Evangelija. Gyvenimas praktiškai (11). "..Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai."

Jok 3,13-17 Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. 

 Pavydas – tai nuodėmė,kuri yra pergyvenama kaip liūdesys,sukeltas noro turėti turtą,sugebėjimus,sėkmę to,kam pavydime. Kad paslėpti savo pavydą nuo savęs ir kitų,pavyduolis apvelka savo nuodėmę teisingumo rūbu ir tvirtina,kad tas,kuriam jis pavydi įgijo savo turtą neteisėtu keliu,gudrumu prasimušė į viršų,o jo sugebėjimai tik tariami,o ne tikri.. Šios nuodėmės pagimdytas liūdesys pasireiškia ir realiais veiksmais. Paslėptas po teisingumo kauke,kurią ką tik paminėjome,pavydas siekia atimti iš savo artimo tą gerą ar tą pranašumą,kuris ir sukėlė šią pražūtingą širdies bei proto būseną.

Šventajame Rašte galima rasti daug pavydo apimtų žmonių ir Viešpats atskleidžia jų gyvenimus  tam,kad mes Jo šviesoje galėtume atpažinti blogį  ir neleisti apsigyventi mūsų širdyje. Viena iš daugelio Biblijos vietų kur matome ką pavydas daro žmogaus širdyje – Jėzaus pateiktas palyginimas apie sūnų palaidūną. Paskaitykime ir pažiūrėkime,ko galime pasimokyti..:

 Lk 15,11-32 Jis kalbėjo toliau: “Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą.  Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą. Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo. Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo. O sūnus jam tarė: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’. Bet tėvas įsakė savo tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysim ir linksminsimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis. O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius. Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi.  Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. O jis atsakė tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais.  Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ ” 

 Pavydas – tai negatyvi žmogaus sielos būsena,kurioje pasireiškia ir tarpsta pražūtingi žmogui jausmai,veiksmai,mintys,žodžiai ir darbai. Tai labai gerai matome vyresniojo sūnaus reakcijoje jam sužinojus apie brolio grįžimą ir tėvo surengtą sutikimą..Šioje nuodėmėje  esantis žmogus kito sėkmę ar pasiekimą vertiną kaip užgaulią neteisybę savo atžvilgiu,kaip grėsmę savo statusui,padėčiai; kaip savo vertės sumenkinimą ar net visišką jo asmenybės nuvertinimą.

Pavydas gali būti sąmoningas ir nesąmoningas.

Nesąmoningas (nesuvoktas) pavydas maskuojasi po „bloga nuotaika“, nepasitenkinimą gyvenimu, susierzinimu, depresija. Būtent nesąmoningas (nesuvoktas) pavydas yra daugelio neurozių priežastis, toks pavydas tampa daugelio asmeninių ir šeimos dramų priežastimi, jis pagimdo daugelį „nemotyvuotų“ žmonių poelgių.

Kadangi pavydas yra smerkiamas ne tik Kristaus Bažnyčioje,bet net ir pasaulyje,žmogus,kuris susivokė savo jausmuose (sąmoningas pavydas) yra priverstas kažkaip su tuo tvarkytis. Čia gali būti du scenarijai. Vienas – tas,kuriame kovoti su šia nuodėme nurodė Viešpats,o kitas – tai pasidavimas nuodėmei:

 Pr 4,1-8 Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas-žemdirbys. Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių. Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką, tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro. Viešpats tarė Kainui: “Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?  Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”. Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė. 

 Pirmas – paklusnumu Tiesai nuskaidrinęs savo sielą Dievo ir artimo meilei, žmogus susitvarkys su savo pavydu ir šis jausmas taps konstruktyviu,nes kito pasiekimų pripažinimas pasitarnaus geru stimulu jam pačiam siekti ir augti..

Antras variantas – silpnas dvasioje žmogus pasiduos savo nuodėmei ir siekdamas bet kokiais būdais išsivaduoti iš kankinančios jį būsenos ,stengsis pašalinti savo pavydo priežastį. Tokio žmogaus veiksmai gali vesti jį į savi-destrukciją, į savęs graužimą, nes moraliniai stabdžiai neleis agresijai išsilieti į išorę. Tačiau ši  nuodėmė gali pastūmėti žmogų ir į išorėn nukreiptą agresiją,kuri pasireiškia siekiu sunaikinti kankinančių pergyvenimų šaltinį. Šis sunaikinimas gali būti simbolinis (psichologinis), pasireiškiantis priešininko žeminimu, o gali būti fizinis ,pasireiškiantis siekiu fiziškai pašalinti žmogų „iš kelio“. Tai ir intrigos,ir pastangos sužlugdyti ,ir net fizinis susidorojimas - kaip matėme Kaino atveju – žmogžudystė.

Bet kuris iš šitų veiksmų veda į griuvimą ir asmenybės degradaciją.

Pavydas savo šaknyse turi išdidumą kaip priežastį. Išdidus žmogus nori aukščiau kitų iškilti ir nepakenčia jei kažkas yra jam lygus,o juo labiau nepakenčia to,kuris yra labiau sėkmingas ten,kur pavyduolis mato save laimingu turintį būti. Nuolankus žmogus negali pavydėti,nes mato ir pripažįsta savo nevertumą ir todėl kitus vertesniais už save laiko ir todėl neturi savyje jokio apmaudo dėl to,kad kitas labiau malonėmis apdovanotas. Pavydas graužiančia aistra yra tuose žmonėse,kurie save kažkuo svarbiu šiame pasaulyje mato ir taip aukštai apie save svajoja,jog kitus nieku laiko..Ne veltui Raštas mus moko:

 Rom 12,16 Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse

 Čia įspėjimu ir pavyzdžiu mums tarnauja Sauliaus ir Dovydo istorija . O kokio apmaudo prisipildė išdidi Sauliaus širdis,kai džiūgaujančios moterys priskyrė Dovydui daugiau šlovės pasiektoje Izraelio kariuomenės pergalėje ,nei jam..

1 Sam 18,6-9 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais. Moterys dainuodamos kartojo: “Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas-dešimtis tūkstančių”.Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: “Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės”. Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą. 

Nuo to laiko Saulius pradėjo persekioti Dovydą.

Pavydo tikslas – tą,kuriam pavydi matyti nelaimėje, nesėkmėje. Pavydas gimsta tada,kai kitas sėkmę patiria ir baigiasi kai ta sėkmė dingsta. Prisiminkime Juozapo istoriją,kurį pavydėdami broliai pardavė vergijon. Kai tik Juozapas nelaimėje atsidūrė tų žmonių pavydo nebeliko ir jie nelabai sugebėjo suprasti savo veiksmus,jiems patiems tie veiksmai atrodė neadekvatūs tam,ką jie įvardinę buvo kaip priežastį..Iš išdidumo gimsta pavydas,iš pavydo neapykanta,iš neapykantos pyktis,o pyktis baisias pasekmes atneša..

Job 5,2 Kvailį sunaikina pyktis, ir prastuolis žūva dėl pavydo

Pat 27,4 Rūstybė yra žiauri, pyktis nesuvaldomas, bet kas gali atsispirti pavydui? 

Pavydas – kankinantis jausmas ir labai apverktinas yra žmogus jam pasidavęs..Kitos nuodėmingos aistros,nors ir menamą,bet turi savyje kažkokį pasitenkinimą,o pavyduolis nuodėmiauja ir tuo dar ir  pats save kankina. Pažiūrėkime į Amaną. Šis Dievo tautos priešas pats pripažino,kad jam niekas nemiela – nei išskirtinė padėtis valstybėje,nei išskirtinė šlovė,valdžia,turtai: 

Est 5,9-14 Tą dieną Hamanas išėjo linksmas ir gerai nusiteikęs. Bet, pamatęs prie karaliaus vartų sėdintį Mordechają, kuris neatsistojo ir visai nekreipė dėmesio į jį, labai supyko. Tačiau Hamanas susivaldė. Parėjęs namo, jis pasišaukė draugus ir žmoną Zerešą  ir pasakojo jiems apie savo turtų daugybę, apie savo sūnus, apie tai, kaip karalius pagerbė jį ir suteikė pirmenybę tarp visų karaliaus tarnų ir kunigaikščių. Hamanas tęsė: “Ir karalienė Estera nė vieno nepakvietė į vaišes kartu su karaliumi, tik mane; ir rytoj ji vėl pakvietė mane su karaliumi. Tačiau tai manęs nepatenkina, kol matau šitą žydą Mordechają, sėdintį prie karaliaus vartų”. Jo žmona ir draugai jam patarė: “Įsakyk pastatyti penkiasdešimties uolekčių aukščio kartuves ir rytoj kalbėk su karaliumi, kad Mordechajas būtų pakartas. Po to eik linksmas į vaišes kartu su karaliumi”. Patarimas patiko Hamanui, ir kartuvės buvo pastatytos. 

Amanas negalėjo niekuo džiaugtis,kol matė Mordechają šlovėje,kuri jo supratimu,negalėjo niekam kitam, nei jam pačiam priklausyti. Taip pavydus žmogus nuodėmėn grimzta neteisumui pasidavęs ir savyje kamuojasi. Čia matyti galim kokia ši nuodėmė yra bjauri ir apgailėtina..liūdėti dėl to,kad artimas tavo linksmas,apmaudu degti ir graužti save kai broliui sekasi – ar neverta paniekos tokia širdies būsena?  Pamąstykime,kokioje iš tikrųjų yra padėtyje prieš Dievą pavyduolis? Nesunku šią nuodėmę šėtonui pripažinti: juk jam apmaudu ir pikta,kad krikščionys Dievo malone išgelbstimi ir gauna šlovę,kurią jis pats prarado ir yra išmestas amžinon tamson ir pražūtin.

Iš to ką kalbėjome aukščiau akivaizdu,kokia pražūtinga ši dvasios nuodėmė:

·        Pavydas pradžioje buvo pas šėtoną,kuris šiuo nuodėmėje esančiu nuodu pirma mūsų protėvius,o per tai ir mus mirtin ir tamson nugramzdino. Ir pavydas toliau išlieka velnio savybe,nes būtent jam būdinga liūdėti dėl žmonių išgelbėjimo ir džiaugtis žmonių pražūtimi.

·        Demonas nepavydi demonui,o žmogui. Žmogus gi į save panašiam pavydi ,Viešpaties įsakymą mylėti savo artimą kaip pats save peržengdamas. Juk Dievo Žodis mus ko moko?

Rom 12,9-21 Meilė tebūna neveidmainiška. Venkite pikto, laikykitės gero. Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save.  Uolumu nebūkite tingūs; būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltimi, būkite kantrūs išmėginimuose, nepaliaujamai melskitės. Dalinkitės šventųjų poreikiais, puoselėkite svetingumą.  Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse.  Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse.  Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,-sako Viešpats. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.  Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. 

·        Pavydas ir tų nekenčia,iš kurių gerą gauna. Pavyduoliui ir geradarys nemielas,jis ir savo garadarį persekioja. Kas daugiau gero žydams padarė nei Viešpats Jėzus Kristus? Jis jų,žydų,ligonius gydė,apsėstuosius išlaisvino,mirusiuosius prikeldavo,raupsuotuosius apvalė,akliesiems akis,o kurtiems ausis atvėrė ir dar daugybė kitų geradarysčių tautai darė.. Bet pavydas į tai nežiūri. Pavydas atveria savo lūpas tokiame pasitarime:

Jn 11,46-48 Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.  Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: “Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.  Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą”. 

Pavydas negerbia ir neturi savyje dėkingumo,bet mokosi kaip užmušti malones teikiantįjį. Gali pavyduolį maitinti,rengti,saugoti,ginti,praturtinti,guosti kaip tik nori – jam tai bus nemalonu. Nes tu sėkmingas,tave visi gerbia,giria,myli. Tai žeidžia jo širdį taip,kad nei tavo gerumas,nei meilė, jos negali išgydyti. Ir tol jam bus negerai,kol nepamatys tavo pažeminimo.

·        Pavydas yra mirtina dvasios liga,kuri žmogui baigiasi liūdnai. Nes ne gana to,kad ši nuodėmė amžinos ugnies pasmerkimo mus vertais daro,bet ir čia,kūne gyvenant,mus kamuotis verčia ir į visokias nelaimes įstumia. Taip Kainas drebėdamas prakeikimu amžinu nuo Viešpaties veido šalin  išvytas buvo. Amanas,pakartas savo paties pastatytose kartuvėse, gėdingai mirė. Pavyduolis,siekdamas kitą pražudyti save pražudo..Bet net jei ir jokio išorinio veiksmo pavydo kamuojamas žmogus ir neįvykdo,jam nuo to ne geriau – jis pats savo gyvenimą apgailėtinu padaro šios nuodėmės širdyje kankinamas.

Prieš šią pražūtingą dvasios negalią turime visomis išgalėmis kovoti:

1.      Išdidumą,iš kurio pavydas kaip iš karčios šaknies auga,reikia su Dievo pagalba į šalį nuo savęs stumti. O be šaknies neliks ir šio nedorybės vaisiaus. Augustinas rašė: „ pavydas yra išdidumo vaikas:numarink gimdytoją ir vaiko nebeliks“

2.      Reikia mokytis mylėti savo artimą – taip pavydas iš širdies išnyks,nes meilėje nėra pavydo: 

  . 1 Kor 13,4 Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta

Ir nors pavydas piktojo strėle ir paliestų širdį,bet ji meile pradės priešintis ir save,nors ir ne noromis dėl sužeidimo,raginti ir lenkti maldoje į dėkojimą Dievui už tai,kad brolis ar sesuo malonėje gyvena. Taip mes nuo visokio vidinio blogio pagydomi būsime. Ir kaip sakoma – kylį kyliu išmuša,todėl ir mes turime save  su visa valios jėga versti gerus darbus daryti. Turime elgtis ne taip,kaip nori mūsų pikta širdis,o taip,kaip tikėjimas ir krikščioniška sąžinė liepia.

Mt 11,12 Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė grobiama, ir stiprieji ją jėga ima. 

Taip pasipriešinkime piktumui ir keršto troškimui,murmėjimui ir piktžodžiavimui bei kitiems kūniškiems pageidimams,ieškodami kantrybės ir visų kitų dorybių visame kame. Tai pradžioje nebus labai jau lengva padaryti,bet vėliau,su Dievo pagalba,tai taps maloniu ir patogiu mūsų teisiai dvasiai ,kurią Dievas mumyse sutvėrė per Kristų,mūsų Viešpatį.

3. Pratintis mąstyti mintimis,atitinkančiomis tiesos pažinimą,kurį turime Kristuje. Šiuo konkrečiu atveju tai reiškia mąstyti ir tikėti,kad pasaulyje nėra nieko savaime didingo ir verto susižavėjimo,ir kad nėra jokios kitos laimės,išskyrus dangiškąją. O kai tokiame nusistatyme pasiliksime,tai ir pavydas nusilps ir neveiksnus pasidarys. Nes pavydas gimsta matant savo artimo sėkmę,bet kai tampa aišku,kad sėkmė laikina,t.y. garbė,šlovė,turtai ir visa kita – laikina,todėl ir tikrąja laime jų nepavadinsi,tada ir pavydėti nebelieka ko. Jei tai kas žemiška palikęs ieškosi dangiškų dalykų,tai nei garbės,nei pagyrų,nei turtų niekam nepavydėsi,nes nepalyginamai didesnių dalykų trokši. Kunigaikštis ar didikas nepavydi batsiuviui jo garbės,nes turi daug didesnę garbę. Taip ir laikiniems dalykams,tokiems kaip žmogiškos šlovės blizgesys,nepavydi tas,kuris su visu pastovumu ieško tikrų,dangiškų malonių,kurios iš vieno Dievo ateina. Nori nuo šios baisios pavydo nuodėmės laisvas būti? Laikyk nieku tai,kas laikina ir pavydas neturės tavyje jokios vietos.

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (10)"Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”

Lk 16,15 O Jis jiems pasakė: “Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru”. 

Lk 18,14 Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, o ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. 

Jok 4,6 Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. 

Išdidumo pradininku yra tapęs šėtonas,kuris sukilo prieš savo Kūrėją ir iš Viešpaties angelo tapo tamsos kunigaikščiu. Jis šiuo mirtinu nuodu – išdidumu - yra pats pripildytas ir mūsų širdis taip užkrėtęs,kad iki pat savo kūno dienų pabaigos su šiuo blogiu susitvarkyti iki galo nepajėgiame..

Nieko nėra pavojingesnio,nieko nėra labiau paslėpto ir besidedančio kuo neesąs, ir nieko nėra sunkesnio,kas mus mirtin gramzdina, nei išdidumas.

Išdidumas pavojingas,nes išdidiems dangus uždaromas ir vietoje jo pragaras atsiveria. Dievas išdidiesiems priešinasi – taip kalba Raštas.

Išdidumas paslėptas,nes taip giliai mūsų širdyje įsišaknijęs,kad net pastebėti jo patys nesugebame be Jėzaus Kristaus,kuris yra nuolankus ir romios širdies.Kituose išdidumą pastebime dažnai ir dažniausiai tada,kai yra užgaunamas mūsų išdidumas. Girtuoklystę,paleistuvystę,vagystę ir kitas nuodėmes savyje pastebime,nes didžiąja dalimi jų gėdijamės ir jose savęs gailimės..Bet išdidumo savyje nematome. Kas save pripažino išdidžiu?  Pažiūrėkime į paprastą pavyzdį – daugelis save nusidėjėliais vadina,bet nepakenčia taip kitų žmonių pavadinti. Ir nors toks savo žodžiais neprieštarauja būti nusidėjėliu pavadintas,bet priima tai su apmaudu ir nuoskauda savyje prieš tą,kuris jį taip pavadino. Ir tuo pačiu parodo,kad tik žodžiais vadina save nusidėjėliu o ne širdimi.  Žodžiuose nuolankumą rodo,o širdyje nėra jokio nuolankumo,nes tikrasis nuolankumas baramas nenuliūsta ir neužsigauna,kadangi laiko save vertu sudrausminimo ir apkaltinimo bei pažeminimo, dėl nuodėmės žmonių akivaizdoje patirto.

Išdidumas – dvasios nuodėmė,su kuria labai sunku susitvarkyti. Tai nuodėmė,su kuria kovojant reikia pamiršti įprastai patiriamą pasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu,nes ši kova – tai savęs atsižadėjimas ir be Dievo pagalbos yra neįmanoma net pradėti šios kovos,jau nekalbant apie pergalę joje..Savyje nešiojame šį blogį.

Esame sėkmingi savo gyvenime? Išdidumas didybe ir prabanga,kuria paniekiname ir pažeminame savo artimą ,uždaro mums tikrą gyvenimą su Dievu. Patenkame į bėdą? Per nepasitenkinimą, murmėjimą ir piktžodžiavimą pasireiškia ne kas kita,o išdidumas. Siekiame išmokti kantrumo,nuolankumo ir kitokiomis dorybėmis praturtinti savo tikėjimą? Fariziejišku pasipūtimu ir nuosavo teisumo jausmu sukyla mumyse ši nuodėmė. Ir taip niekur ir niekada neesame laisvi nuo išdidumo..jis visada mumyse ir visada siekia mus valdyti ir mums viešpatauti.

Kaip Dievas priešinasi išdidiesiems,parodo baisūs likimai tų žmonių,kurių gyvenimą Dievas Savo Žodyje mums atskleidė tam,kad visomis savo jėgomis priešintumėmės šiai pasibjaurėtinai nuodėmei.

·      Mūsų protėviai pasididžiavo Edeno sode ir užsigeidė Dievo garbės,bet neteko ir tos garbės,kuri jiems Dievo buvo duota ir neprotingiems gyvuliams tapo lygūs ir į visokias nelaimes pateko:

Ps 49,12 Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna. 

·        Pasididžiavo Nojaus palikuonys ir sumanė bokštą iki dangaus pasistatyti,kad savo vardą išgarsinti – ir sumaišė Viešpats kalbas taip,kad iki šios dienos skirtingų tautų žmonės be ypatingų pastangų  susišnekėti negali. (Pr 11,3-9)

·        Pasididžiavo Egipto valdovas faraonas prieš Dievą ir žmones – ir pražudė žmonių daugybę,nes užtraukė Dievo teismus savo šaliai.

·        Pasididžiavo Korachas,Abiramas bei Datanas ir paskui juos nuėjusieji:

Sk 16,23-35 Viešpats atsakė Mozei:“Įsakyk visiems pasitraukti nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių”.Mozė ėjo prie Datano ir Abiramo, jį sekė Izraelio vyresnieji. Jis tarė tautai: “Pasitraukite nuo šių piktadarių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad ir jūs nežūtumėte dėl jų nuodėmių”.Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais. Mozė tarė: “Dabar matysite, kad Viešpats siuntė mane visa tai daryti ir kad aš nieko nedariau savo valia. Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė;  bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui”. Kai tik jis baigė kalbėti, žemė prasiskyrė po jų kojomis ir atsivėrusi prarijo juos su jų palapinėmis, žmonėmis ir visu lobiu. Jie gyvi nugrimzdo į mirusiųjų buveinę, ir žemė apdengė juos, ir jie buvo išnaikinti iš susirinkusiųjų. O visi izraelitai, kurie stovėjo aplinkui, žūstantiems šaukiant, pradėjo bėgti, nes jie sakė: “Kad tik ir mūsų žemė neprarytų”.  Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus. 

·        Pasididžiavo Sinecheribas,Asirijos karalius,atvėrė savo burną piktžodžiaudamas Dievui ir Jo šventam miestui – išėjo angelas ir žuvo daugybė žmonių..(Iz 37,36-38)

·        Pasididžiavo Amanas,pirmasis Persijos karaliaus Artakserkso patarėjas – ir buvo pakartas ta virve,kurią Dievui ištikimam Mordechajui buvo paruošęs (Est 7)

·        Pasididžiavo karalius Nebukadnecaras – ir išgirdo balsą iš dangaus:

Dan 4,31-33 Karaliui dar tebekalbant, pasigirdo balsas iš dangaus: ‘Tau, karaliau Nebukadnecarai, sakoma: karalystė ir valdžia iš tavęs atimta.  Iš žmonių tave pašalins, su lauko žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jautis, kol septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori!’  Tą pačią valandą žodis išsipildė: Nebukadnecaras buvo pašalintas iš žmonių, jis ėdė žolę kaip jautis, jo kūną vilgė rasa, jo plaukai užaugo kaip erelių plunksnos ir nagai-kaip paukščių. 

·        Iki dangaus pasiaukštino Kafarnaumas – ir išgirdo Viešpaties žodžius:

 Mt 11,23 Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro! 

·        Pasididžiavo fariziejus – ir nuėjo namo neišteisintas (Lk 18,14)

Taip išdidiesiems priešinasi Dievas! Taip sutramdo išdidžiuosius! Nieko labiau nėra pasibjaurėtino Viešpačiui,nei išdidumas – „Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru”. 

Išdidumas turi požymius:

• Aukštesniems,vyresniems nepaklūsta;
• Lygiems ir žemesniems už save nenusileidžia;
• Daug kalba,kalba apie aukštus dalykus ir save juose rodo ar per nuomonę,ar per pavyzdžius;
• Šlovės,pagerbimo ir pagyrimo visokiais būdais ieško;
• Aukštai iškelia save ir savo darbus;
• Kitus niekina ir žemesniais parodyti siekia;
• Ieško kaip save parodyti;
• Savimi be jokios gėdos giriasi;
• Kokį gerą beturėtų – jį sau,o ne Dievui priskiria;
• Giriasi tuo,ko neturi;
• Stengiasi paslėpti savo trūkumus ir ydas;
• Nepakenčia būti paniekoje ir pažeminime,o visokiais būdais stengiasi pasiteisinti;
• Nepriima patarimo,apkaltinimo,pamokymo;
• Savavališkai kišasi į svetimus reikalus;
• Netekęs padėties,pajamų,pagarbos ar bet kokiai nelaimei ištikus murma, nerimsta,o dažnai ir piktžodžiauja;
• Išdidumas yra pilnas pykčio,įsiūčio,nesusivaldymo;
• Yra pavydus – nenori kad kas aukštesniu už jį būtų. Ir net lygiu..jei kažką yra priverstas aukštesniu priimti,savyje ieško to,kas vis tiek aukštesnio,geresnio už tą žmogų būtų;
• Išdidumas nelinkęs į meilę,jis yra neapkenčiantis. Egoizmas,meilė sau – visų blogybių šaknis.

Taigi,išdidumas – pradžia ir šaknis kiekvienos nuodėmės.

Galas,kuris laukia išdidumo yra paties Viešpaties Žodžiuose nurodytas:

 Lk 14,11 Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. 

 Kaip su išdidumu kovoti savyje? Kuo labiau pažinsime mes Kristų ir kuo dažniau Jį prisiminsime,tuo labiau sugebėsime savo nuodėmę - niekšingą išdidumą pamatyti ir elgtis priešingai jam,Dievo Žodžiu ir Jėzaus pavyzdžiu sekdami,taip mokydamiesi nuolankumo.

• Jėzus Kristus,Dievo Sūnus, dėl mūsų nusižemino – ar mums ,vergais būnant,dera didžiuotis?
• Viešpats mūsų dėl mūsų priėmė vergo padėtį – ar mums ieškoti valdžios ir viešpatavimo?
• Viešpats dėl mūsų priėmė paniekinimą – ar mums siekti iš žmonių išaukštinimo ir pagerbimo?
• Viešpats mūsų neturėjo kur galvos priglausti – ar mums,Jo vergams leisti savo dienas troškime padidinti savo žemiškus turtus?
• Viešpats nuplovė Savo mokiniams kojas – ar mums bus gėda kuo nors pasitarnauti savo artimui?
• Viešpats iškentė piktžodžiavimą,šmeižtą,patyčias,iškentė tada,kai į Jį spjaudė – ar mums,Jo vergams,nepakęsti užgaulaus žodžio?
• Jis būdamas nekaltas už mus kentėjo – tai nejau mums,pilniems įvairių kalčių,nepakentėti už save?
• Viešpats mūsų už savo žudytojus meldė – „Tėve,neįskaityk jiems šios nuodėmės“(Lk23,24) – nejau mums,vergams,dera pykti ant mus įžeidusių ir ieškoti kaip skriaudėjui tuo pačiu atlyginti?

Kas tada tu esi,jei tavo širdis  negali pakęsti įžeidimo? Nejau manai esąs „kažkas“? Ar tik nebūsi kūrinys,pats iš savęs niekingas,bejėgis,nuogas,pilnas geismų,klaidžiojantis,prieš visokius pagundymus ir nelaimes silpnas,visokių bėdų apsuptas,žolė,žolynas,garas,kuris trumpam pasirodo ir vėl išnyksta..Ir žiūrėkime,kad Viešpats mūsų nesigėdintų tą dieną,jei mes Jo nuolankumo ir nusižeminimo bei romumo gėdijamės.

 Mk 8,38 Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”. 

 Jėzaus Žodžių ir Jo paties gėdijasi tas,kuris neseka Jo romumu,nuolankumu,kantrybe,o nori drauge su pasauliu išdidžiai karaliauti.

Kadangi mūsų esybėje giliai yra įsišaknijęs išdidumas,mums labai dažnai reikia žvelgti į Dievo Sūnaus nuolankumą ir mokytis iš Jo:

 Mt 11,28-30 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.  Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”. 

 Reikia karštai Viešpaties prašyti,kad savo jėgą išgydęs mūsų sielą nuo mirtinos išdidumo bjaurasties duotų malonę mums būti nuolankiems,o nuolankume yra visos Jo malonės ir dovanos..nes

 Jok 4,6 Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. 

 Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (9) "Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink."

Lk 6,43-46 Nėra gero medžio, kuris duotų blogus vaisius, ir nėra blogo, kuris duotų gerus vaisius.  Kiekvienas medis pažįstamas iš jo vaisių. Nuo erškėčių niekas nerenka figų, o nuo gervuogių krūmo neskina vynuogių.  Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis”.  “Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?

 Pat 23,26 Mano sūnau, duok man savo širdį ir stebėk mano kelius. 

 Kai kalbame apie gyvenimą tikėjimu – neišvengiamai susidursime su širdimi ir tuo,kas yra joje. Aukščiau skaitytose vietose minima širdis – tai ne fizinis kūno organas,ne raumuo varinėjantis kraują po mūsų kūną. Kai kalbame apie širdį bibline prasme,kalbame apie tai,kas atspindi vidinę žmogaus būseną,jo nuostatas ir polinkius. Apie tai kalba apaštalas Paulius:

 Rom 10,9-10 Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas. 

 Ir tai ,ką Raštas kalba apie žmogaus širdį,parodo dalykus,kuriuos minėjome-vidinę būseną,nuostatas,polinkius.. :

 Ps 14,1 Kvailys pasakė savo širdyje: “Nėra Dievo”. Jie sugedo, elgiasi bjauriai, nėra, kas gera darytų. 

 Todėl Šventajame Rašte žmogaus širdis prilyginta lobynui,kuriame arba gera,arba bloga paslėpta. Tai yra,kokios vidinės būsenos yra žmogus,tokius ir išorėje darbus daro. Apie ką jis viduje mąsto,ko mokosi,dėl ko stengiasi,tai ir išorėje pasireiškia.

 Žodis ir veiksmas yra tikri liudininkai to,kas žmogaus širdyje. Širdis,kaip vidaus organas,visų žmonių vienodas,tačiau širdis,kaip vidinio žmogaus esybė,visiems skirtinga yra..gali būti gera,gali būti pikta. Bet be Dievo malonės kiekvieno mūsų širdis tik tuštybės ir piktybės pilna yra.

 Pr 8,21 Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: “Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs. 

 Todėl Dievo Žodis žmogaus širdį vadina akmenine,nes ji nei įspėjimais,nei pamokymais,nei grasinimais nei malone,nei griežtumu nėra palenkiama ir nesuminkštėja. Todėl įtikėjusiems Dievas pažadėjo duoti naują širdį:

 Ez 11,19-21 Aš duosiu jiems vieną širdį ir įdėsiu jiems naują dvasią. Aš išimsiu iš jų kūno akmeninę širdį ir duosiu jiems kūno širdį. Jie laikysis mano įsakymų ir vykdys mano nuostatus. Jie bus mano tauta, ir Aš būsiu jų Dievas.  O kurių širdys seka šlykštybes ir bjaurystes, tų kelius sugrąžinsiu ant jų galvų,-sako Viešpats Dievas”. 

 Todėl apie žmogų,kuris Dievo malonės nėra atgimdytas,sakoma: „Kvailys pasakė savo širdyje: “Nėra Dievo”. Ir Viešpats apie tokios širdies nuostatas,polinkius ir būseną štai ką sako:

 Mt 15,19 Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. 

 Bet ir mūsų,tų,kurie esame Dievo malonės atgimdyti,širdyse šis blogis ir nuodėmės piktybė yra stipriai jaučiami. Ir mes turime daug pastangų įdėti tam,kad su šia mūsų širdies nelaime kovoti..ir negali būti atleistas nuo šios kovos kol gyvas esi,nes nepaliaujama yra ši kova,kol kūne esame. Todėl ir matome,jog ir šventieji,atgimdyti iš Dvasios,įpuola į dideles nuodėmes,kurios iš šio šaltinio – žmogaus širdies – kilusios. Todėl mums,Viešpaties vaikams,priesakas duotas nepaliaujamai melstis prašant Tėvo Šventosios Dvasios malonės,kad galėtumėme tam iš savo širdies kylančiam blogiui priešintis ir savo kūnišką prigimtį su visais jos piktais pageidimais numarinti.

Mūsų širdies iškrypimui įsigalėti nepailstamai padeda ir šėtonas su visais savo angelais,tam visą šio pasaulio patrauklumą pasitelkęs. Iš čia tampa aišku,kad gera,švari ir dievobaiminga širdis tik iš Dievo gaunama ir niekaip kitaip. Pats žmogus savo širdies iš blogos į gerą  pakeisti negali. Todėl Šventajame Rašte skaitome tokius žodžius:

 Ps 51,10 Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. 

 Todėl kiekvienam,norinčiam tikrą ir dievotą gyvenimą gyventi reikia melsti to paties,kad mūsų pakeistose širdyse būtų Šventosios Dvasios tarnavimu Dievo įstatymas įtvirtintas:

 2 Kor 3,3 Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse. 

 Kaip Dievo pažadėta:

 Jer 31,31-34 Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą,-sako Viešpats,-  ne tokią sandorą, kokią padariau su jų tėvais, kai juos, paėmęs už rankos, išvedžiau iš Egipto žemės. Jie sulaužė mano sandorą, nors Aš buvau jų valdovas. Bet tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Tada nė vienas nebemokys savo artimo ir nebesakys savo broliui: ‘Pažink Viešpatį!’ Jie visi, nuo mažiausiojo iki didžiausiojo, mane pažins. Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu”. 

 Tokia tauta turi vieną širdį – tai reiškia,turi didelę vienybę mokyme,kuriuo gyvena ir savo valioje:

 Apd 4,32 Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. 

 Todėl didelė bėda dviveidžio žmogaus,kuris savo širdyje pasidalinęs..kuris liežuviu vieną sako,o iš tikro ką kitą galvoja. Jis pats savimi apsigauna ir tarp šventųjų gyvendamas prieš Dievą nedorėliu įrašytas yra.

Tuo tarpu teisi ir švari širdis,yra ta,kuri:

1. stengiasi Dievo valia sekti
2. visuose savo planuose ir darbuose ieško Dievo šlovės. Tai yra to,kas Dievo dorybes ir Jo Vieno asmenines savybes liudija ir garsina.
3. rūpinasi savo artimo nauda

Širdis – tai visų mūsų darbų pradžia ir šaknis. Nes viskas,ką mes darbu ar žodžiu bedarytumėme – viską darome širdimi. Tiek gerą,tiek blogą – širdimi darome. Širdimi arba tikime,arba netikime. Širdimi mylime arba nekenčiame. Nusižeminame arba pasididžiuojame – širdimi. Širdimi atleidžiame arba pykstame,taikomės arba kariaujame..širdimi atsigręžiame arba nusigręžiame nuo Dievo. Širdimi laiminame arba keikiame. Širdyje džiaugsmas arba liūdesys,viltis arba beviltiškumas,atgaila arba gyvenimas nieko nesigailint,baimė ar drąsa. Širdyje sąžiningumas arba klasta. Širdis ilgisi,meldžiasi,pasitiki ar priešingus dalykus daro.

Iš to galime padaryti išvadą,jog to,ko nėra širdyje – tai aplamai neegzistuoja. Tikėjimas,kurio nėra širdyje nėra tikėjimu,meilė nėra meile,jei jos širdyje nėra,o toks elgesys neegzistuojančią meilę rodantis vadinamas veidmainyste. Nuolankumas,kurio nėra širdyje – viso labo apsimetinėjimas. Draugystė,kurios širdyje nėra, blogesnė už nesantaiką.. Todėl Dievas reikalauja iš mūsų širdies:

 Pat 23,26 Mano sūnau, duok man savo širdį..<..>..

 Kas širdyje yra,tas ir išorėje neišvengiamai matomu tampa. Todėl kiekvienas darbas bus teisiamas pagal vidinę žmogaus būseną ir vidines,širdies nuostatas. Dažnai du žmonės gali vieną darbą daryti. Bet vidinės nuostatos juose gali labai kardinaliai skirtis.Pavyzdžiui,du policininkai. Vienas gali kyšio atsisakyti iš baimės būti pagautas,kitas – dėl to,kad Dievo įstatymo neperžengti atsisakys nusikaltimą daryti. Todėl pastarasis teisiu vadinamas,o pirmasis,nors ir atsisakė,bet širdyje norėjo ir būtų paėmęs,kad ne baimė pagautam būti..ir ne tik būtų paėmęs – širdyje jau paėmė ir sutiko su tokiu savo veiksmu,todėl yra kyšininkas Dievo akyse. Nes žmonių,o ne Dievo baimės yra pilnas,todėl ir širdį turi tokią – piktą ir neteisią.

Vienas nevagia todėl,kad progos neturi,kitas – nes suprasdamas,jog tai nuodėmė. Pirmas pavogs,kai tik poreikiai su galimybėmis sutaps,o antras širdimi teisus ir net didžiausiai bėdai esant vys tokias mintis šalin.

Vienas išmaldą duoda dėk Kristaus meilės,norėdamas padėti nelaimėliui,kitas duodamas siekia gerą vardą tarp žmonių įgyti. Pirmasis iš tikrųjų gailestingas,antras – tuščiagarbis,tokiu būdu sau šlovės ieškantis.

Vienas pamokslininkas sako pamokslą tam,kad save parodyti ir tarp žmonių išgarsėti. Kitas – kad Dievo Žodžiu žmonėms amžiną naudą suteikti. Vienas turi piktus,kitas – gerus ketinimus.

Nežudai,nepaleistuvauji,nevagi,nekeiki savo artimo todėl,kad bijai žmonių teismo? Tada tu ne krikščionis,o politikas. Žmogaus bijai,o ne Dievo ir todėl tarp nedorėlių įskaičiuotas esi,o ne su šventaisiais turi dalį..

Nedarai blogo todėl,kad Dievo bijai ir myli Jį – krikščionišką darbą darai.

Žiūri į moterį paprastai,be geismo,kaip į Dievo kūrinį – nėra nuodėmės. Bet jei žiūri su geismu širdyje – paleistuvauji savo širdyje (Mt 5,28).

Rengiesi,stengiesi atrodyti taip,kaip tavo padėčiai visuomenėje dera – viskas tvarkoje. Bet jei puoši save taip,kad save turtingu parodyti ir pagarbą iš nežinančių tavo tikrosios padėties gauti galėtum – esi mylintis pasaulį ir išdidumo pilnos širdies žmogus.

Prašai savo artimo atleidimo už įžeidimą ir nuoskaudą bijodamas žmogiško teismo pasekmių – tai tik žemiška išmintis,kuri persunkta tik egoizmu ir niekuo kitu. Jei nusižemini prieš savo brolį gailėdamasis dėl įžeidimo – tai meilės ženklas.

Kažkas verkia,kad prarado turtą ar neteko garbės,kuri lydėjo jo pareigas – tai šio pasaulio liūdesys ir todėl visiškai beprasmis. Kitas verkia iš bejėgiškos nuoskaudos,nes per silpnas skriaudikui atkeršyti – tai pykčio ir neapykantos išraiška ir toks liūdesys pražūtingas. Kenti nuoskaudą,nes negali atkeršyti – kenti per prievartą,be vaisiaus jokio. Pakenti nuoskaudą laisvanoriškai,Kristaus įsakymui paklusdamas – tai gelbstintis ir tikro tikėjimo darbas.

Taip ir visuose kituose darbuose pagal širdies būseną teisiamas bet koks veiksmas ar žodis,tiek geras,tiek blogas.Apie šį teismą kiekvienas savo sąžinėje sužino. Ir Šventajame Rašte matome tokio teismo pavyzdžių – Kainas ir Abelis,abu atnešė auką Dievui,bet priimta buvo

tik Abelio auka. (Pr 4,4-5). Muitininkas ir fariziejus,abu meldėsi šventykloje,bet tik vienas išėjo išteisintas.( Lk 18,14). Zachiejus apsidžiaugė išvydęs Jėzų (Lk 19,3-9),džiaugėsi ir Erodas Viešpatį pamatęs..(Lk 23,8). Tik vienam šis džiaugsmas buvo išgelbėjimui,kitam gi – pražūčiai.

Taip pagal vidines širdies nuostatas teisiamas kiekvienas žmogus. Ir nors būna,kad darbas atrodo geras,bet netikusiais motyvais padarytas – jis kaip nedoras darbas yra vertinamas. Motyvas – kaip pamatas kiekvienam darbui ir žodžiui. Koks motyvas,toks ir darbas. Jei motyvas geras – darbas geras,jei netikęs motyvas – veiksmas toks pat. Iš čia galime pasimokyti,kad nei vieno nei girti,nei peikti mes negalime lengvabūdiškai. Juk to,kas žmogaus širdyje yra niekas iš mūsų (jei tik tam tikrais atvejais pats Dievas neparodo ) nežino..Ir kaip dažnai būna,jog mes neišmintingai giriame blogą,kurį Dievas teisia,o peikiame gerą,kurį Dievas giria ir taip nusidedame..

 1 Kor 4,5 Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo. 

 Taigi,kadangi kiekvienas žmogaus darbas,nepriklausomai nuo to matomas ar ne,nuo širdies priklauso ir kokia širdis,toks ir pats žmogus – geras arba blogas. Dėl mumyse esančios nuodėmės prigimties mes turime iškrypusią širdį..Todėl turime karštai melsti ir prašyti Dievo,Kuris ištiria širdį ir inkstus,Kuris iš neegzistuojančio kuria egzistuojantį,iš nieko – viską,iš blogo – gerą,prašyti naujos širdies ir teisios dvasios,kas mintys ir darbai,kurie iš širdies kyla,būtų teisūs ir vien Dievo šlovės siektų. Turime Dievo vyro psalmėje užrašyta malda savo troškimą išsakyti:

 Ps 51,10 Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.

 O jei širdis bus teisi,tai ir gyvenimas bus teisus prieš Dievą ir tikėjimas bus širdies tikėjimu,reiškią – bus tikras.

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (8) "Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui"

Bendrystė Kristaus kūne yra be galo svarbi. Viešpats daug kartų Savo Žodyje mus ragina turėti bendravimą tarpusavyje ir moko,koks tas bendravimas turi būti. Štai tik kelios vietos iš Šventojo Rašto:

 Rom 12,16 Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse. 

1 Kor 6,7 Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę? 

1 Tes 5,13 Be galo branginkite juos, mylėdami dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarpusavyje! 

1 Pt 4,9 Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. 

1 Pt 3,8 Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški. 

1 Jn 3,14 Mes žinome, jog iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka mirtyje. 

1 Jn 3,16 Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti savo gyvybę už brolius. 

Taigi,bendravimas Kristaus kūne yra neatskiriama gyvenimo tikėjimu dalis. Jis svarbus ir tiems,kurie Viešpatyje jau yra stiprūs,ir tik atgimusiems iš aukšto kūdikiams Kristuje. Pastariesiems ši bendrystė yra gelbstinti gyvybę Viešpaties malonė. Juk jie nežinodami daugelio dalykų ,seka savo vyresniųjų brolių tikėjimu ir taip apsaugo savo sielas nuo pasaulio kelių. Teko girdėti vieno brolio liudijimą,jog būdamas vaiku tarybiniais laikas jis atsisakė tapti „spaliuku“ tik todėl,jog žinojo – tėvai tam nepritaria. Jis pasekė tėvų tikėjimu dar neturėdamas aiškaus savojo tikėjimo supratimo ir tokia bendrystė šeimoje leido jam užaugti krikščioniu. Tėvų tikėjimas,kuriuo jis pasekė, vėliau tapo asmenišku jo paties tikėjimu. Apie tai kalba ir Dievo Žodis:

1 Kor 11,1 Sekite manimi, kaip ir aš seku Kristumi. 

Heb 13,7 Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu. 

Dauguma tų dalykų,kuriuos mes žinome mums tapo suprantami ne iš perskaitytų knygų. Psichologai sako,jog apie 80% iš to,ką mes mokame, mes įsisavinome ne iš intelektualių šaltinių,o matydami pavyzdį kituose žmonėse. Ir tai yra tiesa. Kai Viešpats sukūrė Savo Bažnyčią,Jis davė jai ne tik užrašytą Žodį, ne tik popieriuje išdėstytas Šventojo Rašto tiesas,bet Jis davė jai ir dar vieną labai galingą instrumentą,kurio pagalba Tiesa prasiskverbia ir įsitvirtina žmonių sąmonėje. Šio instrumento veikimas labai gerai matomas tose šalyse,kurios yra uždaros Evangelijai. Pavyzdžiui tokioje Kinijoje, kuri atribojo save nuo Evangelijos ir uždraudė bet kokią misionierišką veiklą savo teritorijoje, vis tiek augo bažnyčios. Ir kai politinis klimatas atšilo tiek,kad Kristaus darbininkai galėjo atvažiuoti į šią šalį,jie buvo nustebę. Tuo laiku  Kinijoje jau buvo milijonai krikščionių. Ir žmonės atrasdavo Kristų ne todėl,kad to mokė mokyklose,visiškai ne..Jie matė pavyzdį – matė savo tėvų tikėjimą,savo draugų ar giminaičių ištikimybę Dievui ir lydinčią juos Viešpaties malonę.

Todėl kai kalbame apie bendrystę bažnyčioje,mes nekalbame apie kažką,apie ką galimą būtų pasakyti –„na,gal ir gerai kad tai būtų bažnyčioje“. Ne,mes kalbame apie be galo būtiną ir gyvybiškai svarbią Kristaus bažnyčios dalį,be kurios bažnyčia paprasčiausiai neegzistuoja. Kai tik bendrystė bažnyčioje gesta,bažnyčia geriausiu atveju pavirsta auditorija,kurioje skaitomos religinės tematikos  paskaitos. Bet dažniausiai padėtis dar liūdnesnė. Bažnyčia virsta negyvu susirinkimu,į kurį žmonės ateina iš įpročio,nes jiems reikia kažkur nueiti sekmadienį..

Kalbėdami toliau,atsiverskime šią Rašto vietą:

Heb 13,16 Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui. 

Čia paminėti pamatiniai bet kokio bendravimo akmenys. Daryti gerą ir dalintis su kitais. Ir tai pavadinta žodžiu „auka“. Ir dar daugiau pasakyta – tokios aukos patinka Dievui. Tai tiesioginis nurodymas to,kaip patikti  Dievui!

Apd 2,42 Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų. 

Pirmosios Bažnyčios gyvenime tikėjimu buvo keturios sudedamosios:

1. apaštalų mokymas – apaštalai kiekvieną diena pamokslavo Žodį,jie mokė žmones.
2. bendravimas – krikščioniams buvo reikalinga išreikšti savo tikėjimą ir jie bendravo tarpusavyje,jie gyveno palaikydami viens kitą tame tikėjime ir meilėje,kurią gavo iš Viešpaties. Jie gyveno arti viens kito ir jų gyvenimai buvo arti viens kito.
3. duonos laužymas
4. malda

Ten,pirmojoje bažnyčioje, nebuvo didelio kiekių įvairiausių projektų ir programų,ten buvo šios keturios neatskiriamos Bažnyčios dalys. Ir viena iš jų - bendravimas. Juk Dievas sukūrė žmogų bendravimui . Ir labai greitai po žmogaus sukūrimo Viešpats pasakė:

Pr 2,18 Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam.

Bendravimas labai reikalingas ir tuo pat metu – labai sudėtingas dalykas. Jis visada surištas su žodžiu „auka“. Kad daryti gerą ir dalintis su kitais mums reikia perlipti per save ir savo „teisingus“ įpročius ar nusistatymus įvairių dalykų atžvilgiu. Kai mes pradedame artėti prie žmonių tiek,kad galėtumėme daryti jiems gera ir dalytis tuo įvairiu geru,staiga aptinkame,kad tuose žmonėse yra daugybė dalykų,kurie mus erzina. Šitai prasidėjo Edeno sode – kai nuodėmė nutraukė Dievo ir žmogaus santykius,ji nutraukė ir žmonių tarpusavio santykius –

Pr 3,16 Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.

Tai bendravimo paradoksas – tai,kas gyvybiškai svarbu ir natūralu žmogui,dėl nuodėmės tapo labai sunkiai pasiekiamu dalyku. Ir bėda tai,kad pasaulyje esantis bendravimo modelis šiandien atitinką bendravimą,kuris randamas bažnyčioje.

Ir laiške žydams Viešpats sako mums kiekvienam – Heb 13,16 Nepamirškite..<..>... Nepaisant visų mūsų reikalų,problemų,darbų,kasdienio rūpesčio vaikais,namais,duona kasdienine ir viskuo kitu, nepaisant to Šventasis Raštas kreipiasi į mus ir sako – nepamirškite. Nepamirškite,nes tame yra naujo gyvenimo Kristuje palaiminimas,kurio taip daugelis neturi..

Ps 133,1-3 Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!  Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia! 

Jei  tikintys žmonės gyvena vienybėje,jei jie savo širdyje turi šią taikos ir vienybės atmosferą – tai iš tikrųjų yra labai malonu.

Kaip mes galime išmokti bendravimo? Pirmiausiai pabandykime pažiūrėti į esmę to,kas yra bendravimas,iš kokių dalykų yra sudarytas bendravimas tarp žmonių.

Taigi, visų pirma reikia pažymėti,kad krikščioniškas bendravimas prasideda nuo krikščioniškos širdies. Jei palyginsime bažnyčią,kuri yra priešiškoje krikščionybei aplinkoje su bažnyčia sekuliarioje visuomenėje – pamatysime didelį skirtumą šių bažnyčių narių bendravime. Persekiojamos bažnyčios nariai labai mažai ką bendro turi su jų nekenčiančiu pasauliu savo širdyje,tačiau labai daug vienijančių ir bendrystėn vedančių dalykų su kitų brolių ir seserų širdyse esančiu tikėjimu,vertybėmis,kurių pagrindinė ir svarbiausia – Kristus.Štai kodėl žmonės nepaisydami nieko veržėsi į bažnyčią – nes ten buvo bendrystė tame,kas atitinka jų vidų,jų gyvenimą ,bendrystė kuri atsako  į jų poreikius ir viltis – tai Kristus.

Šiandiena mūsų bažnyčiose labai dažnai gali išgirsti tokius žodžius – „aš negaliu su juo bendrauti,mums paprasčiausiai nėra apie ką šnekėti,mūsų interesai absoliučiai skirtingi“. Kyla paprastas klausimas ..kaip gali būti,kad tarp dviejų krikščionių nėra bendrų dalykų?  Iš to tampa aišku,kad šiems dviems krikščioniams Kristus gyvenime yra už jų interesų rato,kuriame vyksta bendravimas. Tai kažkoks antraeilis dalykas,apie kurį nėra ką kalbėti. Po susirinkimo paklausykite apie ką kalba žmonės ir pamatysite kokių interesų pagrindu vyksta bendravimas..Žmonės kalbės apie šimtus dalykų,kurie yra tapę bendravimo pagrindu daugeliui bažnyčioje – apie darbus,automobilius,atostogas,vaikus,vaistus ir kainas. Bet labai mažai žmonių kalbės apie Kristų. Kristus yra už jų bendrų interesų ribų. Kristus jiems tai,apie ką kalba nuo sakyklos,tai,apie ką reikia kalbėti kai kažką darai viešai bažnyčioje. Ir tai yra tragiška padėtis,nes tikra krikščioniška bendrystė gali būti pastatyta tik ant vieno bendro intereso pagrindo – ant Jėzaus Kristaus. Tikro krikščioniško bendravimo gyvybė yra meilė Kristui. Tiek,kiek mes mylime Jėzų Kristų,tiek mes būsime sugebantys mylėti savo artimą. Mes mylime savo brolius ne todėl,kad jie tokie geri,o todėl,kad Kristus juos pamilo. Štai iš kur atsiranda krikščioniška bendrystė. Tai ne raginimas – „bendraukime ir draugaukime vieni su kitais“ po kurio visi bažnyčioje pradės bendrauti. Ne. Bendravimas – tai mūsų širdies pozicija Dievo ir Jo Žodžio atžvilgiu. Tai mūsų tiesos pažinimas. Tai tiesioginė mūsų tikėjimo išraiška.

Lk 10,25-28 Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: “Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?” Jis tarė: “O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?”  Tas atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį’ ”.Jėzus jam tarė: “Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi”. 

Pažiūrėkite,kaip viena kyla iš kita – meilė artimui iš meilės Dievui:

1 Jn 4,7-12 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė.  O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį. Meilė-ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekada nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa. 

Čia nepasakyta,jog „mylėkime žmones,nes žmonės tokie geri,jog tik mylėk ir mylėk juos“. Ne,čia pasakyta kas kita – „mylėkime vienas kitą,nes meilė yra iš Dievo“. Čia kalbama apie mūsų nuoširdų susidomėjimą ir rūpestį savo artimu. Kada mes kalbame apie meilę artimui,mes kalbame apie tai,jog mums rūpi kitas žmogus,jog jis yra mums įdomus ir svarbus. Mums svarbus žmogaus augimas Viešpatyje,mums svarbu jo palaiminimas.

Rom 15,5-7 Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.  Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė į Dievo šlovę. 

Mes visi su skirtingais skoniais,mūsų charakteriai skirtingi..bet nepaisant visų skirtumų mes visi turime turėti mus vienijančią bendrystę – Kristų.

Be galo svarbus dalykas bendravime yra mūsų tarnavimas artimui. Kai mes mylime – mes ieškome galimybės pasitarnauti. Krikščionys – tai žmonės,kurie ieško galimybės pasitarnauti. Noriu iškelti vieną klausimą  - kada tu žiūrėjai į žmogų ieškodamas galimybės jam kuo nors pasitarnauti? Pasakyti gerą žodį,pirmam ištiesti ranką.

Ef 5,14-21 Todėl sakoma: “Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus”. Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką, nes dienos yra piktos. Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia. Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį, ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu,  paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje. 

Čia Viešpats moko mus tarnauti viens kitam,ugdyti viens kitą,auginti,stiprinti,mokyti,guosti.

Heb 10,24-25 Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną. 

Ir būtent čia,tarnystėje viens kitam yra mūsų bendrystė viens su kitu,ta tikroji bendrystė,kuri yra Kristuje. Tarnauti viens kitam ta malone,kuri Viešpatyje,būti tos malonės bendradarbiais statant ir stiprinant savo artimą Dievo pažinime,geruose darbuose,tikėjime. Ir jei mes atrasime šią bendrystę Kristuje,mes neišvengiamai susidursime su dar vienu bendravime reikalingu dalyku – su būtinybe būti kantriam. Su bendravimui reikalingu sugebėjimu pakelti savo artimo silpnybes. Ir Raštas pakankamai daug mums apie tai kalba:

Ef 4,1-6 Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.  Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. 

Mes skirtingi žmonės,mes turime skirtingus požiūrius,skirtingus skonius. Dievas ragina mus būti kantriems viens kitams. Mokytis ugdyti viens kitą,o tam reikalinga kantrybė.

1 Pt 4,8-10 Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių.  Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana. 

Ef 4,32 Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums. 

Kol 3,12 Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.  O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Ir būkite dėkingi. Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.  

Kol 3,17 Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui. 

Sekantis dalykas,kuris būtinas norint atrasti bendravimą Kristuje – tai išankstinis geranoriškumas. Tame yra daug panašumo su tuo,ką kalbėjome apie meilę,tik geranoriškumas – tai kažkas konkretesnio,kažkas,kas yra konkrečiai išreikšta mūsų tarpusavio santykiuose per norą,kad kitam būtų gerai. Išmokime mylėti Dievą taip,kad kai žmonės su mumis susitinka,jie mūsų akyse matytų geranoriškumą savo atžvilgiu,matytų mūsų norą,kad jiems būtų gerai,norą,kuris išreiškiamas dėmesiu,kantrybe,romumu,neveidmainišku rūpesčiu ir betarpišku mūsų širdies dalyvavimu bendravime. Mūsų akyse neturi būti skaitomas abejingumas,nuoskauda,pavydas,pyktis,panieka ir kiti panašūs jiems dalykai,kurie yra išraiška ne meilės Dievui,o egoizmo -  meilės sau.

Ef 4,29 Joks bjaurus žodis te neišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. 

Dievo Žodis pabrėžia išankstinį geranoriškumą žmonių atžvilgiu. Joks blogas žodis,jokia intonacija,jokia pikta emocija neturi būti išreikšta kitam žmogui,niekas,kas negera,kas nesuteikia malonės ir netarnauja kito ugdymui. Toks bendravimas yra būtinas mums,tai labai svarbi mūsų krikščionybės dalis.

Dabar apie tai,kas mums šį bendravimą atima. Vienas iš svarbiausių dalykų – tai mūsų kūniškas polinkis teisti kitus. Ir nors tam teismui mes kiekvienas turime savo priežastis ir savą logiką,Dievo Žodis mums neleidžia šito.

1 Kor 4,5 Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo. 

Kai kalbam apie teismą,nekalbame apie tai,kad pateisinti visus žmonių poelgius,kokie jie bebūtų,kaip bando pateikti šį Viešpaties žodį tie,kurie Dievo malonę iškreipia į palaidumą. Kalba eina apie tai,kad mes mylėtumėme žmones ir net tada,kai jie neteisingai elgiasi,mes būtumėm sugebantys su meile padėti jiems pasitaisyti. Apaštalas Paulius rašo Timotiejui:

1 Tim 1,5 Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo. 

Dar viena savybė,arba tiksliau – nuostata,kurią turime turėti savyje,tai yra pagarba savo artimui. Yra daug pavyzdžių tokių santykių,kuriuose esantys žmonės ,regis,myli viens kitą,bet nepaisant to,visiškai vienas su kitu nesiskaito. Jie įžeidinėją,pyksta,šaukia ant savo artimo,leidžia sau būti nesąžiningiems viens kito atžvilgiu,jie gali pažadėti ir nepadaryti,gali vėluoti į susitikimą ir nepaskambinti,o šiaip,ignoruoti. Ir tai yra elementari ne pagarba kitam. Jei toks santykis atrandamas bendravime – šio bendravimo interesas tikrai yra ne Kristus. Ir todėl toks bendravimas tampa iškreiptu – žmogus ieško patenkinti save per siekį priversti savo artimą elgtis ar būti atitinkančiu jo norus ir siekius.

Gal 5,13-15 Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai te nebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.  visas įstatymas išsipildo viename žodyje: “Mylėk savo artimą kaip save patį”.Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! 

Sekanti savybė,kuri būtina krikščioniškam bendravimui – nuolankumas. Tai savybė,kuri tiesiogiai siejasi su mūsų tikėjimu. Krikščionys nuolankume mato stiprybę,o ne silpnumą. Mūsų visuomenėje viskas atvirkščiai – pasauliečiai mato jėgą išdidume,žmogus,kuris sugeba įtvirtinti save ir savo nuomonę vadinamas stipriu. Jie dominavime mato jėgą,o nuolankume – silpnybę. Krikščionybėje viskas atvirkščiai Kristus mums parodė,jog nuolankume Dievui yra milžiniška stiprybė.

Gal 5,26 Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems. 

Ef 5,20-21 visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu,  paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje. 

Tai,ką skaitome yra pasiryžimas būti nuolankiems viens prieš kitą.

Dar viena nuostata,kuri reikalinga santykiuose – pasitikėjimas. Jei nebus pasitikėjimo nebus ir bendravimo. Prisiminkite,ką padarė Adomas kai nusidėjo. Pirmiausiai ką jis padarė mastydamas apie Dievą – jis pasislėpė. Jis nustojo pasitikėti Dievu. Adomas žinojo,kad Dievas viską mato,bet jis nebenorėjo būti matomas. Kai mes ieškome bendravimo,mums reikia būti atviriems viens prieš kitą. Be pasitikėjime esančio atvirumo neįmanomas bendravimas.

1 Jn 1,7 O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. 

Ef 4,25 Tad, atmetę melą, “kiekvienas tekalba tiesą savo artimui”, nes esame vieni kitų nariai.

Kodėl žmonės ne atviri viens prieš kitą? Nes tarp jų – interesų konfliktas. Jie konkuruoja vienas su kitu ir varžosi,siekdami savo tikslų. Bet ne taip turi būti Viešpatyje,juk Kristuje mes vieni kitų nariai tame pačiame kūne ir mumyse neturi būti savo tikslų ir siekio įtvirtinti pačius save. Toks siekis paverčia mūsų bendravimą į apgailėtiną parodiją,kurioje kiekvienas vaidina savo vaidmenį tikėdamasis gauti už jį tam tikrą atlygį. Viena iš egoizmo išraiškų – tai siekis dominuoti. Patikrinkime save – ar siekiame,kad mūsų žodis būtų paskutinis? Ar jaučiamės užgauti ir prislėgti,jei kiti kalba,o mums neleidžia ir žodžio pasakyt? Jei aptinkame tokius dalykus savyje – tai siekis dominuoti,kuris neišvengiamai pastatys mus į poziciją,kurioje mes tapsime ir Dievo priešininkais bei konkurentais. Dievas įtvirtino Savo Žodį ir Savo tvarką bei valią,o mes bandydami įtvirtinti savo, neišvengiamai susidursime su Viešpaties autoritetu ir valdžia,kuri bus nukreipta prieš mus.

Egoizmas ne tik sugriauna santykius,bet ir atima ramybę aplamai. Kas yra ramybė? Ramybė – tai visiškas pasipriešinimo Dievo valiai nebuvimas. Jei tavo širdyje nėra ramybės – joje yra tai,kas priešinasi Dievo valiai. Tokiais gali būti daugelis dalykų,norų ir minčių,tačiau viskas gali būti įvardinta vienu vardu – siekis įtvirtinti save.

Todėl bendravimas yra pavadintas auka:

Heb 13,16 Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui.

Auka – tai savęs praradimas.Ir kiekviena auka turi savo kaina,tačiau aukos tikslas nėra praradimo vertės įvertinime ir paskui sekančiame atlygyje,kuris pasotintų kūniškas ambicijas ir norus. Šios aukos tikslas yra priartėti prie Dievo tampant Jo malonės bendradarbiu Kristaus kūno ugdyme ir priartėti prie artimo,kad tarpusavio bendravimas,kuriam Dievas mus sukūrė, atvertų mumyse Dievo meilės pilnatvę ir tikrą gyvenimą Kristuje.

Tokios aukos patinka Dievui.

Rom 12,1 Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,-tai jūsų sąmoningas tarnavimas. 

Būkite palaiminti!