Evangelija. Gyvenimas praktiškai (29) "..tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško."

Ps 33,8 Tegul bijo Viešpaties visa žemė, tegul garbina Jį visi pasaulio gyventojai!

Garbinimas – gr. Proskynesis – pasveikinimas nusilenkiant veidu ik žemės; pulti veidu žemėn.

Neh 8,6 Ezra palaimino Viešpatį, didį Dievą, o visi žmonės pakėlė rankas ir atsakė: “Amen, amen” ir, parpuolę žemėn, garbino Viešpatį.

Neh 9,6 Ezra meldėsi: “Tu, Viešpatie, esi vienintelis. Tu sutvėrei dangų, dangaus dangų ir visą jų kareiviją, žemę, jūras ir visa, kas jose. Tu visa tai palaikai, ir dangaus kareivijos garbina Tave.

Pr 24,52 Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės.

Iš 34,8 Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį. 

Joz 5,14 Jis atsakė: “Ne! Aš atėjau kaip Viešpaties pulkų vadas”. Jozuė puolė veidu ant žemės, jį pagarbino ir paklausė: “Ką mano viešpats turi pasakyti savo tarnui?”

Apr 5,14 Keturios būtybės sakė: “Amen!”, o dvidešimt keturi vyresnieji puolė ant žemės ir pagarbino Gyvenantįjį per amžių amžius.

Apr 7,11 Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą,

Apr 19,4 Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: “Amen! Aleliuja

Taip parodomas vergiškas nuolankumas prieš Dievą (pagonių atveju  – prieš dievus) ar prieš karališkus asmenis. Kodėl garbinti reiškia kristi veidu ant žemės,paaiškina šio žodžio semantinė reikšmė. Proskynéō – aš garbinu – sudarytas iš prielinksnio prós, "į, link" ir kyneo, "pabučiuoti“. Todėl ką nors pagarbinti reiškia pabučiuoti žemę po pranašesnio asmens kojomis. Kalbant apie Kristų ir Bažnyčią ši reikšmė išlieka nepakitusi ir rodo į Bažnyčios norą pagarbinti savo Viešpatį visomis įmanomomis mums fizinėmis priemonėmis.

Kadangi bet kokio biblinio teksto prasmė yra tame,ką norėjo pasakyti šio teksto Autorius,o ne tame,kokią prasmė yra norima to,kuris šį tekstą aiškina,todėl vienas tekstas gali turėti tik vieną reikšmę – tą,kurią į jį įdėjo Autorius. Kitais žodžiais tariant,Biblijos teksto prasmė nepriklauso nuo jos aiškintojo,nuo kultūros ir nuo laikmečio. Šventojo Rašto tekstų prasmė yra pastovi,nekintama ir amžiams įtvirtinta. Bet kokias teorijas apie „įvairiaprasmį“ tekstą arba apie „paslėptas prasmes“,kurios buvo nežinomos Autoriui,nes „tada laikas buvo kitas ir visuomenė bei kultūra buvo kitokios“ - reikia atmesti kaip eretiškas.

Dievas trokšta mūsų garbinimo. Jis siekia priartinti mus prie Savęs ne todėl,kad Jam mūsų reikėtų,nes tokiu atveju Jis nebūtų Dievas,jei neturėtų visko pilnatvės pats Savyje. Jis myli mus. Po žmonių kritimo ne Adomas pirmas kreipėsi į Dievą klausdamas „kur Tu?“, o Dievas pašaukė Adomą,sakydamas „Adomai,kur tu?“ Viešpats liudija mums,jog tas nepasikeitęs Dievo troškimas yra nukreiptas ir į mus:                       

Jn 4,23 Bet ateina valanda,-jau dabar ji yra,-kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško.

Bet nors Dievas ir trokšta mūsų garbinimo,mes negalime garbinti Jo taip,kaip mums „susišviečia“,kiekvienam vis kitaip,priklausomai nuo kiekvieno skonio,kultūros ar išsilavinimo. Viešpats tokį garbinimą vertina kaip niekinį:

Mt 15,9 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ ”.

Mk 7,7 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’. 

Dievas priima tik tokį garbinimą,kokį pats mums nustatė,juk tai Jis sukūrė mus garbinti Jį ir apsprendė kaip mes turime jam tarnauti.

Netikrą garbintoją galima sutikti aprašytą Jono Evangelijoje. Štai ši ištrauka:

Jn 4,4-30 Jam reikėjo eiti per Samariją. Taigi Jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus atsisėdo prie šulinio. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. ..<..>..

Ką galime pamatyti iš šitos istorijos apie tai,kas charakterizuoja netikrą garbinimą ir kaip elgiasi netikras garbintojas:

1. mąsto apie žemiškus dalykus ir jo santykis su aplinka (žmonėmis,tautomis,ideologijomis) toks,kokį suformavo jo aplinka,o ne Dievo Žodis (..<..>...) Samarietė atsakė: “Kaip Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?” (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)..<..>.. Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?”..<..>..)
2. susitikę su Dievu šie žmonės pirmiausiai siekia išspręsti savo problemas ir patenkinti savo kūno poreikius,nepaisant to,ką Dievas sako mums apie amžinybę (..<..>..Jėzus atsakė: “Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”. Tada moteris Jam tarė: “Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai”...<..>..)
3. jo gyvenimas neatspindi Dievo valios,o atspindi jo paties valią (..<..>..Jėzus atsiliepė: “Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia”. Moteris atsakė: “Aš neturiu vyro”. Jėzus jai tarė: “Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei”...<..>..)
4. toks žmogus yra religingas ir Viešpaties akivaizdoje imasi svarstyti religinius dalykus,(nors jie toli nuo jo širdies) taip,lyg tai būtų esminiai jam dalykai,nors realiai jų gyvenime tai jokios įtakos nedaro,realiai jie negarbina Dievo nei ant šio kalno,nei ant bet kurio kito.. (..<..>..Moteris atsiliepė: “Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti”..<..>..)

Tačiau pats pirmas netikras garbintojas,kurį matome buvusį žmonijos istorijoje be abejo yra Kainas. Tokio tipo – kaip Kaino,kaip samarietės – netikras garbinimas yra sąlygotas neteisingo supratimo šiuose dalykuose:

1. pirma ir gal būt pagrindinė tokio žmogaus nelaimė yra neteisingame supratime apie tai,kas ir koks iš tikrųjų yra Dievas. Prisiminkime pranašą Izają ir kaip pasikeitė jo supratimas apie tai kas ir koks yra Dievas,kai jis atsidūrė prieš Jį  (Iz 6). Izajui reikėjo apvalymo,kad Dievas priimtų jo garbinimą. Kas siekia garbinti Dievą kurio nepažįsta, neišvengiamai ateina pas jį nešvarus  ir to net nesupranta. Tai garbinimas be išpirkimo ir Dievas tokio garbinimo nepriima.
2. antras netikro garbintojo paklydimas yra tame,jog toks žmogus įsivaizduoja esąs su Dievu tokiuose santykiuose,kurių iš tikrųjų jis neturi. Žmogus,kuris drįsta artintis prie Dievo be Kristaus,nenuplautas Avinėlio krauju,be nuodėmių atleidimo ir be apvalymo, per daug aukštai apie save galvoja. Savo fantazijas jis priima už tiesą,o tai neišvengiamai veda į tragišką rezultatą.
3. kitas paklydimas yra tame,jog toks nuodėme laiko ne tiek rimtu dalyku,kokiu ji yra iš tikrųjų. Tai aiškiai matome samarietės atveju. Visokio plauko psichologų,sociologų,filosofų dėka žmogaus supratime nuodėmė nebėra kažkas baisaus. Tam,kad mūsų garbinimas būtų priimtinas Dievui,mes turime būti išgelbėti iš nuodėmės. Kaino tarnavimas – tai neatgimusios širdies tarnavimas Dievui.
4. dar vienas paklydimas,kuriame jaukiai jaučiasi netikras garbinimas,geriausiai matomas samarietiškame tarnavime Dievui. Iš esmės toks tarnavimas – tai erezija. Žmogus išsirenka tai,kuo jam norisi tikėti ir atmeta arba,geriausiu atveju, ignoruoja visa kitą. Taip elgėsi samariečiai. Ir iš samarietės moters žodžių matome,jog jie tarnavo Dievui,bet ne Jeruzalėje,o Samarijoje. Šių žmonių istorija atveria mums,jog jų tarpe buvo žydų ir jie turėjo žydišką teologiją. Bet jų teologija buvo sumaišyta su pagonybe. Rezultate jų išpažįstamą religiją galima buvo pavadinti sinkretizmu,o ne judaizmu. Todėl Viešpats samarietei  pasakė – „jūs garbinate ko nepažįstate“ . Toks garbinimas nepriimtinas Dievui.
5. jausmingumas,jausmingas garbinimas taip pat yra netikro garbinimo paklydimas. Tai sielos (ne dvasinio) žmogaus garbinimas,tik atliekamas aukštame meniniame lygyje. Tai gali būti poezija,muzika,filosofija. Tai svaiginanti jausmus religijos poezija. Tai  stiprus pasitenkinimo jausmas,apimantis tada,kai žmogus susiliečia su išaukštintais dalykais. Tai išaukštintais dalykais gali būti didvyriškas poelgis,graudi žmogiškos meilės atsidavimo ir žmogiškos kančios istorija, jausminga ir graži muzika,minios euforija vienybėje skanduojant Jėzaus vardą, Tėvynės meilė ir pasiaukojimas, gamtos didybė ir taip toliau. Prisipildymą pasigėrėjimu ir jausmais žmonės klaidingai vertina kaip Dievo garbinimą.Ir todėl jų tikėjimas ir religija ir pasilieka tik poezija,bet netampa realiu gyvenimu. Mes turime saugotis religijos,kuri iš esmės yra ne daugiau nei jausmai,muzika ir poezija. Jei aš klausau muzikos,nuo kurios mano akys prisipildo ašarų,tai dar nereiškia,jog tuo metu aš stoviu prieš Viešpatį. Yra skirtumas tarp nuostabių garsų ir garbinimo. Garbinimas – tai visai kas kita..

Garbinimas – tai buvimas Tiesoje. Tikrasis Dievo garbintojas turi būti tiesiogiai priklausomas nuo Dievo Tiesos.

Todėl prieš tai,kol mano garbinimas bus Jam malonus ir priimtinas aš turiu patikėti :

1. tuo,ką Dievas pasakė pats apie Save Šventajame Rašte.
2. tuo,ką Dievas pasakė apie Savo Sūnų.
3. tuo,ką Dievas sako apie mane – tikėti visu tuo,ką Viešpats sako manyje esant blogiu ir pasibjaurėjimu, ir tikėti tuo,ką Viešpats sako padarysiąs manyje,kad Jo malonė tokia didelė kaip Jis sako.
4. tikėti tuo,ką Dievas sako apie nuodėmę. Liberalūs krikščionys bendromis pastangomis su pasauliu nuodėmę padarė kažkuo tauriu ir vertu,kad į tai žiūrėti ir iš to mokytis,kažkuo,kas yra naudinga patirtis. Neigiamas emocijas jie vadina kaltės jausmu,kuris apsunkina asmenybės vystymąsi ir todėl su tuo bando visaip kovoti.

 Svarbu atminti,kad religinį patyrimą galima turėti ir be Kristaus – pažiūrėkite į kitas egzistuojančias monoteistines (ir ne tik) religijas. Dar daugiau – galima turėti ne tik religinį,bet ir Dievo garbinimo (tiksliau – bandymo tai daryti) patyrimą. Toks žmogus gali kalbėti su Dievu ir Dievas gali jam atsakyti. Prisiminkite Kaino patyrimą ir prisiminkite Balaamą,pranaša,kuris pamilo nedorybės atlygį. Kainas turėjo religinį patyrima,tačiau Viešpats atstūmė jį. Balaamas turėjo asmeninį religinį patyrimą,bet Dievas nepriėmė jo. Katalikiškose bažnyčiose ir šventėse galima matyti nuoširdžiai prieš statulas besimeldžiančių žmonių,kurie pergyvena tikrus ir nuoširdžius religinius jausmus. Bet mus gelbsti ne pergyvenimai maldose,o Viešpaties Jėzaus Kristaus kraujas,jei tik mes pasiliekame Jame taip,kaip buvome Šventojo Rašto išmokyti. Garbinimas – tai ne jaudinantis pergyvenimas minties akistatoje su amžinybe,dangaus didybe ar mūsų gyvenimo trumpumu. Gal būt tie jausmai ir nuostabūs,bet tai ne garbinimas,jei žmogus nėra Šventojo Rašto apreikštos Tiesos įtakoje.

Kadangi mes buvome sutverti garbintojais,todėl Dievo garbinime yra ir žmogaus egzistavimo prasmė. Dabar krikščionys turi viską,ko reikia,kad iškelti sau tikslus Dievo karalystėje ir juos įgyvendinti – mes esame mokomi planuoti,organizuoti tarnavimus,kontroliuoti procesus ir siekti rezultato įvairiausiomis metodikomis..bet tai,ko tikrai trūksta daugeliui – tai būti Dievo garbintoju.

Taigi,kas tai yra – tikrasis garbinimas ir kaip jis yra išreiškiamas mūsų,krikščionių,gyvenime ir Bažnyčioje.

Kai tik mes atgimstame iš aukšto ir Dievas Tėvas atsiunčia į mūsų širdis Savo Šventąją Dvasią,ir mes sušunkame jam „Abba,Tėve“ – tai,be abejonės, yra garbinimas. Bet iš kitos pusės,garbinti Dievą visoje Naujojo Testamento teikiamo supratimo ir galimybių pilnatvėje visa savo širdimi,visu protu ir visomis jėgomis – tai šiek tiek ne tas pat.

Iš čia matome,jog garbinimas būna skirtingas savo pasiektu tobulumu ir jėga.

Ko gi reikia siekti,kad galėtume iš tikrųjų garbinti Viešpatį?

1. pirmiausia – tai niekuo nedrumsčiamo pasitikėjimo Juo Mes turime Juo pasitikėti,kad išmoktumėme Jį gerbti,o pagarba reikalinga,kad mūsų garbinimas būtų tikras. Tai,kokiu nes matome esant Dievą apsprendžia garbinsime mes Jį ar ne. Daugeliui krikščionių Dievas yra kažkuo mažu. Pilna krikščioniškoje televizijoje ir pilna sakyklose tokių amerikietiškų kaubojų,kuriems Dievas – tai „tas vaikinas iš viršaus“. Ar tų,kuriems  Dievas yra juos suprantantis ir palaikantis „папочка“..aš abejoju,ar jie aplamai kuo nors garbina Dieva,nes toks Dievo paveikslas,kurį jie pateikia,yra  nevertas Visagalio Kūrėjo ir nevertas net jų pačių,kaip Dievo kūrinių. Pati baisiausia Bažnyčios liga yra aklumas Dievo didybei ir tam,kuo Jis iš tikrųjų yra.  Mes per daug gerai „pažįstame“ Viešpatį,jog įsivaizduojame,kad Jį žinome ir beveik nebeliko nieko,ko apie Jį nežinotume..įsivaizduojame,jog mums nežinoma tik ateitis,o pats Viešpats pažintas tiek, jog nėra ką apie Jį daugiau ir bepasakyti.. Bendravimas su Dievu yra viena,bet familiarumas – o, tai visiškai kas kita. Prisiminkite mylimą Viešpaties mokinį Joną,kuris buvo tiek arti,jog buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės (Jn 13,23). Ir pasižiūrėkite į jo reakciją,kai jis susitiko su Jėzumi – Dievu,susitiko su Viešpačiu tokiu,koks Jis yra iš tikrųjų – Apr 1,17 Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas..<..>..
2. toliau seka susižavėjimas,t.y. gili pagarba tam,kas yra Dievas.Žmogus,kaip joks kitas kūrinys žemėje,gali įvertinti Dievo didybę,nes yra sukurtas pagal Jo atvaizdą ir pavidalą. Su baime ir drebėjimu susižavėję mes pažįstame Dievą Jo didybėje. Šis susižavėjimas auga ir auga mumyse,kol širdis prisipildo nuostabiu džiaugsmu,nes Dievas atsako mums Savo malone ir mes esame laimingi Jo artume. Daugelyje Bažnyčių skelbiamas Dievo paveikslas retai ką nors stebina ir juo labiau žavi. Tas žmonių tikimas Dievas yra labai paklusnus jiems,Jis toks,kokiu jie Jį mato.Tai denominacinis Dievas,kurio žmonės prašo pagalbos kai jos reikia,tai Dievas,kuriam žmonės meldžiasi ieškodami sau įvairių dalykų nes jiems Dievas tai toks „savas vaikinas“,kuris labai padeda..bet kiekvienas iš jų gyvena savo gyvenimą. Tačiau kai Šventoji Dvasia atveria mums Viešpatį,mūsų širdis pripildo nuostaba,baimė ir džiaugsmingas susižavėjimas.
3. sekantis dalykas yra pasigėrėjimas Dievu, kai širdis prisipildo nuoširdaus susižavėjimo. Būti pavergtam Dievo,pagautam Jo grožio. Džiaugtis ne tuo,kokiais svarbiais mes tapome ar tuo,kiek pagerėjo finansiniai reikalai. Ne tuo,kiek daug žmonių atėjo į Bažnyčią. Bet tuo,koks nuostabus yra Dievas savo mums nesuvokiamoje galybėje,išmintyje,meilėje,malonėje..

Garbinimas – tai gėrėjimasis Dievu,tai drebėjimas prieš Jo Žodį,tai Jo aukštinimas,Jo šlovinimas,tai – meilė Jam,tai Jo baimė ir visiškas pasišventimas ,save pajungiant Jo Žodžio Tiesai,tai gilus širdies troškimas skelbti Jo šlovę ir garbinimas - tai Jo didybės pripažinime atrasta savo laimė..

Būkite palaiminti!