Ps 115,1 Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos.
Kai žmogaus priešas šėtonas mato,jog žmogus stengiasi įtikti
Dievui savo darbais,jis stengiasi visokiais būdais šiuos darbus suteršti,jog
išorėje jie giriami būtų,bet širdyje atsiradę netikę ir savanaudiški motyvai
atstumtų Dievo malonę. Nes toli gražu ne kiekvienas geras darbas iš tikrųjų yra
geras Dievo akyse. Geras darbas tokiu įskaitomas tik tuomet,jei jis nelaužo
Dievo Įstatymo ir yra geru tikslu daromas - 2 Tim 2,5 Ir kas stoja į
rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles. Nes yra
tokių darbų,kurie išoriškai geri atrodo,bet jų tikrasis tikslas nėra geras.
Taip labdara ar kiti gailestingumo darbai,kurių tikroji motyvaciją yra pasididžiavimas
savimi yra suteršti ir Dievo akyse nepriimtini. Tokiu būdu šėtonas siekia gerą
darbą ydingu paversti,kad išoriškai gražiai atrodydamas darbas pats savyje būtų
pasibjaurėtino egoizmo suterštas. Ir tam šėtonas turi gerą pagalbininką – jam
aktyviai padeda mūsų kūniška prigimtis,kuri visuose darbuose siekia sau
pagarbos ir garbės.
Tikrieji krikščionys,kurie neveidmainiškai daro gerus darbus
Dievo Žodyje yra prilyginami medžiams,kurie atneša gerą vaisių.
Ps 1,3 Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas,
kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam
sekasi.
Derliumi, arba vaisiais yra vadinami geri darbai:
Kol 1,10 kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir
Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo
pažinimu;
Kaip bet kokio medžio vaisius išauga iš medžio jo
syvais maitinamas, taip ir krikščionis
neša gerų darbų vaisių,kuris iš neveidmainiškos meilės išaugęs yra. Lūpomis
išpažįstamas tikėjimas,demonstruojamas nuolankumas,parodomoji meilė,garsinamas
gailestingumas tėra veidmainystė,jei žmogaus širdyje vietos neturi ir ne iš
žmogaus širdies kyla.
Tikri geri darbai iš Dievo kyla,Viešpaties Dvasia
krikščionis žadinamas juos atlikti ,kartu iš Viešpaties ir jėgą,ir sugebėjimus
tam reikalingus gaudamas,jei tik iš širdies paveda save Dievui. Tokio žmogaus
darbuose matosi,jog jis tėra Dievo malonės bendradarbis, o ne geradarys,kuriam
reikia nesustojant lankstytis ir dėkoti. Tai mums liudija Viešpaties Žodis:
Fil 2,12-13 Taigi, mano mylimieji, kaip visada
paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp
jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas,
veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo.
Ir be Jo nieko negalime padaryti,mums verta apie tai
pagalvoti..ką gi reiškia Viešpaties ištartas
„nieko“ tiems darbams, kuriuose mes taip paskendę ir kuriuose
nesustodami bėga mūsų metai..:
Jn 15,1-6 “Aš esu tikrasis vynmedis, o mano
Tėvas-vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna,
o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus. Jūs
jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, ir Aš
jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,-taip
ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka
manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko
nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė.
Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.
Kad geriau suprastumėme kaip šėtonas suteršia žmogaus darbus
ir per tai siekia sugriauti Dievo darbą,pažvelkime į pavyzdį Šventąjame Rašte.
Noriu atsiversti Skaičių knygos 32-ą skyrių. Pirmoje skyriaus eilutėje Viešpats
parodo į priežastį to,kas nutiko vėlliau:
Sk 32 Rubeno ir Gado giminės turėjo daug gyvulių.
Čia matome Izraelio tautą jau po 40 metų klaidžiojimo
dykumoje,tautą,kuri palaidojo praktiškai visus,kuriuos Dievas išvedė iš Egipto
galinga ranka,tautą,kuri pasiruošusi pereiti Jordaną,tautą, kuriai tikslus
nustato Dievo Žodis:
Įst 1,8 Aš atvedžiau jus į žemę, kurią Viešpats
prisiekė duoti jūsų tėvams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui ir jų palikuonims.
Eikite ir užimkite ją.
Įst 1,21 Štai Viešpaties jums pažadėtoji žemė. Eikite
ir užimkite ją, nes Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums ją pažadėjo. Nieko
nebijokite ir nenusigąskite’.
Kas mūsų gyvenimui
nustato tikslus ir kiek iš mūsų tikslų,kurių mes iš tiesų siekiame ir dedame
visas pastangas yra Dievo Žodžio nubrėžti?
Bet čia, Skaičių knygoje mes matome žmones,kurie atėjo pas
Mozę vedami savų tikslų..“ :“Ataroto,
Dibono, Jazero, Nimros, Hešbono, Elealės, Sebamo, Nebojo ir Beono žemės,
kurios, Viešpačiui padedant, buvo užimtos izraelitų, labai tinka gyvuliams auginti,
o mes, tavo tarnai, turime gyvulių. Taigi jei radome malonę tavo akyse,
prašome, kad mums, tavo tarnams, atiduotum ją nuosavybėn ir nevestum mūsų per
Jordaną”(Sk32)
..mes turime daug
gyvulių..atsiradęs turtas pradėjo
diktuoti savo tikslus Rubeno ir Gado giminėms. Jiems reikėjo rūpintis savo
gyvuliais,o toks rūpestis jau pats savaime yra tikslas,kuris pradeda reguliuoti
žmogaus gyvenimą – formuoja jo dienotvarkę,įtakoja kasdienius
pasirinkimus,kovoja dėl vis aukštesnių prioritetų vertybių skalėje taip pakeisdamas
Dievo nustatytus tikslus. Žmogus palaipsniui pradeda gyventi savo tikslais –
gyventi sau. Diktuoti savo tikslus mums pradeda ne tik turtas,bet ir šeima,ir
darbas,ir kiti dalykai,kurie atsiranda mūsų gyvenime – tai neišvengiama,bet
galime skirtingai pozicionuoti tuos kasdienio gyvenimo reikalavimus Dievo
Žodžio keliamų reikalavimų mūsų gyvenimams atžvilgiu. Šio atveju Mozė iš kart
pamatė savanaudiškumą ir neteisingus, ne Dievo keliamus tikslus šių žmonių
širdyse ir suregavo labai aštriai: „Mozė
jiems atsakė: “Argi, kai jūsų broliai kariaus, jūs čia sėdėsite? Kodėl
atkalbinėjate izraelitus, kad jie neitų į žemę, kurią Viešpats jiems atidavė?
Taip elgėsi jūsų tėvai, kai siunčiau iš Kadeš Barnėjos apžiūrėti kraštą. Jie,
nuėję iki Eškolo slėnio ir apžiūrėję visą kraštą, įbaugino izraelitus, kad
neitų į šalį, kurią Viešpats jiems pažadėjo. Tada Viešpats užsirūstinęs
prisiekė: ‘Šitie žmonės, kurie išėjo iš Egipto, dvidešimties metų ir vyresni,
neišvys žemės, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie nesekė
manimi iki galo, išskyrus kenazą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, kurie
iki galo sekė Viešpačiu’. Viešpats, užsirūstinęs ant izraelitų, leido jiems
klaidžioti dykumoje, kol išmirė visa karta, kuri buvo nusikaltusi Viešpačiui.
Dabar jūs stojate savo tėvų vieton, kad dar labiau padidintumėte Viešpaties
įtūžimą prieš Izraelį. Jei nenorite Jo klausyti, Jis vėl paliks tautą dykumoje,
ir jūs pražudysite visą šią tautą”.“(Sk32)
Mozė parodė koks pražūtingas yra šis
kelias – paskirti gyvenimą tam,kad įgyvendinti tikslus,kuriuos iškelia mums į mūsų
gyvenimus atėjęs turtas, darbas, šeima ir pamiršti Dievo keliamas mums užduotis.
Nekeisti Dievo keliamų tikslų į kitokius ragina ir apaštalas Paulius:
1 Kor 7,29-35 Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka
tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi
neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi
neįsigytų, ir kurie naudojasi šiuo
pasauliu,-tarsi nesinaudotų. Nes šio pasaulio pavidalas praeina. Norėčiau, kad
jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties
reikalais-stengiasi patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi pasaulio
reikalais-stengiasi patikti žmonai. Yra skirtumas tarp žmonos ir mergaitės.
Netekėjusi moteris rūpinasi Viešpaties reikalais, kad būtų šventa kūnu ir
dvasia, o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais-kaip patikti vyrui. Tai kalbu
jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet dėl to, kad tai yra
tinkama ir kad jūs neblaškomi galėtumėte atsiduoti Viešpačiui
Ir žinote..izraelitai nuoširdžiai manė galėsią šiuos dalykus
suderinti – vyrai eis į tai,į ką eiti rodo Viešpats,o jų šeimos įgyvendins
tikslus,kuriuos kelia turtas,gyvuliai,prekyba ir t.t...“ Jie, prisiartinę prie Mozės, tarė: “Pastatysime tvartus galvijams,
taip pat mūsų vaikams miestus; mes gi patys apsiginklavę eisime į kovą
izraelitų priekyje, kol įvesime juos į jų žemes. Tuo tarpu mūsų vaikai gyvens
apmūrytuose miestuose dėl šio krašto gyventojų. Negrįšime į savo namus, kol
visi izraelitai gaus savo dalį, nieko nereikalausime anoje pusėje Jordano, nes
mūsų dalis yra šiapus Jordano”...”. Gaditai ir rubenai atsakė Mozei: “Mes, tavo
tarnai, darysime, ką mūsų valdovas liepia. Savo vaikus ir moteris, avis ir
galvijus paliksime Gileado miestuose, mes gi, tavo tarnai, visi apsiginklavę
trauksime į karą, kaip tu, valdove, sakai”.(Sk32)
Kokia klaida..jų žmonos ir vaikai,palikti gyventi sau taip
ir gyveno – ne Dievo keliamais tikslais Izraeliui,o tais norais ir
siekiais,kuriuos iškėlė jiems šio pasaulio dalykai. Pasekmių nereikėjo ilgai
laukti ,apie jas Mozė žinojo iš anksto,todėl dviejų giminių prašymas sukėlė
tokia audringa reakcija jame. Kai matai žmoguje savanaudiškumą,gyvenimą ne
Viešpaties tikslais,pabaiga yra labai nuspėjama ir tokio žmogaus darbai Viešpaties
akivaizdoje yra netikę,o gyvenimo vaisiai – blogi.
Įst 31,29 Aš žinau, kad man mirus jūs elgsitės piktai
ir greitai nukrypsite nuo kelio, kurį jums nurodžiau. Vėliau jus užgrius
nelaimės, kai, piktai elgdamiesi, sukelsite Viešpaties pyktį savo rankų
darbais”.
Ts 2,17 Bet jie neklausė teisėjų ir nuėjo
paleistuvauti su svetimais dievais, ir lenkėsi jiems. Jie greitai nuklydo nuo
kelio, kuriuo ėjo jų tėvai, kai klausė Viešpaties įsakymų.
Mes,vyrai,negalime palikti savo šeimų,kad jos gyventų kitais
tikslais ir rūpesčiais nei mes,negalime palikti jų neturinčiais kasdienės
dalies Dievo Žodžio brėžiamuose tiksluose Bažnyčiai.
Įst 6,4-9 Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra
vienintelis Dievas! Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir
visomis jėgomis. Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo
širdyje; mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose,
būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas. Prisitvirtink juos kaip ženklą
prie savo rankos ir prie kaktos; užrašyk juos ant durų staktų ir savo kiemo
vartų.
Taigi,kuo visa ši istorija baigėsi Rubeno ir Gado giminėms?
Kai šėtonui pavyko atitraukti izraelitų širdis ir mintis nuo Dievo,jie nuėjo
šio pasaulio keliu. Nepasilikę Jame neatnešė vaisiaus Dievui,ir ne tik kad
nieko negalėjo nuveikti dėl Jo,bet tapo priešiški Viešpačiui ir kaip jų
tėvai,taip ir jie stengėsi atsiriboti nuo Dievo Žodžio keliamų tikslų savo
gyvenimui,kad jiems niekas netrukdytų gyventi sau ramų ir „laimingą“ gyvenimą..pažiūrėkime,štai
kaip tai mums parodo Dievo Žodis:
Mk 5,1-17 Jie priplaukė ežero krantą gadariečių
krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau prieš Jį iš kapinių atbėgo vyras,
turintis netyrąją dvasią. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė
grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir
grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nutraukydavo pančius, ir
niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po
kalnus ir kapines, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. Iš tolo pamatęs
Jėzų, atbėgo, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: “Ko Tau reikia iš manęs,
Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!” Jėzus
mat buvo paliepęs: “Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!” Jėzus dar paklausė: “O
kaip tu vadiniesi?” Ji atsakė: “Mano vardas-Legionas, nes mūsų daug”. Ir
pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto. Ten pat, atkalnėje, ganėsi
didžiulė kiaulių banda. Visi demonai maldavo Jį, sakydami: “Pasiųsk mus į tas
kiaules, kad į jas sueitume!” Jėzus iškart jiems leido. Išėjusios netyrosios
dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo
skardžio į ežerą ir prigėrė. Tie, kurie jas ganė, išbėgiojo ir pranešė apie
įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Atėję prie
Jėzaus, pamatė sėdintį demonų apsėstąjį-tą, kuriame buvo Legionas,-apsirengusį
ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas nutiko
su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė Jėzų maldauti, kad Jis
pasišalintų iš jų krašto.
Matome Gado giminės palikuonis auginančius kiaules..jie
siejo savo gerovę su tuo,kas Dievo akyse – nešvaru. Matome demonus,taip
pamilusius šį kraštą..matome liūdnas pasekmes tų,kurie kažkada atsiribojo nuo
Dievo pažadų,Jo tikslų keliamų tautai ir pasirinkusių savo tikslus,kuriuos jų
gyvenimams ėmė formuoti turtas..
Ir pabaigai noriu palikti šias Šventojo Rašto eilutes,kad
jos saugotų ir guostų mus,mąstančius apie tai,ką išgirdome:
Heb 10,35-39 Tad nepameskite
savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!
Taip, reikia jums
ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.
Nes “dar trumpa,
trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.
Bet teisusis
gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės”.
Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai,
bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą.
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą