Что есть ИСТИНА?

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (32) "Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Ieškokite nuolat Jo veido."

Siekti Dievo artumo.

Heb 10,19-22 Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną, ir turėdami didį Kunigą Dievo namams, artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!

1. artinkimės su tyra širdimi:

2 Kor 6,14-18 Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos?  Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: “Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”. Todėl: “Išeikite iš jų ir atsiskirkite,-sako Viešpats,-ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,-sako visagalis Viešpats”.

2. artinkimės su giliu ir užtikrintu tikėjimu:

Rom 5,1-5 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė-patirtį, patirtis-viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.

Kaip veikia tikėjimas mumyse,ką jis daro,jog jo pagalba galime pasiekti Dievo malonę ir Jo artumą?

Parašyta,jog tie,kurie artinasi prie Dievo, privalo tikėti:

Heb 11,6 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.

·               Tikėjimas link savęs traukia ir savinasi visus Dievo palaiminimus,kurie šiaip jau visiems žmonėms bendrai yra skirti.

Mt 5,45 ..<..>.. Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.

Tačiau tikėjimas savinasi šias malones kaip asmenines,kaip tas,kurias Viešpats jam iš Savo meilės teikia:

Jer 14,22 Ar pagonių tuštybės gali duoti lietaus, ar dangūs patys siunčia lietų? Ar ne Tu, Viešpatie, mūsų Dieve? Mes laukiame Tavęs, nes Tu visa padarei!

Ir pats Viešpats patvirtina,jog toks požiūris yra teisingas:

Jl 2,23 Siono vaikai, džiaukitės Viešpačiu, savo Dievu. Jis ištikimai duodavo jums ankstyvą lietų ir Jis siųs jums lietų, ankstyvąjį ir vėlyvąjį lietų, kaip ir anksčiau.

Tas pats ir vyksta ir su išgelbėjimu. Dievo Sūnus pamilo visą pasaulį ir už visą pasaulį atidavė Save.  Tai labai gerai matoma apaštalo Pauliaus laiškuose - Paulius šią meilę ir malonę tikėjimu sau priskiria. Todėl ir kiekvienas,kuris turi tikrą tikėjimą širdyje, turi drauge su Pauliumi siekti tikrumo šiame išpažinime:

Gal 2,20 Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Tas pat matoma visame Šventame Rašte,matoma mūsų giesmėse,kurias giedame pamaldų metu – Dievo tikėjimą gavęs žmogus sau savinasi Kristaus meilę,išpirkimą ir visas Dievo malones už jas dėkodamas kaip už asmenines geradarystes,kas per tikėjimą tampa tiesa. Iš čia nuoširdžiai tikinčiojo širdyje gimsta meilė Dievui,dėkingumas,troškimas pašlovinti Jį..tokiu būdu tikėjimas tampa daugelio gerų darbų priežastimi.

·                           Gelbstintis tikėjimas drąsiai išpažįsta tai,kuo tiki. Išpažįsta ten,kur priklauso ir ten,kur reikia, išpažįsta taip,kaip moko mus Dievo Žodis:

Rom 10,10 Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas.

Ir čia Dievo Žodis liudija mums tai:

2 Kor 4,13 Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: “Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau”, mes irgi tikime ir todėl kalbame,..<..>..

Tokiu būdu mes tampame Dievo malonės bendradarbiai,liudydami tiesą tada,kada to reikia – ar drąsiai stovėdami prieš Dievo tiesos priešininkus,ar prieš tuos,kurie laukia Viešpaties išgelbėjimo. Iš čia kyla uolumas dėl Viešpaties ir ypač ten,kur to reikalauja Jo vardo šlovė. Tačiau dėl to kyla persekiojimai, kaip pasakyta:

2 Tim 3,12 Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.

Pasaulis nemėgsta tiesos ,kurią liudiją Dievo vaikai. Todėl Bažnyčios istorijoje turime tūkstančius kankinių,kurie paliudijo savo tikėjimą Dievo priešų akivaizdoje ne tik žodžiais,bet ir savo krauju. Būtent apie tai Kristus pasakė:

Lk 12,51-53 “Gal manote, kad atėjau atnešti žemėn ramybės? Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantaikos. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą”.

Nedorėlis nekenčia dievobaimingo žmogaus,nes Dievo žmogus liudija šiam Dievo tiesą ir žodžiu,ir darbu ,taip iškeldamas švieson bet kokią neteisybę ir melą, o šito bedieviai žmonės nemėgsta.

Bet tam mes esame pašaukti:

2 Kor 2,14-16 Dėkui Dievui, kuris visada veda mus Kristuje triumfo eisenoje ir per mus kiekvienoje vietoje skleidžia mielą Jo pažinimo kvapą. Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių. Vieniems-mirties kvapas mirčiai, kitiems-gyvenimo kvapas gyvenimui. O kas gi yra tam tinkamas?

·                           Šis tikėjimas,apie kurį mes kalbame, turi drąsų pasitikėjimą Dievo malone ,gailestingumu ir pagalba. Jis tiki Pažadėjusiu:

Rom 10,11-13 Raštas juk sako: “Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas”. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, juk “kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas”.

Ps 50,15 Šaukis manęs nelaimės dieną-tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane”.

Todėl tikėjimas yra vadinamas užtikrinimu to,kuo viliamės:

Heb 11,1 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.

Tikėjimas mato neregimą kaip regimą ir ateitį vertina kaip savo dabartį,pažvelkite į mūsų tikėjimo tėvą – Abraomą:

Rom 4,16-21 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas, kaip parašyta: “Aš padariau tave daugelio tautų tėvu”;-tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų. Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: “Tokie bus tavo palikuonys”. Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.

Taip Dievo malone kiekvieną Dievo vaiką guodžia ir stiprina tikėjimas,kuris gyvena jo širdyje. Tokiu tikėjimu žmogus su drąsiu pasitikėjimu vadina Dievą savo Dievu,savo tvirtove,savo priebėga:

Ps 16 Apsaugok mane, Dieve, nes Tavimi aš pasitikiu. Tariau Viešpačiui: “Tu-mano Valdovas, be Tavęs man nebus gera”. Šventieji, krašto garbingieji man labai patinka. Kurie svetimus dievus sekioja, turi kentėti daug skausmų. Aš kraujo aukų jiems neaukosiu, mano lūpos neištars jų vardo. Viešpats yra mano paveldėjimo dalis ir mano taurė, Jo rankoje mano likimas. Virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą. Aš laiminsiu Viešpatį, kuris patarimą man teikia; mano širdis įspėja mane naktį. Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje-aš nesvyruosiu. Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi. Nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti. Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje-malonumai per amžius.

·                           Tikėjimas apvalo žmogaus širdį nuo visko,kas priklauso šiam pasauliui – nuo šlovės ir garbės troškimo,nuo godumo,nuo kūniškų malonumų troškimo,nuo bet kokio nuodėmingo įpročio. Kaip ugnis nesuderinama su vandeniu,tai ir tikėjimas – dovana iš dangaus – su tuo kas iš šios žemės,su tuo kas pragaišta, nesusijungia,bet visada ir visur aukštyn stiebiasi ir taip mūsų širdis kelia ten,iš kur yra kilusi. Tikėjimas visada ieško nematomo ir amžino,todėl viską,kas šiam pasauliui priklauso laiko nieku,tuštybe ir pagundymu. Sekti šiuo gelbstinčiu tikėjimu esame raginami ir mes:

1 Jn 2,15-17 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.

Šitas tikėjimas kelia mumyse ilgesį ir troškimą neleisdamas pamiršti,jog šioje žemėje mes tik svečiai ir praeiviai. Mūsų tėvynė,mūsų namai,turtas,šlovė ir garbė,viskas yra ne šiame pasaulyje,o danguje,ten,kur yra mūsų dangiškasis Tėvas. Gyvendami čia vaikštome ne regėjimu,o tikėjimu:

2 Kor 5,1-9 Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje. Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus, nes aprengti nebūsime nuogi. Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą. Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose-kūne, mes nesame su Viešpačiu,— mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,— tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu. Todėl mes siekiame,-tiek nebūdami, tiek būdami su Juo,-Jam patikti.

·                           Tikėjimas atitraukia tikintį žmogų nuo įprasto mąstymo būdo,kuriame visos viltys būna dedamos ne į Kūrėją,o į kūriniją. Gelbstinčio tikėjimo jėga mes nebededame vilčių į turtus,savo jėgą ir sugebėjimus,savo teisumą, - į save patį. Dievo teikiamas tikėjimas mus moko vien Juo pasitikėti,Juo viltis ir iš Jo vieno laukti malonės,išgelbėjimo,apsaugos. Tikėjimas ir viltis yra neišskiriamos viens kitos palydovės,o be tikėjimo aplamai nėra vilties. Kadangi tikras tikėjimas vieną Dievą regi,tai ir žmogaus viltį su vienu Dievu sieja,Juo vienu pasitiki ir to žmogų moko.

Pasaulio žmonės,kurie pagal kūną gyvena, pasitiki savo jėga,gudrumu,pažintimis,pinigais,todėl kai reikia juose ieško pagalbos.

Krikščionis kitaip elgiasi: palikęs viltį kūrinija kaip tuščią,ieško vieno Dievo,su viltimi prašydamas Jo pagalbos ir tvirtai laikydamasis Jo pažado –

Ps 50,15 Šaukis manęs nelaimės dieną-tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane”.

Iz 49,15 “Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs.

Todėl Dievo Žodis tik tuos guodžia,kurie Dievu pasitiki.

Ps 18,30 Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.

Dievas mus moko nepasitikėti tuštybe,tuo,kas negelbsti:

Ps 146,3-6 Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva. Laimingas, kurio pagalba yra Jokūbo Dievas, kuris viltis sudėjo į Viešpatį, savo Dievą. Jis sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Jis ištikimas per amžius.

Pat 11,28 Kas pasitiki savo turtais, kris, o teisusis žaliuos kaip lapas.

Pat 28,26 Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailas..<..>..

Iz 31,1 Vargas einantiems į Egiptą pagalbos, kurie pasitiki žirgais ir kovos vežimais.

Iz 42,17 Trauksis atgal ir bus visai sugėdinti tie, kurie pasitiki drožtais atvaizdais ir sako nulietiems stabams: ‘Jūs esate mūsų dievai’.

Jer 17,5 Taip sako Viešpats: “Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties.

Juk kuo tu pasitiki,tuo tu ir tiki. Todėl kas žmogumi pasitiki – žmogumi tiki,kas stabu – stabu. Taip žmogus savo širdimi nuo Dievo atsitraukia,nors tuo pat metu jis gali savo lūpomis Jį Viešpačiu išpažinti. Bet tuščias toks išpažinimas..

·                           Tikras,gelbstintis tikėjimas išlaisvina žmogų iš nuodėmės, mirties, prakeikimo, pragaro, šėtono ir kitų bėdų,ir daro žmogų laisvu savo dvasioje. Toks žmogus gali būti nelaisvėje,gali būti pavergtas ir surakintas pančiais , bet dvasia jis gali būti toks pats laisvas,kokiu jį padarė tikėjimas Dievu.

·                           Tikėjimas atnaujina,perkuria žmogų ir daro jį geresniu,turintį savyje polinkį į gerą, daro jį mylinčiu,kantriu,nuolankiu,romiu,susivaldančiu ir t.t. Nes tikras iš Dievo Žodžio gimęs tikėjimas – tai dvasinė sėkla,iš kurios gimsta krikščionys,todėl ji atneša tokius vaisius,kokia pati yra. Negali geras medis atnešti blogų vaisių,lygiai kaip blogas – gerų. (Mt 7,18) Todėl apaštalas rašo taip apie krikščionišką tikėjimą:

Gal 5,6 Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile.

·                           Tikėjimas suteikia mums džiaugsmą to gyvenimo,kurį mes gyvename su Dievu. Tai džiaugsmas ne dėl valgio ir gėrimo,ne dėl aukso ar šlovės, ar kitų panašių dalykų,kuriais džiaugiasi šio pasaulio vaikai. Mūsų džiaugsmas kitas – tai džiaugsmas išgelbėjimo,tai paguoda Jo malonėje,tai sąžinės švaroje esanti ramybė.

·                           Tikėjimas sušvelnina visus kentėjimus ir mus ištinkančias bėdas.

Rom 5,1-5 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė-patirtį, patirtis-viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.

·               Šiame tikėjime yra tikra Dievo baimė,kuria krikščionis vengia ir bėga bet kokios nuodėmės. Todėl apaštalai mums rašo:

1 Pt 1,17-19 Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.

Fil 2,12-13 Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo.

Ir mes žinome,jog čia kalbame ne apie tokią baimę,kurioje nėra meilės. Tokią baimę savyje nešioja kiekvienas nedorėlis ir net demonai „tiki ir dreba“ (Jok 2,19) ,čia ne apie tai kalbama. Čia mums sakoma apie baimę,kuri neatsiejamai susijusi su meile Dievui:

Įst 10,20 Bijok Viešpaties, savo Dievo, Jam vienam tarnauk, glauskis prie Jo ir Jo vardu prisiek.

Įst 13,4 Sekite Viešpatį, jūsų Dievą, Jo bijokite, vykdykite Jo paliepimus ir klausykite Jo balso; Jam tarnaukite ir prie Jo glauskitės.

• Tikėjimas sujungia mus su Kristumi,kaip nuotaką su jaunikiu. Apie tai pranašas štai ką sako:

Oz 2,19-20 Aš susižadėsiu su tavimi amžiams, susižadėsiu teisume ir teisingume, malonėje ir gailestingume. Susižadėsiu su tavimi ištikimybėje, ir tu pažinsi Viešpatį.

Iz 61,10 Aš labai džiaugsiuos Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dieve! Nes Jis apvilko mane išgelbėjimo rūbais, apsiautė teisumo apsiaustu kaip sužadėtinį, kuris užsideda papuošalą ant galvos, kaip sužadėtinę, pasipuošusią papuošalais.

Taigi,iš to ką kalbėjome matome,jog jei norime siekti Dievo artumo savo gyvenime,turime saugoti ir ginti  savo tikėjimą, nes tikras tikėjimas pritraukia į save ir gauna visas Dievo dvasines dovanas Kristuje. Prisiminkime,kuo tikime,pamatykime,ką tikėjimas mumyse daro ir būkime šios malonės bendradarbiai,o ne priešininkai..

Mūsų priešas velnias siekia tikėjimą užgesinti ir mūsų bendravimą su Dievu padaryti neįmanomu

• Per pagundymus,kurie iš mūsų kūniškos prigimties,siekiančios save patenkinti,kyla. Mes,kaip Kristaus tarnai,turime nukryžiuoti savo kūną su jo aistromis ir geismais (Gal 5,24)
• Per šio pasaulio pagundymus,t.y. per pasaulėžiūrą,kurią bando mums primesti šis pasaulis. Jis tai daro per įvairius mokymus ir įvairių žmonių dėstomas gyvenimo filosofijas,kurios iškreipia Kristaus mokymą rodydamos mums palaido gyvenimo pavyzdžius ir taip bando tą tikėjimo kibirkštį mumyse užgesinti.
• Per įvairius persekiojimus,bėdas,nelaimes,sunkumus. Šiame mes turime saugoti savo tikėjimą kantrybe.
• Per mūsų jausmus – kai užslenka sielon sumaištis ir baimė, kai puola sunkios mintys,kurios sako,jog nėra tau išsigelbėjimo Dieve (3Ps 2)

Per šiuos dalykus,jei juose nuo Dievo gyvenimo malonės Kristuje nuklystame,prarandame bendryste su Viešpačiu. Kad auginti tikėjimą ir vis labiau atrasti Dievo artumą savo gyvenimuose,mums reikia:

• Uoliai skaityti ir klausytis Dievo Žodžio. Nes tikėjimas iš klausymo,klausymas kai skelbiamas Dievo Žodis (Rom 10,17)
• Mąstyti apie tai kas danguje,o ne apie tai kas žemėje. Mes jau esame apie tai kalbėję ankščiau.
• Uoliai ir nuolat būti maldoje.
• Vengti pasaulio draugystės – juk blogos draugijos gadina gerus papročius (1 Kor 15,33)

Yra tam tikri požymiai,pagal kuriuos galima metyti,jog tikėjimas žmoguje gęsta arba jau yra užgesęs.Tai:

1. Palaidas gyvenimas,kuriame nėra Dievo baimės.
2. Prisirišimas prie laikinų ir pasaulietiškų dalykų. Tokiais gali būti šlovė (populiarumas),turtas,prabanga ir pan.
3. Veidmainystė
4. Panieka krikščioniškoms dorybėms ir jų atsisakymas.
5. Pasitikėjimas savimi.
6. Palikta malda ir Dievo Žodžio skaitymas.

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (31) "..kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?"

Mes visi,gyvendami šiame pasaulyje, susiduriame su žmogaus vertės klausimu. Visuomenėje vieni žmonės vertinami labiau už kitus – tokių žmonių draugystės trokštama,jų dėmesiu didžiuojamasi, jais žavimasi ir jų bijoma. Prie tokių žmonių galime priskirti šio pasaulio galinguosius ir turtinguosius. O yra žmonės,kurie didžiajai daliai visuomenės aplamai neturi jokios vertės – tai taip vadinami asocialūs asmenys.. Bet ar mes,kaip krikščionys,turime turėti žavėtis tuo,kuo žavisi pasaulis ir niekinti tai,ką jis niekina? Tikiu,jog ne,bet atsigręžkime į save - juk taip dažnai mes save ir kitus vertiname pagal pasaulio standartus. Pažvelkime į Dievo Žodžio dėl to baramą Bažnyčią:

Jok 2,1-9 Mano broliai, turėkite mūsų Jėzaus Kristaus, šlovės Viešpaties, tikėjimą, neatsižvelgdami į asmenis. Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus su auksiniu žiedu, puikiais drabužiais, taip pat įžengia beturtis apskurusiu apdaru. Jūs žiūrite į tą, kuris puikiai apsirengęs, ir sakote: “Atsisėsk čia į gerą vietą”, o beturčiui tariate: “Stovėk ten”, arba: “Sėskis prie mano kojų”.Argi jūs nesate šališki, argi netampate piktais sumetimais besivadovaujantys teisėjai? Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio vargšų, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą Jį mylintiems? O jūs paniekinote beturtį! Argi ne turtuoliai jus spaudžia, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie niekina tą kilnų vardą, kuriuo jūs vadinatės? Jeigu tik įvykdote karališkąjį įstatymą, kaip sako Raštas: “Mylėk savo artimą kaip save patį”, jūs gerai darote; bet, jeigu atsižvelgiate į asmenis, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai.

Jie vertino žmones taip,kaip vertina šis pasaulis..Tame slypi didelis pavojus patiems,taip žmogaus vertę nustatantiems krikščionims. O pavojus štai kame – pagal pasaulio standartus jie nustato ir savo vertę. Kas vyksta tada? Tada žmogus matuoja save su tuo vertės standartu,kurį priėmė. Ir jei jis to standarto nepasiekia – kamuojasi įvairiose depresijose,pavyde,piktume,jaučiasi nelaimingas ir nuskriaustas. Pasaulis kartoja šitą žinią be perstojo – „jei tu neturi pinigų esi nevykėlis. Jei nesugebi sukelti geismo visiems,kurie tave mato,t.y. neesi seksualus – esi nevykėlis. Jei neesi kuo nors pranašesnis už kitus – esi nevykėlis“. Jau ne vienas krikščionis nuklydo nuo tikėjimo siekdamas savo gyvenimą padaryti vertingu pagal šio pasaulio aukštinamus pavyzdžius.

1 Tim 6,9-10 Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.

1 Tim 6,20-21 O Timotiejau, saugok tai, kas tau patikėta, vengdamas netinkamo tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaravimų, nes kai kurie, jam atsidavę, nuklydo nuo tikėjimo...<..>..

Bet mes, kaip krikščionys, turime turėti visiškai kitus vertės kriterijus. Apie tai Paulius kalba Korinto bažnyčiai,kurie daugiau ar mažiau pasiekę tai,kuo didžiuojasi pasaulis ir patys pradėjo didžiuotis prieš brolius, vertindami juos pagal šio iškrypusio pasaulio standartus:

1 Kor 4,7-16 Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs? Jūs jau esate sotūs, jau turtingi, jau pradėjote be mūsų karaliauti! O, kad jūs iš tikrųjų karaliautumėte, kad ir mes galėtume kartu karaliauti! Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskutiniąją vietą, tarsi mirčiai pasmerktiems. Mes tapome reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekinami.  Iki šios valandos alkstame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami-laiminame, persekiojami-kenčiame, piktžodžiaujami-maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis. Tai rašau, ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet neturėsite daug tėvų, nes Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje. Todėl raginu jus: būkite mano sekėjai!

Taigi,kame yra mūsų vertė? Ar turtuose? Ar pasaulio pagarboje? Ar valdžioje ,kuri leistų nesiskaityti su kitais žmonėmis ir įtvirtinti savo valią,savo norus,savo nuomonę,savo sprendimus? Ar jėgoje,kurios dėka keltumėme baimę aplinkiniams ir jaustume savo pranašumą prieš silpnesnį?

Manau,visi sutiksime,kad mūsų Viešpats Jėzus ir Jo gyvenimas čia,tarp žmonių, yra vertas didžiausios pagarbos ir susižavėjimo. Tačiau tiems,kurie viską vertino taip,kaip mato šis pasaulis,viskas kitaip atrodė:

Iz 53,2-4 Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu.

Pažvelkime į krikščionio vertę,kas ją sudaro ir kame ji yra.

Pažvelkime,kuo gi iš tikrųjų yra vertingas mūsų gyvenimas ir kame slypi mūsų pačių vertė,jei tik esame tais,kuo vadinamės – krikščionimis:

1.      tame,kad Dievas yra mūsų Tėvas.

Mes meldžiamės – Mt 6,9 Tėve mūsų,Kuris esi danguje..<..>.., nes esame tapę Dievo vaikais per tikėjimą Jėzumi Kristumi Gal 3,26 Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Pasaulis laiko didingu dalyku būti kokio nors žemiško valdovo sūnumi. Tai kiek nepalyginamai didesnė garbė būti Visagalio žemės ir dangaus karaliaus vaiku,būti vaiku begalinio Dievo - neturinčio nei dienų pradžios nei pabaigos,to,Kuris yra nemirtingas,visagalis,karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Ir nepaisant visos mums net nesuvokiamos Dievo didybės, Šventasis Raštas mums liudija štai ką: 1 Jn 3,1 Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai-ir esame!

2.      tikri krikščionys yra Kristaus broliais ir draugais vadinami.

Heb 2,11-12 Juk šventintojas ir šventinamieji-visi kyla iš vieno. Todėl Jis nesigėdija juos vadinti broliais, sakydamas: “Aš paskelbsiu Tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo Tave šlovinsiu giesme”.

Mt 28,10 Jėzus joms tarė: “Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys”.

Jn 20,17 Jėzus jai tarė: “Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’ ”.

Jn 15,14-15 Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.

Tik pamąstykite,kokia garbė skirta krikščioniui – jis dangaus ir žemės Viešpaties yra pašauktas broliu ir draugu būti.

3.      jie,tikrieji krikščionys,turi bendravimą su Dievu Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi:

1 Jn 1,3 Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.

1 Kor 1,9 Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą.

4.      krikščionys yra Kristaus kūno nariai:

Ef 5,30 Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų.

1 Kor 6,15 Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?

1 Kor 12,27 Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui-nariai.

5.      tikintieji yra tapę Dievo buveine dvasioje:

Jn 14,23 Jėzus jam atsakė: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

1 Kor 3,16 Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?

1 Kor 6,19 Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?

2 Kor 6,16 Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: “Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”.

2 Kor 13,5 Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?

Kol 1,27 Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse-šlovės viltis.

Būti Dievo Dvasios buveine reiškia ne ką kitą, kaip Dievo karalystę savo širdyje turėti:

Lk 17,20-21 Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: “Dievo karalystė neateina regimai. Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”.

6.      krikščionys yra Viešpaties kūno ir kraujo dalininkai per Viešpaties vakarienę tapę ir šiuo dvasiniu valgiu ir gėrimu savo sielas stiprina. Kokia didybė tame slypi suvokti galima,jei svarstant savo širdimi siekt suprast kas yra Tas,kurio kūno ir kraujo dalininkai tampame.

7.      krikščionys maldoje bendrauja su Dievu.

Žmonės didele garbe sau laiko pakalbėti su šio pasaulio galingaisiais – prezidentais,milijardieriais. Kaip didesnė garbė tam,su kuriuo visagalis Dievas bendrauti imasi.

Ps 5,3 Rytą Tu girdi mano balsą, Viešpatie, rytą kreipiuosi į Tave ir laukiu.

Ps 10,17 Nuolankiųjų troškimą Tu girdi, sustiprini jų širdis, atkreipi savo ausį,

Ps 34,15 Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą.

1 Pt 3,12 Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir Jo ausys girdi jų maldas, bet Viešpaties veidas-prieš darančius pikta”.

1 Jn 5,14-15 Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus. O jeigu žinome, kad Jis girdi mus, ko tik prašome, tai ir žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme.

8.      Dievas įsakė angelams tarnauti tiems,kurie pašaukti paveldėti išgelbėjimą:

Heb 1,13-14 O kuriam iš angelų Jis yra kada sakęs: “Sėskis mano dešinėje, kol Aš patiesiu Tavo priešus, kaip pakojį po Tavo kojomis”? Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

Ps 34,7 Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.

Štai kame yra mūsų garbė ir vertingumas matomi. Tai mūsų turtas,mūsų šlovė ir mūsų lobis,kurio niekas iš žmonių dabartiniu laiku nesugeba deramai įvertinti. Ir šią garbę mes savyje nešiojame. Pasakykite,prašau,kokie šio pasaulio turtai,kokia šio pasaulio šlovė gali susilyginti su šiuo gyvenimo Kristuje pranašumu. Šio pasaulio šlovė prieš Dievo teikiamą šlovę yra kaip purvas prieš auksą,kaip pūliai prieš kvapius tepalus,kaip niekai prieš tikrą gėrį.

Todėl mums,tiems,kurie Jo vardu vadinami esam,privalu ieškoti tikrųjų šlovės turtų ir savo vertę matyti tame,kaip ir kame  Dievas mus vertina,o ne tame,kuo galime išsiskirti iš kitų ir prieš kitus didžiuotis. Jei tik nukreipti žvilgsnį nuo šių dalykų,galime apsigauti :

Ps 73 Tikrai geras yra Dievas Izraeliui, tiems, kurių širdis tyra.Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai. Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą. Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų. Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos. Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu. Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis. Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu. Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę. Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria. Jie sako: “Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?” Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja. Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas? Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą. Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai. Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau, kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą. Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį. Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio. Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus. Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai, aš buvau kvailas ir neišmanantis-lyg gyvulys Tavo akivaizdoje. Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką. Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę. Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius. Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka. Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.

Kad širdimi neklaidžioti,mums reikia sekančių dalykų:

• Mąstyti ir svarstyti savo širdyse apie šią Dievo Sūnaus mums apreikštą Dievo malonę,kuria Jis mus, sėdinčius akloje tamsoje, piktojo pavergtus ir nuodėmių vedžiojamus pašaukė į nuostabią Savo šviesą ir perkėlė iš tamsos į Savo mylimo Sūnaus karalystę.
• Stengtis suprasti kiek esame skolingi Dievui ir savo širdyje išlaikyti dėkingumą už viską,ką Jis teikia.
• Saugotis bet kokios nuodėmės, nes (1 Tes 4,7) Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui.
• Uoliai stengtis paklusti Jam viskame,ką tik iš Jo esame išgirdę.
• Stengtis širdimi pamatyti tą vertės skirtumą tarp pražūties pasaulyje ir tikro gyvenimo Kristuje. Pamatyti,kaip smerktinai ir beprotiškai elgiasi tie krikščionys, kurie šioje žemėje ieško šlovės,ieško garbės iš žmonių,siekia įgyti valdžią kitiems,laukia iš žmonių susižavėjimo ir liaupsinimo. Tuo jie parodo,kad neturi savyje supratimo apie tą visiems krikščionims bendrą vertę,kuri su šio pasaulio tuščia savigarba tiek suderinama,kiek suderinami tarpusavyje vanduo ir ugnis. Nevertindami šios didžios savo vertės,jie nesirūpina ja,bet paniekinę Dievo teikiamą jiems garbę,nusisuka į tariamą garbingumą,kuris tuoj pat išnyksta:

Ps 49,7-20  Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. Didelė kaina už sielos išpirkimą-tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo. Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems. Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes. Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna. Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems. Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai. Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane. Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja. Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo. Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs, tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius. Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

Kaip raudos tie,kurie šiame pasaulyje laikomi šlovingais,bet savo esybe tėra vargšai nusidėjėliai ir savo geismų vergai,kai pamatys Dievo vaikus į šlovę paimamus,o patys turės eiti į amžino pasmerkimo,gėdos ir kančių vietą.

·        Jeigu kas dėl apsileidimo ir širdies kietumo šios aukščiausios žmogui krikščioniškos garbės neteko,tam žmogui reikia dėti visas pastangas,kad grįžti atgal,pas mylintį Tėvą. Ir daryti tai reikia dabar,kol laikas nesibaigė,nes tada visos maldos,ašaros ir prašymai bus beprasmiai.

Žinome,kad mūsų kūnas baisisi neturtu,nešlove,patyčiomis ir kitokiomis bėdomis,kurios krikščionims nutinka šiame pasaulyje. Ir todėl daugelis nutolsta nuo tikrosios krikščionybės. Tokie nori ir šiame pasaulyje,ir būsimajame amžiuje karaliauti drauge su Kristumi..deja,šito negali būti ir niekada nebus,kaip jie sau bepataikautų. Jei norime su Kristumi būti,mums yra privalu kūniškų geismų atsižadėti,jei norime tikrai būti krikščionimis. 

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (30)" ..<..>..kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai..<..>.."

Fil 1,9-11 Ir meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu įžvalgumu, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas tobuliau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto iki Kristaus dienos, pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui.

Tik gimęs kūdikis yra labai mažas,labai silpnas ir neturintis jokio pasaulio,į kurį gimė, pažinimo. Tačiau tokioje padėtyje jis nepasilieka amžinai,ne,kūdikis pradeda augti ir kūnu,ir pažinimu bei supratimu. Taip turi būti ir dvasine prasme kai kalbame apie mūsų gimimą iš aukšto. Ne amžinai mums pasilikti kūdikiams Kristuje ir maitintis tik Žodžio pienu,o ne tvirtu maistu,kurį tas pats Žodis teikia. Mums reikia augti ir siekti Kristaus amžiaus pilnatvės:

Ef 4,13-15 ..<..>..kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva-Kristus.

Tai pasiekiama:

·        Atidžiai klausant Dievo Žodžio,skaitant ir gilinantis į Jį,svarstant ir apmąstant savo širdyje tai,ką Viešpats mums savo Žodyje sako. Juk:

2 Tim 3,15-17  Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje.Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

Jeigu norime ko nors išmokti – iš Dievo Žodžio turime mokytis. Dievo Žodis parodo mums į neteisybę ir nuodėmę,Jis nurodo mums kokiais keliais vaikščioti. Todėl palaimintu vadinamas kiekvienas žmogus,kuris Dievo Žodžio mokomas yra:

Ps 1,1-3 Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi.

Jeigu norime sėkmingai augti dievotume ir Dievo pažinime,privalu uoliai skaityti Šventąjį Raštą.

·        Dvasiniam augimui tarnauja visokie išbandymai ir pagundymai,kuriuos sutinkame savo gyvenime.

Jok 1,2-4 Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.

Sunkumai ir įvairūs išbandymai – tai dvasinė mokykla,kurioje mokosi visi tikri krikščionys. Kaip pasaulyje žmogus yra mokomas įvairių mokslų,taip šioje Viešpaties mokykloje mes mokomės teisaus  ir dievoto gyvenimo išminties bei  pamaldumo. Ir kuo intensyvesnis šis apmokymas,tuo tikresnis ir akivaizdesnis mūsų augimas. Panašiai kaip kariai,kurie kovose užgrūdinami būna ir dėl tų kovų uoliai lavindami savo įgūdžius įgyja meistriškumą ir nemenką drąsą,taip ir krikščionys, Kristaus kariai,kuo daugiau kovoja su įvairiais pagundymais ir sunkumais,tuo sėkmingesni tampa savo krikščioniškame gyvenime,kuris patinka Dievui. Kaip lydimo krosnyje auksas yra kaitinamas tol.kol visos priemaišos nuo jo atsiskiria ir sudega,taip ir krikščionis išbandymų krosnyje yra apvalomas nuo piktybės jame esančios ir tampa vertu savo dangiško pašaukimo. Pagundymai ir išbandymai yra krikščioniškos išminties mokykla.

·        Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gyvenimas ir tarnavimas  – tai tobulas pavyzdys mums,krikščionims. Mes augsime sekdami juo. Juk kūne visi turime sugedusią ir iškrypusią prigimtį,kurios negalime suvaldyti be drausmės:

1 Kor 9,24-27 Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes-nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.

Todėl reikia mums žiūrėti į tobula įstatymą,kuris buvo išpildytas Kristaus gyvenimu ir sekti pavyzdžiu,jei norime būti sėkmingi dievotame gyvenime. Juk pats Viešpats mums liepė mokytis iš Jo:

Mt 11,28-30 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”.

Jei mokomės žemiškam gyvenimui reikalingų dalykų – matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, kalbų, ekonomikos ir t.t.,dalykų,kurie kūnui mirus praranda savo reikšmę,tai kaip nepalyginamai uoliau turime mokytis to,kas mūsų dvasią ugdo ir į būsimąjį amžių mus lydi. Kiekvienas krikščionis yra Kristaus mokinys ir turi tuo mokiniu būti,o ne vien vadintis.

·        Malda – kasdienė ir uoli. Juk be dievo pagalbos ne tik kad negalime sėkmingais būti,bet net išsilaikyti tikrame tikėjime Kristumi nesugebėsime. Viešpats ne veltui pasakė – be Manęs nieko negalite nuveikti (Jn 15,5). Dievo pagalba ir malonė maldoje gaunamos,kaip parašyta:

Mt 7,7-8 “Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.

Todėl norinčiam augti ir būti sėkmingu Dievo malonės darbe reikia uoliai melstis ir prašyti tam Dievo pagalbos.

·        Ir būtinai dar vieną dalyką paminėti turime – jei norime augti,reikia mums vengti pasaulio draugijos. Dėl to venkime savo noru būti ir pasaulio draugų draugijoje.

1 Kor 15,33 Neapsirikite: “Blogos draugijos gadina gerus papročius!”

Juk jų bendravime nieko kito,išskyrus tai,kas priešinga Dievo Įstatymui,nebūna. Todėl toks bendravimas žeidžia mūsų sąžinę ir atima ramybę. Ir į namus krikščionis grįžta jau ne toks,koks iš jų išėjo. Žmogaus širdis nuo mažumės į blogį linkusi,todėl prie jos labai greitai prilimpa blogis,kuriuo apsigauname ir tokiu būdu užgimsta mumyse nedorybė. Taip Dovydas išėjęs iš savo namų ir pažvelgęs į Urijo žmoną,apsigavo savo širdyje užgimusia nedorybe. Todėl visais laikais šventi Dievo žmonės vengė bendrystės su šio amžiaus vaikais. Šėtonas visur savo tinklus ištiesęs yra – tik išeisi iš namų ir tave sutinka nedorybė, papiktinimas, per nedorėlių žodžius ir darbus mus pasiekiantis. Ir dažnai būna taip,kad kol neuždarysi savo maldos kambario durų,net nepamatysi tokiu būdu gautos piktžaizdės savo dvasioje.

Todėl mums reikia kasdien reikia atrasti laiką,kad pabūti vienatvėje. Vienatvėje mes mokomės tikros maldos. Tik vienatvėje mes galime iš tikrųjų mąstyti ir gilintis i Raštą. Šioje tyloje mes pradedame ir girdėti,ir regėti Viešpatį Jo Žodyje.

Ieškok draugijos tų,kurių gyvenime tikras tikėjimas Dievu ir žodžiuose,ir darbuose aiškiai matomas yra.

Dvasinis augimas yra matomas žmoguje iš sekančių požymių:

1.      Kuo daugiau žmogus Viešpatį Jėzų pažįsta,tuo pamaldesnis ir tyresnis jo gyvenimas. Dabar kalbame apie tikrą Dievo Sūnaus pažinimą,o ne apie tokį,apie kurį apaštalas Paulius taip parašė:

Tit 1,16 Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jį neigia; jie pasibjaurėtini, nepaklusnūs, netikę jokiam geram darbui.

Dievo nepažįsta tas,kas Jo savo baime,meile ir paklusnumu negarbina. Nes pažinoti Dievą ir Jo nebijoti,nemylėti ir Jam nepaklusti yra neįmanoma.

2.      Kuo didesnę brandą Kristuje žmogus pasiekia,tuo geriau supranta savo širdies negalią, silpnumą, sugedimą ir kietumą. Dėl tokio pažinimo jis visomis jėgomis siekia nuolankumo ir nusižeminimo,nes supranta, jog be Viešpaties malonės yra pražuvęs. Ir Viešpats maloningas yra tokiam žmogui:

1 Pt 5,5 ..<..>..“Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”.

Kaip žmogus,sužinojęs apie savo kūno negalią,stengiasi ją išgydyti,taip ir dvasinę negalią iš tikrųjų stengiasi išgydyti tie krikščionys,kurie suvokia ją turį. Be Dievo pažinimo toks suvokimas neįmanomas..juk kūdikis,kuris susirgo net nebando gydytis,nes nesupranta nei kas jam yra,nei ką reikia daryti.

Į tokį savo širdies pažinimą mus veda visokie pagundymai ir išbandymai. Kuo daugiau žmogus gundomas,tuo geriau pažįsta save,kuo geriau pažįsta,tuo aiškiau mato tikrą savo padėtį,kuo aiškiau mato,tuo uoliau siekia pasikeitimo,nes sugeba atskirti gėrį nuo blogio.

Iš to,ką kalbėjome galime padaryti išvadą,jog kuo daugiau pažįstame ir suvokiame savo nuodėmes kaip nuodėmes,tuo mažiau trikdžių lieka mūsų augimui. Pažintos nuodėmės bus apvalytos per atgailą ir tikėjimą ir Dievo malonės veikimu mes tapsime vis švaresni ir švaresni.

3.      Brandą žmoguje rodo ir tai,jei jis savo piktą prigimtį,kurią kaip antspaudą neatgimusio žmogaus charakteryje matyti galime,sugeba marinti. O ta pikta nuodėmės prigimtis matoma tokiose savybėse kaip išdidumas,neklusnumas,neapykanta,pavydas,pyktis,nekantrumas,kerštingumas.. taip pat ir visokioje moralinėje nešvaroje ši nuodėmės prigimtis tarpsta. Todėl tas,kuris šią prigimtį marinti sugeba jau nebėra kūdikis Dievo pažinime.

Kol 3,5-10 Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė neklusnumo vaikams. Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų. Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė.

4.      Meilė yra įstatymo išpildymas (Rom 13,10). Jei kažkas auga Dievo pažinimu,jis auga ir meile,kurią savyje turi.Kas myli Dievą,tas gyvena tikrai girtiną gyvenimą. Čia kalbame apie tikrą meilę,kuri iš švarios širdies kyla. Apie tokią meilę,kuri myli darbu ir tiesa:

1 Jn 3,18 Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.

Visa,ką kalbame ir į ką žiūrime dabar Dievo Žodyje,visa yra matoma Jėzuje Kristuje. Todėl kuo uoliau stengsimės pasekti Jo pavyzdžiu meilėje,kantrybėje,romume,nuolankume ir kitose dorybėse,tuo sėkmingesni būsime mūsų krikščioniškame gyvenime.

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (29) "..tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško."

Ps 33,8 Tegul bijo Viešpaties visa žemė, tegul garbina Jį visi pasaulio gyventojai!

Garbinimas – gr. Proskynesis – pasveikinimas nusilenkiant veidu ik žemės; pulti veidu žemėn.

Neh 8,6 Ezra palaimino Viešpatį, didį Dievą, o visi žmonės pakėlė rankas ir atsakė: “Amen, amen” ir, parpuolę žemėn, garbino Viešpatį.

Neh 9,6 Ezra meldėsi: “Tu, Viešpatie, esi vienintelis. Tu sutvėrei dangų, dangaus dangų ir visą jų kareiviją, žemę, jūras ir visa, kas jose. Tu visa tai palaikai, ir dangaus kareivijos garbina Tave.

Pr 24,52 Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės.

Iš 34,8 Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį. 

Joz 5,14 Jis atsakė: “Ne! Aš atėjau kaip Viešpaties pulkų vadas”. Jozuė puolė veidu ant žemės, jį pagarbino ir paklausė: “Ką mano viešpats turi pasakyti savo tarnui?”

Apr 5,14 Keturios būtybės sakė: “Amen!”, o dvidešimt keturi vyresnieji puolė ant žemės ir pagarbino Gyvenantįjį per amžių amžius.

Apr 7,11 Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą,

Apr 19,4 Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: “Amen! Aleliuja

Taip parodomas vergiškas nuolankumas prieš Dievą (pagonių atveju  – prieš dievus) ar prieš karališkus asmenis. Kodėl garbinti reiškia kristi veidu ant žemės,paaiškina šio žodžio semantinė reikšmė. Proskynéō – aš garbinu – sudarytas iš prielinksnio prós, "į, link" ir kyneo, "pabučiuoti“. Todėl ką nors pagarbinti reiškia pabučiuoti žemę po pranašesnio asmens kojomis. Kalbant apie Kristų ir Bažnyčią ši reikšmė išlieka nepakitusi ir rodo į Bažnyčios norą pagarbinti savo Viešpatį visomis įmanomomis mums fizinėmis priemonėmis.

Kadangi bet kokio biblinio teksto prasmė yra tame,ką norėjo pasakyti šio teksto Autorius,o ne tame,kokią prasmė yra norima to,kuris šį tekstą aiškina,todėl vienas tekstas gali turėti tik vieną reikšmę – tą,kurią į jį įdėjo Autorius. Kitais žodžiais tariant,Biblijos teksto prasmė nepriklauso nuo jos aiškintojo,nuo kultūros ir nuo laikmečio. Šventojo Rašto tekstų prasmė yra pastovi,nekintama ir amžiams įtvirtinta. Bet kokias teorijas apie „įvairiaprasmį“ tekstą arba apie „paslėptas prasmes“,kurios buvo nežinomos Autoriui,nes „tada laikas buvo kitas ir visuomenė bei kultūra buvo kitokios“ - reikia atmesti kaip eretiškas.

Dievas trokšta mūsų garbinimo. Jis siekia priartinti mus prie Savęs ne todėl,kad Jam mūsų reikėtų,nes tokiu atveju Jis nebūtų Dievas,jei neturėtų visko pilnatvės pats Savyje. Jis myli mus. Po žmonių kritimo ne Adomas pirmas kreipėsi į Dievą klausdamas „kur Tu?“, o Dievas pašaukė Adomą,sakydamas „Adomai,kur tu?“ Viešpats liudija mums,jog tas nepasikeitęs Dievo troškimas yra nukreiptas ir į mus:                       

Jn 4,23 Bet ateina valanda,-jau dabar ji yra,-kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško.

Bet nors Dievas ir trokšta mūsų garbinimo,mes negalime garbinti Jo taip,kaip mums „susišviečia“,kiekvienam vis kitaip,priklausomai nuo kiekvieno skonio,kultūros ar išsilavinimo. Viešpats tokį garbinimą vertina kaip niekinį:

Mt 15,9 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ ”.

Mk 7,7 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’. 

Dievas priima tik tokį garbinimą,kokį pats mums nustatė,juk tai Jis sukūrė mus garbinti Jį ir apsprendė kaip mes turime jam tarnauti.

Netikrą garbintoją galima sutikti aprašytą Jono Evangelijoje. Štai ši ištrauka:

Jn 4,4-30 Jam reikėjo eiti per Samariją. Taigi Jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus atsisėdo prie šulinio. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. ..<..>..

Ką galime pamatyti iš šitos istorijos apie tai,kas charakterizuoja netikrą garbinimą ir kaip elgiasi netikras garbintojas:

1. mąsto apie žemiškus dalykus ir jo santykis su aplinka (žmonėmis,tautomis,ideologijomis) toks,kokį suformavo jo aplinka,o ne Dievo Žodis (..<..>...) Samarietė atsakė: “Kaip Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?” (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)..<..>.. Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?”..<..>..)
2. susitikę su Dievu šie žmonės pirmiausiai siekia išspręsti savo problemas ir patenkinti savo kūno poreikius,nepaisant to,ką Dievas sako mums apie amžinybę (..<..>..Jėzus atsakė: “Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”. Tada moteris Jam tarė: “Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai”...<..>..)
3. jo gyvenimas neatspindi Dievo valios,o atspindi jo paties valią (..<..>..Jėzus atsiliepė: “Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia”. Moteris atsakė: “Aš neturiu vyro”. Jėzus jai tarė: “Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei”...<..>..)
4. toks žmogus yra religingas ir Viešpaties akivaizdoje imasi svarstyti religinius dalykus,(nors jie toli nuo jo širdies) taip,lyg tai būtų esminiai jam dalykai,nors realiai jų gyvenime tai jokios įtakos nedaro,realiai jie negarbina Dievo nei ant šio kalno,nei ant bet kurio kito.. (..<..>..Moteris atsiliepė: “Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti”..<..>..)

Tačiau pats pirmas netikras garbintojas,kurį matome buvusį žmonijos istorijoje be abejo yra Kainas. Tokio tipo – kaip Kaino,kaip samarietės – netikras garbinimas yra sąlygotas neteisingo supratimo šiuose dalykuose:

1. pirma ir gal būt pagrindinė tokio žmogaus nelaimė yra neteisingame supratime apie tai,kas ir koks iš tikrųjų yra Dievas. Prisiminkime pranašą Izają ir kaip pasikeitė jo supratimas apie tai kas ir koks yra Dievas,kai jis atsidūrė prieš Jį  (Iz 6). Izajui reikėjo apvalymo,kad Dievas priimtų jo garbinimą. Kas siekia garbinti Dievą kurio nepažįsta, neišvengiamai ateina pas jį nešvarus  ir to net nesupranta. Tai garbinimas be išpirkimo ir Dievas tokio garbinimo nepriima.
2. antras netikro garbintojo paklydimas yra tame,jog toks žmogus įsivaizduoja esąs su Dievu tokiuose santykiuose,kurių iš tikrųjų jis neturi. Žmogus,kuris drįsta artintis prie Dievo be Kristaus,nenuplautas Avinėlio krauju,be nuodėmių atleidimo ir be apvalymo, per daug aukštai apie save galvoja. Savo fantazijas jis priima už tiesą,o tai neišvengiamai veda į tragišką rezultatą.
3. kitas paklydimas yra tame,jog toks nuodėme laiko ne tiek rimtu dalyku,kokiu ji yra iš tikrųjų. Tai aiškiai matome samarietės atveju. Visokio plauko psichologų,sociologų,filosofų dėka žmogaus supratime nuodėmė nebėra kažkas baisaus. Tam,kad mūsų garbinimas būtų priimtinas Dievui,mes turime būti išgelbėti iš nuodėmės. Kaino tarnavimas – tai neatgimusios širdies tarnavimas Dievui.
4. dar vienas paklydimas,kuriame jaukiai jaučiasi netikras garbinimas,geriausiai matomas samarietiškame tarnavime Dievui. Iš esmės toks tarnavimas – tai erezija. Žmogus išsirenka tai,kuo jam norisi tikėti ir atmeta arba,geriausiu atveju, ignoruoja visa kitą. Taip elgėsi samariečiai. Ir iš samarietės moters žodžių matome,jog jie tarnavo Dievui,bet ne Jeruzalėje,o Samarijoje. Šių žmonių istorija atveria mums,jog jų tarpe buvo žydų ir jie turėjo žydišką teologiją. Bet jų teologija buvo sumaišyta su pagonybe. Rezultate jų išpažįstamą religiją galima buvo pavadinti sinkretizmu,o ne judaizmu. Todėl Viešpats samarietei  pasakė – „jūs garbinate ko nepažįstate“ . Toks garbinimas nepriimtinas Dievui.
5. jausmingumas,jausmingas garbinimas taip pat yra netikro garbinimo paklydimas. Tai sielos (ne dvasinio) žmogaus garbinimas,tik atliekamas aukštame meniniame lygyje. Tai gali būti poezija,muzika,filosofija. Tai svaiginanti jausmus religijos poezija. Tai  stiprus pasitenkinimo jausmas,apimantis tada,kai žmogus susiliečia su išaukštintais dalykais. Tai išaukštintais dalykais gali būti didvyriškas poelgis,graudi žmogiškos meilės atsidavimo ir žmogiškos kančios istorija, jausminga ir graži muzika,minios euforija vienybėje skanduojant Jėzaus vardą, Tėvynės meilė ir pasiaukojimas, gamtos didybė ir taip toliau. Prisipildymą pasigėrėjimu ir jausmais žmonės klaidingai vertina kaip Dievo garbinimą.Ir todėl jų tikėjimas ir religija ir pasilieka tik poezija,bet netampa realiu gyvenimu. Mes turime saugotis religijos,kuri iš esmės yra ne daugiau nei jausmai,muzika ir poezija. Jei aš klausau muzikos,nuo kurios mano akys prisipildo ašarų,tai dar nereiškia,jog tuo metu aš stoviu prieš Viešpatį. Yra skirtumas tarp nuostabių garsų ir garbinimo. Garbinimas – tai visai kas kita..

Garbinimas – tai buvimas Tiesoje. Tikrasis Dievo garbintojas turi būti tiesiogiai priklausomas nuo Dievo Tiesos.

Todėl prieš tai,kol mano garbinimas bus Jam malonus ir priimtinas aš turiu patikėti :

1. tuo,ką Dievas pasakė pats apie Save Šventajame Rašte.
2. tuo,ką Dievas pasakė apie Savo Sūnų.
3. tuo,ką Dievas sako apie mane – tikėti visu tuo,ką Viešpats sako manyje esant blogiu ir pasibjaurėjimu, ir tikėti tuo,ką Viešpats sako padarysiąs manyje,kad Jo malonė tokia didelė kaip Jis sako.
4. tikėti tuo,ką Dievas sako apie nuodėmę. Liberalūs krikščionys bendromis pastangomis su pasauliu nuodėmę padarė kažkuo tauriu ir vertu,kad į tai žiūrėti ir iš to mokytis,kažkuo,kas yra naudinga patirtis. Neigiamas emocijas jie vadina kaltės jausmu,kuris apsunkina asmenybės vystymąsi ir todėl su tuo bando visaip kovoti.

 Svarbu atminti,kad religinį patyrimą galima turėti ir be Kristaus – pažiūrėkite į kitas egzistuojančias monoteistines (ir ne tik) religijas. Dar daugiau – galima turėti ne tik religinį,bet ir Dievo garbinimo (tiksliau – bandymo tai daryti) patyrimą. Toks žmogus gali kalbėti su Dievu ir Dievas gali jam atsakyti. Prisiminkite Kaino patyrimą ir prisiminkite Balaamą,pranaša,kuris pamilo nedorybės atlygį. Kainas turėjo religinį patyrima,tačiau Viešpats atstūmė jį. Balaamas turėjo asmeninį religinį patyrimą,bet Dievas nepriėmė jo. Katalikiškose bažnyčiose ir šventėse galima matyti nuoširdžiai prieš statulas besimeldžiančių žmonių,kurie pergyvena tikrus ir nuoširdžius religinius jausmus. Bet mus gelbsti ne pergyvenimai maldose,o Viešpaties Jėzaus Kristaus kraujas,jei tik mes pasiliekame Jame taip,kaip buvome Šventojo Rašto išmokyti. Garbinimas – tai ne jaudinantis pergyvenimas minties akistatoje su amžinybe,dangaus didybe ar mūsų gyvenimo trumpumu. Gal būt tie jausmai ir nuostabūs,bet tai ne garbinimas,jei žmogus nėra Šventojo Rašto apreikštos Tiesos įtakoje.

Kadangi mes buvome sutverti garbintojais,todėl Dievo garbinime yra ir žmogaus egzistavimo prasmė. Dabar krikščionys turi viską,ko reikia,kad iškelti sau tikslus Dievo karalystėje ir juos įgyvendinti – mes esame mokomi planuoti,organizuoti tarnavimus,kontroliuoti procesus ir siekti rezultato įvairiausiomis metodikomis..bet tai,ko tikrai trūksta daugeliui – tai būti Dievo garbintoju.

Taigi,kas tai yra – tikrasis garbinimas ir kaip jis yra išreiškiamas mūsų,krikščionių,gyvenime ir Bažnyčioje.

Kai tik mes atgimstame iš aukšto ir Dievas Tėvas atsiunčia į mūsų širdis Savo Šventąją Dvasią,ir mes sušunkame jam „Abba,Tėve“ – tai,be abejonės, yra garbinimas. Bet iš kitos pusės,garbinti Dievą visoje Naujojo Testamento teikiamo supratimo ir galimybių pilnatvėje visa savo širdimi,visu protu ir visomis jėgomis – tai šiek tiek ne tas pat.

Iš čia matome,jog garbinimas būna skirtingas savo pasiektu tobulumu ir jėga.

Ko gi reikia siekti,kad galėtume iš tikrųjų garbinti Viešpatį?

1. pirmiausia – tai niekuo nedrumsčiamo pasitikėjimo Juo Mes turime Juo pasitikėti,kad išmoktumėme Jį gerbti,o pagarba reikalinga,kad mūsų garbinimas būtų tikras. Tai,kokiu nes matome esant Dievą apsprendžia garbinsime mes Jį ar ne. Daugeliui krikščionių Dievas yra kažkuo mažu. Pilna krikščioniškoje televizijoje ir pilna sakyklose tokių amerikietiškų kaubojų,kuriems Dievas – tai „tas vaikinas iš viršaus“. Ar tų,kuriems  Dievas yra juos suprantantis ir palaikantis „папочка“..aš abejoju,ar jie aplamai kuo nors garbina Dieva,nes toks Dievo paveikslas,kurį jie pateikia,yra  nevertas Visagalio Kūrėjo ir nevertas net jų pačių,kaip Dievo kūrinių. Pati baisiausia Bažnyčios liga yra aklumas Dievo didybei ir tam,kuo Jis iš tikrųjų yra.  Mes per daug gerai „pažįstame“ Viešpatį,jog įsivaizduojame,kad Jį žinome ir beveik nebeliko nieko,ko apie Jį nežinotume..įsivaizduojame,jog mums nežinoma tik ateitis,o pats Viešpats pažintas tiek, jog nėra ką apie Jį daugiau ir bepasakyti.. Bendravimas su Dievu yra viena,bet familiarumas – o, tai visiškai kas kita. Prisiminkite mylimą Viešpaties mokinį Joną,kuris buvo tiek arti,jog buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės (Jn 13,23). Ir pasižiūrėkite į jo reakciją,kai jis susitiko su Jėzumi – Dievu,susitiko su Viešpačiu tokiu,koks Jis yra iš tikrųjų – Apr 1,17 Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas..<..>..
2. toliau seka susižavėjimas,t.y. gili pagarba tam,kas yra Dievas.Žmogus,kaip joks kitas kūrinys žemėje,gali įvertinti Dievo didybę,nes yra sukurtas pagal Jo atvaizdą ir pavidalą. Su baime ir drebėjimu susižavėję mes pažįstame Dievą Jo didybėje. Šis susižavėjimas auga ir auga mumyse,kol širdis prisipildo nuostabiu džiaugsmu,nes Dievas atsako mums Savo malone ir mes esame laimingi Jo artume. Daugelyje Bažnyčių skelbiamas Dievo paveikslas retai ką nors stebina ir juo labiau žavi. Tas žmonių tikimas Dievas yra labai paklusnus jiems,Jis toks,kokiu jie Jį mato.Tai denominacinis Dievas,kurio žmonės prašo pagalbos kai jos reikia,tai Dievas,kuriam žmonės meldžiasi ieškodami sau įvairių dalykų nes jiems Dievas tai toks „savas vaikinas“,kuris labai padeda..bet kiekvienas iš jų gyvena savo gyvenimą. Tačiau kai Šventoji Dvasia atveria mums Viešpatį,mūsų širdis pripildo nuostaba,baimė ir džiaugsmingas susižavėjimas.
3. sekantis dalykas yra pasigėrėjimas Dievu, kai širdis prisipildo nuoširdaus susižavėjimo. Būti pavergtam Dievo,pagautam Jo grožio. Džiaugtis ne tuo,kokiais svarbiais mes tapome ar tuo,kiek pagerėjo finansiniai reikalai. Ne tuo,kiek daug žmonių atėjo į Bažnyčią. Bet tuo,koks nuostabus yra Dievas savo mums nesuvokiamoje galybėje,išmintyje,meilėje,malonėje..

Garbinimas – tai gėrėjimasis Dievu,tai drebėjimas prieš Jo Žodį,tai Jo aukštinimas,Jo šlovinimas,tai – meilė Jam,tai Jo baimė ir visiškas pasišventimas ,save pajungiant Jo Žodžio Tiesai,tai gilus širdies troškimas skelbti Jo šlovę ir garbinimas - tai Jo didybės pripažinime atrasta savo laimė..

Būkite palaiminti!

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (28) "..pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse.."

Ps 115,1 Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos.

Kai žmogaus priešas šėtonas mato,jog žmogus stengiasi įtikti Dievui savo darbais,jis stengiasi visokiais būdais šiuos darbus suteršti,jog išorėje jie giriami būtų,bet širdyje atsiradę netikę ir savanaudiški motyvai atstumtų Dievo malonę. Nes toli gražu ne kiekvienas geras darbas iš tikrųjų yra geras Dievo akyse. Geras darbas tokiu įskaitomas tik tuomet,jei jis nelaužo Dievo Įstatymo ir yra geru tikslu daromas - 2 Tim 2,5 Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles. Nes yra tokių darbų,kurie išoriškai geri atrodo,bet jų tikrasis tikslas nėra geras. Taip labdara ar kiti gailestingumo darbai,kurių tikroji motyvaciją yra pasididžiavimas savimi yra suteršti ir Dievo akyse nepriimtini. Tokiu būdu šėtonas siekia gerą darbą ydingu paversti,kad išoriškai gražiai atrodydamas darbas pats savyje būtų pasibjaurėtino egoizmo suterštas. Ir tam šėtonas turi gerą pagalbininką – jam aktyviai padeda mūsų kūniška prigimtis,kuri visuose darbuose siekia sau pagarbos ir garbės.

Tikrieji krikščionys,kurie neveidmainiškai daro gerus darbus Dievo Žodyje yra prilyginami medžiams,kurie atneša gerą vaisių.

Ps 1,3 Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi.

Derliumi, arba vaisiais yra vadinami geri darbai:

Kol 1,10 kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu; 

Kaip bet kokio medžio vaisius išauga iš medžio jo syvais  maitinamas, taip ir krikščionis neša gerų darbų vaisių,kuris iš neveidmainiškos meilės išaugęs yra. Lūpomis išpažįstamas tikėjimas,demonstruojamas nuolankumas,parodomoji meilė,garsinamas gailestingumas tėra veidmainystė,jei žmogaus širdyje vietos neturi ir ne iš žmogaus širdies kyla.

Tikri geri darbai iš Dievo kyla,Viešpaties Dvasia krikščionis žadinamas juos atlikti ,kartu iš Viešpaties ir jėgą,ir sugebėjimus tam reikalingus gaudamas,jei tik iš širdies paveda save Dievui. Tokio žmogaus darbuose matosi,jog jis tėra Dievo malonės bendradarbis, o ne geradarys,kuriam reikia nesustojant lankstytis ir dėkoti. Tai mums liudija Viešpaties Žodis:

Fil 2,12-13 Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo.

Ir be Jo nieko negalime padaryti,mums verta apie tai pagalvoti..ką gi reiškia Viešpaties ištartas  „nieko“ tiems darbams, kuriuose mes taip paskendę ir kuriuose nesustodami bėga mūsų metai..:

Jn 15,1-6 “Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas-vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,-taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

Kad geriau suprastumėme kaip šėtonas suteršia žmogaus darbus ir per tai siekia sugriauti Dievo darbą,pažvelkime į pavyzdį Šventąjame Rašte. Noriu atsiversti Skaičių knygos 32-ą skyrių. Pirmoje skyriaus eilutėje Viešpats parodo į priežastį to,kas nutiko vėlliau:

Sk 32 Rubeno ir Gado giminės turėjo daug gyvulių.

Čia matome Izraelio tautą jau po 40 metų klaidžiojimo dykumoje,tautą,kuri palaidojo praktiškai visus,kuriuos Dievas išvedė iš Egipto galinga ranka,tautą,kuri pasiruošusi pereiti Jordaną,tautą, kuriai tikslus nustato Dievo Žodis:

Įst 1,8 Aš atvedžiau jus į žemę, kurią Viešpats prisiekė duoti jūsų tėvams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui ir jų palikuonims. Eikite ir užimkite ją.

Įst 1,21 Štai Viešpaties jums pažadėtoji žemė. Eikite ir užimkite ją, nes Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums ją pažadėjo. Nieko nebijokite ir nenusigąskite’.

Kas mūsų gyvenimui nustato tikslus ir kiek iš mūsų tikslų,kurių mes iš tiesų siekiame ir dedame visas pastangas yra Dievo Žodžio nubrėžti?

Bet čia, Skaičių knygoje mes matome žmones,kurie atėjo pas Mozę vedami savų tikslų..“ :“Ataroto, Dibono, Jazero, Nimros, Hešbono, Elealės, Sebamo, Nebojo ir Beono žemės, kurios, Viešpačiui padedant, buvo užimtos izraelitų, labai tinka gyvuliams auginti, o mes, tavo tarnai, turime gyvulių. Taigi jei radome malonę tavo akyse, prašome, kad mums, tavo tarnams, atiduotum ją nuosavybėn ir nevestum mūsų per Jordaną”(Sk32)

..mes turime daug gyvulių..atsiradęs turtas pradėjo diktuoti savo tikslus Rubeno ir Gado giminėms. Jiems reikėjo rūpintis savo gyvuliais,o toks rūpestis jau pats savaime yra tikslas,kuris pradeda reguliuoti žmogaus gyvenimą – formuoja jo dienotvarkę,įtakoja kasdienius pasirinkimus,kovoja dėl vis aukštesnių prioritetų vertybių skalėje taip pakeisdamas Dievo nustatytus tikslus. Žmogus palaipsniui pradeda gyventi savo tikslais – gyventi sau. Diktuoti savo tikslus mums pradeda ne tik turtas,bet ir šeima,ir darbas,ir kiti dalykai,kurie atsiranda mūsų gyvenime – tai neišvengiama,bet galime skirtingai pozicionuoti tuos kasdienio gyvenimo reikalavimus Dievo Žodžio keliamų reikalavimų mūsų gyvenimams atžvilgiu. Šio atveju Mozė iš kart pamatė savanaudiškumą ir neteisingus, ne Dievo keliamus tikslus šių žmonių širdyse ir suregavo labai aštriai: „Mozė jiems atsakė: “Argi, kai jūsų broliai kariaus, jūs čia sėdėsite? Kodėl atkalbinėjate izraelitus, kad jie neitų į žemę, kurią Viešpats jiems atidavė? Taip elgėsi jūsų tėvai, kai siunčiau iš Kadeš Barnėjos apžiūrėti kraštą. Jie, nuėję iki Eškolo slėnio ir apžiūrėję visą kraštą, įbaugino izraelitus, kad neitų į šalį, kurią Viešpats jiems pažadėjo. Tada Viešpats užsirūstinęs prisiekė: ‘Šitie žmonės, kurie išėjo iš Egipto, dvidešimties metų ir vyresni, neišvys žemės, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie nesekė manimi iki galo, išskyrus kenazą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, kurie iki galo sekė Viešpačiu’. Viešpats, užsirūstinęs ant izraelitų, leido jiems klaidžioti dykumoje, kol išmirė visa karta, kuri buvo nusikaltusi Viešpačiui. Dabar jūs stojate savo tėvų vieton, kad dar labiau padidintumėte Viešpaties įtūžimą prieš Izraelį. Jei nenorite Jo klausyti, Jis vėl paliks tautą dykumoje, ir jūs pražudysite visą šią tautą”.“(Sk32)

 Mozė parodė koks pražūtingas yra šis kelias – paskirti gyvenimą tam,kad įgyvendinti tikslus,kuriuos iškelia mums į mūsų gyvenimus atėjęs turtas, darbas, šeima ir pamiršti Dievo keliamas mums užduotis. Nekeisti Dievo keliamų tikslų į kitokius ragina ir apaštalas Paulius:

1 Kor 7,29-35 Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų,  ir kurie naudojasi šiuo pasauliu,-tarsi nesinaudotų. Nes šio pasaulio pavidalas praeina. Norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais-stengiasi patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais-stengiasi patikti žmonai. Yra skirtumas tarp žmonos ir mergaitės. Netekėjusi moteris rūpinasi Viešpaties reikalais, kad būtų šventa kūnu ir dvasia, o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais-kaip patikti vyrui. Tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet dėl to, kad tai yra tinkama ir kad jūs neblaškomi galėtumėte atsiduoti Viešpačiui

Ir žinote..izraelitai nuoširdžiai manė galėsią šiuos dalykus suderinti – vyrai eis į tai,į ką eiti rodo Viešpats,o jų šeimos įgyvendins tikslus,kuriuos kelia turtas,gyvuliai,prekyba ir t.t...“ Jie, prisiartinę prie Mozės, tarė: “Pastatysime tvartus galvijams, taip pat mūsų vaikams miestus; mes gi patys apsiginklavę eisime į kovą izraelitų priekyje, kol įvesime juos į jų žemes. Tuo tarpu mūsų vaikai gyvens apmūrytuose miestuose dėl šio krašto gyventojų. Negrįšime į savo namus, kol visi izraelitai gaus savo dalį, nieko nereikalausime anoje pusėje Jordano, nes mūsų dalis yra šiapus Jordano”...”. Gaditai ir rubenai atsakė Mozei: “Mes, tavo tarnai, darysime, ką mūsų valdovas liepia. Savo vaikus ir moteris, avis ir galvijus paliksime Gileado miestuose, mes gi, tavo tarnai, visi apsiginklavę trauksime į karą, kaip tu, valdove, sakai”.(Sk32)

Kokia klaida..jų žmonos ir vaikai,palikti gyventi sau taip ir gyveno – ne Dievo keliamais tikslais Izraeliui,o tais norais ir siekiais,kuriuos iškėlė jiems šio pasaulio dalykai. Pasekmių nereikėjo ilgai laukti ,apie jas Mozė žinojo iš anksto,todėl dviejų giminių prašymas sukėlė tokia audringa reakcija jame. Kai matai žmoguje savanaudiškumą,gyvenimą ne Viešpaties tikslais,pabaiga yra labai nuspėjama ir tokio žmogaus darbai Viešpaties akivaizdoje yra netikę,o gyvenimo vaisiai – blogi.

Įst 31,29 Aš žinau, kad man mirus jūs elgsitės piktai ir greitai nukrypsite nuo kelio, kurį jums nurodžiau. Vėliau jus užgrius nelaimės, kai, piktai elgdamiesi, sukelsite Viešpaties pyktį savo rankų darbais”.

Ts 2,17 Bet jie neklausė teisėjų ir nuėjo paleistuvauti su svetimais dievais, ir lenkėsi jiems. Jie greitai nuklydo nuo kelio, kuriuo ėjo jų tėvai, kai klausė Viešpaties įsakymų.

Mes,vyrai,negalime palikti savo šeimų,kad jos gyventų kitais tikslais ir rūpesčiais nei mes,negalime palikti jų neturinčiais kasdienės dalies Dievo Žodžio brėžiamuose tiksluose Bažnyčiai.

Įst 6,4-9 Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas. Prisitvirtink juos kaip ženklą prie savo rankos ir prie kaktos; užrašyk juos ant durų staktų ir savo kiemo vartų.

Taigi,kuo visa ši istorija baigėsi Rubeno ir Gado giminėms? Kai šėtonui pavyko atitraukti izraelitų širdis ir mintis nuo Dievo,jie nuėjo šio pasaulio keliu. Nepasilikę Jame neatnešė vaisiaus Dievui,ir ne tik kad nieko negalėjo nuveikti dėl Jo,bet tapo priešiški Viešpačiui ir kaip jų tėvai,taip ir jie stengėsi atsiriboti nuo Dievo Žodžio keliamų tikslų savo gyvenimui,kad jiems niekas netrukdytų gyventi sau ramų ir „laimingą“ gyvenimą..pažiūrėkime,štai kaip tai mums parodo Dievo Žodis:

Mk 5,1-17 Jie priplaukė ežero krantą gadariečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau prieš Jį iš kapinių atbėgo vyras, turintis netyrąją dvasią. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nutraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kalnus ir kapines, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: “Ko Tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!” Jėzus mat buvo paliepęs: “Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!” Jėzus dar paklausė: “O kaip tu vadiniesi?” Ji atsakė: “Mano vardas-Legionas, nes mūsų daug”. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto. Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių banda. Visi demonai maldavo Jį, sakydami: “Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!” Jėzus iškart jiems leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė. Tie, kurie jas ganė, išbėgiojo ir pranešė apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Atėję prie Jėzaus, pamatė sėdintį demonų apsėstąjį-tą, kuriame buvo Legionas,-apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas nutiko su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė Jėzų maldauti, kad Jis pasišalintų iš jų krašto.

Matome Gado giminės palikuonis auginančius kiaules..jie siejo savo gerovę su tuo,kas Dievo akyse – nešvaru. Matome demonus,taip pamilusius šį kraštą..matome liūdnas pasekmes tų,kurie kažkada atsiribojo nuo Dievo pažadų,Jo tikslų keliamų tautai ir pasirinkusių savo tikslus,kuriuos jų gyvenimams ėmė formuoti turtas..

Ir pabaigai noriu palikti šias Šventojo Rašto eilutes,kad jos saugotų ir guostų mus,mąstančius apie tai,ką išgirdome:

Heb 10,35-39 Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! 

Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta. 

Nes “dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks. 

Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės”. 

Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą. 

Būkite palaiminti!