Maldai būtinos sąlygos

Gyvenimas – tai dovana. Ir žmogus yra pasiruošęs viską atiduoti už savo gyvenimą. Dievas duoda žmogui gyvybę ir Dievas ją atima. Ši teisė visada priklauso tik Dievui. Tačiau gyvenimas reikalauja iš žmogaus rūpintis,kad būtų sudarytos tam tikros sąlygos,būtinos tam,kad tas Dievo duotas gyvenimas tęstųsi  Būtiniausios sąlygos yra maitinimas,darbas ir poilsis. Jei atsisakysime siekti šių sąlygų užtikrinimo,taps neįmanoma likti gyvam,ir Dievas paims gyvybę iš žmogaus.
Dvasiniame krikščionio gyvenime malda yra tai,kuo jis maitina savo sielą – tai nenutrūkstamas ryšys su Dievu, gyvenimo šaltiniu. Krikščionio malda yra neatsiejama nuo jo sielos gyvybės. Dvasinis žmogaus gyvenimas (kaip ir fizinis) pateikia žmogui savo reikalavimus tam,kad jis nenetruktų – tai malda ir Dievo Žodžio skaitymas. Kad malda pateisintų savo paskirtį – tarnautų kanalu žmogaus dvasiniam gyvenimui išlaikyti,reikia,jog žmogus užtikrintų būtinas maldai sąlygas. Jei žmoguje nėra šių reikalingų maldos gyvenimui sąlygų,tai jo malda neturi jokios jėgos jo gyvenime ir neturi tame žmoguje savo šventos vertės. Todėl būtina kiekvienam tikinčiam Dievu žmogui žinoti šias sąlygas,kurios būtinos maldai ir su visu uolumu nuoširdiai siekti jas įvykdyti,nes be to neįmanoma kažko tikėtis iš maldos.

• Pirma sąlyga – tikėjimas.

Tikėjimas – tai maldos „ranka“,jei taip galima pasakyti. Tik tikėjimu žmogus gauna iš Dievo tai,ko prašo. Be tikėjimo malda,kad ir kokia ji būtų ilga ir turininga,negali patikti Dievui. Tikra malda reikalauja iš besimeldžiančiojo tikėjimo sąlygos išpildymo.
Kad atsiversti į Viešpatį,atgailauti prieš Jį už savo nuodėmes,gauti nuodėmių atleidimą,pereiti iš tamsos į šviesą,atgimti iš naujo,tapti Dievo vaiku – to visų pirma reikia melsti Viešpaties tikint,kad Jėzus Kristus yra Gelbėtojas,Dievo Sūnus, kad Jis mirė už pasaulio nuodėmes ir žinoma,už besimeldžiančiojo nuodėmes. Atsakydamas į tokia maldą Dievas suteikia žmogui gyvenimą Jėzuje Kristuje:

1 Jn 5,13 Tai parašiau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte Dievo Sūnaus vardą.
1 Jn 1,9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

Ir jei malda turėjo savyje tikėjimą Jėzumi Kristumi kaip Gelbėtoju – nėra nei mažiausios priežasties abejoti žmogaus išgelbėjimu:

Rom 10,9-10 Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas.

Kad iš Viešpaties gauti daugiau dvasinių jėgų,reikalingų kovoje su nuodėme,kad savo kasdienybėje būti išmintingiems,kad gauti iš Viešpaties reikalingus palaiminimus,ar,kad Dievas išklausytų maldą,nukreiptą į specialius poreikius – maldavimas,prašymas,etc – tokia malda turi savyje turėti tikėjimą ,tokį tikėjimą,kuris neturėtų abejonės. Apaštalas Jokūbas rašo:

Jok 1,5-8 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo. Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties,- toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.

Pats didžiausias nuostolis maldoje – tikėjimo stoka,abejonių vyravimas. Kaip dažnai žmogaus širdyje išbujoja abejonės kaip tik tuo metu,kai jis meldžia Dievo ko nors ypatingo – fizinio išgydymo,apsaugos neišvengiamo pavojaus atveju ir pan. Tokiu metu besimeldžiančiojo širdis tampa kovos lauku – abejonės puola tikėjimą ir kaip bebūtų gaila,daugeliu atveju tikėjimas neatlaiko abejonių naštos..

• Antra sąlyga – teisumas.

Kai kalbame apie maldos teisumą ,turima omenyje šios maldos turinys,kuris yra atitinkantis Dievo valią,t.y. žmogus meldžia to,kas patinka Viešpačiui. Ir jei malda patinka Dievui ir ji atspindi tikrą žmogaus širdį – be jokių abejonių,žmogus meldžia to,ko ir reikia melsti.
Priežastis,dėl ko žmogus negauna to,ko prašo iš Dievo nėra vien tame,jog nėra tikėjimo. Dažna neatsakytos maldos priežastyje glūdi nepatinkantis Dievui maldos turinys,kuris atspindi neteisybę ir siekia patenkinti žmogaus širdyje esantį egoizmą bei įvairius kūno geismus.

Jok 4,3 Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote-savo užgaidoms išleisti.

Priežastis,dėl kurios Dievo žmogus meldžia to,kas nepatinka Dievui slypi dar ir tame,jog jis neįsiklauso į Šventosios Dvasios balsą savo maldoje. Juk žmogus pats nežino ko reikia melsti Viešpaties:

Rom 8,26 Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm.

Dar viena priežastis,dėl kurios krikščionis meldžiasi netinkamų dalykų yra jo įpročiuose. Jis įprato melstis to ir taip,ko ir kaip meldžia visada,todėl automatiškai kartoja tuos pačius prašymus. Ir nors jo malda nėra išmoktas atmintinai eilėraštis,bet pagal savo charakterį ir turinį ji tokia pati,kaip ir buvusi prieš tai. Tokios maldos iš esmės – sausos,be širdies,be reikalingo nuolankumo prieš Dievą,be tikro troškimo,nesiekianti rezultato. Tokia malda negali pateisinti savo paskirties.

Be viso to,būna ir taip,jog pilnos nuolankumo,tikėjimo ir nuoširdumo maldos neatsakomos,nes jose prašomi dalykai prasilenkia su realybe.

• Trečia sąlyga – atleidimas.

Lk 17,3-4 Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Atgailauju’,-atleisk jam”

Remiantis šia vieta daugeliui susiklostė įspūdis,kad kitam žmogui atleisti reikia tik esant prašymui ir atgailai iš kito žmogaus pusės. Tačiau šis Šventojo Rašto tekstas nenustato tokio reikalavimo,jis kalba truputį apie kitus dalykus,nei žmogaus pasirinkimas kada atleisti ir kada – ne;Jėzaus mokymas taip pat yra ne toks,ne taip mokė ir apaštalai.
Jėzus Kristus mokė štai ką:

Mt 5,44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,
Mk 11,25-26 Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus. Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų”

Ir iniciatyva atleisti turi būti nuskriaustojo pusėje:

Mt 18,15 Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį.

Apaštalas Paulius rašo:

Ef 4,26 Rūstaukite ir nenusidėkite”. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!
Ef 4,31-32 Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.
Kol 3,12-13 Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.

Apaštalas Petras duoda papildomą pamokymą vyrams,kad jų maldos nebūtų trukdomos:

1 Pt 3,7 Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos.

Aukščiau pateikti Jėzaus ir Jo apaštalų mokymo pavyzdžiai nuostabiai aiškiai ir skaidriai atskleidžia krikščioniško gyvenimo,liečiančio atleidimą ir maldą, esmę. Čia yra tik viena išvada – tikram krikščioniui nebūdingas pyktis,jam būdingas sugebėjimas ir siekis atleisti. Todėl neįsivaizduojamas dalykas yra kreiptis į Dievą prieš tai neatleidus savo skriaudikams ir neatsiprašius tų,kuriuos nuskriaudei. Beviltiškas reikalas ko nors prašyti Dievo tam,kieno santykiai su žmonėmis ir per tai – su Dievu yra netvarkoje. Tokia žmogaus būsena – nuodėminga,tokioje padėtyje esantis – nusidėjėlis,o mes žinome,kad:

Jn 9,31 Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią-tą Jis išklauso.

Tačiau daugeliu laisvų nuo egoizmo,pykčio ir neatleidimo,patinkančių Dievui maldų yra kreipiamasi į Dievą. Į tokias maldas Dievas atsako – atleidžia ir palaimina.

1 Jn 3,21-22 Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu ir gauname iš Jo, ko tik prašome, nes laikomės Jo įsakymų ir darome, kas Jam patinka.

• Ketvirta sąlyga – švari širdis.

Žodžiai „švari širdis“ nusako širdį,kuri patinka Dievui. Švarią širdį žmogus gauna išskirtinai tik iš Dievo. Tokią širdį Dievas duoda žmogui atgimdydamas jį iš aukšto:

Jer 24,7 Aš duosiu jiems širdis, kurios pažintų mane, kad Aš esu Viešpats. Jie bus mano tauta, o Aš jiems būsiu jų Dievas, nes jie grįš prie manęs visa širdimi.
Ez 11,19 Aš duosiu jiems vieną širdį ir įdėsiu jiems naują dvasią. Aš išimsiu iš jų kūno akmeninę širdį ir duosiu jiems kūno širdį.

Apie šitą dvasinę tiesą Jėzus kalbėjo Nikodemui:

Jn 3,3-6 Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”. Nikodemas paklausė: “Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?” Jėzus atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.

Karalius Dovydas žinojo šią tiesą:

Ps 24,3-5 Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje? Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį, kuris nenukreipė savo sielos į tuštybes ir neteisingai neprisiekė. Jis gaus palaiminimą iš Viešpaties ir teisumą iš savo gelbėtojo Dievo.

Dovydas taip pat žinojo,kad tik Dievas gali apvalyti jo širdį ir į Jį kreipėsi malda:

Ps 51,9-10 Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk. Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.

Savo kalno pamoksle mūsų Viešpats pasakė:

Mt 5,8 Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.

Jie regės Dievą maldoje,regės Jį kasdieniame gyvenime ir jie regės Dievą amžinybėje-ne kaip Teisėją,bet kaip Gelbėtoją. Žmogų su tyra širdimi Dievas vadina teisiuoju ir leidžia mums žinoti,jog tokio žmogaus malda yra išklausoma:

Pat 15,29 Viešpats toli nuo nedorėlių, bet teisiųjų maldas Jis išklauso.

Tame pačiame kalno pamoksle ir kitur Jėzus kalba apie teisiojo maldą,kaip apie tą,kuri išklausoma ir atsakoma Dievo:

Mt 7,7-8 “Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.
Jn 14,13-14 Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu.

Viskas,kas yra švaru,gali būti sutepta,ir širdis – ne išimtis. Ir nors materialiame pasaulyje yra daugybė to,kas gali švarų daiktą padaryti nešvariu,tai dvasiniame pasaulyje toks nešvaros šaltinis yra tik vienas ir tai – nuodėmė. Tik ja gali būti suteršta žmogaus širdis. Dievo Žodis nuodėme vadina viską,kas laužo Dievo Įstatymą ir ko Dievas nepriima – ar tai būtų veiksmas,ar žodis,ar mintis.
Tikintis Dievu žmogus,kuris per tikėjimą yra tapęs Dievo vaiku,jis - visokios nuodėmės priešas. Bet nepaisant to ir net prieš jo valią,nuodėmė praslysta į švarią širdį ir dažniausiai nepastebimai. Žinodamas tai,Dovydas meldėsi:

Ps 139,23-24 Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!

Žinodamas,kad tikintieji savo dvasios silpnume kartais nusideda,Jonas rašo:

1 Jn 2,1 Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.

Kad pasiekti Viešpaties užtarimą sau,mums būtina išpažinti savo nuodėmes ir jų atsisakyti visa:

1 Jn 1,9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

Bet jei žmogus kreipiasi į Dievą ir tuo pat metu mato savo širdyje nedorybę,bet neišpažįsta jos Viešpačiui,ne atgailauja dėl jos – tokia malda yra bevaisė. Dovydas apie tai parašė štai taip:

Ps 66,18-20 Jei nedorai elgtis būčiau ketinęs širdyje, tai Viešpats nebūtų išklausęs. Bet Dievas tikrai išklausė, Jis priėmė manąją maldą. Palaimintas Dievas, kuris neatmetė mano maldos ir neatitolino nuo manęs savo