Dvasinio augimo pakopos

Trys pagrindiniai motyvai priverčia žmones susivaldyti savo aistrose:

1. būsimos amžinos bausmės baimė;

2. esamų įstatymų bausmės baimė;

3. viltis ir noras įeiti į Dangaus karalystę ateityje ir šioje viltyje užsideganti meilė dorybei.

Apie tai, jog baimė priverčia atsitraukti nuo blogio pasakyta patarlėse:

Pat 8,13 Viešpaties baimė-nekęsti pikto.

Pat 16,6 ..<...>.. Viešpaties baimė padeda išvengti pikto. 

Kad viltis taip pat saugo žmogų, jog nebūtų nuneštas sukilusių aistrų, randame parašyta čia:

1 Jn 3,2 Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. 

1 Jn 3,3 Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus. 

Apie meilę pasakyta, jog ji aplamai net nebijo aistra susigundžiusio žmogaus kritimo į nuodėmę, nes kol dega meilė, tai neįmanoma:

1 Kor 13,8 Meilė niekada nesibaigia

Todėl apaštalas visą išgelbėjimo darbą suvedė į siekimą šių trijų dalykų, sakydamas:

1 Kor 13,13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė-šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė. 

Tikėjimas, darydamas mums tikra laukiančią visų nusidėjelių amžiną pražūtį, atitraukia mus nuo pražūtingų aistrų per Dievo baimę.

Viltis, atitraukdama mūsų protą nuo esamo amžiaus, kreipia laukti amžinų palaiminimų, versdama tuo pačiu paniekinti siekius patenkinti kūniškumą.

Meilė, savo ugnimi uždegdama mumyse meilę Kristui, uždega troškimą siekti dvasinių dorybių augimo, siekti dvasios vaisių augimo, tuo pačiu pripildo mus nepakantumu viskam, kas yra šiems siekiamiems dalykams priešinga.  

Ir nepaisant to, kad visos šios trys dorybės veda mus vieno tikslo link, t.y. moko mus susilaikyti nuo visko kas draudžiama, bet pagal savo prakilnumą ženkliai viens nuo kito skiriasi... Du pirmieji dalykai – tikėjimas ir viltis – būdingi žmonėms, kurie siekdami būti sėkmingi savo gyvenime dar nesugebėjo iš visos širdies jų pamilti. Trečias dalykas – meilė – priklauso išimtinai Dievui ir tiems žmonėms, kurie Dievo malonės veikimu atkūrė savyje Dievo atvaizdą ir panašumą. Nes tik vienas Dievas kuria visa kas yra gerai vedamas meilės, o ne baimės ar vilties gauti už tai kažkokį atlygį.

Pat 16,4 Viešpats viską sukūrė dėl savęs, net ir nedorėlį nelaimės dienai. 

Tai reiškia, jog iš savo malonės Jis dosniai išlieja savo gerumą ir vertiems, ir nevertiems, nes negali būti nuliūdintas tuo, kas Jį užgauna, negali būti suerzinamas žmonių neteisumu , nes Jis yra visais amžiais savo prigimtimi tobula malonė.

Mt 5,44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, 

Mt 5,45 kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. 

Todėl kiekvienas, kuris veržiasi į tobulumą Kristuje, turi stengtis pakilti nuo pirmojo laiptelio – baimės. Galima pasakyti, kad baimė yra vergų dalis.

1 Jn 4,18 Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje. 

2 Tim 1,7 Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią. 

Ir iš dalies tas Dievo vergų statusas,kuriame mes bijome Dievo, visa laiką pasiliks kaip mūsų prigimties dalis ir mes laikome garbe sau būti Jo vergais, bet jei žmoguje pasilieka tik tai, tik baimė – tai rodo, jog jis sustojo savo augime. Todėl tas, kas auga Dieve ir siekia tobulumo, turie siekti stoti į vilties kelią. 

Čia žmogus prilyginamas jau nebe vergui, bet tarnui, arba samdiniui, kuris veikia ir triūsia dėl būsiančio atlygio. Ir nors jis yra užtikrintas savo nuodėmių atleidimu, ir jau nebebijo, jog už buvusius darbus ištiks jį bausmė, bet suvokdamas naująją savo padėtį Kristuje stengiasi būti uolus dėl laukiančios jo malonės, bet nesugeba pasiekti tos motyvacijos , kuri būdinga sūnui.

Taigi, mes turime paskubinti savo žingsnius, kad niekada nesibaigiančios meilės veikimu pakiltumėme dar arčiau Viešpaties ir taptumėme tikrais sūnumis, kurie savu laiko viską, kas priklauso Tėvui ir taptumėme pripažinti vertais Jo atvaizdo ir pavidalo mumyse, ir sekdami tikrojo Jo Sūnaus pavyzdžiu, galėtume pasakyti : 

Jn 16,15 Visa, ką turi Tėvas, yra mano,

Tai išpažįsta ir apaštalai, sakydami:

1 Kor 3,21 Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Nes viskas yra jūsų:  

1 Kor 3,22 ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis,-viskas yra jūsų,  

1 Kor 3,23 bet jūs patys-Kristaus, o Kristus-Dievo. 

Tokiam panašumui į mūsų Viešpatį esame raginami Jo peties žodžiais:

Mt 5,48 Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”. 

Tiems, kurie yra vergų ir samdinių padėtyje troškimas siekti Viešpaties ir augti Jame kartas nuo karto nutrūksta. Dėl pasaulio pagundų, pramogų ir kitokios įtakos jų žvilgsnis nukrypsta į šalį ir Dievo baimė išblėsta, o amžinybėje laukiančio atlygio grožį užtemdo laikinas šio pasaulio siūlomo atlygio patirti malonumą žavesys. Ir jie sustoja, o daugelis pradeda ristis atgal..

Taigi, mes ne kaip kitaip galime pasiekti tobulumo Kristuje, kaip tik pamilę Dievą. Jokia kita priežastis neišlaikys mūsų pastoviais ir iš tikrųjų gyvais Kristuje. Juk ir Jis mus pamilo ne dėl kokio nors kito tikslo, o pamilo mus mūsų išgelbėjimui – štai dėl ko galime pasilikti Jo meilėje.

Ir dėl to mums reikia dėti visas įmanomas pastangas ir su liepsnojančiu uolumu kilti iš baimės į viltį, o iš vilties – į meilę.

Didelis skirtumas yra tarp to, kuris pragaro baime ar atlyginimo viltimi gesina savyje visas pražūtingas aistras ir tarp to, kas tai daro vedamas meilės Dievui, su pasibjaurėjimu nusisukdamas nuo nedorybių nešvaros ir saugo savo širdyje šventumą pamilęs šventumą kaip Dievo buvimo užtikrintumą, ir viską daro ne bijodamas kančių, bet mylėdamas dorybę; ne tikėdamasis gauti atlygį, o pripildydamas savo širdį šiandiena teikiamos Dievo malonės pasitenkinimu.  Tokiame stovyje esantis žmogus nors ir nematydamas atlygio savo geriems darbams, neleis sau pasinaudoti proga nusidėti netgi mintyse. Nes savo širdyje laikydamas nuoširdžią meilę dorybei ne tik kad nepriims jokio jausmo jai priešingo, bet ir su pasibjaurėjimu nusisuks nuo to, kas tą nedorybę atneša. O kas baime būna sulaikomas nuo to, kad pasiduotų aistrai, vis tiek palinks į tai ką myli kai tik baimė susilpnės. Toks niekada nebus tvirtas ir nuoseklus savo sekime paskui Dievą ir niekada nebus laisvas nuo kovos su verdančiomis jame aistromis, o bus tampomas savo paties pageidimų nuo vieno kraštutinumo iki kito.. O kur pastovi kova, ten neįmanoma ilgą laiką išlikti vienaip ar kitaip nesužeistam. Juk kiek tu bebūtum stiprus, kaip meistriškai bekovotum, vis tiek neišvengsi priešo ginklo ašmenų prisilietimo.  

Ir priešingai, tas kuris numalšino savyje aistrų sukilimą, gali džiaugtis saugia ramybe ir taika. Toks bus prisirišęs širdimi prie pačios dorybės ir saugos savyje tą gerą nusiteikimą ir nuotaiką, kurios visas yra apimtas, laikydamas, kad nieko pražūtingesnio nėra už šventumo švaros praradimą.

Tik tas,kuris pasitiki Dievo pagalba labiau nei savo uoliomis pastangomis gali pasiekti tokį tobulumą Kristuje. Tik toks iš vergiškos būsenos, kurioje visame kame veikia baimė, ir iš samdinio pozicijos, kurioje motyvacijos jėga tarnauja ne vidinė dorybė ir pačio veikiančiojo gerumas, o atlygio viltis, tik toks pasitikintis Dievo pagalba pereina įsunystėn, kurioje nėra vietos nei baimei, nei atlygio troškimui, bet kurioje nenuilstamai veikia niekada nesibaigianti meilė.  Kas per tokią meilę atstatys savyje Dievo atvaizdą ir panašumą, tas mėgausis gėriu jau vien dėl tikros širdies nuostatos į gėrį. Ir pasiekęs tikrą kantrybę bei romumą taip, kokie jie yra pačiame Viešpatyje, nebepasiduos pykčiui  dėl jokių nusidėjelių ydų , bet užjausdamas jų negalią ir silpnybę, mels Tėvo, kad jų pasigailėtų, atsimindamas, jog ir pats ilgą laiką gyveno panašių aistrų apimtas ir nugalėtas, kol neišgelbėjo jo Dievo malonė ir kad ne savo jėgomis ištrūko iš kūniško gyvenimo, o Dievo gailestingumu buvo apvalytas, išvaduotas ir pastatytas ant tvirto pamato. Tada supras, jog ne pyktį, o užuojautą reikia rodyti nusidedantiems, pačiam pasiliekant taikingu širdyje su visais žmonėmis..

Ps 94,17 Jei Viešpats man nebūtų padėjęs, būčiau atsidūręs tylos karalystėje. 

Ir pasilikdamas šitame širdies romume galėtų įvykdyti ir šia Evangelijos tobulumo nuostatą:

Mt 5,44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, 

Ir tokiu būdu taptų vertas pridedamo prie šio įsakymo atlygio- nešioti savyje Dievo atvaizdą ir pavidalą ir būti Dievo vaiku.