Maldos adresas

Mt 6,9-13 Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas,teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’

Melskitės taip – pasakė Jėzus savo mokiniams. Tačiau ši malda – tai kažkas daugiau,nei vien žodžiai,kuriuos reikia išmokti atmintinai. Šiuose žodžiuose matome ir bet kokiai kitai  maldai būtiną tvarką. Pagal savo struktūrą ir turinį Viešpaties maldoje,kurią mes vadiname „Tėve mūsų“,galima būtų išskirti keturias dalis:

1. Tai, į ką nukreipta malda.
2. Dangiškų dalykų prašymas
3. Žemiškų dalykų prašymas
4. Maldos pabaiga – dokslologija – Dievo šlovinimas.

Į ką nukreipta malda:

„Tėve mūsų,kuris esi danguje“. Ši maldos dalis aiškiai mums rodo,jog malda turi būti nukreipta tiesiai Dievui,be jokio tarpininko. Čia mums tarpininku yra tik Jėzus Kristus ir nėra kito tarpininko tarp Dievo ir žmogaus. Jis ir pasakė mums:

Jn 14,13 Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.

Pasaulis didelis ir kad kažkur nuvažiuoti arba ką nors aplankyti,ar nusiųsti siuntinį,reikia žinoti adresą. Jei adresas neteisingas tai veltui bus visos pastangos,kokios didelės jos bebūtų. Ir tikėjimas bus tuščias,viltis netikra – jei adresas neteisingas,siuntinys nepasieks to,kam yra siųstas,žmogus nenuvažiuos ten,kur planavo.. Šis dėsnis išlaikytas ir maldoje ir Jėzus savo mokiniams aiškiai parodo,jog žmogaus malda visada turi būti skiriama  Dievui Tėvui ir tariama Jėzaus Kristaus vardu. Pats Jėzus pasakė mums prašyti Tėvo Jo vardu.Taigi,maldos adresas toks: „Tėve mūsų,kuris esi danguje“. Pamėginsime pažvelgti į kiekvieną žodį.

• Tėve

Žodis „tėvas“ žmogaus gyvenime turi didelę reikšmę. Nuo pat žilos senovės iki šių dienų žodis „tėvas“ užima centrinę vietą visų žemės tautų žmonių gyvenimuose. Ir galima teigti,jog šis žodis nepraras savo reikšmės ir ateityje. Bandymai pakirsti šio žodžio autoritetą nesiliauna niekada,tačiau jie neturės sėkmės ir atitinkama tėvo reikšmė šeimoje lieka nepajudinama harmoningo ir pilnaverčio žmogaus gyvenimo sąlyga.

Tėvas – tai šeimos centras,jos raidos variklis ir tas,ant kurio pečių guli pagrindinė atsakomybė. Ten,kur tėvas neatitinka tos vertės,kurioje jam dera būti,ten karaliauja betvarkė,ten nėra džiaugsmo ir net noro gyventi.

Tėvas – apsauga ir valdžia. Šeimos nariai su pagarba ir net baime-jei  nusideda- pripažįsta tėvo jėgą ir valdžią. Šeima jaučiasi rami,kai tėvas yra namuose. Jis įveda namuose tvarką jei kažkas bando ją griauti ir jis sugeba išspręsti visas iškilusias problemas. Ir kiek baimių,bereikalingų rūpesčių ir įvairiausių blogų pasekmių dėl neteisingų sprendimų pergyvena šeima,kai tėvo nėra namuose.

Tėvas – tai tas,kuris pripildo namus viskuo,kas reikalinga. Jis rūpinasi išmaitinti savo šeimą. Jis atiduoda visas savo jėgas,kad jo šeima turėtų viską,ko reikia gyvenimui. Jis daro visa įmanoma,kad jo vaikai gautų deramą išsilavinimą ir įgytų specialybę.

Tėvas – pavyzdys ir patirtis. Šeimos nariai ima pavyzdį iš savo tėvo. Jiems tėvas – pats didžiausias didvyris pasaulyje. Meilė,teisingumas,rūpestis,saugumas,jėga ir jiems panašios tėvo savybės tarnauja jiems sektinu pavyzdžiu. Jo patirtis sprendžiant bet kokio pobūdžio problemas pritraukia juos prie tėvo drauge su visomis savo problemomis noru atrasti reikiamą sprendimą.

Kai kalbame apie maldą „Tėve mūsų“ suprantame,jog žodžiu „tėvas“ apibūdiname Dievą. Tai atveria mums Dievą ne kaip rūstų Teisėją,o kaip Tėvą,tą, Kuris myli mus. Kaip šeimos gyvenime tėvas užima centrinę vietą,taip ir krikščionio gyvenime Dievas,Kuris yra jo Tėvas,yra visa ko centre. Bet kaip nedaug pasaulyje yra žmonių,kuriems Dievas būtu Tėvu. Štai kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės,ašarų,skausmo ir panašių dalykų – todėl,kad žmonės gyvena be Dievo ir jų gyvenimuose nėra tvarkos,jie neturi reikiamos patirties,nėra disciplinuojami šventos Dievo Tėvo valios..todėl viskas ką jie turi – tai amžinas karas ir kraujo liejimas.

„Tėve mūsų“ .. kas gali pavadinti Dievą,dangaus ir žemės Kūrėją savo tėvu? Atsakymas paprastas – tik tas,kas iš Jo yra gimęs. Kaip tai gali būti? Atsakymas irgi paprastas: pagal prigimtį mes visi esame Adomo vaikai,visi nusidėjome..

Rom 3,12-23 Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė-atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė”. Mes gi žinome, kad, ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą, nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę. Bet dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, yra apreikštas Dievo teisumas, kurį paliudijo Įstatymas ir Pranašai,- Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,

Kad mus išgelbėti Kristus paaukojo save ir mūsų išgelbėjimas dabar yra Jame. Kad išsigelbėti dabar yra tik vienas kelias – tikėjimas Kristumi Jėzumi kaip tuo,kas Jis yra – Dievo Sūnus ir Gelbėtojas. Tuo pat metu,kai žmogus kreipiasi į Dievą atgailoje išpažindamas savo nuodėmes,kreipiasi per Jėzų Kristų tikėdamas,kad Jis yra Dievo Sūnus ir Gelbėtojas,tuo pat metu jis gimsta iš aukšto – gimsta ne iš vyro noro,ne iš kūno norų,o iš Dievo..

Jn 1,12-13 Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais- tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę

Tada žmogus pats pergyvena tai,apie ką Nikodemas tik girdėjo iš Jėzaus

Jn3,3 Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”

Ir apaštalas Jonas šio pergyvenimo džiaugsme rašo:

1 Jn 3,1 Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai-ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir Jo nepažino.

Tik tie,kas gimė iš Dievo turi teisę vadinti Jį savo Tėvu. Apaštalas Paulius rašo:

Rom 8,15-16 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: “Aba, Tėve!” Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.

Ir visa tai žmogus priima tikėjimu:

Rom 5,1 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,

Tikinčiam žmogui tai,kad Dievas yra Tėvas turi neišmatuojamai didelę reikšmę. Tėvas – tai jo gyvenimą turiniu užpildantis Asmuo,tai  jo tikėjimo gyvenimas;tai vaikiškas džiaugsmas dėl betarpiško bendravimo patyrimo ir absoliutus dėmesys Jam,tai nuoširdus paklusnumas Dievo  valiai.

Maldoje pirmas žodis yra „Tėve“. Tai – maldos adresas. Ir šis žodis maldoje ištartas tik kartą. Tai mums gali tarnauti liudijimu jog Įstatyme Dievo pirštu įrašytas įsakymas „Netark Dievo vardo be reikalo“ galioja ir maldai. Tai reiškia,kad ir maldoje nereikėtų kartoti Dievo vardo tuščiai,be reikalo,kaip kokio nors priežodžio..

• Mūsų

Kaip džiugu tai,jog antras žodis Viešpaties maldoje yra žodis „mūsų“. Šis žodis sugriauna egoistinę žmogaus prigimtį ir padaro jį galinčiu stoti į vieną eilę su kitais žmonėmis,kurie meldžiasi Dievui.Tai žodis,leidžiantis suprasti žmogui,kad Dievas yra ne jo vieno,o visų Jo žmonių Tėvas.

Ir toliau Viešpaties maldoje viskas yra daugiskaitoje – mūsų,mums. Bet šiuo Dievas neatima mums teisės kreiptis į jį asmeniškai – aš,man,mane..Žodžiu „mūsų“ mes pareiškiame pasauliui apie savo artimus ryšius su Dievu,nes mes iš Jo esame gimę. Štai kodėl kodėl Jis mūsų Tėvas,,o mes – Jo vaikai. Žodžiu „mūsų“ Dievo vaikai pareiškia,jog jie – viena Kristuje,kad vaikai visi lygūs,jie visi turi teises ir pareigas,visi yra vienos vilties dalininkai.

Šiuo žodžiu Dievas liudija apie savo meilę mums,jog jis,pamilęs mus priima mūsų meilę ir leidžiasi vadinamas mūsų Tėvu,nes tokiu tapo atgimdęs mus.

• Kuris esi

Esantis – reiškia egzistuojantis ir kalbama apie Dievo,kaip Asmens ir asmenybės egzistenciją. Kada Dievas siuntė Mozę išvesti Izraelį iš Egipto vergijos,pasakė jam:

Iš 3,14 Dievas tarė Mozei: “AŠ ESU, KURIS ESU. Sakyk izraelitams: ‘AŠ ESU mane siuntė pas jus’ ”

Viešpaties maldoje esantys žodžiai“ Kuris esi“ reiškia pasiliekantis,gyvenantis,amžinai esantis.

Mūsų Dievas,Kuriuo mes tikime,Kurį mes vadiname savo Tėvu, yra asmenybė,bet asmenybė tokia didelė,kad mūsų protas nepajėgus Jį perprasti. Pavyzdžiui,ar gali mūsų protas suvokti visą esmę būties,kuri neturi pradžios? Ar galime sukoncentruoti savyje visą įmanomą jėgą? O mūsų Dievas yra būtent toks. Ir nepaisant to,jog Jis yra begalinis,Dievas gyvena Savo žmonių širdyse ir yra pasiruošęs išklausyti jų maldas. Ar gi tai ne stebuklas? Ir tik tikėjimu žmogus gali žvelgti į protu nesuvokiamą Dievo didybę,ir tik tikėjimu gali jam patikti,nes

Heb 11,6 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.

• Danguje

Šis žodis nekalba mums apie regimą visatą,o apie tą realybę,kuri pranoksta žmogaus fizinius pojūčius. Dar daugiau,Šventajame Rašte žodis „dangus“daug kur yra daugiskaitoje,t. y. – „dangūs“

1 Kar 8,27 Bet argi Dievas iš tiesų gyvens žemėje? Štai dangus ir dangų dangūs nepajėgia Tavęs sutalpinti, juo labiau šitie namai, kuriuos pastačiau.

Žodis „danguje“ neapriboja Dievo savybių ir to,jog Jis yra visur esantis. Dangus – tai žodis,kuris primena mums apie mūsų tikrąją tėvynę,apie tą gyvenimą,kuriame nėra ašarų ir nėra mirties. Primena Dievo vaikams,jog jie yra svečiai ir keleiviai šioje žemėje,jog viskas,kuo jie gyvena ir naudojasi būdami čia,viskas yra laikina,visi dalykai – praeinantys ir viską teks palikti tą minutę,kurioje Dievas pašauks mus į dangų. Niekas iš Dievo vaikų nežino savo eilės ir laiko,kada būtent Dievas juos perkels,bet jie tiki tuo,jog taip bus ir stengiasi būti pasiruošę iškeliavimui.

Dangus – tai vilties žodis,jis užtemdo labiausiai blizgančias šio pasaulio viltis,kurios kertasi su mūsų meile Dievui ir pasidavusius jų išsipildymo troškimui padaro silpnus savo tikėjime Dievu. Tai tas vilties žodis,kuris padeda Dievo vaikams iškęsti visus sunkumus,stiprina juos didžiai kantrybei ir ištvermei ir suteikia jėgų nugalėti šį pasaulį tikėjimu į Jėzų Kristų,Dievo Sūnų.  Atimti iš Dievo vaikų dangų reikštų atimti viską.