Evangelija. Gyvenimas praktiškai (6) "Netikri pranašai. Kaip nebūti suklaidintiems?"

1 Kar 21,17-29 Tuomet Viešpats kalbėjo Elijui: “Eik į Samariją, kur sutiksi Izraelio karalių Ahabą. Jį rasi Naboto vynuogyne, kurio jis nuėjo pasisavinti. Sakyk jam: ‘Taip sako Viešpats: ‘Tu nužudei žmogų ir pagrobei jo nuosavybę. Toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują’ ”. Ahabas, pamatęs Eliją, tarė: “Tai suradai mane, mano prieše?” Tas atsakė: “Aš tave suradau, nes tu parsidavei, kad darytum pikta Viešpaties akyse. Todėl Viešpats sako: ‘Aš bausiu tave ir išnaikinsiu visus Ahabo šeimos vyrus, nė vieno nepaliksiu gyvo.  Padarysiu tau, kaip padariau Nebato sūnui Jeroboamui ir Ahijos sūnui Baašai, nes tu įtraukei Izraelį į nuodėmę’.  Ir apie Jezabelę Viešpats taip pat kalbėjo: ‘Šunys ės Jezabelę Jezrahelio mieste. Kas iš Ahabo mirs mieste, tą ės šunys, kas mirs laukuose, tą les padangių paukščiai’ ”. Nebuvo kito tokio, kuris būtų taip parsidavęs daryti pikta Viešpaties akyse, kaip Ahabas, nes jį suvedžiojo jo žmona Jezabelė. Jis bjauriai elgėsi sekdamas stabus, kaip darė amoritai, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams įsikuriant.  Ahabas, išgirdęs šituos žodžius, perplėšė savo drabužius ir, užsidėjęs ašutinę, pasninkavo, gulėjo ašutinėje ir vaikščiojo nusiminęs. Tada Viešpats kalbėjo pranašui Elijui: “Ar matai, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis taip padarė, Aš nesiųsiu jam nelaimių iki jo mirties, bet jo sūnaus dienomis įvykdysiu bausmę jo namams”.  

Ahabas – tai karalius,kurio valdymo metu Izraelyje buvo susimaišiusios visos įmanomos religijos. Ir nors jis buvo Izraelio karalius ir ,regis,turėjo tarnauti Izraelio Dievui,tačiau jo karaliavimo metu tarnavusių pranašų mokymuose buvo aiškiai matomi okultiniai,stabmeldiški garbinimo principai,kurie visiškai nesuderinami su Dievo nustatytais principais tarnavimui. Jo žmona Jezabelė buvo pagonė ir ne gana to – žynė. Ji ir išmokė Ahabą daryti visą tai,ką Dievas daryti neleido – praktikuoti spiritizmą,okultizmą ir visa kitą,ko Viešpats nekenčia, ji,Jezabelė, atnešė į Izraelį. Ir nors fiziškai ši moteris gyveno labai daug metų atgal ir yra senai mirusi,bet Apreiškimo knygoje Viešpats vėl primena mums šitą vardą,tik šį kartą kalbėdamas bažnyčiai. Jis sako,kad nuolaidžiavimas Jezabelei,vedančiai Dievo vaikus į nusikaltimą ir paleistuvystę ,yra vertas bausmės nusikaltimas:

Apr 2,19-23  Žinau tavo darbus, meilę, tikėjimą, tarnavimą, kantrybę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius. Bet Aš turiu šį tą prieš tave: tu leidi moteriškei Jezabelei, kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie ištvirkautų ir valgytų stabams paaukotas aukas. Aš jai daviau laiko atgailauti dėl ištvirkavimo, bet ji neatgailavo. Štai Aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja-į didelį sielvartą, jeigu jie neatgailaus dėl savo darbų.  Jos vaikus išžudysiu, ir visos bažnyčios sužinos, kad Aš esu Tas, kuris ištiria protus ir širdis; Aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus. 

Jezabele čia vadinamas ne žmogus,o nešvari dvasia,kuri į Bažnyčią atneša melagingus dalykus. Melagingus – reiškia ne iš Dievo. Įvairius dvasinius dalykus,kurie ne iš Dievo. Viskas,kas iš Dievo kyla yra tiesa,viskas,kas ne iš Dievo – melas. Nepaisant to,kad dalykai,kuriuos daro okultistai gali būti matomi realiai, Biblija vis tiek juos vadina melagingais, netikrais ženklais ir stebuklais. Taigi,tiesa ne tai,kas yra matoma,o tai,kas yra iš Dievo! Viskas,kas ne iš Dievo, veda į degradaciją ir griuvimą.  Nepaisant to,ką šis karalius darė Izraelyje, Achabui Viešpats pasakė,kad nesiųs tautai nelaimių iki jo mirties ,nes Jis davė laiko šiam žmogui pakeisti savo kelius ir atgailauti. Todėl šiuo Dievo malonės laikotarpiu tokie žmonės kaip Achabas gali patirti pergales,gali turėti sėkmę ir tam tikrą valdžią tautoje. Bet visa tai Viešpats leidžia tik tam,kad šie atgailautų. Ir jei jie neatgailaus tada turės išsipildyti – ir išsipildys - visi Dievo Žodžiai,kuriuos Jis ištarė prieš juos.Taip Elijas Viešpaties vardu ištarė mirties nuosprendį Achabui,jei šis neatgailaus. Ir štai mes skaitome šia istoriją toliau:

1 Kar 22,1-3 Trejus metus nebuvo karo tarp Sirijos ir Izraelio. Trečiaisiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių. Izraelio karalius kalbėjo savo tarnams: “Ar žinote, kad Ramot Gileadas mums priklauso, o mes delsiame jį atsiimti iš Sirijos karaliaus?” 

 Ką čia Achabas sako? Regis,kad Achabas dega uolumu Viešpačiui. Juk Viešpats davė Izraeliui žemę kaip paveldą ir tame pavelde yra ir Ramot Gileadas. Tai kaip drįsta sirai jį laikyti,juk jis priklauso Viešpaties tautai,ko gi mes delsiam jį atsiimti? Reikia pulti ir Dievas bus su mumis! Ir regis šis karalius duoda be galo svarbią užduotį tautai ir kelia jai aukštus tikslus – atkovoti iš priešo tai,kas priklauso Viešpačiui. Kokie šventi ir kilnūs ketinimai.. Jei perkelti tai į mūsų laiką,į Bažnyčios amžių,tai skambės kaip raginimas kovoti dvasinę kovą ir plėsti bažnyčios įtakos ribas. Tai siekis,kad iš priešo būtų atkovotos sielos,kad bažnyčioje vyktų  tai,kas turi būti joje – ženklai ir stebuklai. „Bažnyčioje turi būti tai,bažnyčioje turi būti tai – ir kodėl mes delsiame tai paimti?..juk mes turime jėgą!”..jis sako – “junkitės prie manęs ir mes užkariausime pažadėtą žemę,gausime Viešpaties pažadus“.

1 Kar 22,4 Ahabas klausė Juozapato: “Ar eisi su manimi kariauti į Ramot Gileadą?” Juozapatas atsakė Izraelio karaliui: “Kaip tu, taip ir aš, mano tauta-kaip tavoji ir mano žirgai-kaip tavo”. 

Tuo metu ir Judėjos karalystėje vyko negeri dalykai. Juozapatas buvo apvesdinęs savo sūnų su Achabo ir Jezabelės dukra:

2 Kar 8,16-18 Penktaisiais Izraelio karaliaus Jehoramo, Ahabo sūnaus, metais Jehoramas, Judo karaliaus Juozapato sūnus, pradėjo karaliauti Jeruzalėje. Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo aštuonerius metus Jeruzalėje.  Jis vaikščiojo Izraelio karalių keliais kaip Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Ir jis darė pikta Viešpaties akyse. 

Ir ši moteris buvo savo motinos mokinė..ji įnešė neteisingą dvasią,todėl Juozapato karalystė pradėjo degraduoti ir byrėti. O pats Juozapatas nebesugebėjo atskirti melo nuo tiesos ir buvo pasiruošęs beveik viskam,kas Achabo ir jo pranašų lūpose buvo paskelbta kaip „žinia iš Viešpaties“.  Jis lygino save ir savo tarnavimą su Achabu ir jo tarnavimu - “Kaip tu, taip ir aš, mano tauta-kaip tavoji ir mano žirgai-kaip tavo”. Mums nereikia lyginti savęs su kitais ir ieškoti vienos tapatybės su kitais,kas tie kiti bebūtų. Mums reikia lyginti save ir savo tarnavimą su Dievo Žodžiu ir ieškoti vienos tapatybės su Juo,o ne su žmonėmis. Tegul kažkas turi kažkame pasisekimą,o kažkas neturi. Mes neturime matuotis su niekuo – Dievas jiems teisėjas. Mes turime tirti save,kaip mes gyvename Kristuje. Juk štai kas parašyta –

2 Kor 13,5 Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?  

Ką Juozapatas galėjo atsakyti Achabui kai tas jį kvietė į (dvasinį) karą „bendram evangelizaciniam projektui“?

-                            „ Na,tu teisingus dalykus pamokslauji. Užimti Viešpaties pažadėtą žemę –  kas gali būti geriau.“ Bažnyčios pergalės,stebuklai,valdžia – viskas tai turi grįžti. Žodis tavo geras. Žodis – teisingas! Pamokantis. Raginantis būti uoliems." Viskas,kaip atrodė ir ką kalbėjo Achabas buvo tiesiog puiku. Tiesa,Juozapatas galėjo pagalvoti..“žinai, tarnavimo forma tavo bendruomenėje kažkokia keista. Kažkokie Baalo pranašai,kažkokie aukštumų pranašai.. Jezabelė vadovauja daugelyje tarnavimų. Šlovinimas kažkoks neaiškus,nesuprantamas,ne toks,koks visada buvo Dievo Izraelyje..bet koks skirtumas – JUK ŽODIS TAI GERAS. Mes visi – broliai.“ ..Skaitome toliau –

1 Kar 22,5 Juozapatas sakė Izraelio karaliui: “Pasiklausk, ką Viešpats sako”. 

Vis tik Juozapato širdyje dar buvo kažkas,kas suko jį link Viešpaties paklausti,ką gi Jis pasakys. Regis,tokie tikslai iškelti..“padarysime grandiozinę evangelizaciją ir evangelizuosime aplink visus ir viską!”  Žodžiai geri,tikslai nerealiai krikščioniški,didelis darbas laukia..bet kažkas vis tiek ne visai gerai..gal paklauskime Viešpaties..

1 Kar 22,6 Izraelio karalius sušaukė apie keturis šimtus pranašų ir jų klausė: “Ar man eiti kariauti prieš Ramot Gileadą, ar ne?” Jie atsakė: “Eik! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”. 

Ir štai kokia gausybė pranašų yra ten,kur Achabas Viešpaties darbus daro..O įdomiausia tai,jog Baalo pranašai jau buvo išnaikinti,Elijas juos išžudė po to,kai iš dangaus kritusi ugnis prarijo auką ir po to liovėsi sausra:

1 Kar 18,40 Elijas jiems tarė: “Suimkite Baalo pranašus! Nepaleiskite nė vieno!” Jiems juos suėmus, Elijas nuvedė juos prie Kišono upelio ir ten nužudė. 

Taigi,Elijas pasiekė,kad Baalo pranašai būtų demaskuoti,jų veikla atskleista ir jie būtų išnaikinti iš Dievo tautos. Tai kas buvo šie 400,kuriuos sušaukė Achabas? Ir žydų istorija sako,kad tai buvo ypatingi pranašai,tie,kurie tarnavo aukso veršiams. Negalima pasakyti,jog jie tarnavo kažkokiam svetimam dievui,ne,jie save priskyrė tarnajantiems Jahvei,tik jie įsivaizdavo Jahve kaip aukso veršį..Ir jie aukojo veršiams,sakydami,kad aukoja Jahvei. Tas tarnavimas buvo maišalynė to,kas yra Dievo Įstatyme ir to,kaip suprantamas Dievas visose kitose pagoniškose religijose. 

1 Kar 12,28-33 Karalius pasitaręs padirbdino du auksinius veršius ir tarė tautai: “Per toli jums eiti į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo dievai, kurie tave išvedė iš Egipto žemės”. Jis pastatė vieną Betelyje, o kitą- Dane. Tai tapo nuodėme, nes tauta eidavo net į Daną jų garbinti. Jeroboamas pastatydino šventyklą aukštumose ir paskyrė kunigų iš žmonių, kurie nebuvo Levio sūnūs.  Aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną Jeroboamas paskelbė šventę, panašią į tą, kurią švęsdavo Jude, ir aukojo ant aukuro. Taip jis darė Betelyje aukodamas veršiams, kuriuos padirbdino, ir Betelio aukštumoms, kurias įrengė, paskyrė kunigus.  Jis aukojo ant aukuro, kurį pastatė Betelyje, aštunto mėnesio penkioliktą dieną-dieną, kurią jis sumanė savo širdyje, ir paskelbė šventę izraelitams. Ir jis aukojo ant aukuro bei degino smilkalus. 

Nepaisant to,kad šių 400 pranašų tikėjimas buvo visiška religijų maišalynė,jie vadino save „Viešpaties pranašais“ arba „karaliaus Achabo pranašais“. Ir štai Achabas šiuos pranašus surenka „bendrai maldai“ ir štai koks žodis ateina..: ?” Jie atsakė: “Eik! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”.  Štai kaip viskas vyko:

1 Kar 22,10-12 Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo savo sostuose apsivilkę karališkais drabužiais aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos.  Kenaanos sūnus Sedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: “Taip sako Viešpats: ‘Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi’ ”. Ir visi pranašai taip pranašavo: “Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”. 

Skaitai šias eilutes ir matai,kokie nuoširdūs ir geri žmonės buvo šie pranašai. Ir tiek daug jie daro dėl savo „Viešpaties“. Kad jie buvo geri žmonės netenka net abejoti,juk Izraelyje blogas žmogus pranašu negali būti. Jie buvo garbingi žmonės – juk be garbės jie negalėtų tapti karaliaus pranašais. Juos žinojo ir atpažindavo Dievo tautoje,jie buvo garsūs pranašai. Turintys vardą – juk pats karalius jų klausė ir patarimo klausė. Ir jie išsilavinę žmonės – juk Achabas išsirinko juos asmeniškai tam,kad jie tarnautų karaliui. Aukštos valdžios apie juos labai gerai atsiliepė ir jie įgijo palankumą bei įtaką visuomenėje. Tai,ko taip ieško daugelis iš Dievo tautos mūsų dienomis. O Sedekijas – tvirčiausią žodį turintis pranašas. Net jo vardas tai liudija (Sedekija – Jahvės tiesa). Ir jis turėjo labai gerą pamokslą. Visi paprasčiausiai kalbėjo,o Sedekijas turėjo padrąsinantį pamokslą šia tema. Įkvepiantį. Viskas buvo tiesiog nuostabu,išskyrus vieną nedidelį niuansą..visai nesenai,21 skyriuje,Dievas jau prakeikė Achabą ir Jezabelę. Negrįžtamai. Juozapatas suabejojo:

1 Kar 22,7-9 Juozapatas klausė: “Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?”  Izraelio karalius atsakė Juozapatui: “Yra vienas-Imlos sūnus Michėjas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekad nepranašauja apie mane gerai, tik blogai”. Juozapatas atsakė: “Nekalbėk taip, karaliau”.  Izraelio karalius pasišaukė vieną rūmų valdininką ir įsakė: “Skubiai atvesk Imlos sūnų Michėją!” 

Žinoma,buvo dar vienas pranašas – Elijas,bet Achabas niekada jo nebūtų kvietęs,nes žinojo,kad Elijas jau pasakė tai,ką Viešpats jam įsakė. Čia yra vienas labai įdomus momentas. Achabas galvojo,kad pranašas turi valdžią Dievui ar dievybei – jei kalbėti apie Achabą kaip apie stabmeldį. Jis tikėjo,kad pranašystės jėga yra magiška ir ji priklauso nuo to,kokias formas žmogus naudojo. Tokiame supratime žmogus laikomas atsakingu už tai,ar pranašystė bus palanki,gera, ar ne. Mums čia pamoka – mes negalime pranašauti gera,net jei mums to labai norisi. Mes negalime kalbėti Dievo vardu gero,jei Dievas neliepė taip kalbėti. Ir jokių frazių iš Biblijos kartojimas neatneša kuriančios pranašystės jėgos,jei šių žodžių į mūsų lūpas neįdėjo Dievas,o tai tėra tik mūsų širdies troškimų išraiška.

Štai tu,nuodėmėje pasilikęs ir tik trumpai tą apgailėjęs,eini į maldą su pranašais. Eini ir bijai šiek tiek – juk tai toks didis Dievo pranašas! Arba pranašė. Juk jis/ji viską mato ir tavo nuodėmę pamatys..“bet gal Dievas duos ko taip trokšta mano širdis..ir sveikatos,ir ramybės,ir darbe nelabai,ir šeimoje,ir su pinigais..o tarnavimas kaip?..gal atsakys kaip man daryti?“..ir eini su neramia širdimi paskubom rimtu veidu dar kartą atlikęs "atgailą". Ir štai pranašas tau sako: „ooo..oooooo.. Dievas naudos tave! Tu diiiidis Dievo vyras! Tu tarnausi ir Jis išves tave ir sustiprins tave ,ir t.t“  Ir tu mąstai – „oho  koks aš mylimas..pasirodo,galima ir su ta nuodėmės uodega,kuri velkasi metų metus tarnauti – ir Dievas tai priima ir net ragina tarnauti. O tai ..na..kaip nors susitvarkys. Aleliuja!” Taip net nepastebėsi,kaip nuseksi paskui Achabą į Ramot Gileadą,kur vieni žus,kiti bus išblaškyti po pasaulį kaip avys be piemens..

Kalbėti tai,kas yra gero širdyje – tai nereiškia kalbėti Dievo Žodžius. Šventoji Dvasia gali duoti gerus žodžius,kad nusakyti gerus Dievo ketinimus,bet jie tik tada išsipildys,jei bus Dievo pasakyti. O čia Achabas galvojo,jog jei pranašas gera kalbės – bus gera,jei bloga – bus blogai. Nuo žmogaus žodžių praktiškai mažai kas priklauso. Tu gali kiek nori kartoti žodžius iš Biblijos,pavyzdžiui „Velnias neturi manyje vietos“,bet jei gyveni nuodėmėje – turi velnias tavyje vietos,brangusis. Kartok tu kiek nori,velnias vis tiek turi tavyje vietos,jei pasilieki nuodėmėje. Ir jei tiki,kad tokia savitaiga ką nors reiškia,tai esi panašus į Achabą,kuris savo prietarų tamsoje vertina Michėjo pranašystę.

1 Kar 22,13-14 Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: “Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų, kalbėk tai, kas gera”. Michėjas atsakė: “Kaip Viešpats gyvas, ką Viešpats man sakys, tą kalbėsiu”. 

Bet kas įvyko toliau..

 1 Kar 22,15 Jam atėjus, karalius klausė: “Michėjau, ar mums eiti kariauti prieš Ramot Gileadą?” Tas jam atsakė: “Eik ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”. 

Tai labai įdomi vieta. Ilgai galvojau kas čia nutiko Michėjui,kol neatsiminiau savęs tokiame masiniame pranašysčių sraute. Ir nors prieš tai Viešpaties Žodyje kitaip matai,tačiau tokioje aplinkoje imi minutei ir suabejoji pats savim,pasiduodi spaudimui kol kas nors neprimena Viešpaties ir to,kaip tas Žodis atėjo.

1 Kar 22,16-18  Karalius jam tarė: “Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu?” Tada Michėjas atsakė: “Mačiau visą Izraelį išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’ ”. Izraelio karalius sakė Juozapatui: “Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik bloga?” 

Achabas paaiškino Michėjo pranašystę Juozapatui kaip asmeninės antipatijos išraišką. T.y. pranašystė parodyta ne kaip Dievo ir žmogaus,o kaip tarp žmogiškų santykių išraiška. Ir Juozapatas tuo patikėjo,nepaisant to,ką toliau pasakė Michėjas:

1 Kar 22,19-23 Michėjas tęsė: “Klausyk Viešpaties žodžio. Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje. Viešpats klausė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vieni sakė taip, kiti- kitaip. Pagaliau išėjo dvasia ir atsistojusi Viešpaties akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’. Viešpats ją klausė: ‘Kaip?’ Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų karaliaus Ahabo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks įtikinti. Eik ir daryk tai’.  Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta”.

Elijo išsakyta pranašystė buvo Dievo Žodis ir jis turėjo būti išpildytas. Dievas pasakė,kad Achabas mirs negarbingai. Ir Jezabelė bus išmesta iš savo aukštybių – visa okultizmo ir nuodėmės nešvara bus atpažinta bažnyčioje ir išmesta lauk. Dėl to Dievas leido melo dvasiai veikti,rodyti įvairią jėgą ženkluose ir net stebukluose,kad būtų suklaidinti visi,kurie atsisakė mylėti tiesą savo išgelbėjimui ir pamilo neteisumą. Netyra dvasia išėjo ir pasakė,kad bus melagingas patepimas,pranašystės dvasia visuose Achabo pranašuose. Kam? Kad išlaikyti vertus to NE DIEVO ŽODYJE. Jie visi žinos Dievo Žodį,bet dėl to,jog šis stiprus paklydimas veiks juose,jie netikės Dievo Žodžiu,o tikės tuo,kuo nori tikėti jų nedora širdis – žmogiškais paaiškinimais apie Dievo Žodį, kuriais Jis padaromas neveiksnus,t.y. neturintis reikšmės šiandien..jie tikės melo dvasios pažadais apie neva Dievo valia jų šiame pasaulyje laukiančias pergales,turtus,šlovę ir malonumus. Jie ignoruos Dievo Žodį net dėl tokio niekingo dalyko,kaip populiarumas..

Ir Sedekijas buvo nuoširdus,bet melo dvasia veikė jame. Įsivaizduokite,ką Michėjas drįso pasakyti tos bendruomenės dvasiniam vadovui,vyresniajam..pasakyti viso šio šventinio surinkimo akivaizdoje:

1 Kar 22,24-25 Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?”  Michėjas atsakė: “Tu pamatysi tai tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį”.  

Ir mes matome,kad Acabas su Juozapatu patikėjo savo pranašais,o ne Michėju. Patikėjo tais,kurie pranašavo jiems gerą. Tačiau mes žinome pabaigą..

1 Kar 22,34-38 Vienas vyras netaikydamas įtempė lanką ir iššovė. Strėlė pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų. Tada jis tarė savo vežikui: “Išvežk mane iš kovos lauko, nes esu sužeistas”.  Tą dieną mūšis sustiprėjo, karalius stovėjo vežime prieš sirus ir vakare mirė. Kraujas tekėjo iš žaizdos į vežimą.   Saulei leidžiantis, kariuomenei buvo pranešta: “Kiekvienas į savo kraštą ir į savo miestą”.  Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją. Ir jie palaidojo karalių Samarijoje.  Jiems plaunant vežimą prie Samarijos tvenkinio, šunys laižė jo kraują, o paleistuvės prausėsi tvenkinyje-viskas įvyko pagal Viešpaties žodį. 

Viskas įvyko pagal Viešpaties Žodį.

Ši istorija – mums didelė pamoka. Viskas,ką mes darome,mes turime daryti pagal dievo Žodį – iki smulkmenų. Nepriklausomai nuo to,ar atves tai į kažkokius užkariavimus ar pergales,ar ne – viskas turi būti pagal Dievo Žodį. Nes kai žmonės atsitraukia nuo Dievo Žodžio Tiesos būtinai ateina melas ir jis būna toks panašus į Dievo Tiesą..

Mt 24,4-5 Jėzus jiems atsakė: “Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų. Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu Kristus!’, ir daugelį suklaidins. 

 2 Kor 6,14-18 Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu?  Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: “Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”. Todėl: “Išeikite iš jų ir atsiskirkite,-sako Viešpats,-ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,-sako visagalis Viešpats”. 

Mt 24,23-26 Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’,-netikėkite, nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau!”  “Todėl, jeigu jums sakytų: ‘Štai Jis dykumoje!’, neikite, ‘Štai Jis kambariuose!’, netikėkite. 

Netikri Kristūs ir netikri pranašai..tai netikri pateptieji,kurie gal ir darys didelius stebuklus,tačiau ne Dievo jėga. Jų galimybės ne iš Viešpaties,o iš to,kuris atsistojo prieš Viešpatį – netyrosios dvasios. Ir tikslas šios dvasios aiškus – suklaidinti. Žmonių,kurie ta dvasia klaidina,tikslai yra kitokie..jie siekia sau kažkokių dalykų, siekia šlovės,todėl patys tapo šių demoniškų dvasių suklaidinti.

 2 Tim 3,13 Pikti žmonės ir suvedžiotojai eis blogyn, klaidindami ir klysdami.

Tie žmonės net nesupras,kad ne Dievui tarnauja,jie bus įsitikinę,kad tarnauja Kristui. Todėl žmogaus nuoširdumas negali būti Tiesos matu. Toks matas yra tik vienas – tai Dievo Žodis.

2 Pt 2,1-22 Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui.  godumo jie išnaudos jus suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir žuvimas nesnaudžia. ..<..>..

Jie išsigins juos atpirkusio Viešpaties..kaip išsigins? Žodžiais tikrai ne,nes čia pat būtų atpažinti ir išvyti lauk iš Dievo tautos. Tai kaip tada? Nevykdydami Jėzaus Žodžių,negyvendami pagal Žodį,juk Viešpats sako,kad ne tas įeis į Dangaus karalystę,kuris sako Jam „Viešpatie,Viešpatie“,o tas,kuris vykdo Dievo valią. Ir mes turime ištirti save,kad galėtumėme žinoti,kad esame Dievo Žodyje,nes tai vienintelis kelias į išgelbėjimą,kelias,kuris neveda į paklydimą:

 Ef 4,14-24 kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva-Kristus.  ..<..>..

Aš tikiu,kad Dievo Žodis gyvas ir veikiantis šiandien,aš tikiu visu Dievo Žodžiu. Tikiu,kad Dievas daro stebuklus,tikiu,kad yra pranašystės dovana,tikiu,kad Dievas gydo,saugo,aprūpina ir pasirūpina. BET. Jei aš tikiu visu Dievo Žodžiu,aš turiu tikėti,kad bažnyčioje bus (ir yra) netikrų stebuklų ir ženklų,kurie bus (ir yra) tokie panašūs į Dievo veikimą,jog daugelį suklaidins. Žodis „daugelį“ gali būti verčiamas kaip „daugumą“. Todėl Viešpats mus įspėja saugotis ir žiūrėti,kad nebūtumėme suklaidinti:

 Mk 13,5-6 Jėzus, jiems atsakydamas, pradėjo kalbėti: “Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų. Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Tai Aš’, ir daugelį suklaidins. 

1 Pt 5,8 Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. 

Būti budriam nereiškia nemiegoti niekada. Tai reiškia būti visada atsargiam ir teisingai vertinančiam tai,kas vyksta. Šita savybė stipriai siejasi su sprendimu nieko nepriimti iš piktojo,kaip gražiai tai beatrodytų ir kiek malonių dalykų bežadėtų. Ir Jėzus,ir Paulius atsisakė iš piktojo priimti bet ką, net tiesą. Kai demonai šaukė Jėzui kas Jis – Viešpats draudė tai daryti. Kai spėjimo dvasia moteryje šaukė,kad apaštalai yra Gyvojo Dievo tarnai -  Paulius atsisakė priimti tokią šlovę.

Mums svarbu suprasti – net jei piktasis sako tiesą,tai vis tiek yra melas savo prigimtyje ir šios „tiesos“ tikslai yra kiti,ir šios „tiesos“ savybės turi žmogui kitokį poveikį  nei Dievo Tiesa.

Daugelis galvoja,kad jei koks nors mokymas veikia,tai jis iš Dievo,kitaip jis neveiktų. Bet tai ne tiesa. Vien tai,kad kažkas veikia, dar nereiškia,jog tai atėjo iš Dievo.

Būti blaiviam – reiškia kontroliuoti savo emocijas. Tai reiškia neleisti kažkokiam svetimam poveikiui ,jokiai emocinei manipuliacijai,paveikti mano savijautą,sukelti manyje susižavėjimą ar kitaip sukurti netikrą motyvaciją ir kurstyti norus,kurie veda mane tolyn nuo paprastumo Kristuje..

 2 Kor 11,3 Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje. 

 O paprastumas reiškia pasilikti Jo Žodyje. Būti blaiviam reiškia kontroliuoti savo emocijas. Deja,daugelyje bažnyčių tarnavimai pastatyti taip,kad liestų žmonių emocijas ir žmonės tampa nebe blaivūs,o jausmingi,ieškantys pergyvenimų ir stebuklų,ieškantys ne Dievo,o to,kas juos jaudina. Ir vietoje to,kad tarnavimas būtų protingas,jis tampa emocionaliu.  Ir žmonės įsitikinę,kad tai yra gerai,kad tai yra naujas, „ne religingas“ požiūris. Ir tokiu būdu sužadintos teigiamos emocijos vadinamos „džiaugsmu Viešpatyje“. Bet ką apie džiaugsmą sako Dievas,kas gi yra džiaugsmo šaltinis žmoguje? Ar pergyvenimai?

 Ps 119,111 Pamokymai Tavo yra mano paveldėtas turtas, jie mano širdies džiaugsmas.

 Pasirodo,tikras džiaugsmas žmogui turi ateiti ne dėl tarnavimo formos,o iš Dievo Žodžio.

Ps 119,162 Tavo žodžiu džiaugiuosi, kaip didelį lobį suradęs.

 Kitais žodžiais tariant – Dievo valios savo gyvenimui suvokimas atneša patį didžiausią džiaugsmą. Išgelbėjimas,kurį suteikė mums Viešpats atneša didžiulį džiaugsmą. Tiksliau – mes džiaugiamės šio išgelbėjimo apreiškimu mums,kurį suprantame ir randame Dievo Žodyje. Štai kuo turime džiaugtis:

 Lk 10,17-20 Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: “Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo”. O Jis jiems sakė: “Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje”. 

 Džiaugsmas ateina iš Dievo Žodžio apreiškimo ir ateina dėl paklusnumo tam žodžiui. Kas turėjo Dievo liudijimą savo širdžiai,jog pakluso Dievo žodžiui kokioje nors savo gyvenimo situacijoje – tas supras apie ką aš kalbu. O koks džiaugsmas perpildo širdį supratus,kad Viešpats džiaugiasi mumis dėl paprasto paklusnumo paprastoje situacijoje!

Taigi,viskas,ką mes darome,kuo tikime,kaip mąstome,kaip tarnaujame – viskas turi būti daroma sąmoningai,turi būti suprasta Dievo Žodyje ir Dievo Žodžiu atskirta nuo to,kas nėra Dievo valia mums,atpirktiesiems. Sunkiausia atskirti savo valią nuo Dievo valios. Jei sugebėsime tai padaryti ir tai padarę Dievo valiai,Jo Žodyje išreikštai, paklusti – sugebėsime Dievo Žodžiu ir kito žmogaus širdies norus nuo Dievo norų atskirti.