Vienybė Bažnyčioje ir ekumeninis judėjimas.

 Jn 17:20-23  Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei. Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane.

Pagrindas vienybei ateina iš teisingo supratimo apie vienybę Trejybėje tarp Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios.

Jn 10:30;38 Aš ir Tėvas esame viena“.; O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame“.

Melsdamasis dėl vienybės Viešpats neturėjo omenyje ontologinio (Ontologija (Graikiškai ων „būtis“, λόγος „žodis“ ar „kalba“) — filosofijos skyrius, svarbiausia metafizikos šaka. Nagrinėjama būtis ir egzistencija, taip pat pagrindinės kategorijos, bandant išsiaiškinti, kokios ir kokių tipų esybės egzistuoja. Pagrindinis ontologijos klausimas — „Kas egzistuoja?“) susiliejimo. Įtikėjusio Kristumi žmogaus esybė ir Dievo esybė nesusilieja į vieną ir žmogus netampa kažkuo dievišku arba Dievu, netampa „mažu Kristumi“, kaip moko kai kurie eretikai. Toks mokymas savo esme tėra sena pagonybė – panteizmas (religinė filosofinė doktrina, kuri tapatina Dievą su gamta ir žiūri į gamtą kaip į dievybės įsikūnijimą.), naujame rūbe.

Dievo Žodyje aiškiai parodyta amžina atskirtis tarp Dievo esybės ir žmogaus:

Sk 23,19 Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? 

Mok 6,10 Visa, kas yra, jau pavadinta ir žinoma, kad tai yra žmogus. Jis negali varžytis su stipresniu už save. 

Ez 28,2 “Žmogaus sūnau, sakyk Tyro kunigaikščiui: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Tavo širdis išpuiko ir tu tarei: ‘Aš esu Dievas, sėdintis Dievo soste jūros vidury’. Tačiau tu esi žmogus, ne Dievas, nors save laikai lygiu Dievui. 

Neturint tokio supratimo pagrindu vienybei tampa tolerancija bet kam ir viskam, kas tik tarnauja asmeninei žmogaus naudai ir gerovei,pagal kiekvieno asmeninį supratimą kas jam yra gerai. Kiekvienas tokioje vienybėje rūpinasi tuo, kas jam patinka:

2 Tim 4 :3-4 Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.

Todėl svarbu suprasti kaip ir kuo praktiškai pasireiškia vienybė Trejybėje, kad suprastumėme kuo tikroji vienybė  turi pasireikšti Bažnyčioje.

1. Vienybė darbuose ir veiksmuose.

Jn 4:34 Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą.

Jn 5:19 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.

Jn 8:28-29 O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, tuomet suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu tai, ko mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka“.

Jn 10: 32 O Jėzus paklausė jų: „Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?“

2. Valios vienybė

Mt 26:39 Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“

Fil 2:7-8 bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Jn 4:34 Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą.

Jn 5:30 Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė“.

Jn 6:38 nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė

3. Vienybė Žodyje ir skelbiamoje Žinioje

Heb 2: 2-4 Nes jei per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėto atlygio, tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo,  Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis Jo valia.

Jn 15:15 Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.

Jn 17:8 Nes Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems, ir jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad iš Tavęs išėjau, ir jie įtikėjo, kad mane siuntei.

Iš to, ką kalbėjome, galime padaryti išvada, jog Šventoji Dvasia yra absoliučioje vienybėje su Tėvu ir Sūnumi. Šventoji Dvasia yra ta, Kuri yra pasiųsta Tėvo prašant Sūnui, ir Ji yra vieninga su jais visuose Savo darbuose, visuose savo veiksmuose, kuriuos Ji atlieka Savo valia, kuri taip pat yra absoliučioje vienybėje su Tėvo ir Sūnaus valia. Šventoji Dvasia perduoda TĄ PAČIĄ žinią ir TĄ PATI Žodį, kurį skelbią Tėvas ir Sūnus, ir kuris yra užrašytas Šventajame Rašte.

Mt 3:11 Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs, – galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.

1Pet 1:11 Jie tyrinėjo, kurį ir kokį laiką skelbė juose esanti Kristaus Dvasia, iš anksto nurodžiusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę.

Rom 8:9 Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.

Jn 14:16-17 Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius.  Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse.

Jn 14:26 o Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.

Taip pat yra ir su vienybe Bažnyčioje. Vienybė Bažnyčioje – tai nėra veiksmų viename ar kitame projekte suderinimas ir tai nėra paprasčiausias žmonių bendravimas tarpusavyje.

Taip, vieningoje Bažnyčioje mes randame ir suderintus veiksmus, ir susitarimus maldai, ir žmonių tarpusavio bendravimą, tačiau tie dalykai nėra pagrindas vienybei, atvirkščiai, jie stovi ant VIENO pagrindo ir yra vienos valios, vieno veiksmo ir vieno tikėjimo praktinė išraiška.

Apd 1:14 Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai ir prašymui kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei Jo broliais.

Apd 2:46 Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi,

Iš tikrųjų bet kokia žmonių sąveika Kristaus Bažnyčioje ( ir tarp žmonių iš skirtingų vietinių Kristaus bažnyčių) turi turėti kažkokį bendrą pagrindą.

Tuo pagrindu NEGALI BŪTI:

• vien tik istorinis faktas to, jog Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas už žmonijos nuodėmes ant kryžiaus.
• Vien tik vidinis žmogaus pergyvenimas to, jog jis atgimė iš aukšto ir įvairūs Šventosios Dvasios veiklos pajautimai.

Vienybė, kaip ją apibūdina įvairūs žodynai,  tai bendrumas, visiškas panašumas,vienybė požiūryje į kažką.

Todėl tikrą vienybė Kristuje negali egzistuoti be vieningo (vienodo, tapataus) Tiesos ir Dievo valios, kurie išreikšti UŽRAŠYTAME Šventajame Rašte, supratimo.

Tai liečia visą Šventąjį Raštą, ir net menkiausia Jame esanti, paliepimu užrašyta Dievo valią mums, turi būti suprantama vienodai.

Šventasis Raštas aiškiai nurodo mums būti vienos minties:

1 Pet 3:8 Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški.

Rom 12:16 Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse.(gyventi proto harmonijoje vieniems su kitais)

Fil 2:2 tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, būdami vieningi ir to paties nusistatymo.

2 Kor 13:11 Galiausiai, broliai, likite sveiki. Būkite tobuli, džiaukitės paguoda, būkite vienos minties, gyvenkite taikiai, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis.

1 Kor 1:10 Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip kalbėtumėte ir nebūtų tarp jūsų susiskaldymų, bet kad būtumėte tobulai suvienyti vienos minties ir vieno sprendimo.

Čia norisi pabrėžti dar kartą sąmoningumo aspektą vienybėje – tai yra pabrėžti svarbą to Dievo Tiesos supratimo, kurį kiekvienas išpažįsta sąmoningai. Šis asmeninis supratimas turi būti  tobuloje vienybėje su tuo Tiesos apreiškimu, kuris užrašytas Biblijoje ir vienybėje su kito krikščionio sąmoningai, t.y. protu aiškiai suprastai, išpažįstama Dievo Tiesa. Tik tada Bažnyčioje bus tikra vienybė.

Juk krikščionybė – tai religija, kuri grindžiama iš Dievo gautu Tiesos apreiškimu,kuris jau yra užrašytas VISAS, o ne žmogiškais samprotavimais apie tiesą, skirtingais supratimais, spėlionėmis ar antgamtiniais pajautimais.

Gilindamiesi toliau į tuos dalykus, mes neišvengiamai susiduriame su pagrindiniu klausimu – kas nustato tiesą – Dievas ar žmogus? Jau senų senovėje žmonės bandė atsakyti į šį klausimą. Graikų filosofas Sokratas (469-399 pr. Kr.) viename iš savo veikalų suformulavo šį klausimą taip:

 „ Padorumas mylimas dievų todėl, kad tai padoru, ar tai padoru todėl,  jog tai myli dievai?“  

Kitais žodžiais kalbant ir kalbant apie mums aktualius dalykus, klausimas skamba taip – „ar tai kas gali būti pavadinta „gėriu“, egzistuoja nepriklausomai nuo Dievo Žodžio ir, ar darydamas tai kas gerai, aš automatiškai įvykdau Jo valią, ar tik vykdydamas Dievo Žodį aš galiu padaryti tai, ką galima pavadinti „gėriu“ ir tik vykdydamas Jo Žodį galiu įvykdyti Jo valią?

Klausimas atrodo laaabai filosofinis ir atitolęs nuo realybės, bet taip, tik atrodo..

Žmonės, kurie pripažįsta, jog savaime, pats iš savęs, egzistuoja kažkoks „gėris“, patys nusprendžia kaip tą „gėrį“ daryti ir nuoširdžiai tiki, jog Dievas turi tam nepriklausomai nuo Jo egzistuojančiam „gėriui“ paklusti ir jį darančius priimti. Praktinis pavyzdys.

1 Tim 2,12 Neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui,-ji tesilaiko tyliai. 

1 Tim 3,2 O vyskupas PRIVALO BŪTI nepeiktinas, vienos žmonos VYRAS, santūrus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti;

Bet kai kurie žmonės mąsto kitaip, jie sako, jog jeigu atsiranda moteris, kuri jų nuomone gali geriausiai atlikti šią tarnystę ir, jei surinkimas lieka ja patenkintas - tai ir yra svarbiausia. Kitaip sakant, čia ir atsiranda tas „gėris“, kuriam, anot jų, net Dievas privalo paklusti ir su tuo sutikti, nepaisant to, kas parašyta Šventajame Rašte. O juk parašyta..:

Sk 23:19 Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys?

Ir kadangi Dievas nesikeičia ir yra amžinas, VISI Jo įsakymai išlieka amžini:

Iz 40:8 Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“.

Ps 119:89-91 Viešpatie, Tavo žodis amžinai įtvirtintas danguje. Tavo ištikimybė kartų kartoms; Tu sutvėrei žemę, ir ji pasilieka. Ligi šiol viskas laikosi, kaip Tavo nutarta, Tau viskas tarnauja.

Taigi, teisingas ir vienintelis tikrajai vienybei pagrindu tarnaujantis Šventojo Rašto supratimas yra atrandamas tik tarp tų, kurie pripažįsta:

• Dievo suverenumą nustatant kas yra gera ir bloga;
• BESALYGIŠKĄ Šventojo Rašto autoritetą;
• tiesioginę Jo valdžią virš savęs VISUOSE užrašytuose žodžiuose.

Tik tokį pagrindą turintys bus vieningi savo darbuose, savo valioje ir tikrame tikėjime skelbiamoje pasauliui Evangelijoje.

Bet kokia kita vienybė dėl „gėrio“, kuris turi būti priimtinas Dievui dėl to, kad tai „gėris“ yra netikra, ta prasme, jog ji ne Dieve ir ne Jo valioje. O jei ji ne Jo valioje, reiškia – veda į piktą.

Geriausias to pavyzdys – ekumeninis judėjimas.

Ekumeninio judėjimo oficialia pradžia laikomas 1910 metais Edinburge (Škotija) įvykęs susitikimas, kuriame dalyvavo apie 1000 įvairiausių konfesijų bažnyčių. Susitikimas buvo organizuotas Tarptautinės Misionierių Tarybos, o iniciatyva šiam suvažiavimui atėjo iš amerikos metodistų bažnyčios lyderio Džono Mott‘o. Ši konferencija turėjo savo tikslu aptarti ir koordinuoti pasaulinės evangelizacijos procesą, kuris būtų vykdomas visų bažnyčių pastangomis.

Šis noras kilo iš tuo metu vis labiau plintančio postmilenarizmo mokymo. Postmilenarizmas, nors ir nebuvo naujas mokymas ( jis aptinkamas jau 4 amžiaus raštuose), bet 19 amžiaus antroje pusėje įgavo naują ir vis augantį populiarumą dėl tuo metu plintančių racionalizmo-humanizmo idėjų apie žmonijos laukiantį socialinį ir mokslinį progresą. Nors šiandiena nesigilinsime į patį postmilenarizmo mokymą, bet trumpai galime pasakyti, jog šis mokymas iki šiol lieka pačiu nerealiausių idėjų ir apreiškimų , skelbiančių antrąjį Viešpaties atėjimą, įtakoje. Trumpai šio mokymo esmę galima apibūdinti taip – Evangelijos žinia turi pasiekti neregėtą mastą ir augimą, ir sėkmę – mūsų laukia milžiniškas visos žmonijos prabudimas, kai ištisos tautos atsivers į krikščionybę ir tada ateis Viešpaties diena. Bažnyčiai gi „patikėta“ paruošti pasaulį Kristaus atėjimui per aktyvias masines evangelizacijas, kad visas pasaulis taptų krikščionišku.

Taigi, žmonėms, kurie užsikrėtė šiuo mokymu, tapo akivaizdu, jog šiai užduočiai labai trukdo tarp bažnyčių ir konfesijų esantys susiskaldymai ir nesutarimai.

Prasidėjo vienybės paieškos.

Tolimesni svarstymai ir diskusijos privedė iki to, jog evangelizacinė klausimo sudedamoji prarado savo prioritetą, o buvo iškelti kiti tikslai. Vienas iš jų, tai vienos, apjungiančios visas konfesijas, organizacijos sukūrimas. Taip 1948 metais atsirado Pasaulinė Bažnyčių Taryba. Nuo pat pradžių į šios tarybos sudėtį įėjo 147 religinės organizacijos. O 1979 metais jų jau buvo 290, įskaitant ir rusų stačiatikių bažnyčią, gruzinų stačiatikių bažnyčią, Estijos ir Latvijos liuteronų bažnyčias ir kt.

Ironiška yra tai, jog PBT siekdama išeiti iš konfesinio susiskaldymo iš esmės įkūrė naują konfesiją, su tik jai būdingu tiesos supratimu.

Kad surastų pagrindą vienybei, 1-os asamblėjos metu, buvo suformuluotas vienas tikėjimo dogmatas, bendras visiems tarybos nariams. Jis skamba taip: „ Pasaulinė Bažnyčių Taryba yra bažnyčių, kurios pripažįsta mūsų Viešpatį Jėzų Kristų kaip Dievą ir Gelbėtoją, bendrija“. Ši formuluotė leido tarybai būti vieningai su visais eretikais, kurie neprieštarauja šiai minčiai. Vėliau iš aukštų ekumeninių tribūnų buvo pareikšta, jog PBT turi ieškoti vienybės ir su nesutinkančiomis su šiuo dogmatu religinėmis organizacijomis..

Toliau – dar gražiau. 1971 metais PBT organizacijos komiteto posėdyje, kuris įvyko Adis-Abeboje (Etiopija), metropolitas Georgijus Chodre (stačiatikis) įtvirtino nuostatą, kuri skelbia, jog „nekrikščioniškos religijos taip pat pažymėtos Kristaus artumu ir įkvėptos Šventosios Dvasios kaip ir krikščionybė“.

4 asamblėjoje, kuri įvyko Vankuveryje 1983 metais buvo įteisinta moterų pastorystė ir buvo siūloma pakeisti Biblijos mokymą apie Dievą Tėvą idėja apie dievą motiną.  Toje asamblėjoje vyko dialogas su kitomis, ne krikščioniškomis, religijomis, bet ne tam, kad skleisti krikščionybę, o tam, kad atrasti savitarpio supratimą bendrai ieškoti būdų kaip išgelbėti pasaulį nuo artėjančios ekologinės katastrofos.

Ir taip, po 72 metų po pirmo suvažiavimo, evangelizacinė misija, kuri lyg ir buvo šios tarpkonfesinės bažnyčių vienybės idėjos pamatu, buvo atmesta kaip „nepageidautina ir kenksminga siekiant dialogo su kitatikiais“.

Šio dialogo kulminacija tapo katalikų popiežiaus Jono-Pauliaus II pakvietimas, skirtas 150 skirtingų religijų atstovams (tarp jų ir indėnų, ir Afrikos genčių šamanams) susirinkti bendrai maldai už taiką. Šis pirmas toks tarp religinis susirinkimas „maldai“ įvyko 1986 metais Asyžiuje (Italija). Dabar šios „maldos“ vyksta reguliariai.

Šis pavyzdys aiškiai iliustruoja kaip žmogaus pastangos dėl „gėrio“ pasiekti vienybę valioje, darbuose ir žodžiuose tarnauja piktajam, o ne Dievui.

Todėl būkime išmintingi ir ieškodami vienybės vieni su kitais, pirmiausiai ieškokime tobulos vienybės mūsų paklusnume užrašytai Dievo Tiesai. Nepasiduokime nei postmilenarizmo keliamai euforijai, nei „visuotinio ir bendražmogiško gėrio“ spaudimui susivienyti savo darbuose su tais, kurie peržengia Kristaus mokymą.

Būkite palaiminti!