Dievas yra visur

Krikščioniško mokymo pagrinduose yra žinomos fundamentalios tiesos,kurios kartais būna paslėptos,greičiau deklaruojamos nei praktikuojamos,bet būtinos dėl to,kad mokymas,kurį išpažįstame, atspindėtų Tiesos pilnatvę.

Viena iš tokių Tiesų yra ta,jog Dievas yra visur esantis.

Dievas yra savo kūrinijoje,Jo nematomas buvimas apima visa, Jis gali būti atrastas visuose Jo darbuose. Tai drąsiai skelbė apaštalai ir ši Tiesa yra neginčijama krikščioniškoje teologijoje. Kitaip sakant, ši Tiesa yra sutinkama daugybėje knygų, tačiau (ir tam yra savos priežastys) nepatenka į paprasto krikščionio širdį taip,kad galėtų tapti jo sąžinės dalimi. Krikščioniški mokytojai vengia rimtai kalbėti šia tema ir jei užsimena apie tai,tai tik kaip apie kažką,kas nėra labai svarbu. Dalis iš jų bijo būti apkaltintais panteizmo išpažinimu. Bet mokymo ,jog dievas yra visur esantis niekaip negalima vadinti panteizmu.

panteizmas -  filos. rel. pažiūra, sutapatinanti beasmenį dievą su gamta arba skelbianti, kad dievas egzistuoja gamtoje imanentiškai

imaneñtinis, ~iškas [lot. immanens (kilm. immanentis) - turimas, būdingas], vidinis, iš prigimties būdingas, esantis ko nors viduje, ne išoriniu veiksnių sukeltas, sąlygojamas 

Panteizmo nuodėmė yra akivaizdi. Jo esmė teiginyje,jog Dievas neva yra visos kūrinijos suma. Panteizmas teigia - gamta ir Dievas iš esmės yra viena, ir liesdamiesi prie paprasto medžio lapo arba akmens, mes liečiamės prie Dievo. Tokiu būdu sudievindami kūriniją, mes menkiname amžinojo Dievo šlovę ir išstumiame iš pasaulio viska,kas tikrai Dieviška.

Dievas yra Savo sukurtame pasaulyje,bet tarp Jo ir pasaulio neperžengiama bedugnė. Tokia yra Tiesa. Kaip mes besistengtumėme sutapatinti Dievą su Jo rankų darbais,pastarieji  visa laiką liks kitokie,nei yra Jis. Dievas,pats išlikdamas absoliučiai nepriklausomas, yra visos kūrinijos priežastis. Santykyje su savo kūriniais Jis yra atskirtas nuo jų ir tuo pat yra visame esantis.

Ką turime omenyje sakydami,kad Dievas yra Savo kūrinijoje? Tik tai,kad Dievas yra čia. Kur mes beatsidurtumėme - Dievas yra ten. Negali būti tokios vietos,kurioje nebūtų Dievo. Nėra tokio taško visatoje,kuriame Dievas būtų arčiau ar toliau,nei kokiame nors kitame taške. Ir niekas pasaulyje nėra arčiau ar toliau Dievo, nei kiti.

Tokios yra tiesos,kuriomis tiki krikščionys. Mums įprasta mastyti apie jas ir melstis dėl jų tol,kol jos neužsidegs mūsų širdyse. „Pradžioje..Dievas..” (Pr 1,1). Ne materija,nes materija nėra pirminė visa ko priežastis. Pirminė visa ko priežastis - Dievas. Ne principas ar dėsnis,nes šie paprasčiausiai tėra pavadinimai tos tvarkos,kuriai paklūsta visa kūrinija. Šią tvarką reikėjo suprojektuoti ir projekto Autorius yra Dievas. Visa ko pradžioje - Dievas, pirminė priežastis materijai,įstatymui ir bet kokiam supratimui. Nuo čia mes turime pradėti.

Adomas nusidėjo ir paniškoje baimėje norėjo padaryti tai,kas neįmanoma - jis pabandė pasislėpti nuo betarpiško Dievo artumo. Reikia manyti,kad ir Dovydas žinojo panašių pastangų beviltiškumą,ne parašė šias eilutes:

Ps 139 Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti. Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis. Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius. Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai. Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką. Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes. Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu? Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten. Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros, ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė. Jei sakyčiau: “Tamsa teapdengia mane”, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų.  Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną. Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.  Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo. Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė! Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. Atsibudęs aš tebesu su Tavimi. Dieve, Tu tikrai sunaikinsi nedorėlį, kraugeriai, atsitraukite nuo manęs!  Jie nedorai apie Tave kalba, Tavo vardą piktam jie naudoja. Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla.  Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais.  Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!

Jis žinojo,kad Dievo buvimas ir Dievo matymas (tai,kad Jis mato mus) yra viena ir tas pat,ir jis žinojo,kad regimas Dievo artumas buvo su juo dar prieš jam gimstant. Saliamonas pasakė:

1 Kar 8,27 Bet argi Dievas iš tiesų gyvens žemėje? Štai dangus ir dangų dangūs nepajėgia Tavęs sutalpinti, juo labiau šitie namai, kuriuos pastačiau

Paulius įtikinėjo ateniečius,kad

Apd 17,27-28 kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’.

Jeigu Dievas yra kiekviename atskirai paimtame visatos taške,jei mes negalime nueiti ten,kur Jo nebūtų - kodėl tada Jo buvimas nėra tapęs akivaizdžiu faktu,kuris būtų šlovinamas visame pasaulyje? Jokūbas atsakė į šį klausimą. Jis išvydo Dievą regėjime ir sušuko:

Pr 28,16 Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: “Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!”

Jokūbas nei akimirkai nebuvo išėjęs iš Dievo buvimo. Tačiau nežinojo apie tai. Štai kur mūsų nelaimės priežastis. Žmonės nežino,kad Dievas yra čia. Kaip pakeistų mūsų gyvenimą toks žinojimas!

Buvimas ir to buvimo apreiškimas - ne vienas ir tas pat.  Viena gali būti be kita. Dievas yra čia ir tada,kada mes to visiškai nesuvokiame. Tačiau Jo buvimą atrandame tiek ir tada,kiek ir kada suvokiame Jo artumą. Mums reikia atsiduoti Šventajai Dvasiai,nes tai yra Jos darbas - apreikšti mums Tėvą ir Sūnų. Jei mes bendradarbiausime su Ja paklusnume kaip sūnūs,Dievas apreikš mums Save ir šis apreiškimas yra  riboženklis tarp deklaruojamos,nominalios krikščionybės ir gyvenimo,persmelkto Jo veido šviesa.

Visame kame ir visur kur yra Dievas, ir Jis ieško galimybės apreikšti Save kiekvienam žmogui. Jis atveria Save ne tik tame,kas Jis yra,bet ir tame,koks Jis yra. Mozei nereikėjo įkalbinėti Dievo apreikšti save:

Iš 34,2-8 Rytą būk pasiruošęs, užlipk į Sinajaus kalną ir atsistok mano akivaizdoje. Nė vienas su tavimi tegul neateina ir nė vienas tenepasirodo visame kalne. Taip pat galvijai ir avys tenesigano prie kalno”. Jis iškirto iš akmens dvi plokštes, kokios buvo pirmosios; atsikėlęs anksti rytą, užlipo į Sinajaus kalną, kaip Viešpats buvo įsakęs, nešdamas rankose plokštes. Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė Viešpaties vardą. Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: “Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos”. Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį.

Kai kuriems iš mūsų svarbiu momentu gyvenime taps diena,kai mes suvoksime ir patikėsime,kad Dievo pažadai apie tai,jog Jis apreikš mums Save išsipildys;kad Jis pažadėjo daug,bet ne daugiau,nei rengiasi įvykdyti.

Mūsų pastangos atrasti Dievą būna sėkmingos tik todėl,jog Jis pats visada nori apsireikšti mums. Dievo apreiškimas žmogui - tai ne Dievo apsireiškimas iš nežinia kokios tolybės ir tik vienkart, kad trumpai aplankyti žmogų ir pasakyti jam kažką svarbaus. Taip galvoti - reiškia neteisingai viską suprasti.. Dievo artėjimą prie žmogaus ar žmogaus prie Dievo negalima įsprausti į erdvės rėmus. Materialios erdvės idėja čia nepriimtina. Dievo artėjimas gali būti sugretinamas ne su kilometrais,o su pergyvenimais.

Kai mes sakome - „būti arčiau” Dievo ar „būti toliau” Dievo,mes naudojamės sąvokomis,kuriomis apsakome tarpžmogiškus santykius. Žmogus gali pasakyti: „mano žmona su metais tampa vis artimesnė” - nors visa laiką žmona gyveno šalia vyro. Ką turi omenyje vyras taip sakydamas? Aišku,jog jis kalba apie savo jausmus. Jis turi omenyje,jog žmona yra su juo daug artimesniuose santykiuose,jį daug geriau supranta,kad nyksta emocinės ir kitokios kliūtys jų bendravime ir jie tampa daug vieningesni visose savo gyvenimo ir bendravimo sferose.

Taip pat,kai mes giedame „Dieve,arčiau Tavęs” ,mes neįsivaizduojame artėjimo erdvėje,o mastome apie mūsų santykius su Juo. Mes meldžiame būtent to - didesnio Dievo artumo suvokimo ir pergyvenimo. Mums nereikia šaukti į bedugnę tolimam Dievui. Jis daug arčiau mūsų,daug arčiau mūsų pačių slapčiausių minčių,nei mes galime įsivaizduoti..

Kodėl gi tada vieni žmonės atranda Dievą,o kiti,eidami tuo pačiu keliu,Jo neranda? Kodėl Dievas apreiškia savo buvimą kai kuriems,leisdamas daugybei žmonių klaidžioti netobulame ,nors ir krikščioniškame gyvenimo patyrime? Dievo valia visiems viena..Dievo namuose nėra favoritų. Tai,ką Jis padarė vienam savo vaikų, Jis padarys visiems savo vaikams. Nesutikimas mumyse,o ne Dieve.

Jei pažiūrėsite į įvairius Dievo žmones,pamatysite,jog jie absoliučiai skirtingi. Bet,nepaisant visų žmogiškų skirtumų,jie turėjo ir tai,kas juos daro panašius. Ir šis bendras jiems visiems bruožas yra dvasinis jautrumas,sugebėjimas jautriai reaguoti ir atsakyti į tai,ką daro Dievas. Jie augino savo dvasinį Dievo patyrimą ir supratimą iki tol,kol jis tapo didžiausiu jų gyvenimo reiškiniu. Nuo eilinio žmogaus jie skyrėsi tik tuo,jog jausdami dvasinį alkį kažką dėl to darė.

Ps 27,8 Kai Tu pasakei: “Ieškokite mano veido!”, mano širdis Tau atsakė: “Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu”

 Kaip ir už kiekvieno gero,ateinančio į žmogaus gyvenimą stovi Dievas,taip Jis stovi ir už dvasinio jautrumo. Mums svarbu suvokti,kad Dievas dirba mumyse,tačiau mes turime įspėti ir apie per didelio susižavėjimo šia idėja pavojus. Ji gali tapti bevaisio pasyvumo priežastimi. Pasineriant į tokių tiesų aiškinimasi galima tapti Rašto žinovu,teologu,bet niekada - šventu.

Dvasinis jautrumas reiškinys anaiptol ne paprastas. Tai sudėtingas dalykas,susidedantis iš keleto mūsų sielos elementų,tokių kaip potraukis,polinkis,atsakomoji simpatija,noras turėti.

Iš čia galima daryti išvadą,jog dvasinis jautrumas turi keletą intesyvumo laipsnių,kurie priklauso nuo individualių asmenybės savybių. Pastangos lavina jautrumą,atsainumas - žudo. Dvasinis jautrumas nenužengs ant mūsų kaip suverenios jėgos išraiška,kuri visiškai nepriklauso nuo mūsų. Be abejonės,dvasinis jautrumas yra Dievo dovana,tačiau šia dovaną reikia atpažinti  savyje ir auginti taip,kaip auginamos kitos Dvasios dovanos tam,kad galėtumėme įvykdyti tai,dėl ko jas ir gavome.

Šito fakto nesupratimas tapo dabartinio evangelizmo silpnumo priežastimi.

Savo sielos auklybos ir lavinimo idėja,kuri buvo tokia brangi šventiesiems senose dienose,šiomis dienomis pamiršta. Jei mes šiandiena ir laviname save,tai pernelyg vangiai. Nes mes,šiandienos krikščionys,siekiame ne įgūdžio ir pratybų, o efektingų ir įspūdingų veiksmų. Mygtukų civilizacijoje išauklėta krikščionių karta negali pakęsti neskubių ir greito efekto neduodančių metodų tikslui pasiekti. Iki šiol pilna bandymų mūsų visko automatizacijos amžiaus metodus įdiegti į santykius su Dievu. Perskaitę vieną Biblijos skyrių ir paskubomis pasimeldę, mes išsibėgiojame kas sau tikėdamiesi savo dvasinį bankrotą kompensuoti tai bažnyčios  pamaldų  lankymu,tai kokia nors jaudinančia istorija,kurią pasiruošęs papasakoti koks nors neseniai grįžęs iš toli religinis avantiūristas.

Tragiškos tokios dvasios pasekmės matomos visur: infantiliškas (vaikiškas, neišsivystęs, pasižymintis vaiko amžiui būdingais bruožais.) dvasingumas,tuščia religinė filosofija, pramoginių elementų pamaldose vyravimas, žmonių garbinimas, polinkis pasitikėti religinga išore, netikros brolijos, prekeivišką mokančių save pateikti žmonių psichologija,Šventosios Dvasios jėgos iliuzija ten,kur veikia tik žmogiška energija - visa tai įsisenėjusios ir pavojingos dvasinės negalios simptomai.

Tiesiogiai niekas nėra atsakingas dėl tokios sunkios ligos,kuri ryja mūsų gyvenimus,bet nėra nei vieno krikščionio,kuris būtų laisvas nuo dalinės už tai atsakomybės. Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai įneša savo dalį į šį liūdną paveikslą. Mes buvome per daug akli,kad matyti arba per daug nedrąsūs,kad išsakyti,ar per daug savimi patenkinti,kad panorėti kažko kito,nei ta vargana dieta,kuria mes tenkinamės. Kitaip kalbant,mes perėmę kažkieno supratimus,pamėgdžiojome kažkieno gyvenimus ir pavyzdžiu sau laikėme kažkieno kito emocinį patyrimą. Kiekvienoje naujoje kartoje ši tendencija stiprėja,o reikalai prastėja. Ir štai mus išmetė į seklumą,o mes pritaikėme Dievo Žodį prie savo gyvenimų ir laikome šią seklumą žaliąja ganykla.

Kad tai pakeisti,reikės nepalenkiamos širdies ir daugiau nei paprasčiausios drąsos - bus reikalinga narsa,kad išsivaduoti iš plieninių mūsų amžiaus gniaužtų ir grįžti į teisumo kelią.

Esu įsitikinęs,kad jei kuris nors žmogus pradės uoliai lavinti save pamaldume,sieks auginti savo dvasią,tai tokių jo poelgių rezultatai pranoks viską,ko jis meldė savo dvasios negalios ir skurdo dienomis.

Dievo buvimas egzistuoja tikrovėje. Dievas čia. Visa visata gyvena,nes Jis gyvas. Ir Jis ne svetimas,ne pašalinis mums Dievas,bet mes žinome Jį kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Viešpaties ir Gelbėtojo,Kurio meilė per tūkstantmečius siekia išgelbėti nuodėmingą žmonių giminę.  Ir visą šį laiką Jis siekia patekti į sąmoningo mūsų pažinimo sferą,stengiasi atverti mums Save ir pradėti bendravimą su mumis. Mes turime Dievo suteiktus sugebėjimus Jį pažinti,bet tam reikia atsakyti į Jo iniciatyvą. Štai kas yra Dievo ieškojimas.

Mes vis giliau ir geriau pažinsime Dievą atitinkamai su tuo,kaip mūsų dvasinis jautrumas taps vis labiau ir labiau tobulas meilėje,tikėjime ir darbuose.