Evangelija.Gyvenimas praktiškai (17)"..nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. .."

Kokiu išdidumu yra prisipildžiusi žmogaus širdis mes kiekvienas matome,kai žvelgiame į savo artimą.  Nes ydos ir nuodėmės mums geriau matomos ne tos,kurios mumyse,o tos,kurios mūsų artimuose žmonėse yra. Ir mūsų akys dažniau žiūri į svetimas nuodėmes nei į savas. Bet labai dažnai pasitvirtina ši sena taisyklė – žmogus kitame mato tai,kas jame pačiame yra...

Mes dažnai sutinkame žmones,kurie stengiasi kitiems žmonėms valdžią įgyti,jiems įsakinėti,pasirodyti geresniu už kitą,išgarsėti ir tiems tikslams tiek laiko bei lėšų skiria,kad suskaičiuoti sunku būtų. Kiti sąmoningai stato į pavojų savo gyvybę,kad pasiektų nugalėtojų šlovę ir būtų žmonių įvertinti. Kiti baigia po kelis universitetus,kad vėliau galėtų garbingoje vietoje sėdėti. Kiti turto ieško,kad galėtų būti gerbiami ir išskirtiniai žmonės visuomenėje. Šių nenaudingų,o daugeliu atvejų ir žalingų motyvų šaknimi yra gyvenimo puikybė. Bet kas nuo šios tuštybės ir kūno nuodėmės Viešpaties malone išsivaduoja,tas toliau paskui Viešpatį sekti norėdamas susiduria su daug piktesne nuodėme – dvasios išdidumu ir fariziejišku savęs vertinimu. Ši nuodėmė ypatingai gaji tuose,kurie daug meldžiasi,daug pasninkauja daug Rašto skaito,daug tarnauja bei daug kitų būtinų ir gerų darbų siekia daryti. Taip su vargšu žmogumi ši nuodėmė visur drauge eina ir ieško menkiausių progų ,kaip savo nuodais mus nužudyti. Prieš šią blogybę Viešpats Jėzus Kristus duoda mums vienintelį vaistą – nuolankumą ir liepia mums iš Jo mokytis:

Mt 11,29 Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. 

Nuolankumas – tai viena iš pagrindinių krikščioniškų dorybių,kuri gimsta tada,kai žmogus suvokia begalinį skirtumą tarp savęs ir Dievo. Žvelgdami į Dievą mes suprantame,jog tai,į ką mes lygiuojamės ir ko siekiame vis tiek pasilieka mums amžinu tikslu,kurio mums patiems neįmanoma pasiekti.

Nuolankumas pasireiškia romumu mus supančio pasaulio ir aplinkybių atžvilgiu,ir toks romumas  nieko bendro neturi su netikru nuolankumu. Netikras nuolankumas – tai savęs žeminimas ir bukas, vergiškas paklusnumas. Tikrajame nuolankume slypi sąmoningas ir savęs nežeminantis suvokimas,kuris atsiradęs iš savęs palyginimo su Amžinuoju Dievu,t.y. nuolankumas – tai nuostata į save, kuri yra adekvati Šventajame Rašte apreikštai Dievo realybei.

Pat 15,33 Viešpaties baimė moko išminties, prieš pagerbimą eina nuolankumas. 

Nuolankumas – tai žmogaus dvasios savybė,kuri yra priešinga išdidumui.

Nuolankus žmogus negalvoja apie save aukštai,o savo širdyje yra įsitikinęs,jog jis pats nieko savo neturi,o turi tik tai,ką jam dovanoja Dievas.

Mok 7,16 Nebūk per daug teisus nė per daug išmintingas; nepakenk pats sau. 

Jis įsitikinęs,jog be Dievo pagalbos ir malonės jis nieko gero pats nesugeba padaryti ir tokiu būdu save nieku laiko ir visame kame ieško Dievo gailestingumo,malonės ir jėgos.

Geriausiai matomo skirtumo tarp nuolankumo ir išdidumo pavyzdys, galbūt,yra šis:

Lk 18,9-14 Tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: “Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas-fariziejus, o kitas-muitininkas. Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės-plėšikai, sukčiai, svetimautojai-arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’. O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!’  Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, o ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. 

Šventajame Rašte ši savybė – nuolankumas – yra parodyta kaip būtina kiekvienam Dievo vaikui.

1 Pt 5,5-6 Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus. 

Kaip ir visuose kituose dalykuose,taip ir nuolankumo prasme mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žemiškas gyvenimas tarnauja mums tobulu pavyzdžiu:

Fil 2,1-8 Taigi, jeigu esama Kristuje kokio padrąsinimo, meilės paguodos, jei esama kokio Dvasios bendravimo, nuoširdumo ir gailestingumo, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, būdami vieningi ir to paties nusistatymo. Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.  Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus , esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. 

Noriu pateikti dar keletą citatų apie nuolankumą:

Nuolankumas – tai pasitikėjimas ir pasidavimas Dievui, nusižeminimas ir savo menkumo  pripažinimas ten,kur susiduriame su amžinos (aukštesnės) vertės dalykais. (V.S. Solovjovas)

Krikščioniško nuolankumo puoselėjimas savyje yra radikalus sielos gydymas,todėl kad nuolankumas pašalina pačią pagrindinę mūsų negalios priežastį – savimeilę,išdidumą,puikybę ir aplamai,visas tas aistras,kurios kyla dėl savojo „aš“ pervertinimo. (N.O, Losskij)

Nuolankumas yra dvasinės jėgos pasireiškimas pergalėje prieš egoizmą. (N.A. Berdiajev)

Nuolankumas neišvengiamai yra matomas ir,kaip jau minėjome, jis parodo save romumu:

Mt 5,5 Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. 

Romumas – tai nuolankios širdies būsena,kurioje žmogus yra atsargus tame,kad nieko nepiktinti ir niekuo nesipiktinti pačiam. Krikščionišką nuolankumą turintis žmogus saugosi,kad nepasipiktintų ir neįsileistų savo širdin nuoskaudos bei nepasitenkinimo,kuriame jis galėtų pradėti murmėti prieš Dievą ir prieš žmones tada,kai nutinka kažkas prieštaraujančio jo  norams. Nuolankus žmogus saugosi,kad tokiais atvejais nepasiduotų pykčiui ir išdidumo keliamoms ambicingoms pretenzijoms. Viešpats pažadėjo,jog būtent romieji paveldės žemę.

Romiam ir nuolankiam žmogui svetimi yra arogancija ir pyktis. Pažiūrėkime į keletą pavyzdžių Šventajame Rašte.

Sk 12,1-13 Mirjama ir Aaronas priekaištavo Mozei dėl jo vedybų, nes jis buvo vedęs etiopę.  Jie sakė: “Argi Viešpats kalbėjo tik per vieną Mozę? Argi Jis nekalbėjo taip pat ir per mus?” Viešpats tai išgirdo. Mozė gi buvo labai romus, romiausias iš visų žmonių žemėje.  Viešpats staiga prabilo į Mozę, Aaroną bei Mirjamą: “Jūs trys išeikite prie Susitikimo palapinės”. Jiems išėjus,  Viešpats nužengė debesies stulpe ir, stovėdamas palapinės įėjime, pašaukė Aaroną ir Mirjamą. Kai juodu priėjo,  Jis tarė jiems: “Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne. Ne taip yra su mano tarnu Moze, kuris yra ištikimas visuose mano namuose. Su juo Aš kalbuosi veidas į veidą, atvirai, o ne neaiškiais žodžiais, ir jis mato mano pavidalą. Kaip judu nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?”  Užsirūstinęs Viešpats pasitraukė. Pasitraukė ir debesis nuo palapinės. Staiga Mirjamą išbėrė raupsai, ji pabalo kaip sniegas. Aaronas, pažvelgęs į ją ir pamatęs ją apdengtą raupsais,  tarė Mozei: “Maldauju, mano valdove, tenepasilieka ant mudviejų ši nuodėmė, kurią padarėme per savo kvailumą.Tenebūna ji kaip kūdikis, negyvas gimęs, kurio kūno dalis jau sugedus”. Mozė šaukėsi Viešpaties: “Maldauju, o Dieve, išgydyk ją”. 

Taigi,ką daryti ieškant nuolankumo?

1. svarstykite apie savo nevertumą palyginus su Viešpaties verte. Tokį nuolankumą parodė šimtininkas Kapernaume,kuris Viešpačiui pasakė: „Šimtininkas atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“ (Mt8,8). Tokį nuolankumą parodė Jonas Krikštytojas,kuris paskelbė apie Dievo Avinėlio didybe ir savo nevertumą palyginus su tuo,kas Jis yra: „Jonas visiems kalbėjo: “Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti sandalų dirželio. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.“ (Lk3,16).
2. nuolankumu apsivelkame kai mąstome apie savo praeitį, nuodėmes,kurias padarėme ir kurios mums neleidžia būti drąsiems savo pasitikėjime Dievu. Vėl gi,prisiminkime čia muitininko maldą.
3. nuolankumu apsivelkame ir iš baimės,kada kažką užrūstinę išsigąstame laukiančios bausmės. Taip nusižemino prieš Viešpatį Ninevės gyventojai po pranašo Jonos paskelbtos žinios nuo Dievo. Taip nuolankūs tampa ir kiti žmonės,kai pasiekia juos Dievo baimė..mes jau kalbėjome praeitą kartą,jog Dievo baimė yra išminties pradžia..
4. būna,jog meilė tampa nuolankumo priežastimi ir žmonės apsivelka nuolankumu viens prieš kitą (tai ir apie santykį su Dievu galima pasakyti) ne iš baimės,o norėdami neteisybę,kurią padarė,taip  atlyginti,kaip tam žmogui reikia,ir pamiršti savo ambicijas bei išdidumą. Todėl ieškokite kaip Dievo meilėje pasilikti ir pamatysite,su kokiu nuolankumu prie Viešpaties įsakymų artinsitės suprasdami,kad patys niekaip negalite jų vykdyti ir todėl negalite Jo meilėje patys pasilikti.

Nuolankumą reikia ne tik išorėje demonstruoti,bet stengtis jį savyje turėti. Yra tokių žmonių,kurie išorėje žmonėms nuolankūs rodosi,o širdyje ne tokie. Daugelis gali aukštas pareigas palikti, šio pasaulio titulų atsisakyti,bet aukštos nuomonės apie save nei palikti,nei atsisakyti nenori. Jie atsižada pasaulio titulų ir garbės,bet tokią pat garbę sau siekia įgyti Bažnyčioje ir čia mano apie save didelius dalykus  Daugelis nesigėdija patys save vadinti nusidėjėliais,kuriems reikia Dievo malonės žmonių akyse, bet nepakenčia jokio apkaltinimo iš kitų.Kiti,regis,vaikšto nuleidę galvą prieš žmones,bet savo širdyje savo protą aukština. Kiti žemai lenkiasi savo broliams kai juos mato,bet savo širdyje nepalenkiami būna,jei reikia kitam nusileisti.

Kokiuose ženkluose galime tikrą nuolankumą matyti?

1. Tikrą nuolankumą turintis žmogus turės savyje ir savo paties vargingumo ir nuodėmingumo supratimą. Tas nuodėmingumas ir vargingą padėtis prieš Dievą mums visiems yra bendra,nors mažai kurie tai supranta ir pripažįsta,todėl tiek nedaug žmonių yra tikrai nuolankūs.
2. Tikrą nuolankumą turintis neniekina nei vieno,net pačio paskutinio žmonių akyse. Nieko neniekinti ne tik veiksmu ar žodžiu,bet net ir mintyse,o į savo piktybę žiūrint su ašaromis akyse melsti Visagalio Dievo malonės – tokia yra nuolankaus žmogaus nuostata.
3. Tikrą nuolankumą turintis žmogus savo šlovės neieško ir sau garbės nepriima,nors ir būtų jam iš žmonių teikiama. Jis laiko save nevertu tokio elgesio prieš Viešpatį,ir ieško savo brolių naudos,o ne pagyrų iš jų. Ir net jam reikės kažkurį iš brolių barti ir Dievo baimėn statyti,jis savo širdyje savęs nelaikys aukštesniu už juos.
4. Nuolankus žmogus pakęs bet kokią panieką ir nešlovę be jokio murmėjimo ir pasipiktinimo. Nuolankumo nebūna be kantrybės ir kur kantrybė,ten visada yra ir nuolankumas. O tie,kas nepakenčia paniekos myli garbę ir pagyras,o tai tikras išdidumo ženklas.
5. Noriai ir uoliai paklūsta ne tik aukštesniems už save,bet ir lygiems, ir mažesniems jų poreikiuose ir reikalavimuose. Nes nuolankumas prieš visus nusilenkia,kaip ir meilė.
6. Su žemesniais elgiasi kaip su lygiais sau,savęs gi aukštesniu ir vertingesniu nelaiko,nes atsimena,jog visi esame tos pačios prigimties Dievo kūriniai.
7. Save laiko didesniu nusidėjeliu,nei kitus. Nes nuolankumas,kuris į save žiūri,atranda save labiau vertu teismo nei kitus.
8. Tikrame nuolankume aiškiai matoma nenumaldomas Dievo malonės alkis,nes nuolankumas nežiūri į tai,ką turi,o mąsto ir ieško to,ko neturi. Kaip tikrai besimokantys,kuo daugiau iš savo mokytojų ir knygų sužino,tuo tikriau suvokia savo žinių ribotumą,nes mato,jog to,ko nežino yra nepalyginamai daugiau nei to,ką jie žino. Taip ir besimokantys Dievo išminties mokykloje kuo daugiau sužino,tuo akivaizdesnis jiems tampa jų pačių dvasios skurdas, todėl ieško malonės nuolankiai.

Trumpai apie tai,kaip gi ieškoti nuolankumo.

1. Stengtis pažintis save Dievo šviesoje,kad suvokti savo dvasios vargingumą,silpnumą ir polinkį pasiduoti nuodėmei. Šią savo sielos negalią dažnai sau prieš akis statykite.
2. Mąstyti apie Dievo didybę ir savo niekšingumą,kurį taip dažnai Dievo malonėje imame ir pademonstruojame..
3. Mąstyti apie Kristaus nuolankumą. Jo meilė mums,Jo nuolankumas dėl mūsų tokie dideli,jog protu ir suvokti neįmanoma. Mąstyti nuolat apie tai,ką Evangelija mums apie Viešpatį žinoti leidžia.
4. Nežiūrėti į tai,ką jau esi pasiekęs ir į tai ką turi,o žiūrėti į tai ko neturi ir tai,ko sieki Kristuje.
5. Nepamiršk iš kokių nuodėmių Viešpats tave išvadavo.Atsiminti tai,kokiose nuodėmesė buvai yra pakankamai stiprus pavadis,kuris mus sutramdo ir neleidžia pasididžiuoti. Patys pasvarstykite – juk dar sunkiau nusidėti galėtum,jei Dievo malonė nepadėtų tau.
6. Ką tik bepadarytum gero,nelaikyk tai nuopelnu ir pasigyrimu sau, atiduok visą šlovę Dievui.
7. Kada girdi ar matai savo brolį nusidedant,nemąstyk vien tik apie jo nuodėmę,bet prisimink tuos gerus darbus,kuriuos jis Viešpatyje darė ir gal dar dabar daro ir pamatysi,jog jis nėra už tave prastesnis,o daugeliu atveju net ir geresnis. O kristi mes kiekvienas galime,tai visiems bendras blogis.      

Būkite palaiminti!