Jn 14,15 Jei mylite mane, laikykitės
mano įsakymų.
Jn 14,21 Kas žino mano įsakymus ir jų
laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu
ir pats jam apsireikšiu”.
Kas tai yra Dievo
meilė žino tik tie,kurie šioje meilėje gyvena,nes jos neįmanoma apsakyti
žodžiais. Kadangi ši meilė yra dvasinė ,tai ji ir gimsta mumyse Šventosios
Dvasios veikimu:
Rom 5,5 O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.
Ir dar mes šį tą
žinome apie šią meilę – ji yra dvasios vaisius:
Gal 5,22-23 Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas,
ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.
Tokiems dalykams nėra įstatymo.
Ir šie vaisiai
negali likti nepastebėti – jie šviečia ir teikia Dievo pažinimą kaip juos
turinčiam žmogui,taip ir esantiems šalia.
Kuo išsiskiria
Dievą mylintis žmogus iš kitų?
·
Mylintis Dievą žmogus
stengiasi Jo valią vykdyti ne dėl bausmės baimės,bet dėl to,jog savo mylimo
Gelbėtojo neįskaudinti. Taip geras sūnus tėvo valią stengiasi įvykdyti,gera
žmona – vyro,kad savo brangaus žmogaus neliūdinti,nes toks liūdinimas yra
priešingas meilei ir ją naikina.
·
Mylintis Dievą žmogus
myli kitą žmogų,nes žino,jog tas kitas taip pat yra Dievo ir jį Dievas myli.Nes
mylintis myli tai,ką jo mylimas myli. Čia ir apaštalas Jonas padaro tokią pat
išvadą:
1 Jn 4,20-21 Jei kas sako: “Aš
myliu Dievą”, o savo brolio nekenčia,-tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį
mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? Mes turime tokį Jo įsakymą: kas
myli Dievą, turi mylėti ir savo brolį.
·
Mylintis Dievą vengia
visko,kuo jo Viešpats gali būti įskaudintas,nes skaudinimas yra priešingas
meilei ir šį brangų ryšį griauna. O kadangi dievas yra įžeidžiamas kiekviena
nuodėme,tai mylintis Dievą bėga nuo nuodėmės. Mums taip yra Viešpaties įsakyta:
Ps 97,10 Jūs,
kurie mylite Viešpatį, nekęskite pikto;
·
Mylintis Dievą Jį savo
širdyje visada nešioja ir mintimis prie Jo glaudžiasi,todėl visada su meile ir
pagarba Jo šventą vardą atsimena, Juo džiaugiasi,dėkoja Jam, šlovina, gieda ir
garbina Jį džiaugsmingai,be veidmainystės šešėlio.
·
Mylintis Dievą trokšta
greičiau su Juo būti,todėl nuolat meldžiasi tiek protu, tiek
dvasia,neišsakomais atodūsiais savo ilgesį išliedamas prieš Viešpatį ir
Šventaja Dvasia gauna paguodą.
Ps 42 Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano
siela geidžia Tavęs, o Dieve! Mano
siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo
akivaizdoje? Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man
sakė: “Kur yra tavo Dievas?” Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes
traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje
eisenoje. Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes
aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą! Mano
Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono,
nuo Micaro kalno. Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo
bangos ir vilnys per mane liejas. Dieną apreikš Viešpats savo malonę.
Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę.
Tokiam mirtis
labiau trokštama nei baisi,nes per ją į Viešpaties artumą keliaujama. Tokiu
žmogumi buvo apaštalas Paulius,kuris paliko mums tokias eilutes:
Fil 1,21-23 Man gyvenimas-tai
Kristus, o mirtis-tai laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu
vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir
viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų
geriausia.
·
Mylintis Dievą žmogus
viskame stengiasi sekti Dievu, kaip savo elgesiu,taip ir charakteriu panašėti į
Jį:
Ef 5,1-10 Taigi būkite Dievo
sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir
gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip
atnašą ir kvapią auką Dievui. Todėl ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godumas
tenebūna net minimi pas jus, kaip pridera šventiesiems; taip pat nešvankumas,
kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Nes jūs
žinote, kad joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys,
nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais
plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Todėl
nebūkite jų bendrai! Juk
kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos
vaikai,- nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir
tiesa,- ištirdami, kas patinka
Viešpačiui.
·
Mylintis Dievą vengia
pasaulio meilės,nes šie dalykai negali drauge sugyventi,jie išstumia viens kitą
iš žmogaus širdies ir pasilieka tik vienas iš jų – arba meilė Dievui,arba meilė
pasauliui:
1 Jn 2,15-16 Nemylėkite
pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo
meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir
gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.
·
Mylintis Dievą ieško
Dievo,o ne savo šlovės,todėl visuose savo reikaluose rūpinasi,jog Jo vardas
būtų pašlovintas. Todėl visuose darbuose šalinasi pasaulio tuštybės,traukiasi
nuo bet kokio pikto darbo ir bet kokiame gerame darbe yra uolus ne savo,o Viešpaties
šlovei triūsdamas. Todėl būna,jog geriau vargus ir mirtį priimti pasiryžta,kad
tik Viešpaties vardas nebūtų niekinamas.
·
Mylintis Dievą be
murmėjimo ir priekaišto kenčia bet kokioje bėdoje nes žino,jog be Viešpaties
valios niekas nevyksta. Ir nors kūniška prigimtis tokiose situacijose sukyla
pasipiktinusi,bet būna dvasios kantrybe pažabojama ir sutramdoma.
·
Mylintis Dievą jei ir
nusideda kur savo nuodėmingos kūno prigimties silpnume,tai pajutęs sąžinės
dūrius tuoj atgailauja,su ašaromis ir didžiu pergyvenimu save bara,pyksta ant
savęs,liūdi,nusižemina prieš savo Kūrėją ir savo Tėvą atleidimo malonės
prašydamas. Ir sau atleidžia tik Tėvo atleidimą gavęs. Taip elgiantis matome
Petrą:
Mt 26,69-75 Tuo metu Petras
sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi
Galilėjiečiu”.Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu
sakai”.Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams:
“Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”.Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu
to žmogaus!” Po kiek laiko
priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė
tave išduoda”. Tada jis ėmė
keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys. Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar
gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir
karčiai verkė.
Kaip mums reikia Dievą mylėti? Kaip tokiu,mylinčiu Dievą,
tapti? Į šį klausimą atsako Šventasis Raštas:
Įst 6,5 Mylėk
Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.
Mt 22,34-38 Fariziejai,
išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas,
mėgindamas Jį, paklausė: “Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias
Įstatyme?” Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk
Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.
Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.
Kadangi žmogus iš Dievo viską gavo – ir dvasią, ir sielą,
ir kūną,ir aplamai – savo egzistenciją, tai be Dievo gyventi negali,nes joks
žmogus neturi gyvybės pats savyje. Mes žinome tai,nes Jėzus mums tai pasakė
liudydamas žydams Savo išskirtinumą:
Jn 5,25-27 Iš tiesų, iš tiesų
sakau jums: ateina valanda,-ir dabar jau yra,- kada mirusieji išgirs Dievo
Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis. Nes kaip Tėvas turi gyvybę pats
savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje, ir taip pat suteikė Jam
valdžią teisti, nes Jis-Žmogaus Sūnus.
Ir todėl Šventasis Raštas liudija mums,jog mes visi Jame
gyvename ir judame:
Apd 17,24-31 Dievas, pasaulio
ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena
žmonių rankomis statytose šventyklose ir
nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats
visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vieno kraujo Jis išvedė visas
žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus
laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum
apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame ir
esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’. Todėl, būdami dieviškos kilmės,
neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį
pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka. Ir
štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms
atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada
teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo,
prikeldamas Jį iš numirusių”.
Kritęs žmogus per Dievo Sūnaus kraują už
jį pralietą buvo Dievo bendrystėn buvo atstatytas. Kritęs žmogus gavo tokią
didžią garbę iš Dievo per šią nesuvokiamą Viešpaties meilę žmonėms..šios Dievo
meilės mums dėka ir mes įgyjame sugebėjimą mylėti Viešpatį tokia meile, už
kurią didesnės niekam kitam neturime. Todėl:
·
Turime
Jį mylėti labiau už visą kūriniją – labiau už tėvą ir motiną,labiau už brolius
ir seseris,labiau už visus žmones,kas jie mums bebūtų. O tai reiškia ir tai,jog
Viešpatį turime mylėti ir labiau negu mylime patys save.
·
Kadangi
Dievas žmogų myli nesavanaudiška meile,tai ir žmogus turi Dievą mylėti
neieškodamas tame naudos sau. Nes jeigu ką dėl savo naudos mylime,tai mylime ne
tą.kurį sakome mylintys, o mylime tai ką jis turi ir mylime save. Ir tuo pačiu
aiškiai parodome,jog jei ne jo gėrybės mums,tai ir meilės nebeliktų.
·
Turime
Dievo valią viršesne už savo valią laikyti. Vietoje savo garbės,pagyrimo ir
šlovės ieškoti šių dalykų Dievui visuose reikaluose.
·
Kai
to reikia dėl Dievo šlovės turime sugebėti ne tik savo garbę ir šlovę
paniekinti,bet ir savo gyvybę,jei tik to reikės Viešpačiui. Tokį pavyzdį matome
į Paulių pažvelgę:
Apd 21,10-14 Mums bebūnant ten
daugiau dienų, iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu Agabas. Atėjęs pas
mus, jis paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, tarė: “Taip
sako Šventoji Dvasia: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, taip Jeruzalėje
supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas’ ”. Tai išgirdę, ir mes, ir
tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę. Bet Paulius atsakė: “Kodėl
raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėl Viešpaties Jėzaus
ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!” Jam nesiduodant perkalbamam,
mes nurimome ir tarėme: “Tebūnie Viešpaties valia!”
Apie tai kalbėjo Viešpats:
Lk 14,25 -27 Kartu su Juo ėjo
didelės minios. Atsigręžęs Jis tarė žmonėms: “Jei kas ateina pas mane ir nelaiko
neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo
gyvybės,-negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka
manimi, negali būti mano mokinys.
Ir nors Dievas nori,kad mes Jį mylėtumėme,tačiau nori Jis
šito ne dėl savo įgeidžio,kaip dažnai mes žmonėse būnant matome,nes Jis – ne
žmogus,bet mūsų labui Jis šito iš žmonių reikalauja. Nes Jis būdamas Dievas
pats Savyje turi visko pilnatvę ir Jam nereikia jokių mūsų,Jo kūrinių,
paslaugų.Atvirkščiai,Jis dėl mūsų viską daro,jei tik mylime Jį tikrai ir
neveidmainiškai. Ir Jam iš to jokios naudos nėra,atvirkščiai,ši meilė mums
naudą atneša.Iš to matome,kokia meile mus Viešpats pamilo,kad ieškodamas
žmogaus meilės Jis tai daro dėl mūsų. O nauda mūsų dvejopa čia yra:
·
Šiame amžiuje
džiaugsmas dvasioje,paguoda ir malonė pagalbai gauti reikiamu metu.
·
Būsimajame amžiuje bus
mumyse džiaugsmo pilnatvė,kai matysime Tą,Kurį mylime veidas į veidą ir amžinai
su Juo gyvensime.
Kai žmogus meilę,kuri vienam Dievui turi būti skirta
nukreipia į save,tai vadinasi egoizmas,meilė sau. Kur tarpsta meilė sau,ten
nėra Dievo meilės. Savimeilės požymiai žmoguje tokie gali būti:
·
Kai žmogus palikęs
Dievo valią savo valią skuba vykdyti ir nedaro to,ko Dievo valia siekia,bet
daro tai,ko Dievas nenori ir taip griauna Dievo Įstatymą savo gyvenimui
skelbdamas jį (įstatymą) negaliojančiu.Čia žmogus myli save,o ne Dievą ir
stengiasi sau,o ne Dievui įtikti.
·
Kai žmogus stengiasi
geruose dalykuose ne dėl Dievo,o dėl savo naudos,dėl šlovės žmonių akyse ar iš
bausmės baimės. Toks prie žmonių ir nusidėti saugosi,bet slaptai sau daug ką
leidžia.
·
O jei ir ne dėl savo
šlovės gera daro,bet viską sau nuopelnu priskiria ir savo sugebėjimus kaip jėgą
geram darbui mato,tai toks yra save mylintis,nes siekia iš Dievo šlovę
paveržti,kuri Jam vienam priklauso,nes tik Dievas duoda žmogui ir jėgas,ir
sugebėjimus,ir kvėpavimą, ir viską.
·
Jei kas kokią dovaną
turėdamas – turtą,išmintį,sveikatą ir kitką,tai savo darbo ir pastangų vaisiumi
vadina,o ne Dievui šlovę atiduoda – tas taip pat yra savimyla. Todėl bet koks
nedėkingumas yra meilės sau ženklas.
·
Savimylos požymis ir
ten,kur kažkas Dievo dovanas ne Dievo ir savo artimo labui naudoja. Tokie yra
tie,kurie savo turtus be jokio panaudojimo saugo; tokiais yra tie,kurie savo
talentais sau vardą,turtą ir padėtį pasaulyje įsigyti siekia. Ir tie čia
yra,kurie sveiki būdami dirbti nenori – tai taip pat savimylos ženklas.
·
Dar vienas
ženklas,rodantis į savimylą yra toks – kai žmogus bėdon pakliuvęs ne kenčia,o
inkščia visaip savo Dievą kaltindamas dėl to,jog jaučiasi nelaimingu. Toks savo
valią aukščiau už Dievo valią pastatęs yra,nes be Dievo valios nieko negali
atsitikti.
·
Jei kas bėdai ištikus
bando iš jos išsivaduoti bet kokiomis priemonėmis ir net jei dėl to teks šventą
Dievo Įstatymą peržengti – tai nesulaikys savimylos. Toks labiau vertina save,nei
Įstatymą ir patį Įstatymo Leidėją.
·
Jei kas kenčia, bet
dėl to,kad iš žmonių garbę gauti – taip pat savimyla yra.
·
Ir aplamai,jei bet
kokio darbo motyvuose yra troškimas išaukštinti save,tokiam ir pagyra iš
žmonių,o ne iš Dievo,Kuris nežiūri į išorę,o į vidų.
Taigi,mylimieji..dar kartelį pažvelkime į savo širdis ir
dėkime visas pastangas įvykdyti šį didžiausią Viešpaties Įsakymą: „‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo
širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’. Tai pirmasis ir didžiausias
įsakymas. „
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą