Evangelija.Gyvenimas praktiškai (18) "Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės.."

Jok 4,4 Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu. 

1 Jn 2,15-16 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,  nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. 

Kada Šventajame Rašte yra minimas žodis „pasaulis“, ne visada turima omenyje ta pati reikšmė.

1. Pasaulis suvokiamas kaip visa žemė,kuri yra po dangumi drauge su visais kūriniais. Taip suprantami šie žodžiai: Jn 1,10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Apie pasaulio sukūrimą rašo 1 ir 2 Pradžios knygos skyriai.
2. Pasaulis suvokiamas kaip geriausia jo dalis,nes kalbama yra apie žmogų. Apie šitaip suvokiamą žodį „pasaulis“ kalba Jėzus: Jn 3,16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. 
3. Pasauliu vadinama ir visa tai, kas patenkina ir pamalonina mūsų kūną, įžiebia aistras ir geismus, nuo Kristaus nukreipia šalin ir stumia į amžiną pražūtį. (1 Jn 2,16)
4. Žodžiu „pasaulis“ pavadinti ir žmonės,kurie tarnaudami savo įgeidžiams atsisako priimti Evangelijos tiesą ir ja sekti. Į tokį pasaulį Viešpats rodo apaštalams sakydamas: Jn 15,18 “Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. 

Atsižadėti pasaulio.

1. Tai nereiškia atsiriboti nuo daiktų. Be daiktų mes nei vienas negalime pragyventi ir jie seka mus nuo gimimo iki išėjimo. Jie dėl mūsų sukurti,kad mes jais naudotumėmės ir Kūrėjui dėkotumėme.

2.      Tai nereiškia nekęsti žmonių ir jų bendrystės šalintis. Atvirkščiai,mums įsakyta viens kitą mylėti ir mylėti mes privalome ne tik gerus,bet ir piktus žmones. Ne tik draugus,bet ir priešus mums mylėti įsakyta. Jei sekame Viešpačiu,turime sekti ir Jo žodžiais:                                                                                                                            Mt 5,43-48 Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.  Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?  Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?  Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”. 

3.      Taipogi tai nereiškia raginimo užsidaryti vienuolynuose ar bėgti į dykumas. Nes tas pasaulis,kurio turime saugotis yra mūsų širdyse,todėl kad ir kur be nubėgtume,nuo savęs niekur nedingsime. Kur žmogus be eitų, atėjęs jis visur ras save. Todėl ne visi vienuolynuose gyvenę atsižadėjo pasaulio kaip ir ne visi miestų gyventojai jam (pasauliui) tarnauja.

Taigi,ką gi tai reiškia – atsižadėti pasaulio? Tai reiškia nukreipti savo širdį ir nemylėti nieko,kas nuo Dievo meilės šalin veda ir baigiasi amžinu atskyrimu. Šiai kategorijai galima priskirti mūsų kūnišką prigimtį su visomis jos aistromis ir geismais,kuria turime nukryžiuoti,jei norime būti Kristaus,o ne šio pasaulio vaikais. (Gal 5,24). Šis pasaulis,kurio turime atsižadėti tai egoizmas,savivaliavimas,godumas,šlovės troškimas, ambicijos,turtų,šlovės ir garbės apgaulė,kuriai pasidavusi mūsų kūniška prigimtis pradeda didžiuotis ir girtis. Šitai kategorijai priskiriama viskas,kas linksmina ir pasotina mūsų kūniška jausmingumą,taip sužeisdamas širdį veikia pasaulis,per mūsų jausmingumą aptemdo širdies akis,kurios amžiną Šviesą – Dievą – turi matyti. Čia pat rasime ir sukylantį prieš Dievo pažinimą  pataikavimą savo pilvui.

Šiuo pasauliu tampa ir mūsų broliai,draugai,žmonos,vyrai ir vaikai,tėvai ir motinos bei visi kiti,jei jie nuo Kristaus meilės mus atitraukia. Atsižadėdami pasaulio mes turime suprasti,jog atsižadame ir savo sveikatos (jei reikės ją paaukoti dėl Viešpaties kenčiant persekiojimus dėl Tiesos),ir pačio savo gyvenimo atsižadame – ar nešlovė,ar patyčios,ar nelaisvė,ar net pati mirtis mums grasintų – neturime išsigąsti ir savęs saugoti tada,kai Kristaus meilė kitaip ,kaip tik auka,negali būti išsaugota.

Lk 14,33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys”. 

Savimeilė,savivaliavimo laisvė,godumas,ir sau šlovės ieškojimas yra mūsų kūniškumo stiprybė ir jis (kūniškumas) šių dalykų ieško,jais rūpinasi..o jei iškyla kažkokių pavojų šiems dalykams ar kliūčių siekyje jų įgyti – nekenčia,rūstauja,smurtauja ir kyla visokiu priešiškumu. Nuo šių betikslių,tuščių ir kenksmingų darbų mus atšaukė Kristus ir kviečia į Savo poilsį

Mt 11,28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. 

Pasaulio atsižadėjimas turi požymius:

1. Žmogus,kuris yra atsižadėjęs pasaulio visur siekia pavergti savo valią Dievo valiai.
2. Savo egoizmą ir savimeilę tramdo.
3. Turtų,šlovės ir garbės neieško,o jei ir suteikiama jam – savo širdies prie šių dalykų neprideda.
4. Netekęs turto,šlovės,garbės ar bet ko kito šiam pasaulyje yra nesigaili,bet drauge su Jobu sako: „Dievas davė,Dievas paėmė „ (Job 1,21)
5. Drabužį,maistą,gėrimą,poilsį ir bet ką kitką,ką šiame pasaulyje turime naudoja ne prabangos dėlei,ne savęs lepinimui,o pagal kūno poreikius.
6. Kaip pagyrimu nepasididžiuoja ir nesiguodžia,taip ir priekaištais bei panieka nebūna įžeistas.
7. Visokias neteisybes kantriai pakelia ir nesiskundžia.
8. Nors pasaulio,t.y. piktų žmonių neapkenčiamas,bet jo nekenčiančius myli. Pasaulio neapykanta yra tikriausias požymis rodantis,kad žmogus pasaulio atsižadėjo. Nes pasaulis nekenčia to,kas ne jam priklauso. Panašiai kaip vandenynas savyje tik gyvus gyvūnus laiko,o mirusius bangomis išmeta į krantą,taip ir šio pasaulio vandenys. Kas pasauliui ir jo geismams gyvena,tas mylimas vaikas pasauliui,o kas atsižada savęs ir miršta šiam pasauliui,kad gyventų Kristui – tą jis išstumia iš savęs ir išmeta lauk.
9. Nepritekliaus,nešlovės ir pažeminimų,kas  šiame pasaulyje atsitinka,nebijo,nes neieško turtų ir garbės.
10. Visada atsimena apie savo dangišką Tėvynę,į ją veržiasi savo širdimi ir mintimis,nes „kur jūsų lobis,ten ir jūsų širdis“(Mt 6,21). Nes požymiai,kurie rodo esant žmoguje Dievo meilę,rodo į tai,kad žmogus atsižada šio pasaulio. Nes kas Dievą myli,tas nemyli pasaulio ir atvirkščiai – kas myli šį pasaulį,tame nėra Dievo meilės.

Iš to galime išvadas sau pasidaryti:

• Kas nesistengia Dievo valios vykdyti,o savo valia sau gyvena – tas myli save ir pasaulį,o ne Dievą.
• Jei vengi pikta ne dėl Dievo,o dėl to,kad tau gėda nebūtų,ar nepakliūtum į žmonių teismą,ar dar dėl kokios laikinos ir savanaudiškos priežasties,tai esi mylintis šį pasaulį politikas,o ne krikščionis.
• Jei šiame pasaulyje ieškai šlovės,garbės,turto ir nori,jog tave,tai turintį,girtų, gerbtų, - savo širdimi tarnauji pasauliui.
• Patekai į bėdą ir ieškai pinigų kaip to,kas gali tave iš bėdos išvaduoti – pasauliu pasitiki,o ne Dievu. Prie pasaulio širdimi glaudiesi,o nuo Dievo atsitraukei.
• Ieškai išorinės prabangos – brangesnio automobilio, prestižiškesnių rūbų,daugiau aukso,kuri ant savęs pakabinti galėtum dėl tuščios šlovės – akių geismas,kūno geismas ir gyvenimo puikybė tave vedžioja,o ne Dievo Dvasia.tavo Dievas – pilvas, o ne Viešpats (Fil 3,19)
• Darai kokį gerą darbą – išmaldą duodi,padedi,į Bažnyčią vaikštai, pasninkauji – taip,kad tame darbe prieš žmones atsistoti – pasauliui,o ne Dievui stengiesi įtikti.
• Jei netenki savo tėvų,ar žmonos,ar vaikų,ar brolių,ar draugų,ar turto, ar šlovės, ar gero vardo, ar bet ko kito ir dėl to liūdi daugiau,nei tada ,kai dėl kokios nors padarytos savo nuodėmės netenki Dievo – labiau myli savo kūną ir kraują,labiau myli pasaulį nei Kristų. Nes mes tuo labiau liūdime ko nors netekę,juo daugiau mylime tai,ko netekome.
• Girdi kaip tave artimas tavo niekina ir pyksti ant jo – tavo širdyje pasaulis turi daug svarbios vietos.
• Ieškai kaip pačiam atlyginti už skriaudą – mastai vienodai su pasauliu,kuris nedaro nieko daugiau,tik bloga.
• Bijai nešlovės,atstūmimo,pajuokos,kalėjimo,tremties,mirties ir todėl nekalbi tiesos ir neliudiji – bijai pasaulio,o ne Dievo ir pasauliui,o ne Dievui stengiesi įtikti.
• Ieškai garbės ir aukštesnių pareigų ir todėl valdžioje virš tavęs stovintiems pataikauji ir lankstaisi – pasauliui po kojomis guli ir pasauliui,kai Nabuchodonosaro pastatytai auksinei statulai (Dan 3,1-7)lenkiesi.
• Stataisi namus,sodus,perkiesi naujus daiktus,vaikams palikimą turtingą ruoši,o Kristaus vardu nuogo aprengti,alkano pamaitinti,belaisvio išpirkti nenori,o tai ką turi betikslėms pramogoms švaistai – žinok,kad myli tu ne Dievą,o pasaulio tuštybę.

Šitų pastabų klausydami galime ir apie kitaip pasireiškiančią meilę pasauliui pamąstyti ir tikėjimu,su Dievo pagalba nuo pasaulio tuštybės save atskirti. Čia juk nekalbame apie tuos,kurie yra pasaulio nelaisvėje – apie ištvirkėlius,gobšus,stabmeldžius,keikūnus, girtuoklius ar plėšikus;nekalbame apie tuos,kurie nors ir krikščionio vardą nešioja,bet yra tokie,kaip minėjome. Čia kalbame apie tuos ir tiems,kurie visa širdimi ieško kaip gyventi su Dievu.

O kad mums privalu yra pasaulio atsižadėti,tai akivaizdžiai matome iš Viešpaties Žodžių:

1 Jn 2,15-17 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,  nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius. 

Jok 4,4 Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu. 

Mt 6,24 “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”. 

Taigi,palikę pasaulį tikėjimu dėl Kristaus meilės,mes gauname amžinus dangaus turtus. Kaip gyvenome šiame pasaulyje sekdami Jo nuolankumu,meile,kantrybe,romumu ir visame kame stengėmės panašėti į Jį,taip ir būsimajame amžiuje būsime Jo šlovės spindesyje.

Palikę tikėjimu pasaulį ir palikę savo laikinus turtus, turi geresnius dalykus,nei mylintys šį amžių. Mes neieškome turto,bet gyvename kaip ir turtuoliai gyvena. Neturėdami meilės pinigams neturime ir nuolatinio streso,liūdesio, sąmyšio,baimės. Pasitenkindami tuo,ką Viešpats mums davė visada mėgaujamės vidiniu poilsiu ir ramybe. Šito neturi šio amžiaus sūnūs,kurie siekia savo nuosavybę gausinti per vargus didžiausius,saugo ją su didžiausia baime,ir praranda tą nuosavybę dideliame liūdesyje.

Mes vengiame kūno malonumų ieškoti,tačiau viduje nešiojame didesnį pasitenkinimą ir tikrą džiaugsmą,kuriuo esame guodžiami labiau,nei šio pasaulio žmones visais pasilinksminimais,į kuriuos jie godžiai puola.

Nori būti turtingas? Neieškok turtų. Nes ne tas tikrai turtingas,kuris daug turi,o tas,kuris yra patenkintas tuo,ką turi ir daugiau jau nebetrokšta,nes jam pakanka. Kaip ir sočiu vadiname ne tą,kuris daug valgo ir geria,o tą, kuris jau nebenori daugiau.

Kad nuo pasaulio tuštybės meilės savo širdį išvaduoti,reikalinga yra:

1. Neveidmainišką tikėjimą Dievu turėti . Tokį tikėjimą,kuris širdyje,o ne ant liežuvio galo gyvena. Nes toks tikėjimas,kuris iš Dievo gimęs vieno Jo ieško,prie Jo glaudžiasi,Juo pasitiki. Taip tikėjimas mus paskui save pas Dievą veda. O kūnas ir jausmai į žemiškus ir matomus ar jaučiamus dalykus gręžiasi taip tempdami ir mūsų širdį paskui save į žemiškus ir regimus dalykus. Tikėjimas gi priešingai,atsuka mus į Dievą ir Jo amžinus pažadus,Jo malones, mūsų gyvenimo pagrindu darydamas Dievo Žodį,kuriuo yra Tiesa mumyse įtvirtinama..
2. Uoliai mokytis Dievo Žodyje,Kuris su Dievo pagalba mūsų tikėjimą stiprina ir gausina,ir pasaulio tuštybę prieš mūsų širdies akis atveria.
3. Mąstyti apie dabartinį ir būsimą gyvenimą,apie šį ir būsimą amžių,apie laikinas ir amžinas malones. Nes tokių apmąstymų metu žmogus savo širdies akimis gali įžvelgti šio pasaulio tuštybę ir pažinti tikruosius palaiminimus,suvokti,kur slypi tikrieji Dievo palaiminimai ir malonė – klestėjime šiame amžiuje,ar palaimintoje amžinybėje.
4. Kadangi kūnas geidžia priešingo dvasiai (Gal 5,17) ir per jausmus,kaip savo ginklus, traukia mus link žemiško ir regimo,mums reikalinga iš Dievo ateinanti stiprybė. Dėl to visada turime melsti šito Viešpaties drauge su pranašu:        

Ps 119,36-37 Palenk mano širdį prie liudijimų savo, o ne prie godumo, nugręžk mano akis nuo tuštybių; atgaivink mane savo kelyje. 

Būkite palaiminti!