Evangelija. Gyvenimas praktiškai (8) "Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui"

Bendrystė Kristaus kūne yra be galo svarbi. Viešpats daug kartų Savo Žodyje mus ragina turėti bendravimą tarpusavyje ir moko,koks tas bendravimas turi būti. Štai tik kelios vietos iš Šventojo Rašto:

 Rom 12,16 Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse. 

1 Kor 6,7 Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę? 

1 Tes 5,13 Be galo branginkite juos, mylėdami dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarpusavyje! 

1 Pt 4,9 Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. 

1 Pt 3,8 Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški. 

1 Jn 3,14 Mes žinome, jog iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka mirtyje. 

1 Jn 3,16 Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti savo gyvybę už brolius. 

Taigi,bendravimas Kristaus kūne yra neatskiriama gyvenimo tikėjimu dalis. Jis svarbus ir tiems,kurie Viešpatyje jau yra stiprūs,ir tik atgimusiems iš aukšto kūdikiams Kristuje. Pastariesiems ši bendrystė yra gelbstinti gyvybę Viešpaties malonė. Juk jie nežinodami daugelio dalykų ,seka savo vyresniųjų brolių tikėjimu ir taip apsaugo savo sielas nuo pasaulio kelių. Teko girdėti vieno brolio liudijimą,jog būdamas vaiku tarybiniais laikas jis atsisakė tapti „spaliuku“ tik todėl,jog žinojo – tėvai tam nepritaria. Jis pasekė tėvų tikėjimu dar neturėdamas aiškaus savojo tikėjimo supratimo ir tokia bendrystė šeimoje leido jam užaugti krikščioniu. Tėvų tikėjimas,kuriuo jis pasekė, vėliau tapo asmenišku jo paties tikėjimu. Apie tai kalba ir Dievo Žodis:

1 Kor 11,1 Sekite manimi, kaip ir aš seku Kristumi. 

Heb 13,7 Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu. 

Dauguma tų dalykų,kuriuos mes žinome mums tapo suprantami ne iš perskaitytų knygų. Psichologai sako,jog apie 80% iš to,ką mes mokame, mes įsisavinome ne iš intelektualių šaltinių,o matydami pavyzdį kituose žmonėse. Ir tai yra tiesa. Kai Viešpats sukūrė Savo Bažnyčią,Jis davė jai ne tik užrašytą Žodį, ne tik popieriuje išdėstytas Šventojo Rašto tiesas,bet Jis davė jai ir dar vieną labai galingą instrumentą,kurio pagalba Tiesa prasiskverbia ir įsitvirtina žmonių sąmonėje. Šio instrumento veikimas labai gerai matomas tose šalyse,kurios yra uždaros Evangelijai. Pavyzdžiui tokioje Kinijoje, kuri atribojo save nuo Evangelijos ir uždraudė bet kokią misionierišką veiklą savo teritorijoje, vis tiek augo bažnyčios. Ir kai politinis klimatas atšilo tiek,kad Kristaus darbininkai galėjo atvažiuoti į šią šalį,jie buvo nustebę. Tuo laiku  Kinijoje jau buvo milijonai krikščionių. Ir žmonės atrasdavo Kristų ne todėl,kad to mokė mokyklose,visiškai ne..Jie matė pavyzdį – matė savo tėvų tikėjimą,savo draugų ar giminaičių ištikimybę Dievui ir lydinčią juos Viešpaties malonę.

Todėl kai kalbame apie bendrystę bažnyčioje,mes nekalbame apie kažką,apie ką galimą būtų pasakyti –„na,gal ir gerai kad tai būtų bažnyčioje“. Ne,mes kalbame apie be galo būtiną ir gyvybiškai svarbią Kristaus bažnyčios dalį,be kurios bažnyčia paprasčiausiai neegzistuoja. Kai tik bendrystė bažnyčioje gesta,bažnyčia geriausiu atveju pavirsta auditorija,kurioje skaitomos religinės tematikos  paskaitos. Bet dažniausiai padėtis dar liūdnesnė. Bažnyčia virsta negyvu susirinkimu,į kurį žmonės ateina iš įpročio,nes jiems reikia kažkur nueiti sekmadienį..

Kalbėdami toliau,atsiverskime šią Rašto vietą:

Heb 13,16 Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui. 

Čia paminėti pamatiniai bet kokio bendravimo akmenys. Daryti gerą ir dalintis su kitais. Ir tai pavadinta žodžiu „auka“. Ir dar daugiau pasakyta – tokios aukos patinka Dievui. Tai tiesioginis nurodymas to,kaip patikti  Dievui!

Apd 2,42 Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų. 

Pirmosios Bažnyčios gyvenime tikėjimu buvo keturios sudedamosios:

1. apaštalų mokymas – apaštalai kiekvieną diena pamokslavo Žodį,jie mokė žmones.
2. bendravimas – krikščioniams buvo reikalinga išreikšti savo tikėjimą ir jie bendravo tarpusavyje,jie gyveno palaikydami viens kitą tame tikėjime ir meilėje,kurią gavo iš Viešpaties. Jie gyveno arti viens kito ir jų gyvenimai buvo arti viens kito.
3. duonos laužymas
4. malda

Ten,pirmojoje bažnyčioje, nebuvo didelio kiekių įvairiausių projektų ir programų,ten buvo šios keturios neatskiriamos Bažnyčios dalys. Ir viena iš jų - bendravimas. Juk Dievas sukūrė žmogų bendravimui . Ir labai greitai po žmogaus sukūrimo Viešpats pasakė:

Pr 2,18 Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam.

Bendravimas labai reikalingas ir tuo pat metu – labai sudėtingas dalykas. Jis visada surištas su žodžiu „auka“. Kad daryti gerą ir dalintis su kitais mums reikia perlipti per save ir savo „teisingus“ įpročius ar nusistatymus įvairių dalykų atžvilgiu. Kai mes pradedame artėti prie žmonių tiek,kad galėtumėme daryti jiems gera ir dalytis tuo įvairiu geru,staiga aptinkame,kad tuose žmonėse yra daugybė dalykų,kurie mus erzina. Šitai prasidėjo Edeno sode – kai nuodėmė nutraukė Dievo ir žmogaus santykius,ji nutraukė ir žmonių tarpusavio santykius –

Pr 3,16 Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.

Tai bendravimo paradoksas – tai,kas gyvybiškai svarbu ir natūralu žmogui,dėl nuodėmės tapo labai sunkiai pasiekiamu dalyku. Ir bėda tai,kad pasaulyje esantis bendravimo modelis šiandien atitinką bendravimą,kuris randamas bažnyčioje.

Ir laiške žydams Viešpats sako mums kiekvienam – Heb 13,16 Nepamirškite..<..>... Nepaisant visų mūsų reikalų,problemų,darbų,kasdienio rūpesčio vaikais,namais,duona kasdienine ir viskuo kitu, nepaisant to Šventasis Raštas kreipiasi į mus ir sako – nepamirškite. Nepamirškite,nes tame yra naujo gyvenimo Kristuje palaiminimas,kurio taip daugelis neturi..

Ps 133,1-3 Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!  Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia! 

Jei  tikintys žmonės gyvena vienybėje,jei jie savo širdyje turi šią taikos ir vienybės atmosferą – tai iš tikrųjų yra labai malonu.

Kaip mes galime išmokti bendravimo? Pirmiausiai pabandykime pažiūrėti į esmę to,kas yra bendravimas,iš kokių dalykų yra sudarytas bendravimas tarp žmonių.

Taigi, visų pirma reikia pažymėti,kad krikščioniškas bendravimas prasideda nuo krikščioniškos širdies. Jei palyginsime bažnyčią,kuri yra priešiškoje krikščionybei aplinkoje su bažnyčia sekuliarioje visuomenėje – pamatysime didelį skirtumą šių bažnyčių narių bendravime. Persekiojamos bažnyčios nariai labai mažai ką bendro turi su jų nekenčiančiu pasauliu savo širdyje,tačiau labai daug vienijančių ir bendrystėn vedančių dalykų su kitų brolių ir seserų širdyse esančiu tikėjimu,vertybėmis,kurių pagrindinė ir svarbiausia – Kristus.Štai kodėl žmonės nepaisydami nieko veržėsi į bažnyčią – nes ten buvo bendrystė tame,kas atitinka jų vidų,jų gyvenimą ,bendrystė kuri atsako  į jų poreikius ir viltis – tai Kristus.

Šiandiena mūsų bažnyčiose labai dažnai gali išgirsti tokius žodžius – „aš negaliu su juo bendrauti,mums paprasčiausiai nėra apie ką šnekėti,mūsų interesai absoliučiai skirtingi“. Kyla paprastas klausimas ..kaip gali būti,kad tarp dviejų krikščionių nėra bendrų dalykų?  Iš to tampa aišku,kad šiems dviems krikščioniams Kristus gyvenime yra už jų interesų rato,kuriame vyksta bendravimas. Tai kažkoks antraeilis dalykas,apie kurį nėra ką kalbėti. Po susirinkimo paklausykite apie ką kalba žmonės ir pamatysite kokių interesų pagrindu vyksta bendravimas..Žmonės kalbės apie šimtus dalykų,kurie yra tapę bendravimo pagrindu daugeliui bažnyčioje – apie darbus,automobilius,atostogas,vaikus,vaistus ir kainas. Bet labai mažai žmonių kalbės apie Kristų. Kristus yra už jų bendrų interesų ribų. Kristus jiems tai,apie ką kalba nuo sakyklos,tai,apie ką reikia kalbėti kai kažką darai viešai bažnyčioje. Ir tai yra tragiška padėtis,nes tikra krikščioniška bendrystė gali būti pastatyta tik ant vieno bendro intereso pagrindo – ant Jėzaus Kristaus. Tikro krikščioniško bendravimo gyvybė yra meilė Kristui. Tiek,kiek mes mylime Jėzų Kristų,tiek mes būsime sugebantys mylėti savo artimą. Mes mylime savo brolius ne todėl,kad jie tokie geri,o todėl,kad Kristus juos pamilo. Štai iš kur atsiranda krikščioniška bendrystė. Tai ne raginimas – „bendraukime ir draugaukime vieni su kitais“ po kurio visi bažnyčioje pradės bendrauti. Ne. Bendravimas – tai mūsų širdies pozicija Dievo ir Jo Žodžio atžvilgiu. Tai mūsų tiesos pažinimas. Tai tiesioginė mūsų tikėjimo išraiška.

Lk 10,25-28 Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: “Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?” Jis tarė: “O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?”  Tas atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį’ ”.Jėzus jam tarė: “Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi”. 

Pažiūrėkite,kaip viena kyla iš kita – meilė artimui iš meilės Dievui:

1 Jn 4,7-12 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė.  O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį. Meilė-ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekada nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa. 

Čia nepasakyta,jog „mylėkime žmones,nes žmonės tokie geri,jog tik mylėk ir mylėk juos“. Ne,čia pasakyta kas kita – „mylėkime vienas kitą,nes meilė yra iš Dievo“. Čia kalbama apie mūsų nuoširdų susidomėjimą ir rūpestį savo artimu. Kada mes kalbame apie meilę artimui,mes kalbame apie tai,jog mums rūpi kitas žmogus,jog jis yra mums įdomus ir svarbus. Mums svarbus žmogaus augimas Viešpatyje,mums svarbu jo palaiminimas.

Rom 15,5-7 Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.  Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė į Dievo šlovę. 

Mes visi su skirtingais skoniais,mūsų charakteriai skirtingi..bet nepaisant visų skirtumų mes visi turime turėti mus vienijančią bendrystę – Kristų.

Be galo svarbus dalykas bendravime yra mūsų tarnavimas artimui. Kai mes mylime – mes ieškome galimybės pasitarnauti. Krikščionys – tai žmonės,kurie ieško galimybės pasitarnauti. Noriu iškelti vieną klausimą  - kada tu žiūrėjai į žmogų ieškodamas galimybės jam kuo nors pasitarnauti? Pasakyti gerą žodį,pirmam ištiesti ranką.

Ef 5,14-21 Todėl sakoma: “Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus”. Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką, nes dienos yra piktos. Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia. Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį, ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu,  paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje. 

Čia Viešpats moko mus tarnauti viens kitam,ugdyti viens kitą,auginti,stiprinti,mokyti,guosti.

Heb 10,24-25 Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną. 

Ir būtent čia,tarnystėje viens kitam yra mūsų bendrystė viens su kitu,ta tikroji bendrystė,kuri yra Kristuje. Tarnauti viens kitam ta malone,kuri Viešpatyje,būti tos malonės bendradarbiais statant ir stiprinant savo artimą Dievo pažinime,geruose darbuose,tikėjime. Ir jei mes atrasime šią bendrystę Kristuje,mes neišvengiamai susidursime su dar vienu bendravime reikalingu dalyku – su būtinybe būti kantriam. Su bendravimui reikalingu sugebėjimu pakelti savo artimo silpnybes. Ir Raštas pakankamai daug mums apie tai kalba:

Ef 4,1-6 Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.  Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. 

Mes skirtingi žmonės,mes turime skirtingus požiūrius,skirtingus skonius. Dievas ragina mus būti kantriems viens kitams. Mokytis ugdyti viens kitą,o tam reikalinga kantrybė.

1 Pt 4,8-10 Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių.  Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana. 

Ef 4,32 Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums. 

Kol 3,12 Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.  O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Ir būkite dėkingi. Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.  

Kol 3,17 Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui. 

Sekantis dalykas,kuris būtinas norint atrasti bendravimą Kristuje – tai išankstinis geranoriškumas. Tame yra daug panašumo su tuo,ką kalbėjome apie meilę,tik geranoriškumas – tai kažkas konkretesnio,kažkas,kas yra konkrečiai išreikšta mūsų tarpusavio santykiuose per norą,kad kitam būtų gerai. Išmokime mylėti Dievą taip,kad kai žmonės su mumis susitinka,jie mūsų akyse matytų geranoriškumą savo atžvilgiu,matytų mūsų norą,kad jiems būtų gerai,norą,kuris išreiškiamas dėmesiu,kantrybe,romumu,neveidmainišku rūpesčiu ir betarpišku mūsų širdies dalyvavimu bendravime. Mūsų akyse neturi būti skaitomas abejingumas,nuoskauda,pavydas,pyktis,panieka ir kiti panašūs jiems dalykai,kurie yra išraiška ne meilės Dievui,o egoizmo -  meilės sau.

Ef 4,29 Joks bjaurus žodis te neišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. 

Dievo Žodis pabrėžia išankstinį geranoriškumą žmonių atžvilgiu. Joks blogas žodis,jokia intonacija,jokia pikta emocija neturi būti išreikšta kitam žmogui,niekas,kas negera,kas nesuteikia malonės ir netarnauja kito ugdymui. Toks bendravimas yra būtinas mums,tai labai svarbi mūsų krikščionybės dalis.

Dabar apie tai,kas mums šį bendravimą atima. Vienas iš svarbiausių dalykų – tai mūsų kūniškas polinkis teisti kitus. Ir nors tam teismui mes kiekvienas turime savo priežastis ir savą logiką,Dievo Žodis mums neleidžia šito.

1 Kor 4,5 Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo. 

Kai kalbam apie teismą,nekalbame apie tai,kad pateisinti visus žmonių poelgius,kokie jie bebūtų,kaip bando pateikti šį Viešpaties žodį tie,kurie Dievo malonę iškreipia į palaidumą. Kalba eina apie tai,kad mes mylėtumėme žmones ir net tada,kai jie neteisingai elgiasi,mes būtumėm sugebantys su meile padėti jiems pasitaisyti. Apaštalas Paulius rašo Timotiejui:

1 Tim 1,5 Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo. 

Dar viena savybė,arba tiksliau – nuostata,kurią turime turėti savyje,tai yra pagarba savo artimui. Yra daug pavyzdžių tokių santykių,kuriuose esantys žmonės ,regis,myli viens kitą,bet nepaisant to,visiškai vienas su kitu nesiskaito. Jie įžeidinėją,pyksta,šaukia ant savo artimo,leidžia sau būti nesąžiningiems viens kito atžvilgiu,jie gali pažadėti ir nepadaryti,gali vėluoti į susitikimą ir nepaskambinti,o šiaip,ignoruoti. Ir tai yra elementari ne pagarba kitam. Jei toks santykis atrandamas bendravime – šio bendravimo interesas tikrai yra ne Kristus. Ir todėl toks bendravimas tampa iškreiptu – žmogus ieško patenkinti save per siekį priversti savo artimą elgtis ar būti atitinkančiu jo norus ir siekius.

Gal 5,13-15 Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai te nebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.  visas įstatymas išsipildo viename žodyje: “Mylėk savo artimą kaip save patį”.Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! 

Sekanti savybė,kuri būtina krikščioniškam bendravimui – nuolankumas. Tai savybė,kuri tiesiogiai siejasi su mūsų tikėjimu. Krikščionys nuolankume mato stiprybę,o ne silpnumą. Mūsų visuomenėje viskas atvirkščiai – pasauliečiai mato jėgą išdidume,žmogus,kuris sugeba įtvirtinti save ir savo nuomonę vadinamas stipriu. Jie dominavime mato jėgą,o nuolankume – silpnybę. Krikščionybėje viskas atvirkščiai Kristus mums parodė,jog nuolankume Dievui yra milžiniška stiprybė.

Gal 5,26 Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems. 

Ef 5,20-21 visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu,  paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje. 

Tai,ką skaitome yra pasiryžimas būti nuolankiems viens prieš kitą.

Dar viena nuostata,kuri reikalinga santykiuose – pasitikėjimas. Jei nebus pasitikėjimo nebus ir bendravimo. Prisiminkite,ką padarė Adomas kai nusidėjo. Pirmiausiai ką jis padarė mastydamas apie Dievą – jis pasislėpė. Jis nustojo pasitikėti Dievu. Adomas žinojo,kad Dievas viską mato,bet jis nebenorėjo būti matomas. Kai mes ieškome bendravimo,mums reikia būti atviriems viens prieš kitą. Be pasitikėjime esančio atvirumo neįmanomas bendravimas.

1 Jn 1,7 O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. 

Ef 4,25 Tad, atmetę melą, “kiekvienas tekalba tiesą savo artimui”, nes esame vieni kitų nariai.

Kodėl žmonės ne atviri viens prieš kitą? Nes tarp jų – interesų konfliktas. Jie konkuruoja vienas su kitu ir varžosi,siekdami savo tikslų. Bet ne taip turi būti Viešpatyje,juk Kristuje mes vieni kitų nariai tame pačiame kūne ir mumyse neturi būti savo tikslų ir siekio įtvirtinti pačius save. Toks siekis paverčia mūsų bendravimą į apgailėtiną parodiją,kurioje kiekvienas vaidina savo vaidmenį tikėdamasis gauti už jį tam tikrą atlygį. Viena iš egoizmo išraiškų – tai siekis dominuoti. Patikrinkime save – ar siekiame,kad mūsų žodis būtų paskutinis? Ar jaučiamės užgauti ir prislėgti,jei kiti kalba,o mums neleidžia ir žodžio pasakyt? Jei aptinkame tokius dalykus savyje – tai siekis dominuoti,kuris neišvengiamai pastatys mus į poziciją,kurioje mes tapsime ir Dievo priešininkais bei konkurentais. Dievas įtvirtino Savo Žodį ir Savo tvarką bei valią,o mes bandydami įtvirtinti savo, neišvengiamai susidursime su Viešpaties autoritetu ir valdžia,kuri bus nukreipta prieš mus.

Egoizmas ne tik sugriauna santykius,bet ir atima ramybę aplamai. Kas yra ramybė? Ramybė – tai visiškas pasipriešinimo Dievo valiai nebuvimas. Jei tavo širdyje nėra ramybės – joje yra tai,kas priešinasi Dievo valiai. Tokiais gali būti daugelis dalykų,norų ir minčių,tačiau viskas gali būti įvardinta vienu vardu – siekis įtvirtinti save.

Todėl bendravimas yra pavadintas auka:

Heb 13,16 Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui.

Auka – tai savęs praradimas.Ir kiekviena auka turi savo kaina,tačiau aukos tikslas nėra praradimo vertės įvertinime ir paskui sekančiame atlygyje,kuris pasotintų kūniškas ambicijas ir norus. Šios aukos tikslas yra priartėti prie Dievo tampant Jo malonės bendradarbiu Kristaus kūno ugdyme ir priartėti prie artimo,kad tarpusavio bendravimas,kuriam Dievas mus sukūrė, atvertų mumyse Dievo meilės pilnatvę ir tikrą gyvenimą Kristuje.

Tokios aukos patinka Dievui.

Rom 12,1 Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,-tai jūsų sąmoningas tarnavimas. 

Būkite palaiminti!