Evangelija. Gyvenimas praktiškai (25) "O dabar, Izraeli, ko Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja? "

Praeitus du kartus kalbėjome apie paklusnumą,atsiminkime kas tai yra,kad aiškiau suprastumėme tai,į ką žiūrėsime šiandien - kas yra nepaklusnumas,kaip jis veikia mumyse ir kokią baisią pražūtį ruošia tiems,kas pateko į jo jausmingus spastus.

Ir pirmiausiai ką noriu pasakyti yra tai: 

Nepaklusnumas kyla iš savimeilės, kuri savo valią laiko aukštesne,nei įsakančio Dievo valią. Kaip atpažinti šią savimeilę? Ryškiausiu požymiu yra tai, jog tokia žmoguje esanti savimeilė neigia įsakymus duodantį Dievą:

Ez 20,16 Jie atmetė mano įsakymus, nesilaikė nuostatų ir sutepė sabatus, nes jų širdis buvo linkusi prie stabų. 

Kaip tai atrodo praktiškai, galima pamatyti šiose Rašto vietose:

1 Sam 8,19  Tačiau tauta atsisakė paklusti Samuelio balsui ir sakė: “Mes norime turėti karalių, 

Mt 12,38   Tada kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai sakė: “Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą”. 

Ir vienu, ir kitu atveju žmonės žinojo Dievo valią ir žinojo Jo įsakymą,bet atmetė įsakantį Dievą,nes norėjo kitų dalykų,nei kalbėjo Dievas..

Dar vienas neklusnumo pavyzdys,kurį randame Šventajame Rašte:

Jer 41,1-2 Izmaelis, sūnus Netanijo, sūnaus Elišamos, iš karališkos giminės, karaliaus kunigaikštis, septintą mėnesį atėjo su dešimčia vyrų pas Gedoliją, Ahikamo sūnų, į Micpą. Jiems kartu Micpoje valgant,  pakilo Izmaelis, Netanijo sūnus, ir dešimt su juo buvusių vyrų ir nužudė kardu Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju. 

Jer 41,16-18 Tada Johananas, Kareacho sūnus, ir visi karo vadai, esantys su juo, ėmė tautos likutį, kurį Izmaelis, Netanijo sūnus, nužudęs Gedoliją, Ahikamo sūnų, išvedė iš Micpos, ir sugrąžino iš Gibeono vyrus, moteris, vaikus ir eunuchus. Keliaudami jie apsistojo Kimhame, prie Betliejaus. Jie norėjo pabėgti į Egiptą,  nes bijojo chaldėjų, kadangi Izmaelis, Netanijo sūnus, nužudė Gedoliją, Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju. 

Jer 42,1-6 Visi karo vadai, Johananas, Kareacho sūnus, Jezanijas, Hošajos sūnus, ir visi žmonės, nuo didžiausio iki mažiausio, atėjo ir sakė pranašui Jeremijui: “Išklausyk mūsų maldavimą! Melsk už mus Viešpatį, savo Dievą, dėl šio likučio, nes iš daugelio likome mažas būrelis, kaip pats matai savo akimis,  kad Viešpats, tavo Dievas, nurodytų, ką turime daryti”.Pranašas Jeremijas jiems atsakė: “Aš išklausiau jus ir melsiu, kaip prašėte, Viešpatį, jūsų Dievą. Ką Viešpats, jūsų Dievas, atsakys, pranešiu jums”. Jie vėl sakė Jeremijui: “Viešpats tebūna liudytojas, jei nevykdysime to žodžio, su kuriuo Viešpats, tavo Dievas, tave atsiųs pas mus. Ar tai bus gera, ar bloga, paklusime Viešpaties, mūsų Dievo, pas kurį tave siunčiame, balsui, kad mums gerai sektųsi”. 

Jer 43,1-4 Kai Jeremijas baigė kalbėti žmonėms Viešpaties, jų Dievo, žodžius, kuriuos Viešpats, jų Dievas, jiems siuntė,  Azarija, Hošajos sūnus, Johananas, Kareacho sūnus, ir visi išdidūs žmonės atsakė Jeremijui: “Netiesą kalbi! Viešpats, mūsų Dievas, nesiuntė tavęs mums pasakyti: ‘Neikite į Egiptą gyventi’.  Baruchas, Nerijos sūnus, kursto tave prieš mus, kad mes patektume į chaldėjų rankas ir jie mus nužudytų arba ištremtų į Babiloną!” Johananas, Kareacho sūnus, visi karo vadai ir visa tauta nepaklausė Viešpaties įsakymo likti Judo krašte. 

Jer 44,1-28 Viešpats kalbėjo per Jeremiją visiems izraelitams, gyvenantiems Egipto žemėje: Migdole, Tachpanhese, Nofe ir Patroso krašte: “Jūs patys matote, kaip nubaudžiau Jeruzalę ir Judo miestus. Šiandien jie yra apleisti griuvėsiai.  Tai įvyko dėl jų nusikaltimų, kuriais jie sukėlė mano rūstybę, smilkydami svetimiems dievams, kurių nepažino nei jie, nei jūs, nei jūsų tėvai. Aš nuolat siunčiau savo tarnus, pranašus, ir sakiau: ‘Nedarykite to pasibjaurėtino dalyko, kurio Aš nekenčiu’.  Bet jie nekreipė dėmesio, neklausė ir nesiliovė aukoti svetimiems dievams. Dėl to mano rūstybė ir įtūžis išsiliejo ir užsiliepsnojo Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse-jie pavirto griuvėsiais, kaip yra šiandien”. Todėl dabar taip sako Viešpats: “Kodėl patys sau darote bloga, sunaikindami vyrus, moteris, kūdikius ir vaikus, kol nebeliks Jude nė likučio? Kodėl rūstinate mane savo darbais, smilkydami svetimiems dievams Egipto krašte, į kurį atvykote gyventi? Patys sau rengiate sunaikinimą, kol tapsite visoms tautoms prakeikimu ir pajuoka. Ar užmiršote visas savo tėvų, Judo karalių, jų žmonų, savo pačių ir savo žmonų nedorybes, kurias darėte Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse?  Jūs iki šios dienos nenusižeminote, nebijojote manęs ir nesilaikėte mano įstatymo bei įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams”.Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: “Aš nusisuksiu nuo jūsų ir visai sunaikinsiu Judą. Aš sunaikinsiu jūsų likutį, sumaniusį vykti į Egiptą gyventi. Jūs žūsite nuo kardo ir bado Egipto žemėje, būsite sunaikinti nuo mažiausio iki didžiausio, tapsite pasibaisėjimu, keiksmu ir pajuoka. Aš bausiu gyvenančius Egipte, kaip baudžiau Jeruzalę-kardu, badu ir maru. Iš jūsų, atvykusių gyventi į Egipto kraštą, nė vienas neišsigelbės, neištrūks ir nesugrįš į Judo kraštą, kurio jūs ilgitės ir į kurį norėtumėte sugrįžti, nebent kas pabėgtų”.Tuomet visi vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos smilko svetimiems dievams, ir didelis būrys moterų, ir visi gyvenatys Patrose, Egipto žemėje, atsakė Jeremijui: “Žodžių, kuriuos mums kalbėjai Viešpaties vardu, mes neklausysime. Mes darysime tai, ką pasižadėjome: smilkysime dangaus karalienei ir liesime jai geriamąsias aukas, kaip mūsų tėvai, karaliai ir kunigaikščiai darė Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto. Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių ir žūstame nuo kardo ir bado. Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios? Argi be jų sutikimo kepėme jai pyragaičius, kad ją pagarbintume, ir liejome geriamąsias aukas?” Jeremijas atsakė vyrams, moterims ir visiems žmonėms:“Smilkalus, kuriuos Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse deginote jūs, jūsų tėvai, karaliai, kunigaikščiai ir visi žmonės, Viešpats prisiminė. Jis nebegalėjo daugiau pakęsti jūsų piktų darbų ir jūsų daromų bjaurysčių..<..>..“

Pažvelkime atidžiau į šį liūdną istoriją,nutikusią Dievo tautoje..

Matome žmones,kurie ieško Dievo..ar bent jau taip atrodo. Bet ar tikrai jie ieško Viešpaties? Iš toliau sekančių įvykių galime aiškiai pamatyti ko jie ieško..jiems reikia Dievo pritarimo. Būtent tai motyvuoja nepaklusnų (save mylintį) žmogų ieškoti Dievo – eiti į Bažnyčią,lankytis Bažnyčios maldose,klausyti pamokslų ir ieškoti,ieškoti,ieškoti ..bet ne Dievo valios,o Jo pritarimo savo valiai. Nes šie žmonės patys žino ko nori ir patys žino kas jiems yra geriau. Ir jei jie nesuranda pritarimo ir palaikymo savo norams tuose,kurie jų nuomone privalo jiems paskelbti „besąlygiškos Dievo meilės“ atsakymą,tada pasipila pasipiktinimo,pykčio,nuoskaudos srautas..jie sako: „Dievas negalėjo taip pasakyti. Dievas nelaimina to (kas man nepatinka). Dievas nevaldo žmonių,Jis davė jiems laisvą valią. Dievas – ne tironas,o besąlygiška meile mylintis žmones Dievas“...ir t.t. Štai vienas panašus nepaklusnume uždaryto žmogaus pasisakymas buvo išspausdintas vieno internetinio dienraščio komentaruose po religinės temos straipsniu: „ ..<..>.. Dievas mūsų nevaldo, jis davė mums valią, kad galėtume rinktis, priešingu atveju būtume it mažo vaiko pliušinis meškiukas - draugas, bet netikras...<..>..“

Jie atmeta įsakantį Dievą,nes negali paklusti Jo valiai,todėl jų įsivaizduojamas Dievas šiandien nieko jiems neįsako ir neturi jokios realios įtakos realiam gyvenimui,bet atvirkščiai, pats yra žmogaus rankų aptarnaujamas (Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios? Argi be jų sutikimo kepėme jai pyragaičius, kad ją pagarbintume, ir liejome geriamąsias aukas?). Dar vienas svarbus momentas – tas jų dievas ne veltui yra jų aptarnaujamas..  (Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto. Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių ir žūstame nuo kardo ir bado.)

O,kaip sunki padėtis tokio žmogaus! Ir kaip nepakeliamai sunku būna matyti jo griūvantį gyvenimą, kai žinai,jog nieko negali nei pakeisti,nei padėti vargšui..kaip Jeremijas negalėjo padėti savo žūstantiems broliams,kurie atsisakė paklusti Viešpačiui. Mes galime tik..:

2 Tim 2,25-26 romiai aiškinti prieštaraujantiems,-rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai. 

Kaip atsitinka,kad žmogaus egoizmas ir savimeilė paima jame viršų? Koks kelias veda Dievo vaiką atgal į Dievo rūstybę?

Ef 2,1-3  Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis,kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.  

2 Pt 2,20-22 Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto švento įsakymo. Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: “Šuo sugrįžta prie savo vėmalo”, ir: “Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne”. 

Kelią atgal į pražūtį randame parodytą toje pačioje istorijoje,apie kurią kalbame. – „Jūs iki šios dienos nenusižeminote, nebijojote manęs ir nesilaikėte mano įstatymo bei įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams“

1. Nenusižeminote. Noriu trumpai prisiminti ką kalbėjome apie nuolankumą ir nusižeminimą prieš Dievą šiek tiek ankščiau. Nuolankumas – tai viena iš pagrindinių krikščioniškų dorybių,kuri gimsta tada,kai žmogus suvokia begalinį skirtumą tarp savęs ir Dievo. Žvelgdami į Dievą mes suprantame,jog tai,į ką mes lygiuojamės ir ko siekiame vis tiek pasilieka mums amžinu tikslu,kurio mums patiems neįmanoma pasiekti.

Nuolankumas pasireiškia romumu mus supančio pasaulio ir aplinkybių atžvilgiu,ir toks romumas  nieko bendro neturi su netikru nuolankumu. Netikras nuolankumas – tai savęs žeminimas ir bukas, vergiškas paklusnumas tam,kas manipuliuoja tuo,ko bijome. Tikrajame gi nuolankume slypi sąmoningas ir savęs nežeminantis suvokimas,kuris atsiradęs iš savęs palyginimo su Amžinuoju Dievu,t.y. nuolankumas – tai nuostata į save, kuri yra adekvati Šventajame Rašte apreikštai Dievo realybei.

• Nepaklusnumas prasideda nuo nusižeminti prieš Viešpatį negalinčios širdies..

2. Nebijojote manęs.Mes jau daug kalbėjome apie Dievo baimę..Žmogus,kuris nepakenčia būti vergu vadinamas,kuris Dievą nuosavu jam tarnaujančiu patarėju ir norus pildančiu padėjėju mato, neturi Dievo baimės – sargo,jį nuo visokio pikto saugančio.

• Nepaklusnumas niekina Dievo baimę kaip silpnybę ir aukština savavališką įžulumą kaip „tikėjimo jėgą“ ir tariamai tikrą Dievo malonės pažinimą.

3. Nesilaikėte mano įsakymo bei įsakymų (חֻקָּה – nuostata,nurodymas,statutas). Atkreipkite dėmesį, jog Viešpats kalba ne tik apie 10 Įsakymų,bet apie Jo nuostatas,kurias Jis įsako mums turėti į vienus ar kitus mūsų gyvenime sutinkamus dalykus. Kaip pavyzdį galime pažiūrėti į keletą tokių Viešpaties įsakymų:

1 Jn 2,15 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, 

Įst 18,13 Būk tobulas prieš Viešpatį, savo Dievą. 

Pat 23,4  Nepersidirbk siekdamas pralobti, būk išmintingas ir liaukis. 

Mok 4,17 Būk atsargus, kai eini į Dievo namus, ir būk pasiruošęs klausyti.

Pat 3,7 Nebūk išmintingas savo akyse, bijok Viešpaties ir venk pikto; 

Pat 23,20 Nebūk su girtuokliais ir nevalgyk su besočiais. 

Mok 7,9 Nebūk greitas pykti, nes pyktis yra kvailio antyje. 

• Matome,jog Dievas yra tas,Kuris duoda mums įsakymus,apimančius kiekvieną mūsų gyvenimo sritį. 

Būtent tai neigia nepaklusnumas (“Netiesą kalbi! Viešpats, mūsų Dievas, nesiuntė tavęs mums pasakyti: ‘Neikite į Egiptą gyventi’.) 

Ir matome kokias pasekmes atneša nepaklusnumas,Viešpats taip įspėja nepaklusniuosius: Patys sau rengiate sunaikinimą. Nors nepaklusniais tapusiems taip neatrodo..Pažiūrėkime į dar vieną istoriją Šventajame Rašte,kad suprasti kaip veikia nepaklusnumas.

1 Sam 15,1-3 Samuelis tarė Sauliui: “Mane Viešpats siuntė tave patepti karaliumi Jo tautai Izraeliui. Taigi dabar klausyk Viešpaties žodžių. Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui: kaip jis tykojo kelyje, kai tas žygiavo iš Egipto. Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus’ ”. 

1 Sam 15,7-30 Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto.  Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu.  Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.  Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui: “Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų”. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį. Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: “Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą”.Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: “Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą”.Samuelis klausė: “Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?” Saulius atsakė: “Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome”.Samuelis tarė Sauliui: “Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo”. Ir jis atsakė: “Kalbėk”.Samuelis tarė: “Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi. Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’. Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?”  Saulius atsakė Samueliui: “Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau. Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale”. Samuelis atsakė: “Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus. Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi”. Saulius atsakė Samueliui: “Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui. Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį”.Bet Samuelis atsakė Sauliui: “Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi”.Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo. Ir Samuelis jam pasakė: “Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave.  Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų”.Saulius tarė: “Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą”. 

Čia yra keletas svarbių momentų.

• Karaliaus Sauliaus nepaklusnumas prasidėjo nuo širdies,kuri nenusižemino prieš Viešpatį – „Kai tu buvai (būtasis laikas..) mažas savo akyse“
• Toliau jo širdį užvaldė jausmingumas, o štai kas jį įkvėpė didingam žygiui – „1 Sam 15,4 Saulius surinko žmones Telaime ir juos suskaičiavo; buvo du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių vyrų iš Judo giminės. „. Didžiulė kariuomenė,valdžia ir jo asmeninė didybė bei reikšmingumas sujaudino Saulių,sukūrė jam pakylėtą nuotaiką,kuri ir tapo „teisinga – neteisinga“ vertinimo kriterijumi..
• Kūniškas jausmingumas – tai nepaklūstančios Dievui širdies požymis. Ta nuotaika tesėsi.. „Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą“...ir tesėsi... “Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą”.. Jausmingumas,kuriam pasiduoda nepaklūstanti širdis pradžioje atrodo kaip palaiminimas. Žmogus skraido tarsi ant sparnų,viskas jam sekasi,jis euforijoje dėl to,jog pildosi viskas,ko jis nori ir taip (na..beveik taip),kaip jis nori. Dievo vardas kas antrame žodyje ir ,regis,toks aukština Viešpatį savo liudijimu apie „nerealią Dievo malonę“. Bet atsargiai, mylimieji,tai netikra..toks žmogus neturi Kristaus charakterio..jame nėra nuolankumo ir romumo,jis vis bandys paversti jus savo laimės įrankiu,sieks pasinaudoti jumis apie jus net negalvodamas. Sieks jūsų pagalba įgyvendinti savo svajones. Ir dėkingumo nelaukite, savimeilė, kuri savo valią laiko aukštesne,nei įsakančio Dievo valia, tokia savimeilė myli tik save.                     Dabar nekalbu apie tikrą džiaugsmą ir tikru dėkingumu perpildytą Dievui paklusnią širdį..išraiškos gali būti išoriškai panašios,bet priežastys - skirtingos. Te Viešpats duoda mums išminties atskirti tikrą nuo netikro.
• Tai,kas nepaklusnume esančio manymu buvo palaiminimas – kalbu apie pakylėtus jausmus – tampa jam spąstais,kilpa,kuri vis stipriau veržiasi aplink jo kaklą ir neišleidžia iš mirtinų savo gniaužtų. Pažiūrėkite,jausmingumo spąstuose atsidūrusiam Sauliui paskelbiamas  Dievo Žodis ir Jo valia..regis,turi sekti atgaila ir paklusnumas..bet,deja, Saulius jausmingumo kilpoje. Jis sugeba suprasti  tik tai,kaip jaučiasi ir jo savijauta jam tampa vertinimo matu, jo emocinė būsena,jo norai tampa jam jo tiesa..Štai taip veržiasi kilpa apie Sauliaus kaklą.. „pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą“ – Saulius nesugeba peržengti savo vertės pajautimo,savo „teisių“ jausmų,norų ir elgiasi pagal tai,kas jo sieloje verda,o ne pagal Viešpaties Žodį. Ir kuo toliau,tuo sunkiau iš šios kilpos išsivaduoti,kiekvienas tolimesnis poelgis,žodis,mintis tik blogins Sauliaus padėtį,kol taip jis pats paruoš savo sunaikinimą..

O,kiek daug yra pražūtingų aistrų ir emocijų nelaisvėje žūstančių Dievo tautai priklausančių žmonių..tų,kurie negali atleisti savo artimiesiems dėl to,jog juos dusina nepaklusnume užnerta jausmingumo kilpa – nuoskaudos,nuosavas teisumas..kažkada pasielgę pagal savo valią,nepaklusę Dievo Žodžiui,leidę sau įsiskaudinti, jie jau negali susitvarkyti su savo jausmais ir jais,o ne Dievo Žodžiu vadovaujasi..kiek daug tų,kurie pamilę save atsisako paklusti Viešpaties įsakymams ir palikti šį pasaulį,o jų jausmai laiko juos nepaklusnumo nelaisvėje – juk jie „turi teisę būti laimingi!“..“turi teisę pailsėti ir atsipalaiduoti“..“turi teisę mėgti tai,ką mėgsta,tai kas,kad tai pasaulyje yra,juk viskas yra pasaulyje kol čia esame“..kitaip sakant – manosi turį teisę savo valią statyti aukščiau Dievo valios ir tikėtis Viešpaties pritarimo..

Kad išsivaduoti iš šių spąstų,mums reikia pripažinti,kad Dievas yra tas,Kuris ne tik kad gali,ne tik kad turi tokią jėgą ir teisę,bet ir ĮSAKO mums šiandiena vykdyti Jo valią. Jo valia turi būti įvykdyta mūsų namuose. Jo valia turi būti įvykdyta mūsų darbe. Bažnyčioje. Mūsų santykiuose su broliais ir seserimis. Mūsų santykiuose su netikinčiais.Tame,į ką mums žiūrėti,kur ir kaip leisti savo laiką,kuo džiaugtis ir dėl ko liūdėti..suraskite Dievo valią sau šiam vakarui,kai kalbėsite su savo vyru ar žmona. Kai atsakinėsite savo vaikams. Kai spręsite ką daryti su likusioms dvems valandomis iki miego - įsijungti televizorių, ar atsiversti Šventąjį Raštą..Suraskite,supraskite kokia yra Dievo valia ir pakluskite Jam šiandien.

Baigti norėčiau šiais Viešpaties Žodžiais:

Įst 10,12-13 O dabar, Izraeli, ko Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja? Tik kad bijotum Viešpaties, savo Dievo, vaikščiotum Jo keliais, Jį mylėtum ir Jam tarnautum visa savo širdimi ir visa savo siela;  kad laikytumeisi Viešpaties įsakymų ir įstatymų, kuriuos tau šiandien skelbiu tavo labui. 

Būkite palaiminti!