Vienas gyvenimas

1 Kor 10,31 Todėl ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei.

Viena iš didžiausių kliūčių atrasti ir išlaikyti vidinę ramybę yra nuostata dalinti savo gyvenimą į dvi sferas: šventą ir pasaulietinę. Kadangi šios dvi sferos lyg ir  realiai egzistuoja ir jos yra ne tik priešingos viens kitos atžvilgiu,bet ir priešiškos,ir kadangi mes esame priversti kirsti jų ribas tai į vieną,tai į kitą pusę,mūsų vidinis gyvenimas „išsibarsto“ ir mes gyvename ne vientisą,o „susiskaldžiusį“ gyvenimą.

Mūsų problema atsiranda todėl,jog mes,kaip Dievo vaikai,gyvename iš kart dvejuose pasauliuose – dangiškame ir žemiškame,dvasiniame ir materialiame. Kaip Adomo palikuonys mes gyvename šiame pasaulyje ir neišvengiamai patiriame kūno silpnybes bei ligas,kurias gavome kaip palikimą iš savo protėvio. Mes turime kasdien dirbti ir rūpintis žemiškais dalykais. Tuo pat metu mes gyvename visiškai kitokį  gyvenimą Dvasioje. Būdami ne iš šio pasaulio,mes turime kitą,paslėptą gyvenimą,kuriame atrandame artimą bendravimą su Dievu.

Rezultate visa mūsų gyvenimas plėšomas į dvi puses. Mes priimame du skirtingus elgesio stereotipus. Pirmas pripildytas vidiniu pasitenkinimu ir tvirtu tikėjimu,jog jame mes patinkame Dievui. Jis pasireiškia šventais darbais,kuriems paprastai priskiria maldą,Biblijos skaitymą,šlovinimą ir giedojimą,bažnyčios lankymą ir panašius jiems dalykus,kurie išplaukia iš mūsų tikėjimo. Šie darbai ypatingi tuo,jog neturi jokio tiesioginio santykio su šiuo pasauliu ir jei ne tikėjimas,kuris nurodo mums į amžinybę,tai minėti darbai neturėtų jokios prasmės.

Kitame,priešingame poliuje yra pasaulio reikalai. Čia randama mūsų kasdieninė veikla,kuri tokia pati kaip ir visų Adomo vaikų – mes valgome,miegame,dirbame,rūpinamės savo kūnu ir atliekame daugybė kitų,dažnai anaiptol ne malonių pareigų,kurios neišvengiamos čia,žemėje. Dažnai visa tai darome sunkia širdimi,be jokio džiaugsmo,kartais melsdami Viešpaties atleidimo dėl tuščio laiko ir jėgų švaistymo. Ir rezultate mes didelę savo gyvenimo dalį praleidžiame neramybėje ir pergyvenimuose. Mes užsiimame sau įprastais reikalais nešiodami savyje nepasitenkinimo savo gyvenimu jausmą ir liūdime,sakydami sau,jog artėja diena,kai mes išsivaduosime iš žemiškų dalykų valdžios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystėje..

Švento ir pasaulietinio priešpastatymas egzistuoja nuo senų laikų. Ir daugumas krikščionių užkimba ant šios meškerės. Jie negali suderinti šių dviejų pasaulių reikalavimų savyje. Jie stengiasi vaikščioti ištemptu lynu,kuris nutiestas tarp švento ir pasaulietinio ir taip balansuodami jie neranda ramybės nei ten,nei čia. Jų jėgos senka,žvilgsnis apsiblausia ir gyvenimo džiaugsmas pranyksta.

Manau ,nėra jokios būtinybės pasilikti tokioje padėtyje. Mes stojome prieš dilemą,kuri realybėje net neegzistuoja. Toks gyvenimo susidvejinimas neturi jokio pagrindo Šventajame Rašte. Išsivaduoti iš šių spąstų mums padės gilesnis krikščioniškų tiesų supratimas.

Pats Viešpats Jėzus Kristus čia yra mums pavyzdys,juk Jo gyvenime nebuvo jokio susidvejinimo. Jis gyveno žemėje savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje be jokios įtampos – nuo savo gimimo iki mirties ant kryžiaus. Dievas priėmė Jo gyvenimą kaip tinkamą ir priimtiną nedarydamas jokio skirtumo tarp Jo žmogiško „pasaulietinio“ gyvenimo,kuriame Jis turėjo rūpintis kūno reikalais ir Jo gyvenimo tarnystėje,kurią Jis atliko.

Jn 8,29 Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka”.

- štai trumpas Jo gyvenimo apibūdinimas.

Pradžioje pacituotas Švenojo Rašto tekstas ,kuriame randamas Pauliaus raginimas viską daryti Dievo šlovei, yra daugiau nei religinis idealizmas. Šie žodžiai yra švento apreiškimo,kuriuo yra Dievo Žodis, sudedamoji dalis ir juos reikia vertinti kaip Tiesą. Taip mums atsiveria galimybė bet kokį veiksmą,poelgį ir visą savo gyvenimą paversti į tai,kas atneša šlovę Dievui.

Vienuoliška neapykanta kūnui,kuri taip ryškiai matoma bažnyčios istorijoje,neturi jokio pagrindo Šventajame Rašte. Iš tikrųjų,paprastas kuklumas,susivaldymas,nuosaikumas yra aprašyti Šventajame Rašte,bet ten niekaip neužsimenama apie apsimestinį drovumą ar gėdos jausmą. Naujasis Testamentas pateikia mums Jėzaus gyvenimą žmogiškame kūnę kaip Tiesą,kurioje matome,kad Viešpats net nebandė kaip nors išvengti to,kas reikalinga žmogui tuo kūnu rūpinantis. Jis gyveno kūne kaip žmogus tarp žmonių ir nei karto nepadarė to,kas būtų nešventa. Jo buvimas žmogiškame kūne amžiams atmeta bet kokią prielaidą,jog jame (kūne) gali būti bent kas nors,kas įžeidžia Dievą. Mūsų kūnus sutvėrė Dievas ir mes niekaip Jo neįžeidžiame pripažindami visišką Jo atsakomybę už tai,kokiais Jis mus sutvėrė. Dievas nėra niekinamas savo rankų darbu.

Bet žmogus iškreipė šiuos paprastus dalykus. Fiziologinės funkcijos,atliekamos nuodėmėje ir prieštaraujant nustatytai kūrinijoje tvarkai niekaip netarnauja Dievo šlovei..bet mes dabar ne apie tai kalbame.

O dabar pažiūrėkime į krikščionį – nuodėmės nebėra,jis gyvena pagal Dievo valią, kuri atsiskleidžia Jam per Dievo Žodžio pažinimą,todėl jo gyvenime nebeliko nieko iškreipto ir iškrypusio. Ir todėl galima pasakyti,jog bet kas,ką jis daro yra šventa Viešpačiui,kaip yra šventa jo malda,vandens krikštas ar Viešpaties vakarienė,nes visa tai daroma Viešpatyje. Taip pasakyti, tai nereiškia sulyginti visų darbų pagal jų reikšmę,atvirkščiai,tai reiškia bet kokį savo gyvenimo faktą padaryti įvykusiu Dievo Karalystėje ir taip paversti savo gyvenimą į vientisą,tą,kuris visas yra Dievo akivaizdoje. Jei tai,kas paslėpta nuo fizinių akių žvilgsnio,tai,kas gali būti pavadinta „slėpiniu“ yra apibrėžiamas kaip išoriškas nematomos malonės pasireiškimas,tai mums reikia priimti aukščiau išsakytą teiginį. Visa,ką mes darome gali tapti išoriniu Dievo malonės pasireiškimu mums ir per mus. Vienu valios sprendimu,kuriuo visą save pašvenčiame Viešpačiui ,galima visą likusį gyvenimą paversti šį pasišventimą atspindinčiu rezultatu. Nereikia gėdintis savo kūno,mūsų žemiško tarno,kaip Jėzus nesigėdijo to romaus asiliuko,kuriuo įjojo į Jeruzalę „Jo reikia Viešpačiui: (Mt 21,3) – taip mes galime pasakyti apie savo kūną,nors jis ir pasmerktas suirimui. Jei Jėzus gyvena mumyse,mes galime savyje nešioti Dievo Dvasią,kaip tada nešė asilas Dievo Sūnų; nešioti suteikdami žmonėms galimybę šaukti „Osana aukštybėse!”

Tačiau vien tik suprasti šią Tiesą yra nepakankama. Jeigu mums pavyks išvengti šios „šventa-pasaulietiška“ dilemos,Tiesa taps mūsų dalimi ir mūsų mintys bus jos apspręstos. Mums reikia nenuilstant praktikuotis gyvenime,kuris neštų šlovę Dievui. Kada pasineri į šios tiesos apmąstymus dažnai aptari ją su Dievu savo maldose, primeni sau apie tai,jog ji egzistuoja ir yra aktuali bet kokiame bendravime su žmonėmis,tada nuostabus šios tiesos prasmės suvokimas tampa išbaigtas. Senas ir skausmingas susidvejinimas praranda savo buvusį svorį ir jį pakeičia sveiko ir nepasidalinusio gyvenimo ramybė.

Bet užgyventi įpročiai nemiršta taip greitai. Brandžiai mąstant  ir maldoje teikiamos malonės pagalba galima galutinai ištrūkti iš šių psichologinių spąstų,įkalinančių žmogų tarp “švento ir pasaulietinio”. Paprastam tikinčiajam bus sunku persiimti mintimi,kad kasdieniniai jo darbai gali būti atliekami kaip tarnystė Dievui,priimtina Dievui per Jėzų Kristų. Seni supratimai išlys kaip išankstiniai nusistatymai į vienus ar kitus dalykus ir vėl sieks įsukti į tą patį beprasmybės ratą,atimdami sielos ramybę. Velnias automobilyje,prie darbo stalo,prie puodo virtuvėje vis primins,kad jūs atiduodate didesniąją savo laiko dalį pasaulio reikalams,palikdami religiniam gyvenimui niekingai mažą dalį savo gyvenimo. Ir jei mes nebudėsime stovėdami Tiesoje,tai tokios atakos atneš sumaištį ir nusivylimą savim bei sekančią paskui apatiją.

Kovoti su tuo galima tik lavinant save tikėjime. Reikia pavesti visus savo darbus Dievui ir tikėti,kad Jis priima juos. Reikia tvirtai stovėti šioje nuostatoje ir tikėti,kad bet koks mūsų darbas pasitarnaus Jo šlovei. Savo slaptos maldos metu kalbėkite Dievui,jog kiekvienas jūsų veiksmas kreipiamas tam ir taip,kad tarnautų Jo šlovei. Papildykite šiuos žodžius tūkstančius kartų per dieną mintyse išsakomomis maldomis. Tikėkime,jog Dievas yra kiekviename,net paprasčiausiame jūsų darbe ir mokykimės ieškoti Jo ten.

Gyvenimo skirstymas į šventą ir pasaulietišką didina vidinį mūsų sielos pasidalijimą. Ši klaida įsišaknijo taip giliai,jog laiko nelaisvėje žmonių širdis jau daugelį kartų. Šis pasidalijimas yra kaip dažiklis,nuspalvinantis visas religingų žmonių mintis..

Per keturis šimtus metų Izraelis gyveno Egipte įvairiausios stabmeldystės atmosferoje. Pagaliau Mozė išvedė juos iš tos žemės ir jie patraukė į Pažadėtąją žemę. Pati šventumo idėja buvo jų prarasta. Kad tai ištaisyti,Dievas pradėjo nuo pat pradžių – Jis patalpino Savo angelą į ugnies stulpą,o vėliau,kai buvo pastatyta palapinė,jo buvimas ugnimi buvo matomas Šventų Švenčiausioje.  Tūkstančius kartų rodydamas įvairius ženklus Dievas mokė Izraelį skirti šventą nuo nešvento. Buvo šventos dienos,šventi indai, šventi rūbai. Buvo apsiplovimai,aukos,atnašos visokių rūšių. Viso to pagalba Izraelis sužinojo,kad Dievas yra šventas. Štai ko Jis mokė juos,o ne to,kad daiktai ar darbai yra šventi. Dievo šventumas – štai ko turėjo išmokti izraelitai.

Ir štai ta diena,kai apreiškiamas Žmogaus Sūnus. Nedelsdamas Jis pradeda kalbėti „Jūs girdėjote,kas buvo sakyta protėviams,o Aš jums sakau..“ (Mt5:21-22). Senojo Testamento pamokos baigėsi. Kai Kristus mirė ant kryžiaus,užuolaida šventykloje perplyšo nuo viršaus iki apačios. Šventų Švenčiausia tapo atvira kiekvienam,kuris panorės įeiti tikėjimu.

Neužilgo Šventoji Dvasia per Bažnyčia paskelbė kiekvieną valgį švariu,kiekvieną dieną ir kiekvieną vietą šventa ir kiekvieno tarnavimą priimtiną Dievui,jei jis vyksta Dvasioje ir Tiesoje. Laikai,kuriuose Dievo šventumą pažindavo per materialius dalykus baigėsi,kai prasidėjo Dvasios tarnavimas.

Dvasinis tarnavimas pasiliko Bažnyčioje neilgai ir su laiku jis buvo prarandamas. Tada kritusio žmogaus širdyje įsitvirtinęs nuosavo teisumo iš Įstatymo supratimas pradėjo po truputį  grąžinti senuosius skirtumus. Bažnyčia vėl pradėjo laikytis dienų,laikotarpių ir laikų. Tam tikros vietos buvo pažymėtos kaip ypatingai šventos. Atsirado skirtumas tarp vienos ir kitos dienos,vienos ir kitos vietos,vieno ir kito žmogaus. Slėpinių pradžioje buvo du,po to – trys,po to – keturi,kol su katalikybės įsigalėjimu jų netapo septyni.

Su visa meile ir nesiekiant galvoti blogai nei apie vieną iš krikščionių,nors ir apkvailintų,noriu pasakyti,kad katalikybė pristato šį paklydimą – skirstyti gyvenimą į šventą ir pasaulietinį – visame jo pilnume. Šio paklydimo mirtį nešantis efektas pasireiškia visiškame religijos atskyrime nuo normalaus gyvenimo. Katalikybės mokytojai bando išvengti šio praktinio efekto akivaizdumo duodami daugybė komentarų,paaiškinimų ir patikslinimų,bet protas instinktyviai grįžta prie logikos. Todėl praktiniame gyvenime šis atskyrimas yra matomas ir suprantamas kaip absoliučiai akivaizdus faktas.

Mes mokome apie tai,kad kiekviena mūsų gyvenimo diena gali būti šventa Viešpačiui. Tai nereiškia,kad viskas,ką darome yra vienodos svarbos ir reikšmės darbai. Vienas darbas gali labai stipriai skirtis nuo kito. Paulius siuvo palapines ir tai nėra taip pat svarbu,kaip jo apaštališka tarnystė ir joje parašytas pvz Laiškas Romiečiams.  Vienok Dievas priėmė ir vieną,ir kitą kaip šventus tarnavimo jam darbus. Žinoma,ugdyti Bažnyčią yra svarbiau,nei kasti griovį,bet ir griovio kasimas gali būti tokiu pat šventu darbu,kaip ir sielų ugdymas. Bažnyčioje nematomas žmogus neturi mąstyti apie save kaip apie mažiau reikalingą nei tas,kuris turi svarbią visai Bažnyčiai tarnystę. Lai kiekvienas žmogus lieka ištikimas savajame pašaukime ir jo triūsas bus toks pat šventas,kaip ir tarnautojo triūsas. Šventas žmogaus darbas ar ne ,apsprendžia ne tai,ką jis daro,o tai dėl ko jis tai daro. Viskas apsprendžiama motyvų lygyje. Jei žmogus šlovina Dievą visa širdimi,tai jo gyvenime nebus tuščių darbų. Viskas,ką jis daro yra gera ir priimtina akyse Dievo per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Pats tokio žmogaus gyvenimas taps šventu,visas jo gyvenimas taps tarnavimu.