2 Kor 13,5 Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?
Dievo Žodis ragina mums pasitikrinti pačius save,kad žinotumėme kas yra mumyse ir būtumėme užtikrinti,jog neesame atmestini - jei esame tikrai išgelbėti. Kodėl reikia tai daryti? Nejau galima apsigauti - manyti,jog esi išgelbėtas,tačiau tokiu nebūti?
Pasirodo,galima:
1 Jn 2,9 Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje.
Žmogus sąkosi,jog jis yra šviesoje,tačiau realybė kitokia..tikriausiai baisiausia kas gali atsitikti save krikščioniu laikančiam žmogui! Taigi,mes turime galimybę pasitikrinti patys save Dievo Žodžiu,o jis,be viso kito,skirtas ir šiam tikslui:
1 Jn 5,10-13 Kas tiki Dievo Sūnų, tas turi liudijimą savyje. Kas netiki Dievu, tas Jį melagiu laiko, nes nepatikėjo liudijimu, kuriuo Dievas paliudijo apie savo Sūnų. O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. Tai parašiau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte Dievo Sūnaus vardą.
Tačiau patikrinti save nereiškia patikrinti savo savijautą:” ..o kaip aš jaučiuosi? Ar jaučiuosi išgelbėtas,ar ne? ..o,aš juk toks nevertas..o ne,tikriausiai aš neišgelbėtas…o,manęs nemyli..o,aš toks geras,aš taip myliu Dieva,saulė šviečia,nuotaika gera,viskas tiesiog puiku,aš taip gerai jaučiuosi, aš esu šviesoje!..” - ne,ne apie tai kalbėsime. Kalbėsime apie objektyvius,suvokiamus ir realius dalykus,kurie yra atrandami išgelbėto žmogaus gyvenime ir kurių nėra neišgelbėto žmogaus gyvenime. Išgelbėto iš mirties ir nuodėmės žmoguje įvyksta tam tikras pasikeitimas,kurio pasireiškimai yra akivaizdūs jo kasdienybėje ir jie generuoja taip pat akivaizdžiai suprantamą ir Dievo Žodžio šviesoje įvertinamą rezultatą.
Taigi, kas gi vyksta išgelbėtame žmoguje? Visų pirma ir svarbiausia tai atgimimas iš aukšto, kurį lydi nuolatos besitesiantis šventėjimas.
Šie du pasikeitimai labai stipriai pakeičia žmogaus gyvenimą ir jo kasdienybėje pasireiškia meile Dievui,Dievo Žodžio viešpatystės priėmimu,paklusnumu Dievo Žodžiui,nepakantumu nuodėmei,pasaulio atstūmimu bei meile savo artimui.
Savo ruožtu tai duoda asmeninį,subjektyvų pasitikėjimą ir užtikrintumą Dievu bei pastovumą Kristuje kaip rezultatą.
Pabandysime išsamiau peržvelgti aukščiau paminėtus dalykus. Te Viešpats apšviečia mūsų širdis,kad galėtumėme pažinti save ir ištirti - ar esame Kristaus. Šių dienų krikščionybėje pamokslininkai skelbia žmones išgelbėtais remdamiesi tuo faktu,jog žmogus paskui juos pakartojo tinkamu būdu sudarytą maldą..lyg maldos pakartojimas galėtų ką nors pakeisti žmoguje,jei jame negimė tikėjimas. Bet nei vienas pamokslininkas nežino,kas darosi širdyje to,kuris tą maldą kartojo. Gal tas žmogus “meldėsi” savų tikslų vedamas - ieškodamas ne Viešpaties,o sau naudos.. O mes iškilmingai paskelbiame jį išgelbėtu..iš kur tu žinai,kad jis išgelbėtas? Juk Raštas aiškiai sako,kad (Mt 7,21) ‘Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę,bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.
Mes turime paaiškinti žmogui kaip išsigelbėti,turime kalbėti ir aiškinti Dievo Žodį jam,kad jame gimtų tikėjimas,kurio vedamas žmogus pats šauktus Dievo ,o Viešpats pats paliudys jam,kad jis yra Dievo vaikas per tą pasikeitimą įvykusį jame! Ne mes paskelbiame kas išgelbėtas,o kas ne. Viešpats tai paliudija ir ženklas ,kad žmogus tapo krikščionimi yra ne kažkada sukalbėta malda ar atliktos apeigos ir net ne kitų kalbų dovana,o pasikeitęs pats žmogus ir pasikeitęs jo gyvenimas. Pasikeitęs savo tiksluose,vertybėse,noruose,valios pastangose ir kasdieniuose pasiryžimuose. Jei tokio pasikeitimo nėra - greičiausiai žmogus taip ir netapo krikščioniu ir jo krikščioniškas gyvenimas tėra pigi imitacija,o jis pats ir toliau nenumaldomai artėja link amžinos pražūties,nepriklausomai nuo to kaip jis jaučiasi,ką mes apie jį skelbiame ir ką jis mano apie save ir Dievą.
Atgimimas
Atgimimas - tai gimimas iš naujo tikrąja šio žodžio prasme:
Jn 1,12-13 Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę.
1 Pt 1,23 Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu.
Jn 3,3-8 Jėzus jam atsakė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės’. Nikodemas paklausė: ‘Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?’ Jėzus atsakė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios’.
Prisimink,ar buvo tavo gyvenime šitas gimimas? Ar buvo lūžio momentas,po kurio kardinaliai viskas keitėsi - gal būt ne per vieną dieną,bet užtikrintai ir nuolatos iki pat šios dienos? Atgimimas - tai NE procesas,kurio metu gėris žmoguje auga ir nugali blogį,tai GIMIMAS,kuris davė pradžia NAUJAM KŪRINIUI:
2 Kor 5,17 Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja.
Ir tas naujas kūrinys - mes,iš naujo sukurti Kristuje - auga pagal atvaizdą ir pavidalą To,Kuris jį ir sukūrė mumyse,auga keisdamas mūsų supratimus,charakterį,valią,norus,santykį su pasauliu ir žmonėmis - keisdamas VISKĄ kas mes esame ir ko trokštame, darydamas mus panašiais į Jėzų Kristų viskuo.
1 Jn 1,1-4 Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką matėme ir mūsų rankos lietė, - tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums šį amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai rašome jums, kad jūsų džiaugsmas būtų tobulas.
- Gyvenimas išeina iš Dievo. Šis gyvenimas ne mūsų pastangų generuotas..žmogus jokiomis savo pastangomis pats negali tapti krikščioniu.
- Gyvenimas turi būti priimtas širdimi. ..”mes regėjome” - darant prasmės vertimą,galima būtų pasakyti taip: “regėjome - kažkas atsitiko ir to įvykio efektas tęsiasi iki šiol. Nes mes tai priėmėme,supratome,pripažinome ir pergyvenome”
- Gyvenimas perduodamas liudijimu. “..liudijame”.Tai didelis stebuklas,bet taip yra. Amžinasis gyvenimas perduodamas liudijimu,kurio tikrumą patvirtina pats Dievas,atgimdydamas iš aukšto tą,kuris priėmė Jo liudijimą apie Sūnų. Pats žodis reiškia - “suteikti įrodymų,pateikti garbingą,gerą,tikrą liudijimą”
- Ir visa tai turi savo veikimą - bendravimą (gyvenimas gautas ne kaip vienkartinis pergyvenimas “..turėtumėte bendravimą” ) ir džiaugsmą.
Tad krikščionis nėra tas,kuris save tokiu laiko,o tas,kurį Dievas tokiu padarė ir tokiu pažįsta..
Besitesiantis šventėjimas
Žmonės dažnai painioja nuoširdumą su Tiesa. Jei kažkas labai nuoširdžiai klysta tai nuoširdumas jo paklydimo nepaverčia tiesa ir neatperka jo neteisybės.
Mt 7,22-23 Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’
Matome žmones,kurie yra nuoširdūs savo įsitikinime, jog jie - Kristaus. Tačiau Viešpats jų nepažįsta ir vadina piktadariais. Jų nuoširdus įsitikinimas tėra savęs apgaudinėjimas..
Jei žmogus tapo krikščioniu tai neišvengiamai susiję su besikeičiančiu charakteriu. Visa kas gyva - auga ir augimas demonstruojamas tuo,kad žmogus realiai,visu savo gyvenimu atspindi Kristaus charakterį.
Besitesiantis šventėjimas - tai Jėzaus charakterio atspindėjimas savo gyvenime. Tai - praktika,o ne kalbos bažnyčioje.
Aukščiau paminėtų žmonių įvertinimas iš Viešpaties buvo “piktadariai”. Tai reiškia žmonės darantys pikta. Gyvenantys nuodėmėje. Žmogaus požiūris į savo nuodėmę - tai lakmuso popierėlis,kuris kaip niekas kitas aiškiai parodo kas jis yra.
- tikri krikščionys pripažįsta,jog jie nusideda kai nusideda - jie pripažįsta konkrečias savo nuodėmes Jie nesako : “na..visi mes nusidėjėliai..”..ne,jie įvardina savo nuodėmę.
- tikri krikščionys išpažįsta savo nuodėmę. Išpažinti - tai ne paprasčiausiai pripažinti nuodėmę (na taip..na, nusidėjau..). Išpažinti nuodėmę, tai reiškia sutikti su Dievo vertinimu. Išpažinti - homologeo - reiškia kalbėti (logos - žodis) vieną ir tą patį ( homo - viena,drauge) su Dievu. Kalbėti apie savo nuodėmę tai,ką apie ją sako Dievas. Štai ką reiškia išpažintis. Žmonės išpažysta nuodėmes ir negauna išgelbėjimo,nes: a) pripažįsta nuodėmę be konkrečios savo kaltės; b) pripažįsta nuodėmę,kad nusimesti kaltę ir išsilaisvinti iš nuodėmės pasekmių. Jie atgailauja dėl pasekmių,bet ne dėl nuodėmės.
- Tikri krikščionys turi pagrindą savo pasitikėjimui,kad jų nuodėmės atleistos.Nuodėmės neatleidžiamos tik todėl,kad jos išpažįstamos! Nuodėmės atleidžiamos todėl,kad žmogus yra krikščionis - tai reiškia - ATGIMĘS IŠ DVASIOS,tai reiškia - NUPLAUTAS KRISTAUS KRAUJU,tai reiškia - IŠGELBĖTAS. . Štai kodėl atleidžiamos nuodėmės. Ir štai kodėl yra šie Viešpaties žodžiai:
Jn 3,18 Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo.
Nei vienam ne krikščioniui nuodėmės NĖRA atleidžiamos. Todėl jei tu ne krikščionis,o piktadarys ir nuėjai išpažinties,po kurios kunigas pasakė tau,jog tavo nuodėmės atleistos žinok - tau pasakė netiesą. Tavo nuodėmės ant tavęs. Visos iki vienos.
Jeigu mes esame atviri prieš Dievą ir neturime ko slėpti - mes vaikštome šviesoje. Dievas neturi nieko,ko turėtų gėdintis ir slėpti. Tačiau jei mūsų gyvenime yra tamsių dėmių - mes laikysimės toliau nuo šviesos,kad tik kas nors nepamatytų to,kas paslėpta..
Daugeliui krikščionybė yra susijusi su įvaizdžiu,ties kuriuo jie dirba..tačiau jei viduje klesti nedorybė - įvaizdis nereiškia nieko,toks nėra krikščionis. Reiškia - nuodėmės jam neatleistos..reiškia - atlygis už jas - amžina pražūtis ugnyje.
Heb 4,13 Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.
Krikščionybė ir prasideda nuo šito suvokimo. Adomo ir Ievos tragedija - tai bandymas pasislėpti nuo Dievo. Krikščionis nesislepia ir neteisina savo nuodėmės niekuo.
Ne krikščionis nepripažįsta savęs nusidėjėliu. Kai kurie iš jų nepripažįsta savęs nusidėjėliais aplamai,kiti - kai kalbama apie konkrečias nuodėmes,kurias jie myli ir kuriose pasilieka. Ne krikščionis ieško sau pateisinimų (nuodėmės neigimas - vienas iš jų).
Bet kokia nuodėmė yra pareiškimas “aš geriau žinau”. Ir kiekviena nuodėmė neišvengiamai veda į nusivylimą ir į gėdą.,kurią ir slepia kiekvienas žmogus..
Jn 3,19-21 O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve.
Taigi,ką daryti,kai tirdami save atrandama tai,dėl ko galime tapti atmestini Dievui?
1. Pripažinti ir išpažinti,kad čia nusidėjai.
2 Sam 12,1-14 Viešpats siuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Natanas, atėjęs pas jį, tarė: ‘Du vyrai gyveno viename mieste. Vienas buvo turtingas, o antras - beturtis. Turtingasis turėjo labai daug avių ir galvijų, o beturtis nieko neturėjo, tik vieną avytę, kurią nusipirko ir prižiūrėjo. Ji augo kartu su jo vaikais, maitinosi jo valgiu, gėrė iš jo taurės ir gulėjo prie jo šono; ji jam buvo kaip duktė. Kartą užėjo keleivis pas turtingąjį vyrą. Jis pagailėjo savo avių ir galvijų, kad paruoštų keleiviui maisto. Paėmęs beturčio mylimą avytę, paruošė iš jos keleiviui vaišes’. Dovydas, labai supykęs ant to žmogaus, tarė Natanui: ‘Kaip Viešpats gyvas, tas vyras turi mirti! O už avytę jis privalo atlyginti keturgubai, nes jis taip pasielgė ir neparodė gailesčio’. Natanas tarė Dovydui: ‘Tu esi tas žmogus! Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų. Aš tau atidaviau tavo valdovo namus bei jo žmonas ir tau daviau Izraelio bei Judo namus; jei to buvo maža, dar daugiau būčiau pridėjęs. Kodėl paniekinai Viešpaties įsakymą, piktai elgdamasis Jo akivaizdoje? Tu nužudei hetitą Uriją amonitų kardu ir pasiėmei jo žmoną. Dabar kardas visada lydės tavo namus, nes tu paniekinai mane ir pasiėmei hetito Urijo žmoną. Aš pakelsiu prieš tave pikta iš tavo paties namų; tau matant, tavo žmonas atiduosiu tavo artimui, ir jis suguls su tavo žmonomis prieš saulę. Tu tai darei slaptai, bet Aš darysiu visam Izraeliui matant, saulės šviesoje’ ‘. Dovydas tarė Natanui: ‘Aš nusidėjau Viešpačiui’. Natanas atsakė Dovydui: ‘Viešpats pašalino tavo nuodėmę, tu nemirsi. Bet kadangi davei progos Viešpaties priešams Dievą niekinti, sūnus, kuris tau gimė, mirs’.
2. Pripažinti ir išpažinti nuodėmės faktą Dievo realumo suvokime.
Ps 51 Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes. Visai nuplauk mane nuo kaltės ir nuvalyk mane nuo mano nuodėmės. Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi. Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai. Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina. Tu mėgsti tiesą širdyje ir slaptoje mokai mane išminties. Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą. Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai. Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk. Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane. Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave. Dieve, išlaisvink mane nuo kraujo kaltės, nes Tu mano išgelbėjimo Dievas, ir mano liežuvis šlovins Tavo teisumą. Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavąją šlovę. Tu nenori aukos, jei aukočiau deginamąją auką, Tau nepatiktų. Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi. Būk palankus ir daryk gera Sionui, statyk Jeruzalės sienas. Tada Tu gėrėsies teisumo aukomis, aukosime veršius ant Tavo aukuro.
Tai ne tas pat,kas formaliai sutikti su Įstatymo kaltinimais. Tai gilus širdies sudužimas prieš Dievą. Žmonės mano,jog pripažinti nuodėmę reiškia išvengti pasekmių. Tai netiesa. Daugeliu atveju Dievas mūsų pasigaili ir pasekmės aplenkia mus,bet tai ne taisyklė.Išpažinti nuodėmę reiškia sutikti su bet kokiomis pasekmėmis ir priimti jas kaip Dievo teisingumą - jei Jis taip panorės. Tačiau savo atgailoje mes galime viltis Dievo gailestingumu pagal Jo malonę,kurią Jis mums apreiškė esančią Jame. Svarbiausias atgailos tikslas yra ne išvengti problemų,o atstatyti nuodėmės sugriautą santykį su Juo. Visa Dovydo ir Betsabėjos istorija kaip niekas kitas atskleidžia mums tai..
3. Pripažinti ir išpažinti prieš žmones.
Jok 5,16 Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.
Tai reiškia,kad mes turėsime bendravimą vienas su kitu,bendravimą,kuriame vienas kito nebijosime. Savo nuodėmės pripažinimas prieš artimą išlaiko mumyse nuolankumą ir saugo bendravimą Dievo šviesoje.
4. Nustoti teisinti savo nuodėmę.
Nuodėmės pateisinimas - dvasinio augimo nebuvimo priežastis. Trumpai palieskime šią Šventajame Rašte aprašytą situaciją,kad galėtumėme pasimokyti kai kurių dalykų:
1 Sam 15,1-30 Samuelis tarė Sauliui: ‘Mane Viešpats siuntė tave patepti karaliumi Jo tautai Izraeliui. Taigi dabar klausyk Viešpaties žodžių. Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui: kaip jis tykojo kelyje, kai tas žygiavo iš Egipto. Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus’ ‘. Saulius surinko žmones Telaime ir juos suskaičiavo; buvo du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių vyrų iš Judo giminės. Tuomet jis atėjo prie Amaleko miesto ir slėnyje paliko pasalą. Kenitams jis tarė: ‘Pasitraukite nuo amalekiečių, kad jūsų nesunaikinčiau kartu su jais. Jūs buvote draugiški izraelitams, jiems einant iš Egipto’. Kenitai pasitraukė nuo amalekiečių. Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Suro apylinkių, į rytus nuo Egipto. Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu. Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino. Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui: ‘Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų’. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį. Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: ‘Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Galgalą’. Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: ‘Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą’. Samuelis klausė: ‘Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?’ Saulius atsakė: ‘Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome’. Samuelis tarė Sauliui: ‘Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo’. Ir jis atsakė: ‘Kalbėk’. Samuelis tarė: ‘Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi. Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’. Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?’ Saulius atsakė Samueliui: ‘Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau. Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Galgaloje’. Samuelis atsakė: ‘Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus. Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi’. Saulius atsakė Samueliui: ‘Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui. Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį’. Bet Samuelis atsakė Sauliui: ‘Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi’. Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo. Ir Samuelis jam pasakė: ‘Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave. Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų’. Saulius tarė: ‘Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą’.
- Nebandykite sumenkinti to,kuo nusidėjote Viešpačiui.
Vienas iš būdų,kai mes teisiname savo nuodėmę yra šis: mes bandome sumažinti mūsų nuodėmės reikšmę. Jei įdėmiai skaitote, tai Sauliaus ir Samuelio dialoge rasite šį savo nuodėmės menkinimą ..”na,juk tai nieko baisaus neatsitiko,iš esmės mes padarėme kas buvo įsakyta,o avys..menkniekis,juk vardan kilnaus tikslo mes taip pasielgėme..”
- Nebandykite ieškoti atsiprašymų sau.
Žmonės mano,jog kito nuodėmė pateisina jų nuodėmę. Saulius sako :” bijodamas žmonių”. Suprask - “žmonės darė nuodėmę,o aš tik jų bijojau. Esu silpnas..bet argi tai nuodėmė?” Pavyzdžiui, vyras pateisina savo inicijuotus barnius namuose su keiksmais ir riksmais žmonos nepaklusnumu. Mol,”aš nekaltas,nereikėjo manęs išvesti iš kantrybės”.. tai niekaip nepateisina jo nuodėmingos reakcijos į žmonos nepaklusnumą - net jei toks ir buvo. Šitaip elgdamasis vyras yra vienareikšmiškai KALTAS prieš Viešpatį ir jam yra įskaitoma nuodėmė - su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Žmonės mano,jog aplinkybės pateisina jų nuodėmę. Saulius teisinasi aplinkybėmis. Tai geriau matyti kitoje Rašto vietoje:
1 Sam 13,11 Samuelis klausė: ‘Ką tu padarei?’ Saulius atsakė: ‘Pamačiau, kad mano žmonės pradėjo skirstytis, o tu neatvykai skirtu laiku; ir filistinai susirinko Machme. Aš galvojau: ‘Filistinai ateis į Galgalą, o aš dar nebūsiu maldavęs Viešpaties’. Aš įsidrąsinau ir aukojau deginamąją auką’. Samuelis tarė Sauliui: ‘Tu neprotingai pasielgei, nesilaikydamas Viešpaties, savo Dievo, įsakymo..<..>..
Saulius čia bando papasakoti kokia tai baisi situacija,kurioje jis paprasčiausiai neturėjo kitos išeities. Bet tai ne tiesa. Jau nekalbant apie tai,jog jokia padėtis be išeities neprasideda nuo to,jog nėra išeities. Iki galutinio taško (tokio,kaip neišvengiama Sauliaus ir jo sūnų žūtis mūšyje) šią situaciją atveda daugybė mūsų nuodėmių,kurias mes vienaip ar kitaip pateisinom ir jose pasilikom.
Lygiai taip nepateisina mūsų ir toks mąstymas - “visi taip daro”
Mums reikia tirti save. Pažinti save ir suvokti,jog mumyse yra Kristus ir neapkęsti nuodėmės,kuri daro mus atmestinais Dievui, kuri griauna gyvenimą kurį mes gavome iš Dievo.
- Nesislėpkite nuo atsakomybės.
Muitininko (Lk 18:10-14) palaiminimas tame,jog jis nesiteisino, o kalbėjo apie savo atsakomybę. Kitaip nei Saulius abejose aukščiau aptartose situacijose,kuris darė viską,kad išvengtų atsakomybės.
Baigti norėčiau šia Šventojo Rašto vieta,kurią ir siekiau čia išdėstyti..
Heb 6,1-12 Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo. Jei Dievas leis, ir tai padarysime. Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta. Nors taip kalbame, bet jums, mylimieji, tikimės geresnių, vedančių į išgelbėjimą dalykų. Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir meilės triūsą, kurį parodėte Jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems. Todėl trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki galo, kol pasieks visišką vilties užtikrintumą, - kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą