Rodyti Dievui visokeriopą paklusnumą,t.y. šalintis bet kokio
blogio ir daryti gerą mums,kaip krikščioniams yra privalu,tačiau tai darant
svarbu savo išlaisvinimo ir išgelbėjimo viltį turėti tik Kristuje ,ir savo
paklusnumo nelaikyti savo teisumu.
Juk kaip iš amžinos mirties,pragaro ir amžinų kančių
išlaisvinami,taip ir amžinąjį gyvenimą gauname ne dėl savo,o dėl Kristaus
paklusnumo Tėvui. (1Kor 1,30 – Jis
tapo mums išmintimi,teisumu) ; (Fil 2,8
– Jis nusižemino ir pakluso iki pat mirties) ; (Rom 5,19 – kaip vieno neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais taip
vieno paklusnumas visiems laimėjo teisumą). Taigi,išteisinami esame Jo
paklusnumu per tikėjimą. Ir nors savo nepaklusnumu žmonės pakliuvo Dievo
rūstybėn ir į pasmerkimą amžinai mirčiai,bet savo paklusnumu išsivaduoti ir
amžinojo gyvenimo užsitarnauti negalime. Tam reikia tikėjimu siekti Jėzaus
Kristaus, tapusio tarpininku tarp žmogaus ir Dievo (1 Jn 2,1). Jis savo tobulu paklusnumu mums pasiekė išgelbėjimą iš
mirties ir teikią amžinąjį gyvenimą,jei tik tikime Juo.
Bet mums reikia saugotis,kad Viešpaties užtarnautą
išgelbėjimą savo netikėjimu ir nepaklusnumu neprarasti. Todėl Dievo Žodis mums
liepia su baime elgtis savo viešnagės metu (Fil 2,12) ir (1 Pt 1,17-19).
Jei norime būti išgelbėti,tai mums reikia saugotis visko,kas į išgelbėjimą
uždaro duris. O uždaro jas tik du dalykai nepaklusnumas ir nuodėmė.
Tiksliau,tai vienas ir tas pat,nes nepaklusnumas Kūrėjui ir yra nuodėmė,ir
kiekviena nuodėmė – tai nepaklusnumas.
Paklusti Dievui – mūsų pareiga,nes kūrinija turi savo
Kūrėjui pagarbą ir paklusnumą rodyti. Pavaldinys savo viršininkui,vergas savo
šeimininkui privalo būti klusnus ir pagarbus,juo labiau mes turime tai rodyti
Dievui,Kuris yra mūsų Karalius ir Šeimininkas. Raštas liudija Jį karalių Karaliumi
ir viešpačių Viešpačiu esant..(1 Tim
6,15). Kai kalbame apie aukštesnį už mus asmenį,žinome,jog pagarbos nebūna
be klusnumo. Didelis įžeidimas ir nepagarba karaliui,kai valdinys nerodo jam
deramo klusnumo. Dar didesnis įžeidimas Dievui,kai Jo kūriniai jam nerodo deramos
Kūrėjui pagarbos. Todėl Viešpats taip per pranašą kalbėjo izraeliui apie jų
neteisingą ir nuodėmingą santykį su Juo – (Mal
1,6).
Taigi, iš to,ką kalbėjome aišku,jog kai rodome Dievui deramą
klusnumą,tai savo prievolę vykdome ir ne
daugiau,todėl šiuo nieko užsitarnauti negalime, negalime užsitarnauti amžinojo
gyvenimo. Apie šią prievolę Viešpats kalbėjo savo palyginime apie tarnus. (Lk 17,10).
Dar vienas dalykas,kurį suprasti turime yra tas,jog tikro
paklusnumo Dievui negalime savo jėgomis rodyti. Yra netikras paklusnumas,apie
kurį Raštas štai ką sako:
Kol 2,18-23 Niekas teneatima
jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į
tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesijungdamas su Galva, iš kurios
visas kūnas, sąnariais ir raiščiais aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga
Dievo teikiamu ūgiu. Jei su
Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami
pasaulyje, pasiduodate nuostatoms (“Neliesk!
Neragauk! Neimk!”- visa tai vartojama dingsta.) pagal žmonių priesakus
bei doktrinas? Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo
nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina
kūniškumą.
Tokį „paklusnumą“ demonstruodamas žmogus ne Dievui paklūsta,
o sau,todėl apie jokį gerą atlygį ir kalbos būti negali. O apie tikrą
paklusnumą ir mūsų galimybes Viešpats paliudijo taip (Jn 15,5 – be manęs jūs
negalite nieko nuveikti). Apie tai liudija ir apaštalas Paulius (Fil 2,13 - nes tai Dievas, veikiantis
jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo. ) Todėl ir pasakyta mums
prašyti,ieškoti ir belsti,kas gautumėme Dievo malonę (Mt 7,7). Taigi,kaip galėtumėme savo paklusnumu užsitarnauti
amžinąjį gyvenimą,kada ir tas tikrasis paklusnumas ne mūsų nuopelnas,bet Dievo
malonės darbas mumyse. Mūsų paklusnumu tai vadinama todėl,jog šiai Dievo
malonei,mumyse veikiančiai nesipriešiname,bet atvirkščiai,siekiame būti jos
bendradarbiais. Todėl žydams,kurie savo nuosavu paklusnumu bandė uoliai sau
amžinąjį gyvenimą užsitarnauti buvo pasakyta: (Apd 7,51 - Jūs,
kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų
tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.)
Mūsų paklusnumas netobulas. Nes nors ir stengiamės paklusti
savo Dievui,mūsų kūno negalia kliudo šiam siekiui,nes kūnas silpnas (Mt 6,41 - Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas). Todėl ir Dievo šventieji šioje
negalioje pasilikdami kiekvieną dieną šaukiasi ir meldžiasi Dievo malonės,Jo
gailestingumo,Jo atleidimo dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimo.
Mes turime rodyti Dievui deramą
paklusnumą,kad atbaigtumėte savo tikėjimą,ar,kaip apie tai sako apaštalas
Jokūbas: (Jok 2,17-18 - Taip ir tikėjimas:
jei neturi darbų, jis savyje miręs. Bet kažkas pasakys: “Tu turi
tikėjimą, o aš turiu darbus”. Parodyk man savo tikėjimą be darbų, o aš tau
darbais parodysiu savo tikėjimą. )
O išgelbėjimo ir amžinojo gyvenimo mums reikia ieškoti ne
savo nuosavo teisumo paklusnume,o Dieve, maldose ieškant Jo dalyvavimo ir malonės.
Paklusnumui mes esam raginami ir šių dalykų:
1.
Juk mes Jo kūriniai,
juk Jis mus pašaukė iš nebūties egzistuoti. Jo dieviška meilė,kurią Viešpats parodė mums Jėzuje
Kristuje ir kuria mes esame Jo mylimais vaikais tapę :
(1 Pt 1,14-19 Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite
ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra
Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: “Būkite šventi, nes Aš
esu šventas”.Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal
kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo
betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru
ar auksu, bet brangiuoju
krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. )
2.
Pažadas,kurį davėme
krikšto metu Dievui. Juk tada atsižadėjome šėtono ir visų jo darbų ir
pasižadėjome tarnauti Dievui šventume ir tiesoje per visas savo dienas. Be
uolaus paklusnumo šį pažadą ištesėti neįmanomą. Juk kaip tarnauti Dievui ir
nepaklusti Jam? Tame yra vidinis prieštaravimas..neįmanomas paklusnumas Dievui
be tarnavimo Jam ir neįmanomas tarnavimas Dievui be paklusnumo. Taigi,krikštu
mes su jumis davėme pažadą Dievui,gal tiksliau jį galima pavadinti įžadu. Ir
jei mes nevykdysime ką pažadėję, Teisme būsime apkaltinti buvę melagiais ir
neištikimais savo Dievui. Taip būsime sugėdinti prieš visą kūriniją kaip
tie,kurie pasižadėjo tarnauti Dievui tiesoje,bet netarnavo,o siekė nuo šios
pareigos išsisukti ir taip apgauti savo Viešpatį.
3.
Tikru paklusnumu yra
pažymėtas tikras krikščionis,kaip nepaklusnumas yra nekrikščioniškos širdies
įrodymas. Apie tai apaštalas liudija: (1
Jn 2,3-6 Iš to
mes patiriame, kad Jį pažįstame, jei laikomės Jo įsakymų. Kas sako: “Aš Jį
pažįstu”, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O
kas laikosi Jo žodžių, tame iš tiesų Dievo meilė tobula tapo. Iš to ir
pažįstame, jog Jame esame. Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip
ir Jis elgėsi.)
4.
Nepaklusnumu tapęs
neištikimu Dievui krikščionis netenka visos Dievo malonės. Taip apie tai mums
liudija Kristus: (Mt 7,21-24 “Ne
kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę,
bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man
sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi
neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’
Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs
piktadariai!’ Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo,
panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. )
Tikras
paklusnumas matomas sekančiuose dalykuose:
·
Žmogus skaito Šventąjį
Raštą kruopščiai ir uoliai iš Jo mokosi,kad pažinti Dievo valią ir ją vykdyti.
·
Žmogus ieško ir laukia
patarimo iš išmintingų Dieve žmonių,kurie patys stengiasi Dievo valią vykdyti
ir kitus gali šito pamokyti.
·
Žmogus šalinasi nuo
tokių pokalbių ir bendravimo,kurie veda į pagundymą ar papiktinimą,sužeidžia
sąžinę ir suteikia progą nuodėmei,ir kreipia nuo paklusnumo - juk blogos
draugijos gadina gerus papročius (1 Kor
15,33)
·
Žmogus,kuris neskuba
savo liežuviu ir nedaugiažodžiauja,kad nenusidėtų ir neatkristų nuo deramo
paklusnumo Dievui.
·
Tokio žmogaus malda
nuoširdi ir dažna,nes širdyje yra gyvas troškimas,kad pats Dievas pamokytų ir
vestų Savo įsakymų takais ir išmokytų vykdyti Jo valią.
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą