Išdidumo pavojus. Skirtingos išdidumo pasireiškimo formos. SAVIVERTĖ, SAVĘS SUREIKŠMINIMAS - 1 dalis

Savivertė, savęs sureikšminimas - tai būsena žmogaus, kuris aštriai suvokia savo vertę ir iš kitų reikalauja jo vertės pripažinimo, kuris būtų adekvatus šiam jo suvokimimui . Jei kas nors nesiskaito su jo iškelta verte arba kažkokiais žodžiais ir veiksmais ją pažemina – prasideda konfliktas ir kova.

Savе sureikšminanti asmenybė būtinai atitiks sekančias charakteristikas:

1. Nepriklausomybė nuo Dievo.
2. Nedėkingumas
3. Pyktis ir dirglumas, irzlumas, susierzinimas
4. Arogancija
5. Žmonių baimė
6. Pataikavimas žmonėms
7. Savigaila

Šiandiena peržvelgsime pirmas tris - nepriklausomybę nuo Dievo, nedėkingumą ir pyktį bei susierzinimą.

1. Nepriklausomybė nuo Dievo.

Visoje istorijoje mes matome rezultatą to, jog žmogus nusprendė, jog gali būti nepriklausomu nuo Dievo. Kai žmogus nusidėjo, pirmas dalykas, kuris griuvo jo supratime, tai suvokimas, jog Dievas yra Valdovas. Tai iki šios dienos pasireiškia trijuose dalykuose:

a) žmogus įsivaizduoja galįs turėti pretenzijų Dievui;
b) žmogus įsivaizduoja galįs protestuoti dėl Dievo veiksmų, kurie jam atrodo nepriimtini
c) žmogus turi interesų kurie nėra Dieve, arba kitaip – kuriuose nėra Dievo.

Kritęs žmogus išdrįso peržiūrėti savo gyvenimo klausimus ne Dievo buvimo kontekste. Vertinti juos savo paties teisingumo ir nuosavo teisumo sistemoje.


Rom 1:21-25 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.  Vadindami save išmintingais, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!

Yra daug tų, kurie sutinka pripažinti Dievo egzistavimą, bet jokiais būdais nesutinka pripažinti Jo viešpatystės. Šitas nepriklausomybės nuo Dievo pavojus buvo pastoviai pabrėžiamas Dievo, kai Jis kalbėdavo apie savo ir žmogaus santykius.Pirmi trys iš dešimties Dievo įsakymų kalba būtent apie tai.

Pak.Įst 5: 6-9 Jis tarė: ‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
Neturėk kitų dievų šalia manęs.
Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.
Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems. Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,

Tai klausimas, kuris mūsų sąmonėje pastoviai praranda savo prioritetiškumą. Vis atsiranda kažkas, kas iš mūsų minčių išstumia Dievo viešpatystės pripažinimo svarbą.

Iz 45:18-25 Nes taip pasakė Viešpats, dangaus Kūrėjas, Dievas, kuris sutvėrė žemę ir nepaliko jos tuščios, bet padarė ją tinkamą gyventi: „Aš esu Viešpats, nėra kito šalia manęs.
Aš nekalbėjau slaptai nei tamsoje. Nesakiau Jokūbo palikuonims, kad veltui manęs ieškotų. Aš, Viešpats, kalbu tiesą ir skelbiu, kas teisinga.
Susirinkite, ateikite ir priartėkite, tautų išlikusieji! Neišmanėliai nešiojasi medinius stabus ir meldžiasi dievams, kurie negali išgelbėti.
Skubėkite, ateikite ir tarkitės! Kas apie tai pranešė pirmiau ir paskelbė iš anksto? Ar ne Aš, Viešpats? Šalia manęs nėra kito. Aš – teisus Dievas ir gelbėtojas.
Pažiūrėkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės kraštai, – Aš esu Dievas ir nėra kito.
Aš savimi prisiekiau, mano žodis yra tiesa ir tas žodis pasiliks. Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks.
Bus sakoma: ‘Viešpatyje aš turiu teisumą ir jėgą’. Visi, kurie Jam priešinasi, ateis pas Jį susigėdę.
Visi Izraelio palikuonys bus išteisinti Viešpatyje ir džiūgaus“.

Pradinis nuodėmės taškas yra toks – žmogus atsistoja į poziciją, kurioje jis pats savyje nuolat jaučia savo vertingumą, esantį nepriklausomai nuo Dievo egzistavimo.
Jeigu žmogus tokioje pozicijoje – jam neįmanoma niekaip padėti.

Palyginimas apie sūnų palaidūną atskleidžia mums nepriklausomybės tragediją ir tikrą atgailos tašką;

Lk 15:17-19 Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ .

Kai Jėzus kalbėjo apie atgailą, atgailos esmė buvo grįžusio sūnaus tėvo valdžios pripažinime. Kai jis išeidinėjo, jis turėjo visą sarašą norų, visą sarašą pretenzijų, kurias kėlė tėvui ir visą sarašą savo interesų, kurie buvo už gyvenimo su tėvu ribų. Kai jis grįžo – mes nebematome jokių pretenzijų, jokio protesto dėl tėvo sprendimų ir jokių savų interesų, kurie galėtų būti realizuoti ten, kur nebėra tėvo valdžios.
Jėzaus Kristaus vienas iš gyvenimo tikslų ir buvo parodyti, jog normalus žmogus normaliame savo gyvenime visiškai priklauso nuo Dievo.

Dirbdamas su mumis, Viešpats veda mus iki akivaizdaus savo priklausomybės nuo Jo suvokimo. Ir kaip galime matyti iš apaštalo Pauliaus liudijimo, šis Dievo darbas rimtai pakeičia visą žmogaus vertybių sistemą;

2 Kor 12:7-10 Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau. Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų. Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs.
Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.

Priklausomybės problemos sprendimas išsprendžia bendravimo su Dievu problemą.

Tai, kad žmogus išsprendė nepriklausomybės nuo Dievo problemą,  rodo vienas dalykas – nuolankus sutikimas su Dievo sprendimais ir Jo valia. Kitu atveju žmogus yra išdidus ir neturi jokio ryšio su Dievu.

Lk 1:38 38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

Rom 8: 35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“.
Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo.
Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis,
nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

Jei norime nugalėti išdidumą – turime ieškoti priklausomybės nuo Dievo.


2. Nedėkingumas

Išdidumas randa savo išraiška nedėkingume:

Iš 16:1-8 Antrojo mėnesio penkioliktą dieną po to, kai jie paliko Egiptą, visi izraelitai išėjo iš Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus.
Visa Izraelio vaikų tauta murmėjo prieš Mozę ir Aaroną dykumoje.
Jie sakė: „Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu“.
Tada Viešpats tarė Mozei: „Aš jums duosiu duonos iš dangaus. Žmonės teišeina ir tesusirenka dienos davinį, kad išbandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne.
O šeštą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo“.
Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: „Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto.
Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę; Jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš Jį. O kas esame mudu, kad murmate prieš mus?
Viešpats duos jums vakare mėsos, o rytą – duonos sočiai. Viešpats išgirdo, kad murmėjote prieš Jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus jūs murmate, bet prieš Viešpatį“.

Izraelitai iškėlė savo pretenzijas Dievui vos tik susitiko su pirmaisiais sunkumais. Ir nors jie nukreipė savo nepasitenkinimą į Mozę, jis nebuvo tikroji nepasitenkinimo priežastis. Taip pat su mumis – jei mes nešiojame savo širdyje nepasitenkinimą ir priekaištus nukreiptus į žmogų, to priežastis yra mūsų nedėkingumas Dievui. Tuo tarpu mes šiose situacijose teisiname save, sakydami, jog mūsų nepasitenkinimas nukreiptas tik į žmogų, o Dievas niekuo dėtas..

Nepasitenkinimas žmonėmis yra ne kas kita kaip pretenzijų pareiškimas Dievui. Štai kodėl Šventasis Raštas nemažai dėmesio skiria dėkingumui:

1 Tes 5 : 18 18 Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.

Jei aš nepabrėžiu savo reikšmingumo, jei aš nestatau savęs į poziciją, kurioje elgiuosi taip, lyg visi žmonės privalėtų vykdyti visus mano reikalavimus,tada aš būsiu dėkingas už mažiausią malonę.

1 Tim 6:6-8 Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas.
Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime.
Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. 

3. Pyktis ir dirglumas, irzlumas, susierzinimas

Kiekvienas iš mūsų pakliūna į tokias situacijas, kuriose mes ne tik esame nepatenkinti kažkuo, bet dar stipriau esame veikiami – mūsų nepasitenkinimas įgauna susierzinimo ar net pykčio formą.
Esmė šio išdidumo pasireiškimo, jo pagrindinė priežastis, yra vidinė nuostata į tai kas vyksta, kurią būtų galima įvardinti taip : „su manimi pasielgė neteisingai“.

Ef 4:31-32 Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis.  Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.
Kaip ir kodėl kyla susierzinimas? Paprastas dalykas..kažkas, kas yra šalia ar kažkas, su kuo mes vienaip ar kitaip susiję, daro kažką ne taip, kaip mums atrodo būtina ir teisinga daryti.. Kažkas dirba ne taip – per lėtai ar per greitai..kalba ne taip, ne laiku ar ne vietoje – ne taip, kaip mes suprantame, jog tai yra reikalinga.. Tai erzina, o priežastimi yra išdidumas, kuris sako – aš negaliu daugiau to pakęsti.
Kad nepasiduoti susierzinimui, reikia iškelti sau klausimą: „o kas toks esu aš? Kodėl aš statau save į tokią viešpataujančią padėtį, jog teigiu, jog daugiau NEGALIU kentėti tokio elgesio?

Pykčio esmė visada ta pati – mano susireikšminusi asmenybė reikalauja bausmės tam, kas priešinasi mano valiai. Mano susireikšminimas reikalauja, jog aš garsiai pareikščiau, kad su manimi pasielgė neteisingai. Tikslas - kad mano išdidumo pretenzijų nepatenkinęs žmogus būtų vienaip ar kitaip už tai nubaustas. 

Nėra "teisingo" pykčio, kai kalbame apie mūsų santykį į kitą žmogų Dievo valios kontekste.

Jok 1:19-21 Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.
Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.

...<..>...

Būkite palaiminti!

Išdidumo pavojus. Skirtingos išdidumo pasireiškimo formos: SAVIMEILĖ

Emocinė išdidumo sudedamoji – savimeilė. Jos priežastis – tai savo nepriklausomos nuo Dievo vertės suvokimas ir šio suvokimo sureikšminimas.
Kai žmogus myli save labiau už viską, tai veikia destruktyviai žmogaus asmenybę ir tas poveikis matomas sekančiose savimeilės suformuotose charakterio savybėse:

1.Neatsakingumas 

bandymas pasinaudoti kitais siekiant savo gerovės. Žmonės mėgina palengvinti savo gyvenimą kitų sąskaita.

1 Sam 17 8-12 Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: „Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane. 
Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais“. 
Filistinas tarė: „Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi“. 
Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando. 
Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus.

Ir mes žinome šią istoriją..karalius Saulius neprisiimė atsakomybės už šios situacijos sprendimą ir visa jo kariuomenė laukė daugybę dienų nieko nedarydama ir vis labiau grimzdama į savo baimes. Kai tik atsirado jaunuolis vardu Dovydas – Saulius juo pasinaudojo juo, kad išspręstų savo problemas Dovydo gyvybės sąskaita.


2. Savo kaltės projektavimas kituose (savo kaltės perkėlimas kitiems)

1 Sam 15: 7-30  Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto. 
Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu. 
Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino. 
Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui: 
„Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų“. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį. 
Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: „Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą“. 
Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: „Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą“. 
Samuelis klausė: „Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?“ 
Saulius atsakė: „Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome“. 
Samuelis tarė Sauliui: „Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo“. Ir jis atsakė: „Kalbėk“. 
Samuelis tarė: „Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi. 
Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’. 
Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?“ 
Saulius atsakė Samueliui: „Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau. 
Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale“. 
Samuelis atsakė: „Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus. 
Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi“. 
Saulius atsakė Samueliui: „Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui. 
Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį“. 
Bet Samuelis atsakė Sauliui: „Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi“. 
Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo. 
Ir Samuelis jam pasakė: „Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave. 
Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų“.
Saulius tarė: „Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą“. 

3. Nesugebėjimas pripažinti sau nieko, kas mažina savivertę

Jer 8 : 5-12  Kodėl šita tauta užsispyrusiai laikosi savo paklydimo? Jie įsikibę į apgaulę ir nesutinka atsiversti. 
 Aš klausiausi ir supratau, kad jie kalba netiesą. Nė vienas neatgailauja dėl savo nedorybės, sakydamas : ‘Ką aš padariau?’ Jie visi eina savais keliais kaip žirgas, puoląs į kovą. 
Net gandras, balandis, kregždė ir strazdas žino savo sugrįžimo laiką, bet mano tauta nežino Viešpaties nuostatų. 
Kaip jūs galite sakyti: ‘Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus’? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį. 
Išmintingieji bus sugėdinti, išgąsdinti ir pagauti. Jie atmetė Viešpaties žodį, tai kur jų išmintis? 
Todėl Aš atiduosiu jų žmonas kitiems, jų laukus svetimiems, nes jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavę godumui, nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi klastingai. 
Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra. 
Jie turėtų gėdytis, nes elgėsi bjauriai, tačiau jie nei gėdijasi, nei parausta. Todėl jie kris tarp krintančių sukniubę, kai juos aplankysiu’, – sako Viešpats. 

4. Tingėjimas

Pat 12,27 Tinginys nekepa medžioklės laimikio, bet darbštumas yra brangus žmogaus turtas. 
Pat 19,15 Tinginys įpranta ilgai miegoti, ir dykinėjanti siela kęs alkį. 
Pat 19,24 Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet nebenori pakelti jos prie burnos. 
Pat 20,4 Tinginys nearia dėl šalčio, todėl derliaus metu elgetaus ir nieko neturės. 
Pat 22,13 Tinginys sako: “Liūtas yra lauke, jis sudraskys mane gatvėje!” 
Pat 26,13 Tinginys sako: “Liūtas kelyje! Žiaurus liūtas gatvėje!” 
Pat 26,14 Kaip durys sukasi ant vyrių, taip tinginys vartosi lovoje. 
Pat 26,15 Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet jam sunku pakelti ją prie burnos. 
Pat 26,16 Tinginys laiko save išmintingesniu už septynis vyrus, galinčius išmintingai atsakyti. 

Prisiminkime ir pamąstykime ties šia istorija:

Mt 25,26 Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. 

Ar matote išdidumą kaip esminę priežastį, dėl ko tarnas neįvykdė savo valdovo valios? Pamėginkite aptikti ir patys sau paaiškinti kaip išdidumas per savo nepriklausomos nuo valdovo vertės suvokimą, per koncentraciją i savąjį "aš", per savimeilę ir jos suformuotas charakterio savybes, pastūmėjo žmogų į kelią, kuriuo pasukęs pražudė save.

5. Įtarumas

1 Sam 18 : 6-11  Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais. 
Moterys dainuodamos kartojo: „Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių“. 
Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: „Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės“. 
Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą. 
Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį. 
Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: „Prismeigsiu jį prie sienos“. Bet Dovydas išsisuko du kartus. 

6. Pavydas

Pat 14,30 Sveika širdis-kūno gyvybė, o pavydas pūdo kaulus. 
Apd 13,45 Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti tam, ką kalbėjo Paulius. 
1 Kor 3,3 nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai,-argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? 
1 Tim 6,4 tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai
Jok 3,16 Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. 
Pr 37,11 Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius. 
Ps 106,16 Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.  Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

Ir dar viena liūdna išdidumo įkvėptam pavydui pasidavusių žmonių istorija..:

Sk 16: 1-35 Korachas, Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus, ir iš Rubeno sūnų Eliabo sūnūs Datanas ir Abiramas bei Peleto sūnus Onas 
sukilo prieš Mozę. Prie jų prisidėjo du šimtai penkiasdešimt izraelitų, tautos kunigaikščių, žinomų bendruomenėje ir gerbiamų vyrų. 
Jie susirinkę kalbėjo prieš Mozę ir Aaroną: „Gana judviem; visi izraelitai yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl judu keliatės aukščiau Viešpaties tautos?“ 
Tai išgirdęs, Mozė puolė ant žemės 
ir kalbėjo Korachui ir su juo esantiems: „Rytoj Viešpats parodys, kas yra šventas ir kas yra Jo. Tiems, kuriuos Jis išsirinko, Jis leis prisiartinti prie Jo. 
Kiekvienas imkite savo smilkytuvą: tu, Korachai, ir visas tavo būrys, 
pasiėmę ugnies, užberkite ant jos smilkalų Viešpaties akivaizdoje. Kurį Jis išsirinks, tas bus šventas. Jūs, Levio sūnūs, keliatės per aukštai!“ 
Mozė sakė Korachui: „Klausykite, Levio sūnūs! 
Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas jus išsirinko iš visos tautos ir pašaukė eiti tarnystę Viešpaties palapinėje ir tarnauti tautai? 
Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate kunigystės? 
Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį? Kas gi yra Aaronas, kad prieš jį murmate?“ 
Mozė pasiuntė pašaukti abu Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą. Juodu atsakė: „Mudu neisime. 
Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medum, kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums? 
Ar nuvedei mus į žemę, kurioje teka pienas ir medus, ir ar davei mums paveldėti laukus ir vynuogynus? Ar ir akis nori šiems žmonėms išlupti? Mudu neateisime!“ 
Mozė, labai įpykęs, meldė Viešpatį: „Nežiūrėk į jų aukas; aš neėmiau iš jų nė asilaičio ir nė vieno nenuskriaudžiau“. 
Mozė sakė Korachui: „Rytoj tu ir visas tavo būrys stokite Viešpaties akivaizdoje: tu, jie ir Aaronas. 
Imkite kiekvienas savo smilkytuvą, įdėkite į juos smilkalų ir atneškite smilkytuvus Viešpaties akivaizdon – du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų; taip pat tu ir Aaronas atneškite savo smilkytuvus“. 
Visi įsidėjo ugnies į smilkytuvus ir užbėrę ant jos smilkalų atsistojo prie Susitikimo palapinės įėjimo, kartu su Moze su Aaronu. 
Korachas sušaukė visus izraelitus prie Susitikimo palapinės, ir visiems matant pasirodė Viešpaties šlovė. 
Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: 
„Pasitraukite iš šio susirinkimo, Aš juos bematant sunaikinsiu“. 
Juodu puolė ant žemės, prašydami: „Dieve, Tu kiekvieno kūno dvasios Dievas. Argi vienam nusidėjus Tavo rūstybė sunaikins visus?“ 
Viešpats atsakė Mozei: 
„Įsakyk visiems pasitraukti nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių“. 
Mozė ėjo prie Datano ir Abiramo, jį sekė Izraelio vyresnieji. 
Jis tarė tautai: „Pasitraukite nuo šių piktadarių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad ir jūs nežūtumėte dėl jų nuodėmių“. 
Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais. 
Mozė tarė: „Dabar matysite, kad Viešpats siuntė mane visa tai daryti ir kad aš nieko nedariau savo valia. 
Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė;
bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui“. 
Kai tik jis baigė kalbėti, žemė prasiskyrė po jų kojomis 
ir atsivėrusi prarijo juos su jų palapinėmis, žmonėmis ir visu lobiu. 
Jie gyvi nugrimzdo į mirusiųjų buveinę, ir žemė apdengė juos, ir jie buvo išnaikinti iš susirinkusiųjų. 
O visi izraelitai, kurie stovėjo aplinkui, žūstantiems šaukiant, pradėjo bėgti, nes jie sakė: „Kad tik ir mūsų žemė neprarytų“. 
Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus. 

8. Savęs priešpastatymas kitiems

Pat 18,1 Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga. 


IŠVADA:


Išdidumas – sunki dvasios nuodėmė..jos pagrindinė žala susiveda ne į atskirą silpniau ar stipriau suformuotą charakterio savybę. Išdidumas padro daug baisesnį dalyką – jis visiškai sunaikina žmoguje esantį panašumą į Kūrėją ir paverčia mus Dievo priešais, nešiojančiais savyje kitą panašumą:

Jn 8,42-47 Jėzus kalbėjo jiems toliau: “Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė. Jūsų tėvas-velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. 
Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti. ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi. Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi? Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo”. 

Vienintelis būdas kaip išsigelbėti iš šios nuodėmės yra pateiktas Viešpaties čia:

Mt 16:25 25 Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.

Ir kito būdo nėra.

Būkite palaiminti!