Evangelija. Gyvenimas praktiškai (26) "..Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo.."

2 Pt 1,16-21 Juk mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš tobulybės šlovės nuskambėjo Jam balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”.Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su Juo ant šventojo kalno. Taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė žvaigždė. Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės.

Heb 2,1-4  Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Nes jei per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėto atlygio, tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo, Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis Jo valia.

Heb 3,7-15 Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: “Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje, kur jūsų tėvai gundė mane, mėgino ir matė mano darbus per keturiasdešimt metų. Todėl Aš užpykau ant tos kartos ir pasakiau: ‘Visada jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių’. Taigi Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį!’ ” Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien,-kol dar sakoma “šiandien”,-kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta.Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais,-jei tik išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo, kol yra sakoma: “Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą”.

Visi aukščiau išsakyti įspėjimai kalba apie mūsų santykį su Žodžiu,su tuo,ką Dievas kalba.juk Dievas kalba mums Savo Žodyje, Šventąjame Rašte. Taip,žmonės sako,jog Dievas kalba įvairiais būdais,kodėl,mol,sudievinate negyvą raidę, o ne Dvasią. Na taip..Dievas kalba ir per pranašystes,ir per regėjimus,per sąžinę,per sapnus..BET. Bet visoje pilnatvėje Save ir Savo valią  Jis apreiškia mums tik Šventajame Rašte ir niekur kitur. O kas dėl sapnų,regėjimų ir pranašysčių,tai visa tai panašu į mokytojo pliaukštelėjimą delnais klasėje,kuri prarado dėmesį tam,ko yra mokoma,kad grąžinti ją į tai,kas parašyta vadovėlio šios dienos temoje. Taip ir šie minėti dalykai skirti tam,kad atkreipti  mūsų dėmesį ir nukreipti mus į tai,ką sako Dievo Žodis.

Štai dar vienas įspėjimas apie šio santykio su Biblija svarbą ir nuo to priklausančias be galo rimtas pasekmes:

Heb 4,1-3 Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo poilsį, bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs. Mums, kaip ir jiems, buvo paskelbta Evangelija. Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu. O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį, kaip Jo pasakyta: “Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį’ ”, nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo.

Ko gi reikia,kad mūsų santykis su Dievu Jo Žodyje būtų vaisingas ir mes galėtumėme augti,kad tos be galo rimtos pasekmės apie kurias kalbėjome,būtų mums geros?

1. Būkime dėmesingi tam,ką girdime
2. Neužkietinkime savo širdžių,kad širdis būtų pajėgi priimti Žodį
3. Pasitikėkime Dievo Žodžiu,laikykime Jį patikimu,lai Jis susijungs su mūsų tikėjimu,t.y. taps tuo,kuo mes tikime... Kai kurie žmonės ima ir suabejoja Dievu ir sakosi be prarandą tikėjimą. Žinote,tai ne visada yra blogai..Jeigu jų įsivaizdavimai apie Dievą iš tikrųjų tokie kaip jie kalba,tai nuostabą kelia ne tai,jog jie suabejojo Dievu,o tai,kaip jie sugebėjo taip ilgai save įtikinėti ir tikėti tuo,ką jie vadina Dievu. Kai kurių žmonių įsivaizdavimas apie Dievą yra tiek neteisingas,kad jiems suabejoti yra daug geriau,nei likti ištikimiems. Nes kuo didesnė jų ištikimybė,tuo labiau išsigimsta jų tikėjimas ir tampa tikra bjaurastimi,juk toks tikėjimas  pastatytas būna ne ant Dievo Žodžio,o ant melo. Ir abejonė šiuo atveju liudija apie Dievo malonę tam žmogui. Abejonė tokiu atveju visiškai suprantamas dalykas ir liudija apie apie dvasinį ir intelektualinį jautrumą nuosavo paklydimo atžvilgiu,nes Dievas,toks,kokiu Jis yra tokių žmonių įsivaizduojamas,iš tikrųjų yra ne Dievas,o stabas. Tačiau tiems,kurie tiki ne savimi,o Dievo Žodžiu – tiems reikia laikyti Jį patikimu tiek,kad galėtumėme patikėti Jam savo gyvenimą ir gyvybę  tada,kai regis galėtumėme to ir nedaryti..
4. Heb 4,14 Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo.  Mūsų išpažinimo – t.y. Evangelijos,Dievo Žodžio ir to,kas mums buvo atverta jame,ką mes pažinome ir supratome – to turime tvirtai laikytis.
5. Heb 6,1 Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, Mes turime augti Dievo pažinimu ir tapti brandūs Kristuje,kad mūsų tikėjimas neliktų bevaisis Dievui ir mums.

Apie brandos nebuvimo problemą Viešpats kalba tame pačiame laiške Žydams:

Heb 5,11-14 Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas-tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo.

Kaip tai gali nutikti krikščionio gyvenime? Kodėl augimas ima ir sustoja? Bėda atsitinka su tais žmonėmis,kurie tapę krikščioniais taip ir nesugeba pasiekti krikščioniško gyvenimo pilnatvės. Jie nepasiekė to,ką duoda Kristus. Tikėjimas jiems liko formalia,paviršutinišką efektą turinčia religija,kuri neatneša jiems pasitenkinimo,nesuteikia pilnatvės,jo lieka viena iš religijų,savo apeigų skirtingumu panaši į bet kurią iš daugybės pasaulio religijų,kuriose gyvena daugybė pasaulio žmonių. Ko pasekoje kai kurie iš tokių žmonių pradeda abejoti Kristumi ir pasuka į judaizmą,į misticizmą su dvasiomis ir regėjimais,į charizmatiško kūniškumo erezijas ir t.t..Iš pradžių šiuos žmones patraukė tai,ką jie pamatė Bažnyčioje – giesmės,pamokslai,duonos laužymas,maldos,pranašystės. Juos patraukė ir išgelbėjimas,kuris Bažnyčioje skelbiamas. Bet ši Tiesa apie išgelbėjimą neužėmė jų gyvenime centrinės vietos,ji neužpildė gyvenimo tiek,kad suteiktų žmogui pasitenkinimą tuo,tikrą džiaugsmą,kad žmogus taptų laimingas Kristuje ir laimingas dėl Kristaus. Ir kas vyksta toliau? Ogi viskas paprasta..atsiranda jo gyvenime visokios aplinkybės,kurios išstumia žmogų iš šitos paviršutiniškos „krikščioniškos“ savijautos. Pavyzdžiui,jis susiduria su krikščioniais,kurie gyvena ir elgiasi ne taip,kaip turėtų elgtis krikščionis. Jis susiduria su kokia nors problema – pinigų stygiumi,sveikatos rūpesčiais,darbo problemos. Tada jis stengiasi melstis Dievui,ir Dievas,regis,visiškai nieko nepadeda jam. Jis susiduria ir su pagundymais,kurie jį vilioja,traukia ir palaipsniui perkelia žmogaus  gyvenimą ten,kur žadamas jo norų išpildymas. Ir krikščioniai,kurie neišmoko kaip gyventi su Kristumi,nepasiekė tikro gylio savo gyvenime su Dievu,jie yra labai pažeidžiami visų šių aplinkybių.

Kad atrasti šį gylį,kad neplaukioti paviršiumi,mums reikia suvokti koks absoliučiai nieko nepakeičiamas yra Kristus,suvokti Jo asmenybės jėgą ir didybę visoje Švento Rašto atveriamoje pilnatvėje. Kad mes galėtumėme praktiškai priimti tai,ką atneša Viešpats į mūsų gyvenimus. Tai yra kovos zona,kurioje su jumis ir su Dievu vedą kovą šėtonas – tai kova dėl jūsų gyvenimo Kristuje gylio ir tikrumo.Velnias pastoviai dirba ties tuo,kad padaryti jūsų krikščionybę seklia,negilia. Kai tuo tarpu Šventoji Dvasia dirba mūsų širdyse,kad gilinti mūsų krikščionišką gyvenimą vis daugiau ir daugiau.

• Kristaus pažinimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų dvasinės brandos proceso,t.y. ne nuo žinių apie Tiesą kiekio,o nuo to,kaip tos žinios,ta Dievo Tiesa yra mūsų įsisavinama. Žmogaus negalima taip paimti ir atvesti į gyvenimo pilnatvę su Viešpačiu apipylus jį gera ir naudinga informacija apie Kristų. Informacija apie Kristų yra reikalinga ir Tiesa apie Jį labai svarbi,ji iš tiesų yra visa ko pagrindu, bet gyvenimo pilnatvė ateina ne su intelektualiomis žiniomis,o su kitais labais svarbiais mūsų gyvenimui dalykais- sugebėjimu klausyti. Mums reikia,kad apie Kristų būtų daug kalbama,kad sugebėtumėme suvokti ir pažinti Jį vis labiau ir labiau,bet kalbėti apie jį prasminga tik tada,kai tie,kuriems kalbama sugeba klausyti. Nesugebantys klausyti yra tie,kurie tapo inertiškais,aptingo savo vidumi,prarado jautrumą ir sugebėjimą reaguoti į tai,kas sakoma. Tai,ką girdi nežavi jų,neįkvepia ir niekaip nemotyvuoja judėti toliau,o gyvenimą teikianti Tiesa tapo nuobodžia ir neįdomia. Tame yra paslėptas Tiesos ignoravimas,atsainumas ir nusikalstamas aplaidumas savo prievolių,kurias turime prieš Dievą,atžvilgiu. Abejingumas ir inercija Dievo Žodžio atžvilgiu yra susiję su Dievo baimės praradimu – žmogus nustoja drebėti prieš Jo Žodį. Nesugebantys klausyti ne visada tokiais buvo,savo krikščioniško kelio pradžioje jie sugebėjo klausyti,bet prarado šį sugebėjimą.Kaip tai vyksta? Pradžioje žmogus užsiliepsnoja meile Viešpačiui,jis tarsi kempinė sugeria į save kiekvieną Dievo Žodį ir čia vyksta augimas. Bet vėliau žmogaus gyvenimas įeina į naujas vėžes,jis atsiduria ramioje vietoje,kurią galima palyginti su ramiu užutėkiu – nebelieka nieko aiškiai nuodėmingo,nėra nieko,kas būtų akivaizdžiai  neteisinga,nors būtent ši „ramybės“ būsena ir yra akivaizdžiai neteisinga,nes Evangelija ir Kristus tampa kažkuo įprastu. Išgelbėjimas atrodo kažkuo savaime suprantamu,nuodėme atrodo ne tokia ir baisia,Dievas tampa ne toks jau ir šventas..Tai veda į pasitenkinimo Kristumi nebuvimą,kas savo ruožtu užgesiną uolumą Jo pažinimui ir tarnavimui Jam. Viešpats lyg ir čia,bet realaus gyvenimo svorio centras persikelia kažkur į kitą sferą – tai gali būti profesija,tai gali būti šeima ar dar kas nors,kame žmogus patiria pasitenkinimą gyvenimu.Toliau neišvengiamai seka nuodėmė ir pripratimas prie jos,kas – vėl gi,neišvengiamai – uždega Dievo rūstybę.

Apr 3,14-17 “Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia’,-o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.

Tokio atšalimo priežastis – paklusnaus nuolankumo Žodžiui nebuvimas. Girdėdamas Tiesą žmogus nebesirūpina,kad gyventi ta girdėta Tiesa. Jis,regis, dar skaito Bibliją ir dar klauso Žodžio,bet jau nebeįsisavina Jo savo asmenybės ir savo širdies lygyje. Žodis lieka už jo gyvenimo ir nustoja daryti jam įtaką.

„Tokio žmogaus pagrindinė problema yra ne dėl  jo aptingusio proto,o dėl jo dvasinės priešpriešos Dievui. Jis paprasčiausiai yra nepasiruošęs gilesnėms Evangelijos veikimo pasekmėms savo gyvenime. „(O‘Brien Peter)

Šie žmonės dar klauso,bet jau nebegeba priimti to,ką girdi.Nebegeba mąstyti apie Tiesą. Nesugeba persismelkti Dievo Žodžiu tiek,kiek reikia,kad leisti Dievo Žodžiui formuoti jų gyvenimą.

Pažiūrėkime,nuo ko prasideda Dievo pažinimas ir kai vyksta augimas jame:

Kol 1,9-13 Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu; kad, sustiprinti visokeriopa jėga iš Jo šlovės galios didžiai kantrybei ir ištvermei, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.

• Dievo pažinimas prasideda nuo to,jog žmogus pažįsta tai,ko Dievas nori iš jo. Pažįsta Dievo įsakymus ir įstatymus.
• Toliau žmogus ieško Dievo pažinimo,tam,kad elgtis ir gyventi atitinkamai su tuo,ko Dievas nori.
• Žmogus nori ieškoti ir ieško kas gi patinka Dievui ir atradęs tuo stengiasi įtikti Jam.

Dievo negalima pažinti tik intelektualiai gretinant kažkokius faktus tarpusavyje ir darant išvadas..Dievo pažinimas prasideda nuo Jo valios pažinimo ir auga ten,kur susilieja su noru gyventi vertą Jo palankumo gyvenimą. Žmonės,kurie bando „augti“ Dievo pažinime kitaip – apgaudinėja patys save:

1 Jn 2,4 Kas sako: “Aš Jį pažįstu”, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.

Tame matome,jog nei filosofija, nei misticizmas niekur neveda,nes šiais keliais einant neįmanoma pažinti Dievo. Dievą gali pažinti tik tyraširdžiai,kurie ateina pas Dievą tokie,kokie yra, su tyros širdies noru Jam patikti. Mes tampame gabūs klausyti ir priimti Dievo tiesą tik tada,kai su noru siekiame vykdyti Jo valią.

Dvasinis augimas – tai ėjimas iš paprastų dalykų į sudėtingus.Dvasinis augimas – tai asmenybės pasikeitimas,tai vertybių pasikeitimas,tai gyvenimo tikslų pasikeitimas ir t.t. Ir šis augimas vyksta laike,panašiai kaip ir kūno augimui reikalingas tam tikras laiko tarpas. Problema prasideda tada,kai laikas eina,o krikščionis neauga ir taip ir lieka tuose paprastuose dalykuose nieko neišmokęs.

Dvasinė kūdikystė yra sąlygota  praktinio gyvenimo pagal Dievo Žodį nebuvimu. Tokių „kūdikių“ problema yra ne tame,jog jie neturi teorinių žinių,bet problema yra praktikos nebuvime – jie nemoka naudotis praktiškai tuo, ką išgirsta. Dvasinė kūdikystė – tai panašėjimo į Kristų proceso nebuvimas.

1 Kor 3,1-3 Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite, nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai,-argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai?

Todėl tai,kiek mes pažįstame Jėzų Kristų tiesiogiai priklauso nuo to,ką sukuria mūsų tikėjimas:

2 Pt 1,5-8 Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą-susivaldymu, susivaldymą-ištverme, ištvermę-maldingumu,maldingumą-brolybe, brolybę- meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.

Branda įgyjama pratybomis lavinant savo pojūčius. (Heb 5,11-14). Subrendęs – tai žmogus,kurį galima pavadinti kažkame tobulą,jo išsilavinimą – išbaigtu. Subrendęs žmogus,tai žmogus,kuris nesustojo pusiaukelėje,bet pasiekė tikslą. Kalba neina apie tai,kad subrendęs žmogus yra absoliučiai viskame tobulas. Ne,šis žodis – subrendęs -vartojamas kaip antonimas žodžiui  kūdikystė. Subrendęs žmogus pasiekė viską,ko reikia pasiekti žmogui tame augimo etape,kuriame jis yra.

Kaip lavinami pojūčiai?

Pirmiausiai sustokite,nereaguokite patys iš savęs,o pagalvokite apie tai,ką jums sako Viešpats savo Šventajame Rašte apie šią situaciją,kurioje atsidūrėte – kas tai bebūtų.. Pasirinkite paklusti tam,kaip reaguoja į tai kas vyksta Viešpats ir sekti tuo Žodžiu,kuris atskleidžia Viešpaties valią jums. Patys ieškokime kaip patikti Viešpačiui visose savo gyvenimo aplinkybėse vis labiau ir labiau. Taip mums dar plačiau atsivers durys į mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę,

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (25) "O dabar, Izraeli, ko Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja? "

Praeitus du kartus kalbėjome apie paklusnumą,atsiminkime kas tai yra,kad aiškiau suprastumėme tai,į ką žiūrėsime šiandien - kas yra nepaklusnumas,kaip jis veikia mumyse ir kokią baisią pražūtį ruošia tiems,kas pateko į jo jausmingus spastus.

Ir pirmiausiai ką noriu pasakyti yra tai: 

Nepaklusnumas kyla iš savimeilės, kuri savo valią laiko aukštesne,nei įsakančio Dievo valią. Kaip atpažinti šią savimeilę? Ryškiausiu požymiu yra tai, jog tokia žmoguje esanti savimeilė neigia įsakymus duodantį Dievą:

Ez 20,16 Jie atmetė mano įsakymus, nesilaikė nuostatų ir sutepė sabatus, nes jų širdis buvo linkusi prie stabų. 

Kaip tai atrodo praktiškai, galima pamatyti šiose Rašto vietose:

1 Sam 8,19  Tačiau tauta atsisakė paklusti Samuelio balsui ir sakė: “Mes norime turėti karalių, 

Mt 12,38   Tada kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai sakė: “Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą”. 

Ir vienu, ir kitu atveju žmonės žinojo Dievo valią ir žinojo Jo įsakymą,bet atmetė įsakantį Dievą,nes norėjo kitų dalykų,nei kalbėjo Dievas..

Dar vienas neklusnumo pavyzdys,kurį randame Šventajame Rašte:

Jer 41,1-2 Izmaelis, sūnus Netanijo, sūnaus Elišamos, iš karališkos giminės, karaliaus kunigaikštis, septintą mėnesį atėjo su dešimčia vyrų pas Gedoliją, Ahikamo sūnų, į Micpą. Jiems kartu Micpoje valgant,  pakilo Izmaelis, Netanijo sūnus, ir dešimt su juo buvusių vyrų ir nužudė kardu Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju. 

Jer 41,16-18 Tada Johananas, Kareacho sūnus, ir visi karo vadai, esantys su juo, ėmė tautos likutį, kurį Izmaelis, Netanijo sūnus, nužudęs Gedoliją, Ahikamo sūnų, išvedė iš Micpos, ir sugrąžino iš Gibeono vyrus, moteris, vaikus ir eunuchus. Keliaudami jie apsistojo Kimhame, prie Betliejaus. Jie norėjo pabėgti į Egiptą,  nes bijojo chaldėjų, kadangi Izmaelis, Netanijo sūnus, nužudė Gedoliją, Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju. 

Jer 42,1-6 Visi karo vadai, Johananas, Kareacho sūnus, Jezanijas, Hošajos sūnus, ir visi žmonės, nuo didžiausio iki mažiausio, atėjo ir sakė pranašui Jeremijui: “Išklausyk mūsų maldavimą! Melsk už mus Viešpatį, savo Dievą, dėl šio likučio, nes iš daugelio likome mažas būrelis, kaip pats matai savo akimis,  kad Viešpats, tavo Dievas, nurodytų, ką turime daryti”.Pranašas Jeremijas jiems atsakė: “Aš išklausiau jus ir melsiu, kaip prašėte, Viešpatį, jūsų Dievą. Ką Viešpats, jūsų Dievas, atsakys, pranešiu jums”. Jie vėl sakė Jeremijui: “Viešpats tebūna liudytojas, jei nevykdysime to žodžio, su kuriuo Viešpats, tavo Dievas, tave atsiųs pas mus. Ar tai bus gera, ar bloga, paklusime Viešpaties, mūsų Dievo, pas kurį tave siunčiame, balsui, kad mums gerai sektųsi”. 

Jer 43,1-4 Kai Jeremijas baigė kalbėti žmonėms Viešpaties, jų Dievo, žodžius, kuriuos Viešpats, jų Dievas, jiems siuntė,  Azarija, Hošajos sūnus, Johananas, Kareacho sūnus, ir visi išdidūs žmonės atsakė Jeremijui: “Netiesą kalbi! Viešpats, mūsų Dievas, nesiuntė tavęs mums pasakyti: ‘Neikite į Egiptą gyventi’.  Baruchas, Nerijos sūnus, kursto tave prieš mus, kad mes patektume į chaldėjų rankas ir jie mus nužudytų arba ištremtų į Babiloną!” Johananas, Kareacho sūnus, visi karo vadai ir visa tauta nepaklausė Viešpaties įsakymo likti Judo krašte. 

Jer 44,1-28 Viešpats kalbėjo per Jeremiją visiems izraelitams, gyvenantiems Egipto žemėje: Migdole, Tachpanhese, Nofe ir Patroso krašte: “Jūs patys matote, kaip nubaudžiau Jeruzalę ir Judo miestus. Šiandien jie yra apleisti griuvėsiai.  Tai įvyko dėl jų nusikaltimų, kuriais jie sukėlė mano rūstybę, smilkydami svetimiems dievams, kurių nepažino nei jie, nei jūs, nei jūsų tėvai. Aš nuolat siunčiau savo tarnus, pranašus, ir sakiau: ‘Nedarykite to pasibjaurėtino dalyko, kurio Aš nekenčiu’.  Bet jie nekreipė dėmesio, neklausė ir nesiliovė aukoti svetimiems dievams. Dėl to mano rūstybė ir įtūžis išsiliejo ir užsiliepsnojo Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse-jie pavirto griuvėsiais, kaip yra šiandien”. Todėl dabar taip sako Viešpats: “Kodėl patys sau darote bloga, sunaikindami vyrus, moteris, kūdikius ir vaikus, kol nebeliks Jude nė likučio? Kodėl rūstinate mane savo darbais, smilkydami svetimiems dievams Egipto krašte, į kurį atvykote gyventi? Patys sau rengiate sunaikinimą, kol tapsite visoms tautoms prakeikimu ir pajuoka. Ar užmiršote visas savo tėvų, Judo karalių, jų žmonų, savo pačių ir savo žmonų nedorybes, kurias darėte Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse?  Jūs iki šios dienos nenusižeminote, nebijojote manęs ir nesilaikėte mano įstatymo bei įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams”.Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: “Aš nusisuksiu nuo jūsų ir visai sunaikinsiu Judą. Aš sunaikinsiu jūsų likutį, sumaniusį vykti į Egiptą gyventi. Jūs žūsite nuo kardo ir bado Egipto žemėje, būsite sunaikinti nuo mažiausio iki didžiausio, tapsite pasibaisėjimu, keiksmu ir pajuoka. Aš bausiu gyvenančius Egipte, kaip baudžiau Jeruzalę-kardu, badu ir maru. Iš jūsų, atvykusių gyventi į Egipto kraštą, nė vienas neišsigelbės, neištrūks ir nesugrįš į Judo kraštą, kurio jūs ilgitės ir į kurį norėtumėte sugrįžti, nebent kas pabėgtų”.Tuomet visi vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos smilko svetimiems dievams, ir didelis būrys moterų, ir visi gyvenatys Patrose, Egipto žemėje, atsakė Jeremijui: “Žodžių, kuriuos mums kalbėjai Viešpaties vardu, mes neklausysime. Mes darysime tai, ką pasižadėjome: smilkysime dangaus karalienei ir liesime jai geriamąsias aukas, kaip mūsų tėvai, karaliai ir kunigaikščiai darė Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto. Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių ir žūstame nuo kardo ir bado. Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios? Argi be jų sutikimo kepėme jai pyragaičius, kad ją pagarbintume, ir liejome geriamąsias aukas?” Jeremijas atsakė vyrams, moterims ir visiems žmonėms:“Smilkalus, kuriuos Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse deginote jūs, jūsų tėvai, karaliai, kunigaikščiai ir visi žmonės, Viešpats prisiminė. Jis nebegalėjo daugiau pakęsti jūsų piktų darbų ir jūsų daromų bjaurysčių..<..>..“

Pažvelkime atidžiau į šį liūdną istoriją,nutikusią Dievo tautoje..

Matome žmones,kurie ieško Dievo..ar bent jau taip atrodo. Bet ar tikrai jie ieško Viešpaties? Iš toliau sekančių įvykių galime aiškiai pamatyti ko jie ieško..jiems reikia Dievo pritarimo. Būtent tai motyvuoja nepaklusnų (save mylintį) žmogų ieškoti Dievo – eiti į Bažnyčią,lankytis Bažnyčios maldose,klausyti pamokslų ir ieškoti,ieškoti,ieškoti ..bet ne Dievo valios,o Jo pritarimo savo valiai. Nes šie žmonės patys žino ko nori ir patys žino kas jiems yra geriau. Ir jei jie nesuranda pritarimo ir palaikymo savo norams tuose,kurie jų nuomone privalo jiems paskelbti „besąlygiškos Dievo meilės“ atsakymą,tada pasipila pasipiktinimo,pykčio,nuoskaudos srautas..jie sako: „Dievas negalėjo taip pasakyti. Dievas nelaimina to (kas man nepatinka). Dievas nevaldo žmonių,Jis davė jiems laisvą valią. Dievas – ne tironas,o besąlygiška meile mylintis žmones Dievas“...ir t.t. Štai vienas panašus nepaklusnume uždaryto žmogaus pasisakymas buvo išspausdintas vieno internetinio dienraščio komentaruose po religinės temos straipsniu: „ ..<..>.. Dievas mūsų nevaldo, jis davė mums valią, kad galėtume rinktis, priešingu atveju būtume it mažo vaiko pliušinis meškiukas - draugas, bet netikras...<..>..“

Jie atmeta įsakantį Dievą,nes negali paklusti Jo valiai,todėl jų įsivaizduojamas Dievas šiandien nieko jiems neįsako ir neturi jokios realios įtakos realiam gyvenimui,bet atvirkščiai, pats yra žmogaus rankų aptarnaujamas (Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios? Argi be jų sutikimo kepėme jai pyragaičius, kad ją pagarbintume, ir liejome geriamąsias aukas?). Dar vienas svarbus momentas – tas jų dievas ne veltui yra jų aptarnaujamas..  (Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto. Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių ir žūstame nuo kardo ir bado.)

O,kaip sunki padėtis tokio žmogaus! Ir kaip nepakeliamai sunku būna matyti jo griūvantį gyvenimą, kai žinai,jog nieko negali nei pakeisti,nei padėti vargšui..kaip Jeremijas negalėjo padėti savo žūstantiems broliams,kurie atsisakė paklusti Viešpačiui. Mes galime tik..:

2 Tim 2,25-26 romiai aiškinti prieštaraujantiems,-rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai. 

Kaip atsitinka,kad žmogaus egoizmas ir savimeilė paima jame viršų? Koks kelias veda Dievo vaiką atgal į Dievo rūstybę?

Ef 2,1-3  Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis,kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.  

2 Pt 2,20-22 Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto švento įsakymo. Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: “Šuo sugrįžta prie savo vėmalo”, ir: “Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne”. 

Kelią atgal į pražūtį randame parodytą toje pačioje istorijoje,apie kurią kalbame. – „Jūs iki šios dienos nenusižeminote, nebijojote manęs ir nesilaikėte mano įstatymo bei įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams“

1. Nenusižeminote. Noriu trumpai prisiminti ką kalbėjome apie nuolankumą ir nusižeminimą prieš Dievą šiek tiek ankščiau. Nuolankumas – tai viena iš pagrindinių krikščioniškų dorybių,kuri gimsta tada,kai žmogus suvokia begalinį skirtumą tarp savęs ir Dievo. Žvelgdami į Dievą mes suprantame,jog tai,į ką mes lygiuojamės ir ko siekiame vis tiek pasilieka mums amžinu tikslu,kurio mums patiems neįmanoma pasiekti.

Nuolankumas pasireiškia romumu mus supančio pasaulio ir aplinkybių atžvilgiu,ir toks romumas  nieko bendro neturi su netikru nuolankumu. Netikras nuolankumas – tai savęs žeminimas ir bukas, vergiškas paklusnumas tam,kas manipuliuoja tuo,ko bijome. Tikrajame gi nuolankume slypi sąmoningas ir savęs nežeminantis suvokimas,kuris atsiradęs iš savęs palyginimo su Amžinuoju Dievu,t.y. nuolankumas – tai nuostata į save, kuri yra adekvati Šventajame Rašte apreikštai Dievo realybei.

• Nepaklusnumas prasideda nuo nusižeminti prieš Viešpatį negalinčios širdies..

2. Nebijojote manęs.Mes jau daug kalbėjome apie Dievo baimę..Žmogus,kuris nepakenčia būti vergu vadinamas,kuris Dievą nuosavu jam tarnaujančiu patarėju ir norus pildančiu padėjėju mato, neturi Dievo baimės – sargo,jį nuo visokio pikto saugančio.

• Nepaklusnumas niekina Dievo baimę kaip silpnybę ir aukština savavališką įžulumą kaip „tikėjimo jėgą“ ir tariamai tikrą Dievo malonės pažinimą.

3. Nesilaikėte mano įsakymo bei įsakymų (חֻקָּה – nuostata,nurodymas,statutas). Atkreipkite dėmesį, jog Viešpats kalba ne tik apie 10 Įsakymų,bet apie Jo nuostatas,kurias Jis įsako mums turėti į vienus ar kitus mūsų gyvenime sutinkamus dalykus. Kaip pavyzdį galime pažiūrėti į keletą tokių Viešpaties įsakymų:

1 Jn 2,15 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, 

Įst 18,13 Būk tobulas prieš Viešpatį, savo Dievą. 

Pat 23,4  Nepersidirbk siekdamas pralobti, būk išmintingas ir liaukis. 

Mok 4,17 Būk atsargus, kai eini į Dievo namus, ir būk pasiruošęs klausyti.

Pat 3,7 Nebūk išmintingas savo akyse, bijok Viešpaties ir venk pikto; 

Pat 23,20 Nebūk su girtuokliais ir nevalgyk su besočiais. 

Mok 7,9 Nebūk greitas pykti, nes pyktis yra kvailio antyje. 

• Matome,jog Dievas yra tas,Kuris duoda mums įsakymus,apimančius kiekvieną mūsų gyvenimo sritį. 

Būtent tai neigia nepaklusnumas (“Netiesą kalbi! Viešpats, mūsų Dievas, nesiuntė tavęs mums pasakyti: ‘Neikite į Egiptą gyventi’.) 

Ir matome kokias pasekmes atneša nepaklusnumas,Viešpats taip įspėja nepaklusniuosius: Patys sau rengiate sunaikinimą. Nors nepaklusniais tapusiems taip neatrodo..Pažiūrėkime į dar vieną istoriją Šventajame Rašte,kad suprasti kaip veikia nepaklusnumas.

1 Sam 15,1-3 Samuelis tarė Sauliui: “Mane Viešpats siuntė tave patepti karaliumi Jo tautai Izraeliui. Taigi dabar klausyk Viešpaties žodžių. Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui: kaip jis tykojo kelyje, kai tas žygiavo iš Egipto. Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus’ ”. 

1 Sam 15,7-30 Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto.  Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu.  Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.  Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui: “Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų”. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį. Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: “Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą”.Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: “Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą”.Samuelis klausė: “Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?” Saulius atsakė: “Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome”.Samuelis tarė Sauliui: “Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo”. Ir jis atsakė: “Kalbėk”.Samuelis tarė: “Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi. Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’. Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?”  Saulius atsakė Samueliui: “Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau. Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale”. Samuelis atsakė: “Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus. Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi”. Saulius atsakė Samueliui: “Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui. Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį”.Bet Samuelis atsakė Sauliui: “Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi”.Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo. Ir Samuelis jam pasakė: “Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave.  Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų”.Saulius tarė: “Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą”. 

Čia yra keletas svarbių momentų.

• Karaliaus Sauliaus nepaklusnumas prasidėjo nuo širdies,kuri nenusižemino prieš Viešpatį – „Kai tu buvai (būtasis laikas..) mažas savo akyse“
• Toliau jo širdį užvaldė jausmingumas, o štai kas jį įkvėpė didingam žygiui – „1 Sam 15,4 Saulius surinko žmones Telaime ir juos suskaičiavo; buvo du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių vyrų iš Judo giminės. „. Didžiulė kariuomenė,valdžia ir jo asmeninė didybė bei reikšmingumas sujaudino Saulių,sukūrė jam pakylėtą nuotaiką,kuri ir tapo „teisinga – neteisinga“ vertinimo kriterijumi..
• Kūniškas jausmingumas – tai nepaklūstančios Dievui širdies požymis. Ta nuotaika tesėsi.. „Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą“...ir tesėsi... “Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą”.. Jausmingumas,kuriam pasiduoda nepaklūstanti širdis pradžioje atrodo kaip palaiminimas. Žmogus skraido tarsi ant sparnų,viskas jam sekasi,jis euforijoje dėl to,jog pildosi viskas,ko jis nori ir taip (na..beveik taip),kaip jis nori. Dievo vardas kas antrame žodyje ir ,regis,toks aukština Viešpatį savo liudijimu apie „nerealią Dievo malonę“. Bet atsargiai, mylimieji,tai netikra..toks žmogus neturi Kristaus charakterio..jame nėra nuolankumo ir romumo,jis vis bandys paversti jus savo laimės įrankiu,sieks pasinaudoti jumis apie jus net negalvodamas. Sieks jūsų pagalba įgyvendinti savo svajones. Ir dėkingumo nelaukite, savimeilė, kuri savo valią laiko aukštesne,nei įsakančio Dievo valia, tokia savimeilė myli tik save.                     Dabar nekalbu apie tikrą džiaugsmą ir tikru dėkingumu perpildytą Dievui paklusnią širdį..išraiškos gali būti išoriškai panašios,bet priežastys - skirtingos. Te Viešpats duoda mums išminties atskirti tikrą nuo netikro.
• Tai,kas nepaklusnume esančio manymu buvo palaiminimas – kalbu apie pakylėtus jausmus – tampa jam spąstais,kilpa,kuri vis stipriau veržiasi aplink jo kaklą ir neišleidžia iš mirtinų savo gniaužtų. Pažiūrėkite,jausmingumo spąstuose atsidūrusiam Sauliui paskelbiamas  Dievo Žodis ir Jo valia..regis,turi sekti atgaila ir paklusnumas..bet,deja, Saulius jausmingumo kilpoje. Jis sugeba suprasti  tik tai,kaip jaučiasi ir jo savijauta jam tampa vertinimo matu, jo emocinė būsena,jo norai tampa jam jo tiesa..Štai taip veržiasi kilpa apie Sauliaus kaklą.. „pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą“ – Saulius nesugeba peržengti savo vertės pajautimo,savo „teisių“ jausmų,norų ir elgiasi pagal tai,kas jo sieloje verda,o ne pagal Viešpaties Žodį. Ir kuo toliau,tuo sunkiau iš šios kilpos išsivaduoti,kiekvienas tolimesnis poelgis,žodis,mintis tik blogins Sauliaus padėtį,kol taip jis pats paruoš savo sunaikinimą..

O,kiek daug yra pražūtingų aistrų ir emocijų nelaisvėje žūstančių Dievo tautai priklausančių žmonių..tų,kurie negali atleisti savo artimiesiems dėl to,jog juos dusina nepaklusnume užnerta jausmingumo kilpa – nuoskaudos,nuosavas teisumas..kažkada pasielgę pagal savo valią,nepaklusę Dievo Žodžiui,leidę sau įsiskaudinti, jie jau negali susitvarkyti su savo jausmais ir jais,o ne Dievo Žodžiu vadovaujasi..kiek daug tų,kurie pamilę save atsisako paklusti Viešpaties įsakymams ir palikti šį pasaulį,o jų jausmai laiko juos nepaklusnumo nelaisvėje – juk jie „turi teisę būti laimingi!“..“turi teisę pailsėti ir atsipalaiduoti“..“turi teisę mėgti tai,ką mėgsta,tai kas,kad tai pasaulyje yra,juk viskas yra pasaulyje kol čia esame“..kitaip sakant – manosi turį teisę savo valią statyti aukščiau Dievo valios ir tikėtis Viešpaties pritarimo..

Kad išsivaduoti iš šių spąstų,mums reikia pripažinti,kad Dievas yra tas,Kuris ne tik kad gali,ne tik kad turi tokią jėgą ir teisę,bet ir ĮSAKO mums šiandiena vykdyti Jo valią. Jo valia turi būti įvykdyta mūsų namuose. Jo valia turi būti įvykdyta mūsų darbe. Bažnyčioje. Mūsų santykiuose su broliais ir seserimis. Mūsų santykiuose su netikinčiais.Tame,į ką mums žiūrėti,kur ir kaip leisti savo laiką,kuo džiaugtis ir dėl ko liūdėti..suraskite Dievo valią sau šiam vakarui,kai kalbėsite su savo vyru ar žmona. Kai atsakinėsite savo vaikams. Kai spręsite ką daryti su likusioms dvems valandomis iki miego - įsijungti televizorių, ar atsiversti Šventąjį Raštą..Suraskite,supraskite kokia yra Dievo valia ir pakluskite Jam šiandien.

Baigti norėčiau šiais Viešpaties Žodžiais:

Įst 10,12-13 O dabar, Izraeli, ko Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja? Tik kad bijotum Viešpaties, savo Dievo, vaikščiotum Jo keliais, Jį mylėtum ir Jam tarnautum visa savo širdimi ir visa savo siela;  kad laikytumeisi Viešpaties įsakymų ir įstatymų, kuriuos tau šiandien skelbiu tavo labui. 

Būkite palaiminti!

Evangelija.Gyvenimas praktiškai (24) "Kaip klusnūs vaikai.."

Rodyti Dievui visokeriopą paklusnumą,t.y. šalintis bet kokio blogio ir daryti gerą mums,kaip krikščioniams yra privalu,tačiau tai darant svarbu savo išlaisvinimo ir išgelbėjimo viltį turėti tik Kristuje ,ir savo paklusnumo nelaikyti savo teisumu.

Juk kaip iš amžinos mirties,pragaro ir amžinų kančių išlaisvinami,taip ir amžinąjį gyvenimą gauname ne dėl savo,o dėl Kristaus paklusnumo Tėvui. (1Kor 1,30 – Jis tapo mums išmintimi,teisumu) ; (Fil 2,8 – Jis nusižemino ir pakluso iki pat mirties) ; (Rom 5,19 – kaip vieno neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais taip vieno paklusnumas visiems laimėjo teisumą). Taigi,išteisinami esame Jo paklusnumu per tikėjimą. Ir nors savo nepaklusnumu žmonės pakliuvo Dievo rūstybėn ir į pasmerkimą amžinai mirčiai,bet savo paklusnumu išsivaduoti ir amžinojo gyvenimo užsitarnauti negalime. Tam reikia tikėjimu siekti Jėzaus Kristaus, tapusio tarpininku tarp žmogaus ir Dievo (1 Jn 2,1). Jis savo tobulu paklusnumu mums pasiekė išgelbėjimą iš mirties ir teikią amžinąjį gyvenimą,jei tik tikime Juo.

Bet mums reikia saugotis,kad Viešpaties užtarnautą išgelbėjimą savo netikėjimu ir nepaklusnumu neprarasti. Todėl Dievo Žodis mums liepia su baime elgtis savo viešnagės metu (Fil 2,12) ir (1 Pt 1,17-19). Jei norime būti išgelbėti,tai mums reikia saugotis visko,kas į išgelbėjimą uždaro duris. O uždaro jas tik du dalykai nepaklusnumas ir nuodėmė. Tiksliau,tai vienas ir tas pat,nes nepaklusnumas Kūrėjui ir yra nuodėmė,ir kiekviena nuodėmė – tai nepaklusnumas.

Paklusti Dievui – mūsų pareiga,nes kūrinija turi savo Kūrėjui pagarbą ir paklusnumą rodyti. Pavaldinys savo viršininkui,vergas savo šeimininkui privalo būti klusnus ir pagarbus,juo labiau mes turime tai rodyti Dievui,Kuris yra mūsų Karalius ir Šeimininkas. Raštas liudija Jį karalių Karaliumi ir viešpačių Viešpačiu esant..(1 Tim 6,15). Kai kalbame apie aukštesnį už mus asmenį,žinome,jog pagarbos nebūna be klusnumo. Didelis įžeidimas ir nepagarba karaliui,kai valdinys nerodo jam deramo klusnumo. Dar didesnis įžeidimas Dievui,kai Jo kūriniai jam nerodo deramos Kūrėjui pagarbos. Todėl Viešpats taip per pranašą kalbėjo izraeliui apie jų neteisingą ir nuodėmingą santykį su Juo – (Mal 1,6).

Taigi, iš to,ką kalbėjome aišku,jog kai rodome Dievui deramą klusnumą,tai savo prievolę  vykdome ir ne daugiau,todėl šiuo nieko užsitarnauti negalime, negalime užsitarnauti amžinojo gyvenimo. Apie šią prievolę Viešpats kalbėjo savo palyginime apie tarnus. (Lk 17,10).

Dar vienas dalykas,kurį suprasti turime yra tas,jog tikro paklusnumo Dievui negalime savo jėgomis rodyti. Yra netikras paklusnumas,apie kurį Raštas štai ką sako:

Kol 2,18-23  Niekas teneatima jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais,  nesijungdamas su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir raiščiais aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu. Jei su Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, pasiduodate nuostatoms (“Neliesk! Neragauk! Neimk!”-  visa tai vartojama dingsta.) pagal žmonių priesakus bei doktrinas? Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą. 

Tokį „paklusnumą“ demonstruodamas žmogus ne Dievui paklūsta, o sau,todėl apie jokį gerą atlygį ir kalbos būti negali. O apie tikrą paklusnumą ir mūsų galimybes Viešpats paliudijo taip (Jn 15,5 – be manęs jūs negalite nieko nuveikti). Apie tai liudija ir apaštalas Paulius (Fil 2,13 - nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo. ) Todėl ir pasakyta mums prašyti,ieškoti ir belsti,kas gautumėme Dievo malonę (Mt 7,7). Taigi,kaip galėtumėme savo paklusnumu užsitarnauti amžinąjį gyvenimą,kada ir tas tikrasis paklusnumas ne mūsų nuopelnas,bet Dievo malonės darbas mumyse. Mūsų paklusnumu tai vadinama todėl,jog šiai Dievo malonei,mumyse veikiančiai nesipriešiname,bet atvirkščiai,siekiame būti jos bendradarbiais. Todėl žydams,kurie savo nuosavu paklusnumu bandė uoliai sau amžinąjį gyvenimą užsitarnauti buvo pasakyta: (Apd 7,51 - Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.)

Mūsų paklusnumas netobulas. Nes nors ir stengiamės paklusti savo Dievui,mūsų kūno negalia kliudo šiam siekiui,nes kūnas silpnas (Mt 6,41 - Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas). Todėl ir Dievo šventieji šioje negalioje pasilikdami kiekvieną dieną šaukiasi ir meldžiasi Dievo malonės,Jo gailestingumo,Jo atleidimo dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimo.

Mes turime rodyti Dievui deramą paklusnumą,kad atbaigtumėte savo tikėjimą,ar,kaip apie tai sako apaštalas Jokūbas: (Jok 2,17-18 - Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.  Bet kažkas pasakys: “Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus”. Parodyk man savo tikėjimą be darbų, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. )

O išgelbėjimo ir amžinojo gyvenimo mums reikia ieškoti ne savo nuosavo teisumo paklusnume,o Dieve, maldose ieškant Jo dalyvavimo  ir malonės.

Paklusnumui mes esam raginami ir šių dalykų:

1.      Juk mes Jo kūriniai, juk Jis mus pašaukė iš nebūties egzistuoti. Jo dieviška meilė,kurią Viešpats parodė mums Jėzuje Kristuje ir kuria mes esame Jo mylimais vaikais tapę :

(1 Pt 1,14-19 Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu,  nes parašyta: “Būkite šventi, nes Aš esu šventas”.Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,  bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. )

2.      Pažadas,kurį davėme krikšto metu Dievui. Juk tada atsižadėjome šėtono ir visų jo darbų ir pasižadėjome tarnauti Dievui šventume ir tiesoje per visas savo dienas. Be uolaus paklusnumo šį pažadą ištesėti neįmanomą. Juk kaip tarnauti Dievui ir nepaklusti Jam? Tame yra vidinis prieštaravimas..neįmanomas paklusnumas Dievui be tarnavimo Jam ir neįmanomas tarnavimas Dievui be paklusnumo. Taigi,krikštu mes su jumis davėme pažadą Dievui,gal tiksliau jį galima pavadinti įžadu. Ir jei mes nevykdysime ką pažadėję, Teisme būsime apkaltinti buvę melagiais ir neištikimais savo Dievui. Taip būsime sugėdinti prieš visą kūriniją kaip tie,kurie pasižadėjo tarnauti Dievui tiesoje,bet netarnavo,o siekė nuo šios pareigos išsisukti ir taip apgauti savo Viešpatį.

3.      Tikru paklusnumu yra pažymėtas tikras krikščionis,kaip nepaklusnumas yra nekrikščioniškos širdies įrodymas. Apie tai apaštalas liudija: (1 Jn 2,3-6 Iš to mes patiriame, kad Jį pažįstame, jei laikomės Jo įsakymų. Kas sako: “Aš Jį pažįstu”, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.  O kas laikosi Jo žodžių, tame iš tiesų Dievo meilė tobula tapo. Iš to ir pažįstame, jog Jame esame. Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgėsi.)

4.      Nepaklusnumu tapęs neištikimu Dievui krikščionis netenka visos Dievo malonės. Taip apie tai mums liudija Kristus: (Mt 7,21-24 “Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.  Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’ Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. )

Tikras paklusnumas matomas sekančiuose dalykuose:

·        Žmogus skaito Šventąjį Raštą kruopščiai ir uoliai iš Jo mokosi,kad pažinti Dievo valią ir ją vykdyti.

·        Žmogus ieško ir laukia patarimo iš išmintingų Dieve žmonių,kurie patys stengiasi Dievo valią vykdyti ir kitus gali šito pamokyti.

·        Žmogus šalinasi nuo tokių pokalbių ir bendravimo,kurie veda į pagundymą ar papiktinimą,sužeidžia sąžinę ir suteikia progą nuodėmei,ir kreipia nuo paklusnumo - juk blogos draugijos gadina gerus papročius (1 Kor 15,33)

·        Žmogus,kuris neskuba savo liežuviu ir nedaugiažodžiauja,kad nenusidėtų ir neatkristų nuo deramo paklusnumo Dievui.

·        Tokio žmogaus malda nuoširdi ir dažna,nes širdyje yra gyvas troškimas,kad pats Dievas pamokytų ir vestų Savo įsakymų takais ir išmokytų vykdyti Jo valią.

Būkite palaiminti!

Evangelija.Gyvenimas praktiškai (23) "Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus."

Jn 10,27-28 Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

Jn 8,47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo”. 

Paklusnumas,kurį krikščionis privalo savo Dievui rodyti, iš esmės yra ne kas kita kaip pastangos ir pasiryžimas visur ir visame savo valią pajungti Dievo valiai. Visą,ką Dievas sako vykdyti ir nežiūrėti patinka tai kūnui bei pasauliui,ar nepatinka,bet žiūrėti į tai,patinka tai ką aš darau ar nedarau Dievui. Apie tai ir apaštalas Paulius sako:

Ef 5,8-11 Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai,-  nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa,-  ištirdami, kas patinka Viešpačiui. Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. 

Tikras paklusnumas nežiūri į tai,ar patogu,ar sunku,ar malonu tai ką sako Dievas,bet į kiekvieną Dievo Žodį atsako kartu su pranašu taip:

Ps 108,1 O Dieve, mano širdis pasiruošusi. 

Paklusni širdis svarsto ne apie paliepimą,bet apie paliepusiojo valią ir norą – kas yra Tas,kuri jam įsako ir koks Jis yra. Tokiuose apmąstymuose esanti širdis savo paklusnumui pakankamu laiko tai,jog įsakantis yra jo Dievas ir Jis nori to,ką jam liepia atlikti.

Tokį paklusnumą Dievui parodė Abraomas. Štai ką Dievas jam pasakė:

Pr 12,1 Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu. 

Ir Abraomas neatsisakė šį paliepimą įvykdyti, paliko savo tėvynę,savo namus ir išėjo į svetimą žemę,nežinomą jam,apie ką liudiją Šventasis Raštas:

Heb 11,8 Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. 

Dar didesnės nuostabos verta tai,ką šis patriarchas padarė tada,kai Dievas liepė jam savo sūnų ant aukuro kaip auką paguldyti. Abraomas pakluso Dievui ir nors Viešpats jam neleido atbaigti šio tikėjimo darbo kūnu,bet jis buvo atbaigtas Abraomo širdyje prieš jam pakeliant aukojimo peilį. (Pr 22,1-12)

Abraomas atsisakė svarstyti Dievo paliepimą,jis svarstė apie tai,kas ir koks yra Tas,Kuris šį paliepimą davė:

Heb 11,17-19 Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų, apie kurį buvo pasakyta: “Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys”. Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių. 

Tikėjimas jį ragino paklusnumui ir per paklusnumą jo tikėjimas tapo veiksmingas. Šventasis Raštas apie tai liudija taip:

Jok 2,19-24 Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba!  Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų miręs?  Argi ne darbais buvo išteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro?  Ar matai, kad tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbais tikėjimas buvo atbaigtas?  Taip išsipildė Rašto žodžiai: “Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu”, o jis buvo pramintas Dievo draugu.  Jūs matote, kad žmogus išteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu. 

Taip Abraomas,kuris mums rodomas paklusnumo pavyzdžiu,Dievo pavadintas visų tikinčiųjų tėvu (Rom 4,11). Ir dabar visi tikintieji yra Abraomo vaikai (Gal 3,7). Vaikai ne pagal kūną,o pagal dvasią. Todėl jei mes norime būti vaikais Abraomui ir drauge Abraomo palaiminimus priimti,mums reikia sekti Abraomo tikėjimu ir daryti jo darbus. Apie tai Viešpats žydams priekaištaudamas pasakė:

Jn 8,39 Jie atsiliepė: “Mūsų tėvas Abraomas!” Jėzus jiems tarė: “Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus. 

Dievas mums neliepė palikti savo tėvynės ir eiti į svetimą žemę,nors kai kuriems iš mūsų ir šiandien tai daryti tenka,jei tai dėl Jo vardo reikia padaryti. Ką mums dabar liepia daryti Viešpats?

·        Dabar Dievas įsako palikti mums šį pasaulį su jo grožybėmis ir geismais.

1 Jn 2,15-17 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,  nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.  Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius. 

·        Įsako mums Dievas šalintis kūno aistrų ir elgtis čia kaip keleiviams:

1 Pt 2,11 Mylimieji, maldauju jus kaip svečius ir ateivius: susilaikykite nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. 

·        Įsako mums mąstyti apie dangiškus dalykus:

Kol 3,2 Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. 

Neįsako mums šiandieną Viešpats savo sūnus jam aukoti nei save pačius ant aukuro kelti,nors persekiojimams dėl tikėjimo Jėzumi ištikus  neturime branginti savo gyvybės labiau nei ištikimybės Jam. Ką dar mums,darantiems Abraomo darbus ir turintiems jo tikėjimą šiandien įsako Viešpats?

Kol 3,5 Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. 

Rom 12,1-2 Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,-tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia. 

Viešpats mums įsako numirti nuodėmei,numirti pasauliui ir kūniškai prigimčiai ir gyventi Jam,tarnauti Jam, daryti Jam patinkančius darbus,mąstyti ir kalbėti Jo meilėje pasiliekant. Juk Raštas liudija mums šią gyvenimo prasmę,kurią turime priimti sau su džiaugsmu:

2 Kor 5,15 O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė. 

Būtent šito reikalauja iš mūsų tikėjimas,kurį turime ir būtent tam tikėjimas ragina ištikimą Dievui širdį. Ir niekuo kitu tikėjimas nepasitenkins.

Taigi,jei aną dieną norime būti pašaukti kaip Dievo ištikimi vaikai,jei norime būti Abraomo vaikai tikėjime,jei norime būti Kristaus – parodykime mūsų tikėjimą Juo paklusnumu Jo Žodžiui,parodykime savo darbais savo tikėjimą,kaip to reikalauja iš mūsų Dievo Žodis.

Būkite palaiminti!