Krikščionybės prasmė - akivaizdus Dievo artumas

Heb 10,19-22  Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną, ir turėdami didį Kunigą Dievo namams, artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!

Augustinas yra pasakęs: „Tu sukūrei mus dėl savęs ir mūsų širdys nenurims,kol neatras atilsio Tavyje”. Dievas sukūrė mus dėl Savęs - tai vienintelis gyvenimo paaiškinimas,kuris yra priimtinas mąstančio žmogaus širdžiai. Jeigu išsigimęs  išsilavinimas ir iškrypusi  filosofija verčia žmogų manyti kitaip,tai krikščionis su tuo nieko padaryti negali. Ir mums  nėra ką pasakyti tokiam žmogui. Mes kalbam tiems, kurie jau buvo pamokyti išminties savo širdyje paties Dievo.

Dievas sukūrė mus dėl savęs ir sukūrė mus taip,kad mes sugebame bendrauti su Juo ir gyventi su Juo. Bet žmonės  atsisakė šio gyvenimo ir bėga nuo Jo taip toli,kad toliau jau nėra kur. Bet ar galima pabėgti nuo To,kurio nesutalpina žemė ir dangus? Dievas visur esantis ir ši Jo savybė liudija Jo tobulumą,mums nesuvokiamą. Tačiau Jo akivaizdus buvimas yra visiškai kas kita nei tai,jog Jis yra visur , ir būtent nuo šio buvimo mes bėgame kaip Adomas,kuris stengėsi pasislėpti tankmėje..ar kaip Petras prašome Jėzaus pasitraukti -

Lk 5,8 Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui po kojų, sakydamas: “Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš-nusidėjėlis!”

Taip kad žmogaus gyvenimas žemėje - tai gyvenimas be akivaizdaus Dievo buvimo,gyvenimas,kuris atneša kentėjimus. Tai išėjimas iš akivaizdaus Dievo artumo -  tos palaimintos būties,kuri yra mūsų tikroji tėvynė ir pirminė mūsų egzistavimo vieta,vieta,kurioje mums nepavyko išsilaikyti. Būtent čia yra mūsų nuolatinės ne ramybės priežastis.

Visą išpirkimo darbą Dievas atliko tam,kad sunaikinti šio nedorybės maišto pasekmes ir atstatyti mūsų santykį su Juo teisume visai amžinybei.

Tam,kad visiškai su Juo susitaikytume bei atrastume galimybę įeiti į sąmoningą bendravimą  ,kad gyventumėme prieš Jo veidą, mums reikia nutraukti mūsų ryšį su nuodėmėmis. Tada Savo valios,kuri išsipildo mūsų širdyse veikimu,Jis patraukia mus link Savęs. Būtent tai mes pastebime pirmiausiai,kada mūsų nuvargusios širdys trokšta  Dievo artumo ir mes sakome sau - „Grįšiu pas savo Tėvą”.

Puikiausia iliustracija to,kaip nusidėjėlio siela grįžta į Dievo artumą,yra Susitikimo palapinė Senajame Testamente. Grįžtantis nusidėjėlis pradžioje įeina į išorinį kiemą,kur ant varinio aukuro atneša kraujo auką ir šalia stovinčioje prausykloje atlieka ritualinį apsiplovimą.

Žodis “aukojimas”, “auka” lietuvių kalboje neša savyje dovanos reikšmę. Atiduoti kažkam kitam ką nors vertingo - štai ką mes galvojame, kai girdime žodį “auka”. Bet ivrite žodis “auka” - “korban” turi visiškai kitokius semantinius (t.y. termino prasmės) ryšius. Žodis “korban” turi tą pačią šaknį kaip ir žodžiai “karov” (artimas),”karev” (besiartinantis),”kerev” (vidus). Todėl pats žodis “auka” (korban) nusako veiksmą,kurio prasmė (tikslas) yra priartėjime,artume.

Tokiu būdu aukojimo Dievo šventykloje tikslas buvo  ne kas kita,kaip žmogaus gyvenimo pašventimas kur kas aukštesniam nei natūraliam (jusliniam) suvokimui; aukojimo tikslas -  artinimasis prie Kūrėjo ,viso ko egzistavimo šaltinio. Aukų atnešimo šventykloje idėja - tai ne dovana ir ne praradimas kažko tai vertingo mums patiems,tai kova dėl priartėjimo prie Dievo. Tai yra tai,apie ką parašyta psalmėje:

Ps 73,28 Man gera artėti prie Dievo.

Nes Dievo tautos žmogui Dievo artumas - pati tikriausia,labiausiai išaukštinta ir vienintelė gėrio samprata. Be Viešpaties artumo savo gyvenime,be ryšio su Dievu,kuris išaukština ir įprasmina žmogaus fizinį egzistavimą bei Dievo artumo pojūčiu įkvepia gyventi ,be viso šito žmogus jaučiasi gyvuliu,netekusiu to,kas daro jį žmogiška būtybe. Be viso šito jis jaučiasi kaip gyvulys ant aukuro. Kažkuria prasme tai,kas vykdavo  ant aukuro - tuo pat metu vykdavo  ir žmogaus prote,ir širdyje.. Būtent dėl to,kad Jis yra mylintis Dievas,Jis dovanojo žydų tautai gyvulių aukojimą kaip sielos apvalymo ir atstatymo būdą.

 „Korban” (auka) simbolizuoja fizinio žmogaus kūno mirtį,tačiau kai žmogus tarnystei Viešpačiui atiduoda save visą,jis atranda savo tikrąją egzistavimo paskirtį ir stiprina savo dvasią atsiribodamas nuo savo paties kūno darbų. Aukos mirtis ant aukuro pakeičia pačio žmogaus mirtį,tuo pačiu sutaikydama žmogaus dvasinę ir kūnišką prigimtį. Tačiau aukojimas nėra vertingas pats iš savęs. Išpirkimo auka,kuri buvo tik nedidelė dalis iš visų Dievo šventykloje atnešamų aukojimų buvo priimama tik tada,jei ją lydėdavo nuoširdi atgaila.

Reikia paminėti dar vieną momentą,kuris surištas su aukojimu. Ne veltui kalbėjome apie auką kaip apie kovą dėl to,jog galėtumėme prisiartinti prie Dievo. Žodis „krav” (kova, mūšis) turi tą pačią šaknį kaip ir „korban” (auka). Ir tai reiškia,jog po to,kai žydai pasidarė aukso veršį tapo nebeįmanoma artintis prie Dievo neatsisakant savęs,be aukos vienokioje ar kitokioje formoje. Aukojimas šiuo požiūriu nėra taikus reikalas,tai kova su piktojo  jėgomis,kurios siekia atitolinti žmones nuo Dievo per materialų (juslinį) šio pasaulio požiūrį.
Kaip dar aiškiau visa tai ką kalbame yra matoma Jėzaus Kristaus aukoje!

Po ritualinio apsiplovimo grįžtantis pas Dievą nusidėjėlis praeidavo uždangą ir patekdavo į šventąją,kur neprasismelkia nei vienas Saulės spindulys ir tik auksinis šviestuvas,primenantis apie Jėzų - Pasaulio Šviesą,apšviečia grįžtantį nusidėjėlį  Ten pat yra padėtinė duona,taip pat kalbanti apie Jėzų - Gyvenimo Duoną,ir smilkytuvas - nenutrūkstamos  maldos simbolis.

Nepaisant to,kad garbinantis Dievą pergyvena didžiulį džiaugsmą,jis dar nestojo prieš Dievo veidą. Žmogus yra atskirtas nuo Šventų Švenčiausios kabančios uždangos. Šventų Švenčiausia - tai vieta,kurioje stovėjo sandoros skrynia,ant kurios dangčio (vadinamo sutaikinimo dangčiu) buvo paties Dievo buvimas visoje savo šlovėje ir didybėje. Kol kabėjo ši antroji uždanga,tol į Šventų Švenčiausiąją galėjo įeiti tik vyriausiasis kunigas ir tik kartą metuose. Būtent ši uždanga perplyšo pusiau,kada mūsų Viešpats Golgotoje atidavė savo dvasią Dievui. Ir Jo Žodis paaiškina,kad šios uždangos plyšimas atvėrė kiekvienam besiartinančiam prie Dievo kelią į jo artumą.

Naujas Testamentas viskuo sutinka su šia ST iliustracija. Išpirktiems žmonėms nereikia bijoti įeiti į Šventų Švenčiausiąją. Dievas nori,kad mes skubėtume į Jo artumą ir pasiliktume jame visą savo gyvenimą. Tai daugiau,nei mokymas,kurio reikia laikytis,tai gyvenimas,kiekviena akimirka ir kiekviena diena,kuri teikia pasitenkinimą Dievo buvime.

Dievo buvimo ugnis teikė  gyvybe visam ST Įstatymui. Be šio buvimo visa sudėtinga susitikimo palapinės įranga virsta negyvais ir nesuprantamais simboliais,kurie neturi jokios prasmės nei Izraeliui,nei mums. Didžiausia Susitikimo Palapinės vertė ir reikšmė buvo tame,jog Dievas buvo ten. Dievo buvimas laukė už uždangos.

Viskas taip pat lieka ir šiandien. Dievo buvimas yra krikščionybės esmė. Pagrindinė krikščionybės idėja yra pats Dievas,laukiantis Savo išpirktų vaikų grįžtančių į Jo artumą.

Tačiau yra ir kitas,šiandien madingas požiūris,kai apie Dievo artumą žinoma tik teoriškai. Bėda tame,kad nekalbama kiek svarbu žmogui ieškoti akivaizdžiai suvokiamo Dievo artumo ir kokie svarbūs yra šie ieškojimai. Tokios doktrinos požiūriu mes esame arti Dievo „poziciškai”,dėl savo egzistavimo fakto ir nieko nekalbama apie būtinybę pergyventi šį artumą iš tikrųjų. Ir šiuolaikiniai krikščionys vadovaujasi šiuo principu. Gėdingas pasitenkinimas savim užima karšto uolumo vietą. Mūsų nebejaudina mūsų pretenzijų į gyvenimo nuosavybę teisėtumas,mes jaudinamės dėl to,kad tos nuosavybės neturime..

Kas gi yra Jis,Tas,esantis už uždangos? Tai pats Dievas..

Už uždangos - Dievas. Dievas,Kurio pasaulis iki šiol ieško. Dievas leido Save pamatyti kūrinijoje,bet visiškai apreiškė Save Sūnuje. Dabar,visoje pilnatvėje Jis nori atverti Save mums.

Kad išgyti iš daugybės religinių ligų,mums reikia įžengti į Dievo buvimą .

Jis nesikeičia. Jis visa žinantis. Meilė,gailestingumas ir teisumas - Jo savybės.

Tačiau kodėl mes neskubame ir neįeiname į Jo artumą? Paprastas paaiškinimas,jog „atšalome” negali visko paaiškinti. Tai kas per priežastis?

Tai ne kas kita,kaip uždanga mūsų širdyse. Uždanga,kuri neperplyšo,kaip ta,kuri buvo šventykloje ir pasilieka mumyse,slėpdama Dievo šviesą ir atskirdama mus nuo Jo buvimo. Tai mūsų senos,kūniškos prigimties uždanga,kuri ir toliau pasilieka mumyse be pasmerkimo,nukryžiavimo ir atsižadėjimo. Tai uždanga,nuausta iš kūniškos savasties audinio,uždanga,kurios egzistavimo mes iki galo nesuvokiame,kurios mes gėdinamės slaptoje,tačiau kurios neatvedėme į kryžiaus teismą. Ta šviesos nepersmelkiama uždanga nėra kažkas labai paslaptingo ir ne taip jau sunku ją atpažinti. Tereikia tik įsižiūrėti į savo širdis ir mes pamatysime ją ten - mūsų sielų priešą ir veiksmingą kliūtį mūsų dvasiniam augimui. Ši uždanga nuausta iš plonučių savasties gijų,žmogaus dvasios nuodėmių. Šios nuodėmės nepriskiriamos prie mūsų darbų,jos - mūsų esybė,ne tai,ką mes darome,bet tai,kuo mes esame. Štai kur paslėpta šių nuodėmių klasta ir jėga.

Jei kalbėti konkrečiai,tai mūsų „aš” nuodėmės yra mūsų nuosavas teisumas,savigaila,pasitenkinimas savimi,gėrėjimasis savimi,savimyla ir daugybė į šiuos panašių dalykų. Jie įsišaknijo mumyse taip giliai,kad tapo mūsų prigimties dalimi ir mes nustojome tai matyti,kol Viešpats nenukreipia į mus Savo šviesos. Grubesnės nuodėmės - tokios kaip egoizmas,išdidumas - pakenčiamos net krikščionių tarnautojų tarpe. Šie pasireiškimai tokie dažni,jog žmonės pradėjo tapatinti juos su Evangelija. Mūsų laikais šios nuodėmės tampa būtinomis,kad iškovoti populiarumą kai kuriuose regimos Bažnyčios sluoksniuose. Savęs reklamavimas pasinaudojant Dievo Žodžio pamokslavimu tiek paplitęs,jog net nekelia klausimų.

Kai kurie mano,jog rimtas pokalbis apie žmogaus nuodėmingumą ir būtinybę būti išteisintiems Kristaus teisumu gali mus išlaisvinti iš nuodėmingo „aš” valdžios,tačiau tai netiesa. „Aš” be baimės ir priekaišto gali gyventi prie pat Dievo aukuro. „Jis” gali stebėti kaip miršta Auka,tačiau tai nei kiek „jo” nejaudina. „Jis” sugeba kovoti už tikėjimą ir karštai pamokslauti apie išgelbėjimą malone. Toks „aš” maitinasi tikėjimu į savo nuosavą teisumą ir net pats Dievo artumo siekimas panaudojamas tam,kad sukurti šiltnamio sąlygas savo augimui ir klestėjimui.

„Aš” - tai šviesos nepersmelkiama uždanga,kuri paslepia Dievo veidą nuo mūsų. Pašalinti šią uždangą galima tik praktiškai kovojant dvasinę kovą ir - niekada paprastu pamokymu. Kad sunaikinti šią uždangą reikia Dievo Dvasios darbo mumyse. Būtina paimti savo kryžių,kad jis atliktų savo darbą mūsų viduje. Būtina iškelti savo „aš” nusikaltimus ant kryžiaus ir pasmerkti juos. Reikia paruošti save rūsčiam išbandymui,Dievo teismui,kažkuo panašiam į tą,kurį priėmė mūsų Viešpats iš Pontijaus Piloto.

Kalbėdami apie uždangą kalbame metaforomis ir šitai skamba poetiškai bei beveik maloniai,bet iš tikrųjų nieko malonaus čia nėra. Ši uždanga padaryta iš gyvo dvasinio audinio,labai gyvo ir jautraus,kuriuo iš vidaus išklota visa mūsų esybė ir paliesti šią vietą - reikia paliesti vietą,kurią gali labai skaudėti. Suplėšyti uždangą - reiškia susižeisti,pakenkti pačiam sau ir pralieti kraują. Mirtis niekada nebuvo pramoga. Prasiveržimas pro brangų ir švelnų audinį,iš kurio nuaustas mūsų gyvenimas negali nesuteikti gilaus skausmo. Tačiau tai yra būtent tai,ką kryžius padarė su Kristumi ir tai,ką jis turi padaryti su kiekvienu žmogumi,kad jį išlaisvintų.

Tačiau bijokime pasitikėjimo savimi,kuriame esame įsitikinę sugebėsiantys perplėšti uždangą patys. Dievas tai padarys už mus. Mūsų darbo dalis - paklusti ir tikėti. Reikia atgailauti,palikti nuodėmes,atsižadėti savojo „aš” ir laikyti šį priešą nukryžiuotu. Tačiau nereikia painioti „priėmimo” su tikru Dievo darbu. Reikia stengtis,kad šis darbas vyktų mumyse. Negalima sustoti tik ties savęs atsižadėjimo mokymu.

Stenkitės,kad šis darbas iš tikrųjų vyktų ir būtų užbaigtas. Kryžius rūstus ir baisus,jis atneša mirtį,tačiau tai vienintelis veikiantis kryžius. Šis kryžius nelaiko savo aukos amžinai. Ateina momentas,kai jis savo darbą baigia ir kenčianti auka miršta. Po to seka prisikėlimas,šlovingas ir galingas ir skausmas pasimiršta džiaugsme,kad uždanga patraukta ir mes įžengiame į realų gyvenimą Dievo artume.