Tikėjimas

Kai žmogus atsiverčia Šventąjį Raštą ir pradeda jį skaityti,jis netruks įsitvirtinti  gerai žinomose tiesose. Iš esmės šios tiesos - tai dvasiniai įstatymai,kurie matomi liečiančiuose žmones Dievo veiksmuose. Ir kai  tas žmogus gilinsis į Šventojo Rašto tekstus, jam kils noras kažkaip sistematizuoti atsiveriančias naujas tiesas ir padaryti sau kažkokias išvadas,kurios apimtų kiekvieną šios sistemos elementą. Tokios išvados taps jo asmeninio biblinio credo doktrinomis. Tolimesnis skaitymas iš esmės jau nebekeis šio supratimo,tai bus tik sustiprinimui ir tikslinimui tarnaujanti informacija.

Jei sudarytumėme Biblijos doktrinų sąrašą,tai jo viršuje neišvengiamai atsidurs tikėjimas. Tikėjimas - tai atrama,ant kurios laikosi visas dvasinis gyvenimas.

Heb 11,6 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina

Tikėjimas įgalina mus augti ir klestėti Dievo karalystėje,be tikėjimo neįmanoma priartėti prie Dievo,be tikėjimo nėra atleidimo,išgelbėjimo,nėra bendravimo ir aplamai - nėra jokio dvasinio gyvenimo.

Taigi,jei tikėjimas toks svarbus,jei jis yra būtina,neišvengiama bei neturinti jokių išimčių sąlyga mūsų gyvenimui su Dievu,tai visiškai natūralu yra klausti savęs - o aš ar turiu šią tikėjimo dovaną? Toliau visada seks mūsų proto iškeltas klausimas - „o kas yra tikėjimas?”,už kurio bus paslėptas kitas - „ar yra jis (tikėjimas) manyje?”. Ir šie klausimai reikalauja atsakymo.

Beveik visi,kurie kalba apie tikėjimą,praktiškai kalba vieną ir tą patį. Jie sako,jog tikėjimas - tai užtikrintumas Dievo žodžių teisingumu ir - jog reikia sekti tuo,kas yra parašyta Biblijoje. Toliau paprastai seka pasakojimas apie žmones,kurie meldėsi ir Dievas atsakė į jų maldas pagal jų tikėjimą. Šie atsakymai daugumoje yra materialios prigimties arba praktiški,tokie kaip sveikata,pinigai,fizinis saugumas arba sėkmė darbo reikaluose. Tačiau po tokio pasakojimo man netapdavo aiškiau ar yra tikėjimas many ir kiek jo yra..

Jei pamokslininkas bus žmogus,kuris linkęs į filosofiją,jis aiškins šia temą kitu kampu ir įves į metafizinius brūzgynus arba apipils  filosofine terminologija,apibrėždamas ir tikslindamas sąvokas ,tuo pačiu palikdamas klausytojus visiškame neužtikrintume. Po tokio aiškinamojo pamokslo daugelis „išeis pro tas pačias duris,pro kurias įėjo”,t.y. atmes viską,ką girdėjo ir pasiliks su tuo,ką prieš tai suprato ir žinojo.

 Šventasis Raštas praktiškai niekaip neapibrėžia tikėjimo sąvokos. Išskyrus laiške Žydams išsakytus žodžius (Heb 11,1 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome) ,aš nežinau jokio kito biblijinio apibrėžimo. Tačiau netgi čia tikėjimas nusakytas kalbant apie jo funkciją,o ne filosofiškai,tai yra kalbama apie tai,kas yra tikėjimas veiksme,o ne kas yra tikėjimas savo esmėje. Biblinis apibrėžimas daro prielaidą apie tikėjimo buvimą kaip faktą ir parodo jo veikimo rezultatą,bet visai nekalba apie tai KAS YRA tikėjimas. Mes pasielgsime išmintingai,jei pasiliksime Biblijos rėmuose ir neisime toliau savo išvadose. Mums leista žinoti iš kur ir kieno pagalba tikėjimas gimsta mumyse:

Ef 2,8 Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų-tai Dievo dovana,

Rom 10,17 Taigi tikėjimas-iš klausymo, klausymas-iš Dievo žodžio

Ir jei cituoti Tomą Kempietį,tai galima pasakyti sau: „aš verčiau turiu gyventi tikėjimu,nei žinoti jo apibrėžimą”

Todėl,kai girdime žodžius „tikėjimas yra”,mes suprantame,jog kalbama bus apie tai,kaip tikėjimas pasireiškia tikinčio žmogaus darbuose.

Dabar palikime tikėjimo apibrėžimo klausimą ir pakalbėkime apie tai,kaip tikėjimas atrandamas ir koks jis yra mūsų pergyvenimuose,t.y. - praktikoje. Ir kalbėsime labiau apie praktinius,nei teorinius dalykus.

Skaičių knygoje matomas praktinis tikėjimo pasireiškimas.

Sk 21,4-9 Nuo Horo kalno jie ėjo keliu, vedančiu Raudonosios jūros link, kad aplenktų Edomo žemę. Kelionėje tauta nerimavo, ji kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: “Kodėl mus išvedėte iš Egipto numirti dykumoje? Nėra duonos, nėra vandens, mums įgriso tas menkavertis maistas”. Tada Viešpats siuntė nuodingas gyvates. Jos gėlė žmones, ir daugelis nuo jų mirė. Jie kreipėsi į Mozę, sakydami: “Nusidėjome, kalbėdami prieš Viešpatį ir tave, melsk, kad pašalintų nuo mūsų gyvates”. Mozė meldėsi už tautą. Viešpats sakė Mozei: “Padaryk varinę gyvatę ir iškelk ją ant stulpo; kas įgeltas į ją pažvelgs, liks gyvas”  Mozė padirbdino varinę gyvatę ir iškėlė ją ant stulpo. Į ją pažvelgę, įgeltieji likdavo gyvi

Naujajame Testamente šiam epizodui yra paaiškinimas ir jį davė ne bet kas,o pat Viešpats asmeniškai. Jis aiškina Savo klausytojams kaip galima išsigelbėti. Jis pasakoja,jog išsigelbėti galima tik tikėjimu. Ir kad paaiškinti kaip praktiškai veikia gelbstintis tikėjimas,Jis duoda šį pavyzdį iš Skaičių knygos:

Jn 3,14-15 Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”.

Skaitant šias Rašto vietas galima padaryti svarbų atradimą - žodžiai „pažvelgs” ir „tiki” yra sinonimai.Pažvelgti į iškeltą varinę gyvatę ir tikėti Kristumi turi tą patį praktinį rezultatą - išgelbėjimą. Tai reiškia „pažvelgti” ir „tikėti” yra vieną ir tą patį veiksmą nusakantys žodžiai. Galima net padaryti tokią išvadą,jog tikėjimas -tai sielos žvilgsnis į gelbstintį Dievą.

Tai supratus,daugybė Rašto vietų atsiskleis mums su nauju grožiu ir jėga:

Ps 34,5 Jie žvelgė į Jį ir pralinksmėjo, jų veidai nebuvo sugėdinti

Ps 123,1-2 Mano akys pakeltos į Tave, kuris gyveni danguose. Kaip žiūri tarnai į ranką savo valdovo, tarnaitė-į ranką valdovės, taip mūsų akys žvelgia į Viešpatį, mūsų Dievą, laukdamos Jo pasigailėjimo.

Ieškantis Dievo malonės žmogus pakelia savo akis į maloningą Dievą ir nenuleidžia jų,kol Jis nedovanoja Savo malonės. Ir pats mūsų Viešpats visada žvelgė į Dievą:

Mt 14,19 Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis,pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.

Jėzus mokė elgtis taip,kaip Jis pats elgėsi,visada kreipti savo dvasios akis į Tėvą.

Jn 5,19-21 Jėzus jiems atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Nes Tėvas myli Sūnų ir rodo Jam visa, ką pats daro. Ir Jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės. Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam nori.

Viešpats mums liepia atbaigti skirtą mums kelią žvelgiant į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją:

Heb 12,1-2 Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.

Iš viso šito mes darome išvada,jog tikėjimas - tai ne vienkartinio veiksmo rezultatas,bet nepaliaujamos savo širdies žvilgsnio kreipimas į Dievą. Tikėjimas - tai mūsų širdžių atsivertimas į Kristų. Tikėjimas - tai kreipimas dvasinių akių žvilgsnio į Dievo Avinėlį,nepaliaujamas žvelgimas  į Jį per visas mūsų gyvenimo dienas. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip labai sunki užduotis,bet su laiku bus vis lengviau ir lengviau,nes Dievas žinodamas apie visą tai,kas siekia atitraukti mūsų žvilgsnį nuo Viešpaties,pats suteiks mums viską,ko reikia,jog pasiliktumėme tikėjime.

Iš visų dorybių tikėjimas mažiausiai suvokiamas tokiu esantis. Mes vargu ar suvokiame tikėjimo egzistavimą savyje. Panašiai kaip akis,kuri nemato pati savęs,nes visa jos prasmė yra funkcijoje - ji nukreipta į Objektą,kurį žiūri,o į save nekreipia jokio dėmesio. Žvelgdami į Dievą mes nematome savęs pačių - štai kur palaimintas išlaisvinimas. Žmogui,kuris pats bandė kovoti tam,kad apsivalytų,bet patyrė vieną nusivylimą po kito,yra tikra laimė žvelgti į Tobuląjį Dievą ir būti keičiamam į atvaizdą ir pavidalą To,Kurį jis mato,keičiamam jėga Dievo.

Pats iš savęs tikėjimas nėra gelbstintis ar vertingas. Tikėjimo vertė Tame,į Kurį jis nukreiptas. Tikėjimas yra mūsų regėjimo perorientavimas, mūsų širdies nukreipimas kita linkme,perkeliant jos žvilgsnį,tikslus,norus nuo savęs pačios į Dievą. Nuodėmė nukreipė mūsų akis į save pačius ir padarė mūsų pasaulio suvokimą egocentrišku. Netikėjimas pasodino mūsų „aš” į vietą,kurioje turi būti Dievas. Tikėjimas žvelgia ne į vidų,o į išorę ir gyvenimas atgauna harmoniją.

Dabartinė literatūra,kad būtų priimta pasaulinių lyderių turi išlaikyti tam tikrą „partinę liniją”,nuo kurios nukrypti vargu bau ar įmanoma norint būti pripažintam. O ta “linija” apibrėžia tikėjimą kaip priemonę siekti asmeninės gerovės ir savo susigalvotų (tame tarpe ir religinių) tikslų. Tokie reikalai privedė prie to,kad žmonės tapo kietasprandžiai ir patenkinti savimi. Daugelis su vergišku nuolankumu stengiasi būti panašūs viens į kitą bet ne į Kristų. 

Taigi,jei tikėjimas yra mūsų pakeltų į Dievą akių žvilgsnis,kuris susitinka su visa matančiu Dievo žvilgsniu - tai turi būti pats lengviausias dalykas,kuris įmanomas padaryti žmogui! Tai taip pat lengva,kaip lengva Dievui padaryti silpniausiems iš mūsų pasiekiamu tai,kas yra gyvybiškai svarbu.

Iš viso šito galima padaryti keletą svarbių išvadų. Pavyzdžiui,apie tikėjimo paprastumą. Dievas taip sutvarkė,jog viskas,kas yra tikrai svarbu niekaip nepriklauso nuo atsitiktinumo. Užrašai gali pražūti,tarnautojas gali vėluoti,bažnyčios tarnavimas būti atšauktu. Tačiau visi šie išoriniai faktoriai niekaip nepaliečia mūsų tikėjimo - pakelti akis ir žvelgti į Dievą gali bet kuris už tūkstančio kilometrų nuo artimiausios bažnyčios esantis žmogus.

Kadangi tikėjimas - tai žvelgimas į Viešpatį,tikintysis gali tai padaryti bet kuriuo metu. Kiekvienas metas yra tinkamas. Dievas niekaip nesusiejo išgelbėjimo,kuris per tikėjimą su mėnulio fazėmis,šventomis dienomis ar šeštadieniais. Per Velykas žmogus ne arčiau Dievo nei ,pavyzdžiui, rugpjūčio 9, ketvirtadienį. Kol Kristus yra mums tarpininkas - kiekviena diena tinkama ir kiekvienas laikas - išgelbėjimo laikas.

Taip pat ir vieta nereiškia nieko kai kalbame apie palaiminta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimą. Pakelkite akis į Jėzų ir leiskite širdžiai atrasti ramybę Jame ir jūs čia pat įeisite į šventyklą,nors ką tik dirbote gamykloje ar triūsėte virtuvėje. Dievą galimą išvysti iš bet kur,jei tik siela yra pasiruošusi mylėti ir klausyti Jo. Šį gyvenimą gali gyventi visi Dievo vaikai,nepriklausomai nuo to,kiek stipriai jie yra užimti savo kasdienybėje.

To,ką mes kalbame paslaptį daugelis suvokia ne tada,kai masto apie tai,kas dedasi jų viduje,bet kada pastoviai siekia žvelgti į Dievą. Netgi tada,kai žemiški reikalai atitraukia mūsų žvilgsnį nuo Dievo,viduje vis tiek lieka paslaptingas ryšys su Dievu ir tereikia atsirasti galimybei,kai širdies žvilgsnis vėl nukrypsta į Jį.

Tuo,ką kalbame,niekaip nenoriu sumenkinti kitų dalykų,kuriais siekiame pažinti Viešpatį ir priartėti prie Jo. Malda slaptoje turi tapti kiekvieno sekančio paskui Kristų gyvenimo šerdimi. Nuo ilgų apmąstymų ties perskaitytu Dievo Žodžiu mūsų akys apsivalo ir pradeda matyti teisingai,nuo pamaldų lankymo auga mūsų meilė artimui bendravime su broliais ir seserimis,jose mes esame ugdomi Dievo Dvasios per tas tarnavimo dovanas,kurias Jis paskirstė bažnyčioje Savo valia. Tarnystė,darbas,veikla - visa tai yra gerai ir viskuo reikia būti užimtam. Bet viso to pamatuose yra tai,kas suteikia prasmę viskam,ką mes darome - tikėjimas Dievu,žvilgsnis į Jį.

Visame tame,ką kalbėjome yra padaryta viena prielaida,kuri vertinta kaip neginčijamas faktas - tai,jog klausančiajame yra tikros atgailos vaisiai ir širdies paklusnumo Dievui nuostata. Žmogui,kuris yra savavalis savo pasirinkimuose ir savo nuomonę bei norus laiko esant visa ko teisėjais ir tiesos standartu, o Dievo Žodį Jo paprastume atmeta - tokiam neįmanoma gauti gelbstinčio tikėjimo Dovaną iš Viešpaties,Kuris išdidiems priešinasi,o nuolankiems teikia malonę.

Bet mums,Jo vaikams, Jis yra atviras ir prieinamas.

Ps 17  ¹ Viešpatie, paklausyk teisiojo skundo, išgirsk mano šauksmą. Teišgirsta Tavo ausys maldą iš mano neklastingų lūpų.
² Iš Tavęs teišeina man sprendimas, tegul Tavo akys mato teisybę.
³ Tu ištyrei mano širdį, aplankei mane naktį, išbandei mane ir nieko neradai. Aš nusprendžiau nenusidėti savo burna.
⁴ Žmonių darbuose pagal Tavo lūpų žodžius aš saugojausi naikintojo takų.
⁵ Palaikyk mane einantį Tavo takais, kad mano kojos nepaslystų.
⁶ Šaukiausi Tavęs, nes Tu išklausysi mane, Dieve! Atkreipk į mane savo dėmesį, išgirsk mano kalbą.
⁷ Parodyk savo nuostabų gailestingumą, Tu, kuris savo dešine gelbsti nuo priešų Tavimi pasitikinčius.
⁸ Saugok mane kaip savo akies vyzdį, savo sparnų šešėlyje slėpk mane
⁹ nuo prispaudėjų, nuo mano mirtinų priešų, kurie supa mane.
¹⁰ Užsidarę savo taukuose, jie kalba išdidžiai savo lūpomis.
¹¹ Kur tik einame, jie supa mus, įbedę akis stebi ir rengiasi žemėn parblokšti
¹² kaip liūtas, tykantis grobio, kaip liūto jauniklis, kuris tupi lindynėje.
¹³ Kelkis, Viešpatie, juos pasitik ir partrenk; išlaisvink savo kardu mano sielą iš nedorėlių,
¹⁴ iš žmonių - savo ranka, Viešpatie; iš pasaulio žmonių, kurių dalis šiame gyvenime, kurie pripildo savo pilvus Tavo gėrybėmis, jų vaikai sočiai privalgo, perteklių palikdami saviesiems vaikams.
¹⁵ O aš Tavo veidą regėsiu savo teisume, pabudęs pasisotinsiu Tavo regėjimu.