Evangelija. Gyvenimas praktiškai (30)" ..<..>..kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai..<..>.."

Fil 1,9-11 Ir meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu įžvalgumu, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas tobuliau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto iki Kristaus dienos, pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui.

Tik gimęs kūdikis yra labai mažas,labai silpnas ir neturintis jokio pasaulio,į kurį gimė, pažinimo. Tačiau tokioje padėtyje jis nepasilieka amžinai,ne,kūdikis pradeda augti ir kūnu,ir pažinimu bei supratimu. Taip turi būti ir dvasine prasme kai kalbame apie mūsų gimimą iš aukšto. Ne amžinai mums pasilikti kūdikiams Kristuje ir maitintis tik Žodžio pienu,o ne tvirtu maistu,kurį tas pats Žodis teikia. Mums reikia augti ir siekti Kristaus amžiaus pilnatvės:

Ef 4,13-15 ..<..>..kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva-Kristus.

Tai pasiekiama:

·        Atidžiai klausant Dievo Žodžio,skaitant ir gilinantis į Jį,svarstant ir apmąstant savo širdyje tai,ką Viešpats mums savo Žodyje sako. Juk:

2 Tim 3,15-17  Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje.Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

Jeigu norime ko nors išmokti – iš Dievo Žodžio turime mokytis. Dievo Žodis parodo mums į neteisybę ir nuodėmę,Jis nurodo mums kokiais keliais vaikščioti. Todėl palaimintu vadinamas kiekvienas žmogus,kuris Dievo Žodžio mokomas yra:

Ps 1,1-3 Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi.

Jeigu norime sėkmingai augti dievotume ir Dievo pažinime,privalu uoliai skaityti Šventąjį Raštą.

·        Dvasiniam augimui tarnauja visokie išbandymai ir pagundymai,kuriuos sutinkame savo gyvenime.

Jok 1,2-4 Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.

Sunkumai ir įvairūs išbandymai – tai dvasinė mokykla,kurioje mokosi visi tikri krikščionys. Kaip pasaulyje žmogus yra mokomas įvairių mokslų,taip šioje Viešpaties mokykloje mes mokomės teisaus  ir dievoto gyvenimo išminties bei  pamaldumo. Ir kuo intensyvesnis šis apmokymas,tuo tikresnis ir akivaizdesnis mūsų augimas. Panašiai kaip kariai,kurie kovose užgrūdinami būna ir dėl tų kovų uoliai lavindami savo įgūdžius įgyja meistriškumą ir nemenką drąsą,taip ir krikščionys, Kristaus kariai,kuo daugiau kovoja su įvairiais pagundymais ir sunkumais,tuo sėkmingesni tampa savo krikščioniškame gyvenime,kuris patinka Dievui. Kaip lydimo krosnyje auksas yra kaitinamas tol.kol visos priemaišos nuo jo atsiskiria ir sudega,taip ir krikščionis išbandymų krosnyje yra apvalomas nuo piktybės jame esančios ir tampa vertu savo dangiško pašaukimo. Pagundymai ir išbandymai yra krikščioniškos išminties mokykla.

·        Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gyvenimas ir tarnavimas  – tai tobulas pavyzdys mums,krikščionims. Mes augsime sekdami juo. Juk kūne visi turime sugedusią ir iškrypusią prigimtį,kurios negalime suvaldyti be drausmės:

1 Kor 9,24-27 Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes-nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.

Todėl reikia mums žiūrėti į tobula įstatymą,kuris buvo išpildytas Kristaus gyvenimu ir sekti pavyzdžiu,jei norime būti sėkmingi dievotame gyvenime. Juk pats Viešpats mums liepė mokytis iš Jo:

Mt 11,28-30 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”.

Jei mokomės žemiškam gyvenimui reikalingų dalykų – matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, kalbų, ekonomikos ir t.t.,dalykų,kurie kūnui mirus praranda savo reikšmę,tai kaip nepalyginamai uoliau turime mokytis to,kas mūsų dvasią ugdo ir į būsimąjį amžių mus lydi. Kiekvienas krikščionis yra Kristaus mokinys ir turi tuo mokiniu būti,o ne vien vadintis.

·        Malda – kasdienė ir uoli. Juk be dievo pagalbos ne tik kad negalime sėkmingais būti,bet net išsilaikyti tikrame tikėjime Kristumi nesugebėsime. Viešpats ne veltui pasakė – be Manęs nieko negalite nuveikti (Jn 15,5). Dievo pagalba ir malonė maldoje gaunamos,kaip parašyta:

Mt 7,7-8 “Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.

Todėl norinčiam augti ir būti sėkmingu Dievo malonės darbe reikia uoliai melstis ir prašyti tam Dievo pagalbos.

·        Ir būtinai dar vieną dalyką paminėti turime – jei norime augti,reikia mums vengti pasaulio draugijos. Dėl to venkime savo noru būti ir pasaulio draugų draugijoje.

1 Kor 15,33 Neapsirikite: “Blogos draugijos gadina gerus papročius!”

Juk jų bendravime nieko kito,išskyrus tai,kas priešinga Dievo Įstatymui,nebūna. Todėl toks bendravimas žeidžia mūsų sąžinę ir atima ramybę. Ir į namus krikščionis grįžta jau ne toks,koks iš jų išėjo. Žmogaus širdis nuo mažumės į blogį linkusi,todėl prie jos labai greitai prilimpa blogis,kuriuo apsigauname ir tokiu būdu užgimsta mumyse nedorybė. Taip Dovydas išėjęs iš savo namų ir pažvelgęs į Urijo žmoną,apsigavo savo širdyje užgimusia nedorybe. Todėl visais laikais šventi Dievo žmonės vengė bendrystės su šio amžiaus vaikais. Šėtonas visur savo tinklus ištiesęs yra – tik išeisi iš namų ir tave sutinka nedorybė, papiktinimas, per nedorėlių žodžius ir darbus mus pasiekiantis. Ir dažnai būna taip,kad kol neuždarysi savo maldos kambario durų,net nepamatysi tokiu būdu gautos piktžaizdės savo dvasioje.

Todėl mums reikia kasdien reikia atrasti laiką,kad pabūti vienatvėje. Vienatvėje mes mokomės tikros maldos. Tik vienatvėje mes galime iš tikrųjų mąstyti ir gilintis i Raštą. Šioje tyloje mes pradedame ir girdėti,ir regėti Viešpatį Jo Žodyje.

Ieškok draugijos tų,kurių gyvenime tikras tikėjimas Dievu ir žodžiuose,ir darbuose aiškiai matomas yra.

Dvasinis augimas yra matomas žmoguje iš sekančių požymių:

1.      Kuo daugiau žmogus Viešpatį Jėzų pažįsta,tuo pamaldesnis ir tyresnis jo gyvenimas. Dabar kalbame apie tikrą Dievo Sūnaus pažinimą,o ne apie tokį,apie kurį apaštalas Paulius taip parašė:

Tit 1,16 Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jį neigia; jie pasibjaurėtini, nepaklusnūs, netikę jokiam geram darbui.

Dievo nepažįsta tas,kas Jo savo baime,meile ir paklusnumu negarbina. Nes pažinoti Dievą ir Jo nebijoti,nemylėti ir Jam nepaklusti yra neįmanoma.

2.      Kuo didesnę brandą Kristuje žmogus pasiekia,tuo geriau supranta savo širdies negalią, silpnumą, sugedimą ir kietumą. Dėl tokio pažinimo jis visomis jėgomis siekia nuolankumo ir nusižeminimo,nes supranta, jog be Viešpaties malonės yra pražuvęs. Ir Viešpats maloningas yra tokiam žmogui:

1 Pt 5,5 ..<..>..“Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”.

Kaip žmogus,sužinojęs apie savo kūno negalią,stengiasi ją išgydyti,taip ir dvasinę negalią iš tikrųjų stengiasi išgydyti tie krikščionys,kurie suvokia ją turį. Be Dievo pažinimo toks suvokimas neįmanomas..juk kūdikis,kuris susirgo net nebando gydytis,nes nesupranta nei kas jam yra,nei ką reikia daryti.

Į tokį savo širdies pažinimą mus veda visokie pagundymai ir išbandymai. Kuo daugiau žmogus gundomas,tuo geriau pažįsta save,kuo geriau pažįsta,tuo aiškiau mato tikrą savo padėtį,kuo aiškiau mato,tuo uoliau siekia pasikeitimo,nes sugeba atskirti gėrį nuo blogio.

Iš to,ką kalbėjome galime padaryti išvadą,jog kuo daugiau pažįstame ir suvokiame savo nuodėmes kaip nuodėmes,tuo mažiau trikdžių lieka mūsų augimui. Pažintos nuodėmės bus apvalytos per atgailą ir tikėjimą ir Dievo malonės veikimu mes tapsime vis švaresni ir švaresni.

3.      Brandą žmoguje rodo ir tai,jei jis savo piktą prigimtį,kurią kaip antspaudą neatgimusio žmogaus charakteryje matyti galime,sugeba marinti. O ta pikta nuodėmės prigimtis matoma tokiose savybėse kaip išdidumas,neklusnumas,neapykanta,pavydas,pyktis,nekantrumas,kerštingumas.. taip pat ir visokioje moralinėje nešvaroje ši nuodėmės prigimtis tarpsta. Todėl tas,kuris šią prigimtį marinti sugeba jau nebėra kūdikis Dievo pažinime.

Kol 3,5-10 Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė neklusnumo vaikams. Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų. Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė.

4.      Meilė yra įstatymo išpildymas (Rom 13,10). Jei kažkas auga Dievo pažinimu,jis auga ir meile,kurią savyje turi.Kas myli Dievą,tas gyvena tikrai girtiną gyvenimą. Čia kalbame apie tikrą meilę,kuri iš švarios širdies kyla. Apie tokią meilę,kuri myli darbu ir tiesa:

1 Jn 3,18 Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.

Visa,ką kalbame ir į ką žiūrime dabar Dievo Žodyje,visa yra matoma Jėzuje Kristuje. Todėl kuo uoliau stengsimės pasekti Jo pavyzdžiu meilėje,kantrybėje,romume,nuolankume ir kitose dorybėse,tuo sėkmingesni būsime mūsų krikščioniškame gyvenime.

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (29) "..tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško."

Ps 33,8 Tegul bijo Viešpaties visa žemė, tegul garbina Jį visi pasaulio gyventojai!

Garbinimas – gr. Proskynesis – pasveikinimas nusilenkiant veidu ik žemės; pulti veidu žemėn.

Neh 8,6 Ezra palaimino Viešpatį, didį Dievą, o visi žmonės pakėlė rankas ir atsakė: “Amen, amen” ir, parpuolę žemėn, garbino Viešpatį.

Neh 9,6 Ezra meldėsi: “Tu, Viešpatie, esi vienintelis. Tu sutvėrei dangų, dangaus dangų ir visą jų kareiviją, žemę, jūras ir visa, kas jose. Tu visa tai palaikai, ir dangaus kareivijos garbina Tave.

Pr 24,52 Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės.

Iš 34,8 Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį. 

Joz 5,14 Jis atsakė: “Ne! Aš atėjau kaip Viešpaties pulkų vadas”. Jozuė puolė veidu ant žemės, jį pagarbino ir paklausė: “Ką mano viešpats turi pasakyti savo tarnui?”

Apr 5,14 Keturios būtybės sakė: “Amen!”, o dvidešimt keturi vyresnieji puolė ant žemės ir pagarbino Gyvenantįjį per amžių amžius.

Apr 7,11 Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą,

Apr 19,4 Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: “Amen! Aleliuja

Taip parodomas vergiškas nuolankumas prieš Dievą (pagonių atveju  – prieš dievus) ar prieš karališkus asmenis. Kodėl garbinti reiškia kristi veidu ant žemės,paaiškina šio žodžio semantinė reikšmė. Proskynéō – aš garbinu – sudarytas iš prielinksnio prós, "į, link" ir kyneo, "pabučiuoti“. Todėl ką nors pagarbinti reiškia pabučiuoti žemę po pranašesnio asmens kojomis. Kalbant apie Kristų ir Bažnyčią ši reikšmė išlieka nepakitusi ir rodo į Bažnyčios norą pagarbinti savo Viešpatį visomis įmanomomis mums fizinėmis priemonėmis.

Kadangi bet kokio biblinio teksto prasmė yra tame,ką norėjo pasakyti šio teksto Autorius,o ne tame,kokią prasmė yra norima to,kuris šį tekstą aiškina,todėl vienas tekstas gali turėti tik vieną reikšmę – tą,kurią į jį įdėjo Autorius. Kitais žodžiais tariant,Biblijos teksto prasmė nepriklauso nuo jos aiškintojo,nuo kultūros ir nuo laikmečio. Šventojo Rašto tekstų prasmė yra pastovi,nekintama ir amžiams įtvirtinta. Bet kokias teorijas apie „įvairiaprasmį“ tekstą arba apie „paslėptas prasmes“,kurios buvo nežinomos Autoriui,nes „tada laikas buvo kitas ir visuomenė bei kultūra buvo kitokios“ - reikia atmesti kaip eretiškas.

Dievas trokšta mūsų garbinimo. Jis siekia priartinti mus prie Savęs ne todėl,kad Jam mūsų reikėtų,nes tokiu atveju Jis nebūtų Dievas,jei neturėtų visko pilnatvės pats Savyje. Jis myli mus. Po žmonių kritimo ne Adomas pirmas kreipėsi į Dievą klausdamas „kur Tu?“, o Dievas pašaukė Adomą,sakydamas „Adomai,kur tu?“ Viešpats liudija mums,jog tas nepasikeitęs Dievo troškimas yra nukreiptas ir į mus:                       

Jn 4,23 Bet ateina valanda,-jau dabar ji yra,-kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško.

Bet nors Dievas ir trokšta mūsų garbinimo,mes negalime garbinti Jo taip,kaip mums „susišviečia“,kiekvienam vis kitaip,priklausomai nuo kiekvieno skonio,kultūros ar išsilavinimo. Viešpats tokį garbinimą vertina kaip niekinį:

Mt 15,9 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ ”.

Mk 7,7 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’. 

Dievas priima tik tokį garbinimą,kokį pats mums nustatė,juk tai Jis sukūrė mus garbinti Jį ir apsprendė kaip mes turime jam tarnauti.

Netikrą garbintoją galima sutikti aprašytą Jono Evangelijoje. Štai ši ištrauka:

Jn 4,4-30 Jam reikėjo eiti per Samariją. Taigi Jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus atsisėdo prie šulinio. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. ..<..>..

Ką galime pamatyti iš šitos istorijos apie tai,kas charakterizuoja netikrą garbinimą ir kaip elgiasi netikras garbintojas:

1. mąsto apie žemiškus dalykus ir jo santykis su aplinka (žmonėmis,tautomis,ideologijomis) toks,kokį suformavo jo aplinka,o ne Dievo Žodis (..<..>...) Samarietė atsakė: “Kaip Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?” (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)..<..>.. Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?”..<..>..)
2. susitikę su Dievu šie žmonės pirmiausiai siekia išspręsti savo problemas ir patenkinti savo kūno poreikius,nepaisant to,ką Dievas sako mums apie amžinybę (..<..>..Jėzus atsakė: “Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”. Tada moteris Jam tarė: “Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai”...<..>..)
3. jo gyvenimas neatspindi Dievo valios,o atspindi jo paties valią (..<..>..Jėzus atsiliepė: “Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia”. Moteris atsakė: “Aš neturiu vyro”. Jėzus jai tarė: “Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei”...<..>..)
4. toks žmogus yra religingas ir Viešpaties akivaizdoje imasi svarstyti religinius dalykus,(nors jie toli nuo jo širdies) taip,lyg tai būtų esminiai jam dalykai,nors realiai jų gyvenime tai jokios įtakos nedaro,realiai jie negarbina Dievo nei ant šio kalno,nei ant bet kurio kito.. (..<..>..Moteris atsiliepė: “Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti”..<..>..)

Tačiau pats pirmas netikras garbintojas,kurį matome buvusį žmonijos istorijoje be abejo yra Kainas. Tokio tipo – kaip Kaino,kaip samarietės – netikras garbinimas yra sąlygotas neteisingo supratimo šiuose dalykuose:

1. pirma ir gal būt pagrindinė tokio žmogaus nelaimė yra neteisingame supratime apie tai,kas ir koks iš tikrųjų yra Dievas. Prisiminkime pranašą Izają ir kaip pasikeitė jo supratimas apie tai kas ir koks yra Dievas,kai jis atsidūrė prieš Jį  (Iz 6). Izajui reikėjo apvalymo,kad Dievas priimtų jo garbinimą. Kas siekia garbinti Dievą kurio nepažįsta, neišvengiamai ateina pas jį nešvarus  ir to net nesupranta. Tai garbinimas be išpirkimo ir Dievas tokio garbinimo nepriima.
2. antras netikro garbintojo paklydimas yra tame,jog toks žmogus įsivaizduoja esąs su Dievu tokiuose santykiuose,kurių iš tikrųjų jis neturi. Žmogus,kuris drįsta artintis prie Dievo be Kristaus,nenuplautas Avinėlio krauju,be nuodėmių atleidimo ir be apvalymo, per daug aukštai apie save galvoja. Savo fantazijas jis priima už tiesą,o tai neišvengiamai veda į tragišką rezultatą.
3. kitas paklydimas yra tame,jog toks nuodėme laiko ne tiek rimtu dalyku,kokiu ji yra iš tikrųjų. Tai aiškiai matome samarietės atveju. Visokio plauko psichologų,sociologų,filosofų dėka žmogaus supratime nuodėmė nebėra kažkas baisaus. Tam,kad mūsų garbinimas būtų priimtinas Dievui,mes turime būti išgelbėti iš nuodėmės. Kaino tarnavimas – tai neatgimusios širdies tarnavimas Dievui.
4. dar vienas paklydimas,kuriame jaukiai jaučiasi netikras garbinimas,geriausiai matomas samarietiškame tarnavime Dievui. Iš esmės toks tarnavimas – tai erezija. Žmogus išsirenka tai,kuo jam norisi tikėti ir atmeta arba,geriausiu atveju, ignoruoja visa kitą. Taip elgėsi samariečiai. Ir iš samarietės moters žodžių matome,jog jie tarnavo Dievui,bet ne Jeruzalėje,o Samarijoje. Šių žmonių istorija atveria mums,jog jų tarpe buvo žydų ir jie turėjo žydišką teologiją. Bet jų teologija buvo sumaišyta su pagonybe. Rezultate jų išpažįstamą religiją galima buvo pavadinti sinkretizmu,o ne judaizmu. Todėl Viešpats samarietei  pasakė – „jūs garbinate ko nepažįstate“ . Toks garbinimas nepriimtinas Dievui.
5. jausmingumas,jausmingas garbinimas taip pat yra netikro garbinimo paklydimas. Tai sielos (ne dvasinio) žmogaus garbinimas,tik atliekamas aukštame meniniame lygyje. Tai gali būti poezija,muzika,filosofija. Tai svaiginanti jausmus religijos poezija. Tai  stiprus pasitenkinimo jausmas,apimantis tada,kai žmogus susiliečia su išaukštintais dalykais. Tai išaukštintais dalykais gali būti didvyriškas poelgis,graudi žmogiškos meilės atsidavimo ir žmogiškos kančios istorija, jausminga ir graži muzika,minios euforija vienybėje skanduojant Jėzaus vardą, Tėvynės meilė ir pasiaukojimas, gamtos didybė ir taip toliau. Prisipildymą pasigėrėjimu ir jausmais žmonės klaidingai vertina kaip Dievo garbinimą.Ir todėl jų tikėjimas ir religija ir pasilieka tik poezija,bet netampa realiu gyvenimu. Mes turime saugotis religijos,kuri iš esmės yra ne daugiau nei jausmai,muzika ir poezija. Jei aš klausau muzikos,nuo kurios mano akys prisipildo ašarų,tai dar nereiškia,jog tuo metu aš stoviu prieš Viešpatį. Yra skirtumas tarp nuostabių garsų ir garbinimo. Garbinimas – tai visai kas kita..

Garbinimas – tai buvimas Tiesoje. Tikrasis Dievo garbintojas turi būti tiesiogiai priklausomas nuo Dievo Tiesos.

Todėl prieš tai,kol mano garbinimas bus Jam malonus ir priimtinas aš turiu patikėti :

1. tuo,ką Dievas pasakė pats apie Save Šventajame Rašte.
2. tuo,ką Dievas pasakė apie Savo Sūnų.
3. tuo,ką Dievas sako apie mane – tikėti visu tuo,ką Viešpats sako manyje esant blogiu ir pasibjaurėjimu, ir tikėti tuo,ką Viešpats sako padarysiąs manyje,kad Jo malonė tokia didelė kaip Jis sako.
4. tikėti tuo,ką Dievas sako apie nuodėmę. Liberalūs krikščionys bendromis pastangomis su pasauliu nuodėmę padarė kažkuo tauriu ir vertu,kad į tai žiūrėti ir iš to mokytis,kažkuo,kas yra naudinga patirtis. Neigiamas emocijas jie vadina kaltės jausmu,kuris apsunkina asmenybės vystymąsi ir todėl su tuo bando visaip kovoti.

 Svarbu atminti,kad religinį patyrimą galima turėti ir be Kristaus – pažiūrėkite į kitas egzistuojančias monoteistines (ir ne tik) religijas. Dar daugiau – galima turėti ne tik religinį,bet ir Dievo garbinimo (tiksliau – bandymo tai daryti) patyrimą. Toks žmogus gali kalbėti su Dievu ir Dievas gali jam atsakyti. Prisiminkite Kaino patyrimą ir prisiminkite Balaamą,pranaša,kuris pamilo nedorybės atlygį. Kainas turėjo religinį patyrima,tačiau Viešpats atstūmė jį. Balaamas turėjo asmeninį religinį patyrimą,bet Dievas nepriėmė jo. Katalikiškose bažnyčiose ir šventėse galima matyti nuoširdžiai prieš statulas besimeldžiančių žmonių,kurie pergyvena tikrus ir nuoširdžius religinius jausmus. Bet mus gelbsti ne pergyvenimai maldose,o Viešpaties Jėzaus Kristaus kraujas,jei tik mes pasiliekame Jame taip,kaip buvome Šventojo Rašto išmokyti. Garbinimas – tai ne jaudinantis pergyvenimas minties akistatoje su amžinybe,dangaus didybe ar mūsų gyvenimo trumpumu. Gal būt tie jausmai ir nuostabūs,bet tai ne garbinimas,jei žmogus nėra Šventojo Rašto apreikštos Tiesos įtakoje.

Kadangi mes buvome sutverti garbintojais,todėl Dievo garbinime yra ir žmogaus egzistavimo prasmė. Dabar krikščionys turi viską,ko reikia,kad iškelti sau tikslus Dievo karalystėje ir juos įgyvendinti – mes esame mokomi planuoti,organizuoti tarnavimus,kontroliuoti procesus ir siekti rezultato įvairiausiomis metodikomis..bet tai,ko tikrai trūksta daugeliui – tai būti Dievo garbintoju.

Taigi,kas tai yra – tikrasis garbinimas ir kaip jis yra išreiškiamas mūsų,krikščionių,gyvenime ir Bažnyčioje.

Kai tik mes atgimstame iš aukšto ir Dievas Tėvas atsiunčia į mūsų širdis Savo Šventąją Dvasią,ir mes sušunkame jam „Abba,Tėve“ – tai,be abejonės, yra garbinimas. Bet iš kitos pusės,garbinti Dievą visoje Naujojo Testamento teikiamo supratimo ir galimybių pilnatvėje visa savo širdimi,visu protu ir visomis jėgomis – tai šiek tiek ne tas pat.

Iš čia matome,jog garbinimas būna skirtingas savo pasiektu tobulumu ir jėga.

Ko gi reikia siekti,kad galėtume iš tikrųjų garbinti Viešpatį?

1. pirmiausia – tai niekuo nedrumsčiamo pasitikėjimo Juo Mes turime Juo pasitikėti,kad išmoktumėme Jį gerbti,o pagarba reikalinga,kad mūsų garbinimas būtų tikras. Tai,kokiu nes matome esant Dievą apsprendžia garbinsime mes Jį ar ne. Daugeliui krikščionių Dievas yra kažkuo mažu. Pilna krikščioniškoje televizijoje ir pilna sakyklose tokių amerikietiškų kaubojų,kuriems Dievas – tai „tas vaikinas iš viršaus“. Ar tų,kuriems  Dievas yra juos suprantantis ir palaikantis „папочка“..aš abejoju,ar jie aplamai kuo nors garbina Dieva,nes toks Dievo paveikslas,kurį jie pateikia,yra  nevertas Visagalio Kūrėjo ir nevertas net jų pačių,kaip Dievo kūrinių. Pati baisiausia Bažnyčios liga yra aklumas Dievo didybei ir tam,kuo Jis iš tikrųjų yra.  Mes per daug gerai „pažįstame“ Viešpatį,jog įsivaizduojame,kad Jį žinome ir beveik nebeliko nieko,ko apie Jį nežinotume..įsivaizduojame,jog mums nežinoma tik ateitis,o pats Viešpats pažintas tiek, jog nėra ką apie Jį daugiau ir bepasakyti.. Bendravimas su Dievu yra viena,bet familiarumas – o, tai visiškai kas kita. Prisiminkite mylimą Viešpaties mokinį Joną,kuris buvo tiek arti,jog buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės (Jn 13,23). Ir pasižiūrėkite į jo reakciją,kai jis susitiko su Jėzumi – Dievu,susitiko su Viešpačiu tokiu,koks Jis yra iš tikrųjų – Apr 1,17 Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas..<..>..
2. toliau seka susižavėjimas,t.y. gili pagarba tam,kas yra Dievas.Žmogus,kaip joks kitas kūrinys žemėje,gali įvertinti Dievo didybę,nes yra sukurtas pagal Jo atvaizdą ir pavidalą. Su baime ir drebėjimu susižavėję mes pažįstame Dievą Jo didybėje. Šis susižavėjimas auga ir auga mumyse,kol širdis prisipildo nuostabiu džiaugsmu,nes Dievas atsako mums Savo malone ir mes esame laimingi Jo artume. Daugelyje Bažnyčių skelbiamas Dievo paveikslas retai ką nors stebina ir juo labiau žavi. Tas žmonių tikimas Dievas yra labai paklusnus jiems,Jis toks,kokiu jie Jį mato.Tai denominacinis Dievas,kurio žmonės prašo pagalbos kai jos reikia,tai Dievas,kuriam žmonės meldžiasi ieškodami sau įvairių dalykų nes jiems Dievas tai toks „savas vaikinas“,kuris labai padeda..bet kiekvienas iš jų gyvena savo gyvenimą. Tačiau kai Šventoji Dvasia atveria mums Viešpatį,mūsų širdis pripildo nuostaba,baimė ir džiaugsmingas susižavėjimas.
3. sekantis dalykas yra pasigėrėjimas Dievu, kai širdis prisipildo nuoširdaus susižavėjimo. Būti pavergtam Dievo,pagautam Jo grožio. Džiaugtis ne tuo,kokiais svarbiais mes tapome ar tuo,kiek pagerėjo finansiniai reikalai. Ne tuo,kiek daug žmonių atėjo į Bažnyčią. Bet tuo,koks nuostabus yra Dievas savo mums nesuvokiamoje galybėje,išmintyje,meilėje,malonėje..

Garbinimas – tai gėrėjimasis Dievu,tai drebėjimas prieš Jo Žodį,tai Jo aukštinimas,Jo šlovinimas,tai – meilė Jam,tai Jo baimė ir visiškas pasišventimas ,save pajungiant Jo Žodžio Tiesai,tai gilus širdies troškimas skelbti Jo šlovę ir garbinimas - tai Jo didybės pripažinime atrasta savo laimė..

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (28) "..pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse.."

Ps 115,1 Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos.

Kai žmogaus priešas šėtonas mato,jog žmogus stengiasi įtikti Dievui savo darbais,jis stengiasi visokiais būdais šiuos darbus suteršti,jog išorėje jie giriami būtų,bet širdyje atsiradę netikę ir savanaudiški motyvai atstumtų Dievo malonę. Nes toli gražu ne kiekvienas geras darbas iš tikrųjų yra geras Dievo akyse. Geras darbas tokiu įskaitomas tik tuomet,jei jis nelaužo Dievo Įstatymo ir yra geru tikslu daromas - 2 Tim 2,5 Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles. Nes yra tokių darbų,kurie išoriškai geri atrodo,bet jų tikrasis tikslas nėra geras. Taip labdara ar kiti gailestingumo darbai,kurių tikroji motyvaciją yra pasididžiavimas savimi yra suteršti ir Dievo akyse nepriimtini. Tokiu būdu šėtonas siekia gerą darbą ydingu paversti,kad išoriškai gražiai atrodydamas darbas pats savyje būtų pasibjaurėtino egoizmo suterštas. Ir tam šėtonas turi gerą pagalbininką – jam aktyviai padeda mūsų kūniška prigimtis,kuri visuose darbuose siekia sau pagarbos ir garbės.

Tikrieji krikščionys,kurie neveidmainiškai daro gerus darbus Dievo Žodyje yra prilyginami medžiams,kurie atneša gerą vaisių.

Ps 1,3 Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi.

Derliumi, arba vaisiais yra vadinami geri darbai:

Kol 1,10 kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu; 

Kaip bet kokio medžio vaisius išauga iš medžio jo syvais  maitinamas, taip ir krikščionis neša gerų darbų vaisių,kuris iš neveidmainiškos meilės išaugęs yra. Lūpomis išpažįstamas tikėjimas,demonstruojamas nuolankumas,parodomoji meilė,garsinamas gailestingumas tėra veidmainystė,jei žmogaus širdyje vietos neturi ir ne iš žmogaus širdies kyla.

Tikri geri darbai iš Dievo kyla,Viešpaties Dvasia krikščionis žadinamas juos atlikti ,kartu iš Viešpaties ir jėgą,ir sugebėjimus tam reikalingus gaudamas,jei tik iš širdies paveda save Dievui. Tokio žmogaus darbuose matosi,jog jis tėra Dievo malonės bendradarbis, o ne geradarys,kuriam reikia nesustojant lankstytis ir dėkoti. Tai mums liudija Viešpaties Žodis:

Fil 2,12-13 Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo.

Ir be Jo nieko negalime padaryti,mums verta apie tai pagalvoti..ką gi reiškia Viešpaties ištartas  „nieko“ tiems darbams, kuriuose mes taip paskendę ir kuriuose nesustodami bėga mūsų metai..:

Jn 15,1-6 “Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas-vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,-taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

Kad geriau suprastumėme kaip šėtonas suteršia žmogaus darbus ir per tai siekia sugriauti Dievo darbą,pažvelkime į pavyzdį Šventąjame Rašte. Noriu atsiversti Skaičių knygos 32-ą skyrių. Pirmoje skyriaus eilutėje Viešpats parodo į priežastį to,kas nutiko vėlliau:

Sk 32 Rubeno ir Gado giminės turėjo daug gyvulių.

Čia matome Izraelio tautą jau po 40 metų klaidžiojimo dykumoje,tautą,kuri palaidojo praktiškai visus,kuriuos Dievas išvedė iš Egipto galinga ranka,tautą,kuri pasiruošusi pereiti Jordaną,tautą, kuriai tikslus nustato Dievo Žodis:

Įst 1,8 Aš atvedžiau jus į žemę, kurią Viešpats prisiekė duoti jūsų tėvams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui ir jų palikuonims. Eikite ir užimkite ją.

Įst 1,21 Štai Viešpaties jums pažadėtoji žemė. Eikite ir užimkite ją, nes Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums ją pažadėjo. Nieko nebijokite ir nenusigąskite’.

Kas mūsų gyvenimui nustato tikslus ir kiek iš mūsų tikslų,kurių mes iš tiesų siekiame ir dedame visas pastangas yra Dievo Žodžio nubrėžti?

Bet čia, Skaičių knygoje mes matome žmones,kurie atėjo pas Mozę vedami savų tikslų..“ :“Ataroto, Dibono, Jazero, Nimros, Hešbono, Elealės, Sebamo, Nebojo ir Beono žemės, kurios, Viešpačiui padedant, buvo užimtos izraelitų, labai tinka gyvuliams auginti, o mes, tavo tarnai, turime gyvulių. Taigi jei radome malonę tavo akyse, prašome, kad mums, tavo tarnams, atiduotum ją nuosavybėn ir nevestum mūsų per Jordaną”(Sk32)

..mes turime daug gyvulių..atsiradęs turtas pradėjo diktuoti savo tikslus Rubeno ir Gado giminėms. Jiems reikėjo rūpintis savo gyvuliais,o toks rūpestis jau pats savaime yra tikslas,kuris pradeda reguliuoti žmogaus gyvenimą – formuoja jo dienotvarkę,įtakoja kasdienius pasirinkimus,kovoja dėl vis aukštesnių prioritetų vertybių skalėje taip pakeisdamas Dievo nustatytus tikslus. Žmogus palaipsniui pradeda gyventi savo tikslais – gyventi sau. Diktuoti savo tikslus mums pradeda ne tik turtas,bet ir šeima,ir darbas,ir kiti dalykai,kurie atsiranda mūsų gyvenime – tai neišvengiama,bet galime skirtingai pozicionuoti tuos kasdienio gyvenimo reikalavimus Dievo Žodžio keliamų reikalavimų mūsų gyvenimams atžvilgiu. Šio atveju Mozė iš kart pamatė savanaudiškumą ir neteisingus, ne Dievo keliamus tikslus šių žmonių širdyse ir suregavo labai aštriai: „Mozė jiems atsakė: “Argi, kai jūsų broliai kariaus, jūs čia sėdėsite? Kodėl atkalbinėjate izraelitus, kad jie neitų į žemę, kurią Viešpats jiems atidavė? Taip elgėsi jūsų tėvai, kai siunčiau iš Kadeš Barnėjos apžiūrėti kraštą. Jie, nuėję iki Eškolo slėnio ir apžiūrėję visą kraštą, įbaugino izraelitus, kad neitų į šalį, kurią Viešpats jiems pažadėjo. Tada Viešpats užsirūstinęs prisiekė: ‘Šitie žmonės, kurie išėjo iš Egipto, dvidešimties metų ir vyresni, neišvys žemės, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie nesekė manimi iki galo, išskyrus kenazą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, kurie iki galo sekė Viešpačiu’. Viešpats, užsirūstinęs ant izraelitų, leido jiems klaidžioti dykumoje, kol išmirė visa karta, kuri buvo nusikaltusi Viešpačiui. Dabar jūs stojate savo tėvų vieton, kad dar labiau padidintumėte Viešpaties įtūžimą prieš Izraelį. Jei nenorite Jo klausyti, Jis vėl paliks tautą dykumoje, ir jūs pražudysite visą šią tautą”.“(Sk32)

 Mozė parodė koks pražūtingas yra šis kelias – paskirti gyvenimą tam,kad įgyvendinti tikslus,kuriuos iškelia mums į mūsų gyvenimus atėjęs turtas, darbas, šeima ir pamiršti Dievo keliamas mums užduotis. Nekeisti Dievo keliamų tikslų į kitokius ragina ir apaštalas Paulius:

1 Kor 7,29-35 Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų,  ir kurie naudojasi šiuo pasauliu,-tarsi nesinaudotų. Nes šio pasaulio pavidalas praeina. Norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais-stengiasi patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais-stengiasi patikti žmonai. Yra skirtumas tarp žmonos ir mergaitės. Netekėjusi moteris rūpinasi Viešpaties reikalais, kad būtų šventa kūnu ir dvasia, o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais-kaip patikti vyrui. Tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet dėl to, kad tai yra tinkama ir kad jūs neblaškomi galėtumėte atsiduoti Viešpačiui

Ir žinote..izraelitai nuoširdžiai manė galėsią šiuos dalykus suderinti – vyrai eis į tai,į ką eiti rodo Viešpats,o jų šeimos įgyvendins tikslus,kuriuos kelia turtas,gyvuliai,prekyba ir t.t...“ Jie, prisiartinę prie Mozės, tarė: “Pastatysime tvartus galvijams, taip pat mūsų vaikams miestus; mes gi patys apsiginklavę eisime į kovą izraelitų priekyje, kol įvesime juos į jų žemes. Tuo tarpu mūsų vaikai gyvens apmūrytuose miestuose dėl šio krašto gyventojų. Negrįšime į savo namus, kol visi izraelitai gaus savo dalį, nieko nereikalausime anoje pusėje Jordano, nes mūsų dalis yra šiapus Jordano”...”. Gaditai ir rubenai atsakė Mozei: “Mes, tavo tarnai, darysime, ką mūsų valdovas liepia. Savo vaikus ir moteris, avis ir galvijus paliksime Gileado miestuose, mes gi, tavo tarnai, visi apsiginklavę trauksime į karą, kaip tu, valdove, sakai”.(Sk32)

Kokia klaida..jų žmonos ir vaikai,palikti gyventi sau taip ir gyveno – ne Dievo keliamais tikslais Izraeliui,o tais norais ir siekiais,kuriuos iškėlė jiems šio pasaulio dalykai. Pasekmių nereikėjo ilgai laukti ,apie jas Mozė žinojo iš anksto,todėl dviejų giminių prašymas sukėlė tokia audringa reakcija jame. Kai matai žmoguje savanaudiškumą,gyvenimą ne Viešpaties tikslais,pabaiga yra labai nuspėjama ir tokio žmogaus darbai Viešpaties akivaizdoje yra netikę,o gyvenimo vaisiai – blogi.

Įst 31,29 Aš žinau, kad man mirus jūs elgsitės piktai ir greitai nukrypsite nuo kelio, kurį jums nurodžiau. Vėliau jus užgrius nelaimės, kai, piktai elgdamiesi, sukelsite Viešpaties pyktį savo rankų darbais”.

Ts 2,17 Bet jie neklausė teisėjų ir nuėjo paleistuvauti su svetimais dievais, ir lenkėsi jiems. Jie greitai nuklydo nuo kelio, kuriuo ėjo jų tėvai, kai klausė Viešpaties įsakymų.

Mes,vyrai,negalime palikti savo šeimų,kad jos gyventų kitais tikslais ir rūpesčiais nei mes,negalime palikti jų neturinčiais kasdienės dalies Dievo Žodžio brėžiamuose tiksluose Bažnyčiai.

Įst 6,4-9 Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas. Prisitvirtink juos kaip ženklą prie savo rankos ir prie kaktos; užrašyk juos ant durų staktų ir savo kiemo vartų.

Taigi,kuo visa ši istorija baigėsi Rubeno ir Gado giminėms? Kai šėtonui pavyko atitraukti izraelitų širdis ir mintis nuo Dievo,jie nuėjo šio pasaulio keliu. Nepasilikę Jame neatnešė vaisiaus Dievui,ir ne tik kad nieko negalėjo nuveikti dėl Jo,bet tapo priešiški Viešpačiui ir kaip jų tėvai,taip ir jie stengėsi atsiriboti nuo Dievo Žodžio keliamų tikslų savo gyvenimui,kad jiems niekas netrukdytų gyventi sau ramų ir „laimingą“ gyvenimą..pažiūrėkime,štai kaip tai mums parodo Dievo Žodis:

Mk 5,1-17 Jie priplaukė ežero krantą gadariečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau prieš Jį iš kapinių atbėgo vyras, turintis netyrąją dvasią. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nutraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kalnus ir kapines, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: “Ko Tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!” Jėzus mat buvo paliepęs: “Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!” Jėzus dar paklausė: “O kaip tu vadiniesi?” Ji atsakė: “Mano vardas-Legionas, nes mūsų daug”. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto. Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių banda. Visi demonai maldavo Jį, sakydami: “Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!” Jėzus iškart jiems leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė. Tie, kurie jas ganė, išbėgiojo ir pranešė apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Atėję prie Jėzaus, pamatė sėdintį demonų apsėstąjį-tą, kuriame buvo Legionas,-apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas nutiko su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė Jėzų maldauti, kad Jis pasišalintų iš jų krašto.

Matome Gado giminės palikuonis auginančius kiaules..jie siejo savo gerovę su tuo,kas Dievo akyse – nešvaru. Matome demonus,taip pamilusius šį kraštą..matome liūdnas pasekmes tų,kurie kažkada atsiribojo nuo Dievo pažadų,Jo tikslų keliamų tautai ir pasirinkusių savo tikslus,kuriuos jų gyvenimams ėmė formuoti turtas..

Ir pabaigai noriu palikti šias Šventojo Rašto eilutes,kad jos saugotų ir guostų mus,mąstančius apie tai,ką išgirdome:

Heb 10,35-39 Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! 

Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta. 

Nes “dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks. 

Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės”. 

Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą. 

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (27) "..laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats!"

Šventajame Rašte daug kartų yra panaudotas žodis „laimė“ Biblijoje  panaudotas žodis  אַשְׁרֵי (esher) yra verčiamas ir kaip „laimingas“, ir kaip „palaimintas“. 41 kartą šis žodis panaudotas Dievo Žodžiui kalbant apie palaiminimą ir 4 kartus apie laimę. Taigi,laimė neatsiejama nuo Dievo palaiminimo ir tik taip Šventasis Raštas mums atskleidžia laimę:

Job 5,17  Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės. 

Ps 128,2  Tu valgysi iš savo rankų darbo, būsi laimingas, tau gerai seksis. 

Jer 31,13 Mergaitės iš džiaugsmo šoks, o jaunimas bei seneliai bus laimingi. Aš pakeisiu jų liūdesį džiaugsmu, paguosiu juos ir palinksminsiu po jų kančių. 

Pat 3,13-18 Palaimintas žmogus, kuris randa išmintį ir įgauna supratimo, nes ją įsigyti yra naudingiau, negu įsigyti sidabro, ir pelno iš jos yra daugiau negu iš geriausio aukso. Ji brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galėtum trokšti. Dešinėje jos rankoje ilgas amžius, o kairėje turtai ir garbė. Jos keliai-malonės keliai, visi jos takai-ramybė. Ji yra gyvybės medis visiems, kurie ją pagauna, laimingi, kas ją išlaiko. 

Ps 144,15 Laiminga tauta, kuri taip gyvena; laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats!

Taigi,kas ta laimė?

Laimė – tai sąvoka,kuri apibrėžia žmogaus būseną,kurioje žmogus suvokia pergyvenąs didžiausią gėrį.  Laimė tai tokia būsena,kuri žmogui turi vertę ir išbaigtumą pati savyje. 

Laimė suprantama esanti subjektyviu kiekvieno žmogaus veiklos tikslu.

Laimė – tai žmogaus emocinis stovis,kuriame jis patiria didžiausią vidinį pasitenkinimą savo buities sąlygomis,mato savo gyvenimui prasmę ir dėl to jaučią gyvenimo pilnatvę. Ir tai,kame mes ieškome laimės,parodo mūsų supratimą apie gyvenimą – koks turi būti gyvenimas ir kas jame mums yra trokštamas gėris. Mes – krikščionys ir tai,kame mes ieškome bei atrandame savo laimę ,labai skiriasi nuo to,ką pasaulis sau laiko trokštamu gėriu.

• Šiame pasaulyje laimingais vadinami tie žmonės,kurie gauna tai ko nori. Taip ir krikščionis yra laimingas,kada pasiekia tai,ko ieško ir ko trokšta jo širdis. Tik pasauliečio ir krikščionio norai kardinaliai skiriasi.
• Laimingais pasijunta tie žmonės pasaulyje,kurie išsivadavo iš sunkaus darbo,iš nelaisvės,iš skolų. Krikščionis laimingas tada,kada iš nuodėmių išsivaduoja,kurios jį kaip virvėmis surišusios laikė piktojo nelaisvėje.
• Žmonėms laimė būti sveikiems kūnu. Krikščioniška laimė – tai turėti sveiką dvasią.
• Laimingais vadina ir tuos,kuriems pavyko savo priešus nugalėti ir savo teisybę bei savo teises apginti ir įtvirtinti. Bet krikščionis laimingas tada,kai save,o ne kitą nugalėjo. Jaučiasi laimingais tie bedieviai,kurie džiaugiasi savo priešams atkeršiję. Bet tikra laimė krikščioniui,jei jis savo priešams nusileidžia ir neatlygina piktu už piktą. O dar didesnė laimė kada jis myli savo priešus ir daro gerą tiems,kurie jo nekenčia. Nes tada jis tikras sūnus ar dukra savo Dangiškajam Tėvui:

Mt 5,43-48 Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.

• Žmonės laimingi kai iš žmonių sau įvairų gėrybių gauna. Tačiau iš tikrųjų laimingas tas krikščionis,kuris nuo visko,ką turi skiria dalį bedaliams:

Mt 5,7 Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.

Ps 112,1-10 Girkite Viešpatį! Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta. Jo palikuonys bus galingi žemėje; palaiminta bus dorųjų karta. Jo namuose bus gerovė ir turtai, jo teisumas pasiliks per amžius. Dorajam šviesa nušvinta tamsoje, jis yra maloningas, kupinas gailestingumo ir teisus. Geras žmogus pasigaili ir skolina, jis teisingai savo reikalus tvarko. Jis nesvyruos per amžius. Amžinai bus minimas teisiojo vardas. Bloga žinia jo neišgąsdins; tvirta yra jo širdis, nes jis pasitiki Viešpačiu. Įsitvirtinusi jo širdis, jis nebijos, kol pamatys sugėdintus savo priešus. Jis beturčiams dovanas dosniai dalina. Jo teisumas pasilieka per amžius. Jo ragas iškils garbingai. Nedorėlis tai matys ir graušis, dantimis grieš ir nyks. Nedorėlių troškimas pražus.

• Žmonėms laimė būti turtingais ir garsiais šiame pasaulyje. O krikščioniui laimė kitame yra – turtėti gerais darbais pas Dievą ,o šio pasaulio šlovę nieku laikyti.
• Žmonės laimingi jaučiasi kai gali kitiems žmonėms viešpatauti ir įsakinėti. Krikščionis laimingas, kai pats sau,virš savo aistrų ir geismų,virš savo kūniškumo viešpatauja ir sau įsakinėti gali. Toks iš tiesų yra tikras šeimininkas ir valdovas. Nes daugelis viešpataudami ir įsakinėdami kitiems žmonėms patys yra savo aistrų vergai..bet karališkos garbės vertas tas,kuris savo aistras ir geismus valdo!
• Žmonės laime laiko,jei gali stalą sočiais ir brangiais valgiais nukrauti ir tomis vaišėmis mėgautis. Krikščioniui laimė savo širdyje Dievo Žodį girdėti ir juo pasisotinti,juo guostis ir juo savo širdį pralinksminti. Štai kur tikra krikščioniška vakarienė su Viešpačiu! Juk žmogus ne viena duona gyvas,bet kiekvienu žodžiu,kuris išeina iš Dievo lūpų.
• Laimingu laikomas žmogus,kuris mėgaujasi šio pasaulio siūlomais pasilinksminimais ir džiaugiasi juose nerūpestingai laiką leisdamas,ieškodamas kaip save dar pamaloninti. Krikščioniui laimė, jei jis turi savo širdyje liūdesį ir ašaras lieja dėl savo nuodėmių prieš Viešpatį .

Mt 5,4 Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.

• Žmonės laimingi,jei gražiame ir turtingame viskuo name gyvena. Krikščioniui laimė,jei jis iš tikrųjų pasilieka tiesoje ir Dievo Bažnyčioje yra,jei jis iš tikrųjų yra šventųjų bendrapilietis ir Dievo namiškis ir Kristaus kūno narys.

Ps 84,1-12 Kokios mielos Tavo buveinės, kareivijų Viešpatie! Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo. Net ir žvirblis randa namus, kregždė-lizdą perėti vaikams prie Tavo aukurų, kareivijų Viešpatie, mano Karaliau ir Dieve! Palaiminti, kurie gyvena Tavo namuose: jie nuolat giria Tave! Palaimintas žmogus, kuris randa stiprybę Tavyje, kuris yra keleivis savo širdy. Keliaudami išdegusiu slėniu, jie šaltiniu jį paverčia, ankstyvasis lietus jį padengia palaiminimais. Jie eina iš jėgos į jėgą, kol Dievą Sione išvysta. Kareivijų Viešpatie, išgirsk mano maldą! Išgirsk, Jokūbo Dieve! Pažvelk, Dieve, mūsų skyde! Pažiūrėk į veidą savo pateptojo! Juk viena diena Tavo kiemuose yra vertesnė už tūkstantį kitur; geriau būti durininku Dievo namuose, negu gyventi nusidėjėlių palapinėse. Saulė ir skydas yra Viešpats; malonę ir garbę teikia Viešpats, gerų dalykų neatsako tiems, kurie nekaltai elgiasi. Kareivijų Viešpatie, palaimintas žmogus, kuris pasitiki Tavimi!

• Pasaulio žmogus laime laiko,jei pažįsta daug įtakingų,turtingų ir galingų žmonių,galinčių jo užtarėjais ir gynėjais būti. Krikščioniui laimė Dievą sau užtarėju ir gynėju turėti. 

Ps 9,1-12 Aš girsiu Tave, Viešpatie, visa savo širdimi, skelbsiu visus Tavo nuostabius darbus. Linksminsiuosi ir džiūgausiu Tavyje, Tavo vardui, Aukščiausiasis, giedosiu gyrių. Traukiasi atgal mano priešai, klumpa ir žūva Tavo akivaizdoje, nes Tu gini mano teises ir mano bylą, Tu sėdi soste, teisingai teisdamas. Pagonis Tu subarei, sužlugdei nedoruosius, jų vardą visiems amžiams ištrynei. Priešų neliko, jie tapo amžinais griuvėsiais; Tu sugriovei jų miestus, ir jų nebemini niekas. Bet Viešpats pasiliks per amžius, Jis paruošė savo sostą teismui.Jis teis pasaulį teisingai, vykdys teisingumą tautoms bešališkai.Viešpats-priebėga prispaustiesiems, priebėga nelaimės metu. Kas pažįsta Tavo vardą, pasitiki Tavimi. Tu niekad nepalikai tų, kurie Tavęs ieško. Giedokite Viešpačiui, kuris gyvena Sione, skelbkite tautoms Jo darbus. Jis-nekalto kraujo gynėjas-atsimena juos, neužmiršta vargingųjų šauksmo.

• Laimė žmonėms būti stipriais kūnu ir sugebėti savo jėga nugalėti kovoje,apginti save. Krikščioniui laimė,jei jis tvirtos dvasios yra,jei nesvyruoja kovoje su žmonių sielų priešu – velniu,kovoje kuri kiekvieną dieną vyksta kūno geismus tramdant,kovoje,kurioje piktasis įvairiose nelaimėse ir sunkumuose mūsų tikėjimą sulaužyti grasina. Štai kur krikščioniška jėga pasireiškia.

Tegul šio pasaulio žmonės šio pasaulio laime džiaugiasi. Mes būsime laimingi tik Dievo palaiminimuose gyvendami:

Mt 5,3-16 “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.

Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.

Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.

Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus”.“Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje”.

Tegul šio pasaulio žmonės daug žino apie tai,kas yra aplink juos. Mes būsime laimingi pažindami save ir Tą,Kuris mumyse – Dievą Šventąją Dvasią:

1 Kor 3,16 Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?

Tegul žmonės puikuojasi savo kūno grožiu ir sveikata. Mes būsime laimingi,kai mūsų dvasia bus stipri ir sveika tikėjimu,nors kūnas ir negaluotų.

Tegul pasaulio žmonės gyvena visko pertekliuje,mes gi būkime laimingi savyje nesuvokiamus Dievo turtus nešiodami ir gyvendami visokeriopai maldingą ir dievotą gyvenimą..pamąstykite drauge su Dievo Žodžiu apie nusidėjėlių laimę,ar verta jos siekti?..:

Ps 49 Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai: prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai! Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymai-išmanymas. Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę. Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka, kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais? Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. Didelė kaina už sielos išpirkimą-tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo. Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems. Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes. Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna. Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai. Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane. Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja. Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo. Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs, tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius. Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

Tegul žmonės giriasi savo pažintimis ir užtarėjais..mes laimingi esame,nes tvirtai tikime,jog pats Dievas yra mūsų užtarėjas ir gynėjas.

Tegul žmonės savo laisve daryti ką nori ir savo teisumu – mol,aš nieko blogo nedarau,nors galėčiau – giriasi. Mes laimingi,turėdami Kristaus teisumą ir tikėjimą,praturtintą krikščioniškomis dorybėmis. Štai jos,krikščioniškos dorybės,kurios praturtina mūsų tikėjimą ir daro mus laimingais žmonėmis..:

Gal 5,19-23 Kūno darbai aiškūs-tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.

Tegul žmonės giriasi,kad turi šio pasaulio didžiūnų palankumą. Mes džiaugsimės,jei mūsų Viešpaties ir Dievo palankumą įgysime,nors niekas iš žmonių mums nerodytų net mažiausio palankumo – mes būsime laimingi.Dievo malonė mums brangesnė už viso pasaulio palankumą.

Tegul žmonės gyveną gražiuose ir dideliuose namuose. Mes esame laimingi gyvendami Dievo namuose,kuriais yra gyvojo Dievo Bažnyčia, nors čia ir neturėtumėme kur galvos priglausti.

Tegul šio pasaulio žmonės puotauja ir alkoholiu linksmina savo širdis. Mes džiaugsimės,kai mūsų dvasia pasisotins Dievo Žodžiu,bus paguosta šventomis dvasios mintimis,nors tektų tik juodą duoną vandeniu užgerti.

Tegul žmonės giriasi savo jėga. Mes būsime laimingi būdami stiprūs Viešpaties jėga ir ja likdami ištikimi ir nepajudinami tikėjimo teikiamoje amžino gyvenimo viltyje.

Ps 20,7-8 Vieni pasitiki savo žirgais, kiti-kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo, vardą. Anie suklupo ir krito, o mes pakilome ir stovime tiesūs.

Tegul žmonės vaikšto brangiausiais rūbais pasipuošę ir šio pasaulio madų besivaikydami laimingais save laiko,jei turi kuo didžiuotis prieš kitą... Mūsų laimė ne čia..mes laimingi,kai mūsų dvasia pasipuošusi:

1 Pt 3,3-4 Tegu puošia jus ne išorė-supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai,- bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse.

Tegul žmonės džiaugiasi savo draugyste su šio pasaulio didžiūnais. Mes esame laimingi kai turime bendrystę su Kristumi,Dievo Sūnumi,net jei joks žmogus nenorėtų su mumis bendrauti,Jo bendrystė mus guodžia ir atstoja viso pasaulio draugiją.          

Viešpatyje,gyvenime su Juo,gyvenime Juo ir Jame - štai kur mūsų laimė, t.y. sielos būsena, kuri mums  turi vertę ir išbaigtumą pati savyje, kurioje suvokiame pergyveną didžiausią gėrį, kurioje mes patiriame didžiausią vidinį pasitenkinimą savo buities sąlygomis,matome savo gyvenimui prasmę ir dėl to jaučiame gyvenimo pilnatvę.

Argi apaštalas Paulius,apie save kalbėdamas,neliudija mums to paties?

2 Kor 6,4-10 Bet visame kame pasirodome Dievo tarnai: su didele kantrybe, skausmuose, sunkumuose, suspaudimuose, plakimuose, įkalinimuose, sąmyšiuose, darbuose, budėjimuose, pasninkuose; tyrumu, pažinimu, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmainiška meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir kairės; gerbiami ir negerbiami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir gerai žinomais, laikomi mirštančiais-bet štai mes gyvi; esame baudžiami, bet nenužudomi, mus liūdina, bet mes visada džiaugiamės, esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko-ir valdome viską.

Šitą palaiminimą visur nešiojame su savimi,nes Dievo karalystė yra mumyse (Lk 17,21). O Dievo karalystė – tai ne valgis ir gėrimas, o teisumas,ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. (Rom 14,17)  Ir iš tikrųjų,mylimieji,kokia nauda žmogui šio pasaulio laime džiaugtis,o tikrosios laimės,Dievo palaiminimu teikiamos,neturėti? Kokia nauda žmogui kūnu sveikam būti,o dvasia būti paralyžiuotu ir neįgaliu? Paralyžiuotos dvasios požymis – piktas būdas,nesusivaldymas ir netikęs charakteris. Kokia nauda savo gerumu ir kūniška laisve girtis būnant savo paties geidulių ir aistrų vergu? Juk kiekvienas darantis nuodėmę yra nuodėmės vergas (Jn 8,34) , nes nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu. (2 Pet 2,19). Kokia nauda daug žinoti apie pasaulį,bet nieko nežinoti apie save? Kokia nauda pragaištančiais dalykais turtėti,o dvasia skursti? Kokia nauda dideliuose ir turtinguose namuose gyvenant pasilikti už Dievo namų durų? Kokia nauda iš to,jog turi valdžią žmonėms tam,kuris savęs suvaldyti negali? Kas iš to,jog puoši savo kūną,kai dvasia purvinais nuosavo teisumo skarmalais dangstosi? Pirma pasirūpink nemirtinga savo siela,vietoje to,kad yrančiu ir pragaištančiu kūnu tiek daug rūpintis..

Bet mums pakankamai sunku išlaikyti pastovų akcentą į dvasinius dalykus ir mūsų širdys vis nukrypsta į tai,kas mūsų kūniškumą pamalonina ir glosto. Šiame pasaulyje mes visi žmonės – ir krikščionys,ir bedieviai. Todėl ir laimė čia gyvenant mums dažnai dėl tų pačių dalykų pergyvenama. Kuo laimingas bedievis,tai dažniausiai ir mus džiugina – ar tai būtų materialių gėrybių gausa,ar sveikata,ar žmonių pagarba,įtaka,ar grožis. Be to, nedorėliai šiame amžiuje neretai laimingesni už Dievo vaikus jaučiasi:

Ps 73 Tikrai geras yra Dievas Izraeliui, tiems, kurių širdis tyra. Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai. Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą. Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų. Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos. Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu. Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis. Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu. Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę. Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria. Jie sako: “Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?” Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja. Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas? Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą. Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai. Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau, kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą. Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį. Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio.Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus. Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai, aš buvau kvailas ir neišmanantis-lyg gyvulys Tavo akivaizdoje. Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką. Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę. Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius. Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka. Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.

Todėl taip svarbu yra dėti pastangas ieškoti Dievo,ieškoti savo laimės Jame, Jo Žodžio išsipildyme mumyse. Tikra laimė,kurioje atgimusi dvasia laiminga,pasiekiama tik tikriems krikščioniams. Jei norime būti tikrai laimingi,turime ugdyti savyje tikrą pamaldumą. Kaip tai daryti?

Jok 1,18-28 Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai. Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo. Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose. Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu.

1. Atmesti visą nešvarą ir piktybės gausą.

2. Su romumu priimti įdiegtąjį žodį:

• Romumas – tai nuolankios širdies būsena,kurioje žmogus yra atsargus tame,kad nieko nepiktinti ir niekuo nesipiktinti pačiam. Krikščionišką nuolankumą turintis žmogus saugosi,kad nepasipiktintų ir neįsileistų savo širdin nuoskaudos bei nepasitenkinimo,kuriame jis galėtų pradėti murmėti prieš Dievą ir prieš žmones tada,kai nutinka kažkas prieštaraujančio jo  norams. Nuolankus žmogus saugosi,kad tokiais atvejais nepasiduotų pykčiui ir išdidumo keliamoms ambicingoms pretenzijoms. Viešpats pažadėjo,jog būtent romieji paveldės žemę. Romiam ir nuolankiam žmogui svetimi yra arogancija ir pyktis.
• Priimti Žodį - reiškia jį vykdyti,būti ne klausytoju užuomarša,bet Žodžio vykdytoju.
• Pažaboti savo liežuvį ir neapgaudinėti savo širdies
• lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte - dalyvauti gailestingumo darbuose ir meilės savo artimui tarnystėje.
• Saugoti save nesuteptą šiuo pasauliu.

Būkite palaiminti!