Jn 10,27-28 Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas
pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos
nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.
Jn 8,47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso.
Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo”.
Paklusnumas,kurį krikščionis privalo savo Dievui
rodyti, iš esmės yra ne kas kita kaip pastangos ir pasiryžimas visur ir visame
savo valią pajungti Dievo valiai. Visą,ką Dievas sako vykdyti ir nežiūrėti
patinka tai kūnui bei pasauliui,ar nepatinka,bet žiūrėti į tai,patinka tai ką
aš darau ar nedarau Dievui. Apie tai ir apaštalas Paulius sako:
Ef 5,8-11 Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate
šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai,- nes Dvasios vaisius
reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa,- ištirdami, kas
patinka Viešpačiui. Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau
atskleiskite juos.
Tikras paklusnumas nežiūri į tai,ar patogu,ar sunku,ar
malonu tai ką sako Dievas,bet į kiekvieną Dievo Žodį atsako kartu su pranašu
taip:
Ps 108,1 O Dieve, mano širdis pasiruošusi.
Paklusni širdis svarsto ne apie paliepimą,bet apie
paliepusiojo valią ir norą – kas yra Tas,kuri jam įsako ir koks Jis yra.
Tokiuose apmąstymuose esanti širdis savo paklusnumui pakankamu laiko tai,jog
įsakantis yra jo Dievas ir Jis nori to,ką jam liepia atlikti.
Tokį paklusnumą Dievui parodė Abraomas. Štai ką
Dievas jam pasakė:
Pr 12,1 Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį,
gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu.
Ir Abraomas neatsisakė šį paliepimą įvykdyti,
paliko savo tėvynę,savo namus ir išėjo į svetimą žemę,nežinomą jam,apie ką
liudiją Šventasis Raštas:
Heb 11,8 Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo
pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur
einąs.
Dar didesnės nuostabos verta tai,ką šis patriarchas
padarė tada,kai Dievas liepė jam savo sūnų ant aukuro kaip auką paguldyti.
Abraomas pakluso Dievui ir nors Viešpats jam neleido atbaigti šio tikėjimo
darbo kūnu,bet jis buvo atbaigtas Abraomo širdyje prieš jam pakeliant aukojimo
peilį. (Pr 22,1-12)
Abraomas atsisakė svarstyti Dievo paliepimą,jis
svarstė apie tai,kas ir koks yra Tas,Kuris šį paliepimą davė:
Heb 11,17-19 Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo
mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų, apie kurį
buvo pasakyta: “Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys”. Jis suprato, kad
Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.
Tikėjimas jį ragino paklusnumui ir per paklusnumą
jo tikėjimas tapo veiksmingas. Šventasis Raštas apie tai liudija taip:
Jok 2,19-24 Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai
darai. Ir demonai tiki ir dreba! Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau,
kad tikėjimas be darbų miręs? Argi ne darbais buvo išteisintas mūsų tėvas
Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Ar matai, kad tikėjimas
veikė kartu su jo darbais, ir darbais tikėjimas buvo atbaigtas? Taip
išsipildė Rašto žodžiai: “Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta
teisumu”, o jis buvo pramintas Dievo draugu. Jūs matote, kad žmogus
išteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu.
Taip Abraomas,kuris mums rodomas paklusnumo
pavyzdžiu,Dievo pavadintas visų tikinčiųjų tėvu (Rom 4,11). Ir dabar
visi tikintieji yra Abraomo vaikai (Gal 3,7). Vaikai ne pagal kūną,o
pagal dvasią. Todėl jei mes norime būti vaikais Abraomui ir drauge Abraomo
palaiminimus priimti,mums reikia sekti Abraomo tikėjimu ir daryti jo darbus.
Apie tai Viešpats žydams priekaištaudamas pasakė:
Jn 8,39 Jie atsiliepė: “Mūsų tėvas Abraomas!”
Jėzus jiems tarė: “Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus.
Dievas mums neliepė palikti savo tėvynės ir eiti į
svetimą žemę,nors kai kuriems iš mūsų ir šiandien tai daryti tenka,jei tai dėl
Jo vardo reikia padaryti. Ką mums dabar liepia daryti Viešpats?
· Dabar Dievas įsako palikti mums šį
pasaulį su jo grožybėmis ir geismais.
1 Jn 2,15-17 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra
pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa,
kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra
iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas
vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.
· Įsako mums Dievas šalintis kūno aistrų
ir elgtis čia kaip keleiviams:
1 Pt 2,11 Mylimieji, maldauju jus kaip svečius ir
ateivius: susilaikykite nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą.
· Įsako mums mąstyti apie dangiškus
dalykus:
Kol 3,2 Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne
apie tai, kas žemėje.
Neįsako mums šiandieną Viešpats savo sūnus jam
aukoti nei save pačius ant aukuro kelti,nors persekiojimams dėl tikėjimo Jėzumi
ištikus neturime branginti savo gyvybės labiau nei ištikimybės Jam. Ką
dar mums,darantiems Abraomo darbus ir turintiems jo tikėjimą šiandien įsako
Viešpats?
Kol 3,5 Todėl marinkite tuos savo narius, kurie
yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat
godumą, kuris yra stabmeldystė.
Rom 12,1-2 Dievo gailestingumu aš prašau jus,
broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,-tai jūsų
sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet
pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera,
priimtina ir tobula Dievo valia.
Viešpats mums įsako numirti nuodėmei,numirti
pasauliui ir kūniškai prigimčiai ir gyventi Jam,tarnauti Jam, daryti Jam
patinkančius darbus,mąstyti ir kalbėti Jo meilėje pasiliekant. Juk Raštas
liudija mums šią gyvenimo prasmę,kurią turime priimti sau su džiaugsmu:
2 Kor 5,15 O Jis mirė už visus,
kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė.
Būtent šito reikalauja iš mūsų tikėjimas,kurį
turime ir būtent tam tikėjimas ragina ištikimą Dievui širdį. Ir niekuo kitu
tikėjimas nepasitenkins.
Taigi,jei aną dieną norime būti pašaukti kaip Dievo
ištikimi vaikai,jei norime būti Abraomo vaikai tikėjime,jei norime būti
Kristaus – parodykime mūsų tikėjimą Juo paklusnumu Jo Žodžiui,parodykime savo
darbais savo tikėjimą,kaip to reikalauja iš mūsų Dievo Žodis.
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą