Mt 6,13 nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.
Pačiuose seniausiuose manuskriptuose šios frazės nėra. Malda baigiasi paskutiniu prašymu „gelbėk mus nuo pikto“. Tačiau vėlesniuose kopijose ši dalis atsirado ir buvo naudojama pirmojo šimtmečio bažnyčių. Tai,kad Jėzus nepabaigė šios maldos žodžiu „Amen“, leidžia daryti prielaidą,jog tuo Jis davė galimybę Savo mokiniams pridėti prie šios maldos savo doksologiją – t.y. Dievo šlovinimą. Tai būdinga ir tinkama Dievo vaikams,kai šlovinimas Dievui išsakomas betarpiškai,išsakomas iš žmogaus širdies gelmių,asmeniškai,su tikru Dievo didybės pripažinimu.
Taip savo metu karalius Dovydas šlovino Dievą. Melsdamasis jis sakė štai ką:
1 Krn 29,10-13 Dovydas garbino Viešpatį susirinkusiųjų akivaizdoje ir tarė: “Garbė Tau per amžius, Viešpatie, mūsų tėvo Izraelio Dieve! Tavo, Viešpatie, yra didybė ir galybė, ir pergalė, ir šlovė, ir išaukštinimas, nes Tau priklauso visa danguje ir žemėje. Viešpatie, Tavo yra karalystė ir Tu esi valdovas virš visko. Iš Tavęs ateina turtai ir garbė, Tu viskam karaliauji. Tavo rankoje yra jėga ir galybė, Tu gali išaukštinti ir suteikti stiprybės. Mūsų Dieve, mes dėkojame Tau ir giriame Tavo šlovingą vardą.
„..nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius.“ Šioje doksologijoje aptinkami trys atskiri išsireiškimai,kuriais šlovinamas Dievas:
- nes Tavo yra karalystė.
- nes Tavo yra jėga.
- nes Tavo yra šlovė per amžius.
Nes Tavo yra karalystė
Žodyje „karalystė“ yra ta pati šaknis,kaip ir žodyje „karalius“ ir šie du žodžiai neatsiejami vienas nuo kito. Karalyste vadinama šalis,kurios priekyje stovi ir ją valdo karalius. Bet kokia žmogiška karalystė kaip ir bet kokia kita žmogiška valstybės santvarka yra labai trumpalaikė. Žmogiškos karalystės tai susikuria,tai subyra ir pasaulyje vyksta nesibaigianti kova dėl valdžios.
„Tėve mūsų“ maldos doksologijoje kalbama apie Dievo Karalystę. Išsireiškimu „nes Tavo yra karalystė“ iškilmingai ir didingai paskelbiame,kad Dievo Karalystė yra amžina,kad ji buvo visada ir amžinai pasiliks ir kad ji niekieno ir niekada negali būti sugriauta,nes ji yra Dievo ir tik Jo yra valdoma. Niekas ir niekada neįtvirtins savo valdžios Dievo karalystėje. Ir tai jos amžinumo ir nekintamumo garantas,nes toks yra pats Karalius – visagalis,amžinas ir nesikeičiantis.
Dievo Karalystė nepanaši į žmonių karalystes. Dievo karalystė nėra apribota žemiškomis sienomis ir ji yra ten,kur karaliauja Dievas. Dievo karalystė nėra tik vienoje kažkurioje vietoje,ji apima neišmatuojamas erdves ir aptinkama įvairiausiose formose bei sąlygose.
Lk 17,21 Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”.
Taigi, Dievo Karalystė ir Jo valdžia yra kievkieno gimusio iš Jo žmogaus širdyje. Dievo karalystė yra Jo Bažnyčioje, Jo valdžios Sostas tarp žmonių bus pastatytas tūkstantmečio Kristaus valdymo metu ,o pats Dievo Sostas danguje amžiams lieka visos kūrinijos valdymo centru..Kaip beribis yra mūsų Dievas,taip beribė yra ir Jo karalystė,kaip Jo mintys yra aukščiau už bet kokį žmogišką supratimą,taip ir Jo viešpatavimas neišmatuojamai viršija žmogišką išmintį.
Karalius Dovydas pažindamas Dievą kaip Amžiną Valdovą,giedodamas Jam sakė:
Ps 10,16 Viešpats yra Karalius per amžių amžius, iš Jo žemės pagonys išnyks.
Ps 29,10 Viešpats sėdi viršum tvano, Viešpats sėdi kaip Karalius per amžius!
Pranašas Jeremijas,rodydamas į stabų niekingumą sako taip:
Jer 10,10 Tačiau Viešpats yra tikrasis Dievas, gyvasis Dievas ir amžinasis Karalius. Nuo Jo rūstybės dreba žemė ir Jo grūmojimo nepakelia tautos.
Apaštalas Jonas,būdamas tremtyje dėl Viešpaties žodžio Patmos saloje, rašo:
Apr 1,4-8 Jonas septynioms Azijos bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš Jo sostą, ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui,- Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen. Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen! “Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga”,-sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.
nes Tavo yra jėga
Žodis „jėga“ reiškia sugebėjimą atlikti norimą veiksmą. Jėga būna visokia – tai ir fizinė jėga,ir intelekto jėga, valios jėga, dvasinė jėga ir t.t. Dar yra gamtos jėga,stichijos jėga ir joms panašios jėgos. Bet antras maldos „Tėve mūsų“ doksologijoje esantis išsireiškimas kalba mums apie visiškai kitokią jėgą nei mes pažįstame. Čia kalbama apie jėgą,kuri neturi jokių apribojimų,tai yra sugeba atlikti bet kokį veiksmą iki galo. Ir būtent tokia jėga yra Dievo jėga.
Mūsų Dievas,kuriam mes meldžiamės – Visagalis. Kai Jis apsireiškė Abraomui,Jis pasakė:
Pr 17,1 Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.
Kai Viešpats Jėzus buvo paimtas,prieš palikdamas savo mokinius, Jis jiems pasakė:
Mt 28,18-20 Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”.
Dievo visagalybė mums aiškiausiai suvokiama iš Jo kūrinių,žvelgdami į Jo rankų darbus mes matome,kaip begalinė yra Dievo jėga,t.y. sugebėjimas atlikti norimą veiksmą iki galo..:
Ps 8,1-4 Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje! Tu iškėlei savo šlovę virš dangų. Kūdikių ir žindomųjų lūpomis Tu paskelbei apie savo jėgą savo priešams, kad nutildytum priešą ir keršytoją. Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?
Jo Žodžiu sukurta viskas – didingi gamos dėsniai, visa kas gyva ir negyva ir ,galų gale,pats žmogus. Jo žodžiu sutverti angelai ir visos dangaus kareivijos. Pradžios knygoje aiškiai pasakyta,jog viskam,ko panorėjęs Dievas įsakė būti ir tai egzistuoja iki šiol. Dar daugiau – neegzistuoja niekas,kam Jis neįsakė būti.
Suvokdamas Dievo visagalybę Jeremijas taip meldžiasi:
Jer 32,17-18 “Viešpatie Dieve, Tu sukūrei dangų ir žemę savo didele galia ir ištiesta ranka. Nieko Tau nėra negalimo. Tu rodai malonę tūkstančiams ir baudi vaikus už jų tėvų nusikaltimus. Tu didis ir galingas Dievas, kurio vardas-kareivijų Viešpats...“
Kaip atsakymas į šią maldą nuskambėjo Jeremijui šie Dievo Žodžiai:
Jer 32,26-27 Viešpats tarė Jeremijui: “Aš Viešpats, kiekvieno kūno Dievas. Ar yra man kas nors per sunku?
Dievo jėga pasireiškia ir Jo kantrume. Mozė rašo:
Sk 14,17-18 Viešpatie, meldžiu Tave, parodyk savo galią, kaip esi pasakęs: ‘Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos’.
Apaštalas Petras patvirtindamas šią tiesą,rašo:
2 Pt 3,9 Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.
Dievo jėga niekada neišsenka,Jis niekada nepailsta. Jo galybė kasdien išlaiko visą visatą ir kasdien atlieka tai,ko nori Dievas kiekvieno žmogaus gyvenime. Dievas duoda reikiamą jėga ir Savo vaikams. Per pranašą Izają Jis sako:
Iz 40,28-31 Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama. Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina. Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.
Apaštalui Jonui Dievas parodė likimą,kuris laukia dabartinių žemės ir dangaus. Ir Jonas matė tai,ką Dievas sakė apie savo planus sukurti viską naują. Ir Jonas rašo štai ką:
Apr 21,1-5 Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo. Ir aš, Jonas, išvydau šventąjį miestą-naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: “Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau-praėjo”. Ir Sėdintysis soste tarė: “Štai Aš visa darau nauja!” Jis pasakė man: “Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri”.
Savo jėgą Dievas apreiškia mūsų gyvenime taip pat ir tame,jog Jis saugo mus nuo piktojo. Savo galingoje rankoje Jis laiko visus savo vaikus ir niekas pikta negali jiems pakenkti prieš Jo valią. Jėzus,kalbėdamas žydams pasakė štai ką:
Jn 10,28-29 Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos.
nes Tavo yra šlovė per amžius
žodis „šlovė“ reiškia garbę,kuri yra plačiai žinoma ir dėl to ateinančią pagarbą bei išaukštinimą. Labai pagirtina,jei žmogus yra vertas šlovės,jei jį visur gerbia ir vertina,o jis pats tarnauja sektinu pavyzdžiu kitiems. Jei tik ta šlovė kyla iš garbingų dalykų,nes yra ir kitokia šlovė,apie kurią Raštas sako:
Fil 3,19 Jų galas-pražūtis, jų dievas- pilvas ir jų garbė—gėda. Jie temąsto apie žemiškus dalykus.
Ir kaip bebūtų gaila,bet daugelis žmonių ieško sau šlovės ne tikroje garbėje,kuri ateina iš vieno Dievo ir kuri įgyjama ieškant paties Dievo,o ieško sau šlovės, ją pačią,o ne Viešpatį, pasistatydami savo tikslu. Ir nors Dievas įspėja apie tai:
Pat 25,27 Negerai persivalgyti medaus, taip pat siekti sau šlovės nėra šlovė.
Tačiau jie siekia savo šlovės visais įmanomais būdais. Ir su liūdesiu reikia konstatuoti faktą,jog daug tokių žmonių,kurie siekia sau šlovės apgaule,melu ir netgi kraujo praliejimu. Bet mes kalbėsime ne apie žmonių,o apie Dievo šlovę,todėl čia nesustosime,nes :
1 Pt 1,24-25 Mat “kiekvienas kūnas-tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius”. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.
„Tėve mūsų“ maldos doksologijoje kalbama apie Dievo šlovę ir apie tai,jog ji pasilieka amžiams. Nuo mums neatmenamų laikų,kai tik Dievas sukūrė protingas būtybes – angelus ir žmones – iš jų nepaliaujamai kyla Dievo šlovinimas. Protingas ir mąstantis žmogus matydamas nesuvokiamą jam Dievo išmintį visuose Jo darbuose, negali nenusilenkti ir nepašlovinti Kūrėjo..Ir visa Dievo kūriniją šlovina Jį:
Ps 19,1 Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus.
Žmogus apdovanotas galimybe išreikšti pagarbą ir troškimą išaukštinti Dievą,atiduoti Jam šlovę. Be kalbos dovanos,Dievas sukūrė žmogų sugebantį groti ir giedoti,giesmes renkantis atitinkamai savo dvasios nuotaikai. Ir kaip tai yra nuostabu,kai žmogus savo kuriama muzika šlovina Viešpatį. Bet šėtonui,žmonių ir Dievo priešui tokia muzika yra nepakeliama ir jis savo vaikus įkvepia kurti ir dainuoti kitas dainas – dainas šlovinančias kūnišką meilę,išaukštinančias kerštą,dainas pilnas prakeiksmų,tuštybės ir t.t.. Tokia muzika klesti pasaulietinėse radio stotyse ir televizijose. Tai kūryba,kuri nepatenkina žmogaus dvasios poreikių,o orientuota į trumpalaikius kūno norus ir geismus.
Ne taip yra su Dievo vaikais. Jie gieda vienam tik Dievui. Jie šlovina vieną Dievą. Savo dainose jie žadina klausančiuose Dievo troškimą ir pagarbą Jam,padėką ar viltį,kuri nukreipta i Jį,guodžia ir stiprina tikėjimą Juo. Ir tai ne šiaip dainos apie bet ką, o dainos tik apie tai,kas liečia Dievą ir turi savyje Jo amžinąją šlovę,t.y. dalykai,kurie paties Dievo pripažinti esantys garbingi žmogui.
Dievo vaikai šlovina Dievą ir savo gyvenimu,kuris vertas Jo. Šlovinimas – tai ne įvykis,o gyvenimo būdas. Biblinis garbinimo apibrėžimas gali skambėti taip – tai paklusnumas konkrečiai Dievo tiesai konkrečiose,šiandien esančiose gyvenimo aplinkybėse.
Jėzus savo mokinius prilygino šviesai – ir jie šviečia žmonių akivaizdoje,kad apsaugotų juos nuo pražūties ir parodytų išgelbėjimo kelią – Jėzų Kristų. Apaštalas Matas užrašė tokius žodžius:
Mt 5,14-16 Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje”.
Karalius Dovydas visą šlovę atiduodavo Dievui. Jis,regėdamas Viešpaties išmintį ir įkvėptas Šventosios Dvasios ,parašė šią psalmę:
Ps 24,1-10 Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, pasaulis ir kas jame gyvena. Jis ant jūrų ją pastatė, ant srovių ją įtvirtino. Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje? Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį, kuris nenukreipė savo sielos į tuštybes ir neteisingai neprisiekė. Jis gaus palaiminimą iš Viešpaties ir teisumą iš savo gelbėtojo Dievo. Tai karta, kuri ieško Jo, ieško Jokūbo Dievo veido. Pakelkite galvas, vartai, pakilkite, senovinės durys, ir šlovės Karalius įeis! Kas tas šlovės Karalius? Tai Viešpats, stiprus ir galingas. Tai Viešpats, galiūnas kovoje. Pakelkite galvas, vartai, pakilkite, senovinės durys, ir šlovės Karalius įeis! Kas tas šlovės Karalius? Kareivijų Viešpats-Jis yra šlovės Karalius.
Baigdamas melstis „Tėve mūsų“ malda pašlovink Viešpatį,todėl,kad Jo yra Karalystė ir jėga,ir šlovė per amžius!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą