvenimą jį praranda ir nieko neatranda. Savęs atsižadėjimas - tai ne savo valios vykdymas tada,kai nusprendi pats. Savęs atsižadėjimas - tai bet kokio savo sprendimo atsižadėjimas, priimant Jo valią kaip sprendimą.
Taigi,Abraomas..jis pakluso Dievui ir mirė sau. Kaip tai tapo įmanoma? Raštas mums praskleidžia uždangą,leisdamas pamatyti,kuo tikėjo Abraomas..
Heb 11,17-19 Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų, apie kurį buvo pasakyta: “Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys”. Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.
Jis atsižadėjo savęs ir pasidavė Dievui,tikėdamas Juo. Abraomas nusprendė paaukoti savo sūnų ir ant to kalno laukti,kol Dievas prikels jį iš numirusių! Jis tapo visiškai priklausomas nuo Dievo. Ant to kalno Abraomas prarado viską. Net sūnus,kurį jis atgavo jau nebebuvo jo,o priklausė Dievui. Ir štai ką Dievas pasakė Abraomui po to:
Pr 22,16-18 ir tarė: “Savimi prisiekiu,-sako Viešpats,-kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso”.
Po šios aukos Abraomas nebeturėjo nieko,tačiau ar šio vargšo negalima pavadinti turtingiausiu žmogumi? Viskas,ką jis valdė prieš tai - asilai,avys,jaučiai,tarnai,net sūnus - išoriškai liko jo valdžioje. Jis valdė viską,tačiau neturėjo nieko..Po tokio pergyvenimo žodis “mano” Abraomui turėjo prarasti savo buvusią prasmę. Savininkiškumo jausmas,slėptas šiame žodyje,paliko jo širdį. Daiktai amžiams išvaryti iš jo ir tapo Abraomui kažkuo,kas išorėje. Pasaulis tvirtina - “Abraomas turtingas!” ,tačiau patriarchui šie pareiškimai sukelia tik šypseną. Jis nieko neturi iš to,kas išorėje,o tikrasis jo turtas yra jo viduje ir amžinybėje su Dievu.
Noras turėti ir valdyti yra labiausiai kenksmingas šio pasaulio žmonių bruožas,kuris ir apsprendžia šių žmonių gyvenimą. Šiais dviem žodžiais galima nusakyti visą kiekvieno bedievio gyvenimą. Krikščioni,ar tavo gyvenimą irgi nusako šie du žodžiai? ..Šis noras - turėti ir valdyti - atrodo toks įprastas ir natūralus,jog tik nedaugelis suprantą tą blogį,kurį jis neša savyje.
Dažnai ši savininkiškumo persunkta baimė trukdo mums atsisakyti savo turto dėl Viešpaties,ypač kai tuo turtu (kaip Abraomo atveju) tampa mūsų artimi žmonės ar draugai. Tačiau bijoti nereikia. Ne pražudyti atėjo Viešpats,bet gelbėti kas pražuvę. Mūsų nuosavybė saugi,jei atiduota Dievui ir tuo pat metu nieko savo nepavyks išsaugoti iš to,kas neatiduota Dievui.
Taip ir mūsų talentus reikia vertinti kaip skolą Viešpačiui ir nevertinti jų kaip savo,kaip žmogiškų savybių,kurios leistų mums pasididžiuoti vieniems prieš kitus (1 Kor 4,7 )
Krikščionis nors truputį pažįstantis save atras savyje visus šios dvasinės negalios požymius. Ir jei noras pažinti Viešpatį didelis,akivaizdu,jog kažką su šia savo negalia reikia daryti..tačiau ką?
- Pirmiausiai reikia atsisakyti savigynos strategijos, kuria saugome SAVO gyvenimą nuo bet kokių Dievo įsikišimų,jei tik jie nėra mūsų pačių suplanuoti ir numatyti. Nustokime teisinti save,kad gyvename sau ar ieškoti Dieve pateisinimo SAVO gyvenimui. Todėl pirmiausiai reikia sutrypti savo nedoros širdies gudravimus ir nenuilstant prašyti garbingų ir atvirų santykių su Viešpačiu.
- Atmink : savęs atsižadėjimas - tai šventas darbas. Atsitiktinių poelgių čia nepakanka!
- Kasdien stok prieš Viešpatį įsitikinęs,jog būsi išklausytas. Būk atkaklus ir Viešpats priims tave ir pašalins iš širdies visus gendančius dalykus tam,kad pats valdytų tave Savo jėgoje. Gal būt teks būti konkrečiu ir kai Viešpats parodys ,būsi priverstas atskirai įvardinti kiekvieną dalyką ,į kurį atsižadi savininkiškų pretenzijų. Mums,mūsų širdims reikės pereiti rūsčius Abraomo išbandymus,jei norime paveldėti palaiminimą,kuris eina paskui. tai nebus lengva. Tavo ir mano sena prigimtis neužleis savo vietos širdies soste taip lengvai. Nemanyk,jog užteks tau tik pareikalauti ir tau pavyks be jokių pastangų.. NE! Reikia su dideliu uolumu rauti senąją prigimtį iš savo širdies,kol išsilaisvinsime. Tam reikalingos tokios pat pastangos,kurias Viešpats dėjo rimbu varydamas vertelgas iš šventyklos.
- Mums reikia pamiršti savigailą ir savigailoje matyti šio blogio sėklas.
Jei mes norime tikrai turėti artimus santykius su Dievu,mums būtinai reikia eiti savęs atsižadėjimo keliu..Te Viešpats palaimina ir sustiprina kiekvieną,kuris juo eina!
Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą