Evangelija. Gyvenimas praktiškai (7) "Negalite tarnauti dviems šeimininkams"

Matai,kad pripildytas indas arba įmirkusi kempinė nieko kito į save nebepriima. Ir atvirkščiai – tuščias indas viską,kas bebūtų pilama,talpina. Iš to reikia suprasti,kad ir siela,kuri pripildyta meile šiam pasauliui,pasireiškiančia noru būti populiariam,veikiančia per ambicingumą,  gobšumą, gašlumą ir kitas panašias savybes , negali savyje nieko dvasinio ir iš dangaus ateinančio sutalpinti. Ji negali mylėti Dievo ir dangiškų gėrybių trokšti nesugeba,kaip nesugeba turėti savyje tikrą ramybę ir džiaugsmą,kas ir yra Dievo karalystė mumyse:

 Rom 14,17 Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. 

 Todėl mums reikia mokytis pasaulio meilę vyti lauk iš savęs,kad Dievo meilė įeitų į mūsų širdis.

Vienos prigimties dalykai tarpusavyje derinasi ir viens kitame  gyvuoti gali jokios žalos nepatirdami,pavyzdžiui – vanduo su vandeniu. O priešingos prigimties dalykai na niekaip viens kitame  gyvuoti negali,pavyzdžiui – vanduo su ugnimi. Nėra Dievo meilės toje širdyje,kurioje yra meilė pinigams,meilė šlovei, įvairiems kūno malonumams. Lygiai taip toje širdyje,kurioje yra meilė Dievui nėra meilės šio pasaulio dalykams. Nes Dievo meilė ir pasaulio meilė – dalykai viens kitam priešingi ir todėl viens kitame gyvuoti negali,bet vienas kitą sunaikina:

 Mt 6,24 “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”. 

 Kaip ugnis visada aukštyn stiebiasi ir kiek liepsnai betrukdytų ,ji vis vien kelią aukštyn sau darosi,nes tokia yra jos prigimtis,kuri fiziniuose kūrinijos dėsniuose atrandama. Bet šis pavyzdys mums gali parodyti,kad tikra meilė Dievui lygiai taip pat veikia. Ja užsiliepsnojusi širdis visada į aukštybes veržiasi,ten,kur yra Tas,Kurį ji myli. Ir šitame siekyje jokių kliūčių nepaiso ir niekas tokios širdies sulaikyti negali – nei svetimas Dievui grožis,nei malonumų vilionės,nei šlovės pažadai,nei baimė,nei kalavijas,nei pati mirtis neturi jėgų Dievo meile degančiam žmogui sutrukdyti siekti to,kas aukštybėse. Savimi patyręs Dievo meilės jėgą apaštalas Paulius rašo:

 Rom 8,35-39 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: “Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui”. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje. 

 Tokiai meilei šio pasaulio saldumas tėra kartybė,jo apgaulingame grožyje jai matosi tikrasis nuodėmės veidas,tikra bjaurastis..valdžia,kurią siūlo šiame pasaulyje įgyti piktasis, per tai žadėdamas laisvę ir galimybes įgyvendinti savo planus, jos aiškiai suvokiama kaip vergystė ir nelaisvė. Toks,mylintis Viešpatį žmogus kūnu žemėje,tačiau savo dvasia danguje gyvena. Tarp žmonių vaikšto,bet dvasia prieš visagalį ir mylintį Dievą stovi ir Jo akivaizdoje gyvena, garbindamas Jį dvasioje ir tiesoje. Tikėjime kaip veidrodyje Jo veidą regi. Kūnu valgo ir geria,bet dvasia nepaliaujamai nužengusio iš dangaus maisto trokšta ir drauge su Dovydu gali šiuos žodžius pasakyti:

 Ps 42,1-2 Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve!  Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?

 Iš to mes turime pasimokyti stengtis paragauti ir pamatyti,koks geras yra Viešpats ,ir melsti Jo,kad Jis pats uždegtų Savo meilės liepsną širdyje. Nes tikroji meilė iš Dievo ateina ir į Dievą kreipiasi,drauge ir visą mūsų gyvenimą į Jį kreipdama.

O dabar pažvelk į akmenį ar geležį,ar kitą sunkų daiktą – kiek jį besviestum į viršų,tačiau jis vis tiek atgal,į žemę krenta. Tokia būsena yra ir to,kuris yra savo aistromis ir norais prie šio pasaulio prisirišęs. Tokį žmogų galima bandyti įvairiais paraginimais ir pabarimais aukštyn pakylėti,kad jis iš tuštybės išsivadavęs į dangų veržtųsi,tačiau kad ir kiek besistengtum – jis tam tikrą laiką skriejęs sustos ir žemyn,į pasaulį ,su dideliu greičiu ir noru kris..toks niekaip negali nugalėti savo geidulių ir meilės nuodėmei,kurie jį prie šio pasaulio pririšę laiko. Ir nors šie žmonės  patys kartais stengiasi ir verčia save nuo to blogio,kuriame skęsta jų nedora širdis atsisakyti,nors jie Dievo malonės raginami aukštyn kilti būna,tačiau vėl žemyn puola, įkrenta atgal į buvusias aistras ir daro tai labai greitai. Nes aistros joms pasidavusius kaip magnetas geležį traukia ir į save atgręžia.  Tai suprasdami ,nuo bet kokios aistringos priklausomybės kaip nuo ugnies ar mirtinų nuodų bėkime tolyn,save visaip ir įvairiomis pastangomis sukdami dangiškų dalykų ieškoti. Ieškoti sau tų Dievo malonių,kurios Kristaus mirtimi mums pasiekiamomis tapo. Šitaip besistengiančiam ir mąstančiam pats Dievas padeda:

 Heb 11,6 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina. 

Pažiūrėkime į šaką,kuri nuo medžio atkirsta, kuri ant žemės išdžiuvusi ir be jokios gyvybės savyje voliojasi. Ji niekam daugiau netinka kaip tik ugniai. Iš to supraskime,kad kiekvienas,kuris nuo Kristaus (o tik Jis yra tikrasis vynmedis) apsileidimu ir savo gyvenimo nuodėmės piktybėje bus atkirstas,tas ne tik kad jokio vaisiaus neatneš,bet kaip ir ta šaka,sudžius. O sudžiuvusios  šakos bus surinktos ir įmestos į ugnį,taip,kaip Jis pats apie tai mus moko:

 Jn 15,1-11 “Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas-vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,-taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse,-jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje. jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. 

 Tai moko mus tvirtai įsikibti į Jį meile ir tikėjimu,šalintis bet kokios nuodėmės ir tik prie Jo vieno prisirišti, nuolankumu ir kantrybe mokantis iš Viešpaties paklusnumo.

Tokiai pamokai mums gali pasitarnauti ir Loto žmonos istorija:

 Pr 19,17-26 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!” Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie! Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau. Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti-jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”. tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai. Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru. Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą. Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų. Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus. Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu. 

Pagalvokime,koks siaubingas buvo jos likimas. Ją ištiko tas pats teismas,kuris ištiko Sodomos ir Gomoros miestų gyventojus. Bet šitas teismas ištiko ją ne Sodomoje,o tada,kai ji buvo taip arti tikslo – jos išgelbėjimo. Jeigu jau būti prakeiktam,tai verčiau būti tokiu bedievių minioje ir priimti amžiną bausmę ,kuri teko kiekvienam sodomitui. Bet būti ištiktam Dievo prakeikimo praktiškai pasiekus dangaus vartus – tai siaubinga. Pragyventi gyvenimą drauge su Dievo tauta ir pabaigoje vis tiek pražūti – tai siaubinga. Girdėti Evangeliją,pasitaisyti,pasitraukti iš purvinų pasaulio reikalų ir darbų,tapti moraliu ir geru,bet vis tiek neatprasti nuo pasaulio,ne visiškai išsiskirti su nuodėme ir taip žūti – ši mintis nepakeliama..Siaubingas likimas – būti nužudytam Teisingumo ant Malonės slenksčio..tapti amžinos rūstybės auka stovint ant amžino išgelbėjimo ribos.. Toks likimas Loto žmoną ištiko nelauktai,be jokio įspėjimo,be laiko pasitaisyti,be antros galimybės.

Krikščionys,nepaliovę mylėti pasaulio – kas bus su jumis,jei jūs staiga krisite negyvi? Jūs,vadinantys save krikščioniais ir sėlinantys į bedievių tarpą,kad gurkštelėti iš jų malonumų taurės – kas nutiks,jei vieną iš tokių dienų mirtis užklups jus nuodėmės vietoje? Ir tai nebus kažkas nauja,nes Dievas griežtai elgiasi su tais,kurie Jo vardu vadinami. Pagalvokite apie Loto žmoną,kuri žuvo tuo momentu,kai nusidėjo. Taip,kad jai neliko jokio laiko atgailai. Tegul tai,kuris vadina save krikščioniu ir vis tiek flirtuoja  su nuodėme,pagalvoja apie Loto žmoną ir apie tai,kaip greitai Dievas patraukia į teismą tuos,kurie išduoda Jo šventą vardą ir Jo išgelbėjimo darbą.

Ar dabar,visa tai išklausęs, matai ,o gal  girdėjai savo artimą nusidėjus? Tegul tai,ką pamatei savo pažįstamame žmoguje, tarnauja ne to žmogaus pasmerkimui,bet žvelgdamas į jį suvok ir savo silpnumą. Tegul tai,ką pamatei savo pažįstamame žmoguje tarnauja ne jam išjuokti,bet lai tai pasitarnauja tam,kad jo pasigailėtum ir pats pasitaisytum savo keliuose. Nuo jo nukreipk savo akis ir pažvelk į save – ar ir tu nebuvai tokioje, ar panašioje nuodėmėje ir kas dar svarbiau – ar dabar neesi? O jei ne, tai ar negali dar blogiau nusidėti? Nes nuodėmės prigimtis ir jos prakeikimas mums visiems yra bendri,tai visų mūsų viduje yra. Mūsų priešai – mūsų pačių aistros ir geismai;mūsų kūniška prigimtis nepavargdama siekia mus pavergti savo valiai. Ir piktasis,mūsų amžinas priešas,nenuilsdamas ieško kaip mus praryti. Visi mes esame pavojuje kristi ir visi mes vienaip ar kitaip krintame. Todėl mūsų pačių nuopolis yra arti,jei tik Dievo malonė nepalaikys mūsų stovinčių Jo Tiesoje. Taigi,matydamas savo brolyje ar seseryje tokius dalykus,juose ir save patį ištirk. Matydamas brolio kritimą stenkis su Dievo pagalbą būti atsargus visuose savo poelgiuose,žodžiuose ir mintyse,o broliui - padėti atsistoti.

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (6) "Netikri pranašai. Kaip nebūti suklaidintiems?"

1 Kar 21,17-29 Tuomet Viešpats kalbėjo Elijui: “Eik į Samariją, kur sutiksi Izraelio karalių Ahabą. Jį rasi Naboto vynuogyne, kurio jis nuėjo pasisavinti. Sakyk jam: ‘Taip sako Viešpats: ‘Tu nužudei žmogų ir pagrobei jo nuosavybę. Toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują’ ”. Ahabas, pamatęs Eliją, tarė: “Tai suradai mane, mano prieše?” Tas atsakė: “Aš tave suradau, nes tu parsidavei, kad darytum pikta Viešpaties akyse. Todėl Viešpats sako: ‘Aš bausiu tave ir išnaikinsiu visus Ahabo šeimos vyrus, nė vieno nepaliksiu gyvo.  Padarysiu tau, kaip padariau Nebato sūnui Jeroboamui ir Ahijos sūnui Baašai, nes tu įtraukei Izraelį į nuodėmę’.  Ir apie Jezabelę Viešpats taip pat kalbėjo: ‘Šunys ės Jezabelę Jezrahelio mieste. Kas iš Ahabo mirs mieste, tą ės šunys, kas mirs laukuose, tą les padangių paukščiai’ ”. Nebuvo kito tokio, kuris būtų taip parsidavęs daryti pikta Viešpaties akyse, kaip Ahabas, nes jį suvedžiojo jo žmona Jezabelė. Jis bjauriai elgėsi sekdamas stabus, kaip darė amoritai, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams įsikuriant.  Ahabas, išgirdęs šituos žodžius, perplėšė savo drabužius ir, užsidėjęs ašutinę, pasninkavo, gulėjo ašutinėje ir vaikščiojo nusiminęs. Tada Viešpats kalbėjo pranašui Elijui: “Ar matai, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis taip padarė, Aš nesiųsiu jam nelaimių iki jo mirties, bet jo sūnaus dienomis įvykdysiu bausmę jo namams”.  

Ahabas – tai karalius,kurio valdymo metu Izraelyje buvo susimaišiusios visos įmanomos religijos. Ir nors jis buvo Izraelio karalius ir ,regis,turėjo tarnauti Izraelio Dievui,tačiau jo karaliavimo metu tarnavusių pranašų mokymuose buvo aiškiai matomi okultiniai,stabmeldiški garbinimo principai,kurie visiškai nesuderinami su Dievo nustatytais principais tarnavimui. Jo žmona Jezabelė buvo pagonė ir ne gana to – žynė. Ji ir išmokė Ahabą daryti visą tai,ką Dievas daryti neleido – praktikuoti spiritizmą,okultizmą ir visa kitą,ko Viešpats nekenčia, ji,Jezabelė, atnešė į Izraelį. Ir nors fiziškai ši moteris gyveno labai daug metų atgal ir yra senai mirusi,bet Apreiškimo knygoje Viešpats vėl primena mums šitą vardą,tik šį kartą kalbėdamas bažnyčiai. Jis sako,kad nuolaidžiavimas Jezabelei,vedančiai Dievo vaikus į nusikaltimą ir paleistuvystę ,yra vertas bausmės nusikaltimas:

Apr 2,19-23  Žinau tavo darbus, meilę, tikėjimą, tarnavimą, kantrybę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius. Bet Aš turiu šį tą prieš tave: tu leidi moteriškei Jezabelei, kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie ištvirkautų ir valgytų stabams paaukotas aukas. Aš jai daviau laiko atgailauti dėl ištvirkavimo, bet ji neatgailavo. Štai Aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja-į didelį sielvartą, jeigu jie neatgailaus dėl savo darbų.  Jos vaikus išžudysiu, ir visos bažnyčios sužinos, kad Aš esu Tas, kuris ištiria protus ir širdis; Aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus. 

Jezabele čia vadinamas ne žmogus,o nešvari dvasia,kuri į Bažnyčią atneša melagingus dalykus. Melagingus – reiškia ne iš Dievo. Įvairius dvasinius dalykus,kurie ne iš Dievo. Viskas,kas iš Dievo kyla yra tiesa,viskas,kas ne iš Dievo – melas. Nepaisant to,kad dalykai,kuriuos daro okultistai gali būti matomi realiai, Biblija vis tiek juos vadina melagingais, netikrais ženklais ir stebuklais. Taigi,tiesa ne tai,kas yra matoma,o tai,kas yra iš Dievo! Viskas,kas ne iš Dievo, veda į degradaciją ir griuvimą.  Nepaisant to,ką šis karalius darė Izraelyje, Achabui Viešpats pasakė,kad nesiųs tautai nelaimių iki jo mirties ,nes Jis davė laiko šiam žmogui pakeisti savo kelius ir atgailauti. Todėl šiuo Dievo malonės laikotarpiu tokie žmonės kaip Achabas gali patirti pergales,gali turėti sėkmę ir tam tikrą valdžią tautoje. Bet visa tai Viešpats leidžia tik tam,kad šie atgailautų. Ir jei jie neatgailaus tada turės išsipildyti – ir išsipildys - visi Dievo Žodžiai,kuriuos Jis ištarė prieš juos.Taip Elijas Viešpaties vardu ištarė mirties nuosprendį Achabui,jei šis neatgailaus. Ir štai mes skaitome šia istoriją toliau:

1 Kar 22,1-3 Trejus metus nebuvo karo tarp Sirijos ir Izraelio. Trečiaisiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių. Izraelio karalius kalbėjo savo tarnams: “Ar žinote, kad Ramot Gileadas mums priklauso, o mes delsiame jį atsiimti iš Sirijos karaliaus?” 

 Ką čia Achabas sako? Regis,kad Achabas dega uolumu Viešpačiui. Juk Viešpats davė Izraeliui žemę kaip paveldą ir tame pavelde yra ir Ramot Gileadas. Tai kaip drįsta sirai jį laikyti,juk jis priklauso Viešpaties tautai,ko gi mes delsiam jį atsiimti? Reikia pulti ir Dievas bus su mumis! Ir regis šis karalius duoda be galo svarbią užduotį tautai ir kelia jai aukštus tikslus – atkovoti iš priešo tai,kas priklauso Viešpačiui. Kokie šventi ir kilnūs ketinimai.. Jei perkelti tai į mūsų laiką,į Bažnyčios amžių,tai skambės kaip raginimas kovoti dvasinę kovą ir plėsti bažnyčios įtakos ribas. Tai siekis,kad iš priešo būtų atkovotos sielos,kad bažnyčioje vyktų  tai,kas turi būti joje – ženklai ir stebuklai. „Bažnyčioje turi būti tai,bažnyčioje turi būti tai – ir kodėl mes delsiame tai paimti?..juk mes turime jėgą!”..jis sako – “junkitės prie manęs ir mes užkariausime pažadėtą žemę,gausime Viešpaties pažadus“.

1 Kar 22,4 Ahabas klausė Juozapato: “Ar eisi su manimi kariauti į Ramot Gileadą?” Juozapatas atsakė Izraelio karaliui: “Kaip tu, taip ir aš, mano tauta-kaip tavoji ir mano žirgai-kaip tavo”. 

Tuo metu ir Judėjos karalystėje vyko negeri dalykai. Juozapatas buvo apvesdinęs savo sūnų su Achabo ir Jezabelės dukra:

2 Kar 8,16-18 Penktaisiais Izraelio karaliaus Jehoramo, Ahabo sūnaus, metais Jehoramas, Judo karaliaus Juozapato sūnus, pradėjo karaliauti Jeruzalėje. Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo aštuonerius metus Jeruzalėje.  Jis vaikščiojo Izraelio karalių keliais kaip Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Ir jis darė pikta Viešpaties akyse. 

Ir ši moteris buvo savo motinos mokinė..ji įnešė neteisingą dvasią,todėl Juozapato karalystė pradėjo degraduoti ir byrėti. O pats Juozapatas nebesugebėjo atskirti melo nuo tiesos ir buvo pasiruošęs beveik viskam,kas Achabo ir jo pranašų lūpose buvo paskelbta kaip „žinia iš Viešpaties“.  Jis lygino save ir savo tarnavimą su Achabu ir jo tarnavimu - “Kaip tu, taip ir aš, mano tauta-kaip tavoji ir mano žirgai-kaip tavo”. Mums nereikia lyginti savęs su kitais ir ieškoti vienos tapatybės su kitais,kas tie kiti bebūtų. Mums reikia lyginti save ir savo tarnavimą su Dievo Žodžiu ir ieškoti vienos tapatybės su Juo,o ne su žmonėmis. Tegul kažkas turi kažkame pasisekimą,o kažkas neturi. Mes neturime matuotis su niekuo – Dievas jiems teisėjas. Mes turime tirti save,kaip mes gyvename Kristuje. Juk štai kas parašyta –

2 Kor 13,5 Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?  

Ką Juozapatas galėjo atsakyti Achabui kai tas jį kvietė į (dvasinį) karą „bendram evangelizaciniam projektui“?

-                            „ Na,tu teisingus dalykus pamokslauji. Užimti Viešpaties pažadėtą žemę –  kas gali būti geriau.“ Bažnyčios pergalės,stebuklai,valdžia – viskas tai turi grįžti. Žodis tavo geras. Žodis – teisingas! Pamokantis. Raginantis būti uoliems." Viskas,kaip atrodė ir ką kalbėjo Achabas buvo tiesiog puiku. Tiesa,Juozapatas galėjo pagalvoti..“žinai, tarnavimo forma tavo bendruomenėje kažkokia keista. Kažkokie Baalo pranašai,kažkokie aukštumų pranašai.. Jezabelė vadovauja daugelyje tarnavimų. Šlovinimas kažkoks neaiškus,nesuprantamas,ne toks,koks visada buvo Dievo Izraelyje..bet koks skirtumas – JUK ŽODIS TAI GERAS. Mes visi – broliai.“ ..Skaitome toliau –

1 Kar 22,5 Juozapatas sakė Izraelio karaliui: “Pasiklausk, ką Viešpats sako”. 

Vis tik Juozapato širdyje dar buvo kažkas,kas suko jį link Viešpaties paklausti,ką gi Jis pasakys. Regis,tokie tikslai iškelti..“padarysime grandiozinę evangelizaciją ir evangelizuosime aplink visus ir viską!”  Žodžiai geri,tikslai nerealiai krikščioniški,didelis darbas laukia..bet kažkas vis tiek ne visai gerai..gal paklauskime Viešpaties..

1 Kar 22,6 Izraelio karalius sušaukė apie keturis šimtus pranašų ir jų klausė: “Ar man eiti kariauti prieš Ramot Gileadą, ar ne?” Jie atsakė: “Eik! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”. 

Ir štai kokia gausybė pranašų yra ten,kur Achabas Viešpaties darbus daro..O įdomiausia tai,jog Baalo pranašai jau buvo išnaikinti,Elijas juos išžudė po to,kai iš dangaus kritusi ugnis prarijo auką ir po to liovėsi sausra:

1 Kar 18,40 Elijas jiems tarė: “Suimkite Baalo pranašus! Nepaleiskite nė vieno!” Jiems juos suėmus, Elijas nuvedė juos prie Kišono upelio ir ten nužudė. 

Taigi,Elijas pasiekė,kad Baalo pranašai būtų demaskuoti,jų veikla atskleista ir jie būtų išnaikinti iš Dievo tautos. Tai kas buvo šie 400,kuriuos sušaukė Achabas? Ir žydų istorija sako,kad tai buvo ypatingi pranašai,tie,kurie tarnavo aukso veršiams. Negalima pasakyti,jog jie tarnavo kažkokiam svetimam dievui,ne,jie save priskyrė tarnajantiems Jahvei,tik jie įsivaizdavo Jahve kaip aukso veršį..Ir jie aukojo veršiams,sakydami,kad aukoja Jahvei. Tas tarnavimas buvo maišalynė to,kas yra Dievo Įstatyme ir to,kaip suprantamas Dievas visose kitose pagoniškose religijose. 

1 Kar 12,28-33 Karalius pasitaręs padirbdino du auksinius veršius ir tarė tautai: “Per toli jums eiti į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo dievai, kurie tave išvedė iš Egipto žemės”. Jis pastatė vieną Betelyje, o kitą- Dane. Tai tapo nuodėme, nes tauta eidavo net į Daną jų garbinti. Jeroboamas pastatydino šventyklą aukštumose ir paskyrė kunigų iš žmonių, kurie nebuvo Levio sūnūs.  Aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną Jeroboamas paskelbė šventę, panašią į tą, kurią švęsdavo Jude, ir aukojo ant aukuro. Taip jis darė Betelyje aukodamas veršiams, kuriuos padirbdino, ir Betelio aukštumoms, kurias įrengė, paskyrė kunigus.  Jis aukojo ant aukuro, kurį pastatė Betelyje, aštunto mėnesio penkioliktą dieną-dieną, kurią jis sumanė savo širdyje, ir paskelbė šventę izraelitams. Ir jis aukojo ant aukuro bei degino smilkalus. 

Nepaisant to,kad šių 400 pranašų tikėjimas buvo visiška religijų maišalynė,jie vadino save „Viešpaties pranašais“ arba „karaliaus Achabo pranašais“. Ir štai Achabas šiuos pranašus surenka „bendrai maldai“ ir štai koks žodis ateina..: ?” Jie atsakė: “Eik! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”.  Štai kaip viskas vyko:

1 Kar 22,10-12 Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo savo sostuose apsivilkę karališkais drabužiais aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos.  Kenaanos sūnus Sedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: “Taip sako Viešpats: ‘Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi’ ”. Ir visi pranašai taip pranašavo: “Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”. 

Skaitai šias eilutes ir matai,kokie nuoširdūs ir geri žmonės buvo šie pranašai. Ir tiek daug jie daro dėl savo „Viešpaties“. Kad jie buvo geri žmonės netenka net abejoti,juk Izraelyje blogas žmogus pranašu negali būti. Jie buvo garbingi žmonės – juk be garbės jie negalėtų tapti karaliaus pranašais. Juos žinojo ir atpažindavo Dievo tautoje,jie buvo garsūs pranašai. Turintys vardą – juk pats karalius jų klausė ir patarimo klausė. Ir jie išsilavinę žmonės – juk Achabas išsirinko juos asmeniškai tam,kad jie tarnautų karaliui. Aukštos valdžios apie juos labai gerai atsiliepė ir jie įgijo palankumą bei įtaką visuomenėje. Tai,ko taip ieško daugelis iš Dievo tautos mūsų dienomis. O Sedekijas – tvirčiausią žodį turintis pranašas. Net jo vardas tai liudija (Sedekija – Jahvės tiesa). Ir jis turėjo labai gerą pamokslą. Visi paprasčiausiai kalbėjo,o Sedekijas turėjo padrąsinantį pamokslą šia tema. Įkvepiantį. Viskas buvo tiesiog nuostabu,išskyrus vieną nedidelį niuansą..visai nesenai,21 skyriuje,Dievas jau prakeikė Achabą ir Jezabelę. Negrįžtamai. Juozapatas suabejojo:

1 Kar 22,7-9 Juozapatas klausė: “Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?”  Izraelio karalius atsakė Juozapatui: “Yra vienas-Imlos sūnus Michėjas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekad nepranašauja apie mane gerai, tik blogai”. Juozapatas atsakė: “Nekalbėk taip, karaliau”.  Izraelio karalius pasišaukė vieną rūmų valdininką ir įsakė: “Skubiai atvesk Imlos sūnų Michėją!” 

Žinoma,buvo dar vienas pranašas – Elijas,bet Achabas niekada jo nebūtų kvietęs,nes žinojo,kad Elijas jau pasakė tai,ką Viešpats jam įsakė. Čia yra vienas labai įdomus momentas. Achabas galvojo,kad pranašas turi valdžią Dievui ar dievybei – jei kalbėti apie Achabą kaip apie stabmeldį. Jis tikėjo,kad pranašystės jėga yra magiška ir ji priklauso nuo to,kokias formas žmogus naudojo. Tokiame supratime žmogus laikomas atsakingu už tai,ar pranašystė bus palanki,gera, ar ne. Mums čia pamoka – mes negalime pranašauti gera,net jei mums to labai norisi. Mes negalime kalbėti Dievo vardu gero,jei Dievas neliepė taip kalbėti. Ir jokių frazių iš Biblijos kartojimas neatneša kuriančios pranašystės jėgos,jei šių žodžių į mūsų lūpas neįdėjo Dievas,o tai tėra tik mūsų širdies troškimų išraiška.

Štai tu,nuodėmėje pasilikęs ir tik trumpai tą apgailėjęs,eini į maldą su pranašais. Eini ir bijai šiek tiek – juk tai toks didis Dievo pranašas! Arba pranašė. Juk jis/ji viską mato ir tavo nuodėmę pamatys..“bet gal Dievas duos ko taip trokšta mano širdis..ir sveikatos,ir ramybės,ir darbe nelabai,ir šeimoje,ir su pinigais..o tarnavimas kaip?..gal atsakys kaip man daryti?“..ir eini su neramia širdimi paskubom rimtu veidu dar kartą atlikęs "atgailą". Ir štai pranašas tau sako: „ooo..oooooo.. Dievas naudos tave! Tu diiiidis Dievo vyras! Tu tarnausi ir Jis išves tave ir sustiprins tave ,ir t.t“  Ir tu mąstai – „oho  koks aš mylimas..pasirodo,galima ir su ta nuodėmės uodega,kuri velkasi metų metus tarnauti – ir Dievas tai priima ir net ragina tarnauti. O tai ..na..kaip nors susitvarkys. Aleliuja!” Taip net nepastebėsi,kaip nuseksi paskui Achabą į Ramot Gileadą,kur vieni žus,kiti bus išblaškyti po pasaulį kaip avys be piemens..

Kalbėti tai,kas yra gero širdyje – tai nereiškia kalbėti Dievo Žodžius. Šventoji Dvasia gali duoti gerus žodžius,kad nusakyti gerus Dievo ketinimus,bet jie tik tada išsipildys,jei bus Dievo pasakyti. O čia Achabas galvojo,jog jei pranašas gera kalbės – bus gera,jei bloga – bus blogai. Nuo žmogaus žodžių praktiškai mažai kas priklauso. Tu gali kiek nori kartoti žodžius iš Biblijos,pavyzdžiui „Velnias neturi manyje vietos“,bet jei gyveni nuodėmėje – turi velnias tavyje vietos,brangusis. Kartok tu kiek nori,velnias vis tiek turi tavyje vietos,jei pasilieki nuodėmėje. Ir jei tiki,kad tokia savitaiga ką nors reiškia,tai esi panašus į Achabą,kuris savo prietarų tamsoje vertina Michėjo pranašystę.

1 Kar 22,13-14 Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: “Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų, kalbėk tai, kas gera”. Michėjas atsakė: “Kaip Viešpats gyvas, ką Viešpats man sakys, tą kalbėsiu”. 

Bet kas įvyko toliau..

 1 Kar 22,15 Jam atėjus, karalius klausė: “Michėjau, ar mums eiti kariauti prieš Ramot Gileadą?” Tas jam atsakė: “Eik ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”. 

Tai labai įdomi vieta. Ilgai galvojau kas čia nutiko Michėjui,kol neatsiminiau savęs tokiame masiniame pranašysčių sraute. Ir nors prieš tai Viešpaties Žodyje kitaip matai,tačiau tokioje aplinkoje imi minutei ir suabejoji pats savim,pasiduodi spaudimui kol kas nors neprimena Viešpaties ir to,kaip tas Žodis atėjo.

1 Kar 22,16-18  Karalius jam tarė: “Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu?” Tada Michėjas atsakė: “Mačiau visą Izraelį išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’ ”. Izraelio karalius sakė Juozapatui: “Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik bloga?” 

Achabas paaiškino Michėjo pranašystę Juozapatui kaip asmeninės antipatijos išraišką. T.y. pranašystė parodyta ne kaip Dievo ir žmogaus,o kaip tarp žmogiškų santykių išraiška. Ir Juozapatas tuo patikėjo,nepaisant to,ką toliau pasakė Michėjas:

1 Kar 22,19-23 Michėjas tęsė: “Klausyk Viešpaties žodžio. Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje. Viešpats klausė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vieni sakė taip, kiti- kitaip. Pagaliau išėjo dvasia ir atsistojusi Viešpaties akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’. Viešpats ją klausė: ‘Kaip?’ Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų karaliaus Ahabo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks įtikinti. Eik ir daryk tai’.  Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta”.

Elijo išsakyta pranašystė buvo Dievo Žodis ir jis turėjo būti išpildytas. Dievas pasakė,kad Achabas mirs negarbingai. Ir Jezabelė bus išmesta iš savo aukštybių – visa okultizmo ir nuodėmės nešvara bus atpažinta bažnyčioje ir išmesta lauk. Dėl to Dievas leido melo dvasiai veikti,rodyti įvairią jėgą ženkluose ir net stebukluose,kad būtų suklaidinti visi,kurie atsisakė mylėti tiesą savo išgelbėjimui ir pamilo neteisumą. Netyra dvasia išėjo ir pasakė,kad bus melagingas patepimas,pranašystės dvasia visuose Achabo pranašuose. Kam? Kad išlaikyti vertus to NE DIEVO ŽODYJE. Jie visi žinos Dievo Žodį,bet dėl to,jog šis stiprus paklydimas veiks juose,jie netikės Dievo Žodžiu,o tikės tuo,kuo nori tikėti jų nedora širdis – žmogiškais paaiškinimais apie Dievo Žodį, kuriais Jis padaromas neveiksnus,t.y. neturintis reikšmės šiandien..jie tikės melo dvasios pažadais apie neva Dievo valia jų šiame pasaulyje laukiančias pergales,turtus,šlovę ir malonumus. Jie ignoruos Dievo Žodį net dėl tokio niekingo dalyko,kaip populiarumas..

Ir Sedekijas buvo nuoširdus,bet melo dvasia veikė jame. Įsivaizduokite,ką Michėjas drįso pasakyti tos bendruomenės dvasiniam vadovui,vyresniajam..pasakyti viso šio šventinio surinkimo akivaizdoje:

1 Kar 22,24-25 Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?”  Michėjas atsakė: “Tu pamatysi tai tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį”.  

Ir mes matome,kad Acabas su Juozapatu patikėjo savo pranašais,o ne Michėju. Patikėjo tais,kurie pranašavo jiems gerą. Tačiau mes žinome pabaigą..

1 Kar 22,34-38 Vienas vyras netaikydamas įtempė lanką ir iššovė. Strėlė pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų. Tada jis tarė savo vežikui: “Išvežk mane iš kovos lauko, nes esu sužeistas”.  Tą dieną mūšis sustiprėjo, karalius stovėjo vežime prieš sirus ir vakare mirė. Kraujas tekėjo iš žaizdos į vežimą.   Saulei leidžiantis, kariuomenei buvo pranešta: “Kiekvienas į savo kraštą ir į savo miestą”.  Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją. Ir jie palaidojo karalių Samarijoje.  Jiems plaunant vežimą prie Samarijos tvenkinio, šunys laižė jo kraują, o paleistuvės prausėsi tvenkinyje-viskas įvyko pagal Viešpaties žodį. 

Viskas įvyko pagal Viešpaties Žodį.

Ši istorija – mums didelė pamoka. Viskas,ką mes darome,mes turime daryti pagal dievo Žodį – iki smulkmenų. Nepriklausomai nuo to,ar atves tai į kažkokius užkariavimus ar pergales,ar ne – viskas turi būti pagal Dievo Žodį. Nes kai žmonės atsitraukia nuo Dievo Žodžio Tiesos būtinai ateina melas ir jis būna toks panašus į Dievo Tiesą..

Mt 24,4-5 Jėzus jiems atsakė: “Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų. Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu Kristus!’, ir daugelį suklaidins. 

 2 Kor 6,14-18 Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu?  Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: “Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”. Todėl: “Išeikite iš jų ir atsiskirkite,-sako Viešpats,-ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,-sako visagalis Viešpats”. 

Mt 24,23-26 Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’,-netikėkite, nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau!”  “Todėl, jeigu jums sakytų: ‘Štai Jis dykumoje!’, neikite, ‘Štai Jis kambariuose!’, netikėkite. 

Netikri Kristūs ir netikri pranašai..tai netikri pateptieji,kurie gal ir darys didelius stebuklus,tačiau ne Dievo jėga. Jų galimybės ne iš Viešpaties,o iš to,kuris atsistojo prieš Viešpatį – netyrosios dvasios. Ir tikslas šios dvasios aiškus – suklaidinti. Žmonių,kurie ta dvasia klaidina,tikslai yra kitokie..jie siekia sau kažkokių dalykų, siekia šlovės,todėl patys tapo šių demoniškų dvasių suklaidinti.

 2 Tim 3,13 Pikti žmonės ir suvedžiotojai eis blogyn, klaidindami ir klysdami.

Tie žmonės net nesupras,kad ne Dievui tarnauja,jie bus įsitikinę,kad tarnauja Kristui. Todėl žmogaus nuoširdumas negali būti Tiesos matu. Toks matas yra tik vienas – tai Dievo Žodis.

2 Pt 2,1-22 Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui.  godumo jie išnaudos jus suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir žuvimas nesnaudžia. ..<..>..

Jie išsigins juos atpirkusio Viešpaties..kaip išsigins? Žodžiais tikrai ne,nes čia pat būtų atpažinti ir išvyti lauk iš Dievo tautos. Tai kaip tada? Nevykdydami Jėzaus Žodžių,negyvendami pagal Žodį,juk Viešpats sako,kad ne tas įeis į Dangaus karalystę,kuris sako Jam „Viešpatie,Viešpatie“,o tas,kuris vykdo Dievo valią. Ir mes turime ištirti save,kad galėtumėme žinoti,kad esame Dievo Žodyje,nes tai vienintelis kelias į išgelbėjimą,kelias,kuris neveda į paklydimą:

 Ef 4,14-24 kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva-Kristus.  ..<..>..

Aš tikiu,kad Dievo Žodis gyvas ir veikiantis šiandien,aš tikiu visu Dievo Žodžiu. Tikiu,kad Dievas daro stebuklus,tikiu,kad yra pranašystės dovana,tikiu,kad Dievas gydo,saugo,aprūpina ir pasirūpina. BET. Jei aš tikiu visu Dievo Žodžiu,aš turiu tikėti,kad bažnyčioje bus (ir yra) netikrų stebuklų ir ženklų,kurie bus (ir yra) tokie panašūs į Dievo veikimą,jog daugelį suklaidins. Žodis „daugelį“ gali būti verčiamas kaip „daugumą“. Todėl Viešpats mus įspėja saugotis ir žiūrėti,kad nebūtumėme suklaidinti:

 Mk 13,5-6 Jėzus, jiems atsakydamas, pradėjo kalbėti: “Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų. Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Tai Aš’, ir daugelį suklaidins. 

1 Pt 5,8 Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. 

Būti budriam nereiškia nemiegoti niekada. Tai reiškia būti visada atsargiam ir teisingai vertinančiam tai,kas vyksta. Šita savybė stipriai siejasi su sprendimu nieko nepriimti iš piktojo,kaip gražiai tai beatrodytų ir kiek malonių dalykų bežadėtų. Ir Jėzus,ir Paulius atsisakė iš piktojo priimti bet ką, net tiesą. Kai demonai šaukė Jėzui kas Jis – Viešpats draudė tai daryti. Kai spėjimo dvasia moteryje šaukė,kad apaštalai yra Gyvojo Dievo tarnai -  Paulius atsisakė priimti tokią šlovę.

Mums svarbu suprasti – net jei piktasis sako tiesą,tai vis tiek yra melas savo prigimtyje ir šios „tiesos“ tikslai yra kiti,ir šios „tiesos“ savybės turi žmogui kitokį poveikį  nei Dievo Tiesa.

Daugelis galvoja,kad jei koks nors mokymas veikia,tai jis iš Dievo,kitaip jis neveiktų. Bet tai ne tiesa. Vien tai,kad kažkas veikia, dar nereiškia,jog tai atėjo iš Dievo.

Būti blaiviam – reiškia kontroliuoti savo emocijas. Tai reiškia neleisti kažkokiam svetimam poveikiui ,jokiai emocinei manipuliacijai,paveikti mano savijautą,sukelti manyje susižavėjimą ar kitaip sukurti netikrą motyvaciją ir kurstyti norus,kurie veda mane tolyn nuo paprastumo Kristuje..

 2 Kor 11,3 Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje. 

 O paprastumas reiškia pasilikti Jo Žodyje. Būti blaiviam reiškia kontroliuoti savo emocijas. Deja,daugelyje bažnyčių tarnavimai pastatyti taip,kad liestų žmonių emocijas ir žmonės tampa nebe blaivūs,o jausmingi,ieškantys pergyvenimų ir stebuklų,ieškantys ne Dievo,o to,kas juos jaudina. Ir vietoje to,kad tarnavimas būtų protingas,jis tampa emocionaliu.  Ir žmonės įsitikinę,kad tai yra gerai,kad tai yra naujas, „ne religingas“ požiūris. Ir tokiu būdu sužadintos teigiamos emocijos vadinamos „džiaugsmu Viešpatyje“. Bet ką apie džiaugsmą sako Dievas,kas gi yra džiaugsmo šaltinis žmoguje? Ar pergyvenimai?

 Ps 119,111 Pamokymai Tavo yra mano paveldėtas turtas, jie mano širdies džiaugsmas.

 Pasirodo,tikras džiaugsmas žmogui turi ateiti ne dėl tarnavimo formos,o iš Dievo Žodžio.

Ps 119,162 Tavo žodžiu džiaugiuosi, kaip didelį lobį suradęs.

 Kitais žodžiais tariant – Dievo valios savo gyvenimui suvokimas atneša patį didžiausią džiaugsmą. Išgelbėjimas,kurį suteikė mums Viešpats atneša didžiulį džiaugsmą. Tiksliau – mes džiaugiamės šio išgelbėjimo apreiškimu mums,kurį suprantame ir randame Dievo Žodyje. Štai kuo turime džiaugtis:

 Lk 10,17-20 Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: “Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo”. O Jis jiems sakė: “Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje”. 

 Džiaugsmas ateina iš Dievo Žodžio apreiškimo ir ateina dėl paklusnumo tam žodžiui. Kas turėjo Dievo liudijimą savo širdžiai,jog pakluso Dievo žodžiui kokioje nors savo gyvenimo situacijoje – tas supras apie ką aš kalbu. O koks džiaugsmas perpildo širdį supratus,kad Viešpats džiaugiasi mumis dėl paprasto paklusnumo paprastoje situacijoje!

Taigi,viskas,ką mes darome,kuo tikime,kaip mąstome,kaip tarnaujame – viskas turi būti daroma sąmoningai,turi būti suprasta Dievo Žodyje ir Dievo Žodžiu atskirta nuo to,kas nėra Dievo valia mums,atpirktiesiems. Sunkiausia atskirti savo valią nuo Dievo valios. Jei sugebėsime tai padaryti ir tai padarę Dievo valiai,Jo Žodyje išreikštai, paklusti – sugebėsime Dievo Žodžiu ir kito žmogaus širdies norus nuo Dievo norų atskirti.

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (5)

Mes toliau kalbame apie gyvenimą tikėjimu Evangelija, apie gyvenimą praktiškai. Gyventi tikėjimu tai reiškia vykdyti Dievo valią,o vykdyti Dievo valią mes galime tik vykdydami Dievo Žodį,nes būtent čia, Šventajame Rašte,o ne mūsų sapnuose,noruose ar regėjimuose ta valia yra apreikšta:

 Iz 8,20 Kreipkitės į įstatymą ir liudijimą. Jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos.

 Taigi,regis viskas paprasta..norint gyventi tikėjimu,tereikia vykdyti Jo Žodį. Šiandien pamėginsime suprasti vieną iš Viešpaties paliepimų mums. Suprasti tam,kad galėtumėme jį įvykdyti.

 Jok 1,21-25 Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose. 

 Paliepimas,apie kurį kalbėsime – tai paliepimas mąstyti. Bedieviai fantazuoja apie tai,jog Dievas draudžia žmogui mąstyti J..vargšai ,kaip stipriai jie klysta! Dievo valia mums yra mąstyti,bet mąstyti ne apie bet ką,o apie tai, kas aukštybėse mus ragina Raštas:

 Kol 3,1-3 Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje.  Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje.  Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. 

 Bet..ką tai reiškia..? Juk kas iš žmonių žino apie tai,kas aukštybėse?

 Jn 3,11-13 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?  Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus,-Žmogaus Sūnus, esantis danguje. 

Taigi..ar mes esame raginami fantazuoti,kaip daro kai kurie žmonės sekdami pasakas apie „paėmimus į dangų“ ir panašias kurpdami istorijas? Tikrai ne. Tokių pasakorių visais laikais buvo ir Dievas apie juos mus įspėja:

 2 Tim 3,1-9  Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi,  nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera,  išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą,  turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių!  Iš jų yra tie, kurie įsiskverbia į namus ir pavergia silpnas moterėles, pilnas nuodėmių, geidulių vedžiojamas, nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pasiekti tiesos pažinimo. Kaip Janas ir Jambras priešinosi Mozei, taip ir jie priešinasi tiesai. Tai žmonės sugedusio proto, netikusio tikėjimo. Bet jie toli nenužengs, nes jų kvailumas, kaip ir anų, bus visiems regimas. 

Tai žmonės sugedusio proto ir netikusio tikėjimo..taigi,Dievas mūsų neragina fantazuoti apie tai,kas aukštybėse. Jis ragina mus mąstyti apie tai,kas yra. Ką gi tai reiškia? Kaip mąstyti apie tai,ko nežinai? Kur nebuvai? Apie tai,ko nesupranti? Kaip įvykdyti šį Dievo įsakymą? Bet pirmiausiai pažiūrėkime kaip negalima elgtis manant,jog vykdome šį Dievo paliepimą. Mąstyti apie tai,kas aukštybėse – reiškia mąstyti apie savo pašaukimą Kristuje ir apie visą tai, kame tas pašaukimas išpildomas. Bet čia svarbu atminti,jog mąstyti apie tai,kas aukštybėse ir mąstyti apie savo pašaukimą Viešpatyje – tai mąstyti apie Dievo,o ne savo dalykus. Tai reiškia,jog jei mąstome apie tai,kas atėjo iš Jo,per Jį išpildoma ir Jam tarnauja – teisingai elgiamės,nes ir pats mūsų pašaukimas Kristuje yra iš Jo,per Jį ir Jam ir lygiai tokia pat tvarka ateina ir tai,kuo tas pašaukimas išpildomas – ar tai būtų Dvasios dovanos,ar Dvasios vaisiai. Bet jei galvojame apie tai,kas kyla iš mūsų valios (net ir labai geros žmonių akimis),per mus išpildoma (per tai,kas mes esame,ką turime,žinome,sugebame ir per tai,ką pažįstame,t.y. kam iš žmonių kokią turime valdžią,kurią panaudojame tuos žmones savo tikslui pajungti) ir mums tarnauja (nes mūsų norą atitinką ir atitinka mūsų siekius,kurie,nepaisant savo panašumo į biblinius dalykus ir žodžius,iš mūsų pačių,o ne iš Dievo gimė)..jei galvojame apie tai - nusidedame ir meluojame tiesai. Kad geriau šiuos dalykus suprasti,paimkime vieną pavyzdį iš Rašto.

 Joz 3,1-17 Jozuė, atsikėlęs anksti rytą, su visais izraelitais traukė iš Šitimo; jie pasiekė Jordaną ir ten, prieš pereidami jį, nakvojo.  Trims dienoms praėjus, vyresnieji ėjo per stovyklą  ir įsakė žmonėms: “Kai pamatysite Viešpaties, jūsų Dievo, Sandoros skrynią ir kunigus levitus, ją nešančius, pradėkite žygiuoti paskui ją. Tačiau tarp jūsų ir jos privalo būti maždaug dviejų tūkstančių uolekčių atstumas. Neprieikite prie jos arti! Niekad nėjote tuo keliu, todėl sekite ją”. Jozuė tarė žmonėms: “Pašventinkite save, nes rytoj Viešpats darys tarp jūsų stebuklus!” Po to Jozuė tarė kunigams: “Imkite Sandoros skrynią ir eikite tautos priekyje!” Jie paėmė Sandoros skrynią ir ėjo tautos priekyje. Viešpats tarė Jozuei: “Šiandien pradedu išaukštinti tave viso Izraelio akyse, kad jie patirtų, jog Aš būsiu su tavimi, kaip buvau su Moze. Įsakyk kunigams, nešantiems Sandoros skrynią: ‘Kai įbrisite į Jordaną, sustokite jame’ ”. Po to Jozuė tarė izraelitams: “Ateikite arčiau ir klausykite Viešpaties, jūsų Dievo, žodžių. Iš to pažinsite, kad gyvasis Dievas yra tarp jūsų ir kad Jis išvarys pirma jūsų kanaaniečius, hetitus, hivus, perizus, girgašus, amoritus ir jebusiečius. Visos žemės Viešpaties Sandoros skrynia eis per Jordaną pirma jūsų.  Paskirkite dvylika vyrų iš Izraelio giminių, iš kiekvienos po vieną. Kai tik kunigų, nešančių Viešpaties, visos žemės valdovo, skrynią, kojos palies Jordano vandenį, tekąs žemyn iš aukštumų vanduo sustos kaip pylimas”. Žmonės išėjo iš palapinių, kad pereitų Jordaną paskui kunigus, nešančius Sandoros skrynią tautos priekyje.  Kai kunigai su Sandoros skrynia įbrido į vandenį (Jordanas buvo patvinęs pjūties metu), vanduo sustojo tekėjęs. Vanduo, tekąs iš aukštumų, sustojo kaip pylimas prie Adamo miesto, kuris yra šalia Cartano, o vanduo, tekąs Sūriosios jūros link, išseko. Ir tauta perėjo per Jordaną ties Jerichu. Kunigai, nešusieji Viešpaties Sandoros skrynią, stovėjo ant sausos žemės Jordano viduryje, iki visa tauta sausuma perėjo per Jordaną. 

Ką gi mes čia matome? Mes matome Dievo raginimą izraelitams mąstyti apie savo pašaukimą Dieve (..<..>..“Ateikite arčiau ir klausykite Viešpaties, jūsų Dievo, žodžių. Iš to pažinsite, kad gyvasis Dievas yra tarp jūsų ir kad Jis išvarys pirma jūsų kanaaniečius..<..>..). Mes matome juos veiksme,kuris iš Dievo prasidėjo,Dievo jėga vykdomas buvo ir Dievo šlovei bei Jo amžiniems tikslams tarnavo. Ir iš izraelitų buvo reikalaujama mąstyti apie tai,kas jų pašaukimą ir išrinkimą Dieve sustiprintų ir išpildytų paklusnume Jo valiai, Jo žodžiuose išreikštai. Mes žinome kaip dažnai Viešpats žadino teisingas  žydų mintis ir kaip dažnai žydams buvo nepakeliamai sunku mąstyti apie tai,kas aukštybėse.. Tačiau šioje vietoje jie pakluso ir jų paklusnumas darė juos tinkamais Viešpaties valiai įvykdyti.

Tas laikas praėjo bet Viešpaties valia žydams nesikeitė – jie buvo pašaukti mąstyti apie viską,kas yra jų pašaukimas ir apie tai,kuo jis išpildomas:

 Joz 1,8 Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. 

Joz 22,5 tik rūpestingai vykdykite Jo įsakymus ir nurodymus: mylėkite Viešpatį, savo Dievą, vaikščiokite Jo keliais, laikykitės Jo įsakymų ir Jam tarnaukite visa širdimi bei visa siela”. 

2 Kar 17,37 Nuostatus ir potvarkius, įstatymus ir įsakymus, kuriuos jums surašiau, saugokite ir vykdykite per amžius, ir nebijokite kitų dievų. 

1 Krn 28,8 Taigi dabar viso Izraelio ir mūsų Dievo akivaizdoje jums sakau: klausykite ir vykdykite visus Viešpaties, savo Dievo, įsakymus, kad gyventumėte šioje geroje žemėje ir ji liktų jūsų vaikams per amžius. 

 Taigi, Jordanas liko praeityje kaip liudijimas to,ką daro Dievas tada,kai Jis pildo Savo tautos pašaukimą ir pažadus.

Tačiau yra žmonės,kurie,kaip Raštas liudija, yra „sugedusio proto, netikusio tikėjimo“ ir jie ragina mus mąstyti apie tai,kas jų širdyse,ragina tai daryti fantazuodami apie tai,kas neva yra aukštybėse. Pažiūrėkime į kitą,daug liūdnesnę Izraelio istoriją apie tą kart taip ir nepersiskyrusį Jordaną:

 Apd 5,33-36 Girdėdami šituos žodžius, jie baisiai įtūžo ir ketino juos užmušti.  Tuomet sinedrione pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti apaštalus ir tarė susirinkusiems: “Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis. Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Prie jo prisidėjo apie keturis šimtus vyrų, bet jis buvo užmuštas, visi šalininkai išsisklaidė ir nuėjo niekais. 

 Ir iš tikrųjų buvo toks Teudas, kuris laikė save kažkuo ypatingu,Dievo siųstu. Jis sukėlė daug triukšmo apie savo asmenį to meto Izraelyje. Skelbėsi esantis didžiu mokytoju ar net karaliumi,kuris su Dievo paliepimu eina prieš Dievo tautos priešus – romėnus - ir turi tokią pat jėgą,kurią turėjo Jozuė. Dievo paliepimas jam „buvo“ tame,kad atkurti Izraelio karalystę. Ir jis ragino mąstyti žmones apie tai,kas aukštybėse ir apie jų išrinkimą bei pašaukimą Dieve,apie didžius Dievo pažadus..lyg ir teisingai viskas..BET. Viskas buvo iš jo,per jį ir jam..neapsigaukime –

 Jn 7,18 Kas iš savęs kalba, ieško sau šlovės.

 Taigi,jis mąstė ne apie tai,kas aukštybėse,o apie tai,ką fantazavo esant aukštybėse..bet iš Dievo nepasišaipysi:

 Gal 6,7 Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. 

 O fantazavo šis Teudas tikrai ne ką mažiau,nei fantazuoja dabar „prisikėlę“ iš mirusiųjų ir neva išbraidę dangus bei pragarus ar šiaip „į dvasinį pasaulį“ dažnai paimami „pateptieji“. Teudas kurstė žmones būk tai jam duotais Dievo pažadais (šiuolaikinių teudų kalba – „apreiškimais“),kurių išsipildymas turėjo prasidėti nuo to,jog jis ir tie,kurie su juo, kaip Jozuė pereis Jordaną. Sausuma. Dievas ,atseit, praskirs upę,kad šio, ypatingojo pateptojo ,vedama kariuomenė pereitų Jordaną,tada žygiuotų ir užimtų Jeruzalę,išvytų Romos legionus ir taip mesijas Teudas atkurtų Izraelio karalystę. Prie jo prisijungė nemažai žmonių,istorikai liudija,kad tai buvo ne vienas tūkstantis (todėl svarstoma,kad Gamalielis minėjo kitą Teudą,nes šis „herojus“ iškilo praėjus 15 metų po Gamalielio ) žmonių. Tai buvo tie,kurie nežinojo kur save „padėti“ ir tie,kurie tikėjosi pagerinti savo gyvenimą. Būtent šios dvi savybės bei iš jų kilusios motyvacijos ir charakterizuoja sekančius ir šių laikų netikusio tikėjimo ir sugedusio proto fantazuotojus. Grįžtant prie Teudo,tai jis ir visa minia „karių“ sustojo nakčiai prieš Jordaną. Viskas taip,kaip Jozuė darė. Bet kadangi šita beprotystė su Dievu ir Jo amžina valia savo tautai nieko bendro neturėjo,nutiko tai,kas ir turėjo nutikti. Romos kariai naktį puolė „ypatingojo“ stovyklą ir jį patį bei daugybė žmonių nužudė.. „<..>..Bet jie toli nenužengs, nes jų kvailumas, kaip ir anų, bus visiems regimas. ..<..>..“

Taigi..Viešpats neragina mūsų nei fantazuoti,nei sekti svetimomis fantazijomis:

Kol 2,18-19 Niekas teneatima jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais,  nesijungdamas su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir raiščiais aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu.

 Bet kaip mums,mylintiems Dievą ir ieškantiems Jo valios išpildymo,įvykdyti šį paliepimą- mąstyti apie tai kas aukštybėse? Ir kodėl reikia jį vykdyti? Kodėl šių eilučių negalima perskaityti ir pamiršti?

Kaip visada,atsakymas į klausimą apie Dievo Žodį yra tik Dievo Žodyje – Bibliją galima galima aiškinti tik Biblija ir niekuo kitu.

Pažiūrėkime,apie ką esami raginami mąstyti:

 Fil 4,8 Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama,-apie visa, kas dora ir šlovinga. 

 Viskas paprasta ..danguje yra visa,kas tikra,kas garbinga,kas teisinga,tyra,mylima,giriama – visa,kas dora ir šlovinga. Štai apie ką ir kaip esame raginami mąstyti. O apie ką mąstome gyvendami praktiškai,kasdien? Manau,dabar daugelis su liūdesiu turi nuleisti akis..įsivaizduokite,jei čia,mūsų maldos namuose,pakabintumėme taip vadinamą „bėgančią eilutę“,kurioje visiems matomai būtų rašomos mūsų visos dienos mintys. Kiek žmonių liktų salėje tai supratę? O dar geresnis klausimas – kiek žmonių antrą kartą ateitų į šią salę? Bet,mielieji, Dievas mato mūsų mintis!

 Įst 31,21 Kai juos prislėgs nelaimės ir vargai, šita giesmė liudys prieš juos, nes ji bus jų palikuonių lūpose. Jau šiandien žinau jų mintis, ką jie darys, dar neįvedęs jų į žemę, kurią jiems pažadėjau”. 

Ps 94,11 Viešpats žino žmonių mintis, kad jos yra tuščios. 

Ps 139,2 Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis. 

Heb 4,12 Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. 

 Taigi..supraskime prašau,kad nei vienas Dievo Žodyje išsakytas paliepimas nėra išsakytas tuščiai. Ir paliepimas mąstyti – jokia ne išimtis mums,nes-

• Viskas,ką mes renkamės,ko norime,kas esame – viskas prasidėjo nuo mūsų minčių:

Pr 3,6 Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė. 

Pat 23,6-7 Nevalgyk pas šykštuolį nei duonos, nei jo skanumynų,  nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra. Nors jis tave ragina valgyti ir gerti, bet širdyje pavydi. 

·        Dievas teis mus už mūsų mintis:

Iz 55,7 Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis-savo mintis; tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas. 

Jer 4,14 Jeruzale, apvalyk nuo nedorybių savo širdį, kad būtum išgelbėta! Ar ilgai piktos mintys pasiliks tavyje? 

Pažiūrėkime,kaip gi tai padaryti praktiškai?

1. Pažvelkime į dangų,tokią gražią ir plačią mėlynę,naktį įvairiomis žvaigždėmis papuoštą;į saulę ir mėnulį,šviečiančius ir visą žemę savo šviesa pasiekiančius;į debesis ten bei šen plaukiančius ir kaip kempinė savyje vandenį nešančius,kuris lietumi iškritęs pagirdo žemę ir visa žaliuoja bei auga. Tegul tavo protas ir jausmai aprėpia visą žemę su visais jos tvariniais,su augalais,žvėrimis,jūromis ir viskuo kas jose,su ežerais,upėmis ir visu kitu grožiu,kokį tik matyti ar atsiminti pajėgi..Nuo regimo eikime mintyse prie neregimo,nuo kūrinijos prie Kūrėjo. Tegul tai bus galimybė stebėtis
• Mūsų Dievo visagalybe,Kuris visa tai iš nieko savo Žodžiu sutvėrė;
• Jo išmintimi,kuria viskas taip nuostabą ir baimę keliančiai yra sutvarkyta;
• Jo malone,kurioje Jis visu tuo mums leido naudotis,tačiau nepalikdamas be rūpesčio nei vieno Savo tvarinio,kaip menkesnis už mus jis beatrodytų esąs..

            Taip mąstantis ir iš Jo kūrinijos Dievo jėgą,išmintį ir malonę pažįstantis,dvasia džiaugsmingai sušuks ir drauge giedos Viešpačiui šlovę Psalmės žodžiais:

 Ps 104 Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs. Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę. Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų. Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį. Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius. Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė. Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino. Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei. Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės. Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka. Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina. Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba. Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę. Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis. Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti. Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė. Aukšti kalnai-laukinėms ožkoms, uolos-triušiams prieglaudą teikia. Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti. Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda. Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto. Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes. Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro. Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų. Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų. Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia. Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu. Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai. Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta. Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą. Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais. Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta. Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu. Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje. Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį! 

2. Matai,kad bet koks Dievo kūrinys visiems taip pat tarnauja. Saulė,mėnulis,žvaigždės visiems vienodai šviečia. Oras,kuriuo kvėpuojame, visiems vienodai gyvybę išlaikyti leidžia. Žemė visus taip pat išlaiko ir maitina. Vanduo visiems taip pat troškulį malšina – ir vargšui, ir turtingam;garbingam ir paniekintam;vergui ir šeimininkui. Iš šito mokykimės,kad ir visas mūsų geras,tai kas Dievo duota,turi vienodai tarnauti ir mums,ir mūsų artimiesiems. Mūsų duona,mūsų drabužis,mūsų protas,mūsų namai turi tarnauti visiems taip pat.
3. Matai dar,kaip kūrinijoje vienas kūrinys kitą papildo ir jam padeda Viešpaties darbą atlikti: Saulė orą ir žemę apšviečia ir sušildo;debesys orą ir žemę drėkiną;oras kvėpavimą viskam kas gyvą duoda;žemė maitina mus ir visa kas gyva ant jos. Visa tai moko mus,jog būdami protingi kūriniai juo labiau turime viens kitam padėti Dievo valią vykdyti: turtingas vargšui,laisvas kaliniui,protingas neprotingam,sveikas ligoniui,stiprus silpnajam, galingas beteisiui ir taip toliau. Todėl žodžiai „O koks mano reikalas?“ turi būti pamiršti tarp krikščionių.
4. Matydamas kaip pavaldinys stovi prieš savo viršininką ir su matomu paklusnumu stengiasi jo nurodymus vykdyti,mąstyk,kaip nepalyginimai uoliau ir su dar didesniu nuolankumu mes turime prieš Dievą stovėti ir vaikščioti. Juk Dievas yra visur esantis ir viskas,ką bedarytumėme prieš jį yra daroma ar sakoma. Ir Dievas yra baisus bei galingas,Jam visos dangaus galybės su baime paklūsta ir lenkiasi Jam,ir Jo įsakymus vykdo. Pagalvok ir apie tai,kaip begėdiškai elgiamės ir kaip sunkiai nusidedame,kai nerodome prieš Jį nuolankumo ir pagarbos,kokią net žmogus žmogui,už save valdžia šiek tiek didesniam,parodyti sugeba. Ir neturime net tokio paklusnumo Dievui,kokį žmogus panašiam į save žmogui turi,bet drąsiai ir be jokios baimės drįstame Jo įsakymus laužyti..

Mal 1,6 “Sūnus gerbia tėvą, o tarnas- savo šeimininką. Jei Aš tėvas, kur derama man pagarba? O jei Aš šeimininkas, kur mano baimė?- sako kareivijų Viešpats jums, kunigai, kurie niekinate mano vardą.-Jūs klausiate: ‘Kaip mes niekiname Tavo vardą?’ 

      Iš čia išmok,koks didelis yra mūsų dvasinis aklumas ir nejautrumas ir drauge stebėkis mūsų Viešpaties malone ir kantrybe,kurioje Jis taip maloningai ir su nesuvokiamu švelnumu su mumis,nevertais tarnais,elgiasi ir kalba. Tai moko tave ir mane niekur ir niekada ne tik kad nesielgti ir nekalbėti blogai,bet netgi nemąstyti blogio savo širdyse. Juk prieš Dievą viskas yra atidengta – ir žodis bei veiksmas,ir mintys – viskas lygiai taip pat atvira ir matoma Jam. Ir mūsų ketinimus Jis taip pat aiškiai mato kaip ir poelgius. Ir mūsų mintyse esanti nuodėmė Jį lygiai taip pat niekina kaip ir nuodėmingas darbas.

Šiandienai – tiek. Kitą savaitę toliau tęsime mūsų temą.

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (4)

Jok 1,5 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. 

 Dvasinės išminties pradžia – Dievo baimė. Ši tiesa,regis,žinoma kiekvienam krikščioniui ir ji buvo žinoma kiekvienam Dievo žmogui. 

Ps 111,10 Išminties pradžia yra Viešpaties baimė; supratingi, kurie taip elgiasi. Jo šlovė lieka per amžius! 

Kuo skiriasi Dievo baimė nuo šiaip baimės?

Baimė aplamai – tai vienas iš pagrindinių žmogaus ir pasaulio santykio tipų. Psichologai baimę vertiną kaip emociją. Vienas iš apibrėžimų skambą taip:

-tai emocija,kuri kyla žmoguje situacijose,kurios kelią pavojų biologinei ar socialinei žmogaus egzistencijai ir yra nukreipta į šio pavojaus šaltinį – tikrą arba įsivaizduojamą.

Pagal savo funkciją baimė tarnauja įspėjimu apie gresiantį pavojų ir leidžia sukoncentruoti dėmesį į to pavojaus šaltinį,skatina ieškoti būdų išvengti gresiančios pavojingos situacijos ir/ar jos padarinių. Socialiniu aspektu vertinant baimė tarnauja kaip vienas iš auklėjimo veiksnių - suformuota visuomenės pasmerkimo baimė tarnauja kaip asmens elgesio reguliatorius. Tačiau pasaulio psichologai linkę apibendrinti baimę – ir Dievo baimės jie neišskiria – kaip negatyvią emociją,kuri yra kliūtis žmogaus asmenybės savirealizacijos kelyje; asmenybės,kuri mūsų laikmetyje gyvena pastovioje baimėje ir įtampoje –valdžios baimėje, viršininko baimėje, baimėje likti bedarbiu,patirti smurtą,karo baimėje,terorizmo baimėje ir t.t. Taigi,kadangi nuodėmėje gyvenančio žmogaus pasaulėžiūra yra antropocentriška,tai jis stengiasi arba išsivaduoti nuo baimės pašalindamas jos šaltinį (Dievo baimės atveju – žmonės visomis jėgomis stengiasi išstumti Dievą ir bet kokį Jo pažinimą iš savo gyvenimo,iš savo socialinės aplinkos,iš savo suvokimo),arba užgniaužti savyje baimę (alkoholiu,narkotikais,pasidavimu geismams tiek,jog kūno patenkinimas taptų tuo,kas išstumia baimę),arba išmokti save kontroliuoti tiek (savitaiga,įvairios New Age dvasinės praktikos,pagoniški kultai),kad baimė nekeistų užsibrėžtų tikslų ,einant savo norų realizacijos link. Todėl bedievis negali suprasti kaip Dievo baimė gali būti išminties pradžia,o ne jo savirealizacijai trukdantis ir jo valią pavergti siekiantis veiksnys.. Tokiu būdu bedievis siekdamas kontroliuoti baimę,bando kontroliuoti Dievą ,o Dievo,kurio jis negali kontroliuoti jam paprasčiausiai nereikia.

Dievo baimė – tai baimė gimstanti tada,kai žmogus suvokia savo egzistencijos ribą – mirtį – ir  supranta už tos ribos esant kitą realybę. Tam,kad anapusinę realybę pažinti ,mums reikia prisiliesti prie to,ką pažinti siekiame ir tokio prisilietimo požymiu yra gilus visos sielos sukrėtimas. Jis išplėšia žmogų iš kasdienybės ir atveria visiškai naujus dalykus.. atveria tai,kas pranoksta egzistencijos ribas, ir laikinu,nepatikimu bei mažu pradeda matytis pažįstamas kūnui pasaulis..tai kas laikina,kas pragaišta, nublanksta prieš iš tiesų egzistuojančią realybę,kuri atsiveria žmogui Dievo prisilietimu. O su pragaištančiu ir laikinu drauge nublanksta ir žmogaus būtis – jis suvokia pats esąs tik virpanti vėjuje liepsnelė,ant nesuvokiamos ribos to,kas jam yra beveik neegzistuojančiu..tačiau tada žmogus atranda savo amžiną Uolą – Gyvenančiame per amžius Dieve. Šitas savo menkumo suvokimas ir yra didžiausias žmogaus išaukštinimas,nes jis atranda save Kūrėjuje. Jis tampa adekvatus vienintelei ir objektyviai realybei – Dievui. Todėl Dievo baimė ne tik kad nėra kažkas destruktyvaus,bet atvirkščiai - ji yra sauganti gyvenimą jėga..Dievo baimė apvalo sielą,todėl Dovydas meldžiasi sakydamas tai:

 Ps 119,120 Mano kūnas dreba, bijodamas Tavęs, aš bijau Tavo sprendimų. 

 Kur Dievo baimė – ten sielos švara,iš ten,kur yra Dievo baimė traukiasi bet koks blogis ir nuodėmė. Nes mūsų kūno nariai tos baimės kaustomi negali net pajudėti nuodėmės link. Kaip tas,kurio kūnas prikaltas prie kryžiaus negali laisvai judėti ir daryti ką panorėjęs,taip ir žmogus,kuris yra Dievo baimėje,negali nei daug ,nei mažai prieš Dievo Įstatymą padaryti. Todėl Dievo baimė yra išminties pradžia,nes apvalo sielą nuo dvasinės nešvaros ir paruošia vietą tikrai,nužengusiai iš aukštybių išminčiai. Taip Dievo baime apvalyta širdis tampa indu tikrosioms vertybėms,tokioms kaip krikščioniška meilė. Dvasinei išminčiai yra reikalinga ne tik blogio šalintis,bet ir daryti gerą:

Ps 34,14 Šalinkis pikto ir daryk gera. Ieškok ir siek taikos. 

Kaip Dievo baime esame sustabdomi ir atitraukiami nuo pikto,taip Dievo meile esam patraukiami į gerą. Kaip Dievo baime padedam pamatus dvasios išminčiai,taip meile esame vedami tobulumo link,vedami tiek,kiek tik šiame amžiuje žmogui yra įmanoma pasiekti.

Priemonės,kuriomis siekiame tikrosios išminties:

1. Šventas Dievo Žodis,su Šventosios Dvasios pagalba skaitomas,nes Žodis skirtas pamokyti mus išgelbėjimui: 

 2 Tim 3,15-17 Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui. 

2. Nuoširdi malda. Taip sako apaštalas:

Jok 1,5-6 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo.  

Suprasdamas,kad išmintis tik vieno Dievo gali būti duota,Saliamonas rašo: 

Pat 2,6 Nes Viešpats teikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas. 

Dvasinės išminties ieškome ne šio pasaulio filosofų ir psichologų knygose,o apaštalų ir pranašų raštuose ir juose esame Dievo Dvasios mokomi,kuris Savo Žodžio pagalba daro mūsų širdis išmintingomis.  Todėl jei mes,krikščionys, norime dvasinę išmintį atrasti,turime uoliai,dieną ir naktį,Jo Žodyje mokytis ir nuoširdžiai melstis Tam,Kuris šią tikrą išmintį teikią – Dievui.

Savo sostui stovėti išmintis išsirinko širdį,o ne liežuvį, vidų,o ne išorę,ji yra jėgoje,o ne kalboje. Ne kiekvienas išmintingas,kuris išoriškai,prieš žmones taip atrodo,bet tas išmintingas,kuris iš esmės,visa savo esybe yra toks. Ne kiekvienas,kuris sugeba gražiai pakalbėti yra išmintingas,bet kuris turi tokią širdį..nes dažnai būna,kad gyvenimas nesutampa su gražbyliavimu ir dažnai po gražbyliavimo kauke slepiasi netikęs ir piktas charakteris,kuris su išmintimi kartu negali viename žmoguje būti. Todėl gali būti,jog paprastas ir mokslų nebaigęs žmogus,kuris Dievo baimėje gyvena yra daug išmintingesnis krikščioniškame gyvenime (daug adekvatesnis vienintelei egzistuojančiai realybei) ,nei Rašto žinovas ir šio amžiaus išminčius ,be Dievo baimės gyvenantys.

Dvasinės išminties požymiai žmoguje:

1.      atidus ir uolus Dievo Žodžio studijavimas;

2.      patarimo ieškojimas pas dievobaimingus ir protingus žmones;

3.      meilė pamokymui,pabarimui,pabaudimui,naudingam patarimui,apkaltinimui;

4.      apmąstymai apie nuostabų Dievo darbą,Jo Tiesą ir Jo gailestingumą;

5.      dažnas prisiminimas apie mirtį ir tai,kas po jos seka – stoti prieš Kristaus teismo krasę;dažnas apmąstymas apie palaimintą amžinybę ir apie nuo Dievo atskirtą amžinybę ugnyje;

6.      panieka pasauliui;

7.      pastovi malda,be kurios dvasinė išmintis aplamai nėra įmanoma.

Dvasinės išminties vaisiai – tai krikščioniškos dorybės,tokios kaip romumas,nuolankumas,kantrybė,tiesa,susivaldymas,skaistumas,maloningumas ir panašios šioms. Apaštalas Jokūbas apie tai rašo:

 Jok 3,17 Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. 

Iš Dievo nužengusi išmintis bijo Dievo ir myli Jį,nuo pasaulio tuštybės gręžiasi ir prie vienintelio Dievo trokšta prisišlieti. Visa,kas Dievo duota - tai yra valgį,gėrimą,drabužį ir visą kitą,su baime vartoja,pagal poreikį,o ne lėbaudama ar ištaigingai gyvendama. Visus gi ištinkančius sunkumus kantriai pakelia ir save rodo esant Dievui paklusnią ir dėl žmonių, ir dėl Dievo.

Jai nesunku daryti tai,kas Viešpačiui patinka ir vengti viso to,kuo Jis bjaurisi. Išdidumui,pavydui,pykčiui,priešiškumui,nešvarai,godumui ir kitoms dvasios nuodėmėms joje nėra vietos. Ji myli visus,myli neatsižvelgdama į asmenis,su visais neveidmainiškai ir nuoširdžiai elgiasi.  Ką žodžiu pasako,tą ir savyje ir turi. Ką žodžiu pažada,tą darbu įvykdo,jeigu neatsiranda kokios nors kliūties. Jai susitarimuose nereikalingi užrašai;žodis,pačios ištartas ir iš kito išgirstas, jai pats tikriausias įrašas atmintin. Mato kenčiantį brolį – ir pati su juo širdimi kenčia; reikalingam pagalbos – padeda; savo artimą dėl bet kokios nesėkmės užjaučia ir pasisekimu džiaugiasi; su verkiančiais verkia ir su besidžiaugiančiais džiaugiasi; savo draugus šiltai priima ir nuo priešų savo meilės neatima. Todėl išmintis yra taikinga,tyli,rami,džiaugsminga,linksma,nors ir daug yra piktųjų,kurie nori jos ramybę atimti ir apsunkinti gyvenimą.

Todėl dvasinę išmintį turinčio gyvenimą lydės persekiojimai,panieka,išvarymas ir visokios bėdos.. Kadangi ši išmintis yra ne šio pasaulio,o iš aukštybių,kaip moko apaštalas Jokūbas (Jok 3,17),tai bedievystės beprotybės tamsoje ir netikėjimo piktybėje esantis pasaulis šią iš Dievo ateinančią išmintį keikia,nekenčia ir persekioja.

2 Tim 3,12 Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. 

Ir nors ši išmintis viduje yra garbinga,nuostabi ir Dievui patinkanti,bet išorėje paniekinta ir žeminama pasilieka.

Dvasinė išmintis visu kuo skiriasi nuo kūniškos,arba kitaip – šio pasaulio išminties.

Kūniška išmintis egocentriška,mylinti save,dvasinė išmintis – mylinti Dievą.

Kūniška išmintis nekantri,irzli,dvasinė – kantri,romi.

Kūniška išmintis piktą menanti ir todėl nesutaikoma,įžeidi,dvasinė išmintis – taiki.

Kūniška išmintis negailestinga,dvasinė išmintis maloninga ir pilna gailestingumo darbų.

Kūniška išmintis nekenčia ir pavydi,dvasinė išmintis myli.

Kūniška išmintis sukta,apgaulinga,gudri,dvasinė – paprasta,tiesi,nuoširdi.

Kūniška išmintis neteisinga,dvasinė – teisinga.

Kūniškai išminčiai nusižeminimas,panieka,kentėjimai ir Kristaus kryžius yra beprotybė,dvasinei gi tame yra Dievo išmintis.

Ir visose kitose savybėse dvasinė išmintis kūniškai yra absoliučiai priešinga.