2 Pt 1,16-21 Juk mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus
Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip
savo akimis matę Jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę,
kai iš tobulybės šlovės nuskambėjo Jam balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus,
kuriuo Aš gėriuosi”.Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su Juo
ant šventojo kalno. Taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai
darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš
diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė žvaigždė. Pirmiausia žinokite, kad jokia
Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekada
nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo
žmonės.
Heb 2,1-4 Todėl
turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Nes
jei per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei
neklusnumas susilaukdavo teisėto atlygio, tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami
tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums
patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo, Dievui liudijant ženklais ir stebuklais,
visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis Jo
valia.
Heb 3,7-15 Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: “Jei
šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą,
gundymo dieną dykumoje, kur jūsų tėvai gundė mane, mėgino ir matė mano darbus
per keturiasdešimt metų. Todėl Aš užpykau ant tos kartos ir pasakiau: ‘Visada
jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių’. Taigi Aš prisiekiau savo
rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį!’ ” Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų
nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo. Verčiau
raginkite vieni kitus kasdien,-kol dar sakoma “šiandien”,-kad kurio iš jūsų
neužkietintų nuodėmės klasta.Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais,-jei tik
išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo, kol yra sakoma: “Šiandien,
jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą”.
Visi aukščiau išsakyti įspėjimai kalba apie mūsų santykį su
Žodžiu,su tuo,ką Dievas kalba.juk Dievas kalba mums Savo Žodyje, Šventąjame
Rašte. Taip,žmonės sako,jog Dievas kalba įvairiais būdais,kodėl,mol,sudievinate
negyvą raidę, o ne Dvasią. Na taip..Dievas kalba ir per pranašystes,ir per
regėjimus,per sąžinę,per sapnus..BET . Bet
visoje pilnatvėje Save ir Savo valią Jis
apreiškia mums tik Šventajame Rašte ir niekur kitur. O kas dėl sapnų,regėjimų
ir pranašysčių,tai visa tai panašu į mokytojo pliaukštelėjimą delnais
klasėje,kuri prarado dėmesį tam,ko yra mokoma,kad grąžinti ją į tai,kas
parašyta vadovėlio šios dienos temoje. Taip ir šie minėti dalykai skirti
tam,kad atkreipti mūsų dėmesį ir
nukreipti mus į tai,ką sako Dievo Žodis.
Štai dar vienas įspėjimas apie šio santykio su Biblija svarbą
ir nuo to priklausančias be galo rimtas pasekmes:
Heb 4,1-3 Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo
poilsį, bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs. Mums, kaip ir
jiems, buvo paskelbta Evangelija. Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą,
nes nebuvo sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu. O mes, įtikėjusieji, einame į tą
poilsį, kaip Jo pasakyta: “Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano
poilsį’ ”, nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo.
Ko gi reikia,kad mūsų santykis su Dievu Jo Žodyje būtų
vaisingas ir mes galėtumėme augti,kad tos be galo rimtos pasekmės apie kurias
kalbėjome,būtų mums geros?
- Būkime dėmesingi tam,ką girdime
- Neužkietinkime savo širdžių,kad širdis būtų pajėgi priimti Žodį
- Pasitikėkime Dievo Žodžiu,laikykime Jį patikimu,lai Jis susijungs su mūsų tikėjimu,t.y. taps tuo,kuo mes tikime... Kai kurie žmonės ima ir suabejoja Dievu ir sakosi be prarandą tikėjimą. Žinote,tai ne visada yra blogai..Jeigu jų įsivaizdavimai apie Dievą iš tikrųjų tokie kaip jie kalba,tai nuostabą kelia ne tai,jog jie suabejojo Dievu,o tai,kaip jie sugebėjo taip ilgai save įtikinėti ir tikėti tuo,ką jie vadina Dievu. Kai kurių žmonių įsivaizdavimas apie Dievą yra tiek neteisingas,kad jiems suabejoti yra daug geriau,nei likti ištikimiems. Nes kuo didesnė jų ištikimybė,tuo labiau išsigimsta jų tikėjimas ir tampa tikra bjaurastimi,juk toks tikėjimas pastatytas būna ne ant Dievo Žodžio,o ant melo. Ir abejonė šiuo atveju liudija apie Dievo malonę tam žmogui. Abejonė tokiu atveju visiškai suprantamas dalykas ir liudija apie apie dvasinį ir intelektualinį jautrumą nuosavo paklydimo atžvilgiu,nes Dievas,toks,kokiu Jis yra tokių žmonių įsivaizduojamas,iš tikrųjų yra ne Dievas,o stabas. Tačiau tiems,kurie tiki ne savimi,o Dievo Žodžiu – tiems reikia laikyti Jį patikimu tiek,kad galėtumėme patikėti Jam savo gyvenimą ir gyvybę tada,kai regis galėtumėme to ir nedaryti..
- Heb 4,14 Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo. Mūsų išpažinimo – t.y. Evangelijos,Dievo Žodžio ir to,kas mums buvo atverta jame,ką mes pažinome ir supratome – to turime tvirtai laikytis.
- Heb 6,1 Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, Mes turime augti Dievo pažinimu ir tapti brandūs Kristuje,kad mūsų tikėjimas neliktų bevaisis Dievui ir mums.
Apie brandos nebuvimo problemą Viešpats kalba tame pačiame laiške
Žydams:
Heb 5,11-14 Apie tai mums
reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs
klausyti. Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų
reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie,
kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, maitinamas pienu,
dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis. Tik subrendusiems dera
stiprus maistas-tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų
gera nuo blogo.
Kaip tai gali nutikti krikščionio
gyvenime? Kodėl augimas ima ir sustoja? Bėda atsitinka su tais žmonėmis,kurie
tapę krikščioniais taip ir nesugeba pasiekti krikščioniško gyvenimo pilnatvės.
Jie nepasiekė to,ką duoda Kristus. Tikėjimas jiems liko formalia,paviršutinišką
efektą turinčia religija,kuri neatneša jiems pasitenkinimo,nesuteikia pilnatvės,jo
lieka viena iš religijų,savo apeigų skirtingumu panaši į bet kurią iš daugybės
pasaulio religijų,kuriose gyvena daugybė pasaulio žmonių. Ko pasekoje kai kurie
iš tokių žmonių pradeda abejoti Kristumi ir pasuka į judaizmą,į misticizmą su
dvasiomis ir regėjimais,į charizmatiško kūniškumo erezijas ir t.t..Iš pradžių
šiuos žmones patraukė tai,ką jie pamatė Bažnyčioje – giesmės,pamokslai,duonos
laužymas,maldos,pranašystės. Juos patraukė ir išgelbėjimas,kuris Bažnyčioje
skelbiamas. Bet ši Tiesa apie išgelbėjimą neužėmė jų gyvenime centrinės vietos,ji
neužpildė gyvenimo tiek,kad suteiktų žmogui pasitenkinimą tuo,tikrą
džiaugsmą,kad žmogus taptų laimingas Kristuje ir laimingas dėl Kristaus. Ir kas
vyksta toliau? Ogi viskas paprasta..atsiranda jo gyvenime visokios
aplinkybės,kurios išstumia žmogų iš šitos paviršutiniškos „krikščioniškos“
savijautos. Pavyzdžiui,jis susiduria su krikščioniais,kurie gyvena ir elgiasi
ne taip,kaip turėtų elgtis krikščionis. Jis susiduria su kokia nors problema –
pinigų stygiumi,sveikatos rūpesčiais,darbo problemos. Tada jis stengiasi
melstis Dievui,ir Dievas,regis,visiškai nieko nepadeda jam. Jis susiduria ir su
pagundymais,kurie jį vilioja,traukia ir palaipsniui perkelia žmogaus gyvenimą ten,kur žadamas jo norų išpildymas.
Ir krikščioniai,kurie neišmoko kaip gyventi su Kristumi,nepasiekė tikro gylio
savo gyvenime su Dievu,jie yra labai pažeidžiami visų šių aplinkybių.
Kad atrasti šį gylį,kad neplaukioti
paviršiumi,mums reikia suvokti koks absoliučiai nieko nepakeičiamas yra
Kristus,suvokti Jo asmenybės jėgą ir didybę visoje Švento Rašto atveriamoje
pilnatvėje. Kad mes galėtumėme praktiškai priimti tai,ką atneša Viešpats į mūsų
gyvenimus. Tai yra kovos zona,kurioje su jumis ir su Dievu vedą kovą šėtonas –
tai kova dėl jūsų gyvenimo Kristuje gylio ir tikrumo.Velnias pastoviai dirba
ties tuo,kad padaryti jūsų krikščionybę seklia,negilia. Kai tuo tarpu Šventoji
Dvasia dirba mūsų širdyse,kad gilinti mūsų krikščionišką gyvenimą vis daugiau
ir daugiau.
- Kristaus pažinimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų dvasinės brandos proceso,t.y. ne nuo žinių apie Tiesą kiekio,o nuo to,kaip tos žinios,ta Dievo Tiesa yra mūsų įsisavinama. Žmogaus negalima taip paimti ir atvesti į gyvenimo pilnatvę su Viešpačiu apipylus jį gera ir naudinga informacija apie Kristų. Informacija apie Kristų yra reikalinga ir Tiesa apie Jį labai svarbi,ji iš tiesų yra visa ko pagrindu, bet gyvenimo pilnatvė ateina ne su intelektualiomis žiniomis,o su kitais labais svarbiais mūsų gyvenimui dalykais- sugebėjimu klausyti. Mums reikia,kad apie Kristų būtų daug kalbama,kad sugebėtumėme suvokti ir pažinti Jį vis labiau ir labiau,bet kalbėti apie jį prasminga tik tada,kai tie,kuriems kalbama sugeba klausyti. Nesugebantys klausyti yra tie,kurie tapo inertiškais,aptingo savo vidumi,prarado jautrumą ir sugebėjimą reaguoti į tai,kas sakoma. Tai,ką girdi nežavi jų,neįkvepia ir niekaip nemotyvuoja judėti toliau,o gyvenimą teikianti Tiesa tapo nuobodžia ir neįdomia. Tame yra paslėptas Tiesos ignoravimas,atsainumas ir nusikalstamas aplaidumas savo prievolių,kurias turime prieš Dievą,atžvilgiu. Abejingumas ir inercija Dievo Žodžio atžvilgiu yra susiję su Dievo baimės praradimu – žmogus nustoja drebėti prieš Jo Žodį. Nesugebantys klausyti ne visada tokiais buvo,savo krikščioniško kelio pradžioje jie sugebėjo klausyti,bet prarado šį sugebėjimą.Kaip tai vyksta? Pradžioje žmogus užsiliepsnoja meile Viešpačiui,jis tarsi kempinė sugeria į save kiekvieną Dievo Žodį ir čia vyksta augimas. Bet vėliau žmogaus gyvenimas įeina į naujas vėžes,jis atsiduria ramioje vietoje,kurią galima palyginti su ramiu užutėkiu – nebelieka nieko aiškiai nuodėmingo,nėra nieko,kas būtų akivaizdžiai neteisinga,nors būtent ši „ramybės“ būsena ir yra akivaizdžiai neteisinga,nes Evangelija ir Kristus tampa kažkuo įprastu. Išgelbėjimas atrodo kažkuo savaime suprantamu,nuodėme atrodo ne tokia ir baisia,Dievas tampa ne toks jau ir šventas..Tai veda į pasitenkinimo Kristumi nebuvimą,kas savo ruožtu užgesiną uolumą Jo pažinimui ir tarnavimui Jam. Viešpats lyg ir čia,bet realaus gyvenimo svorio centras persikelia kažkur į kitą sferą – tai gali būti profesija,tai gali būti šeima ar dar kas nors,kame žmogus patiria pasitenkinimą gyvenimu.Toliau neišvengiamai seka nuodėmė ir pripratimas prie jos,kas – vėl gi,neišvengiamai – uždega Dievo rūstybę.
Apr 3,14-17 “Laodikėjos
bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas,
Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O,
kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas,
nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: ‘Aš esu turtingas
ir pralobęs, ir nieko man nebereikia’,-o nežinai, kad esi skurdžius,
apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.
Tokio atšalimo priežastis –
paklusnaus nuolankumo Žodžiui nebuvimas. Girdėdamas Tiesą žmogus
nebesirūpina,kad gyventi ta girdėta Tiesa. Jis,regis, dar skaito Bibliją ir dar
klauso Žodžio,bet jau nebeįsisavina Jo savo asmenybės ir savo širdies lygyje.
Žodis lieka už jo gyvenimo ir nustoja daryti jam įtaką.
„Tokio žmogaus pagrindinė problema yra ne dėl jo aptingusio proto,o dėl jo dvasinės
priešpriešos Dievui. Jis paprasčiausiai yra nepasiruošęs gilesnėms Evangelijos
veikimo pasekmėms savo gyvenime. „(O‘Brien
Peter)
Šie žmonės dar klauso,bet jau
nebegeba priimti to,ką girdi.Nebegeba mąstyti apie Tiesą. Nesugeba
persismelkti Dievo Žodžiu tiek,kiek reikia,kad leisti Dievo Žodžiui formuoti jų
gyvenimą.
Pažiūrėkime,nuo ko prasideda
Dievo pažinimas ir kai vyksta augimas jame:
Kol 1,9-13 Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai
išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo
valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties,
ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami
vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu; kad, sustiprinti
visokeriopa jėga iš Jo šlovės galios didžiai kantrybei ir ištvermei, su
džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį
šviesoje, kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo
Sūnaus karalystę.
- Dievo pažinimas prasideda nuo to,jog žmogus pažįsta tai,ko Dievas nori iš jo. Pažįsta Dievo įsakymus ir įstatymus.
- Toliau žmogus ieško Dievo pažinimo,tam,kad elgtis ir gyventi atitinkamai su tuo,ko Dievas nori.
- Žmogus nori ieškoti ir ieško kas gi patinka Dievui ir atradęs tuo stengiasi įtikti Jam.
Dievo negalima pažinti tik intelektualiai gretinant
kažkokius faktus tarpusavyje ir darant išvadas..Dievo pažinimas prasideda nuo
Jo valios pažinimo ir auga ten,kur susilieja su noru gyventi vertą Jo palankumo
gyvenimą. Žmonės,kurie bando „augti“ Dievo pažinime kitaip – apgaudinėja patys
save:
1 Jn 2,4 Kas sako: “Aš Jį pažįstu”, bet Jo įsakymų
nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.
Tame matome,jog nei filosofija, nei misticizmas niekur
neveda,nes šiais keliais einant neįmanoma pažinti Dievo. Dievą gali pažinti tik
tyraširdžiai,kurie ateina pas Dievą tokie,kokie yra, su tyros širdies noru Jam
patikti. Mes tampame gabūs klausyti ir priimti Dievo tiesą tik tada,kai su noru
siekiame vykdyti Jo valią.
Dvasinis augimas – tai ėjimas iš paprastų dalykų į
sudėtingus.Dvasinis augimas – tai asmenybės pasikeitimas,tai vertybių
pasikeitimas,tai gyvenimo tikslų pasikeitimas ir t.t. Ir šis augimas vyksta
laike,panašiai kaip ir kūno augimui reikalingas tam tikras laiko tarpas.
Problema prasideda tada,kai laikas eina,o krikščionis neauga ir taip ir lieka
tuose paprastuose dalykuose nieko neišmokęs.
Dvasinė kūdikystė yra sąlygota praktinio gyvenimo pagal Dievo Žodį nebuvimu.
Tokių „kūdikių“ problema yra ne tame,jog jie neturi teorinių žinių,bet problema
yra praktikos nebuvime – jie nemoka naudotis praktiškai tuo, ką išgirsta.
Dvasinė kūdikystė – tai panašėjimo į Kristų proceso nebuvimas.
1 Kor 3,1-3 Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip
dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu,
ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite, nes
tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai,-argi
nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai?
Todėl tai,kiek mes pažįstame Jėzų Kristų tiesiogiai
priklauso nuo to,ką sukuria mūsų tikėjimas:
2 Pt 1,5-8 Todėl, parodydami visą stropumą,
praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą-susivaldymu,
susivaldymą-ištverme, ištvermę-maldingumu,maldingumą-brolybe, brolybę- meile.
Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti
bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.
Branda įgyjama pratybomis lavinant savo pojūčius. (Heb 5,11-14). Subrendęs – tai
žmogus,kurį galima pavadinti kažkame tobulą,jo išsilavinimą – išbaigtu.
Subrendęs žmogus,tai žmogus,kuris nesustojo pusiaukelėje,bet pasiekė tikslą.
Kalba neina apie tai,kad subrendęs žmogus yra absoliučiai viskame tobulas.
Ne,šis žodis – subrendęs -vartojamas kaip antonimas žodžiui kūdikystė. Subrendęs žmogus pasiekė viską,ko
reikia pasiekti žmogui tame augimo etape,kuriame jis yra.
Kaip lavinami pojūčiai?
Pirmiausiai sustokite,nereaguokite patys iš savęs,o
pagalvokite apie tai,ką jums sako Viešpats savo Šventajame Rašte apie šią
situaciją,kurioje atsidūrėte – kas tai bebūtų.. Pasirinkite paklusti tam,kaip
reaguoja į tai kas vyksta Viešpats ir sekti tuo Žodžiu,kuris atskleidžia Viešpaties
valią jums. Patys ieškokime kaip patikti Viešpačiui visose savo gyvenimo
aplinkybėse vis labiau ir labiau. Taip mums dar plačiau atsivers durys į mūsų
Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę,
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą