Tuščiagarbystė – tuščia šlovė, šlovė sau. (Pat 25,27 Negerai persivalgyti medaus, taip pat siekti sau šlovės nėra šlovė. )
Tuščiagarbystė - tai darbų švaistymas, tai veltui sudėtos pastangos ir vėjais paleistas gyvenimas.
Pradžioje noriu atsiversti ir drauge su jumis perskaityti vieną istoriją apie karalių Oziją, kurioje labai aiškiai parodytas šios nuodėmės pražūtingas veikimas žmoguje:
2 Krn 26,1-21 Tada visi Judo žmonės ėmė Oziją, kuriam buvo šešiolika metų, ir padarė savo karaliumi jo tėvo Amacijo vietoje. Jis sutvirtino Elatą ir sugrąžino jį Judui po to, kai karalius užmigo prie savo tėvų. Pradėdamas valdyti, Ozijas buvo šešiolikos metų ir penkiasdešimt dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Jecholija iš Jeruzalės. Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Amacijas. Jis ieškojo Dievo, kol Zacharijas, kuris suprasdavo Dievo regėjimus, buvo gyvas, ir kol jis ieškojo Viešpaties, Dievas davė jam sėkmę. Jis kariavo su filistinais ir sugriovė Gato, Jabnės bei Ašdodo sienas. Jis pastatė miestus aplink Ašdodą ir filistinų krašte. Dievas padėjo jam prieš filistinus ir arabus, gyvenusius Gūr Baale, ir prieš meunus. Amonitai mokėjo Ozijui duoklę. Jo vardas pagarsėjo net iki Egipto sienos, nes jis nepaprastai sustiprėjo. Ozijas pastatė Jeruzalėje bokštus prie Kampo vartų, Slėnio vartų bei prie kampų ir juos sutvirtino. Jis taip pat pastatė bokštų dykumoje ir iškasė daug šulinių, nes turėjo daug gyvulių žemumose ir slėnyje bei žemdirbių ir vynuogynų prižiūrėtojų įkalnėse ir Karmelyje; jis mėgo žemdirbystę. Ozijas turėjo kariuomenę, kuri išeidavo į karą būriais, kuri buvo suskaičiuota raštininko Jejelio ir valdininko Maasėjo, vadovaujant vienam iš karaliaus vadų Hananijui. Šeimų vadų ir karžygių buvo du tūkstančiai šeši šimtai vyrų. Jie vadovavo trims šimtams septyniems tūkstančiams penkiems šimtams kariuomenės vyrų, kurie galingai kariaudavo, padėdami karaliui prieš priešą. Ozijas parūpino kariuomenei skydų, iečių, šalmų, lankų ir svaidyklių akmenims svaidyti. Jis turėjo Jeruzalėje naujai išrastų karinių mašinų strėlėms ir dideliems akmenims svaidyti, kurias įstatė bokštuose ir kampuose. Jo vardas plačiai išgarsėjo, nes nuostabi pagalba lydėjo jį ir jis tapo galingas. Kai jis buvo galingas, jo širdis pasididžiavo jo pražūčiai. Jis nusikalto Viešpačiui, savo Dievui, eidamas į Viešpaties šventyklą smilkyti ant smilkymo aukuro. Kunigas Azarijas įėjo paskui jį su aštuoniasdešimt drąsių Viešpaties kunigų. Jie pasipriešino karaliui Ozijui ir sakė: “Ozijau, tu neturi teisės smilkyti Viešpačiui. Tai kunigų, Aarono sūnų, pareiga. Išeik iš šventyklos! Tu nusikaltai ir Viešpats Dievas nepriskaitys to tavo garbei”. Ozijas jau laikė rankoje smilkytuvą, pasiruošęs smilkyti. Jis labai supyko ant kunigų. Kai jis supyko, raupsai atsirado jo kaktoje Viešpaties namuose prie smilkymo aukuro, kunigams matant. Vyriausiasis kunigas Azarijas ir visi kunigai žiūrėjo į jį, ir jis buvo raupsuotas. Jie išstūmė jį iš ten, o ir jis pats skubėjo išeiti, nes Viešpats jį ištiko. Karalius Ozijas liko raupsuotas iki savo mirties. Jis gyveno atskiruose namuose ir buvo atskirtas nuo Viešpaties namų. Jo sūnus Joatamas valdė karaliaus namus ir teisė krašto žmones.
Mintys apie tuščiagarbystę, kuriose šią nuodėmę pamatyti galime, suprasti kaip ji veikia, ir atrasti pamokymą, kaip save nuo šios blogybės apsisaugoti:
§ Tuščiagarbystė tai tokia nuodėmė, kuri prilimpa prie bet ko, ką mes darome.
§ Tuščiagarbis savo esme yra stabmeldys, jis mano, kad Dievui tarnauja, o iš tikrųjų žmonėms stengiasi įtikti.
§ Kiekvienas žmogus, kuris mėgsta save parodyti, savo nuomonę neklaustas išsakyti yra tuščiagarbis.
§ Tuščiagarbystė įkvepia lengvabūdžius žmonių akivaizdoje apsirenkti nuolankumu; ir savo balsu, ir elgesiu, ir veido išraiška rodyti visokeriopą pamaldumą; valgant – susivaldyti; šlovinimo metu tingūs tampa uoliais ir bebalsiai choristais pasidaro.
§ Tuščiagarbystė aukštai žmonių vertinamus žmones padaro išdidžiais, žmonių gi niekinamus – pikta menančiais ir kerštingais.
§ Tuščiagarbystė labai patogiai įsitaiso ant žmogaus talentų ir pavergusi nustumia juos į pražūtį.
§ Kada tavo artimas – ar tau esant, ar už akių – apkaltins tave kuo nors, parodyk meilę ir pagirk jį.
§ Visus gerbk dėl Viešpaties ir nereikalauk sau pagarbos, ir bus tau Viešpaties malonė.
§ Niekada nesižavėk žmogumi, kuris stengiasi daugeliui įsiteikti, bet ne dėl Viešpaties.
§ Slaptoje vykdyk Viešpaties įsakymus ir Viešpats tau atlygins viešai.
§ Nesistebėk, jei žemėje gyvendamas žmogus pasiekė didelės šlovės, tuo stebėtis galima, jei žmogus šioje žemėje gyvendamas pradeda neapkęsti žemiškos šlovės.
§ Stebėk save, kad nepagautų troškimas būti žmonių giriamam ir šlovinamam,kad neužsitraukti sau didžiulės gėdos, nes tikroji šlovė ne iš žmonių ateina. Tikra šlovė žmogui yra daryti viską pagal Dievo Žodį. O didelė nešlovė yra tai, kai žmogus Dievo Įsakymą peržengia.
§ Nesistenk savęs parodyti labai išmanančiu kiekviename dalyke, kad neįkliūti į tuščiagarbystės pinkles. Labiau stenkis parodyti save paprastu ir viskame lygiu visiems esant.
§ Nesigirk sugebėjimu kalbėti ir plačia pasaulio išmintimi nesidalink, geriau skelbk Kristaus mokymą (2 Kor 10:17 “Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu!” )
§ Tie, kas siekia dorybės tam, kad žmonėms įtikti ar pasirodyti tinkamiems, tų išgelbėjimo pamatai ant smėlio pastatyti. Kai tik prapliups lietūs, patvins upės ir sukils pagundymų vėjai, kris tokie nuo to, kokios pas juos pačius mintys širdyje gyvena. O jei laikinai vis tik nekrinta, o gyvena kaip dera, tai be galo tuo didžiuojasi..kai vis tik krinta – pasiduoda beprasmei nevilčiai.
§ Pirmiausiai ištirk savo darbus, ar tikrai gyveni taip, kaip rodaisi gyvenąs kitiems – ar nugalėjai piktus pageidimus, pamilai savo neturtą, ar neapkenti apkalbų, ar nustūmei nuo savęs tuščios šlovės meilę, ar neapkenti geismo, ar nepasiduodi apsiryjimui ir malonumų troškimui, ar tikrai niekam nedarai pikto, ar įžeidinėjamas nepyksti, o giriamas nesididžiuoji, ar tikrai myli Viešpatį visomis savo jėgomis, o savo artimą kaip pats save?
§ Nieko nereikia daryti taip, kad būtum žmonių matomas, bet viską reikia daryti nuoširdžiai. Nes Dievas žino tai kas paslėpta ir tik iš Jo mes turime laukti apdovanojimo.
§ Tuščiagarbis žmogus neturėdamas nieko pakankamai net jei ir pasiskelbs save karaliumi vis tiek tokiu ne taps dėl savo žodžių. Taip ir krikščionis, kuris slaptoje pasiduoda apsiryjimui, o tarp brolių dedasi dažnai pasninkaujantis dar nėra tikras Kristaus tarnas, nors ir reikštų pretenzijas į Dievo jėgą. Toks audžia sau voratinklį ir juo rengiasi vietoje to, kad apsivilkti išgelbėjimo rūbą..ir eina ne šventu keliu, o plačiu šio pasaulio žmonių keliu .
§ Kartais tuščiagarbystė išveja pyktį. Pavyzdžiui, vienas brolis stipriai susipyko su savo žmona ir namai prisipildė riksmų.. Staiga – skambutis į duris. O už durų kitas brolis kažkokiu reikalu trumpai užsuko. Ir staiga namuose ramybė, maloni kalba, šypsenos ir netikras juokas. Tuščiagarbystė pakeitė pyktį, nes žmogus vienu metu dviems šeimininkams tarnauti nesugebėjo..
§ Žemišką garbę niekina tik tie, kurie paragavo dangiškos šlovės. Aš labai nustebčiau, jei kažkas atsisakytų žemiškos šlovės nesusilietęs su dangiška.
§ Kas didžiuojasi savo įgimtais talentais ir sugebėjimais, tas niekada negaus aukštesnių už šiuos, nes neištikimas mažame ir dideliuose dalykuose tokiu bus dėl savo tuščiagarbystės (Lk 16:10 Kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame. )
§ Kas prašo Dievą Dvasios dovanų už darbus, kuriuos daro, tas siekia įsitvirtinti labai pavojingoje vietoje. O kas žiūri į save kaip į amžiną Dievo skolininką, to troškimai laisvi nuo tuščios šlovės noro.
§ Neklausyk raginimo pagarsinti savo dorybes (kitaip – „paliudyti“, kaip dabar populiaru) viešai neva kitų žmonių labui. Juk kokia tau bus nauda, jei laimėsi visus klausytojus, o savo sielai pakenksi? (Mt 16:26 Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? ) Niekas neatneša tiek naudos klausytojams kaip romus ir neveidmainiškai nuolankus būdas ir toks pat žodis. Taip mes ir kitus raginsime nesiaukštinti, o kas dar gali būti naudingiau nei šitai?
§ Pagyros išaukština ir įstumia pasipūtiman sielą. Kai pasipučia tada apima ją išdidumas, kuris pakelia į padanges bet nuveda į bedugnę.
§ Tuščiagarbystė moko mus rodyti dorybes, kurių neturime.
§ Neslėp savo gėdos su ta mintimi, kad neduoti artimui akstino pasipiktinti. Tiesa, gal ir ne visada yra reikalinga su tokiu atvirumu žmonėms rodytis, čia reikia atsižvelgti į kiekvienos nudėmės ypatumus.
§ Kai pradeda tave kas girti,prisiminkime savo nuodėmių gausybę ir pamatysime, jog neverti esame to, ką apie mus kalba giriantys.
§ Širdies ir proto paprastumas Kristuje yra geriausia apsauga nuo tuščiagarbystės, nes tuščiagarbystė prieš užvaldydama žmogų pražudo paprastumą, o tada sukuria apsimestinį gyvenimą.
§ Kovos su tuščiagarbyste pradžia yra savo lūpų saugojimas. Tuščiagarbystė mėgsta iškilmingą daugiažodžiavimą. Jei toliau stiprėjame kovoje tai galime atmesti ir mintis, kuriose aukštiname save, o tobulumas šioje kovoje pasiekiamas to, kuris be jokio sumišimo kitų žmonių akivaizdoje gali daryti tai, už ką bus jų niekinamas.
Būkite palaiminti!
2 Krn 26,1-21 Tada visi Judo žmonės ėmė Oziją, kuriam buvo šešiolika metų, ir padarė savo karaliumi jo tėvo Amacijo vietoje. Jis sutvirtino Elatą ir sugrąžino jį Judui po to, kai karalius užmigo prie savo tėvų. Pradėdamas valdyti, Ozijas buvo šešiolikos metų ir penkiasdešimt dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Jecholija iš Jeruzalės. Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Amacijas. Jis ieškojo Dievo, kol Zacharijas, kuris suprasdavo Dievo regėjimus, buvo gyvas, ir kol jis ieškojo Viešpaties, Dievas davė jam sėkmę. Jis kariavo su filistinais ir sugriovė Gato, Jabnės bei Ašdodo sienas. Jis pastatė miestus aplink Ašdodą ir filistinų krašte. Dievas padėjo jam prieš filistinus ir arabus, gyvenusius Gūr Baale, ir prieš meunus. Amonitai mokėjo Ozijui duoklę. Jo vardas pagarsėjo net iki Egipto sienos, nes jis nepaprastai sustiprėjo. Ozijas pastatė Jeruzalėje bokštus prie Kampo vartų, Slėnio vartų bei prie kampų ir juos sutvirtino. Jis taip pat pastatė bokštų dykumoje ir iškasė daug šulinių, nes turėjo daug gyvulių žemumose ir slėnyje bei žemdirbių ir vynuogynų prižiūrėtojų įkalnėse ir Karmelyje; jis mėgo žemdirbystę. Ozijas turėjo kariuomenę, kuri išeidavo į karą būriais, kuri buvo suskaičiuota raštininko Jejelio ir valdininko Maasėjo, vadovaujant vienam iš karaliaus vadų Hananijui. Šeimų vadų ir karžygių buvo du tūkstančiai šeši šimtai vyrų. Jie vadovavo trims šimtams septyniems tūkstančiams penkiems šimtams kariuomenės vyrų, kurie galingai kariaudavo, padėdami karaliui prieš priešą. Ozijas parūpino kariuomenei skydų, iečių, šalmų, lankų ir svaidyklių akmenims svaidyti. Jis turėjo Jeruzalėje naujai išrastų karinių mašinų strėlėms ir dideliems akmenims svaidyti, kurias įstatė bokštuose ir kampuose. Jo vardas plačiai išgarsėjo, nes nuostabi pagalba lydėjo jį ir jis tapo galingas. Kai jis buvo galingas, jo širdis pasididžiavo jo pražūčiai. Jis nusikalto Viešpačiui, savo Dievui, eidamas į Viešpaties šventyklą smilkyti ant smilkymo aukuro. Kunigas Azarijas įėjo paskui jį su aštuoniasdešimt drąsių Viešpaties kunigų. Jie pasipriešino karaliui Ozijui ir sakė: “Ozijau, tu neturi teisės smilkyti Viešpačiui. Tai kunigų, Aarono sūnų, pareiga. Išeik iš šventyklos! Tu nusikaltai ir Viešpats Dievas nepriskaitys to tavo garbei”. Ozijas jau laikė rankoje smilkytuvą, pasiruošęs smilkyti. Jis labai supyko ant kunigų. Kai jis supyko, raupsai atsirado jo kaktoje Viešpaties namuose prie smilkymo aukuro, kunigams matant. Vyriausiasis kunigas Azarijas ir visi kunigai žiūrėjo į jį, ir jis buvo raupsuotas. Jie išstūmė jį iš ten, o ir jis pats skubėjo išeiti, nes Viešpats jį ištiko. Karalius Ozijas liko raupsuotas iki savo mirties. Jis gyveno atskiruose namuose ir buvo atskirtas nuo Viešpaties namų. Jo sūnus Joatamas valdė karaliaus namus ir teisė krašto žmones.
Mintys apie tuščiagarbystę, kuriose šią nuodėmę pamatyti galime, suprasti kaip ji veikia, ir atrasti pamokymą, kaip save nuo šios blogybės apsisaugoti:
§ Tuščiagarbystė tai tokia nuodėmė, kuri prilimpa prie bet ko, ką mes darome.
§ Tuščiagarbis savo esme yra stabmeldys, jis mano, kad Dievui tarnauja, o iš tikrųjų žmonėms stengiasi įtikti.
§ Kiekvienas žmogus, kuris mėgsta save parodyti, savo nuomonę neklaustas išsakyti yra tuščiagarbis.
§ Tuščiagarbystė įkvepia lengvabūdžius žmonių akivaizdoje apsirenkti nuolankumu; ir savo balsu, ir elgesiu, ir veido išraiška rodyti visokeriopą pamaldumą; valgant – susivaldyti; šlovinimo metu tingūs tampa uoliais ir bebalsiai choristais pasidaro.
§ Tuščiagarbystė aukštai žmonių vertinamus žmones padaro išdidžiais, žmonių gi niekinamus – pikta menančiais ir kerštingais.
§ Tuščiagarbystė labai patogiai įsitaiso ant žmogaus talentų ir pavergusi nustumia juos į pražūtį.
§ Kada tavo artimas – ar tau esant, ar už akių – apkaltins tave kuo nors, parodyk meilę ir pagirk jį.
§ Visus gerbk dėl Viešpaties ir nereikalauk sau pagarbos, ir bus tau Viešpaties malonė.
§ Niekada nesižavėk žmogumi, kuris stengiasi daugeliui įsiteikti, bet ne dėl Viešpaties.
§ Slaptoje vykdyk Viešpaties įsakymus ir Viešpats tau atlygins viešai.
§ Nesistebėk, jei žemėje gyvendamas žmogus pasiekė didelės šlovės, tuo stebėtis galima, jei žmogus šioje žemėje gyvendamas pradeda neapkęsti žemiškos šlovės.
§ Stebėk save, kad nepagautų troškimas būti žmonių giriamam ir šlovinamam,kad neužsitraukti sau didžiulės gėdos, nes tikroji šlovė ne iš žmonių ateina. Tikra šlovė žmogui yra daryti viską pagal Dievo Žodį. O didelė nešlovė yra tai, kai žmogus Dievo Įsakymą peržengia.
§ Nesistenk savęs parodyti labai išmanančiu kiekviename dalyke, kad neįkliūti į tuščiagarbystės pinkles. Labiau stenkis parodyti save paprastu ir viskame lygiu visiems esant.
§ Nesigirk sugebėjimu kalbėti ir plačia pasaulio išmintimi nesidalink, geriau skelbk Kristaus mokymą (2 Kor 10:17 “Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu!” )
§ Tie, kas siekia dorybės tam, kad žmonėms įtikti ar pasirodyti tinkamiems, tų išgelbėjimo pamatai ant smėlio pastatyti. Kai tik prapliups lietūs, patvins upės ir sukils pagundymų vėjai, kris tokie nuo to, kokios pas juos pačius mintys širdyje gyvena. O jei laikinai vis tik nekrinta, o gyvena kaip dera, tai be galo tuo didžiuojasi..kai vis tik krinta – pasiduoda beprasmei nevilčiai.
§ Pirmiausiai ištirk savo darbus, ar tikrai gyveni taip, kaip rodaisi gyvenąs kitiems – ar nugalėjai piktus pageidimus, pamilai savo neturtą, ar neapkenti apkalbų, ar nustūmei nuo savęs tuščios šlovės meilę, ar neapkenti geismo, ar nepasiduodi apsiryjimui ir malonumų troškimui, ar tikrai niekam nedarai pikto, ar įžeidinėjamas nepyksti, o giriamas nesididžiuoji, ar tikrai myli Viešpatį visomis savo jėgomis, o savo artimą kaip pats save?
§ Nieko nereikia daryti taip, kad būtum žmonių matomas, bet viską reikia daryti nuoširdžiai. Nes Dievas žino tai kas paslėpta ir tik iš Jo mes turime laukti apdovanojimo.
§ Tuščiagarbis žmogus neturėdamas nieko pakankamai net jei ir pasiskelbs save karaliumi vis tiek tokiu ne taps dėl savo žodžių. Taip ir krikščionis, kuris slaptoje pasiduoda apsiryjimui, o tarp brolių dedasi dažnai pasninkaujantis dar nėra tikras Kristaus tarnas, nors ir reikštų pretenzijas į Dievo jėgą. Toks audžia sau voratinklį ir juo rengiasi vietoje to, kad apsivilkti išgelbėjimo rūbą..ir eina ne šventu keliu, o plačiu šio pasaulio žmonių keliu .
§ Kartais tuščiagarbystė išveja pyktį. Pavyzdžiui, vienas brolis stipriai susipyko su savo žmona ir namai prisipildė riksmų.. Staiga – skambutis į duris. O už durų kitas brolis kažkokiu reikalu trumpai užsuko. Ir staiga namuose ramybė, maloni kalba, šypsenos ir netikras juokas. Tuščiagarbystė pakeitė pyktį, nes žmogus vienu metu dviems šeimininkams tarnauti nesugebėjo..
§ Žemišką garbę niekina tik tie, kurie paragavo dangiškos šlovės. Aš labai nustebčiau, jei kažkas atsisakytų žemiškos šlovės nesusilietęs su dangiška.
§ Kas didžiuojasi savo įgimtais talentais ir sugebėjimais, tas niekada negaus aukštesnių už šiuos, nes neištikimas mažame ir dideliuose dalykuose tokiu bus dėl savo tuščiagarbystės (Lk 16:10 Kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame. )
§ Kas prašo Dievą Dvasios dovanų už darbus, kuriuos daro, tas siekia įsitvirtinti labai pavojingoje vietoje. O kas žiūri į save kaip į amžiną Dievo skolininką, to troškimai laisvi nuo tuščios šlovės noro.
§ Neklausyk raginimo pagarsinti savo dorybes (kitaip – „paliudyti“, kaip dabar populiaru) viešai neva kitų žmonių labui. Juk kokia tau bus nauda, jei laimėsi visus klausytojus, o savo sielai pakenksi? (Mt 16:26 Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? ) Niekas neatneša tiek naudos klausytojams kaip romus ir neveidmainiškai nuolankus būdas ir toks pat žodis. Taip mes ir kitus raginsime nesiaukštinti, o kas dar gali būti naudingiau nei šitai?
§ Pagyros išaukština ir įstumia pasipūtiman sielą. Kai pasipučia tada apima ją išdidumas, kuris pakelia į padanges bet nuveda į bedugnę.
§ Tuščiagarbystė moko mus rodyti dorybes, kurių neturime.
§ Neslėp savo gėdos su ta mintimi, kad neduoti artimui akstino pasipiktinti. Tiesa, gal ir ne visada yra reikalinga su tokiu atvirumu žmonėms rodytis, čia reikia atsižvelgti į kiekvienos nudėmės ypatumus.
§ Kai pradeda tave kas girti,prisiminkime savo nuodėmių gausybę ir pamatysime, jog neverti esame to, ką apie mus kalba giriantys.
§ Širdies ir proto paprastumas Kristuje yra geriausia apsauga nuo tuščiagarbystės, nes tuščiagarbystė prieš užvaldydama žmogų pražudo paprastumą, o tada sukuria apsimestinį gyvenimą.
§ Kovos su tuščiagarbyste pradžia yra savo lūpų saugojimas. Tuščiagarbystė mėgsta iškilmingą daugiažodžiavimą. Jei toliau stiprėjame kovoje tai galime atmesti ir mintis, kuriose aukštiname save, o tobulumas šioje kovoje pasiekiamas to, kuris be jokio sumišimo kitų žmonių akivaizdoje gali daryti tai, už ką bus jų niekinamas.
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą