Evangelija.Gyvenimas praktiškai (20) “Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa”.

Mt 7,13-14  “Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių.  O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa”. 

Jn 16,33 Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!” 

2 Tim 3,12-13 Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. Pikti žmonės ir suvedžiotojai eis blogyn, klaidindami ir klysdami. 

Žmogaus gyvenimas – tai kelias,kuris prasideda jo gimimu ir tesiasi iki pat jo mirties. Šitas kelias gali būti dvejopas – siauras arba platus. Siauras kelias yra Dievo įstatymu apribotas ir neleidžia mums žengti į šalį nei žingsnio,nleidžia savo valia nei į kairę,nei į dešinę pasukti. Platus kelias yra tas,kuriame šiuos Dievo įstatymo suvaržymai sulaužomi ir todėl juo einantys gali pagal savo supratimus,o ne Dievo valią gyventi.

Siaurame kelyje sutinkami įvairūs vargai,persekiojimai,nešlovė ir žmonių panieka. Plačiame kelyje siekiama viso to išvengti,o suka šis kelias įvairiausių šio pasaulio linksmybių link. Siauro kelio pradžioje stovi kryžius ir su juo nuolankumas,savęs atsižadėjimas,kantrybė,romumas ir visos kitos dorybės,kurios išorėje žmonėms niekingos ir žeminančios juos atrodo,bet viduje puošnumu ir tikrais turtais spindi. Štai kas sakoma apie Jo Bažnyčią,einančią siauru keliu:

Ps 45,9 Karalių dukterys pasitinka Tave; karalienė Tavo dešinėje Ofyro auksu papuošta. 

Plačiame kelyje – savimyla,išdidumas,godumas,pyktis ir visokia nuodėmė,išorėje maloni,didinga ir saldi,bet viduje karti ir dvokianti.

Siaurame kelyje kūniškumas marinamas,plačiame – maitinamas. Siaurame kelyje pasninkas,plačiame – girtuokliavimas, puotos ir apsiryjimas. Siaurame kelyje ašaros,plačiame – linksmybės ir kvatojimas. Siaurame kelyje malda,plačiame – šokiai. Siaurame kelyje švara,plačiame – paleistuvystė. Siauru keliu mus veda pats Kristus, Dievo Sūnus. Iškentęs kryžių ir ant jo mirtį už mus priėmęs,Jis kalba kiekvienam,kuris nori būti krikščioniu:

Lk 9,23 O visiems Jis kalbėjo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. 

Šiuo keliu eina visi ištikimieji,kurie seka Kristumi. Atsižadėję pasaulio ir jo geismų,priėmę iš Jo savo kryžių,seka Viešpačiu,kaip savo tikėjimo Pradininku ir Atbaigėju,seka Jo nuolankumu,meile,kantrybe,romumu ir paklusnumu. Plačiame gi kelyje – šio pasaulio tamsybių kunigaikštis ir jo keliais seka tie,kas šiam pasauliui tarnauja save išdidžiai aukštindami.

Priežastys,dėl kurių einantys siauru keliu kenčia įvairiausius vargus,gali būti sekančios pastebėtos:

1. šėtonas,iš kurio vergijos mes buvome Dievo malone išlaisvinti,puola ir gundo,siekdamas mus nuo Kristaus per nuodėmę atskirti. Ir kada pats to padaryti negali, siekia blogio mumyse per savo tarnus - piktus žmones.

Apr 12,17 Ir slibinas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą. 

Šėtonas,kuris nieko negali padaryti Kristui, todėl kupinas baisaus pykčio ir neapykantos    siekia sunaikinti Jo atvaizdą ir pavidalą ,t.y. žmogų.

2. Dievo vaikai – ne šio pasaulio žmonės,todėl pasaulis jų nekenčia ir persekioja kaip svetimus:

Jn 15,18-21 “Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų.  Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs-ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.  Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta To, kuris mane siuntė. 

Kaip jūra savo bangomis iš savęs išmeta kiekvieną negyvą kūną, taip ir šis pasaulis,kuris nelaimėmis ir įvairiais žmones ištinkančiais skausmais bei negandomis kaip jūra banguoja,išmeta iš savęs kiekvieną,kuris yra miręs tam,kas yra pasaulyje – kūno geismui,akių geismui ir gyvenimo puikybei.

3. Dievo vaikai neturi bendrystės su šio pasaulio vaikais ir negana to,savo šventu gyvenimu pastarųjų piktybę atidengia ir padaro akivaizdžiai matomu skirtumą tarp gėrio ir blogio,todėl nuodėmę pamilę ir tamsoje gyvenantys nekenčia šviesos ir nekenčia tų,kuriuose ji šviečia. Savo neapykantos tamsoje,kurioje jų demonai slepiasi,jie siekia sunaikinti kiekvieną,kuris tik juos kaltinančioje šviesoje gyvena. Apie tai Jėzus čia kalbėjo:

Lk 12,51-53 “Gal manote, kad atėjau atnešti žemėn ramybės? Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantaikos. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris.  Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą”. 

4. Dievas leidžia mums patirti šias negandas, kad nepamirštumėte,jog esame laikinai čia, jog esame keleiviai , kurių Tėvynė ne šioje žemėje, o danguje. Per patiriamas negandas mes atsitraukiame nuo pasaulio triukšmo ir tuštybės.
5. persekiojami mokomės kantrybės, kuri yra dievotumo vainikas ir kurios be negandų,pagundymų,išbandymų neįmanoma įgyti.

Rom 5,3-5 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė-patirtį, patirtis-viltį.  viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. 

Pažvelkite,ką mums suteikia ištikusi neganda,jei mes einame siauru keliu. Ją kęsdami mes atrandame pasitikėjimą Dievu,kuris neapvilia! Esi silpnas – džiaukis, nes Viešpaties stiprybė geriausiai matoma žmogaus silpnume.

6. Tėvas mus ruošia amžinajai šlovei, todėl siekia išgryninti mūsų sielas,kad būtumėme   pripažinti vertais paveldėti tą šlovę:

1 Pt 1,1-7 Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, ateiviams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje, išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir apšlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Tepadaugėja jums malonė ir ramybė!  Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje.  Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose,  kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus. 

7. taip mes tampame panašūs į Jį:

1 Pt 2,19-25 Girtina, jeigu kas dėl Dievo pažinimo pakelia skausmus, nekaltai kentėdamas. Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo. Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. Jis “nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos”. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. “Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti”.  Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą. 

8. taip pažįstame nuodėmės jėgą, pažįstame ir suprantame,koks didžiulis blogis yra nuodėmė,kuri tokius vargus ir skausmą pasauliui atneša ir išmokstame saugotis bet kokio nuodėmėe buvimo mūsų gyvenimuose.
9. taip suprantame, kokia didelė ir baisi Dievo rūstybė nukreipta prieš nuodėmę ir per kentėjimus išpažįstame Dievo tiesą,taip kaip Dovydas sakė:

Ps 119,69-71 Šmeižtais drabsto mane pasipūtėliai, bet aš nuoširdžiai Tavo potvarkių laikausi.  Jų širdis vieni riebalai, o aš gėriuosi Tavo įstatymu.  Naudinga man buvo nukentėti, kad Tavo nuostatų pasimokyčiau. 

Ps 119,78 Sugėdinti tebūna išdidieji, nes jie be priežasties puolė mane. Aš mąstysiu apie Tavo potvarkius. 

Ps 119,95 Nedorėliai mane pražudyti kėsinasi, tačiau aš Tavo liudijimų laikysiuosi. 

Ps 119,120 Mano kūnas dreba, bijodamas Tavęs, aš bijau Tavo sprendimų. 

10. taip išmokstame praktiškai pažinti Kristaus kentėjimus ir dalyvauti juose.

Kol 1,24   Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno-bažnyčios.

11. bėdos ir vargai veda mus į tikrą atgailą ir juose mes nuoširdžiai šaukiamės Dievo,nuoširdžiai siekiame nusigręžti nuo šio pasaulio ir bet kokios nuodėmės atsižadame,nes ieškome tikros gerovės iš vieno Dievo ateinančios,kuri jokiomis bėdomis ir negandomis negali būti nuo mūsų patraukta. Tai veda mus į tikrą maldą, pasninką ir t.t.

Kadangi siauras kelias yra labai ankštas ir pilnas vargų,tai iš tiesų mažai yra tų,kurie tą kelią atranda. Nes šio pasaulio malonumai ir vilionės yra pasiekiami mūsų jausmams ir mūsų kūnui patinkantys. O amžinosios malonės,kurių link veda siauras kelias nėra taip paprastai matomos..jas galime pamatyti tik dvasios akimis,kurios yra tikėjimo atvertos ir Dievo Žodžio apšviestos. Todėl tai ne kiekvienas pamatyti gali. O tas,kas nemato,tas ir neieško šio kelio. Ir mūsų kūnui kentėti skausmus ir persekiojimus yra sunku. Todėl daugelis,sekdami savo kūniškos prigimties aistringumu ir geiduliais,palieka siaurą kelią ir išeina į platų,vaikščiodami juo taip,kaip jų kūnui patinka.

Siauras kelias nors ir nepatogus,nors ir nedaugelis juo eina,bet jis veda mus į amžino džiaugsmo vietą. Platus kelias,nors ir patogus,nors ir daugelis juo eina,atveda į vietą amžinų kančių. Siaubingas šitas platus mūsų kūno kelias. Juk ši prigimtis siekia visuose įmanomuose malonumuose laisvai ir plačiai gyventi. Kūniška prigimtis mėgsta būti visų giriama,gerbiama ir visų garbinama. Tokios prigimties vedamas žmogus siekia visur savo valia gyventi. Norintis žengti siauru keliu,turi šių dalykų atsižadėti. Turi atkirsti nuo savęs savo valią. Turi palikti savo geidulius ir nuodėmingas aistras. Turi nesibaisėti nešlovės, paniekos, neturto, persekiojimo, tremties ir kitų negandų. Neturi galvoti apie kerštą ir savo teisybės įtvirtinimą.

Kūniškai prigimčiai pasidavęs žmogus žiūri į tuos dalykus apie kuriuos kalbame,bet nemato juose nieko sau priimtino. Toks žmogus nesugeba pamatyti ir suprasti nieko,ko jo juslės neapčiuopia ir protas nesuvokia. Kaip tamsus ir neišsilavinęs žmogus bijo gerti bet kokius vaistus,nes nežino juose slypinčios naudos sau,nes nieko,išskyrus vaistų kartumą nesugeba suprasti. Ar ,sakysim, vaikas, kuris bėga ir slepiasi stengdamasis išvengti kokios nors nemalonios jam procedūros,sakysim, galvos plovimo,nes nesugeba pamatyti po to sekančios naudosJ. Taip ir mūsų kūniška prigimtis tik į tai žiūri,ką pajausti gali ir nemato to,kas mūsų jausmams nepasiekiama yra. Mato kryžių ir širdgėlą, bet amžinos naudos ir paguodos,kuri tą širdgėlą numaldo,nemato,todėl baisisi ir traukiasi šalin.

Kad tas pasibaisėjimas ir sumaištis pasitrauktų,norinčiam eiti siauru keliu reikia ne tik į regimas, bet ir į neregimas kančių aplinkybes žiūrėti. Svarstyti savo širdyje ne tik apie skausmą,vargą ir kančias,į kuriuos rodo mūsų jausmai ir taip mumyse sąmyšį kelia,bet svarstyti apie tai, kas tai yra  krikščioniškas tikėjimas ir kur jis veda.

O šis tikėjimas mums atveria Dievą kaip mūsų Tėvą,Kuris kryžių mums uždeda ne rūstybės,bet meilės vedamas. Šiuo tikėjimu mes esame guodžiami,nes pats Tėvas savo malone padeda mums,kurie po šiuo kryžiumi Jo šaukiamės..:

Ps 91,14-16 “Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta. Jis šauksis manęs, ir Aš jam atsakysiu. Būsiu su juo varge, išlaisvinsiu jį ir pagerbsiu. Ilgu gyvenimu pasotinsiu jį ir parodysiu jam savo išgelbėjimą”. 

Iz 43,2 Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs. 

Mus guodžianti Dievo malonė rodo mums į Kristų, Kuris šiuo keliu praėjo pirmas ir Savo kojomis šį kelią pramynė,padarydamas jį mums daug lengvesniu. Dievo malonė mums,šiuo keliu einantiems,rodo į taip trokštamą kelio pabaigą. Dievo malonė mums tvirtina,jog po šių laikinų skausmų seka amžinas džiaugsmas,amžina šlovė,amžinas gyvenimas..

2 Kor 4,6-18 Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide. Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų. Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti; suglumę, bet nenusivylę; persekiojami, bet nepalikti; parblokšti, bet nežuvę. Visada nešiojame savo kūne Viešpaties Jėzaus mirtį, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Nes mes, gyvieji, dėl Jėzaus nuolat atiduodami mirčiai, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne. Taigi mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė. Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: “Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau”, mes irgi tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad Tas, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels per Jėzų ir pastatys kartu su jumis. Nes viskas yra dėl jūsų, kad per daugelį pagausėjusi malonė pagausintų dėkojimą Dievo šlovei. Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina.  Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima-amžina. 

Būkite palaimint!