Evangelija. Gyvenimas praktiškai (27) "..laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats!"

Šventajame Rašte daug kartų yra panaudotas žodis „laimė“ Biblijoje  panaudotas žodis  אַשְׁרֵי (esher) yra verčiamas ir kaip „laimingas“, ir kaip „palaimintas“. 41 kartą šis žodis panaudotas Dievo Žodžiui kalbant apie palaiminimą ir 4 kartus apie laimę. Taigi,laimė neatsiejama nuo Dievo palaiminimo ir tik taip Šventasis Raštas mums atskleidžia laimę:

Job 5,17  Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės. 

Ps 128,2  Tu valgysi iš savo rankų darbo, būsi laimingas, tau gerai seksis. 

Jer 31,13 Mergaitės iš džiaugsmo šoks, o jaunimas bei seneliai bus laimingi. Aš pakeisiu jų liūdesį džiaugsmu, paguosiu juos ir palinksminsiu po jų kančių. 

Pat 3,13-18 Palaimintas žmogus, kuris randa išmintį ir įgauna supratimo, nes ją įsigyti yra naudingiau, negu įsigyti sidabro, ir pelno iš jos yra daugiau negu iš geriausio aukso. Ji brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galėtum trokšti. Dešinėje jos rankoje ilgas amžius, o kairėje turtai ir garbė. Jos keliai-malonės keliai, visi jos takai-ramybė. Ji yra gyvybės medis visiems, kurie ją pagauna, laimingi, kas ją išlaiko. 

Ps 144,15 Laiminga tauta, kuri taip gyvena; laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats!

Taigi,kas ta laimė?

Laimė – tai sąvoka,kuri apibrėžia žmogaus būseną,kurioje žmogus suvokia pergyvenąs didžiausią gėrį.  Laimė tai tokia būsena,kuri žmogui turi vertę ir išbaigtumą pati savyje. 

Laimė suprantama esanti subjektyviu kiekvieno žmogaus veiklos tikslu.

Laimė – tai žmogaus emocinis stovis,kuriame jis patiria didžiausią vidinį pasitenkinimą savo buities sąlygomis,mato savo gyvenimui prasmę ir dėl to jaučią gyvenimo pilnatvę. Ir tai,kame mes ieškome laimės,parodo mūsų supratimą apie gyvenimą – koks turi būti gyvenimas ir kas jame mums yra trokštamas gėris. Mes – krikščionys ir tai,kame mes ieškome bei atrandame savo laimę ,labai skiriasi nuo to,ką pasaulis sau laiko trokštamu gėriu.

• Šiame pasaulyje laimingais vadinami tie žmonės,kurie gauna tai ko nori. Taip ir krikščionis yra laimingas,kada pasiekia tai,ko ieško ir ko trokšta jo širdis. Tik pasauliečio ir krikščionio norai kardinaliai skiriasi.
• Laimingais pasijunta tie žmonės pasaulyje,kurie išsivadavo iš sunkaus darbo,iš nelaisvės,iš skolų. Krikščionis laimingas tada,kada iš nuodėmių išsivaduoja,kurios jį kaip virvėmis surišusios laikė piktojo nelaisvėje.
• Žmonėms laimė būti sveikiems kūnu. Krikščioniška laimė – tai turėti sveiką dvasią.
• Laimingais vadina ir tuos,kuriems pavyko savo priešus nugalėti ir savo teisybę bei savo teises apginti ir įtvirtinti. Bet krikščionis laimingas tada,kai save,o ne kitą nugalėjo. Jaučiasi laimingais tie bedieviai,kurie džiaugiasi savo priešams atkeršiję. Bet tikra laimė krikščioniui,jei jis savo priešams nusileidžia ir neatlygina piktu už piktą. O dar didesnė laimė kada jis myli savo priešus ir daro gerą tiems,kurie jo nekenčia. Nes tada jis tikras sūnus ar dukra savo Dangiškajam Tėvui:

Mt 5,43-48 Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.

• Žmonės laimingi kai iš žmonių sau įvairų gėrybių gauna. Tačiau iš tikrųjų laimingas tas krikščionis,kuris nuo visko,ką turi skiria dalį bedaliams:

Mt 5,7 Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.

Ps 112,1-10 Girkite Viešpatį! Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta. Jo palikuonys bus galingi žemėje; palaiminta bus dorųjų karta. Jo namuose bus gerovė ir turtai, jo teisumas pasiliks per amžius. Dorajam šviesa nušvinta tamsoje, jis yra maloningas, kupinas gailestingumo ir teisus. Geras žmogus pasigaili ir skolina, jis teisingai savo reikalus tvarko. Jis nesvyruos per amžius. Amžinai bus minimas teisiojo vardas. Bloga žinia jo neišgąsdins; tvirta yra jo širdis, nes jis pasitiki Viešpačiu. Įsitvirtinusi jo širdis, jis nebijos, kol pamatys sugėdintus savo priešus. Jis beturčiams dovanas dosniai dalina. Jo teisumas pasilieka per amžius. Jo ragas iškils garbingai. Nedorėlis tai matys ir graušis, dantimis grieš ir nyks. Nedorėlių troškimas pražus.

• Žmonėms laimė būti turtingais ir garsiais šiame pasaulyje. O krikščioniui laimė kitame yra – turtėti gerais darbais pas Dievą ,o šio pasaulio šlovę nieku laikyti.
• Žmonės laimingi jaučiasi kai gali kitiems žmonėms viešpatauti ir įsakinėti. Krikščionis laimingas, kai pats sau,virš savo aistrų ir geismų,virš savo kūniškumo viešpatauja ir sau įsakinėti gali. Toks iš tiesų yra tikras šeimininkas ir valdovas. Nes daugelis viešpataudami ir įsakinėdami kitiems žmonėms patys yra savo aistrų vergai..bet karališkos garbės vertas tas,kuris savo aistras ir geismus valdo!
• Žmonės laime laiko,jei gali stalą sočiais ir brangiais valgiais nukrauti ir tomis vaišėmis mėgautis. Krikščioniui laimė savo širdyje Dievo Žodį girdėti ir juo pasisotinti,juo guostis ir juo savo širdį pralinksminti. Štai kur tikra krikščioniška vakarienė su Viešpačiu! Juk žmogus ne viena duona gyvas,bet kiekvienu žodžiu,kuris išeina iš Dievo lūpų.
• Laimingu laikomas žmogus,kuris mėgaujasi šio pasaulio siūlomais pasilinksminimais ir džiaugiasi juose nerūpestingai laiką leisdamas,ieškodamas kaip save dar pamaloninti. Krikščioniui laimė, jei jis turi savo širdyje liūdesį ir ašaras lieja dėl savo nuodėmių prieš Viešpatį .

Mt 5,4 Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.

• Žmonės laimingi,jei gražiame ir turtingame viskuo name gyvena. Krikščioniui laimė,jei jis iš tikrųjų pasilieka tiesoje ir Dievo Bažnyčioje yra,jei jis iš tikrųjų yra šventųjų bendrapilietis ir Dievo namiškis ir Kristaus kūno narys.

Ps 84,1-12 Kokios mielos Tavo buveinės, kareivijų Viešpatie! Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo. Net ir žvirblis randa namus, kregždė-lizdą perėti vaikams prie Tavo aukurų, kareivijų Viešpatie, mano Karaliau ir Dieve! Palaiminti, kurie gyvena Tavo namuose: jie nuolat giria Tave! Palaimintas žmogus, kuris randa stiprybę Tavyje, kuris yra keleivis savo širdy. Keliaudami išdegusiu slėniu, jie šaltiniu jį paverčia, ankstyvasis lietus jį padengia palaiminimais. Jie eina iš jėgos į jėgą, kol Dievą Sione išvysta. Kareivijų Viešpatie, išgirsk mano maldą! Išgirsk, Jokūbo Dieve! Pažvelk, Dieve, mūsų skyde! Pažiūrėk į veidą savo pateptojo! Juk viena diena Tavo kiemuose yra vertesnė už tūkstantį kitur; geriau būti durininku Dievo namuose, negu gyventi nusidėjėlių palapinėse. Saulė ir skydas yra Viešpats; malonę ir garbę teikia Viešpats, gerų dalykų neatsako tiems, kurie nekaltai elgiasi. Kareivijų Viešpatie, palaimintas žmogus, kuris pasitiki Tavimi!

• Pasaulio žmogus laime laiko,jei pažįsta daug įtakingų,turtingų ir galingų žmonių,galinčių jo užtarėjais ir gynėjais būti. Krikščioniui laimė Dievą sau užtarėju ir gynėju turėti. 

Ps 9,1-12 Aš girsiu Tave, Viešpatie, visa savo širdimi, skelbsiu visus Tavo nuostabius darbus. Linksminsiuosi ir džiūgausiu Tavyje, Tavo vardui, Aukščiausiasis, giedosiu gyrių. Traukiasi atgal mano priešai, klumpa ir žūva Tavo akivaizdoje, nes Tu gini mano teises ir mano bylą, Tu sėdi soste, teisingai teisdamas. Pagonis Tu subarei, sužlugdei nedoruosius, jų vardą visiems amžiams ištrynei. Priešų neliko, jie tapo amžinais griuvėsiais; Tu sugriovei jų miestus, ir jų nebemini niekas. Bet Viešpats pasiliks per amžius, Jis paruošė savo sostą teismui.Jis teis pasaulį teisingai, vykdys teisingumą tautoms bešališkai.Viešpats-priebėga prispaustiesiems, priebėga nelaimės metu. Kas pažįsta Tavo vardą, pasitiki Tavimi. Tu niekad nepalikai tų, kurie Tavęs ieško. Giedokite Viešpačiui, kuris gyvena Sione, skelbkite tautoms Jo darbus. Jis-nekalto kraujo gynėjas-atsimena juos, neužmiršta vargingųjų šauksmo.

• Laimė žmonėms būti stipriais kūnu ir sugebėti savo jėga nugalėti kovoje,apginti save. Krikščioniui laimė,jei jis tvirtos dvasios yra,jei nesvyruoja kovoje su žmonių sielų priešu – velniu,kovoje kuri kiekvieną dieną vyksta kūno geismus tramdant,kovoje,kurioje piktasis įvairiose nelaimėse ir sunkumuose mūsų tikėjimą sulaužyti grasina. Štai kur krikščioniška jėga pasireiškia.

Tegul šio pasaulio žmonės šio pasaulio laime džiaugiasi. Mes būsime laimingi tik Dievo palaiminimuose gyvendami:

Mt 5,3-16 “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.

Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.

Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.

Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus”.“Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje”.

Tegul šio pasaulio žmonės daug žino apie tai,kas yra aplink juos. Mes būsime laimingi pažindami save ir Tą,Kuris mumyse – Dievą Šventąją Dvasią:

1 Kor 3,16 Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?

Tegul žmonės puikuojasi savo kūno grožiu ir sveikata. Mes būsime laimingi,kai mūsų dvasia bus stipri ir sveika tikėjimu,nors kūnas ir negaluotų.

Tegul pasaulio žmonės gyvena visko pertekliuje,mes gi būkime laimingi savyje nesuvokiamus Dievo turtus nešiodami ir gyvendami visokeriopai maldingą ir dievotą gyvenimą..pamąstykite drauge su Dievo Žodžiu apie nusidėjėlių laimę,ar verta jos siekti?..:

Ps 49 Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai: prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai! Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymai-išmanymas. Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę. Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka, kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais? Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. Didelė kaina už sielos išpirkimą-tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo. Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems. Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes. Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna. Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai. Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane. Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja. Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo. Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs, tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius. Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

Tegul žmonės giriasi savo pažintimis ir užtarėjais..mes laimingi esame,nes tvirtai tikime,jog pats Dievas yra mūsų užtarėjas ir gynėjas.

Tegul žmonės savo laisve daryti ką nori ir savo teisumu – mol,aš nieko blogo nedarau,nors galėčiau – giriasi. Mes laimingi,turėdami Kristaus teisumą ir tikėjimą,praturtintą krikščioniškomis dorybėmis. Štai jos,krikščioniškos dorybės,kurios praturtina mūsų tikėjimą ir daro mus laimingais žmonėmis..:

Gal 5,19-23 Kūno darbai aiškūs-tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.

Tegul žmonės giriasi,kad turi šio pasaulio didžiūnų palankumą. Mes džiaugsimės,jei mūsų Viešpaties ir Dievo palankumą įgysime,nors niekas iš žmonių mums nerodytų net mažiausio palankumo – mes būsime laimingi.Dievo malonė mums brangesnė už viso pasaulio palankumą.

Tegul žmonės gyveną gražiuose ir dideliuose namuose. Mes esame laimingi gyvendami Dievo namuose,kuriais yra gyvojo Dievo Bažnyčia, nors čia ir neturėtumėme kur galvos priglausti.

Tegul šio pasaulio žmonės puotauja ir alkoholiu linksmina savo širdis. Mes džiaugsimės,kai mūsų dvasia pasisotins Dievo Žodžiu,bus paguosta šventomis dvasios mintimis,nors tektų tik juodą duoną vandeniu užgerti.

Tegul žmonės giriasi savo jėga. Mes būsime laimingi būdami stiprūs Viešpaties jėga ir ja likdami ištikimi ir nepajudinami tikėjimo teikiamoje amžino gyvenimo viltyje.

Ps 20,7-8 Vieni pasitiki savo žirgais, kiti-kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo, vardą. Anie suklupo ir krito, o mes pakilome ir stovime tiesūs.

Tegul žmonės vaikšto brangiausiais rūbais pasipuošę ir šio pasaulio madų besivaikydami laimingais save laiko,jei turi kuo didžiuotis prieš kitą... Mūsų laimė ne čia..mes laimingi,kai mūsų dvasia pasipuošusi:

1 Pt 3,3-4 Tegu puošia jus ne išorė-supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai,- bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse.

Tegul žmonės džiaugiasi savo draugyste su šio pasaulio didžiūnais. Mes esame laimingi kai turime bendrystę su Kristumi,Dievo Sūnumi,net jei joks žmogus nenorėtų su mumis bendrauti,Jo bendrystė mus guodžia ir atstoja viso pasaulio draugiją.          

Viešpatyje,gyvenime su Juo,gyvenime Juo ir Jame - štai kur mūsų laimė, t.y. sielos būsena, kuri mums  turi vertę ir išbaigtumą pati savyje, kurioje suvokiame pergyveną didžiausią gėrį, kurioje mes patiriame didžiausią vidinį pasitenkinimą savo buities sąlygomis,matome savo gyvenimui prasmę ir dėl to jaučiame gyvenimo pilnatvę.

Argi apaštalas Paulius,apie save kalbėdamas,neliudija mums to paties?

2 Kor 6,4-10 Bet visame kame pasirodome Dievo tarnai: su didele kantrybe, skausmuose, sunkumuose, suspaudimuose, plakimuose, įkalinimuose, sąmyšiuose, darbuose, budėjimuose, pasninkuose; tyrumu, pažinimu, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmainiška meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir kairės; gerbiami ir negerbiami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir gerai žinomais, laikomi mirštančiais-bet štai mes gyvi; esame baudžiami, bet nenužudomi, mus liūdina, bet mes visada džiaugiamės, esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko-ir valdome viską.

Šitą palaiminimą visur nešiojame su savimi,nes Dievo karalystė yra mumyse (Lk 17,21). O Dievo karalystė – tai ne valgis ir gėrimas, o teisumas,ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. (Rom 14,17)  Ir iš tikrųjų,mylimieji,kokia nauda žmogui šio pasaulio laime džiaugtis,o tikrosios laimės,Dievo palaiminimu teikiamos,neturėti? Kokia nauda žmogui kūnu sveikam būti,o dvasia būti paralyžiuotu ir neįgaliu? Paralyžiuotos dvasios požymis – piktas būdas,nesusivaldymas ir netikęs charakteris. Kokia nauda savo gerumu ir kūniška laisve girtis būnant savo paties geidulių ir aistrų vergu? Juk kiekvienas darantis nuodėmę yra nuodėmės vergas (Jn 8,34) , nes nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu. (2 Pet 2,19). Kokia nauda daug žinoti apie pasaulį,bet nieko nežinoti apie save? Kokia nauda pragaištančiais dalykais turtėti,o dvasia skursti? Kokia nauda dideliuose ir turtinguose namuose gyvenant pasilikti už Dievo namų durų? Kokia nauda iš to,jog turi valdžią žmonėms tam,kuris savęs suvaldyti negali? Kas iš to,jog puoši savo kūną,kai dvasia purvinais nuosavo teisumo skarmalais dangstosi? Pirma pasirūpink nemirtinga savo siela,vietoje to,kad yrančiu ir pragaištančiu kūnu tiek daug rūpintis..

Bet mums pakankamai sunku išlaikyti pastovų akcentą į dvasinius dalykus ir mūsų širdys vis nukrypsta į tai,kas mūsų kūniškumą pamalonina ir glosto. Šiame pasaulyje mes visi žmonės – ir krikščionys,ir bedieviai. Todėl ir laimė čia gyvenant mums dažnai dėl tų pačių dalykų pergyvenama. Kuo laimingas bedievis,tai dažniausiai ir mus džiugina – ar tai būtų materialių gėrybių gausa,ar sveikata,ar žmonių pagarba,įtaka,ar grožis. Be to, nedorėliai šiame amžiuje neretai laimingesni už Dievo vaikus jaučiasi:

Ps 73 Tikrai geras yra Dievas Izraeliui, tiems, kurių širdis tyra. Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai. Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą. Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų. Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos. Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu. Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis. Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu. Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę. Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria. Jie sako: “Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?” Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja. Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas? Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą. Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai. Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau, kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą. Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį. Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio.Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus. Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai, aš buvau kvailas ir neišmanantis-lyg gyvulys Tavo akivaizdoje. Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką. Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę. Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius. Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka. Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.

Todėl taip svarbu yra dėti pastangas ieškoti Dievo,ieškoti savo laimės Jame, Jo Žodžio išsipildyme mumyse. Tikra laimė,kurioje atgimusi dvasia laiminga,pasiekiama tik tikriems krikščioniams. Jei norime būti tikrai laimingi,turime ugdyti savyje tikrą pamaldumą. Kaip tai daryti?

Jok 1,18-28 Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai. Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo. Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose. Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu.

1. Atmesti visą nešvarą ir piktybės gausą.

2. Su romumu priimti įdiegtąjį žodį:

• Romumas – tai nuolankios širdies būsena,kurioje žmogus yra atsargus tame,kad nieko nepiktinti ir niekuo nesipiktinti pačiam. Krikščionišką nuolankumą turintis žmogus saugosi,kad nepasipiktintų ir neįsileistų savo širdin nuoskaudos bei nepasitenkinimo,kuriame jis galėtų pradėti murmėti prieš Dievą ir prieš žmones tada,kai nutinka kažkas prieštaraujančio jo  norams. Nuolankus žmogus saugosi,kad tokiais atvejais nepasiduotų pykčiui ir išdidumo keliamoms ambicingoms pretenzijoms. Viešpats pažadėjo,jog būtent romieji paveldės žemę. Romiam ir nuolankiam žmogui svetimi yra arogancija ir pyktis.
• Priimti Žodį - reiškia jį vykdyti,būti ne klausytoju užuomarša,bet Žodžio vykdytoju.
• Pažaboti savo liežuvį ir neapgaudinėti savo širdies
• lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte - dalyvauti gailestingumo darbuose ir meilės savo artimui tarnystėje.
• Saugoti save nesuteptą šiuo pasauliu.

Būkite palaiminti!