Kuo rūpintis

Biblija sako,jog egzistuoja išankstinis Dievo numatymas,kurio pasekoje vyksta viskas,kas vyksta šioje žemėje.

Iz 46,8-11 Apmąstykite ir supraskite! Imkite tai į širdį, jūs atskalūnai! Atsiminkite praeitį, kad Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra. Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs. Aš šaukiu iš rytų plėšrų paukštį, tolimo krašto vyrą, mano paskirtą. Aš tai paskelbiau ir padarysiu, nusprendžiau ir įvykdysiu.

Mums reikia suprasti,kas tai yra – Dievo numatymas.Jei nemastėte apie šį kausimą,beveik garantuotai turite neteisingą įsivaizdavimą,kuris pagrįstas šio pasaulio pavyzdžiais. Pvz,mes turime kokį nors astrologą,kuris remdamasis savo „žiniomis“ skelbiasi, esą sugeba numatyti ateitį. Nesigilinsim į tai,jog tokie pareiškimai neturi jokio pagrindo po savimi,verčiau pasižiūrėkime į patį principą.  Ir tas principas,kuriuo paaiškinami tokie „sugebėjimai“ yra toks:  kažkas sugeba prognozuoti ateitį,nes neva „sugeba“ į ją „pamatyti“. Tas pat principas priskiriamas Dievo numatymui. Žmonės mąsto taip: kadangi Dievas egzistuoja ne laike,o virš jo,tai Jis sugeba matyti viską,kas įvyks ir todėl sugeba įtakoti įvykius,bei teisingai juos prognozuoti. Tačiau  Biblija prieštarauja šiai minčiai. Dievas apreiškia save ne kaip matantį ateitį,bet kaip kuriantį ją.  Jis pats sukuria viską,ką nusprendžia,o ne prognozuoja įvykius remdamasis Savo žiniomis. Štai kodėl tokia didelė atsakomybė pranašams:

Įst 18,20-22 Pranašas, kuris drįstų kalbėti mano vardu, ko Aš jam neliepiau, ar svetimų dievų vardu, bus baudžiamas mirtimi’. Jei sakytum: ‘Kaip mums pažinti žodį, kurį Viešpats kalbėjo?’ Ženklas bus toks: jei pranašas paskelbtų ką nors iš anksto Viešpaties vardu ir tai neįvyktų, tam Viešpats nekalbėjo, bet pranašas kalbėjo iš savo pasipūtimo, ir todėl jo nebijok’.

Pranašas negali suklysti – jei jis kalba Viešpaties Žodžius,gali būti tik taip,o ne kitaip,nes niekas negali sukurti kitos ateities,nei ta,kurią nusprendė būsiant Kūrėjas. Jei pranašas suklydo – jis paprasčiausiai bandė prognozuoti ateitį ir yra melagis,nes kalbėjo Viešpaties vardu,tai,ko Jis nesakė. Ir tai ne pranašo supratimo problema – neva jis ne taip suprato,tai pranašo santykių su Dievu problema – jis negirdi Dievo ir Dievas jam nekalba.

Taigi,Raštas kalba mums,jog būtent Dievas apsprendžia viso pasaulio istorinius įvykius:

Apd 17,24-28 Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų.Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’.

Jis numatė Jėzaus Kristaus gimimą,gyvenimą,mirtį ir prisikėlimą:

Apd 2,23 Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.

Jis numatė mūsų išrinkimą ir išgelbėjimą:

1 Pt 1,2 išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir apšlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Te padaugėja jums malonė ir ramybė!

Todėl kyla klausimas dėl mūsų su jumis išgelbėjimo.  Jei mes numatyti išgelbėjimui,ar galime jį prarasti kokiu nors būdu? Mums svarbu,kad galėtumėme pasitikėti Dievu savo išgelbėjime,o ne pačiais savimi. Juk dažnai supratimas,jog „Dievas geras,Jis atleis“ ateina ne iš tikro Dievo gerumo supratimo ir pasitikėjimo Dievu,o iš tuščio pasitikėjimo savimi ir savo mintimis tikintis,kad pavyks išsisukti nuo teisingumo patiems pateisinus savę..kokios tuščios taip save raminančių viltys!

Kad pažiūrėti į tai įdėmiau,noriu paimti Judo Iskarijoto pavyzdį.  Regis,Judas įvykdė tai,kas apie Kristų buvo numatyta Dievo senai prieš Jam gimstant. Štai ką pats Jėzus sako apie tai:

Jn 6,70-71 Jėzus jiems atsakė: ‘Argi Aš neišsirinkau jūsų, dvylikos? Tačiau tarp jūsų vienas yra velnias’. Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, vienas iš dvylikos, turėjo Jį išduoti.

Lk 22,21-22 Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda!’

Tad,kur čia Judo atsakomybė? Juk jis įvykdė tik tai,ką Dievas buvo numatęs..Tokį klausimą įgarsina apaštalas Paulius:

Rom 3,5-7 Jei mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą, - ką gi sakysime? Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausdamas? Kalbu, kaip žmonėms įprasta. Jokiu būdu! Kaip tada Dievas galėtų teisti pasaulį? Bet jeigu Dievo tiesa per mano melagystę tik dar labiau iškilo Jo šlovei, tai kam dar teisti mane kaip nusidėjėlį?

Ir ten pat atsako:

Rom 3,8 Tai gal ‘darykime bloga, kad išeitų gera’, - kaip esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant? Tokie pasmerkti vertai.

Tie,kurie sako,jog mes neva neturime atsakomybės,kad Dievo numatymas ir Jo valia yra už viską atsakinga - tokie pasmerkti vertai.

Arba  - Juozapo pavyzdys. Štai ką jis sako broliams apie jų poelgį:

Pr 45,4-8 Juozapas tarė savo broliams: ‘Prieikite prie manęs!’ Jiems priėjus, jis kalbėjo: ‘Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą. Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų! Tik dveji metai, kai badas žemėje; jis dar tęsis penkerius metus, kuriais nebus nei ariama, nei pjaunama. Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu. Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tėvu faraonui, visų jo namų tvarkytoju ir Egipto šalies valdytoju.

Taigi,iš vienos pusės matome,kad Dievo valia įvykdoma žmonių pasirinkimais ir sprendimais,kurie iš anksto yra apspręsti Dievo:

Rom 9,15-18 Jis Mozei kalba: ‘Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti’. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: ‘Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje’.Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

Iš kitos pusės matome žmogaus atsakomybę už savo pasirinkimus – „vargas tam,kuris išduoda“..

Mums svarbu suprasti,kad Dievas turi numatymą,kuris apima viską. Absoliučiai viską. Dievas kontroliuoja didelius procesus – skaitėme apie tautų apsigyvenimo ribas,Jo nustatytas,apie laikus skirtus kiekvienai tautai. Tačiau tam,kad efektyviai kontroliuoti didelius procesus,Dievui reikia taip pat efektyviai kontroliuoti mažus procesus,nes kiekvienas didelis įvykis susideda iš daugybės mažų ir kiekvienas iš jų yra numatytas Dievo. Pvz,kad numatyti  ar žmogus susirgs vėžiu,reikia  efektyvia kontroliuoti  tokią „smulkmeną“,kaip chromosomos dalis,kuri atsakinga už tos vienos vėžinės lastelės dalijimasi. Tą Raštas sako  – nuo didelių iki mažų dalykų,viskas mūsų gyvenimuose yra Dievo rankose:

Lk 12,4-7 Sakau jums, savo draugams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau nieko padaryti. Aš parodysiu jums, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs, turi galią įmesti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite! Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas. O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

Vis tik yra ir mūsų atsakomybė Dievo malonėje.

Judas lyg ir vykdė Dievo planą – Kristus turėjo būti išduotas ir turėjo mirti. Šioje vietoje Judas buvo įrankis.  Taip,kaip faraonas. Taip,kaip Juozapo broliai.

BET

Dievas  atidavė savo Sūnų mirčiai tam,kad išgelbėtų daugelį iš mirties. Judas atidavė Kristų mirčiai visiškai dėl kitokių tikslų. Todėl Judas yra atsakingas dėl blogio,kuris buvo jo širdyje,blogio,kurį jis pamilo ir pasirinko. Tas pat su faraonu. Tas pat su Juozapo broliais – jei Dievas gelbėjo daugelį iš bado vesdamas Juozapą į Egiptą,tai jo broliai siekė visiškai kitokių tikslų – ne gelbėti daugelį,o pražudyti vieną.

Mūsų gyvenimas nėra praeinantis be Dievo dėmesio.

Rom 9,19-24 Gal man pasakysi: ‘O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?’ Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: ‘Kodėl mane tokį padarei?’ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam? O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei, - ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?

2 Tim 2,19-21 Bet tvirtai stovi Dievo pamatas, turintis tokį antspaudą: ‘Viešpats pažįsta savuosius’ ir: ‘ Te pasitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris šaukiasi Kristaus vardo’. O dideliuose namuose yra ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių. Vieni tarnauja garbingiems reikalams, kiti - negarbingiems. Jeigu kas apsivalys nuo minėtų dalykų, bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Šeimininkui, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

Trumpa viso to,ką pasakiau išvada:

Mūsų atsakomybė yra tame,kas yra mūsų širdyje..

Mt 15,19-20 Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia’.

..o visa kita vyksta išankstiniu Dievo numatymu. Todėl yra parašyta tai:

Lk 12,22-34 Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: ‘Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nė kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Įsižiūrėkite į varnus. Jie nei sėja, nei pjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, ir Dievas juos maitina. Jūs nepalyginamai vertesni už paukščius!  Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Jei tad jūs nesugebate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos nesidarbuoja ir neaudžia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.  Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, šiandien žaliuojančią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!  Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!’ ’Parduokite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį turtą danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda. Nes kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis’.

Tai svarbu kasdien atsiminti.